MENIU

Komentarai (9) #Maldeikienė, Įžvalgos

Vokietija versus Graikija

Labai įdomi gali gautis diskusija — ką išties palaikai, kai ginče Graikija vs Vokietija, palaikai Vokietiją?

Šiandien viena skaitytoja man parašė: „aš visomis jėgomis palaikau Vokietija, nors manau, kad jų elgesys Graikijos atžvilgiu netgi kiek per švelnus. man įdomu, kaip drįsta šie naujai išrinkti politikai viską versti aukštyn kojomis be jokiu pamąstymu, kaip tai iš tikrųjų paveiks jų pačių šalį. Kodėl jie neturėtų “taupyti“, kodėl jie gali ir toliau leisti sau nedaryti nieko, tik verkti ir kaltinti kitus? Nauja valdžia nieko nepakeis, bent jau į gerą pusę. Taip, jie sujudino viską iš esmes, taip šio profesoriaus idėjose yra tiesos, ir ne jis kaltas, kad Graikija taip nusivažiavo, tačiau sprendimo būdai ne tokie (turėtų būti).“

Keli skaičiai apmąstymui: bendri taupymo politikos rezultatai Graikijoje — per pastaruosius metus Graikijos skola, kuri dabar sudaro apie 300 mlrd. eurų dabar 11 mlrd. eurų mažesnė, nei 2010 metais, tačiau kaip BVP dalis ji padidėjo nuo 146 proc. 2010 metais iki 175 proc.2013 metais (krizės pradžioje buvo 109 proc.) , nes žlunga ekonomika (nuo 2009 metų šalies ekonomika susitraukė 22 proc., kai skola padidėjo 35 proc.). Taigi, jai taip toliau (ir nieko nekeisti) Graikija vis tiek skolos negrąžins, tik ilgiau bus lavonas pūdomas. Beje, čia panašiai, kaip su Lietuva, kuri krizę tai suvaldė, bet neteko per 200 tūkst. darbo vietų ir šimtų tūkstančių jaunų žmonių. Taigi, suvaldė? O gal vis dėlto nukėlė problemas ir krizes ateičiai… Na problemos gal nebus tik tuo atveju, jeigu nutars mano kartai nemokėti pensijų. Tai sprendimas?…

Ką vis dėlto turėtų daryti Graikija, jeigu ji elgtųsi moraliai, kaip jai mėgsta prikišti oponentai? Ir ką tada reiškia moraliai.

Jei vis dėlto pasiskolinęs bankrutuoji, kaip išlikti moraliam?

Nusišauti? Parduoti vaikus į vergiją? (Istoriškai tokios praktikos buvo).

Beje, ir TVF jau pats skelbia — taupymo politika nugalėjo ir atnešė ekonomikos stagnaciją.

9 komentarai įraše "Vokietija versus Graikija"

  1. Egidijus parašė:

    Klausimą dar galima užduoti ir taip – kalbant apie suverenumą (ir savarankiškumą kaip valstybės): nelikus monetarinės politikos (euras), liko tik fiskalinė, bet ir šią dabar atima vokiečiai, kurie spręs, ką ir kaip turi graikai daryti, skirstydami mokesčius.

    Panašiai Varoufakis kalbėjo apie Rusijos “palaikymą“ savo tinklaraštyje: jų URM tiesiog perklausė, o kodėl už graikus nusprendė EK neatsiklaususi, kuomet spaudoje pateikta, kad graikai tuo klausimu, neva, vetavo? Jie gi nesako, palaiko sankcijas ar ne – jie sako, kodėl niekas jų net nesiteikė klausti?

    Demokratijos lopšys moko Europą demokratijos. Turint omeny, kad moko vokiečius (Reichas, sic!), tai šis konfliktas yra įdomesnis politinės kultūros ir ES vidaus politikos prasmėmis – ar užsienio politika, ar finansai.

  2. Aurimas parašė:

    Taikliausias anekdotas, kurį girdėjau apie Graikiją, kad jų žodyne nėra žodžio “mokesčiai”:)

  3. c2h5oh parašė:

    Paskaičius naujojo GR finansų ministro blogą, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir teisingai pas jį. Graikijos skolos yra milžiniškos, ir nepaisant visų kreatyvinių sprendimų, faktas lieka faktu – nėra šansų, kad šitos skolos bus apmokėtos.

    Bet atidžiau pažiūrėjus, jis kalba tik apie “euro zonos reformą”, “Europos Sąjungos reformą” – ir nei vieno žodžio apie tai, iš kur pas Graikiją susidarė tokios apimties skolos. Ir nei žodžio, kad galbūt pačioj Graikijoj kažkas negerai.

    Ir pirmi naujos vyriausybės žingsniai rodo, kad jokių reformų jie nedarys (vien žingsnis atleistus perteklinius valstybės tarnautojus vienu mostu grąžinti atgal – ko vertas). Tai reiškiia, kad net jeigu būtų staiga stebuklingai nurašyti visas skolas – tai tiesiog leistų jiems greitesniu tempu prisidaryti naujų.

    Taigi kadangi graikai laikosi požiūrio “nemokykit gyventi, geriau padėkit materialiai” – šitoj situacijoj aš irgi “palaikau Vokietiją”.

    • Dėkui už pirmą tikrai nuoseklų ir logišką komentarą šia tema. 🙂 Aš pati neturiu griežtos nuomonės, bet aišku, jog graikai, kiek bespaustum, savo skolos negali išmokėti. Šiame kontekste verta prisiminti Keyneso pamfletą apie Versalio taiką, kur jis dar 1919 metais prognozavo, kad bandymas priversti Vokietiją išmokėti Verslio sutartyje numatytą kontribuciją baigsis baisiu karu. Čia yra panašiu detalių.

    • As parašė:

      Na, tam reikalui ECB turi galimybę iš esmės uždrausti Graikijai skolinti (ką nesenai ir padarė, kol kas “laikinai”) – atsisakyti iš bankų priimti jos obligacijas kaip užstatą. Bakams reikia likvidumo pagalbos, bet kad ją gautum reikia turėti tinkamo užstato ir dėl to tu daug noriau skolinsi tam, kieno skolą gali panaudoti kaip užstatą.

      Tik aišku ECB lygiagrečiai galėtų iškelti reikalavimus daryti reformas. Aišku “nepriklausomybininkai ir tautinio orumo šaukliai” piktintųsi, bet ir be jokios politikos kaip užtatą priimti obligacijas šalies, kuri labai puikiai sugeba tapti nemoki, logikos nelabai daug. 🙂

  4. Ingrida Šimonytė parašė:

    Negaliu nepasigičyti dėl to “panašiai”, nes nors Graikijos pavyzdys Lietuvoj mėgiamas valkioti net ir keistuose kontekstuose, visgi, kaip bevertintum buvusios Vyriausybės sprendimus, faktas yra tas, kad Lietuvos ekonomika, skirtingai nuo Graikijos, kuri vien smuko N metų iš eilės, smuko tik metus, o šiandien yra “atidirbusi” visus krizės netekimus, t.y. pasiekusi ir viršijusi prieškrizinį lygį. Kurį, be kita ko, žinome buvus gerokai kilstelėtą NT burbulo, kurio šiandien ir horizonte nelabai matyti.

    Kitas aspektas susijęs su skola: kaip “praskolinusi Lietuvą” galiu visiškai ramiai pasakyti, kad visas praskolinimas, t.y. skolos prieaugis per 2009-2012 buvo skirtas deficitui finansuoti, t.y. paprasčiau kalbant išlaidoms, kurios virto kažkieno pajamomis (pensijų ir išmokų, tegul ir apkarpytų, dalimi, algų, tegul ir apkarpytų, dalimi ir t.t.). Šie pinigai nebuvo naudojami tam, kad grąžinti ankstesnes skolas (sėkmė, kad tuo metu nekliuvo joks grąžinimo terminas) ar gelbėti bankus, kas buvo tipinė daugelio kitų ES valstybių skolos lygio padidėjimo priežastis. Graikijoje situacija, deja, kiek kita ir ją lėmė labai didelė skola, sukaupta jau iki krizės: jeigu N metų gyveni pagal principą: mokesčiai – 30 procentų BVP, o išlaidos – 50, tai kas negali tęstis amžinai, turi sustoti. Todėl didelė dalis naujos skolos kliuvo senų perfinansavimui, nepaisant to, kad didelė dalis buvo nubraukta, o taip pat finansų sektoriui.
    Neneigiu socialinių kaštų, kuriuos Lietuvoje sukėlė krizė, tačiau kaip tai ironiškai beskambėtų, tie 9, 7 ar 5 procentų BVP deficitai 2009-2011 ir buvo tikrų tikriausi fiskaliniai stimulai, nes jų nesant, pasekmės būtų tik dar graudesnės. Ar jie galėjo būti didesni? Labai abejoju, turėdama mintyje, kaip “noriai” kas nors skolino Lietuvai ir tuos 9 uždengti – juk net prakeikę mane už tai, kad “nesiskolinom iš Lietuvos žmonių” pamiršo, kad neėmė taupymo lakštų net už 8 procentus metinių 🙂 Neatsirado kas mums pakiš pagalvę tokio paties dydžio, kaip susitraukęs skolintų pinigų srautas, iki krizės ėjęs per bankų sistemą ir įsivaizduoti, kad galėjom išlįsti be nuostolių iš to burbulo sprogimo turbūt sunkiai pavyktų, nes tada jau reikėtų perrašinėti ikikrizinę praeitį pagal principą “būtų bobutė su ratais, būtų autobusas”.
    Ilgo laikotarpio iššūkiai, t.y. visuomenės senėjimas, gyvenimo trukmės ilgėjimas ir kas mokės pensijas bei už sveikatos apsaugą tiems, kurie šiandien vidutinio amžiaus, aktualūs ir toms šalims, į kurias žmonės emigruoja, ir toms, kuriose niekada nieko bloga nevyksta (kaip Estijoje :)). Tad čia visų šalių proletarai – vienijasi, t.y. stengiasi spirti skardinę down the road, nes vienaip ar kitaip gali reikti įsivelti į polemiką su dabartiniais pensininkais (ir balsuotojais). Geriau žadėti, kad visiems visko bus ir niekam nieko už tai nebus.

    O šiaip, sveikinu su blogu. Atrodo dailiai 🙂

  5. Tomas parašė:

    Tai, kad ES establišmentas paskelbė biudžeto deficitą (ir iš to kylančią valstybės skolą) blogiu dar nereiškia, kad taip ir yra.

    Paprastas pavyzdys parodantis, kad biudžeto deficitas dažniausiai yra netgi pageidautinas.
    Įsivaizduokime primityvią kreditinę ekonomiką, t.y. paremtą Krikštatėvio principais – aš padėsiu tau, o tu man padėsi kada nors ateityje (mūsų ekonomika yra kreditinė, nors kai kurie, visų pirma įvairaus plauko brangiųjų metalų mylėtojai, LLRI “ekspertai” ir pan. mano, kad ji yra ar turi būti barterinė).

    Taigi mūsų primityvioje ekonomikoje prekių ir paslaugų mainai vyksta maždaug taip. Mėsininkas gauna iš ūkininko maišą bulvių už pažadą gauti mainais kiaulės kumpį. Kalvis nukala krumpliaratį ūkininko kombainui už pažadą mainais gauti maišą grūdų. Ir t.t. ir pan.
    Šioje ekonomikoje yra ir vienas veikėjas, pavadinkime jį Tomu, kuris nesėja ir nepjauna, bet šiaip yra fainas bičas ir mėgsta kitus mokyti ekonomikos. Taigi Tomas gauna iš mėsininko kilogramą mėsos ir parašo jam raštelį, kad pasižada mainais 1 valandą mokyti jį ekonomikos. Iš kepėjo gauna kepalą duonos ir pasižada 1 valandą mokyti jo sūnų ekonomikos. Ir t.t. Tomas paskaičiuoja, kad normaliai mokymui jis gali skirti 8h per parą, penkias dienas per savaitę, 4 savaites per mėnesį. Iš viso 160 valandų ir būtent tiek savo skolos raštelių jis išdalina per mėnesį kitiems gyventojams už iš jų gaunamas prekes ir paslaugas.

    Tomo gyvenimas gražus – turi mėgstamą užsiėmimą ir iš jo pragyvena. Bet po kelių mėnesių pastebi, kad nors jis ir išdalina 160 skolos lapelių, realiai pas jį mokytis ateina mažiau mokinių ir jis dirba ne 160h per mėnesį, o vidutiniškai tik 152h, t.y. praktiškai turi papildomą nedarbo dieną. Kodėl? Dėl įvairiausių priežasčių. Kažkas susirgo ir neatėjo. Kažkas pametė Tomo pasirašytą skolos lapelį. Kažkas pamiršo. Kažkas nutarė ateiti kitą mėnesį iš kart dviem valandom. O kirpykla pasirodo sudegė kartu su visais skolos lapeliais!

    Tomas turi dvi galimybes. Džiaugtis tuo ką turi ir turėti papildomai laisvo laiko, bet tada visuomenė lieka mažiau mokyta 🙂 Arba – siekti pilno savo užimtumo (ir kartu visuomenės apšviestumo), kartu gaunant daugiau realios naudos sau. Tam jis ima daryti _deficitines_ išlaidas – per mėnesį išdalina nebe 160 vienos savo darbo valandos vertų skolos lapelių, o pvz. 165. Po kelių mėnesių Tomas pastebi, kad dalindamas 165 skolos lapelius per mėnesį jis priartėja prie savo planuoto mėnesinio užimtumo (160 valandų), t.y. suteikia visą planuotą naudą visuomenei, o kartu pats pagerina savo būtį. Ir tai yra _deficitinių_ išlaidų rezultatas, “win-win” situacija jam ir visuomenei.

    Gali kilti klausimas – kas atsitiks, jei kažkurį mėnesį į Tomą kreipsis tas kuris taupė jo skolos lapelius ir pareikalaus atidirbti, arba kažkas kraustydamas spintą ras senai pamirštą jo skolos lapelį ir ateis jo pamokų? Variantai keli. Tomas gali kurį laiką padirbėti viršvalandžius, arba savaitgaliais (jis juk protingai planavo savo laiką ir nebandė arti 12h per parą 7 dienas per savaitę). Gali apkarpyti savo poreikius ir kitą mėnesį išdalinti nebe 165 skolos lapelius, o tik 155 taip padarydamas laiko perteklinei paklausai patenkinti. Gali pasiūlyti vietoj vienos valandos pamokų _dabar_ mokyti dvi valandas, bet _ateityje_.
    Kraštutiniu atveju jis gali atsisakyti pamokų po 1h ir daryti pamokas tik po 45min. T.y. infliacija, Tomo skolos lapelių nuvertėjimas 🙂

    Šis paprastas pavyzdys parodo, kad deficitinės išlaidos padeda pasiekti pilną užimtumą, t.y. sukurti didesnį bendrą produktą. Nuo tam tikros ribos, kai ekonomika funkcionuoja pilnu pajėgumu, papildomos deficitinės išlaidos gali pradėti didinti infliaciją.

  6. Tomas parašė:

    Pusiau į temą – išleista australo ekonomikos profesoriaus William Mitchell knyga apie eurozoną ir ką su ja daryti “Eurozone Dystopia: Groupthink and Denial on a Grand Scale”. Popierinė versija brangi:
    http://www.e-elgar.com/shop/eurozone-dystopia
    Elektroninė pigesnė:
    https://play.google.com/store/books/details/William_Mitchell_Eurozone_Dystopia?id=NOAWCQAAQBAJ

    Juodraštines ištraukas profesorius skelbė savo blog’e – verta dėmesio knyga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *