MENIU

Komentarai (8) #išsaugokgalvą

Dovana V. Šapokai: kelios „Melo ekonomikos“ ištraukos

Melo Ekonomika, Alma literra, Vilnius, 2012, 127-152 puslapiai.

7 skyrius
Ketvirtas Lietuvos melas: maži mokesčiai didina šalies patrauklumą ir efektyvumą

Apie mokesčių logiką, jų teisingumą tikslinga kalbėti tik tuomet, kai Valstybė yra socialiai orientuota ir tikslingai, sistemiškai organizuota, o ne tarnauja vienų ar kitų grupuočių interesams. Lygiagrečiai turi būti organizuotas ir racionalus surenkamų mokesčių naudojimas. Deja, sukurptą dabartinį valstybės modelį bei daugelį su mokesčiais susietų įstatymų sunku apibūdinti kaip atitinkančius piliečių ir visuomenės interesus. Ne veltui įsigaliojo posakis: valdžia tam ir leidžia įstatymus, kad su žmonėmis darytų ką nori…
Komentaras „Delfyje“, 2013 m. balandžio 7 d.

Pradedant kalbėti apie Lietuvos mokesčių sistemines ydas, būtina priminti politinės ekonomijos seniai žinomą tiesą: visos įmanomos apmokestinimo sistemos tėra ideologijos, tam tikros tikėjimo struktūros, kurias dėl savo vidinių įsitikinimų renkasi šalys ar individai, norėdami surinkti pinigų savo veiklai finansuoti. Nors variantų gali būti begalės, visus juos galima išgryninti iki trijų pagrindinių sistemų.

Dalis politikų ir ekonomistų remiasi pajėgumo mokėti ideologija, kurioje neginčytinai tvirtinama, kad turtingieji gali mokėti daugiau, reikalaujama progresinio pajamų ir turto apmokestinimo. Ištakos aptinkamos A. Smitho „Tautų turte“, o dabar tai gana populiari Amerikos liberalų ir Vakarų Europos socialdemokratų formulė. Demagogijos elementas čia akivaizdus: na ir kas norėtų, juolab siūlytų, daugiau apmokestinti tuos, kurie negali mokėti? Pats terminas „pajėgumas mokėti“ neturi jokio realaus turinio, juo remiantis neįmanoma išspręsti jokios sudėtingesnės mokesčių problemos. Tiesa, galima rimtu tonu aiškinti, kad kažkas, kas tau svarbus (koks nors viešbučio ar sporto klubo savininkas, kompiuterių pirkėjas ir pan.), negali mokėti tiek mokesčių, nes nepajėgia, taigi suteikime jam lengvatas, o kažkam, ko nemėgsti (koks nors kitas verslininkas iš kitos sferos, šiaip turtinga persona), tuos mokesčius verta didinti. Panašia logika remiasi Lietuvoje įprastas argumentas, kad mokesčių mokėsime daugiau, kai galėsime. Tiesa, niekada nepatikslinama, kada tas stebuklingas laikas ateis: gal kai „geri vyrai“ nusipirks po trečią jachtą? Kaip tik konkrečių sugebėjimo mokėti kriterijų stygius tokius garsius mokesčių sistemų tyrėjus kaip Louisas Kaplowas, Tomas Griffithas ar Louisas Eisensteinas ir privertė ironiškai apibendrinti, kad tokiuose samprotavimuose nėra turinio, išskyrus pataikavimą išsisukinėjimo retorikai.

Kita, Lietuvoje, atrodo, populiariausia, nes labai aktyviai peršama, yra kliūčių ir atgrasymo ideologija. Ja besiremiantys aktyviai dėsto, kad mokesčiai mažina darbo ir taupymo paskatas ir taip esą pažeidžia visų interesus. Ši idėja susijusi su pasiūlos skatinimo ekonomine religija, kurioje aiškinama, kad visas gėris esą kyla iš pasiūlos (t. y. verslo) pusės. Lietuvoje ją puikiai transliuoja Eligijus Masiulis su „sveiko“ proto liberalais, LLRI, o JAV – Respublikonų partijos šulai. Deja, jokie faktai nepatvirtina, kad esama koreliacijos tarp mokesčių mažinimo ir efektyvesnio ekonomikos funkcionavimo. Pavyzdžiui, JAV ekonomika neįtikimai sparčiai augo šeštąjį dešimtmetį, kai ribinis mokesčių tarifas siekė 91 proc., o lėčiausiai (arba net susitraukdavo), kai mokesčiai ir ribiniai tarifai buvo mažiausi (pavyzdžiui, 2007–2008 metais). Labai aktyviu tokios ideologijos propagandos laikotarpiu, kai Didžiąją Britaniją valdė Margaret Thatcher, ekonomikos produktyvumas jos paslaugų sektoriuje padidėjo tik 1,25 proc., palyginti su jos labai kritikuotu 1965–1973 metų laikotarpiu, kai produktyvumas išaugo 3 proc. (pramonėje augimas per abu laikotarpius buvo beveik identiškas – 3,5–3,75 proc.). Nerandama ir ryšio tarp mokesčių tarifų kapitalui ir ekonominio augimo. Daugybė tyrimų rodo, kad mokesčių nulemtas iniciatyvos slopinimas taip pat yra tik gražios retorikos, o ne tikrovės fenomenas. Išties kodėl tas, kurio gyvenimas pajungtas turėjimo ir gavimo siekiui, padidėjus mokesčiams, atvirkščiai, nepradės dirbti dar daugiau, nes jo laimės paukštė tolsta? Nors lengviausiai paneigiama faktais, ši ideologija visada pati agresyviausia. Jos apologetams (matyt, todėl, kad tie, kurie ja remiasi, yra itin orientuoti į turtą bei turėjimą ir jaučiasi galintys daugiausia prarasti) bet kokios kalbos apie tai, kad turtingieji turėtų mokėti daugiau, automatiškai virsta mažų mažiausiai 1917 metų Rusijos revoliucijos pasikartojimu ar XV amžiaus nuvarymu nuo žemės Anglijoje.

Trečioji – vienodo apmokestinimo – ideologija remiasi prielaida, kad individai, kurių padėtis analogiška, turi būti apmokestinami vienodai. Idėja taip pat neturi realiai pamatuojamo turinio, mat nėra kriterijų, kurie individus leistų vertinti kaip visiškai lygius. Tarkim, turime vienodą apmokestinimą: visi moka tuo pačiu tarifu. Tokia logika sugriūva, kai pagalvoji, kad gal vienas iš dviejų identiškų pajamų gavėjų, tarkim, gali turėti įgimtą negalią, taigi jo išlaidos vien tam, kad galėtų dirbti, yra gerokai didesnės. Arba, tarkim, vienas neturi vaikų, o kitas turi, tad pajamos pasidalija skirtingam žmonių skaičiui. Taigi iš pradžių tektų labai aiškiai apibrėžti, kas yra lygybė, ir tik paskui kalbėti apie mokesčius, bet jeigu iki mokesčių jau yra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos apmokestinama, vienodo apmokestinimo argumentas nebetenka prasmės.

Modernioje demokratinėje erdvėje atviras savanaudiškumas nėra populiarus, tad ieškoma ir randama priežasčių, kodėl tas ar kitas turėtų mokėti mažiau ar, atvirkščiai, daugiau. Negi turtingieji aiškins, kad negali mokėti daugiau mokesčių, nes labai brangu išlaikyti savo vasaros poilsio namą ar jachtą, tačiau argumentas, kad apmokestintas jis pabėgs į kitą šalį ir tada įstrigs ekonomika (nors gal, priešingai, atsiras vietos efektyvesnei veiklai) jau skamba „rimtai“ (net jei ta investicija tėra tik jachta, skirta privačiam naudojimui…). Taigi interesų grupės plėtoja racionalių argumentų kalbą, kuri pamažu transformuojasi į tam tikrą įtikinėjimo ir argumentų sistemą, taigi tam tikrą ideologiją.

Ekonomikos mokslo atsakas labai paprastas. Mokesčiai yra esminis bet kokios valstybės ir apskritai bet kokios institucionalizuotos politinės galios atributas. Mokesčiai atsiranda „negatyviai“ kaip smurtu palaikoma vasalo prievolė ir yra panaudojami tiek „negatyviai“, t. y. suvereno galiai toliau auginti, tiek ir „pozityviai“ kaip ištekliai valdymo ir kitokioms viešosioms sistemoms palaikyti ir plėtoti. Pastarosios pasekmė – valstybės civilizuotumas. Taigi mokesčiai mūsų laikais yra mokestis už modernią visuomenę, tad jei nori gyventi žmoniškoje aplinkoje, turi susimokėti. Civilizacijai griūvant turintis daugiau visada praranda daugiau, tad gal verta remtis tikėjimu, kad ir mokėti jam reikia daugiau. Tačiau svarbiausia yra tai, kad dar iki apmokestinimo sistemos kūrimo būtina susitarti, kad kalbėsime ne apie kažkokias „tobulos ekonomikos tiesas“, o apie bendras bendro žaidimo taisykles. Tik tiek.

Kaip apskaičiuojamos pajamos?

Kai Lietuvoje išgirstu ką nors vartojant sąvoką „pajamos“, ypač jei kalbama apie vadinamąjį progresinį pajamų apmokestinimą, tai beveik visada tai būna šnekos apie samdomo darbuotojo darbo užmokestį, tarsi daugiau jokių pajamų ir neegzistuotų.

Pradėsime nuo to, kad, priešingai, nei galvoja dauguma Lietuvos žmonių, net tai, kas vadinama darbdavio įmoka „Sodrai“ (gali būti labai solidžios sumos…), išties yra samdomo darbuotojo pajamos, kurias jis turėtų atgauti kada nors ateityje, priklausomai nuo tam tikrų sąlygų (amžiaus, būklės, darbinės padėties ir t. t.). Taigi darbuotojui susitarus, jog dalį atlyginimo gaus vokelyje, kad darbdaviui nereikėtų „maitinti besotės valstybės“ (čia toks, matyt, pensininkų apibūdinimas, nes kaip tik jiems galiausiai ir tenka tų įmokų liūto dalis), tiesiog sutinka su mažesnėmis pajamomis.

Pajamos nėra ir tai, ką gauname pardavę, pavyzdžiui, automobilį ar butą. Tai viso labo įplaukos, kurios pajamomis taptų tik tada, jei parduotume brangiau, nei kažkada įsigijome, ir pajamos būtų tik ta įplaukų dalis, kuri būtų gauta iš didesnės pardavimo kainos atėmus mažesnę pradinę įsigijimo kainą. Na, automobilio įsigijimo atveju tokią situaciją sunkiai įsivaizduoju. Net jei kalbėsime, pavyzdžiui, apie būstą, tai irgi vertinant iš istorinės perspektyvos pajamos būtų greičiau išimtis nei taisyklė, ypač įvertinus, kiek kainuoja būsto kokybės palaikymas. Analogiškai ir vertybinių popierių pardavimas pigiau, nei jie buvo įsigyti, piniginę papildo, bet pajamų nesukuria.

Grynai ekonomine prasme dar nuo praėjusio šimtmečio trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio pajamomis laikoma vartojimo ir grynojo turto prieaugio suma (pagal koncepcijos kūrėjų pavardes ji vadinama „Schanzo–Haigo–Simonso pajamomis“). Vartojimas čia suprantamas kaip visų prekių ar paslaugų įsigijimas (pirkimas), tačiau svarbu tai, kad į vartojimą neturi būti įskaičiuota tai, kas priskiriama kapitalo išlaidoms; be to, būtina įvertinti nusidėvėjimą. Kalbant labai apskritai, žmogaus pajamos yra jo ekonominio pajėgumo prieaugis tam tikru apibrėžtu laikotarpiu. O kalbant apie apmokestinimą, reikia turėti omeny ekonominių pajamų apmokestinimą, ir dar iki bet kokių mokesčių sistemos kūrimo privaloma aiškiai apibrėžti, kas laikoma pajamomis. Nesileidžiant į įdomius, bet sudėtingus ir, tikėtina, nuo temos nuvesiančius niuansus, lieka apibendrinti, kad elementari logika (ką jau kalbėti apie subtilesnius teisingumo ar ekonominės elgsenos klausimus) sakytų, jog visiems šalies gyventojams tie pajamų kriterijai turėtų būti vienodi.

Ar tikrai taip? Yra daugybė tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kad taip toli gražu nėra. Viename savo straipsnių iškart po 2008 metų Seimo rinkimų, kai krizei gilėjant prasidėjo mokesčių reforma, galiausiai sumažinusi turtingesnių žmonių mokamus mokesčius (dėl to, kad gyventojų pajamų tarifas sumažėjo nuo 24 iki 21 proc. ir dėl 21 proc. gyventojų pajamų mokesčio padalijimo į dvi dalis, atskiriant sveikatos draudimo įmoką), o ne be galo padidinusi jų naštą, kaip mėgstama aiškinti, pateikiau keletą skaičių, galėjusių tapti diskusijų objektu. Tai iš dalies įvyko, pamažu visuomenei suvokiant, kad vadinamosios Seimo narių kanceliarinės išlaidos, jeigu jos nėra tinkamai įforminamos, yra tiesiog papildomos jų pajamos, apmokestinamos nuliniu tarifu.
Vis dėlto esminis dalykas, kuris netiesiogiai tame tekste buvo paviešintas, taip ir liko nepastebėtas: kokios išties yra realios kai kurių kandidatų į Seimo narius pajamos ir ar galime nustatyti, koks jų mokesčių tarifas? Mano šiek tiek provokuojanti išvada skelbė, kad „kuo pajamos didesnės, tuo mažesni mokesčiai“. Tai tarsi patvirtino oficialiai ir viešai skelbiamos minimų asmenų deklaracijos. (Knygoje pateikta konkrečių 2008-2012 metų kadencijos Seimo narių pajamų ir mokesčių analizė).

Gyventojų mokesčiai: 1051 litų versus 77 381 litų

Pajamos, nors ir svarbu, bet tai tik pradžia. Dalis pajamų virsta mokesčiais, ir jei kam nors gavus pajamų suteikiama mokesčių mokėjimo privilegijų, o bendromis gėrybėmis tie žmonės naudojasi vienodai, tuomet lengvatas gaunantis asmuo išlošia.

Konkretus pavyzdys: vienas žmogus per metus gauna 117 207,39 lito, o jo mokesčiai šalies biudžetui sudaro 1051 litą. Kitas žmogus, gaudamas tokias pat pajamas, turi sumokėti 77 381 litą mokesčių (37 530 litų gyventojų pajamų mokesčio valstybės biudžetui ir dar 39 851 litas „Sodrai“). Sakysite, nesąmonė? Deja, tai susiklosčiusios ekonominės sistemos detalė.

Pateikdamas savo deklaraciją per rinkimus į Vilniaus miesto savivaldybę Vilniaus eksmeras Vilius Navickas deklaravo uždirbęs kaip tik 117 207,39 lito ir sumokėjęs 1051 litą mokesčių. Jei tais pačiais metais, kai gyventojų pajamų mokestis buvo 27 proc., tarkim, koks nors mokytojas būtų sugebėjęs uždirbti tokią pat sumą, jo mokesčiai būtų beveik 74 kartus didesni. Taigi turime konkretų pavyzdį, kai viena pajamų rūšis yra išaukštinta (šiuo atveju verslo liudijimas), o kita – nužeminta.

Lietuvoje galioja keletas tarifų, taikomų gyventojų pajamų mokesčiams. Plačiausiai paplitęs 15 proc. pajamų mokestis, kuris, kaip nurodo teisės aktai, taikomas visoms pajamoms, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno ir pajamas, kurioms taikomas 5 proc. pajamų mokesčio tarifas. Išversiu į žmonių kalbą. 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio, neskaitant itin didelių (34 proc.) „Sodros“ ir nemažų (6 proc.) mokesčių Privalomojo sveikatos draudimo fondui, moka samdomi darbuotojai, kurių pajamos siekia ar viršija 3150 litų per mėnesį. Ši gyventojų grupė Lietuvoje laikoma itin pasiturinčia, nesvarbu, ar jie turi ir kiek turi (nors dešimt…) vaikų, ar yra pasiėmę būsto paskolą (nebent spėjo tai padaryti iki 2009 metų), mokesčiams atiduoda gerokai daugiau nei 42 proc. savo pajamų. Jei samdomo darbuotojo pajamos minėtos sumos neviršija, tuomet mokesčio tarifas yra šiek tiek mažesnis.

Lengvatose (ar priešingai, mokestinėse baudose) slepiasi daugybė problemų. Tarkim, bendra taisyklė, kad žmogus, gaunantis pajamų iš individualios veiklos, moka 5 proc. pajamų mokestį, tačiau jei ta individualia veikla užsiima laisvosios profesijos žmogus (advokatas, notaras, konsultantas, architektas, vertėjas ir pan.), jo mokestis – 15 proc. Kodėl žmonės, kuriems būtinas labai rimtas ilgametis išsilavinimas, moka tris kartus didesniu tarifu, suvokti sunku. Nebent manysime, kad tai bauda už išsilavinimą (nėra čia ko per daug išsišokti, tiesa?). Panašių išimčių daugybė, nes apmokestinamos ne pajamos, o skirtingos veiklos rūšys, vienas išaukštinant, kitas, priešingai, pažeminant. (Toliau knygoje, lentelėje pateikiami mokesčiai, kuriuos sumoka Lietuvos gyventojas, priklausomai nuo to, ką, kaip ir kur jis veikia).

Santaupų apmokestinimas – dalykas klampus, nes lyg ir baudžiama už tai, kas ekonomikoje paprastai laikoma gėriu ir galiausiai virsta verslo investicijomis, kurios galėtų praturtinti visuomenę. Vis dėlto, kai didžioji visuomenės dalis gali „pasigirti“ tik jų realaus išgyvenimo neužtikrinančiomis pajamomis, santaupų (indėliai, investicijos į vertybinius popierius) neapmokestinimas įgauna papildomų niuansų. Tokiu atveju galime turėti situaciją, kai, pavyzdžiui, koks nors labai turtingas žmogus, investuodamas į Lietuvos vertybinius popierius, gauna neapmokestinamų pajamų, ir jeigu neturi kitų pajamų, naudojasi bendra šalies infrastruktūra, jos išlaikymą permesdamas žmonėms su labai mažomis pajamomis.

Beje, nepamirštame turtingesniųjų pamaloninti ir mokestinėmis lengvatomis už gyvybės draudimą (jei pajamos nedidelės ir šeima gausesnė, toks draudimas sunkiai įkandamas), trečios pakopos pensijų kaupimą ir daugiau grąžiname už įmokas studijoms. Net ir kompiuteriais „papigintais“ biudžeto pinigais ilgai ir džiaugsmingai maloninome turtingesnius.
Kokios išvados? 2010 metų pirmą ketvirtį 86,7 proc. samdomų darbuotojų uždirbo iki 3000 litų „ant popieriaus“ (iš jų 40 proc. tenkinosi iki 1000 litų „ant popieriaus“). Žinodami bendrą kainų lygį, taip pat galime teigti, kad visi šie žmonės neturi didelių taupymo galimybių, tad viską, ką gauna viena ar kita forma, suvartoja, tad apie penktadalį savo pajamų skiria PVM mokėti. Taigi pateikti duomenys (kokia jų kokybė, spręsti sunku dėl nepateikiamo metodikos aprašo) aiškiai rodo pirmą esminį Lietuvos mokestinės sistemos bruožą: tai sistema, kur didesnė mokesčių našta tenka samdomiems darbuotojams, gaunantiems mažesnes ar net itin kuklias pajamas.

Progresiniai versus esami mokesčiai

Nuolat iškylantis progresinių mokesčių klausimas irgi turi keletą aspektų.

Jeigu, kaip aiškina dažnas politikas ir net įvairūs ekspertai, manytume, kad progresinė mokesčių sistema susiformuoja tada, kai didėjant pajamoms didėja mokesčiais sumokama pajamų dalis, tuomet akivaizdu, jog Lietuvoje tokia samdomų darbuotojų apmokestinimo sistema veikia jau labai seniai. Ji veikia nuo to laiko, kai buvo įvesti „vienodais“ pavadinti mokesčiai, bet sykiu nustatytas ir neapmokestinamųjų pajamų dydis. Šis dydis gaunantiems mažesnes pajamas galiausiai palengvina mokesčių naštą. Kita vertus, kaip logiškai pažymi R. Kuodis, kadangi „Sodros“ 34 proc. tarifas Lietuvoje yra tikrai solidus, „daug sumokėjęs žmogus iš socialinio draudimo sistemos atgaus labai mažai, ir tai šią įmoką daro iš esmės mokesčiu“ (o ne draudimo įmoka). Taip, pasak jo, „klausimas apie progresyvumo laipsnį natūraliai persikelia į „Sodros“ sistemos veikimą. Nesant „Sodros“ įmokų lubų, bet esant išmokų luboms ir vis didesniam išmokų „plokštėjimui“, perskirstymas per „Sodrą“ darosi vis didesnis. Atitinkamai prastėja ir paskatos jai mokėti.“

Tai, apie ką nuolat kalbama, vis dėlto yra ne pajamų progresyvinio mokesčio klausimas, o klausimas, kaip atimti iš samdomo darbuotojo, kuris uždirbo kokius 4000 litų (žinant pragyvenimo kainą, mano galva, labai mažai) ir atiduoti tam, kuris uždirbo 1000 litų. Kalbant rimčiau, pati 4000 litų suma savaime nieko nereiškia. Tarkim, 4000 litų uždirbo vyras, kuris išlaiko 5 vaikus ir nedirbančią žmoną su mažu vaikeliu ant rankų. Tai reiškia, kad šeimos nariui tenka vos mažiau nei 670 litų. Ir sakykim, kad 1000 litų uždirbo vienišas žmogus, turintis išmokėtą būstą ir neturintis jokių įsipareigojimų. Tai pagal dažnai politikų peršamą logiką, mes turėtume iš pirmojo atimti ir atiduoti antrajam. Ar 4000 litų prabanga? Ar ji turi būti papildomai apmokestinama? Ko siekia visuomenė dar papildomai atimdama iš tokios šeimos? Socialinio teisingumo?

Jei kas nors Lietuvoje bent norėtų pradėti kalbėti apie mokesčių sistemą, kuri leidžia išgyventi, tai pirmiausia būtų nustatytas realus neapmokestinamas pajamų dydis tai pajamų sumai, kuri būtina tam, kad žmogus išgyventų, nepamirštant, žinoma, to, kad vaikai valgo ir turi būti aprengti. Apmokestinimas tų, kuriems vėliau reikės mokėti socialines išmokas, tereiškia dalies sumokamų mokesčių atidavimą tiems, kurie tuos mokesčius renka ir perskirsto.

Manytina, kad realiai tokia suma Lietuvoje yra apie 1400 litų per mėnesį į rankas. Kad būtų gauta tokia pajamų suma, samdomas darbuotojas dabar turi uždirbti apie 2342 litus: „ant popieriaus“ priskaičiuojama apie 1788 litų ir dar 554 litus perveda „Sodrai“ darbdavys. Tie pinigai turi būti išmokėti pačiam darbuotojui, be jokių žaidimų su darbdavių pervedimais, kurie gal ir patogūs biurokratams, bet labai „užtemdo“ visą sistemą. Iš visų gautų metinių pajamų dirbantis žmogus pats atima 16 800 litų (1400 × 12 mėn., jei visuomenė susitaria, kad minėti 1400 litų per mėnesį būtini), o paskui jau pats žmogus sumoka adekvatų „Sodros“ tarifą. Nuo likusių pajamų jau gali būti mokami mokesčiai, kurie laipsniškai gali didėti pajamoms augant. Taigi jei ir verta apie ką nors diskutuoti, tai daugiausia apie tai: jei žmogaus metinės pajamos yra iki 16 800 litų, jis visai nemoka gyventojų pajamų mokesčio ir jo mokesčiai „Sodrai“ yra adekvatūs, o ne nurašyti nuo lubų. Taip ar panašiai veikia apmokestinimo sistema absoliučioje daugumoje pasaulio šalių.

Galima prieštarauti, kad mes turime neapmokestinamą minimumą, tik jis gerokai mažesnis. Mūsų minimumas yra ne ekonominis dalykas, o politinės valios ir biudžeto žaidimų išraiška. Lietuvoje sukurta sistema turi labai mažai ekonominės logikos ir, manipuliuojant jos sudėtingumu, daugiaprasmišku tokių sąvokų kaip pajamos, neapmokestinamas pajamų minimumas ar mokesčių progresyvumas aiškinimu, pridengiama jos institucinė prasmė. Vertinant giliau, tai yra dar vienas realus pajamų ir galimybių permetimas iš daugumos į politinio bei ekonominio elito ir jo remiamų grupių (tokia, pavyzdžiui, ilgą laiką buvo žiniasklaida, kurios savininkai iki 2009 metų turėjo teisę mažinti savo darbuotojų pajamas, nemokėdami už juos „Sodros“ įmokų) rankas.

Mokesčių ir šešėlio sąsajos nėra aiškios

Kas pastumia verslininkus ir verslą į šešėlį? Dažnai aiškinama, kad pagrindinė bėda – dideli mokesčiai. Na, kaip matėme, kai kam tie mokesčiai dabar Lietuvoje tikrai maži. Beje, jie maži kaip tik tiems, kurie dažnai pagaunami juos slepiant. Kita vertus, paradoksalu, bet valstybėse, kur mokesčiai didžiausi (Skandinavija), neapskaitomos ekonomikos (taip šešėlinę ekonomiką vadina ekonomistai) apimtis mažiausia. Mokslininkų tyrimai nepatvirtina, kad didesni tiesioginiai ar netiesioginiai mokesčiai susiję su didesne šešėline ekonomika. Iš tiesų, priešingai: esama įrodymų, kad didesni tiesioginiai mokesčiai susiję su mažesniu šešėliniu sektoriumi.

„Iš esmės, didesni mokesčiai gali lemti verslo troškimą slinkti į šešėlį, – rašo vieno tyrimo autoriai, – vis dėlto mūsų tyrimas parodė, kad didesni mokesčiai reiškia didesnes mokestines pajamas, stipresnę teisinę aplinką ir mažesnės apimties šešėlinę veiklą“. Viską keičia tai, kaip administruojama mokesčių sistema. Jei esama galimybės taikyti taisykles savo nuožiūra, tai gimdo korupciją ir galiausiai didelį šešėlį. Rusija yra puikus pavyzdys šalies, kuri turi labai nuosaikų mokesčių lygį, bet korumpuotą mokesčių administravimą. Tai, kaip veikia Rusijos mokesčių sistema, kuria labai didelę papildomą naštą verslui. Kai su tokia našta susiduria užsienio investuotojai, jie dažniausiai, įvertinę bendrą – oficialią ir neoficialią – mokesčių naštą, pasirenka kitą šalį. Kai su tokiais dalykais susiduria vietinis verslas, jis dažniausia renkasi šešėlį. Esama daugybės netiesioginių liudijimų, jog Lietuvoje sukūrėme panašią sąžiningą verslą išnaudojančią sistemą, kuri pakertama tuo, kad tenka mokėti neoficialius mokesčius, ir tuo, kad jei rinkoje yra daug mokesčių nemokančių žaidėjų, našta visiems kitiems išauga.

Jei šešėlinė ekonomika labiau išplitusi ten, kur daugiau biurokratijos, didesnė korupcija ir silpnesnė teisinė aplinka, tai galime manyti, kad silpni institutai bei jų politiką įgyvendinančios institucijos ir didelė šešėlinė ekonomika veikia vienu metu: „įmonių vadybininkai gal ir norėtų sumokėti sveiko proto mokesčius, bet jie negali susidoroti su nuolatiniais plėšikiškais ir despotiškai pasirenkamais reikalavimais“.

Tiesa, tokia išvada neatsako į klausimą, o kas pirmiau: ar silpnos institucijos lemia platesnio masto šešėlinę veiklą, ar plataus masto šešėlinė veikla sunaikina, pakerta pamatines institucijas? Aišku viena, tiek perteklinis reguliavimas, tiek korupcija virsta didele mokestine oficialus verslo našta ir tai priverčia įmones trauktis į šešėlinę ekonomiką. Pasitraukimas į šešėlį pakerta viešuosius finansus ir toliau mažina šalies sugebėjimą saugoti nuosavybę nuo valdžios pareigūnų (ypač žemesnės grandies) savivalės. Tai nereiškia, kad reguliavimas pats savaime stumia į šešėlį. Galimas daiktas, kad jautrus reguliavimas – pavyzdžiui, sveikatos ar saugumo darbe – kuria didesnį produktyvumą. Deja, didesnėje pasaulio dalyje perteklinė biurokratų veikla yra rimta problema. Šalia to, kad pagimdo korupciją ir iškraipymus, perteklinis reguliavimas stumia verslą į šešėlį ir tai mažina vyriausybės pajamas, lemia produktyvumą didinančių viešųjų paslaugų stoką.

Mažiausią neoficialų sektorių mokslininkai aptinka tose šalyse, kur mažesnė įmonių priežiūros „ našta“, mažiau korupcijos, geriau veikia įstatymo valdžia ir yra aukštesni mokesčių tarifai.
Apibendrintai galime pasakyti: jeigu norime ką nors keisti iš tikrųjų, o ne žodžiais, prieš ką nors darydami turime rimtai pamąstyti ir susivokti, ko norime. 2011 metais Didžiojoje Britanijoje didelė grupė įvairių ekonomikos sričių ekspertų (9 redaktoriai ir net 63 autoriai), vadovaujamų Nobelio premijos laureato Jameso Mirrleeso, 1996 metais apdovanoto už modernios optimalaus apmokestinimo teorijos sukūrimą, visuomenei pateikė 1880 puslapių tyrimą. Jame griežtokai patarė valdžiai neberemontuoti atskirų mokestinių kambarėlių, bet imtis radikalios mokesčių reformos.
Tyrimo autoriai neneigia, kad bet koks apmokestinimas turi savo kainą: padidėja mokesčių surinkimo sąnaudos, o ir gyventojų vartojimo bei darbo elgsena iškraipoma. Vis dėlto jie aiškiai tvirtina, kad tinkama ir efektyvi mokesčių sistema turi pasižymėti trimis bruožais. Ji privalo būti progresyvi (t. y. didesnė apmokestinimo našta turi tekti turtingesniems žmonėms), antra, negalima vienų pajamų diskriminuoti, o kitas proteguoti (t. y. skirtingos kilmės pajamos turi būti apmokestinamos vienodai); ir trečia, ji turi būti paprasta. Paskutinė žinia ta, kad vidiniai tokios sistemos prieštaravimai turi būt sprendžiami problemą vertinant bendrai, nuosekliai laikantis visumos perspektyvos. Mirrleeso pranešime teigiama, kad paprastumas negali virsti apgaudinėjimu: progresinė turi būti sistema, o ne kuris nors atskiras mokestis.

8 komentarai įraše "Dovana V. Šapokai: kelios „Melo ekonomikos“ ištraukos"

  1. Tadas parašė:

    Tema labai įdomi.

    Aš kaip didžiausią blogį matau mokestines lengvatas, kurios, tarkim, leidžia mokėti 5% mokesčių tarifą vietoje 15% ir panašiai.

    Paprastai ši „dovanėlė“ parduodama, kaip paskatinamasis būdas, gyventojams daugiau dirbti, daryti tyrimus, ar kažkokias panašias nesąmones. Tačiau įspūdis toks, kad jomis gali pasinaudoti tik kompanijos, kurios turi resursų optimizuoti savo veiklą, kad pasinaudotų ta lengvata.

    Gaunasi paskui taip, kad, tarkime, tokia kompanija sutaupo 5M€ mokesčių (valstybė praranda), o kita kompanija, kuri galbūt „teisingai“ buvo nusipelnus tos lengvos – tesutaupo 5000€.

    Tokias lengvatas mielai pekeisčiau grantais – fiksuoto dydžio išmokomis. Mažai kompanijai 100k€ būtų dideli pinigai, su kuriais daug galima nuveikti, tačiau Maxima jau nebesivargintų dėl tiek.

    Plius, pigesnė mokesčio administracija ir tikrinimas – paprasčiau mokėti mokesčius ir paprasčiau tikrinti.

    ——-

    Aš taip pat labai už neapmokestinamą minimumą – pirmi 600€ uždirbti nėra apmokestinami. Taip pat, + 200€ už kiekvieną vaiką.

    Idėja tokia, kad išlaidos, kurias tu skiri savo pragyvenimui, būtų neapmokestinama, nes dabar tai gaunasi kaip atvirkštinis progresinis mokestis neturtingiesiems. Tie 600€ praleidžiami butui, maistui ir drabužiams, ir tai gali sudaryti 90% visų pajamų. Tie kas daugiau uždirba (tarkime 100k€ per metus), jiems tai sudarys vos kokia 15%.

    Taip gaunasi, kad vienai grupei nebelieka papildomų pinigų net investuoti į save, kad galėtų daugiau uždirbti ateityje, ir tai gali skatinti tam tikros aristokratijos susidarymą (tema daug platesnė čia galėtų būti) – turtingieji ir liks turtingi, nes gali investuoti į save, o neturtingieji, ir toliau praradinės pinigus.

    Būtų naivoka tikėtis, kad ir pirmąjai grupei pavieks pasiekti kokia 30% lygį, tačiau tai turėtų šiek tiek pagelbėti.

  2. Mauras parašė:

    ne visai supratau, kuo būtent šie „dovanojami“ puslapiai (ačiū už viešą dovanojimo aktą, ta proga buvo įdomu paskaityti) susiję su mokesčių reforma – be vertinimų ir principų, ar čia siūlymas naikinti visas mokesčių lengvatas ar paskatinimas progresyviai didinti mokesčių tarifus?

    Kiek įskaitau, citatoje esminė vieta ir konkreti žinia „finmino“ mokesčių architektams kiek suprantu prasideda žodžiu „Manytina..“. Tačiau ji neatsako į pagrindinį klausimą – kaip turi atrodyti ne vien žemiausias darbo pajamas gaunančio sluoksnio apmokestinimas (jei gerai suprantu, NPD efektas iš esmės jau dabar toks pats, kaip siūlomu nuliniu GPM 1400 Lt., klausimas tik Sodra, kuris aiškiai neatsakytas), o reforma platesne prasme. Mano supratimu, reforma nusipelno vadintis tai, kas užtikrina vienodą pajamų traktavimą ir kuria teisingas paskatas t.y. keičia žmonių elgesį visiems geresne linkme, o ne suteikia-palieka privilegijas be galiojimo termino arba vien tiesiogiai ar netiesiogiai perstumdo mokesčių naštą, ką diagnozuojate LRV pasiūlymuose.

    Taigi, neskaitant paraginimo pirkti ir skaityti knygą, ką siūlote, be 1400 Lt. apmokestinimo? Pradžiai sujungti dvi „Sodros“ dalis? Taip, senokai diskutuota idėja su aiškiais privalumais, kodėl to negalima padaryti, argumentų nėra, tik kažkoks nerišlus „radome mažiau rizikingų būdų“. Kur Šapoka mato čia riziką – neaišku.

    Kas dar, gal pasiskaičius apie neaptinkamą tarifų įtaką (BVP, investicijų) augimui didinti pajamų mokestį ar jo progresiją? Nebeaišku, ir ar taip kartais neužkrausim tos pačios vidurinės klasės, kuo tada tai skirsis nuo dabartinių Šapokos siūlymų?

    Jei ne, kas ir kaip susimokės už mokesčių palengvinimą gaunantiems žemiausias pajamas, jei tai siūlymo esmė? Na ir žinoma, gal tai ir ne Jūsų darbas, bet paskaičiavimai bet kam, o juo labiau rimtam finansininkui ar ekonomistui gėdos nedaro (tą patvirtina R.Kuodžio pvz.), ir leidžia pereiti nuo šundaktariškų receptų (tokių pilna, įskaitant ir jokiais viešai matomais skaičiavimais nepagrįstą vyriausybės teikiamą aptarimui smulkių patobulinimų paketą) prie atsakingų siūlymų.

    • Aušra Maldeikienė Aušra Maldeikienė parašė:

      Nepastebėjote, kad principų tai ir negirdime iš ministro? Žodis teisingumas, kai tas teisingumas reiškia „atimk iš vidurinio sluoksnio ir atiduok tiems, kurių darbdaviai jiems nemoka algų“, kad tie bandytų kažką pavalgyti, man nepriimtinas.
      Aš tik todėl ir ėjau į Seimą ir rinkimus, kad stabdyčiau tuščias reformas. O šita tuščia. Čia tiesiog turime isterišką bandymą „kašką dariti“ .
      Nes jos tikslas viešai deklaruojamas nesutampa su tuo, kas galiausia gaunasi. Ir man tai NEPATINKA.
      Dėl to ir įdėjau skyrių, kur paaiškinta, jog mokesčiai yra POLITIKA.
      Mūsų visos reformos stringa, kad mes net NEŽINOME, kad politika yra apie moralinius sprendinius. Konkrečiu atveju, ką laikyti neturtingu, ką laikyti turtingu, ir kokia šalies problema suvokiama, kaip rimčiausia.
      Jūs rimtai norite, kad aš be skaičių kurčiau modelį už Finiminą? Nu jo. Gal tegul padirbėja.

    • Mauras parašė:

      dėl principų pastebėjau, na, iš prisistatančių technokratų, atsiprašau profesionalų vyriausybe aiškių principų be atskiro parėdymo iš Seimo vargu ar sulauksim. Technokratų darbas yra gerai vykdyti kitų suformuotą politinę darbotvarkę. Šiuo atveju vyriausybė gali apsimesti, kad vykdo savo programą, nes programos įgyvendinimo punkte 4.3.2. Darbas. Mokesčių sistemos struktūros tobulinimas ekonomikos augimui palankia kryptimi ir mokesčių bazės optimizavimas ir surašytos konkrečios priemonės, nesukant galvos dėl jų poveikio. Tiesa, plane numatyto Sodros mokesčio apjungimo be jokios aiškios motyvacijos buvo netikėtai atsisakyta, cituojamas Šapokos komentaras – „niekur taip nėra“ – mažų mažiausiai keistas.

      Nesusipratimas – kad profesionalų vyriausybė nesugeba ne tik kad profesionaliai, bet net elementariai pagrįsti savo siūlymų technokratiniu lygmeniu, prieš išmesdama juos mėnesiui (!) visuomenei „tobulinti“. Problema įvardinta, bet gana abstrakčiai, ir iškart sprendimas. Laukiamas pakeitimo poveikis (finansinis, socialinis-ekonominis) ir kaštai neaiškūs, kokios alternatyvos – nežinoma. Silpnai, ir neaišku ką daryti, nes žiūrint į besėdinčius pozicijoje „mums niekas už tai nemoka“ ar aiškinančius per feisbuką „baikite kritikuoti, laukiame konkrečių pasiūlymų“ man asmeniškai seniai reikėjo baigti čia sukti galvą ir keliauti kalti eurų. Organizuokite kokią konferenciją Seime, ar ką, kaip politikai įsivardinkite bendrus principus ir kriterijus, pagal kuriuos vertinate mokesčių pakeitimų siūlymus, gal taip pradėsite kalbėtis ir susikalbėti, ir kokia viena kita logiška mintis pareis iki įstatymo projekto.

  3. rasa parašė:

    Kada kursite savo partiją? Per rinkimus visai nėra už ką balsuoti. Net jei ir pavyksta surasti partiją, duodančią protingus priešrinkiminius pažadus, po to tie pažadai vis tiek netesimi (čia aš apie žaliuosius :)). Kaip žmonėms išrinkti protingą valdžią, jei nėra iš ko rinkt?

    • Tadas parašė:

      Tokie balsuotojai kaip jūs ir yra problemos dalis. Tikisi, kad kažkokia mistinė nauja partija išgelbės. Taip išrenkamos ir Darbo, T&T, ir dabar Valstiečių partijos.

      Ir dabar yra daug partijų ir žmonių (kaip parodė Maldeikienė), už kuriuos galima balsuoti, kad jaustųsi skirtumas į gerą pusę.

  4. rasa parašė:

    Manau, tai Jūs nesupratote problemos esmės: protingų Lietuvoje žmonių yra (kad ir ta pati Maldeikienė), deja, nei vienas jų dar nei karto neatėjo bolatiruotis į mūsų rinkimų apygardą (paskutinįkart bolatiravos Skvernelis). O protingų partijų, deja, nerandu nei vienos: Lietuvos Sąrašas ir Lenkų rinkimų akcija lyg turi protingų minčių, bet gąsdina jų praeities ryšiai su violetiniais ir kitais neaiškiais veikėjais. O visoms kitoms partijoms į Lietuvos dirbančių vaikus auginančių šeimų padėtį visiškai nusispjaut. Tik valstiečiai įrašė į savo rinkiminę programą pažadą rūpintis vaikais. Deja, kaip parodėę jų reformos projektas, tą priešrinkjiminį pažadą jie jau pamiršo. O kai nebeliks Lietuvoje dirbančių šeimų vaikų, nebeliks ir Lietuvos

  5. Paulius parašė:

    Aušra, gal galite paaiškinti, kodėl Lietuvoje toks mažas PVM surinkimas. Turint omenyje, kad LT namų ūkių vartojimas itin aukštas (86 proc. ES vidurkio). Vien 2016 m. siekė 25 mljrd. eur., tuo tarpu PVM surinkta tik 3 mlrd. eur. (12 proc.), nors standartinis tarifas 21 proc., o PVM išimčių labai mažai lyginant su kitomis ES, o greitai bus dar mažiau išimčių. Gal čia yra tie rezervai, kurių vyriausybė taip siekia? Europos komisija skelbė, kad nesurenkama 36 proc. potencialaus PVM. Kodėl???? Kodėl apie tai niekas garsiai nekalba??? Gal yra informacijos iš VMI kiek pinigų pervedama į ofšorus. Pašalinus Bradauską gal lengviau galima gauti šią info. Ir gal visa tai susiję? Labai laukiu Jūsų atsakymo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *