Tai mano paskutinis pokalbis su teta, mamos dvyne sesute, kuri vakar atgulė poilsio kapinėse šalia savo vyro ir išėjo pas Dievą.
Mirtis yra atsakas gyvenimui ir gimimo pabaiga. Mirdamas atsiveri galutinei savo gimimo prasmei. Ta mirtis labai rimtas dalykas: kaip knygos pabaiga. Ji retai pakeičia pasakojimo esmę, bet gali jam suteikti naujų atspalvių.
Mano pusbrolis vakar net išpūtė akis, kai pasakiau, jo kadais, kai dar buvau jauna guvi studentė, mes su teta kikendamos rūkėme (už kampo). Na kažkur, kur mūsų negalėjo stebėti budri jos sūnaus ar mano mamos akis. Jis tik vakar suprato, kas palėpėje prie kamino prieš trisdešimt metų paliko pobrangių cigarečių nuorūkas. (daugiau…)
