Prieš trisdešimt metų kurdami Lietuvos Atgimimo sąjūdį turėjome viltį, kad galėsime laisvai kurti mūsų visų Lietuvą — Lietuvą, kurioje kiekvienas pilietis yra lygus prieš įstatymą, Lietuvą, kurioje gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas, Lietuvą, kurioje mokomės ir semiamės stiprybės vienas iš kito.

Šimtatūkstantiniai mitingai išreiškė mūsų visų Laisvės siekį: Laisvės, kuri įtvirtintų Lietuvos politinę nepriklausomybę, bet taip pat ir asmeninės Laisvės, laisvės, be kurios neįmanomas žmogaus orumas, autonomija ir savigarba. Be tokios laisvės neįmanomas ir jo bendruomeniškumas bei pasidalinimas su kitais. Žinojome, kad tik pasiekę šias dvi laisvės formas, įgyvendinsime tai, kas daro bendruomenę gyvybinga ir užtikrina jos ilgaamžiškumą, tai, ką Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ vadina „žmonių gėrybe“.

Šiandien matome, jog tos viltys ir siekiai buvo pateisinti tik iš dalies. Taip, Lietuva yra savarankiška ir pilnavertė tarptautinės bendruomenės narė, taip, esame svarbiausių tarptautinių organizacijų nariais, taip, tikrai turime kuo didžiuotis, tačiau šie pasiekimai neturėtų migla užtraukti skaudulių, kurie išryškėjo per tris Nepriklausomybės dešimtmečius.

1990 m. kovo 11 dieną Lietuvoje gyveno daugiau nei trys su puse milijono žmonių. Šių metų pradžioje mūsų bebuvo likę du milijonai aštuoni šimtai tūkstančių. Tai dvidešimt keturi procentai arba beveik ketvirtis visų Lietuvos piliečių. Iš Lietuvos kasmet išvyksta vidutiniškai 20 000 žmonių, 20 000 darbingų ir talentingų žmonių priima sunkų sprendimą laimės ieškoti kitur. Vien dėl emigracijos Lietuva kasmet sumažėja Ukmergės dydžio miestu. Tačiau iš Lietuvos bėgama ne tik emigruojant. Lietuva beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo ir toliau išlieka viena iš pasaulio lyderių pagal savižudybių skaičių.

Taigi gyvename šalyje, iš kurios masiškai bėga žmonės.

Tačiau kalbame ne tik apie fizinį pasitraukimą į užsienį ar į nebūtį. Lietuva velkasi Europos sąjungos uodegoje pagal visus tyrimus, matuojančius socialinę įtrauktį. Esame visuomenė, kurioje visiems, patiriantiems vienokią ar kitokią atskirtį — senjorui, neįgaliajam, kitos rasės ar lytinės orientacijos žmogui — geriausiu atveju paliekamas išlaikytinio vaidmuo, o neretai tiesiog panieka, pridengta plona tariamo pakantumo širma.

Turime išdrįsti pažvelgti tiesai į akis ir paklausti savęs: kaip nutiko, kad Lietuvos visiems svajonė liko neįgyvendinta?

Kodėl senjorai, Atgimimo metu buvę mūsų vieninteliu ryšiu su Tarpukario Lietuva ir įkvėpimo bei atminties šaltiniu, dabar nemažos tautos dalies telaikomi išlaikytiniais?

Kodėl mokytojai, Sąjūdžio mitinguose buvę Lietuvos elitu, po dvidešimties metų mitinguose dėl žeminančių atlyginimų Lietuvos premjero jau vadinami „veltėdžiais“?

Kodėl užsienio lietuvius, 89-aisiais buvę mūsų viltimi ir langu į pasaulį, praėjus dvidešimčiai metų Seimo pirmininkė gali sau leisti pavadinti „Tėvynės išdavikais“?

Atsakymo reikia ieškoti pačioje politikos sampratoje. Mes padarėme klaidą, patikėję, jog atgavus Nepriklausomybę, darbas padarytas, o politika baigėsi. Iš mitingų, iš miestų aikščių, iš laikraščių laiškų skilčių, iš radijo ir televizijos laidų sugrįžę į savo įprastus gyvenimus, valstybę palikome naujajai nomenklatūrai, kuri buvimą valdžioje mato kaip savitikslį, tik į save nukreiptą veikimą. Tai buvo mūsų visų klaida. Politika — kurią aš suprantu kaip viešųjų reikalų sprendimą debatų būdu — niekada nesibaigia. Tiesiog iš jos pasitraukus piliečiams, ji tampa politikos imitacija, technokratų ir korumpuotų verslininkų žaidimų aikštele. Tokia politika tampa melu.

Atėjo laikas į mūsų politiką grąžinti tikrą politiką. Atėjo laikas vėl išmokti jausti, mąstyti kalbėtis apie savo problemas, vėl suprasti, jog Lietuvą visiems galime sukurti tik dalyvaudami visi kartu.

Būtent todėl priėmiau sprendimą kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą.

Niekada gyvenime nesiekiau postų ir nenorėjau būti profesionalia politike. Žymiai geriau jaučiuosi universiteto auditorijoje ar mokyklos klasėje. Tačiau labiau už viską gyvenime nepakenčiu melo ir nekompetencijos. Bankų kalbančios galvos, uzurpavusios viešąjį eterį, kuria melo ekonomiką, o partinių grupelių veikėjai, uzurpavę politinę valdžią, kuria melo politiką. Myliu savo šalį ir jaučiu pareigą ne tik imti, bet ir duoti. Todėl ryžtuosi šiam man asmeniškai nelengvam žingsniui.

Lietuva pavargo nuo beveidžių politikos funkcionierių. Lietuva pavargo nuo tarnavimo ideologinėms fikcijoms — ar tai būtų smetoniška tautinė valstybė, ar neoliberalusis rojus, kuriame stambusis verslas pasirūpins visais, kai tik susitvarkys savo reikalus. Laikas atsiminti, jog Lietuvą atkūrėme tam, kad joje būtų gera gyventi ne tik išrinktiesiems, ne tik tiems, kuriems pasisekė gimti sėkmingu adresu, ne tik tiems, kurių apsukrumas jiems leido pasinaudoti spragomis įstatymuose ar kitų geranoriškumu. Lietuvą atkūrėme tam, kad čia kiekvienam galiotų tos pačios taisyklės, o pažangos siektume kartu, kaip viena ir vieninga bendruomenė, galinti rasti bendrą kalbą, susitarti tame, kas mus vienija, tuo pat metu gerbdami tai, kas mus skiria.

Kokia ta Lietuva, kurioje norėtųsi gyventi ir kurti?

Visų pirma, tai Lietuva, kuri remiasi talentų įvairove ir suvokia, jog politinė tauta yra tiek stipri, kiek stiprūs yra jos silpniausieji.

Tai Lietuva, kuri šventai tiki lygiomis galimybėmis ir vienodu šansu visiems.

Tai Lietuva, kuri saugo ir augina savo viduriniąją klasę, nes ši yra stiprios valstybės pamatas.

Tai Lietuva, kuri yra atvira pasauliui, nes tik atvirumas yra išlikimo garantas.

Bet taip pat tai Lietuva, kurioje įstatymai galioja visiems, nepriklausomai nuo sukauptų turtų, užimamų pareigų ir turimų pažinčių.

Tai Lietuva, kuri nėra valdoma pažymomis, telefonine teise ir tulpių laiškais.

Kad tai pasiektume, mums reikalinga taiki revoliucija, revoliucija, kuri visų pirma įvyktų mūsų širdyse ir protuose. Būtent todėl per artimiausius mėnesius planuoju aplankyti visus Lietuvos kampelius, susitikti su visais, kurie yra pasiryžę dirbti tokios Lietuvos labui. Tikiu, kad tai įmanoma, kaip kad buvo įmanoma prieš šimtą metų vasario 16-ąją, tikiu, kad tai įmanoma, kaip kad tikėjau tada, prieš trisdešimt metų Mokslų akademijoje, kai steigėme Sąjūdį. Tikiu, kad tai įmanoma ir dabar.

Ir net jei kartais tos vilties dabar atrodo maža, nepamirškime, jog didžiausia tamsa visuomet būna prieš aušrą.