MENIU

Komentarai (3) #išgyvenkLietuvoje

Valdžios kurtumo kaina

Birželio pradžioje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje finansų ministrui Viliui Šapokai uždaviau, atrodytų, paprastą klausimą: kokia pajamų suma keturių asmenų šeimą (tėveliai ir du vaikai) jau padaro pakankamai turtinga, kad ji galėtų pradėti mokėti didesnius mokesčius.

Klausimą pakartojau tris kartus, bet atsakymo nesulaukiau, tad po keleto dienų jam išsiunčiau oficialų prašymą paaiškinti, kokias ir kodėl tipinės šeimos pajamas (tėvai ir du vaikai) jis laiko pereinamąja riba, nuo kurios šeima su pajėgi netekti bet kokios gyventojų pajamų mokesčio lengvatos?

Oficialioje užklausoje, primenant, kad šiuo metu apytikriai 1000 eurų „ant popieriaus“ (apie 700 eurų „į rankas“) darbo pajamas gaunantis asmuo laikomas tiek pasiturinčiu, kad jam nebetaikomas NPD, taip pat buvo klausiama, kodėl gyvenimui būtinų esminių išlaidų suma Lietuvoje virsta apmokestinimo objektu, kas prieštarauja tiek ekonominei logikai, tiek pasaulinei praktikai (kuria, beje, oficialiuose interviu ministras labai mėgsta remtis)?

Ministro taip pat klausiau, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai pagal VMI ir žiniasklaidoje viešinamus duomenis yra apmokestinami aukščiausiu tarifu?

„Profesionalų“ vyriausybės spindesys ir skurdas

Atsakydamas į aiškius ir viešoje erdvėje jau kuris laikas plačiai aptarinėjamus vidutines pajamas gaunančių (ypatingai samdomų darbuotojų) išgyvenimo klausimus, ministras akcentuoja „tikslus, dėl kurių Vyriausybė sutarė“ ir kalba tik apie vieną iš jų — skurdo ir socialinės atskirties mažinimą.

Ministras teigia žinantis, „kur yra skurdo riba Lietuvoje“: 2015 metais tai buvo vienam asmeniui 259, o šeimai, auginančiai 2 vaikus iki 14 metų – 544 eurai mėnesiui. Kadangi užpernai panašių asmenų ir šeimų, pasak ministro, buvę apie 29 proc., tai ir mokesčių pertvarkos tikslas – „skurdo mažinimas ir parama mažiausias pajamas gaunančioms šeimoms – žmonėms, kuriems to reikia čia ir dabar“.

Kad ir ką sakytum, apmokestinimo teorijos teigia, jog pajamų perskirstymas nėra pagrindinis jų dalykas. Iki pagalbos tiems, kurie skursta (beje, tai labai skirtingos ir dėl labai įvairių priežasčių skurstančios grupės) bendrai suneštais pinigais mes pirmiausia apmokame už viešąsias paslaugas — švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą, teisėsaugą, viešąjį valdymą ir panašiai.

Apie tai, kaip mokestinė reforma, kuri akcentuoja išimtinai paramą skurstantiems, paveiks minėtus sektorius ir juose dirbančių žmonių realias pajamas, ministras neužsimena. Ir tai reiškia, kad iš kalbėdamas apie paramą skurstantiems jis pamiršta du dalykus: pačios valstybės išgyvenimo ir plėtros dalykus bei pagalbos skurstantiems šaltinius.

Nors ir buvo klausiamas, ar tikrai socialiai teisinga, kai žemesnio vidurinio sluoksnio atstovai – mokytojai, vidurinės grandies įmonių ir valstybės tarnautojai, kvalifikuoti darbininkai, kurie pagal VMI duomenis apmokestinami aukščiausiu tarifu, ministras nuo atsakymo bando išsisukti kalbomis, jog kada bus geriau, prie klausimo bus grįžta.

Sovietų laikais visi mintinai žinojo, kad bananų ir žirnelių bus tada, kai „bus geriau“. Nors iki rinkimų „žali valstiečiai“ aiškino, kad kai tik jie gaus valdžią, tai ir bus geriau, o darna (Vyriausybės programoje paminėta 123 kartus) nusileis ant Lietuvos slėnių ir klonių, dabar jau tas darnos ir gerovės laikotarpis atidedamas neapibrėžtam laikui.

Ką tai realiai reiškia? Akivaizdu, toliau besitraukiantį ir silpstantį viešąjį sektorių, taigi silpstančią valstybę ir augančią emigraciją.

Beje, paradoksaliai dėl to labiausiai nukentės būtent tie patys V. Šapokos proteguojami skurstantys žmonės, kurių galimybės gauti kokybiškesnį išsilavinimą savo vaikams (tad ir bilietą į ateitį) bei gydymo paslaugas nukeliamos neribotam laikui.

Kita vertus, įdėmiau pažiūrėkime į tuos 544 eurus, kuriuos peržengus esą lyg ir išsikabaruoji iš skurdo duobės. Ką rodo tas skaičius? Nieko. Absoliučiai jokios realios ekonominės prasmės jis neturi ir tai akivaizdu kiekvienam. Skaičius gautas dėliojant matematines priklausomybes, kurios leistų išsaugoti vadinamąjį socialiniai atsakingą biudžetą (kitaip sakant, biudžetą neperkrautą skolomis ir įsipareigojimais), bet ne atsižvelgiant į realų gyvenimą.

Kiek laiko galima meluoti sau?

Keturių asmenų šeima šiuo metu Lietuvoje gali išgyventi ir atsigaminti, kaip šeima ir žmonių būrelis, kai jos realios pajamos viršija bent 1000 eurų į rankas. Reikia valgyti, kainuoja butas, dažnu atveju buto paskola. Reikia pinigų transportui. Reikia rūbų ir avalynės. Vaikams reikia knygelių, knygų ir mokymo priemonių. Reikia vaistų ir nors retkarčiais bilietų į kiną ar teatrą. Reikia laiko nusišypsoti. Ir laiko pabūti kartu.

Pastarieji sakiniai turi gilią ekonominę prasmę, nes priešingu atveju, jeigu tokios galimybės nėra, išauga socialinės dezintegracijos rizika su visomis baisomis ir labai labai brangiomis ir pačiam žmogui, ir visai visuomenei pasekmėmis – skyrybomis, depresijomis, mirtimis ir alkoholizmu.

Jeigu kalbame apie šeimą, kurioje žmonės dirba intelektualinį darbą (moko, gydo, triūsia bibliotekoje ar džiugina teatre) suma tikrai padidėja ir sudarys ne mažiau, kaip 1500 eurų į rankas. Negali dalinti ir duoti, kai neturi laiko. Išverčiu į Lietuvos „profesionalams“ iš įvairių biurokratinių institucijų gal būt įkandamą kalbą: negali mokinti vaiko ir jo ugdyti, jeigu neturi pinigų knygoms ir poilsiui. Negali. Nes negali duoti, kai nepasipildai. Negali gydyti, jeigu esi nepailsėjęs, mat ari per tris vietas.

Kol mes vaidiname, kad kažkokie iš dangaus kažkokiuose kambariukuose nulipdyti skaičiai, turi prasmę, šalis tuštės. Ir tuštėdama kasdien gilins visų likusių skurdą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms (ne biudžetui, o šeimoms, pabrėžiu) nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį.

Perfrazuoju itin paprastai: šeima (ir valstybė) gali taupyti labai įvairiai. Tarkime, ji gali atsisakyti nerealių norų ir susitelkti ties kokybiškesniu vaikų išsilavinimu, sveikatos stiprinimu, kuklesnėmis pramogomis, vis dėlto suprasdama, kad knygos ir menas yra būtinas dalykas, o prabangos prekės net tada, kai esi labai turtingas, dažniau kalba apie tuštybę, pigią sielą, nei protą.

Kita vertus, šeima gali elgtis priešingai: taupyti knygoms, mokslui, sveikatos apsaugai ir kultūrai, bet įsitaisyti prabangų automobilį, o po to visiems girtis, kaip puikiai gyvena. Toks variantas bemaž visada ateityje reiškia vertės netekusį automobilį bei menkstančius gebėjimus, jų palydovą — skurdą ir nuolat ištiestą ranką.

Lietuviška pajamų struktūra

Jau gerokai daugiau nei dešimtmetis Lietuvoje formuojasi trys žmonių grupės ir vienas savotiškas tarpsluoksnis: vadinamieji ilgalaikiai bedarbiai-pašalpiniai, kurie net nebando imtis rimtesnio darbo, daugiau mažiau išsilavinę žmonės, kurių pasaulėvaizdis jiems neleidžia gyventi iš pašalpų ir jie nuosekliai ir vis atkakliau bando išgyventi, imasi visų įmanomų darbų, dirba papildomai ir taip bando išlaikyti savo gyvenimo lygį, bei nedidelė apytikriai 5 proc. turtingųjų grupė.

Vienoka ar kitokia minėtų grupių sanplaika kuria pajamas ir gyvenimą tūkstančiams tų, kurie negali dirbti (serga, yra neįgalūs ir pan.) arba jau baigė savo darbinį gyvenimą.

Kiekybiškai šios grupės netolygios.

Didžiausia apatinė grupė, kuriai priklauso beveik 700 tūkst. Lietuvos gyventojų (arba apie 60 proc.), verčiasi iš pajamų, kurios neviršija 715 eurų per mėnesį.

Pagal 2015 metų duomenis (tuos pačius, kuriais naudojasi ministras) beveik 24 proc. gyventojų (arba apytikriai 280 tūkst. žmonių) gyvena iš pajamų, kurios per mažesnės, nei 313 eurų, o į bendrą valstybės kišenę šie žmonės įneša apie mažiau, nei 1,5 proc. įplaukų. Vos turtingesnių, tų, kurių pajamos nuo 313 iki 715 eurų, dalis biudžete beveik 19 procentų.

Šioje mažesnių pajamų grupėje gaunama vos per 32 proc. pajamų, kurias atneša darbo pajamos; ši grupė gauna 18 proc. verslo liudijimų generuojamų pajamų. Pažymėtina ir tai, kad nemaža dalis šios grupės žmonių nedirba ir gyvena iš įvairių biudžeto išmokų.

Antroji – pavadinsime ją vidutinių pajamų grupė — per mėnesį gauna nuo 715 iki 3570 eurų ir jai priklauso 447 tūkst. (apie 38 proc.) gyventojų. Jų sunešta dalis valstybės biudžeto gyventojų pajamų mokesčių skiltyje didžiausia — per 62 proc., nors jų gautų pajamų dalis nesiekia pusės visų per metus gaunamų pajamų. Šie gyventojai taip pat gauna beveik pusę šalyje išmokamų atlyginimų bei per 61 proc. pajamų, kurias generuoja verslo liudijimai.

Galų gale turtingiausi Lietuvos žmonės, tie, kurių pajamos per mėnesį viršija 3570 eurų sudaro apie 2,35 proc. (vos per 27 tūkst.) gyventojų. Jie gauna 30 proc. šalies gyventojų pajamų (samdomo darbo pajamose jų dalis apie 6 proc., verslo liudijimų generuojamose pajamose – 4,7 proc.) . Gaudami beveik trečdalį gyventojų pajamų atitinkamą gyventojų pajamų biudžeto skiltį jie praturtina vos per 17 proc. įplaukų.

Visos šios grupės, sulig savo dalimi valstybės biudžete (ir Sodros biudžete) išlaiko nedirbančias gyventojų grupes. Kol minėtų biudžetų įplaukos kuklios, nes esama apie pusšimtis įvairių neapmokestinamų pajamų, nekreipiant dėmesio į jų dydį, tikėtis solidesnių neįgalumo išmokų ar pensijų būtų labai naivu.

Taip, suprantu ši savotiška geometrinė forma, su pagal pajamas neproporcingai dideliu mokestiniu „pilvu“ vidurinėje grupėje, turėtų būti patikslinta, geriau įvertinus verslo atskaitymus, kuriuos galime rasti kai kuriose pajamų grupėse. Rimtai ir solidžiai mąstantis bei projektuojantis finansų ministras ir turėtų remtis duomenimis, kurie jam leistų atremti Seimo narių pretenzijas.

Savo ruožtu, galėčiau oponuoti, jog ir individualios veiklos ir ypač verslo liudijimų leistini atskaitymai arba neapmokestinamos pajamos yra labai nemenkos.

Išgyvenimo šalyje kaina

Ką dabar turime? Daugybė žmonių priversti gyventi iš itin menkų pajamų, nes vietoje to, kad visais įmanomais būdais valdžia iš ekonominės erdvės stumtų neproduktyvius verslus, ji, priešingai, juos proteguoja.

Ypatingai gerai tai pamatėme dabar, kai V. Šapoka jau visai atvirai prabilo apie paramą tiems verslams (verslams?), kurie moka mažiausius atlyginimus. S. Skvernelio kabineto siūloma pertvarka, visų pirma Sodros įmokų mažinimas darbdaviams, kurie moka atlyginimus iki 480 eurų „ant popieriaus“, atvirai ekonomiką kreipia neproduktyvaus funkcionavimo link. Beje, tai tiesiogiai neigiamai atsilieps Sodros biudžetui, taigi ir įvairioms neįgaliųjų išmokoms bei senatvės pensijoms.

Išvada. Minima reforma, pridėdama iš neapibrėžto šaltinio išmokas vaikams šioje žemiausių pajamų grupėje, ne tiek traukia žemiausių pajamų žmones iš skurdo, kiek tą skurdą įšaldo. Ypatingai įvertinus neišvengiamą kainų augimą, kai tokia didelė skurstančių gyventojų grupė gaus papildomų pajamų, kurias tuoj nukreips į vartojimą. Situaciją šios grupės gyventojams dar labiau apsunkins tai, jog jų galimybės gauti adekvačias ir kokybiškas viešąsias paslaugas sumenks. O tai reiškia, kad ir jų (bei jų vaikų) galimybės kapanotis iš skurdo ir atskirties bus menkstančios.

Vidurinė grupė, kuri pasak ministro „nenukentės“, nes jai nieko nebus duota ir nieko iš jos nebus atimta, realiai mąstant ir bus ta, kuri praloš daugiausia.

Pirma, kadangi pirminiai mokestinės pertvarkos skaičiai rodo, jog visas tikėtinas ekonomikos prieaugis slinks žemyn, ši grupė, jau dabar negalinti patenkinti savo poreikių, kurie gerokai sudėtingesni, vien todėl, kad šioje grupėje gerokai daugiau intelektualaus darbo žmonių, bus priversta dar labiau taupyti ir spaustis.

Antra, net vaikai šiose arba negaus jokių „asmeninių“ priedų arba, jeigu šeima daugiavaikė, parama jiems bus nepalyginamai mažesnė.

Trečia, ši grupė, negaudama jokių mokestinių paskatų, bus priversta pirkti brangstančias prekes.

Ketvirta, ši grupė, kuriai iš esmės nepriimtinas „pašalpinis“ mąstymas, stengsis dirbti dar daugiau, kad išlaikytų bent jau susiklosčiusį gyvenimo lygį ir taip toliau alins save su visomis iš čia sekančiomis pasekmėmis visai valstybės socialinei sąrangai ir ateičiai.

Penkta, būtent ši grupė labiausia pajus panaikintos PVM lengvatos šildymui papildomą naštą jų šeimų biudžetams, mat negalės tikėtis net kompensacijos. Šešta. Šioje grupėje nemažą dalį sudaro aukštesnės kvalifikacijos viešojo sektoriaus žmonės, kurių atlyginimai įšaldyti nuo 2009 metų. Atotrūkis tarp reikalavimų jiems ir jų pajamų augs toliau, skatindamas neviltį, menkindamas viešojo sektoriaus kokybę ir – tai matome ne vienus metus – didindamas nepasitikėjimą valstybės gebėjimu spręsti jai keliamus tikslus.

Išvada: agresyvi valdžios panieka tiems, kurie suneša didžiausią biudžeto dalį, ir realiai menkstančios jos ateities perspektyvos neišvengiamai paskatins išsilavinusių žmonių emigraciją, tad dar labiau pagilins apatinių grupės skurdą.

Trečioji grupė, net panaikinus kai kurias lengvatas (jų nenaikinti, ypač didiesiems ūkininkams politiškai darosi vis sudėtingiau) ir toliau liks ekonomiškai ir politiškai dominuojančia grupe. Politinės siūlomos pertvarkos išdavos Siūloma mokestinė pertvarka nukreipta į esamos socialinės struktūros įšaldymą.

Žinant Lietuvos emigracijos mastu, ūkio struktūros ypatumus, jokias realiais įsipareigojimais šeimoms nepatvirtintus pažadus, socialiai atsakingas biudžetas, įšaldžius jo vidinę struktūrą, gali reikšti ir valstybės griūtį. Ar tai suvokia valdantieji ir visas S. Skvernelio ministrų kabinetas? Galimos dvi atsakymo versijos. Pirma, labai tikėtina. Vadinamoji „profesionalų“ vyriausybė yra tiesiog arogantiškų politikos diletantų sambūris, negenantis net logiškiau paaiškinti, ką daro, nei patys suvokiantys savo veiksmų pasekmes. Nuoširdžiai tikėdami, kad jų ketinimai geri, jie it vaikai negeba suvokti, kad ketinimai dar nereiškia rezultatų, kurie gali būti absoliučiai priešingi.

Pastarąją versiją pagrindžia ir tai, kad dauguma šio kabineto ministrų atsirado per kelias valandas kam nors kur nors paskambinus ir prisiminus, ką čia šioje srityje pažįstu. Patikėję R. Karbausko melu apie profesionalią vyriausybę (beje, ir visai kitomis pavardėmis, nei tos, kurias dabar esame priversti matyti), rinkėjai vietoje laukto pinigų paketo gavo vadinamąją „lėlę“, pakarpytų popierėlių ryšuliuką. Kitas variantas dar labiau ciniškas.

Tikėtina ir tai, kad gražiai supakuoti skurdo mažinimo šūkiai realiai kalba apie tai, kad valdantieji kuria klasę, kuri ją palaikys per kitus rinkimus. Kiek pamatuotos jų viltys parodys laikas. Vis dėlto, kai bet kokios diskusijos gyvybiškai svarbiu apmokestinimo klausimu miršta neprasidėjusios, nes finansų ministras V. Šapoka imasi elementarios diletantiškos demagogijos, atsirašinėjimo ir primityvaus nepasitenkinimo, kad tenka aiškinti savo veiksmus ir jų pasekmes, nieko gero laukti neverta. „Baikit, nemanau…“ žaidimas tęsiasi, kas kad žaidėjas iš pirmo žvilgsnio lyg ir protingesnis.

Iš pradžių publikuota delfi.lt

3 komentarai įraše "Valdžios kurtumo kaina"

  1. Vio parašė:

    Labai teisinga!!!! Aš iš viso nesuprantu , kodėl darbo užmokesčiui yra netaikomas NPD taip kaip anksčiau nustatyta suma arba nuo šeimos asmenų skaičiaus – juk apmokestinant verslą yra numatytos sąnaudos, kurios reikalingos pajamoms uždirbti, ir net vykdant individualią veiklą leidžiama 30 proc pajamų neapmokestinti be jokių dokumentų (kaip ir savaime suprantama) ar rinkti išlaidų dokumentus, taip pat įtraukti išlaidas sodrai ir PSD, o likusi suma apmokestinama GPM – čia viskas kaip ir aišku : reikia patirti išlaidas, kad uždirbti pajamas. Tai kodėl nesuprantama, kad uždirbti darbo užmokestį taip pat reikalingos elementarios išlaidos – daug ar mažai uždirbi – važiuoti į darbą reikia, kvalifikaciją kelti taip pat reikia, apsirengti atitinkamai irgi reikia, mokėti PSD ir sodrai – tai čia jau kaip ir nenormalu , nes turbūt to reikia tik mažas pajamas gaunantiems , o truputį daugiau uždirbantiems – tai jau nieko nereikia – tik mokėti mokesčius ir padidintą šildymo PVM. Dabar visos kalbos sukasi kaip čia tuos žmones dar nuskalpuoti ir iš jų atimti. Įdomu kas būtų, jei verslą apmokestintų 15 proc nuo pirmo euro pajamų. Yra daug geros praktikos pasaulyje – teisingos socialiai, negi dauguma parlamentarų tik diletantai ir nesupranta, kad lazda turi 2 galus. Pirma tegul susirenka visus mokesčius – iš nedeklaruotos nuomos , iš statybininkų “patentininkų” , iš nelegalaus darbo ir kontrabandos, dividendus iš VĮ veiklos, nenaudojamo turto pardavimo ir pan.

  2. M. parašė:

    Gaila, bet daug kas labai teisingai, skaudu.

  3. Mauras parašė:

    tai panašu išgirdo jus šapoka, sako – reiks Išplėsti NPD taikymą iki 2 VDU ir kasmet jį didinti:
    • 2019 m. – 300 eurų
    • 2020 m. – 400 eurų
    • 2021 m. – 500 eurų

    Kas žinoma kainuos, sako 300 mln.€ kitąmet, po to atseit mažiau, nors skaičiavimų ir prielaidų niekas nematė. O va mokytojams pridėjo, bet pamačius sumą niekas įskaitant mane nesuprato kaip čia mes tą mokytojo darbo prestižą pakelsim nekeldami už jį atlyginimo. Nes vien išlaikyti šių metų 17 mln.€ pakėlimą 4 mėn. kitąmet reikės 50 mln.€ – nekalbant apie tolesnį didinimą, kuris skendi premjero iškelto “partijų susitarimo” migloje.

    Tai gal kaip mokesčių pyrago ekspertė, pasiūliusi NPD didinimo idėją, nežiūrint to, kad nedalyvavote balsavime priimant mokesčių pseudoreformą, galėtumėt pasisakyti šiuo visuomenei gan aktualiu klausimu? Nes panašu kad vis tiek svarstant kam kiek atiduoti – ar per NPD visiems, ar mokytojams, nes norim jiems padoraus atlyginimo ir tuo pačiu iš jų tikimės kokybės, ar visam viešajam sektoriui – turim nulinės sumos žaidimą. Nes visa tai verčia grįžti prie mokesčių pseudoreformos esmės. Būtų įdomu. Pagarbiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *