MENIU

Komentarai (0) Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

Tuščio kalbėjimo pinklėse

Tuščio kalbėjimo pinklėse

Šią savaitę „Delfi“ paskelbtas Vladimiro Laučiaus interviu su TSPMI profesoriumi Tomu Janeliūnu apie  Lietuvos užsienio politikos sprendinius, manyčiau, vertas aptarimo.  

Interviu Lietuvos politikai kaltinami, kad „skuba kurti papildomas grėsmes šaliai, nebūdami joms pasiruošę ir net neapgalvoję tolesnių priešininko veiksmų.“

Lietuvoje tikrai yra politikų, kurie  rimtai dirba užsienio politikos srityje, analizuoja pasaulines tendencijas, palaiko ryšius su kitų šalių įtakingais politikais ir sąmoningai priima tuos ar kitus sprendimus. Kad rinkėjai retai apie tai girdi ar skaito, jau ne tų politikų kaltė. Tai kaltė arba tiksliau pasirinkimas žurnalistų, kuriems lengviau surašyti kelias banalias tezes, užduoti politikui kelis klausimus, kurie teatskleidžia pačių žurnalistų minties skurdą.  

Europos reikalų komitete, kur teko dirbti trejetą metų NĖ KARTO nemačiau jokio žurnalisto, nors tarp svarstomų problemų tikrai buvo labai aktualių daugumai Lietuvos gyventojų  klausimų. Žurnalistams įdomiau, kas su kuo susipyko bei kas ir kur kiek išgėrė, nei rimtų vienareikšmio atsakymo neturinčių klausimų pristatymas ir analizė.

Kai visi pradėjo kalbėti apie propagandos užvaldytą Rusijos visuomenę,  labai nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti į Lietuvos informacinį lauką, kur lėkščiausi samprotavimai pateikiamai it tiesos žodis net nebandant kvestionuoti komentuojančiojo mąstymo ribų. Toks dialogo vengiantis komunikavimas galiausiai zombina kiekvieną visuomenę, Lietuva — ne išimtis.

Minėtą interviu pasirinkau aptarti todėl, kad man gaila tų skaitytojų, kurie tikrai nuoširdžiai nori suprasti, kas vyksta pasaulyje ir kurlink krypsta Lietuvos užsienio politika. Bandžiau įsivaizduoti, o ką išgirsčiau aš pati, jeigu ta ar kita forma jau per keturias dešimtis metų nebūčiau susijusi su tarptautinės ekonominės politikos sprendinių lauku, iš kurių pastaruosius šešerius metus tiesiogiai, kaip veikianti politikė.  

Statiško pasaulio iliuzija

Pirmiausia, ir tai išties stulbina, užsienio politiką politologas narsto kaip žaidimą, kuris vyksta ant statiškos nekintančios pasaulio lentos, kur realius judesius pajėgi daryti vienintelė Lietuva, kuri formuodama savo užsienio politiką stebukliniu būdu apdovanota galimybe išvengti  geopolitinių pokyčių. Visos kitos figūros regimos kaip statiškos, o jei ir kinta, tai tik todėl, kad jas taip ar kitaip veikia Lietuvos politikų sprendimai.

Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad T. Janeliūno sąmonės ir vertinimų niekaip neveikia globalūs tektoniniai geopolitikos poslinkiai. Jo svarstymus aplenkia technologinės revoliucijos ir jų poveikis tarptautiniams politiniams santykiams. Jo įžvalgose Lietuvos užsienio politika regima, kaip nesusijusi su politiniais pokyčiais kitose valstybėse. Neatsitikinai anapus atsakymų lieka ir tikrai rimtas klausimas, ar įmanomas vienodas Lietuvos santykis su Trumpo Amerika ir Bideno Amerika, jau nekalbant apie tai, ar ir kaip galėtų keistis Lietuvos užsienio politika, jeigu rinkimus Prancūzijoje sekmadienį laimėtų kraštutinės dešinės politikė.   

Dabartinio karo Ukrainoje kontekste profesorius regi grėsmę, kad „iki karo Ukrainoje Vakarų nekentė Putinas ir jo aplinka, o po karo Vakarų gali pradėti nekęsti visa Rusijos visuomenė“. Reikia būti tikrai aklam ir kurčiam, kad jau seniai, prieš daug dešimtmečių įvykusį faktą pamatytum tik dabar. Gal nustebinsiu profesorių, bet net aštuntame dešimtmetyje žmonės iš Baltijos valstybių atvirai buvo vadinami fašistais, ir tai lėmė menkai pridengtas pavydas tiems, kurie esą gyvena „kaip Vakaruose“.

Per pastaruosius tris dešimtmečius Rusija tikrai netapo nei turtinga, nei demokratine, ir tai akivaizdu kiekvienam rimtesniam stebėtojui. Pasimetusi ir prošvaisčių nematanti Rusijos gyventojų dauguma jau seniai gyvena vedina mistinės neapykantos „turtingiems“ Vakarams ir naivaus tikėjimo, kad neturtas rodo išskirtinį dvasingumą, kuriuo privalu dalintis su pasauliu.

Stebina ir tai, kad profesorius it veidaknygės komentatorius vertindamas procesus neatsižvelgia į realius tų ar kitų užsienio politikos subjektų mandatus. Tarkime, Vakarams (kas tie Vakarai iki galo neaišku, bet pagal logiką lyg ir kalbama apie Europos Sąjungą) priskiria funkcijas, kurios gerokai peržengia sutarčių rėmus, o po to kaltina Sąjungą, kad toji esą nesiima veiksmų, kurių ji ir neturi teisės imtis.

Vakarai „amoralūs“, nes nežvangina ginklais?

Tekste atvirai tyčiojamasi iš Vakarų aiškinant, kad jie „bando pateikti save kaip labai moralią, vertybiškai toli pažengusią visuomenę“, bet „savo moralinių įsitikinimų (…) niekada nebuvo linkę paremti ginklais“.

Bendrai imant, nevertybinės politikos tiesiog nėra. Bet kokia politika visada yra vertybinė, kaip ir bet koks tos politikos vertinimas irgi yra vertybinis. Panašu, kad T. Janeliūnui vertybė yra demokratijos plėtra durklų pagalba. Kiek demokratijos yra prievartą primestoje demokratijoje, politologas nepaaiškina, tačiau jo sarkazmu persmelkti svarstymai apie tai, kad vakariečių įsivaizdavimas, kad „kištis į kitų valstybių reikalus karinėmis priemonėmis — amoralu“, leidžia manyti, kad jam tai būtų priimtina. Kiek tokia pasaulio, kur lemia norai bei kaprizai, o ne tarptautinės sutartys, samprata skiriasi nuo rašizmo, palieku vertinti skaitytojui. Man asmeniškai skamba labai panašiai.

Suprimityvinus užsienio politiką, kai net nebandoma analizuoti kitų politinio lauko žaidėjų intencijų, tikslų ir galimų politinio veikimo pokyčių, Lietuvos užsienio politika yra nuskurdinama iki klausimo, ar tinkamai elgiasi (pabrėžiu — elgiasi) tie, kurie tą politiką Lietuvoje formuoja. Taip gerokai įdomesni ir nepalyginamai svarbesni klausimai susiję su  šalies užsienio politikos formuotojų prognostiniais gebėjimais, jų pasirinktų strategijų veiksmingumu, lieka anapus rimtesnio svarstymo. 

Neįgali skandalistė?

Pasak T.  Janeliūno, Lietuva dar 2008, 2009 metais „susikūrė savo kaip skandalistės įvaizdį“, buvo vadinama vieno klausimo valstybe, dėl Rusijos grėsmės nuolat šoko į akis Vakarų sąjungininkams. Prelegento nuomone, „tikrai yra pagrindo klausti, ar toks veikimas – efektyvus“ ir konstatuojama, kad „kartais jis gali padaryti daugiau žalos nei duoti naudos“. Apie kokią konkrečiai žalą kalbama neaišku, bet, kaip galima suprasti iš konteksto, žala ta, kad atrodome nestabilūs ir negebame išlaikyti balanso, nors strategiškai esame teisūs.

Pradėsiu nuo to, kad nelabai aišku, kodėl atskaitos tašku imami 2008-ieji, jeigu Rusijos klausimą Lietuva laiko pagrindiniu savo užsienio politikos klausimu nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo ir net dar anksčiau, nuo pirmų Sąjūdžio diskusijų apie Lietuvos vietą pasaulyje. Gruzijos karas ar Krymo aneksija tik patvirtino, kad amžiaus pradžioje nesėkmingai bandžiusi prisišlieti prie NATO Rusija radikalizavosi, tad, akivaizdu, aktualizavosi ir Rusijos grėsmės akcentavimas. Kad ir kaip žiūrėtum, visa Lietuvos istorija aiškiai rodo, kad Rusijos grėsmės klausimas yra valstybės išlikimo klausimas.

Rusijos agresija Ukrainoje T. Janeliūnui lyg ir išmuša kortas iš rankų ir jis sutinka, kad „mes buvome teisūs, o vakariečiai tik dabar suprato, ką norėjome pasakyti”. Karas Ukrainoje, lyg ir sutinka T. Janeliūnas, leidžia manyti, kad Lietuvos veikimo būdas ir koncentravimasis į Rusijos grėsmę PAGALIAU pasirodė buvęs pagrįstas. Norisi paklausti, jeigu vakariečiai tai PAGALIAU suprato, tai kame tada iš viso problema?

O problema, svarsto profesorius, ta, kad garsiau ir aiškiau kalbėdami galime netekti mistinių Vakarų (kas konkrečiai turima galvoje, neaišku) globos. T. Janeliūno žodžiais kalbant, „turėtume išlaikyti balansą“, kad „Vakarų kantrybė ir nuolatinis globos rodymas mums iš tikro būtų naudingas“.  Plėtodamas globos naratyvą, politologas pabrėžia, kad globos neišsireikalausi tylėdamas, bet kalbėdamas gali erzinti.

T. Janeliūno samprotavimai, kad tuo pat metu esame teisūs ir „turime išlaikyti balansą, neperžengdami ribos” irgi mažų mažiausia dviprasmiški.

Kokios yra tos ribos, jei esame teisūs? Ir kas yra tas balansas? Ar tos ribos yra, pasak T. Janeliūno, bailūs Vakarai, įsispraudę save į kampą ir nelinkę kovoti dėl savo vertybių? O tas balansas gal kartais „yra viena didžiųjų europiečių tragedijų”, balansas tarp „gerovės ir kainos”, kurią gali tekti mokėti kovojant dėl vertybių?

Prieštaros nesenka. Viena vertus aiškinama, kad „ideologiniu ir informaciniu atžvilgiu Lietuva parodo, kad viena pirmųjų žengia radikalesnius žingsnius ir ragina neatsilikti einančius iš paskos”, o „kaip mažai valstybei tai – racionalus veiksmas“, mat „gali būti racionalu pritraukti dėmesį per savotišką provokaciją”. Kita vertus iš karto po to jau aiškinama, kad „tai gali erzinti, ir tada toks dėmesio pritraukimas jau nebus efektyvus”. Kodėl tai turėtų „erzinti“ būtent dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą, nutylima.

T. Janeliūnui, kritikuojančiam Lietuvą kaip vieno klausimo valstybę, nepatinka ir tai, kad atsiranda kitų, išoriškai tiesiogiai su Rusijos grėsme nesusijusių temų. Kai Lietuva PAGALIAU pradėjo veikti ir kitose srityse, akcentuodama Taivano, Kinijos problematiką, tai politologas tą veikimą nurašė tam tikriems „išsišokimams”, nors iš tarptautinės, ir ypač iš JAV, reakcijos atstovybės klausimo išsišokimu pavadinti nelabai ir išeina.

Menkai susijusių tezių mišrainę vainikuoja ganėtinai isteriškas gąsdinimas apie tai, kad didysis Vakarų ir Rusijos „susidūrimas greičiausiai vyktų mūsų teritorijoje“ ir pasekmės būtų skaudžios. O tų skaudžių pasekmių, T. Janeliūno galva, išvengtume, jeigu neerzintume  Rusijos. Panašiai mąstant, matyt, ir Ukraina erzino Rusiją, tad dabar kenčia, bet būtų tylėjusi ir karo nebūtų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *