Šiandien apie Izraelio karą. Kaip visada, pradedu ir baigiu žodžiais: „Aš manau…“ Ir tai reiškia, kad esu šališka. Jei klausysite, jūs girdėsite žmogų, kuris absoliučiai Izraelio pusėje. Nepatinka? Perjunkite kanalą.  Jūsų teisė ploti tam, kam norite, net žudikams. Tą teisę jums suteikia demokratija, kuri leidžia kalbėti net tada, kai jai pačiai tai reiškia mirtį.

Beje, istorija rodo, kad kai ateis skersti vaikų tų, kurie garbina žudikus, jie nebūtinai žus. Prisitaikėliams sekasi neblogai: jie greit keičia kailį ir geba miegoti ilgas žiemas. Kas jau kas, bet jie visada sugebės  nuraškyti vaisius nuo medžių, kuriuos sodino kiti. 

Šitas tekstas yra atsakas visiems tiems, kurie Lietuvoje ir Europoje rauda dėl kenčiančių mažutėlių Palestinoje ir baisisi Izraeliu ir jį remiančiomis Jungtinėmis Valstijoms. 

Tai atsakas panašiems į dvi pašnekoves iš „Naros“ tinklalaidės, kurios 1 val. 14 min. skleidė propagandą apie nuo amžių kenčiančius palestiniečius, kuriuos pastaruosius dešimtmečius kankina Izraelis. Tos kalbėjusios moterys prisistatė esančios mokslininkės, tyrinėjančios saugumą ir panislamizmą. 

Propaganda apsirėdžiusi mokslo rūbais

Kaip mokslininkė mokslininkėms tegaliu priminti, kad tyrėjas tada yra mokslininku, kai jis vienodai atsakingai sveria ir tuos argumentus, kurie patinka, ir tuos, kurie nepriimtini. 

Kai per ilgiau nei valandą trunkantį pokalbį Izraeliui skiriama apie 15 minučių ir tik tam, kad būtų paaiškinta, kokia tai agresyvi ir susiskaldžiusi šalis, kurią užgrobė ortodoksai su Netanyahu priešakyje, sąžinė lieptų prisipažinti, kad varai propagandą. Bet ponių sąžinė labai gražiai pademonstravo savo kokybę, kai kalba pasisuko link didelių šeimų. 

Didelės Gazos šeimos buvo pristatytos kaip aukos, reikalingos paramos visų pirma todėl, kad jose auga vaikai. Tuo tarpu didelės Izraelio ortodoksų šeimos lyg ir netyčia buvo regimos kaip tos, kurios išaugins vaikus, kurie neišvengiamai kovos prieš demokratiją Izraelyje, ir ateityje skriaus ir žemins ne tik palestiniečius, bet ir visus savo tėvynainius žydus.  Tiesiog vadovėlinis vadinamojo kairiojo naratyvo pavyzdys, kur būti auka yra jau savaiminis gėris, nes tai jai lyg ir savaime suteikia moralinę viršenybę, kaip ir teisę reikalauti pinigų ir pagarbos jau vien todėl, kad pozicijonuojiesi auka. Ir jau tikrai tikrai tos gausios Gazos šeimos teroristų neaugina, na gal tik amžinus prašytojus, ar ne? 

Panašių kliedesių aptarimas nėra šio įrašo tema, tačiau vadinamųjų tyrėjų diskusiją išklausyti verta jau vien tam, kad suvoktum, koks seklus jų propagandos argumentų aruodas. Nuoroda į pokalbį komentaruose. 

Jeigu jau bandai įvykius vertinti kaip ekspertais, tiesiog privalai kiek įmanoma mažiau šališkai (subjektyvumo išvengti neįmanoma) pateikti abiejų pusių argumentus vienodai pagarbiai ir atsakingai. Dar daugiau, jeigu jau tiesiog atvirai deklaruoji, kad istorinė panašių konfliktų analizės perspektyva paprastai nėra vaisinga, tai tada kalbėdamas jai neskiri didžios savo laiko dalies.  

Politikų teisė reikšti savo politines pažiūras

Ir jau visai  akivaizdu, kad tas perdėm emocingas baisėjimasis, kaip čia miesto valdžia drįso Rotušę apšviesti Izraelio spalvomis neatsiklaususi visų vilniečių,  yra  kažkoks akivaizdus kognityvinis disonsas. 

Mielosios tyrėjos ir TSPMI dėstytoja lyg ir turėtų žinoti, kad miesto valdžia Lietuvoje yra demokratiškai išrinkta. Bent jau man tikrai neteko girdėti, kad, tarkime, toks lietuviškos politologijos forpostas — TSPMI  šį klausimą būtų kvestionavusi. Ir tai reiškia, kad kadencijos laikotarpiu rinkti politikai gali atlikinėti veiksmus, kuriuos mano esant reikalinga. 

Jei ir kai miestiečiams bus nepriimtini veikiančių politikų veiksmai, per kitus rinkimus jie išsirinks kitus. Kai apeliuoji į demokratiją (o įraše tai akcentuojama ne kartą), malonėk susitaikyti su tuo, kad daug kas vyks, ne taip, kaip tamstai norisi. Beje, sveiko proto žmogui neretai nepriimtini ir veiksmai tų, už kuriuos pats balsavai. Kam jau kam, bet politikos tyrėjoms tai žinoti lyg ir privalu. 

Neskaniai nuskambėjo ir emocingas baisėjimasis Vytauto Landsbergio nuoroda į nupjautas Izraelio vaikų galvas, kas, ponių be apeliacijos buvo pristatyta kaip melagiena. Nesu profesoriaus V. Landsbergio gerbėja ir jo tekstų jau seniai neskaitau, tad negaliu vertinti konteksto ir to, kiek pamatuotas jų pasipiktinimas. Vis dėlto nupjautų galvų naratyvas tikrai buvo plačiai paplitęs, kaip, beje, ir ponių nutylėtas epizodas dėl 500 žuvusių per sprogimą Palestinos ligoninėje, kurių rasti nepavyksta. Melagiena tas ar kitas faktas, kol nėra akivaizdžių maksimaliai nešališkų įrodymų, didele dalimi priklauso nuo to, kas kalba. 

Civiliai nėra avelės — jie visokie  

Mano šitas įrašas yra atsakas ir tiems, kurie rinkosi Katedros aikštėje su plakatais už Palestiną ir esą nekaltus civilius, kurie Gazoje žuvo nuo Izraelio raketų. Žinoma, jie neprisiminė, kad spalio 7 dieną palestiniečiai skerdė taikiame koncerte susirinkusius jaunus žmones ir vaikus kibucuose. Jie tiesiog marširavo su plakatais apie civilius palestiniečius, kurie būdami civiliai lyg ir vėlgi savaime yra amžinojo gėrio pusėje. 

Kalbėdama iš platesnio filosofinio, literatūrinio ir istorinio konteksto tesugebu regėti, kad visus visų laikų teroristus ir žudikus pagimdo ir išugdo  civiliai gyventojai. 

Kaip putino ordos, kurios žudo ukrainiečius, yra Rusijos civilinių gyventojų išvestinė, taip Hamas —  politinė jėga dominuojanti Gazos ruože —  yra palestiniečių kūrinys. Neteko niekur girdėti, kad Hamas teroristai  buvo nuleisti iš už jūrų marių ir yra visiškai svetimi tiems mažutėliams kenčiantiems geriems palestiniečiams. Žydus žudo ir jų miestus be sustojo bombarduoja (beje, ne tik dabar) ne kas kitas, kaip palestiniečiai. 

Taigi, jeigu jau keli plakatą už Palestiną, tai tuo pačiu keli plakatą už Hamas. Analogiškai, marširuodamas Lietuvos gatvėmis su paramos Rusijos gyventojams plakatais, remi ir putiną. Juolab, tie rusai, kuriems gėda, nes jie jaučiasi atsakingi už tą blogį, kuri daro jų tėvynė,  dabartinę Rusiją paliko jeigu ne 2014-ais, tai 2022 metų pavasarį. 

Esu ta, kuri kiekviena proga aiškiai kalbėjo apie lietuvių tautos kaltę žydams, kurie pasirinko gyventi Lietuvos žemėje, nes tikėjo, kad esame pakankamai civilizuoti sugyventi su kitomis kultūromis.  Mes labai dažnai minime, kokia esą nuostabi ir tolerantiška buvo Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, bet nenorime prisiminti kuo ta tolerancija virto 1940 metais. Mes tada žudėme žydus. Mes, lietuviai. 

Paaiškinimai, kad žudyti privertė vokiečiai, arba kliedesys, kad žudėme, nes žydai esą buvo komunistai, kaip ir išskirtinai atgrasus nacionalistų argumentas, kad žudėme, nes manėme, kad taip įsiteiksime naciams ir gausime galimybę atkurti tarpukario nepriklausomą Lietuvą, tėra žodžiai žmogaus, kurio moralinis kompasas galutinai pakriko.  

Kalta jaučiasi kiekviena mąstanti širdis 

Turiu pakankamai proto suvokti, kad buvo tų, kurie žydus gelbėjo. Bet daug daugiau buvo tų, kurie žudė. Buvo noreikos, kurie taip nuoširdžiai padėjo žydams gelbėtis perkeldami juos į getus, kad po to atsidėkodami patys sau už jų mirtį vėliau įsikėlė į jų namus ir miegojo jų lovose. Bet kaip ir visada visais  laikais daugiausia buvo tų, kurie tylėjo ir  nusukdavo akis, kai žydus vedė neapykantos ir mirties keliu. Ir visada šitie vadinami nekaltai nukentėjusiais civiliais. Ar tikrai jų sąžinės neslegia jokia kaltė?  

Esu civilė, Mokykloje buvau priversta mokytis ardyti Kalašnikovo automatą. Kažkaip tai ten kažkokias įskaitas gavau, nors šaudytoja iš manęs beviltiška.  Niekada ir nešaudžiau.  Vis dėlto dabar, kai esu jau sena ir prastokai matau, jeigu reikės pasiimsiu ginklą į rankas ir ginsiu savo šalį. 

Darysiu taip, kaip padarė viena spalio 7 dieną Izraelio kibuce užpulta moteris su 6 mėnesių kūdikiu ant rankų. Slėpdamasi nuo jos namus siaubiančių palestiniečių teroristų, jį puolė į  kiekvienuose Izraelio namuose esantį saugų kambarį ir pakeliui pagriebė peilį. Kaip pati pripažįsta, pagriebė, kad įsiveržus palestiniečiui (teroristai turi tautybes, kaip ne kartą minėjau) pradžioje nužudytų savo dukrą, o po to jau kiek sugebės kautųsi su priešu. Apie tai ji su vyru pasakojo Strasbūre Europos parlamento posėdyje, kur buvo rengiama rezoliucija dėl Izraelio teisės gintis. Liudijimas komentaruose.

Europos parlamentas su Izraeliu

Man labai malonu pasakyti, kad priešingai nei skelbė Naros tyrėjos, išrinkti Europos politikai palaikė ne Europos gatvėse siautėjusius žmones su Palestinos vėliavomis, o Izraelį. 

Už rezoliuciją ilgu pavadinimu „Niekingi grupuotės „Hamas“ teroristiniai išpuoliai prieš Izraelį, Izraelio teisė gintis pagal humanitarinę ir tarptautinę teisę ir humanitarinė padėtis Gazoje“ balsavo 500 Europos parlamento narių, tame tarpe 9 rinkti Lietuvoje. 

Tai — Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Liudas Mažylis, Petras Auštrevičius, Vilija Blinkevičiūtė, Juozas Olekas, Bronius Ropė, Valdemaras Tomaševskis  ir aš.  Kaip įprasta, susilaikė Stasys Jakeliūnas, kuris visada susilaiko, kaip reikia pasakyti už ką esi. Rusiškas suvirintojas iš Darbo partijos nebalsavo visai. Anokia naujiena, kaip sakoma. 

Už tai, kad Izraelis turi teisę gintis, nes būtent Izraelis buvo užpultas, kaip minėjau, balsavo 500, prieš — 21, o 24 susilaikė.  Proporcija puiki. 

Kodėl aš su Izraeliu? 

Kodėl konkrečiai aš palaikau Izraelį? Pirma, dėl amžinos lietuvių kaltės prieš žydus. Antra, dėl to, kad Lietuvoje vis dar daug nacionalistų ir visokių žemaitaičių, kurie yra moraliniai žudikai. Trečia, dėl to, kad Europoje ir mano valstybėje daug tokių kairuolių, kaip tos Naros ponios, labiausiai man primenančios saliamutes ir visokius paleckius, kalbančius apie amžinąją vargšų dvasinę viršenybę. Ketvirta, dėlto, kad vis aiškiau matau, kad mūsų laukia labai sunkūs laikai ir karas. Kaip to išvengti aš nežinau.  Bet žinau, kad privalau kalbėti ir įspėti, ir tai penkta. 

Kaip daugybę kartų kartojau, politika nėra racionalių pasvertų sprendimų laukas. Politika yra bandymas (pabrėžiu, bandymas) susitarti ten, kur susitarti neįmanoma. Politika yra bandymas atsakyti į klausimus, kurie neturi atsakymo. 

Būti politiku reikia drąsos kalbėti tai, kas nepatiks, mąstant nepaklusti banalybių diktatui,   

Tai, dėl ko lengvai sutariama, kaip ir tai, kas turi aiškų atsakymą, yra ne politikos, o biurokratijos, arba jos atmainos vardu politologija, laukas.