Praėjusios savaitės pabaiga tikrai įeis į Europos parlamento istoriją. Tiesa, tai nebus pasakojimas apie garbę. Tai bus priminimas apie gėdą, kai dėl didelės apimties korupcijos ir spėjamo kyšininkavimo skandalo buvo sulaikyta socialistų frakcijos deleguota parlamento vicepirmininkė iš Graikijos. Kartu su ja buvo sulaikyti Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos generalinis sekretorius bei buvęs Europos parlamento narys, šiuo metu vadovaujantis Briuselyje įsikūrusiai žmogaus teisių organizacijai „Fight Impunity“.
Tyrimo detalės kol kas nėra viešinamos, bet iš įtariamųjų namų ir krepšių išimti pusantro milijono eurų grynaisiais aiškiai rodo problemos mastus. Kol kas, matyt, aišku tik tai, kad kalbama apie Kataro valdžios siekį pasitelkus nevyriausybines organizacijas sau naudinga linkme paveikti įtakingus europarlamentarus.
Darbo teisių lyderis be teisių
Šiuo metu areštinėje dienas leidžianti jau buvusi vicepirmininkė (antradienį prieš jos pašalinimą iš pareigų balsavo vos vienas europarlamentaras) dar lapkritį rėmėsi esą nepriklausomų organizacijų tyrimais ir kaltino kai kuriuos europarlamentarus korupcija ir „patyčiomis“ iš Kataro.
Tada ji aiškino, kad Kataras yra „lyderis darbo teisių srityje“, ir to nemato tik papirkti politikai. Ji taip kalbėjo nepaisydama visuotinio pasipiktinimo tuo, kaip ši Persijos įlankos šalis elgėsi su darbininkais, stačiusiais stadionus tarptautiniam futbolo turnyrui. Meluojant kaltę buvo bandoma permesti tiems, kurie nesutiko su jos argumentais.
Vis dėlto šiandien noriu kalbėti ne tiek apie šį skandalą, kiek apie tai, kodėl atsitinka panašūs dalykai ir ko jie gali pamokyti. Vadinamasis Briuselio skandalas bus aptarinėjamas dar ilgai ir galutiniai taškai nesudėti. Bet jau dabar akivaizdu tai, kaip skirtingai į korupcijos skandalus reaguojama Europos parlamente ir Lietuvoje.
Išorės puolimas ar vidinė netvarka
Šį pirmadienį kalbėdama Europos parlamento posėdyje jo pirmininkė Roberta Metsola tiesiai rėžė, kad įtariamas užsienio jėgos kyšininkavimas yra išpuolis prieš demokratiją. „Nesuklyskite, – ji sakė. – Europos Parlamentas (…) yra puolamas. Puolama Europos demokratija, puolama mūsų laisva ir demokratinė visuomenė.“
Tiesą sakant, abejoju, kad šiuo atveju buvo puolama demokratija. Tiesiog pasitelkus godžius politikus bei manipuliuojant teisėkūros ypatumais buvo siekiama gauti naudos. Europos demokratiją visų pirma pažemino ne Kataras, o tie politikai ir tos nevyriausybinės organizacijos, kuriems pinigai nekvepia.
O dabar palyginkime. Matyt, jau mažai kas beprisimena kyšininkavimo skandalą Seime, kai Mindaugo Puidoko padėjėjas drąsiai pasiūlė kyšį Seimo nariui už pagalbą esą nuo nepakeliamų reikalavimų kenčiančiam lošimų verslui. Nevykęs tarpininkas už šį veiksmą galiausiai buvo nubaustas 5000 eurų bauda, mat nuoširdžiai išpažino savo kaltę.
Europinės institucijos laimi
Lietuvos STT palyginus su korupcijos mazgą narpliojančia Belgijos policija pasirodė apgailėtinai: į jos rankas tiesiog patys nukritę faktai nusėdo tyrėjų segtuvuose. Dėl nemokšiškų STT veiksmų, žinoma, nukentėjo M. Puidoko kelnės, bet pastarasis ir toliau drąsiai gina visas visų teises, jeigu tik tai jam kas nors žada kokią nors naudą.
Lietuvos generalinė prokuratūra skubiai perėmė tyrimą, bet metus svarsčiusi nutarė, kad bandymas paveikti teisėkūrą nėra didelė bėda, o jeigu kaltinamasis prisipažįsta, tai veiksmas viso labo vertas 5000 eurų baudos, kurią — spėju ir esu beveik tikra, kad spėju teisingai — už kaltininką sumokėjo tie, kurie jį ir pasiuntė kyšius dalinti. Klausti, ar taip Lietuvoje nebuvo pažeminta demokratija, net nedrįstu. Ponia, kuri šiuo metu vadovauja generalinei prokuratūrai, matyt, net šio klausimo nesuprastų.
Įsidėmėtina ir tai, kad po to, kai kyšio faktas buvo patvirtintas, bet byla Generalinėje prokuratūroje akivaizdžiai numarinta, Lietuvos Seimo pirmininkė, priešingai nei jos kolegė Europoje, nematė jokio reikalo šį skandalingą faktą įvertinti iš politinės perspektyvos. Kadencijai įpusėjus pristatydamas savo didelius ir sunkius darbus, Seimo pirmininkė kyšininkavimo skandalo net neprisiminė. Smulkmena gi, ar ne?
Nebuvo numatytos jokios aiškios panašių faktų prevencijos Seime taisyklės, nevyko diskusijos, kaip galima bandyti išvengti panašių reiškinių, kurie tikrai menkina pasitikėjimą įstatymų leidyba ir politikais. Nors man, kelis mėnesius anoje Seimo kadencijoje priverstai sėdėti šalia liberalų frakcijos ir klausyti jų kasdienių kalbų, atsakymas, kodėl tylėjo Seimo vadovė, pagal savo pareigas privalėjusi politiškai įvertinti įvykį, iš esmės aiškus. Kokia dar demokratija, kai kolegoms reikia savo reikaliukus apygardoj spręsti.
Beje, ir prezidentas, kuris faktams išlindus į viešumą baisėjosi ir reikalavo tyrimų, po to, kai faktai pasitvirtino, tylėjo. Kita vertus, taip prezidentas tik patvirtino, kad nuosekliai laikosi savo taisyklės, kitą dieną pamiršti tai, ką žadėjo išvakarėse.
Pastarojo skandalo fone Europos parlamente dabar labai daug kalbama apie nevyriausybinių organizacijų įtaką įstatymų leidėjams. Bemaž visuotinai sutinkama, kad dalis šių organizacijų yra tik lobistinės veiklos priedanga. Būtent todėl ketinama reikalauti, kad ir nevyriausybinės organizacijos, tame tarpe ir ginančios žmogaus teises, kurios dabar be didesnių išlygų matomos kaip viešojo gėrio sargai, privalėtų deklaruoti, iš kokių lėšų gyvena, kas išteis inicijuoja ir apmoka jų tyrimus.
Parsiduodantis mokslas
Beje, prisimenant M. Puidoko skandalą, verta paminėti dar vieną korupcinės įtakos parlamentarams šaltinį — užsakytus esą mokslinius tyrimus, kurie turėtų pagrįsti, kodėl Seimas privalo balsuoti taip, o ne kitaip.
2017 metų pradžioje visuomenę ir Seimą pasiekė Kauno technologijos universiteto mokslininkų parengta „Socialinio ir ekonominio lošimų rinkos poveikio Lietuvoje studija“, kurios autoriai drąsiai aiškino, kad lošimų rinka Lietuvoje nepakankamai išvystyta. Apie ekonominę ir socialinę lošimų žalą mokslininkai tylėjo ir drąsiai aiškino, kad lošimai — puikus būdas praleisti laisvalaikį.
Matyt nenustebsite sužinoję, kad tą tyrimą užsakė „Nacionalinė lošimų ir žaidimų verslo asociacija“, kurios vadovas Samoilas Kacas, didžiausių Lietuvoje lošimų automatų salonų „Tete-a-Tete kazino“ savininkas, irgi įkliuvo Seimo kyšininkavimo byloje. Tiesa, kelias dienas praleidęs areštinėje buvo paleistas, matyt, pritrūko korupcijos įrodymų, kurie akis badė.
Komiškas tos mokslininkų bylos elementas buvo korupcija, kurios net nebandyta pridengti. Išbalinti didelius socialinius nuostolius generuojantį lošimų sektorių KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanė Edita Gimžauskienė nutarė pasirašiusi sutartį su… savo vyru, kuris, — koks netikėtumas, — dirbo S. Kaco „Tete-a-tete kazino“ plėtros direktoriumi.
2017 metų gegužę Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, kad pasirašydama sutartis dėl azartinių lošimų studijų rengimo bei prisidėdama rengiant pačias studijas, E. Gimžauskienė supainiojo interesus.
Korupcija visų pirma moralinis reiškinys
Primenu, kad korupcija yra visuomenės pasitikėjimo ar jos išteklių panaudojimas asmeninei naudai gauti. Kalbant ne teisine, o moralės kalba, kuri visada žymi aukštesnę asmens prabą ir formuoja politikos šerdį, dekanė su kolegomis tiesiog pardavė savo sąžinę. Beje, pardavė ją mažiausiai du kartus, mat buvo užsakyti ir apmokėti net du lošimų rinką balinantys tyrimai, kuriuos ne tik atliko, bet ir drąsiai viešino jos kolegos. Jei žmogus moralus, jis kiek įmanydamas stengsis vengti situacijų, kur būtų galima suabejoti, kad dirbama bendrajam gėriui. Konkrečiu atveju net vaikas būtų supratęs, kad pardavinėjama sąžinė ir visuomenės pasitikėjimas Lietuvos mokslu.
Deja, bet panašios istorijos tikrai nėra retos. Įstatymų kūrėjai neretai patiria spaudimą, kai pateikiant esą mokslines studijas, įvairiausių NVO analizes, o kartais tik labai apibendrintas išvadas ir nutylint tikruosius tų visų esą objektyvių tyrimų užsakovus, bandoma įpiršti šališką nuomonę. Argumentas, kad analizę atliko mokslininkai, gali paveikti ir todėl, kad daugumai Seimo narių tikrai stinga elementarių ekonominių žinių ar gebėjimo suvokti socialinius sąryšius.
Pastarosiomis dienomis buvau priversta susipažinti su dar vienu akivaizdžiai korupciniu tyrimu. Kažkoks menkai žinomas UAB gudriu pavadinimu „Smart Continent“ atliko „Kailinės žvėrininkystės uždraudimo Lietuvoje poveikio vertinimą“. Skaitant šią esą mokslininkų parengtą studiją (autorių nėra, bet tam neišmaniam, nors labai gudriam smartui vadovauja dr. docentas Andrius Jarzemskis) pribloškia absoliutus ekonomikos neišmanymas. „Atradimai“ mokesčių srityje rodo, kad autoriai neturi net elementariausio suvokimo apie mokesčių apskaitą ir viešuosius finansus. Išvados prieštarauja tekste pateiktiems skaičiams, grafinės iliustracijos pribloškia ne tik savo vizualiniu primityvumu, bet ir tuo, kad dažnu atveju visiškai beprasmės.
Dokumentas, kuris, atrodo, apmokėtas ar bus apmokėtas mokesčių mokėtojų pinigais, iš esmės yra kailinių žvėrelių augintojų interesams atstovaujanti išskirtinai neprofesionali ir šališka nuomonė, kurios tikruosius užsakovus turėtų išsiaiškinti STT. Turėtų, jei gebėtų. Bet bent jau aš pastarąjį tyrimą dar tikrai nuosekliai panagrinėsiu. Mūsų visų pinigai negali būti mėtomi į balą arba, kaip konkrečiu atveju, naudojami politikų balsams pirkti.
P.S. Metu pirštinę tiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai paminėti šiame tekste. Paduokite mane į teismą už garbės ir orumo pažeminimą. Teisme bus gera proga pakalbėti apie tikrą, o ne tariamą garbę.
Nuorodos į skandalą susijusį su lošimų rinkos studija.
