MENIU

Komentarai (0) Įžvalgos

Vizbarų pragmatizmas ir kova už laisvę

1990 metais iškovota Lietuvos Nepriklausomybė nenukrito iš dangaus. Dėl jos daugybę metų kovėsi kelios Lietuvos gyventojų kartos — nuo partizanų pokaryje iki kultūrinių disidentų paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį. Visi jie buvo idėjos žmonės, kovoję už pasaulį, kuris būtų doresnis ir teikiantis daugiau galimybių ne vien nomenklatūrai, bet visiems žmonėms. 

Kasmet šią dieną primenu ir kartoju: graudu ir gėda, jog kol kas net žodžiu nepadėkojome tiems savo jauniems žmonėms, kurie kovodami už laisvą ir demokratišką Lietuvą, už jos žmonių saviraiškos laisvę buvo kankinami psichiatrijos ligoninėse, viešai žeminami atimant net teisę į studijas.

Privalo dėkoti

Šiandien minime Laisvės gynėjų auką. Bet tų aukų buvo daug. Ir kiekvienas tikras žmogus kasdien privalo dėkoti tiems, kurie jiems davė gyvenimą ir galimybes. 

Laisvės gynėjų diena turi dvejopą prasmę. Mes su liūdesiu prisimename žuvusius už Lietuvos laisvę, — graudu, kad jie nepamatė, kokia dabar spalvinga, graži laisva Lietuva, kiek įvairiausių galimybių turi jos žmonės. 

Kita vertus, tie, kurie moka ne tik gedėti, bet nuolat reflektuoja Lietuvos kasdienybę, mato ir pilkąją zoną. Anapus parodomojo gedėjimo, dažnai atsainios pagarbos POLITINIAMS kankiniams ar atvirai propagandinio patriotizmo egzistuoja zona, kur visos laisvės dovanos sutraukiamos į nuosavo verslo reikalus. Politika tokio mąstymo rėmuose, visai kaip nesenoje sovietinėje praeityje, regima tik kaip instrumentas aptarnauti vienai interesų grupei. Sovietiniais laikais tai buvo partinė nomenklatūra, dabar — ta ar kita įtakingesnė verslo grupė. 

Antradienį dalyvavau „InfoTV“ laidoje, kur kalbėjo vienas iš brolių Vizbarų, — Lietuvoje žinomos lazerių įmonės savininkų. Vyras buvo įsiutęs: pažeminantys epitetai politikams liete liejosi iš jo lūpų, o šeimos verslo bėdos buvo pakylėtos į mažų mažiausiai valstybinio lygio problemų rangą. 

Komentuodamas įtampas, kurias Lietuva patiria dėl savo pozicijos Kinijos atžvilgiu, Kristijonas Vizbaras nematė jau dešimtmetis dėl Kinijos geopolitinių ambicijų kintančių prekybos taisyklių, bet širdo ant kelių neįvardytų politikų, kurie esą buvo tie galingi, kad tiesiog užvėrė Vizbarų verslo perspektyvas. 

Verkė visi, kas netingėjo

Vertinant iš istorinės retrospektyvos panašios įtampos, kurios kyla dėl Lietuvos pozicijų tarptautinėje politikoje, jokia naujiena. 1990 metų pradžioje praktiškai visi didieji pasaulio politikos žaidėjai — nuo JAV iki Vokietijos — buvo taip užsižaidę su gorbačiovine Rusija ir taip įtikėję tarpusavio santykių šviesiomis perspektyvomis, kad Lietuvos sprendimas paskelbti nepriklausomybę buvo laikomas mažų mažiausiai nesubrendusio  vaiko išsišokimu.  

Dar 1990 metų Lietuvos ekonominė blokada, kai sovietų valdžia bausdama mūsų valstybę sustabdė žaliavų, visų pirma naftos, tiekimą, sulaukė gausybės raudų. Dabar jau ašaras šluostėsi tie, kurie buvo visai neblogai įvaldę gyvenimo okupacijos sąlygomis meną. 

Dar garsiau verkta 1998 metų pabaigoje, kai po rugpjūtį įvykusios rublio devalvacijos Lietuvos bankus, o vėliau ir realųjį sektorių, pasiekė problemos, kurias sukėlė šalies bankų investicijos į Rusijos valstybines obligacijas.

Graudūs verksmai ir prakeiksmai Lietuvos politikams skambėjo ir per 2009-2011 metų krizę. Verkė visi, kas netingėjo, ir žurnalistams švelniai šluostant esą kenčiančio verslo ašaras, buvo pamiršta, kad jau bent 1998 ir 2009 metų krizės tikrai ne Lietuvoje  gimė.

Ilgus metus tą raudotojų chorą lengvai galėjai pažinti iš sovietinio-gariūninio mąstymo bei jai būdingos retorikos. Dažniausias jų kančių objektas buvo dėl politikų veiksmų prarandama Rusijos rinka bei valstybės bandymai adekvačiau paskirstyti mokestinę naštą, palaipsniui naikinant gyvulių ūkio atributus.

Ilgainiui Rusijos rinką išmainėme į valstybei priimtinesnę ir visuomenei didesnę grąžą duodančią Vakarų Europą ir, priešingai nei aiškinta, net kasos aparatai turgų nesugriovė.

Lėkšta nepagarbą politikai

Palaipsniui kaikarių ir matijošaičių aiškinimai (1), kad Lietuvos užsienio politika bei politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusijoje šalies ekonomikai pridarys didžiulės žalos, nuėjo į praeitį. 

Faktai rodo, kad nuolat paslaugiai dėl nuosavo verslo sunerimusių verslininkų kalbas į šalies gyventojų dėmesio centrą tempę propagandinių klišių meistrai prašovė. Lietuvos ekonomika pagal socialinius ekonominius rodiklius priklauso labai aukšto išsivystymo lygio šalių grupei, gyvenimo lygis auga. Per pastaruosius metus gerovė Lietuvoje Vyriausybės (pabrėžiu Vyriausybės, o ne vadinamojo gerovės prezidento) pastangomis paskirstoma nors šiek tiek lygiau. Tai ypatingai pajuto pensininkai, neįgalieji, vieniši žmonės, kai kurie viešojo sektorius darbuotojai. 

K. Vizbaras yra sakęs esąs vakarietiško mentaliteto atstovas (2). Vis dėlto jo kalbose aiškiai girdima ta patį dešimtmečius skambanti retorika, tie patys argumentai ir ta pati lėkšta nepagarbą politikai, kuri dominuoja kaikarių ir matijošaičių lūpose. 

Klausydamasi K. Vizbaro apokaliptinių raudų apie tai, kad dėl konflikto su Kinija „Lietuva sumokės tokią kainą, kuri nublokš mus į krizę, kokios nesame matę“ (3), girdžiu cinišką vertelgą, o pasidomėjusi, ką tas žmogus skelbė dar visai neseniai, ir primityvoką veidmainį. [Šio įrašo pabaigoje galite perskaityti jo kalbos stenogramą minimoje laidoje, pateiktos ir nuorodos, kurios pagrindžia mano tekstą].

Kovėsi ne dėl verslo

Kai prie televizijos bokšto ir Seimo 1991 metais degė laužai, Kristijonui Vizbarui buvo septyneri. Galimybę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje jam padovanojo tie, kurie kovėsi ne dėl verslo ir pinigų, — kovėsi dėl nepriklausomos Lietuvos ateities. Beje, visai neseniai tai labai patriotiškai deklaravo ir pats K. Vizbaras. 

Brolių Vizbarų verslas galėjo atsirasti tik todėl, kad kartų kartos Lietuvos politikų (jiems priklauso kiekvienas bendrąjį gėrį keliantis aukščiau savo siaurų pragmatiškų interesų) kovojo už laisvą Lietuvą ir vakarietiškus liberalius nuosavybės santykius.

Studijuoti geriausiuose universitetuose broliai galėjo todėl, kad ne kas kita, o Lietuvos politikai atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir, be kita ko, iškovojo Lietuvos jaunuoliams galimybę mokytis bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. 

Europos Sąjunga, į kurią, primenu, atvedė ne verslas, o politikai, davė broliams daugiau nei 4 mln. eurų iš Lietuvai skirtų struktūrinių fondų lėšų verslo pradžiai, ir būtent tų pinigų dėka  broliai įkūrė vieną moderniausių  laboratorijų visoje Rytų Europoje.

Europinių pinigų srautas nesustojo ir vėliau. 2012 metais gamykloje apsilankiusiems politikams — prezidentei, premjerui  broliai dėkojo ir nuolat kartojo — „verslo klimatas šiandien Lietuvoje yra idealus — vienas geriausių Europoje ir pasaulyje“. 

Nekvaršino protingų galvų

Beje, ne kartą broliai pabrėžė ir tai, kad jų sprendimą plėsti verslą Lietuvoje lėmė išskirtinai verslui palanki mokestinė aplinka (4.) 

Apie tai, kad tokią mokestinę aplinką irgi sukūrė politikai, taip ilgus metus skriaudę Lietuvos viešąjį sektorių, šalies mokslą, švietimo sistemą, mediciną, net silpniausius Lietuvos žmones — neįgaliuosius, kuriems pinigų tiesiog nelikdavo, broliai nutylėjo. Arba tiesiog dėl to nekvaršino savo protingų galvų. 

Pamiršo broliai ir tai, kad net rinkas jiems dovanojo Lietuvos politikai: ne vizbarai, o politikai atvedė Lietuvą į NATO.  

Galiu tęsti ir tęsti. Broliai, ypatingai Kristijonas, pastaraisiais metais kalbėjo daug, noriai ir nuolat pylė komplimentus Lietuvos politikai. 

Vis dėlto noriu paminėti du dalykus. 2013 metais K. Vizbaras dėsto: „Šiandien dirbti galima iš bet kur, kur kas svarbiau yra grupuotės pasirinkimas — su Rusija, Kazachstanu, Baltarusija ir NVS ginklais žvangini, ar dirbi ES, NATO ir darai verslą vakarietiškai.“

Vizbarai aiškina, kad „šis pasirinkimas jiems yra vertybiškai svarbus, jie jaučiasi esą vakarietiško mentaliteto atstovai. Mes džiaugiamės, kad neturime reikalų su ta kita puse, ir stengsimės neturėti.“ (2)

Negana to, Kristijonas pabrėžia, jog kaip tik tuomet vykęs Lietuvos pieno produktų blokados Rusijoje konfliktas jam tik dar kartą parodė, kad tai neturėtų būti perkeliama ant valstybės pečių, nes verslininkai patys turi įvertinti, su kuo daro verslą.

Nusiimti kinišką kaukę

Mintis teisinga, tik nelabai aišku, kodėl šios taisyklės ponas K. Vizbaras netaiko dabar, kai kalbama apie Kiniją, apie kurios politines rizikas nesustodami diskutuoja visi didieji pasaulio verslo leidiniai ir technologinės apžvalgos.

Nuolat deklaruodamas esąs šaulys K. Vizbaras nori nenori turėjo susidurti su nacionalinio saugumo klausimais. O gal esu tiek naivi, ir p. Vizbaras tiesiog demonstruoja tikrąjį Lietuvos šaulių veidą, kur šautuvėliai ir dėmėtos uniformos svarbiau, nei smegenys? Atsakymo nežinau. Palieku spręsti patiems šauliams. 

Tik pakartoju dar kartą. Ne Lietuvos politikai, o Kinija sukūrė pasaulį, kuriame griūva visa pastaruosius septyniasdešimt metų įsitvirtinusi tvarka. Apie tai, kartoju, kalbama mažų mažiausiai aštuonerius metus. 

Gal vis dėlto jau ir vizbarams atėjo laikas nusiimti kinišką kaukę nuo savo esą vakarietiškų veidų? 

Šaltiniai ir stenograma 

1. https://www.delfi.lt/verslas/verslas/verslininkas-v-kaikaris-galesime-savo-patrankas-sviestu-tepti-nes-jo-nebus-kur-deti.d?id=64267212

2. https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/lazeriu-laboratorija-isuke-trys-broliai-lietuvoje-pasaka.d?id=63354328 

3.  https://www.delfi.lt/video/laidos/verslo-poziuris/verslo-poziuris-keturiu-politiku-grubi-klaida-suzlugde-lazeriu-sektoriu-salyje.d?id=89169475 

4. https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/kristijonas-vizbaras-verslo-aplinka-lietuvoje-geresne-nei-jav-662-519156 

5.   https://lnk.lt/info-komentarai-su-arnu-mazeciu 

2022-01-11, Info TV, Info komentarai su Arnu Mazėčiu, laidoje: Įmonių grupės „Brolis group“ įkūrėjas Kristijonas Vizbaras, „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas,  Europos Parlamento narė Aušra Maldeikienė.

K. Vizbaras: [Atsako, ar patiria tiekimo sutrikimus sutrikimus] Tai tiekimo sutrikimų šiokių tokių yra, bet jie nėra dramatiški. Dėl konflikto su Kinija,  aš iškarto pakreipsiu į realią problemą: mūsų sektorius praranda rinkas, ir ne tiktai Kinijos tiesioginę rinką, bet ir viso pasaulio rinkas. Ta prasme, tai yra globalios tiekimo grandinės, ir tiesiog iš Lietuvos tampa sudėtinga parduoti komponentą bet kam. Bet kam, visam pasauliui.

[Atsako į klausimą, ar Kinija spaudžia mūsų partnerius] Ne, tai faktas, taip ir yra, Kinija tiesiog neįleidžia sistemų pas save su lietuviškais komponentais, kas tai bebūtų — ar tos sistemos būtų vokiečių pagamintos, ar amerikiečių, ir, ta prasme, jie tai daro gudriai, ne kažkaip bukai, tiesmukai, ta prasme, jie daro taip, kad nebūtų įmanoma juos taip lengvai apkaltinti ten kažkokių tai, tais pažeidimais, t.t., nu, jie žaidžia protingą žaidimą.

[Atsako į klausimą, ar šita situacija susiklostė po to, kai Vilniuj buvo atidaryta taivaniečių atstovybė] Vienareikšmiškai taip. 

[Atsako, ar investicijos ir paskolos galbūt kompensuos mūsų praradimus] Nu, jūs supraskit teisingai, ta prasme, ne pinigų reikia verslui, ta prasme, ir dabar pinigų Lietuvoj yra pilna, yra, veikia viso pasaulio fondai, veikia Europos investicinis bankas, įmonės yra turtingos, ta prasme lazerių įmonės pačios gali kaip bankai dalinti paskolas, jos turi tų pinigų — mum rinkų trūksta, mum šitas karas su Kinija užvėrė — pasikartosiu — ne tik Kinijos rinkas, bet ir viso pasaulio rinkas. Jūs suvokiat šitą mastą.

[Atsako į klausimą, ką galima pastatyti už 200 mln.] 200 mln. dolerių — nu, tai ten eurais 176, nu, tai kažką gali pastatyt, ta prasme, bet ar tai kažkas bus esmingo, prasmingo? Ta prasme, kaip, visi pinigai, kurie įeina, ir jeigu už juos kažką pastatys kažkas, bus gerai, bet nepamirškim, kad čia turėtų ateiti kaip kažkoks tai fondas paskolomis, ar ne, tai išsidalins — viena įmonė gaus 20 mln., kita gaus, kažką darys, ar bus kam duoti tas paskolas… Nu, čia dar yra visiškai neaišku, čia yra tiesiog žodiniai kažkokie lozungai, nėra praktinės išraiškos, dėl to yra labai sudėtinga komentuoti. Norint pastatyti lustų gamyklą aukšto lygio, kurioje dirbtų kuriantys profesionalai, tai tam reikia kalbėt apie 5 mlrd. ir pan., ta prasme. Bet, ta prasme, Lietuvoj nemanau, kad tą galima pastatyt, mes neturim žmonių, nėra kas dirba, mes neturim specialistų. Ta prasme, [puslaidininkių?] technologijų specialistų Lietuvos universitetai neruošia, jų šiandien dienai tiesiog nėra, jų nėra kad jų yra mažai — jų tiesiog nėra, neegzistuoja. Kiek mes savo įmonėj esam jų išsiauginę, tiek jų Lietuvoj ir yra, ir taškas, ir čia yra faktas. Tai, norint užsiauginti kuriantį [puslaidininkinių?] technologijų specialistą, tam reikia 10 metų. Kaip minimum. Iš gabaus žmogaus, ta prasme, ne kiekvienas juo gali tapti. Kažkokį tai vidutinioką galbūt gali išsiauginti per ten 5 metus, bet tai yra penkeri metai, ar ne, ir jis turi kažkokios praktinės patirties įgyti. Jeigu mes čia pasistatysime kažkokią tai gamyklą, kur suvažiuos tiesiog amerikietiška, vokiška, olandiška įranga, pasistatys pastatas ir joje dirbs — pavadinkim taip — žemos kvalifikacijos operatoriai, kurie tiktai „start“/„stop“ paspaus mygtukus, ir visa robotizuota gamykla ten gamins savo procesus, tai realiai Lietuva šitoj vietoj bus pardavus tik žemės sklypą, ta prasme. Tai bus nekilnojamo turto sandoris, ir viskas, ir tiek tos pridėtinės vertės. 

[Atsako, ar pritaria tam, ką kalbėjo M. Ubartas] Tiktai dalinai. Ta prasme, aš kelis gal punktus, taip labai trumpai. Visų pirma, verslas neverkia — verslas sako, kad mes, gamindami Lietuvoj, mes negalim laukt, kol atsiras ten „Made in EU“, t.t., jau nekalbant apie tai, kad yra mum nacionalinis pasididžiavimo klausimas yra rašyti, kad pagaminta Lietuvoje šiaip jau, taip. Bet, ką mes darom — mes keliam gamybą į kitas šalis, šiandien dieną aš sėdžiu Belgijoj, ir būtent tą dalyką aptarinėsim rytoj, ir čia savo įmonės plėtrą planuosim toliau, čia statysim gamybinę liniją tam, kad nebebūtų kilmės šalis Lietuva ir kad galėtumėm tęsti normaliai veiklą. Tai žiūrėkit, mes, verslininkai aukštųjų technologijų nenuskursim, bet Lietuva praras darbo vietas, praras investicijas, ir t.t., ir pan. Ir čia yra ilgalaikė žala, Taivanas neatsvers Kinijos. Ir nereikia įsivaizduoti, kad 20 mln. gyventojų šalis gali pakeisti pasaulio fabriką Kiniją — negali. Dėl to, kad susipynusios viso pasaulio tiekimo grandinės. Kinija gamina nuo automobilių pramonės iki ten medžiagų, iškasenų, „nuo iki“, ta prasme, tai yra pažangi valstybė. Kitas dalykas, verslam nereikia paramos, pašalpos, t.t. — mum reikia rinkų ir laisvės veikti. Šiandien dienai kare su Kinija užkerta mums ir Europos rinkas, užkerta ir, kaip sakyt, netiesioginius pardavimus į Kiniją, tai čia yra nenormali situacija — tai viena. Ir turbūt tiek, trumpai.

[Reaguoja į A. Maldeikienės pasisakymą] Nu, atmetęs visas emocijas, su visa pagarba, tai jeigu jau taip reikia derinti visus veiksmus su ES ir JAV, tai kodėl nederinot šitų veiksmų, kuriuos padarėt? Kur vieningas ES ėjimas, kodėl mes vieni išsišokom, tuo tarpu vokiečiai stato gamyklas Kinijoj, „Tesla“ stato gamyklą Kinijoj uigūrų regione. Kur vertybės šitos? Atsakykit jūs man.

[Atsako, kaip vyks verslo perkėlimas į užsienį] Ne, tai mes to, kas yra Lietuvoj dabar, neliesim, mes plėtrą visą vykdysim už Lietuvos ribų, nu, dėl to, kad yra, nu, natūralu, ta prasme, tai jeigu mes negalim iš Lietuvos parduoti su Lietuvos kilmės šalim, čia remtis kažkokių politikų pasisakymais, kad čia kažkur kažkas sureaguos kažkada, tai čia kada? Mum reikia fakto šiandien, mum reikia algas mokėti, mum reikia žmones išlaikyti, mum reikia investuoti, kad būtumėm konkurencingi ir t.t. Nu, ta prasme, mes ne lozungais kalbam, ir tai yra faktas, ir man ten, kai čia kažkoks emocijų pliūpsnis, t.t., tai yra visiškai neatsakingas reikalas, bet aš noriu dar paminėti, kad tie minimi neva 300 mln. eurų eksportas, ir tik per tą matuoti visą įtaką, ta prasme, čia yra nesąmonė. Kinija yra, jau dabar yra de facto Nr. 2 galybė pasauly, ir tą ignoruoti yra kvaila. ES visos šalys prekiauja ir su Kinija, ir su JAV. Niekas be mūsų tokių išsišokimų nedaro, ir tai yra normalu — jeigu visa ES darytų tokius dalykus, viskas būtų tvarkoj, tada sakytumėm „gerai, tokia politika, darom“. Bet šiandien dienai kas, ir tai — visiškai neadekvatu ir neatsakinga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *