Visų mūsų vaikystės turi savo iliuzinę erdvę: manoji slypi anoje, jau išėjusioje Palangoje. Mano Palanga labiau tokia, kaip viršutinėje nuotraukoje: tada man buvo treji.
Užaugau aš ant Ronžės (nežinau kodėl tą vardą panaikino…) kranto. Tais laikais Palanga buvo ideali vieta vaikui augti — nedidelė, jauki, o pakėlus akis visada matydavai galybę žvaigždžių. Prisimenu pirmąsias pamokas (mėgau ir mėgstu mokytis), šaltus rytus Bažnyčioje, lotyniškas mišias, kurios buvo šiurpiai paslaptingos. Tiesa, nekenčiau jūros ir ypač smėlio, tad bet koks vojažas į pliažą man buvo kančia. Jei kas būtų leidęs, būčiau darius vieną — skaičiusi knygas. Tačiau teta Stasytė, kuri man buvo labai artima ir kurią mylėjau be galo, sakydavo: “Eik dirbti, iš skaitymo duonos nevaldysi“. Kaip ji klydo.. .
