MENIU

Komentarai (1) Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

Vengrijos kova su buhalteriais slepia autoritarizmą

Prasta Vengrijos reputacija Europoje niekam ne naujiena. Karo fone atvirai pasisakydama prieš realią pagalbą Ukrainai ši Europos Sąjungos valstybė galutinai pademonstravo savo tikrąją prigimtį.

Vengrijos atsisakymas remti Ukrainą ginklais, draudimas sąjungininkams naudoti šalies teritoriją jų paramos logistikai, nuolatinis oponavimas sankcijoms Rusijai ir galiausiai šį antradienį paskelbtas Vengrijos veto 18 mlrd. eurų Europos Sąjungos pagalbos Ukrainai paketui – atskiros tos pačios dėlionės dalys.

Pergalę lėmė agresyvūs viešieji ryšiai

Iškart po parlamento rinkimų šių metų balandį, kai Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas užsitikrino ketvirtąją kadenciją, jo partijai „Fidesz“ surinkus per 53% balsų, šios partijos atstovai Europos Parlamente viešai dėstė, kad pergalę lėmė ir agresyvūs viešieji ryšiai.

Pagrindinė „Fidesz“ žinutė – pralaimėjus jų partijai, Vengrijos vaikinai jau kitą dieną bus priversti kautis Ukrainos laukuose. Kiek tiesos tuose žodžiuose, aiškinti neverta.

Nors Vengrijos valdantieji nuolat teisinasi, kad Ukrainą jie remia, mat priima pabėgėlius, teikia humanitarinę pagalbą, vis dėlto matome, kad tuo pačiu metu jie kategoriškai atsisako rizikuoti ten, kur galima užčiuopti nors minimalią karinę paramą.

Paaiškinimas, kad tokiu būdu Vengrija būtų įtraukta į tikrą karą, žinoma, kuria labai stiprų emocinį foną, nors sunkiai išlaiko elementarią kritiką.

Viena vertus, tokiu būdu šantažuojama Europos Sąjungą, kuri dėl teisės viršenybės principų pažeidimų sustabdė mokėjimus šiai šaliai.

Kita vertus, anapus tokio žingsnio, kurio net V. Orbánas nebegali pateisinti kalbomis apie esą galimą Vengrijos įsitraukimą į karinius veiksmus, aiškiai regima, nors žodžiais ir neįgarsinama, parama Rusijai.

Dangstymasis nacionaliniais interesais

Būtent Ukrainos kontekste puikiai atsiskleidžia Vengrijos valdančiųjų politinis modus operandi. Prisidengiant vadinamaisiais nacionaliniais interesais nuolat pateisinamas atotrūkis tarp retorikos ir realių veiksmų.

Gąsdinant šalies gyventojus išorinėmis grėsmėmis, kurios esą neišvengiamai pakirs nacionalinį interesą, susiformavo V. Orbáno kultas, o šalis nutolo nuo pagarbos tarptautinėms sutartims ir savo įsipareigojimas. Prasidėjo tai tikrai ne dabar.

2010-aisiais Vengrijos „Fidesz“ partijos laimėta konstitucinė dauguma atvėrė V. Orbánui kone beribes galimybes įgyvendinti savo politinę darbotvarkę.

Tiesa, tuo metu Vengrija dar buvo demokratinė valstybė, o tai reiškė, kad egzistavo visa virtinė grandžių, kurios stabdė nepamatuotus nuokrypius nuo demokratijos.

Tuomet dar demokratinėje Vengrijoje veikė opozicija, su kuria neišvengiamai tekdavo diskutuoti dėl naujų įstatymų. Tuo metu vis dar dirbo valstybės pareigūnai, kurie turėjo teisę ir pareigą vertinti teisėkūros siūlymus.

Konstitucinio Teismo suvaržymas

Savo vertinimus teikė nepriklausomos nevyriausybinės organizacijos, kurios savo srityje gynė viešąjį interesą. Galiausiai tuo metu dar dirbo ir demokratinės stabdžių ir atsvarų sistemos didžiausias sergėtojas – Konstitucinis Teismas.

2011 m. balandžio 18 dieną Vengrijos parlamentas palaimino naują Konstituciją, kuri stipriai apribojo Konstitucinio Teismo galias. Konstitucinis Teismas nebeteko teisės vertinti socialinės politikos klausimų.

Siekiant apeiti opoziciją ir diskusiją su visuomene, dauguma įstatymų „Fidesz“ politikai pateikinėjo ypatingos skubos tvarka, kuri istoriškai buvo numatyta tokiems išimtiniems atvejams, kaip, tarkime, stichinės nelaimės ir pandemijos.

Iki to meto visur viešai deklaravęs, kad nėra religingas, V. Orbánas kartu su naująja Konstitucija atsivėrė krikščionybei.

Nuo tada Konstitucija jau gynė ne tik vadinamuosius nacionalinius interesus, bet ir aiškiai neįvardytas krikščioniškas vertybes. Pastarosios vos ne per vieną naktį tapo tiek Vengrijos valstybingumo pamatu, tiek V. Orbáno ano asmeninio identiteto šerdimi.

Atsikratymas neįtikusiais valstybės tarnautojais

Apkarpius Konstitucinio Teismo galias, imtasi viešojo sektoriaus tarnautojų.

Nors iki tol politinio pasitikėjimo asmenys buvo tik politikų ar ministrų kabinetų darbuotojai, pagal naujus įstatymus į tą pačią kategoriją pateko visi valstybės tarnautojai, kuriuos iš darbo buvo galima atleisti vien motyvuojant prarastu pasitikėjimu.

Galiausiai V. Orbánas paskelbė, kad, išrinkdami konstitucinę daugumą, šalies rinkėjai suteikė valdantiesiems absoliučias teises valdyti šalį ir tuo pagrindu panaikino trišalę tarybą.

Buvo įkurtas alternatyvus „Nuolatinių konsultacijų forumas“, į kurį valdžia subūrė apytikriai trečdalį iki tol trišalėje taryboje veikusių nevyriausybinių organizacijų. Žinoma, tarsi netyčia ten pateko tik tos, kurios buvo palankios naujajam režimui.

V. Orbáno partijai siautėjant kai kurios reformos buvo paskelbtos antikonstitucinėmis. Taip, pavyzdžiui, buvo panaikinta teisė be aiškios priežasties ir praktiškai be jokios kompensacijos atleisti neįtikusius valstybės tarnautojus.

Įgyvendinta budulio svajonė

Tačiau teisinių sprendimų galimybė vis dar išliko, todėl įsižeidę Vengrijos valdantieji darsyk pataisė neseniai priimtą Konstituciją ir papildė ją punktu, kad Konstitucinis teismas neturi teisės kvestionuoti parlamento konstitucine dauguma priimtų papildymų.

Po to Vengrijos parlamentas visus antikonstitucinius įstatymus ėmė priiminėti tiesiog kaip valdančiųjų Konstitucijos papildymus.

Tokiu būdu, prisidengiant 2008-ųjų metų ekonominės krizės nulemtais sunkumais, Vengrijoje buvo eliminuotas labai svarbus demokratinės sistemos siekis, kad politiniame procese negali įsiviešpatauti atskirų politikų asmeninė pasaulėžiūra, interesai bei kompetencijos, o privalo būti atstovaujama skirtingoms interesų grupėms.

Ironizuojant galima pasakyti, kad vos per metus V. Orbáno valdomoje Vengrijoje buvo įgyvendinta dažno Lietuvos budulio svajonė.

„Lojariams“ (kitaip sakant, teisei) uždėtas apynasris, apribotos „valdiškame darbe“ dirbančių žmonių teisės, o nevyriausybinėms organizacijoms, kurios esą tik „už nieką“ gauna pinigus, parodytos durys.

Beje, po 2016 metų rinkimų Lietuvoje buvo susiklosčiusi padėtis, gana artimai tai, kuri Vengriją ištiko 2010 metais.

Panaši grėsmė Lietuvą aplenkė tik todėl, kad, pirma, Valstiečių partija ir jos lyderis neturėjo pakankamai intelektualinio potencialo aiškiai sudėlioti transformacijai būtinus žingsnius. Kita vertus, jiems šiek tiek stigo iki konstitucinės daugumos.

Masinės baimės atmosfera

Kai 2015 metais Europą sukrėtė Sirijos pabėgėlių krizė, sistema jau buvo suformuota. „Nulinė tolerancija pabėgėliams“, – tuomet grėsmingai pareiškė Vengrijos premjeras, ir ėmė statyti sieną, kuri turėjo išgelbėti Vengriją nuo į ją esą plūstančių musulmonų ordų.

Faktai rodo, kad siena galutinai užvėrė Vengriją jau 2015-ųjų pabaigoje. Tiesa, pabėgėlių, kurie gavo prieglobstį, skaičiui didesnės įtakos tai nepadarė. Tiek 2015-ais, tiek 2016-ais metais Vengrija priėmė apie 4500 žmonių – tai mažiau nei 20 metų Vengrijos vidurkis, kuris siekia 5500.

Beje, per minėtus porą metų, tarkime, Austrija priglaudė apie 165 tūkst. pabėgėlių, dauguma kurių atvyko per tą pačią Vengriją.

Galima sakyti, kad pabėgėlių krizė Vengrijoje jokių rimtų ekonominių padarinių neturėjo, tačiau V. Orbánui ji padėjo sukurti masinės baimės atmosferą.

Pabėgėliai atims darbo vietas

2016 metais nepriklausomas tyrimų centras „Pew Research“ apklausė dešimties Europos valstybių gyventojus ir paprašė juos atsakyti į klausimą, kiek labai juos gąsdina grėsmė, kad pabėgėliai įvykdys teroristinius išpuolius.

Paaiškėjo, kad vidutiniškai tokią baimę jautė 59% apklaustųjų, tačiau Vengrijos skaičiai gerokai viršijo vidurkį. Čia  grėsmė atrodė reali net 76% gyventojų, o net 82% vengrų bijojo, kad pabėgėliai atims iš jų darbo vietas. 

V. Orbáno sukurtas grėsmių fonas leido jam tvirtinti, kad mes „nenorime savo tarpe matyti jokių mažumų, kurių kultūra skiriasi nuo mūsiškės. Mes norime išsaugoti Vengriją vengrams.“

Mitas apie musulmonų pabėgėlių esą keliamą grėsmę dabar jau konstituciškai krikščioniškajai vengrų kultūrai gyvuoja iki šiol.

Priešu tapo Briuselis

Po keleto metų nacionalinių interesų apsaugos principas iš Vengrijos vidaus politikos persikėlė į tarptautinę, o didžiuoju V. Orbáno priešu tapo Briuselis.

Geriausiais Vengrijos draugais palaipsniui tapo tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, sveikinęs V. Orbáno tariamai principingą poziciją, komunistinė Kinija, grėsmingų musulmonų R. T. Erdoğano Turkija bei putino Rusija. Pastaruoju atveju nemenką vaidmenį, tikėtina, suvaidino tai, kad Rusijos patriarcho skelbiamos krikščioniškos vertybės labai panašios į tas, kurias išpažįsta V. Orbánas.

Rusijos „Rosatomo“ energetikos projektus Vengrijoje V. Orbánas pateikia kaip milžinišką politinę Vengrijos žmonių pergalę.

Prieš pusantrų metų numatyta atidaryti ir pirmąjį Kinijos Fudano universiteto filialą Europoje, kuris turėtų pradėti veikti jau 2024-aisiais.

Nors minėtas universitetas siejamas su Kinijos slaptosiomis tarnybomis, Vengrijos užsienio reikalų ministras prieš metus džiaugėsi, kad „būtų kvaila praleisti tokią progą.“

Sąžiningo buhalterio baimė

Legenda apie esą drąsų Centrinės Europos politiką, kuris stojo prieš grėsmingą Briuselio ranką, vis dar gaji.

Tiesa, faktai rodo ką kita: praėjo net 10 metų, kol Europos Sąjunga galų gale ėmėsi realių veiksmų, kurių pagalba siekiama Vengriją priversti laikytis jos pačios stojant į Sąjungą prisiimtų įsipareigojimų.

Galite paklausti, o kodėl Europos Sąjunga delsė taip ilgai? Atsakymas labai paprastas: orbanų ir kačynskių plėtojama legenda apie visą valdančią baisiąją Briuselio ranką tėra legenda, kurios dėka valdomi šių šalių rinkėjai.

Tiesa ta, kad šią savaitę Vengrija atsisakė palaiminti paramos Ukrainai paketą todėl, kad bombarduojami ir raketomis naikinami ukrainiečiai šiam krikščioniškų vertybių „saugotojui“ tėra derybiniai žetonai, kurių pagalba jis tikisi išsireikalauti finansavimą, prarastą dėl to, kad nesutinka skaidriai paaiškinti, kur bus panaudotos lėšos.

Visa, ką reikia žinoti apie dabartinį Vengrijos vadovą, gali būti sutraukta į trumpą frazę: Rusijos fašistas ir Kinijos komunistas V. Orbánui yra sektini pavyzdžiai, tačiau vos tik išvydęs sąžiningą buhalterį jis stoja į žūtbūtinę kovą.

1 komentaras įraše Vengrijos kova su buhalteriais slepia autoritarizmą

  1. Avatar Valdas parašė:

    Deja, rusų organizuojamas pabėgėlių tvanas ir ES korupcija jau šią žiemą sugriaus ir euro zoną ir sąjungą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *