MENIU

Komentarai (7) #išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

Shame on you, Grybauskaite

Vadinamasis Grybauskaitės – Masiulio skandalas (toliau „laiškų skandalas“) turi vieną – žodžio laisvės – dimensiją, kurią būtina suvokti labai giliai ir visapusiškai išnagrinėti.

Tai, ką savo laiške apie žurnalistą Tomą Dapkų kalba Prezidentė, yra vienas tragiškiausių Lietuvos tikrovės pavidalų. Trumpoje žinutėje aukščiausią postą šalyje užimanti persona pamina demokratijos pamatą – laisvą viešų klausimų svarstymą –  ir taip parodo, jog arba apskritai nesupranta, koks gėris yra demokratija, arba  veidmainiškai viena kalba viešai, o kita mąsto ir daro „privačiai“.

Dabar bandoma įrodyti, kad laiškai buvę „privatūs“, tad net jų paviešinimas esą kažkokiu tai būdu paneigia jų turinį. Melas aiškinti, kad šalies prezidentės laiškas aukštam politikui apie žurnalistą dėl to žurnalisto viešų kalbų apie viešus reikalus (o šalies prokuroro skyrimas yra neabejotinai viešas reikalas) yra „privatus“ dalykas.

Nieko tame susirašinėjime nėra privataus, ir kokios bebūtų laiško paviešinimo aplinkybės, jo esmė nekinta: Lietuva turi prezidentę, kuri absoliučiai nesuvokia žodžio laisvės reikšmės ir visiškai negerbia Lietuvos Konstitucijos.

Esu dažnokai kaltinama, kad „nemyliu“ žurnalistų ir labai dažnai apie juos viešai kalbu itin aštriai. Tai komentare Facebook‘e man „laiškų skandalo“ kontekste net leido sau priminti Gabrielius Landsbergis.

Šiek tiek ironiškai pasakysiu, kad tikrai „nemyliu“ jokio žurnalisto: visokios meilės tikrai didesne dalimi būtų privatus dalykas.

Viešai ir labai aštriai kritikuoju Lietuvos žurnalistus už tai, kad jie per mažai žurnalistai: per mažai kritikuoja, per mažai kimba į politikų ir biurokratų „kelnes“ ir kalbas, per mažai „skalikai“, per retai ir per švelniai ieško tų, kurie nukenčia nuo valstybės sprendimų, ir taip yra vienodai kalti, jog daugybė Lietuvos žmonių lieka atskirtyje.

Juokiuosi ir net tyčiojuosi iš žurnalistų, kurie pigiai parsiduoda ir vykdo  ponų leidinių savininkų nurodymus, atmesdami vienintelę ir didžiausią savo profesijos dovaną: visada kalbėti už tą, kuris neturi balso.

Man atgrasūs žurnalistai, kurie ima iš ponų valdžioje rankų ordinus, ir taip didžiuojasi tuo, jog yra perkami. Net jeigu nesi nupirktas (savaime ordinas nereiškia, kad jau parsidavei), vis dėlto tikras žurnalistas yra tas, kuriam niekas net nedrįsta pakyšos siūlyti.

Tačiau net VIEŠAI kovodama su moraliai ir intelektualiai silpna, kartais labai tingia žiniasklaida, be apeliacijos gerbiu ir žaviuosi visais tais, kurie kasdien sąžiningai, kaip jie mato ir supranta, kalba ir aiškina, net jeigu visiškai nesutinku su jų pozicija.

Politikas (pati šį principą gerbiu be jokių išlygų) privalo kovoti už kiekvieno žurnalisto – ir ypač to žurnalisto, kuris jį kritikuoja – teisę kalbėti.

Jeigu Prezidentė matė, kad Tomas Dapkus netinkamai interpretuoja prokuroro skyrimo faktus, ji turėjo daugybę tribūnų VIEŠAI paaiškinti, kur žurnalistas klysta. Ji turėjo visas galimybes viešai diskutuoti ir ieškoti visuomenei geriausio sprendimo bei aiškinti, kodėl jos sprendimas toks, o ne kitoks.

Negaliu skųstis žurnalistų dėmesiu, kuris paprastai yra geranoriškas.

Vis dėlto per trisdešimt savo gyvenimo viešoje erdvėje metų žiniasklaidoje daugybę kartų esu apie save girdėjusi ir mačiusi kartais neįtikimų iš piršto laužtų kliedesių. Niekada tų kalbų nestabdžiau jokiu kitu būdu, kaip viešai ir aiškiai pasakydama savo poziciją, viešai paneigdama melagingus faktus arba pateikdama savo problemos sprendimo matymą ir ieškodama argumentų, kodėl oponuojančio žmogaus žodžiai yra, mano galva, nelogiški.

Žemiausias lygis yra tenkinti savo ambicijas per neviešus susirašinėjamus stengiantis paminti žurnalisto teisę kalbėti.

Dar vienas dalykas – o tai jau Dalios Grybauskaitės amoralumo apraiška – yra tas, jog Lietuvos Prezidentė nesuvokia žmogaus, žurnalisto tame tarpe, laisvės, visus matydama, kaip vergus, kurie būtinai paklūsta pono  komandoms.

Kokia turi būti ciniška žmogaus siela (aš dabar kalbu apie D. Grybauskaitę), kad ji be jokių įrodymų teigtų, jog T. Dapkus vykdo komandas ir lieptų koncerno savininkui patraukti „skaliką“, taip net neleisdama sau pagalvoti, jog žurnalistas pats apsisprendė kalbėti taip, kaip jis pats mato.

Ponia Prezidente, mes suprantame, kad jūs buvote su Burokevičiumi per 1991 metų tragiškas sausio dienas. Tauta jums tai net atleido.

Bet dabar jūs parodėte tikrą savo vergo sielą, nes tik vergas vykdo kitų komandas nemąstydamas ir tik vergas mąsto, kad tapęs šeimininku, jau gali stumdyti kitus. Tada, burokevičių laikais, jūs  buvote šeimininko įtakoje, o dabar manotės esanti šeimininkė, kuri gali stumdyti kitus ir jiems komanduoti.

Savo širdyje ir galvoje vis dar esate vergė.

Tad ir atsakymas, kodėl puolate žurnalistus vietoje to, kad viešai kalbėtumėte, aiškus. Jūs nesuvokiate demokratijos esmės ir nesuvokiate, ką rašo šalies Konstitucija.

Shame on you!

7 komentarai įraše "Shame on you, Grybauskaite"

  1. Andrej Smirnov parašė:

    Oi kaip sutinku! As tikiuosi EU seka musu naujienas, cia tam kad jie perziuretu savo nusiteikima jos ateities karjeros klausimu.

  2. scania parašė:

    Rokiškis įvertino situaciją kiek mažiau emociškai. Jo bogas popo lt, įdėčiau ir nuorodą, jei nebūtų išjungta galimybė.
    Google raktažodžiai „rokiskis blogas“ randa pirmoje pozicijoje.

  3. Algis Kazlauskas parašė:

    Ar perskaitei visus paviešintus laiškus? Tai normalūs Prezidentės pasikalbėjimai su ją remiančiomis partijų vadovais. O čia Aušra trykšta kaltinti, lyg tai turėtu už ką.Gaila.

  4. apropos parašė:

    Ne aš vienas turbūt pastebėjau, kad p. Maldeikienė tiesiog savo kailyje nesitveria iš patologinio bobiško pavydo kiekvienai moteriškei, turinčiai didesnių pasiekimų karjeroje arba šiaip gyvenime. Netgi jeigu ji darbuojasi tik subine, kaip Greta. O jau išgirdus Grybauskaitės pavardę tai p. Maldeikienei iš pasiutimo garas virsta tumulais per abu galus. Bet reikia ypatingo talento, kad taip apsilažalintum, kaip p. Maldeikienė apsilažalino dėl Dapkaus šiandieninės informacijos kontekste. Kaip sakoma, praleido gerą progą patylėti. Grybauskaitė dar buvo ypatingai mandagi pavadindama Dapkų Mockaus skaliku. Jis ne tik ne skalikas, jis netgi ne dresiruotas ciuckis, amsintis už kaulą. Jis pats tikriausias Mockaus šestiorkė ir padielnikas. Tik grynas nesusipratimas, kad jis neatsidurs ant narų kartu su Masiuliu.

  5. Aušra Maldeikienė Aušra Maldeikienė parašė:

    užjaučiu jus.Suprantu, kad čia bandote perkelti savo jausmus maldeikienei ant maldeikienės😀😀😀 Kaip sakoma – nuo sergančios galvos ant sveikos. O dėl Dapkaus viską parašiau aiškiai ir teidingai, tad kartoju: ne prezidentei spręsti, kas žurnalistas, o kas ne. Visi kiti dabar aptariami dalykai teisinėje valstybėje yra teismo, o ne prezidentės ar Seimo kompetencija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *