MENIU

Komentarai (10) Be kategorijos

2018 birželis: ar pilietinio pasipriešinimo sąjūdžiai sugriaus Potiomkino kaimo bastionus?

Šiandien Prezidentė ir vėl skaitė metinį pranešimą. Jau devintąjį ir priešpaskutinį (bent jau šioje dviejų kadencijų sekoje).

Mokslininkai žino, kaip sunku vertinti kolektyvines monografijas, kuriose daug įvairių autorių vienu metu kalba apie viską ir apie nieką, kur kertasi labai skirtingos idėjos ir jungiamos net viena kitai prieštaraujančios mintys. Dar sudėtingiau vertinti kalbas, kuriose nėra minties, bet labai daug emocijų, šūkių ir nurodymų, anapus kurių galima įžvelgti ir tikras problemas.

Primenu šį dalyką, nes Dalia Grybauskaitė ir vėl nuosekliai laikėsi jai įprastos tradicijos metiniuose pranešimuose neturėti vienos pagrindinės minties, o tiesiog pasakoti tai, ką jai parašė jos valdiniai. Akivaizdu, kad valdinių daug, o jungiančios grandies nėra, tad kiekvienas trūks plyš bandė pademonstruoti, kad jau jo skyriukas dirbo gerai. Arba, priešingai, tie ar tos, kurie nesitarė su atitinkamu prezidentūros skyriuku, dirbo prastai.

Bene komiškiausias tokio akivaizdaus vidinio nesusikalbėjimo pavyzdys Dalios Grybauskaitės kalboje buvo įpareigojimas „stiprinti šalies apginamumą“, kuris suvoktas kaip prievolė finansavimą gynybai didinti iki 2,5 procentų BVP, kai vos prieš kelias minutes Prezidentė aiškina, jog nevalia gerovės priešinti su gynyba, o vos vėliau gerovę bandyta pritempti net iki Skandinaviško standarto. Gal ir būtų galima kažkaip tuos dalykus sieti, jeigu Prezidentė būtų radusi politinės valios, sąžinės ar elementarios atsakomybės pripažinti, jog visi tie dalykai vienu metu galimi tik iš esmės keičiant mokestinę sistemą, tačiau apie tai nė neužsiminta.

Išdava: kalba be struktūros, be pagrindinės minties, o Prezidentė chaotiškai šuoliuoja minčių, darbų ir ataskaitų laukais.

Nenorėdama būti apkaltinta kritikuojanti be argumentų, išvardinu Dalios Grybauskaitės 2722 žodžių arba 320 eilučių kalboje minėtus klausimus:
1) Lietuvos tapatybės problema, kai ji vienu metu yra ir įstabus Laisvės kūrinys, ir godulio kirminų graužiamas statinys;
2) Nusivylimo – tikėjimo sankirta bei asmeninės atsakomybės vieta šioje dilemoje;
3) „Neregėtos“ korupcinės Lietuvos atsivėrimas ir įveika tuo metu, kai Lietuva „priskiriama prie šalių, kontroliuojančių korupciją“;
4) verslo ir politikos susiliejimas bei degantys pirštai (Dalia Grybauskaitė prisipažįsta, kad ir jos), nes demokratinę sistemą užvaldė oligarchai;
5) Nauja Lietuvos skaidrumo istorija, vos keliomis pastraipomis vėliau Prezidentei prisipažįstant, kad bent jau žemės ūkyje langai dar toli gražu neišplauti;
6) Nepakartojama galimybė prisikelti partijoms per įveiktą vidinį susipriešinimą, vienas kito niekinimą ir kompromitavimą, galios sukoncentravimą politinėse viršūnėse, eilinių narių izoliavimą…

Jei rimtai, jau pabodo vardinti klausimus, kurie it blusos šokinėja be jokio akivaizdaus ryšio iš Prezidentės teksto, kur kiekvienoje trečioje pastraipoje – vis nauja problema. Patikėkite, suskaičiavau dar mažiausiai 15-18 rimtų probleminių temų, kurių analizė Prezidentės kalboje (ir, manau, jos pasaulėžiūroje) tėra atsitiktinai iš teksto ištrauktos madingos ar įprastos klišės be kokios gilesnės jų priežasčių ar juolab rimtesnės įveikos analizės.

Taigi, vėl buvome priversti klausyti iš esmės neįgalaus pranešimo, kuris kalba gali būti vadinamas tik dėl jo formos, o ne prasminio turinio. Ir būtent todėl atskiros idėjos, kurios galėtų būti vystomos ir plėtojamos, pasimetė teiginių sąšlavyne.

Bepigu žavėtis Lietuvos pažanga, kai laiko juostoj selektyviai atsirenki tam tikrus taškus tačiau prieštaros, kurių kalboje apstu, verčia smarkiai abejoti bendrai mėginama pateikti pozityvia žinute.

Sakyti, kad pilietinis demokratijos indeksas nežymiai auga ir tai neva galėtų būti pozityvių virsmų pradžia, yra, švelniai kalbant, naivu. Kalbat tiesiai – tai tiesiog surogatinis pozityvizmas, kuris daugeliui šiandien nusivylusių ir kenčiančių skamba kaip saviapgaulė, o ne kvietimas viltingai ateičiai.

Dvigubai išaugęs jaunimo aktyvumas politiniuose rinkimuose tarp 2012 ir 2016 metų šiandien patyrė visišką fiasko, kai partijos ir kandidatai, pozicionavę save jaunos kartos atstovais, vienas po kito atsidūrė žiniasklaidos skandaluose, teismo salėse ar, tiesiog pabūgę sunkaus ir nuobodaus politiko darbo, atsitraukė nuo politikos visiškai. Sunku įsivaizduoti, apie kokią politinę kultūrą tai byloja ir kaip jaučiasi ypač jaunas rinkėjas, tačiau turbūt galima įsivaizduoti, kad 2018-aisiais jam gerokai liūdniau, nei, tarkim, buvo 2016-aisiais.

Sveikintina, kad Prezidentė puse lūpų pabandė atsiprašyti dėl skelbto jos susirašinėjimo su dabar teisiamais politikais, tačiau daug prasmingiau būtų išgirsti jos paaiškinimą, kodėl žinodama apie korupcijos mastą ir apie bandymus prekiauti valstybe ir jos institucijomis, ji vis dėlto neįjungė pavojaus sirenų? O, jeigu ji nežinojo apie tai, kas vyksta bent jau kai kurių partijų viduje, kodėl savo kalboje ji taip nuoširdžiai žavisi saugumo institucijų gebėjimais įžvelgti grėsmes? Kad ir kaip žiūrėtum, kiekvienam, besiklausiusiam pranešimo, iškilo klausimas, kodėl ir Prezidentė, ir VSD, ir kitos institucijos, numanydamos ir įtardamos (kaip ji pati įvardino) ar net žinodamos apie tokio masto valstybės užvaldymą, nesiėmė jokių priemonių iki pat tol, kol į šiuos reikalus buvo įpainiota pati Prezidentė.

Dviprasmiškai skamba ir žinutė apie jau daugiau nei dešimtmetį trunkančius ”latifundinius kaimo santykius”, kurią neįtikimai sunku suderinti su naujo ir skaidraus etapo Lietuvoje pradžios žinute. Kuo žemės ūkio oligarchų veikla skiriasi nuo juodųjų buhalterijų apaštalų ar kyšių buteliuose proponentų? Niekuo. Kaip galima kalbėti apie naują ir skaidresnį šalies gyvenimo etapą, paraleliai deklaruojant, jog 10 milijardų finansinių subsidijų per dešimtmetį ištirpo srityje, kuri žmonėms kelia asociacijas su mirštančiu kaimu ir regionais, ir vis augančios ekonominės nelygybės kontekstu?

Kalbėdama apie rinkimų organizavimo skaidrinimą ir VRK veiklą, Prezidentė nutyli, kaip ji vertina savo pačios paskirtą įstatymų nesilaikantį ir aiškių interesų bei draudimų ideologijos (su kuria bent žodžiais šioje kalboje Prezidentė kaunasi) valdomą VRK narį Vincentą Vobolevičių?

Prezidentė nepaaiškina, kas konkrečiai jai leidžia teigti, kad Lietuva jau beveik dešimtmetį „sėkmingai“ eina Šiaurės keliu, lygiuodamasi į skandinavišką gerovės, socialiai atsakingo verslo supratimą? Kaip tai dera su jos toje pačioje kalboje kelis kartus primenama socialine atskirtimi ar vos prieš kelis mėnesius išsiuntinėtais vyšniniais vokais, kurie, pasak Prezidentės, išjudina žmonių sąmonę ir pabudina darbdavių sąžinę? Ką tie vokai budina, jeigu mes jau sėkmingai žengiame skandinaviškos gerovės keliu? Arba dar: o kodėl Prezidentė neprisimena darbdavio, kurio sąžinė vis dar nepabunda, nes būtent jo samdiniai gavo daugiausia anų vyšninių vokų, ir tas darbdavys yra pati valstybė, kuriai vadovauja ne kas kitas, o pati Prezidentė.

Darbo kodekso istorija, kai lankstumas buvo išplėstas, o saugumas sumenkintas, t.y. pasakius A, nepasakyti B, tikrai nėra ėjimas Šiaurės kryptimi. Suteikti darbuotojui teises, tačiau neturėti jokio mechanizmo, kuris realiai jas užtikrintų, nėra nei Šiaurė, nei Pietūs, nebent chaosas be jokio kompaso.

Į emigraciją, socialinę atskirtį pranešime pažvelgta, kaip į santykinai nedidelę, lengvai suvaldomą problemą, nepateikiant realių jos sprendimo būdų, bent jau tų, kuriuos nuolat akcentuoja užsienio institucijos. Beje, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kuri taip pompastiškai prisiminta pranešime, nutylint tai, jog jos patarimai socialinėje sferoje lieka už politinės darbotvarkės ribų.

Graudu, kad Prezidentė nutylėjo, jog Europos kontekste Lietuva yra daug geriau žinoma visų pirma ne kaip investicijų, tačiau kaip ekonominės nelygybės lyderė. Ir mes gerai žinom, kad šis, turbūt vienas didžiausių mūsų skaudulių nenustojo augti, augant ekonomikai – kaip tik priešingai. Ar Prezidentės galva tai neverta dėmesio?

Ir šiemet kalboje, kaip ir pernai, visiškai ignoruota ES ateities problema, o tai jau iš esmės netoleruotina. Vengiama netgi įvardyti problemą, dangstantis skambiomis deklaracijomis ir kalbomis apie penkmečio planus ES krizės akivaizdoje. Nė žodžio apie tai, o koks bus planas, jei turėsime (o greičiausiai turėsime) dviejų greičių scenarijų: vengiama net garsiai įvardyti problemą, jau nekalbant apie jos sprendimo būdus.

Bendrai paėmus, metiniame Prezidentės pranešime daug pompastikos (“padangę sudrebins dainų šventė”), tuščių deklaracijų, ganėtinai atviro falšo ir jokios loginės struktūros. Sėkmės akcentai permesti ant madingų žodelyčių („lyderystė“, „nauja kokybė“, „konkurencingumas“, etc.), tačiau net nepabandyta suvokti, juolab paaiškinti, o koks realus tų žodžių ir reiškinių turinys. Momentiniai pakilimai, akimirkos tendencijos galbūt ir tinka ataskaitoms bei studentų šventėms, tačiau Prezidentas nėra pardavėjas – jo pareiga ne motyvuoti savo Tautą, o ją atstovauti, kviesti, mobilizuoti. Ir šiandien akivaizdu, kad vis dar yra daugiau priežasčių kviesti ir mobilizuoti, nei džiaugtis pažanga, kuri aplenkė daugelį Lietuvos žmonių.

10 komentarai įraše "2018 birželis: ar pilietinio pasipriešinimo sąjūdžiai sugriaus Potiomkino kaimo bastionus?"

  1. Marius parašė:

    Antrai kadencijai už Grybauskaitę nebalsavau, nes jau po pirmos tapo aiškus jos valdymo stilius: kratinys visko – nuo adamkiško trept-trept kojele iki kompartijos nomenklatūrinio tesuoliškumo (prisiminkite: klaidų aš nedariau), nuo briuseliškų direktyvų metodo – reikia daryti tą ir tą, bet nesekant rezultato iki konservatnikų rusai puola. Man ji nėra prezidentė. Aišku tai nieko nereiškia, dauguma visgi prabalsavo už. Gaila tik kad 10 metų Lietuva išvaistė niekam.
    Man ji kažkokia patologinė veidmainė. Aha, dabar jau liberalai yra blogi, bet pati žinodama kas jie tokie, koks „nedamuštas oligarchas“ už jų stovi, jų, liberalų, pagalbos savo rinkimų kampanijoje neatsisakė.

    • Aušra Maldeikienė Aušra Maldeikienė parašė:

      iš esmės sutinku. Aš irgi balsavau tik pirma kartą. Tokia košeliena jos galvoje. Ir jai tikrai dzin valstybė. Ji net iki galo nesuvokia, kas yra valstybė. Ji yra biurokratė konformistė

  2. Rolandas parašė:

    Visiškai pritariu, prezidentė, kaip valstybės galva yra apskritas nulis, nuolat besislepenti už savo patarėjų pečių ir minčių. Nei vieno kiek prisimenu tiesioginio interviu žiniasklaidai, tik Kalėdų eglutės su vaikais, ir vėlykų margučiai su kaimo bobelem. Prezidentė, kuri nesugebėjo per dvi kadencijas ateiti į kokią nors tiesioginę radijo ar televizijos laidą, kur nebūtų iš anksto suderintų klausimų neverta mano pagarbos. Metinis praanešimas eilinis tamstos mokytojos pagrūmojimas mokinukams. Ne daugiau

  3. JOO parašė:

    Niekas nebalsavo bet buvo „išrinkta“. Ko gero, ir rinkimus „laimėjo“ remiama Masiulio kariaunos kuri buvo šeriama MG boltic pinigais. Žiūrint preciziškai teisine prasme, visas jos prezidentavimas nelegalus. Ar tuomet galima tikėtis ko nors rimčiau,kai pati iškelta to paties purvyno? Tas pats ir su anksčiau buvusiom visiškai neįgaliom šlepetėm. Užtat jau 27 metai ir nieko doro nesukurta.

    • Marius parašė:

      Taip, Lietuva vis dar murkdosi. Lietuva per pastaruosius 27 metus neteko daugiau žmonių nei Stalino ir Hitlerio represijos kartu sudėjus. T.y. sąmoningas kenkimas Lietuvai padarė mažiau žalos (žmonių skaičiaus požiūriu), nei atseit darbas Lietuvos labui. Taip, tai paradoksali išvada. Kartu puikus įrodymas Lietuvos politikų neišmanymo ir nevykėliškumo. Aišku, tuomet žudė, dabar gi nepakeliamos pragyvenimo sąlygos verčia emigruoti bet rezultatas nesikeičia: žmonių, lietuvių dabar mažiau Lietuvoje. Katastrofiškai mažėjantis žmonių skaičius – visuotinai pripažintas valstybės degradacijos įrodymas, aksioma. Juk jei valsybėje gerai kodėl iš jos bėga?
      Na, bet nereikia perdėti ir nusišnekėti. Grybauskaitė išrinkta teisėtai. Dauguma atėjusių balsuoti už ją balsavo. Jos prezidentavimas legalus. Va su Adamkumi ir sąlygos išpildymu gyventi paskutinius 3 metus Lietuvoje prieš dalyvaujant rinkimuose išties problemiška paaiškinti nenaudojant demagogijos. Tai kad čia komentuojantys pasisako, kad už Grybauskaitę nebalsavo nieko nekeičia. Už ją balsavo tie kurie Maldeikienės blogo neskaito, arba net nežino tokio.

  4. JOO parašė:

    Ką reiškia teisėtai? Jeigu tarkim rinkiminei agitacijai per Masiulio kariauną naudojo MG Pinigus? Pagavo tik dabar, o kokios sumos buvo anksčiau? Visi panašūs pažeidimai veda link neteisėtumo. Be to, niekas Lietuvoje neturi teisės tikrinti kokie biuleteniai buvo sudėti į prezidentės krūvelę. Čia skaitosi demokratija.

    • Marius parašė:

      Tarkime buvo panaudoti „oligarcho“ pinigai. Bet jei jie deklaruoti, kur čia neteisėtumas? Taip, liberalai gi rėmė Grybauskaitę, gi tie paviešinti pokalbiai tą liudija, taip, masiulininkai dirbo Grybauskaitės naudai per rinkimų kampaniją, bet kur čia tas prasižengimas? Kaip taip negali tikrinti? Kaip stebėtojai? Kaip balsų skaičiuotojai? Jei būtų buvę kokie žymesni falsifikavimo atvejai, tai jau būtų pasklidę bent užuominų lygiu. Lietuvoje paslapčių iš principo negai būti, čia švogerių kraštas, viskas anksčiau ar vėliau išplaukia.

  5. Mauras parašė:

    į kadencijos pabaigą bet kurį politiką spardyti tampa populiaru, bet dėl DG pranešimo nuoseklumo ir sugebėjimo įvardinti ateities problemas belieka pritarti. Pirma kadencija buvo žymiai stipresnė ir dėl to, kad 2009 pačiame įkarštyje buvo viešųjų finansų ir politikų moralės krizė, ir čia DG savybės kai kur padėjo, pvz. uždraudžiant politinių partijų ir kampanijų finansavimą iš verslo 2011 m. Iki tol visi masiuliai atidirbinėjo legaliai, už paramą į partijos sąskaitą.

    O diskutantų paniatkės kaip ant delno, jei atvirai, vargų vargas. Tokie gudrūs aiškinti aksiomas apie tai kaip kas murkdosi, degraduoja ir emigruoja, kaip koks iš stiklo bokšto ir praeities ateitį piešiantis Eurostat, ar tas VU geografas, kuris vis prognozuoja mums demografinius kataklizmus. Ir baimes keliančių žinių paklausa įtikėjusių nesusigaudančių žurnalistų ir panašių komentatorių dėka bando rinktis pranašo reitingo taškus 😉

    Emigracija nebėra didžiausia problema – pasižiūrėkite šių metų migracijos statistiką. Gegužės mėn. +543, sako preliminarūs Stat.depo duomenys, sugrįžtančių-imigruojančių skaičius išaugo ženkliai, tai matosi ir darbo biržos (grįžę registruojasi, registruota bedarbystė gan staigiai išaugo, dabar kiek mažėjo iki 8,1%).

    • Marius parašė:

      Jūs kvailas, Maurai. Toks pat kvailas kaip ir Dalytė. Nereikia būti Vilniaus universiteto profesoriumi, nereikia būti klerku iš Briuselio kad pamatytum jog demografinė krizė valdant Grybauskaitei tik išaugo.
      Skaičiai nemeluoja: 2009 m. liepa – Grybauskaitės valdymo pradžia, Lietuvoje gyvena 3163915 asmenys. 2018 m. liepa, eina 9 metai Dalytės valdymo – Lietuvoje gyvena 2800738 asmenys. Pokytis: minus 363177 asmenys t.y. minus 11,48%. Skaičiai ne mano, o paimti iš osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize Kaip reaguoja Polikarpovna? Šiais metais vapaliojo, girdi mūsų yra net 4 milijonai! Ji net nesupranta, kad nėra pasaulio lietuvių vadovė, net nenori pripažinti akivaizdžios problemos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *