MENIU

Komentarai (0) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Žiaurus gailestingumas

2016 vasario 21 d. II Gavėnios sekmadienis

Gailestingumo dilema graužia mano galvą. Visi mano matyti ir girdėti gailestingiausieji žmonės buvo labai žiaurūs. Jie vertė dirbti, matyti savo įtrūkimus, dvasios klystkelius, neleido savęs gailėtis. Gailestingi gydytojai neverkė šalia atsisėdę ir neglostė rankų. Jie pasiimdavo skalpelius, o patarimai ir skirti vaistai nebuvo saldūs. Skanių vaistų ragavau tik ankstyvoje jaunystėje, kai mamos bendradarbės Palangos vaistinėje man padarydavo traškių ir sovietiniam neišlepintam vaikui tokių skanių mažų paplotėlių su gliukoze. Smuiko mokytoja mušė liniuote per rankas (savęs gailėjau, bet tikrai buvau prasta smuikininkė). Gailestingi mokytojai (jie išmokė mąstyti, girdėti ir veikti) buvo nedraugiški, šalti, atsitraukę.

Visi kiti dalykai, kurie augino, ir visi vaistai, kuriuos privertė išgerti gyvenimas, buvo nelaukiami, kartūs. Visos naštos sunkios ir slegiančios. Ir visos tos naštos skaidrino sielą ir leido būti laimingai.

Mačiau buvau filmo „Pirmasis Dievo gailestingumo paveikslas“ premjeroje. Filmas skirtas Faustinai Kovalskai ir jos ganytojui Mykolui Sopočkai, ir paveikslui, kurį pagal Faustinos vizijose apsilankiusio Jėzui nurodymus nutapė dailininkas Eugenijus Kazimierovskis. Filmas apie žmones ir jų klajones ir apie paveikslo su tikruoju Žmogumi klajones. Iš pirmo žvilgsnio, nieko ypatinga. Scenarijus šiek tiek chaotiškas, mintys nutrūksta, labai daug kalbėtojų, kai kurie akivaizdžiai dėl savo aukštų hierarchinių ar valdžios rangų. Kalbėtojų daug ne tik filme. Salėje prieš premjerą taip pat.

Visą laiką savęs klausiau, ar liko filme Jėzaus gailestingumas ir jo žinia?

Buvo žmonės, kurie šnekėjo gražia anglų kalba ir dėstė labai taisyklingas mintis. Bet gyvieji herojai kentėjo, vėl ir vėl bandė nešti savo naštą. Pajuokiami dėl savo vizijų, atmesti net Bažnyčios (nežinojau, kad iki 1959 metų Gailestingojo Jėzaus paveikslo adoracija buvo uždrausta pačios Bažnyčios), jie meldėsi ir kaskart iš naujo kopė į savo galgotą ir nenuleisdami rankų kalbėjo apie Jėzų, kuris atėjo sapnuose ir pasakė, kad reikia nutapyti paveikslą. Reikėjo kančios, kad patikėtum, kad sapnas yra ne sapnas, ir reikėjo kančios, kad būtum girdimas.

Tų žmonių auka iš pirmo žvilgsnio eilinį šventą paveikslą padarė ikonografiniu šedevru.

Gailestingumo šventovė, kur kabo Gailestingiausiojo Išganytojo paveikslas turi kunigą Vaidą, kurį myliu. Jo pamokslai chaotiški, nes tikras gyvenimas chaotiškas. Jis nepataikauja, ir nuolat primena, kad gyveni ne dėl savo užgaidų, gyveni, kad išsižadėtum ir taptum tyras. Jis sako — Dievas išklauso ir jis gailestingas. Bet gailestingas tik tiek, kiek esi tyras. O tai reiškia, kiek išsižadi savęs. Ir kiek dirbi. Visada, kai klausausi kunigo Vaido, nenoromis šypsausi: nepaskęsti intelektualiose homilijose ir kalbėti žmonėms apie žmones kasdiene kalba yra tikro kunigo duona.

Nuolankumas gali būti lengvas it plunksna. Tiesiog reikia pasiduoti kitų valiai, jų užgaidoms, atsisakyti mąstymo. Sukti savo žandus visoms rankoms, kurios tik nori užploti. Aklai tarnauti ir nuolat sau priminti, kad esi žemės kirminas, nuo kurio niekas nepriklauso.

Ir nuolankumas gali būti sunkus. Tai nuolankumas Dievui ir savo pašaukimui.

Būti nuolankiai man asmeniškai reiškia, kad negaliu rašyti protingų dalykų protingiems kolegoms ir pati savimi grožėtis. Man skirta   metų metus mokyti ir kartoti vieną ir tą patį, aiškinant, kad norint ko nors pasiekti, reikia daug ir sunkiai dirbti. Skirta kalbėti pernelyg aštriai ir pernelyg jausmingai. Pasaulyje, kuris praranda gaires, pasaulyje , kuris bando klejoti kojomis aukštyn, labiausiai kenčia mažieji, nes jiems užmetama nepakeliama našta valdyti.

Pašaukimas tarnauti neišsilavinusiems, dažnai piktiems bei pavydiems yra mano likimas. Kiekvieno mokytojo toks likimas. Ir už tai dėkoju Dievui. Už laimę būti savimi ir karčias gyvenimo pamokas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *