Žmogus gimsta asmenybe, kai kalba su savimi, kai gerbia save ir save analizuoja. Kai pažįsta dvasią savyje.
Ketvirtis amžiaus, prabėgęs nuo tos dienos, kai mano Tėvynė tapo laisva, buvo laikas, kai kiekvienas labiau kalbėjome apie save ir sau. Kai kas net patikėjo, jog žmogus iš prigimties individualistas, o visų pirštai lenkti į save. Absoliutūs niekai. (daugiau…)
Laisvė pradžioje būna mintis, vėliau žodis ir veiksmas. Kai laisvė tampa įstatymu, taigi ir savo priešybe, ji gali įgauti laisvos visuomenės veidą. Sugebėjusi suvokti, kad ji yra kompromisas ir derybų rezultatas, laisvė gali priimti dar vieną pavidalą – ji gali tapti veiksminga demokratija ir efektyvia ekonomika. Tik ar gali rastis demokratija ir rinka ten, kur kompromisas paneigiamas net negimęs?
Jau visas ketvirtis šimtmečio, kai esame nepriklausoma valstybė. Nepriklausomybė labai slidus žodis: ji težymi atsiribojimą, buvimą pats sau. Nepriklausau tam ar kitam dariniui, tad nesu atsakingas, ar ne? Nepriklausau, tad neprivalau. Nepriklausau, tad turiu teisę stovėti nuošalyje, ir jei noriu — tyčiotis ir smerkti. Nepriklausau, tad neprivalau aiškinti. Nepriklausau, tad, jei su manimi nesutinki, turiu teisę paskelbti tave priešu. Nepriklausau, nes nesu toks, kaip tu. Nepriklausomas gali būti piktas, godus, agresyvus, nesidalinantis. Nepriklausomybė gali sunaikinti laisvę ir ji labai dažnai tai padaro.
