„Nuskriaustųjų“ revanšas

Karas Ukrainoje tampa ganėtinai žiauria kasdienybe, ir vis dažniau tiek galva, tiek širdis nori atsitraukti. Pernelyg gerai suvoki, kiek melagingi visi gražūs atjautos žodžiai, — vis tiek nerasi tokių, kurie paguos beprasmiškose žudynėse savo vaiko netekusią motiną.

Užvakar televizijos reportaže mačiau vyrą, kuris labai ramiai kalbėjo, rodė savo sūnaus ir dukros kuprines su kraujo dėmėmis ir pabaigdamas pasakė, jog jų kūnus išvydo kažkokiame įraše socialiniuose tinkluose. Jo vaikai gulėjo pridengti suglamžytu audiniu, o jis vėl ir vėl bandė atsiprašyti, kad nesugebėjo jų apginti.

Tragedija — visada labai rami

Tikra neviltis ir tikra tragedija visada yra labai rami. Kai tavo vidus išdegintas, jėgos palieka.

Aš visada žinojau ir daugybę kart sakiau sau ir jums, kad politika neturi jokio kito turinio, išskyrus moralinį.

Politikai negali pamaitinti, nebent padėti maitinantiems. Dažniausiai labai sunku pasakyti, kas išties maitina. Aš visada žinojau, kad mus maitina mokytojai. Žinoma, jeigu jei mokytojai, o ne švietimo sistemos tarnautojai.

Politikai negali padėti neįgaliesiems, modernia naujakalbe kalbant, integruotis — taigi tapti lygiaverčiais visuomenės nariais, jeigu visuomenė atstumia silpnuosius.

Kai kokie nors eiliniai žasliai mitinguoja prieš neįgaliųjų bendruomenės namelį, jokia politika neįgaliesiems nepadės.

Nebus daugiau atjautos Lietuvoje, kol net mokslo ir žinių žmonės atmeta bandymą suteikti antrą šansą žmonėms, jau beveik įvykdžiusiems bausmes. Tų mokslo žmonių asmeninis komfortas yra jų gyvenimo pradžia ir pabaiga.

Atsakymo į klausimą, kiek prasmingas toks gyvenimas, aš nežinau.

Sprendimą lems ne kančios

Aš nežinau, kaip sustabdyti naftos upes, tekančias į Europą iš Rusijos, nes puikiai suprantu, kad labiausiai dėl nepatogumų, kuriuos toks sprendimas sukeltų, pyks tie, kurie dabar baisisi, kad tie srautai teka.

Tegaliu pabalsuoti ir paskatinti Europos vadovus stabdyti. Bet žinau, kad priimant sprendimą lems tikrai ne Ukrainos kančios, o kiti, gerokai banalesni dalykai — artėjantys rinkimai, noras įtikti miniai, ekonominė nauda, etc. etc. etc.

Nežinau, kaip pragmatiškai išrišti karo, kuris visada yra moralinis sprendinys, klausimą. Tegaliu pažadėti jums, kad balsuodama iš visų jėgų bandysiu rasti moralinį sprendinį ir visiškai nežiūrėsiu naudos.

Kita vertus, o kuris vaikas Dievo akyse vertingesnis — tas, kuris žūva kare, ar tas, kuris miršta, nes tiesiog pritrūko duonos?

Tikrai labai didelė Lietuvos socialinių tinklų bendruomenės minia dabar labai aktyviai žodžiais pasisako prieš putino (mažąja rašau sąmoningai) Rusiją. Vis dėlto dalis tos putiną smerkiančios minios labai nuoširdžiai žavisi putino moraliniais imperatyvais.

Abstrakčios naudos kategorijos

Putinizmo logika yra gana aiški: religinis mesianizmas, kova už tradicines vertybes, galios ir jėgos kultas bei imperinės ambicijos, pridengtos demagogiška istorijos interpretacija.

Ir tada, net jeigu labai noriu nematyti, suprantu, kad tas putinizmas tikrai nėra kokia ypatinga Rusijos dėmė. Ją lengvai aptiksime visose valstybėse. Lietuva — ne išimtis.

Kai manęs kartais klausia, kodėl, nors to niekada nenorėjau, sutikau tapti veikiančia politike, atsakau, kad atėjau į politiką, kad užimčiau gražulių, karbauskių, visokių nuokrypių advokatų ar tradicinių vertybių mylėtojų vietą.

Kad visas šitas moralinis šlamštas gautų nors vienu balsu mažiau. Kad nors milimetru paslinktume žaidimą nuo jėgos ir paniekos kitam išaukštinimo.

Moraliniai sprendiniai visad labai klampūs. Reali politika tai puikiai jaučia, tad neatsitiktinai visais įmanomais būdais akcentuoja abstrakčias naudos kategorijas, tiesa, padabintas puošnios retorikos apdarais.

Kai per rinkimus nuolat banaliai vapi apie gerovės valstybę, gauni daug balsų, mat kiekvienos vidutiniškos smegenys įsivaizduoja, kad tai bus gerovė joms ir gerovė tokia forma, kokia tos smegenys pageidauja.

Toks abstraktus pažadas tuo pačiu politikui suteikia teisę po rinkimų jį arba pamiršti, arba aptikti visai nesusietuose dalykuose.

Vienybė kito ir kitokio sąskaita

Karas, kuris jau atsivėrė Ukrainoje, prieš tai ilgai ruseno neapykantos apimtose galvose tų, kurie jaučiasi pralaimėję arba negavę savo naudos dalies. Kokiu būdu lengviausia pateisinti savo negražius darbus?

Pirma, reikia rasti atpirkimo ožį. Sveikas protas ir visų didžiųjų religijų mąstytojai tokiu atveju dėmesį kreipia individo, labai retai bendruomenės link. Nori būti laimingas, taisyk save ir tik save: paprastas principas, kuris sukuria gyvą kūrybišką asmenybę.

Antra, radus kaltininką, sukarti ant jo visas būtas ir nebūtas nuodėmes. Taip elgiamasi labai dažnai, nors rezultatas bemaž visad pragaištingas.

Putinizmas įsišaknijęs religiniame nacionalizme. Jo daigai kyla iš tamsaus mistinio valstybinės galios ir paniekos laisvei bei kūrybai dirvožemio. Putinas čia ne vienas — tokia pseudoreliginė logika būdinga absoliučiai daugumai populistų visose visuomenėse. Ne išimtis ir Lietuva.

Kai apie tradicijas nuolat kalbanti, neapykantos laisviems žmonėms kupina Seimo narė demagogiškai pareiškia, kad negalima žmogaus orumą ginančių klausimų dabar svarstyti, nes tai esą pakirs „žmonių vienybę, kurią jie dabar demonstruoja nacionalinio saugumo klausimais“, girdi aiškų tikslų putinizmo žodį. Vienybė kito ir kitokio sąskaita.

Turi teisę eiti savo pasirinktu keliu

Aš savo ruožtu tai poniai galiu pasakyti tik tiek, kad žmonių vienybę labiausiai pakerta jų skirstymas į tuos, kurie jaučiasi turintys teisę kalbėti Dievo vardu, ir tuos, iš kurių ta teisė atimama.

Antradienį net 48 Seimo nariai pritarė tam, kad jiems nepatinkantys žmonės neturėtų teisės kalbėti. Nestebina, jog absoliuti jų dauguma iš partijų, kurios puikiai žinomos dėl savo korupcinių nuostatų, pridengtu parodomuoju krikščionybės vualiu.

Europos Parlamente šią savaitę nuolat kalbėta apie Ukrainą. Kalbėta ne apie tai, kuo jos gyventojai skiriasi nuo mūsų, ne apie ten gają korupciją, ne apie šalies vidines socialines įtampas ar vertybes, kurios gal mus skiria.

Visi vieningai pabrėžė, kad Ukraina, kaip ir bet kuri kita valstybė, turi teisę eiti savo pasirinktu keliu, ir būtent todėl jai privalu padėti kovoti su Rusija.

Dalintis pabėgėlių našta

Trečiadienio vakarą Kanados premjeras Justinas Trudeau ragino didinti spaudimą putino Rusijai. Akcentuodamas Europos Sąjungos ir NATO vienybę bei ryžtą, jis sakė, kad nors putinas „dabar žudo nekaltus civilius, bombarduoja ligonines ir gyvenamuosius namus“, bet mūsų sąjungos dabar yra ryžtingesnės ir vieningesnės nei bet kada iki šiol.

Kanados vadovas ragino nenuvilti mūsų pagalbos laukiančios Ukrainos ir kvietė panaudoti visas turimas priemones, tęsti precedento neturinčias sankcijas putinui ir jo aplinkai Rusijoje bei Baltarusijoje, ir taip visomis išgalėmis stiprinti spaudimą šiam žiauriam autoritariniam režimui.

Europos Parlamento nariai savo ruožtu pasveikino Kanados sprendimą priimti neribotą skaičių pabėgėlių iš Ukrainos bei paragino ES valstybes dalintis Ukrainos pabėgėlių našta, o ne palikti rūpinimąsi jų prieglauda tik kaimyninėms valstybėms.

Bėdos neišsprendžiamos stebuklingai

Ukrainos klausimas minėtas ir kalbant apie augančias energetinių išteklių kainas, galimus maisto grandinių trūkius.

Buvo aptartos Ukrainos narystės ES perspektyvos. Diskutuota dėl priemonių kovojant ne tik su Rusijos, bet ir Kinijos autokratiniais režimais.

Žinau, visi svajojame, kad pabusime, o putino nebėra. Visi trokštame, kad pasaulio politikai stebuklingu būdu išspręstų visas bėdas. Tai utopija.

Jeigu ir galima kuo nors kaltinti liberalias vertybes ir vadinamuosius Vakarus, tai tik tuo, kad jie kiek išgalėdami nuosekliau suteikia balsą ir tiems, kurie tas vertybes neigia.

Vis dėlto toks atrodytu neprotingas principas pakerta baimės ir uždarumo šaknis. Kuo atviresnė, įvairesnė sistema, tuo ji kūrybiškesnė, tad ir gyvesnė.

Priekin veda atvirumas

Žmones ir žmoniją gelbėja ne praeities žygdarbiai, ją palaiko ne kažkokios tradicinės vertybės, pernelyg dažnai esančios tiesiog žudymo ir paniekos įrankiais.

Žmoniją priekin veda atvirumas ir bendrystė. Ypač svarbu tai kasdien sau kartoti karo akivaizdoje.