Pirmadienį netikėtai likau Lietuvoje, tad sutikau dalyvauti LRT Forumo diskusijoje, kurią vedė žurnalistas Deividas Jursevičius. Juolab ir tema man pasirodė labai svarbi, mat turėjome kalbėti apie Lietuvą geopolitinių lūžių metu. Bent jau tokia tema kalbėti buvau kviečiama aš.

O sancta simplicitas! O šventas naivume! Sulaukusi  65-erių,  aš vis dar tikiu, kad žurnalistas, kuris kviečia į laidą, pats prisimena, kokia jos tema, tam ruošiasi, o paskutinę minutę, bent jau iš anksto neįspėjęs, temos nekeičia. 

Visa ko pradžia — sunkus darbas

Ilgas valandas savaitgalį dar kartą tikrinau faktus, kalbėjausi su keletu klausimo ekspertų Lietuvoje ir užsienyje, rinkau paskutinius duomenis, skaičiau ekspertinius politinius ir saugumo vertinimus ir svarsčiau, kokie momentai gali būti aktualūs Lietuvos visuomenei, jos pramonei ir kaip tai gali paveikti jos viešuosius finansus. Į laidą atsinešiau 15 nedidelių puslapių santrauką su konkrečiais duomenimis. 

Deja, jų neprireikė. Patekau į moderniosios tautinės žurnalistikos,  jeigu tai, kas vyko kuo nors išskyrus formą panašėjo į žurnalistiką, chaosą. O jei visai tiksliai, pamačiau, kaip spjaudoma į veidą mąstančiai Lietuvai. 

Kai mane kvietė į laidą, vedėjo paklausiau, kas dar turėtų dalyvauti pokalbyje. Išgirdau dvi pavardes — arba Nerijus Mačiulis, arba Žygimantas Mauricas. Tai mane nuramino — abu tikrai profesionalūs, komentuodami pagrindžia savo poziciją. Tai buvo žinutė, kad galima tikėtis normalaus pokalbio. Jie laidoje, žinoma, nedalyvavo.

Pirmas skambutis, kad vyksta kažkas keisto, mano galvoje nuskambėjo tada, kai parašė kolega iš Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Kęstutis Kupšys ir pasidžiaugė, kad susitiksime laidoje. Kęstutis neabejotinai puikus vartotojų teisių profesionalas, bet jo interesų sritis gi labai toli nuo tos, kuri buvo anonsuota man. Tada pagalvojau, kad jis, matyt, pakviestas kalbėti apie geopolitinius klimato kaitos aspektus, kurie tikrai daro rimtą įtaką vykstančiai pasaulinio ūkio defragmentacijai.   

Jau po laidos pasitikslinau, kokia tema buvo anonsuota jam ir sužinojau, kad kvietimas kolegai skambėjo visai kitaip ir buvo rašoma, kad (toliau tiksli citata), kad „[t]ema maždaug (paryškinta mano) tokia: LRT Forumas apie Lietuvą brangią, kuri tampa išties brangi. Ar Lietuvos verslai jau atlaikė išbandymus. Ar atsigaunanti gyventojų perkamoji galia išjudins ekonomiką? Ar didėjant algoms išleisime daugiau, o gal taupysime? Kiek kainuos karai?“

Statau puikaus vyno butelį tam, kuris sugebės per 50 min., kurias trunka tas raitelių be galvos vadeliojamas lietuviškas forumas, sukabinti Lietuvą geopolitikos lūžiuose su potencialia gyventojų perkamosios galios įtaka ekonomikos augimui. Pasistengus, matyt, sugebėčiau šia tema sukurpti opusą išlaikantį visas akademinio tyrimo taisykles, bet šiaip tai tikrai rimtas ilgas kelių mėnesių darbas.

Kaip Gabrielius griovė ūkį

Komiška detalė. Prieš laidą kolegos užduotis dar buvo „aktualizuota“ pasidomint, ar   Gabrieliaus Landsbergio pareiškimas dėl grėsmingos saugumo padėties nekeičia vartotojų situacijos. 

Nežinau, ką atsakė kolega, bet džiaugiuosi, kad man D. Jursevičius nepaskambino, norėdamas  pasidomėti, ar užsienio reikalų ministro labai pamatuota informacija Lietuvos auditorijai neįskėlė dar vieno geopolitinio lūžio nuo Grenlandijos iki Okeanijos salyno.

Bendrai imant, akivaizdu viena: forumo rengėjai tiek mažai išmano apie tai, ką veikia, kad net nežinojo,  kad ministro pareiškimas tiesiog atkreipia dėmesį į tai, apie ką jau ilgokai ir plačiai kalbama anapus jų siaurų provincialių godų. Net nedrįstu klausti, ar ir ką skaito laidos rengėjai. Kaip sakoma, norėčiau mirti nesužinojus. 

Jau Lietuvos radijo ir televizijos rūmuose, pamačius keistą dėlionę iš prekybos tinklo „Iki“ vadovės, pramoninkų konfederacijos prezidento, universiteto ekonomikos docento su pluoštu, atrodo, mokesčių skaičiukų, pajutau, kad jokia geopolitika čia nė nekvepia.  Pagalvojau, geriau jau būčiau pažiūrėjus Netfliksą ir negaišus laiko. 

Vis dėlto, kad bus taip tragiškai blogai, nesitikėjau. Visa ta vadinamoji diskusija virto bene  komiškiausia mano beveik 40-ties metų gyvenimo žurnalistikoje detale.  

Paslaptinga diskusijos tema

2023 metų lapkričio 27-osios LRT forumą galima analizuoti daugeliu pjūviu. Nors laidos vedėjas akcentavo tik etiketą, dar lieka tokie didžiajai daliai Lietuvos žurnalsitų negirdėti fenomenai kaip etika, profesionalumas, suvokimas ką ir, svarbiausia, kodėl darai. 

Lieka ir atsakomybė, už tai, kad laidose dalyvautų ne atsitiktinai sumesti žmonės, o būtent tie, kurie aptariamu klausimu gali pasakyti kažką, ką verta žinoti mąstantiems žiūrovams. Lieka atsakomybė ir pagarba tiems, kuriuos kvieti, tad privalu aiškiai pasakyti temą ir būtinai tą pačią temą visiems dalyviams. 

Ir svarbiausia — lieka pagarba žiūrovui ir atsakomybė, kad valanda prie ekrano būtų prasmingesnė, nei knygos vaikui skaitymas. Kiek prasmingas buvo anas forumas puikiai iliustruoja tai, kad vadinamojoje diskusijoje apie geopolitinius ekonomikos aspektus rimčiausias vedėjo klausimas buvo, kodėl  „Norfa“ uždirbo daugiau, nei „Iki“. Taip geopolitika buvo galutinai pajuokta, o „Iki“ vadovė galėjo pasigirti dosniai aukojanti „Maisto bankui“ 

Būtų labai juokinga, jeigu nežinotum, kad karas prie durų, įtampa pasaulyje auga kasdien, o barbarai supa iš visų Europos pusių.

Mandagumas virš profesionalumo

Po keleto dienų turėsiu tikslią laidos stenogramą, ir tada jau galėsiu ją išnagrinėti kaip etaloninį nevykusios žurnalistikos pavyzdį. Laidoje nieko apie ekonomiką neišmanantis pramonininkas galai žino kodėl kliedėjo kažką apie pyragus, kurie jam nekyla, nors čia pat jis pats dėstė, kad visgi kyla. Logikos stygius ir bandymas kalbėti apie tai, apie ką neturi jokio suopračio, mano galva, labai nemandagus veiksmas, net jeigu kostiumėlis ant kūno ir pusė velnio, o skambios konfederacijos prezidento pareigos kažkam ir imponuoja. 

Laidos vedėjas buvo, tarkime, mandagus (?), Pramoninkų galvai nacionalinio transliuotojo prime time laidoje buvo leista žeminti visus, kurie jo neišlavintu mąstymu, nekuria  darbo vietų. Kitaip sakant, buvo viešai tyčiojamasi iš Lietuvos mokslininkų, gydytojų, protingų politikų, valstybės tarnautojų, slaugių ar socialinių darbuotojų. Akivaizdu, kad remiantis tokia iškreipta logika, į išlaikytinių sąrašą pateko ir visi samdomi darbuotojai. Šituos kliedesius lydėjo refrenas   — „Neskriauskime verslo“. 

Vis dėlto nors buvo gėda už pramonininkų vadą, bet labiausiai pirmadienį buvo gėda už laidos vedėją ir LRT. 

Laida buvo, kaip jie patys prisipažino laiške vienam iš laidos dalyvių MAŽDAUG apie viską, taigi, be aiškios temos. 

Laidos dalyviai buvo sukviesti sumestuko principu. Paimamas kažkoks ten dalyvių sąrašas, kur yra skiltis „ekonomika“, ten prirašyta kažkokių pavardžių, pridėliota ir telefonų (kartais nebenaudojamu jau penkeri metai). Tada visiems perskambini, ir kas sutinka — tą kvieti.  Na dar temą MAŽDAUG paformuluoji. Prieš skambindamas sekančiam, pamiršti, ką sakei prieš tai buvusiam.

Laidos metu rūpiniesi ne tuo, ką išgirs žiūrovai ir kiek sakomi dalykai logiški bei atitinka šios dienos mokslo žinias, o tik tuo, kad sukviestieji būtų mandagūs, malonūs, nesijaudintų išgirdę nesąmones, apipilti kliedesiais ir toliau šypsotųsi neįgaliomis šypsenomis. Žinoma, svarbu ir tai, ar gražiai makiažas guli  ir  balso tembras migdančiai mielas.  

Batsiuvys be batų

Prieš šešerius metus, 2017 metų lapkričio 10 dieną laidos vedėjui Deividui Jursevičiui buvo 35-eri. Tada jis aiškino: „Jei kiekvienas bent truputį kokybiškiau atliktume savo darbą, tai būtų didelis žingsnis į priekį“. Jis pripažino ar prisipažino (kas dabar supaisys), kad jam „atrodo, kad dažnai darbus atliekame šiek tiek atmestinai, galbūt ne visi juos ir mylime“. 

Kas be ko, tuomet pabara ir Seimo narius, kad anie „nedarytų taip „aš balsavau, bet nelabai žinau, už ką balsavau, nes neskaičiau įstatymo“. Jo galva, tai „rodo, kaip „žmogus žiūri į darbą ir kas iš to išeina“. 

Tiesa, tuo pačiu pademonstruoja tik tai, kad neturi žalio suopračio, ką ir kaip veikia parlamentarai. Nėra pasaulyje valstybės, kurios parlamento nariai VISADA žinotų už ką balsuoja. Tai akivaizdu kiekvienam MĄSTANČIAM žmogui, kuris supranta, kad vienas žmogus negali susivokti šimtuose skirtingų temų, tad įsijungia politinės partijos su skirtingų kompetencijų nariais bei patarėjais.  

Tuomet tas jau nebejaunas žurnalistikos guru iš aukšto patvirtino, kad jam „su kolegomis dažnai būna sunku, kai norime laidose pakalbinti kokį nors idėjos autorių, surasti dėmesio vertą idėją“. 

Nuoširdi užuojauta, bet man,  savo ruožtu, kyla mintis, o gal bėda ne pašnekovuose, o jo ir jo neįvardintų kolegų tingėjime ir atsainiame požiūryje į savo darbą? 

Aš tapau žurnaliste 1990 pavasarį, ir man tada buvo 31-eri. Per kelis kitus metus iki sulaukiau 35-erių aš parašiau šimtus tekstų apie Lietuvos politiką ir ekonomiką, mokiausi žurnalistikos Anglijoje „Reuters“, Vašingtone „Amerikos balse“ ir kasdien be perstojo skaičiau. Nuo pirmos savo darbo dienos aš puikiai žinojau, kad esu pirmose fronto už savo tautos smegenis, tad ir jos ateitį, linijose. Mokiausi ir skaičiau, skaičiau, skaičiau. Galite pasidomėti mano darbu — jis liko laikraščių puslapiuose.  Sulaukusi 42-jų (tiek dabar D. Jursevičiui) jau buvau sukūrusi verslo naujienų skyrius Eltoje, o vėliau BNS.  Panašu, kad D. Jursevičius iki to amžiaus vis dar nesugebėjo net aptikti jo lygio vertų pašnekovų. 

Sakysite, tai patyčios? Nežinau. Man atrodo, kad tai labai labai mandagus ir nuosaikus chaltūrkos, kurią matėme LRT eteryje pirmadienį, atpasakojimas. 

Kol gyva — kovosiu 

Didžiuojuosi,  kad neįvykdžiau laidos vedėjo dar iki įjungiant kameras nuskambėjusio paliepimo būti mandagiems. 

Buvau, esu ir būsiu nemandagi tol, kol matysiu, kad žiopli ar tingūs (konkrečiu atveju, matyt, antras atvejis) žurnalistai bukina mano tautą. Neturiu mados etiką keisti etiketu, postai, statusai ar kažkieno piniginė man ne rodiklis, tad būsiu aštri ar net grubi. Šalia manęs banditai nespardys senučių, o nemokšos neterš mano tautos smegenų. Pažadu kokį šimtąjį kartą. 

Ir dėkui, ponas D. Jursevičiau, už dar vieną pamoką, kuri priverčia atsimerkti, išsigąsti dėl valstybės ateities, pamiršti savo amžių, tad tautos intelektualinės sveikatos labui neleidžia  atsidėti tik pomidorams ir tradeskancijoms. 

Laukite tęsinio.