Vadinamasis Grybauskaitės – Masiulio skandalas (toliau „laiškų skandalas“) turi vieną – žodžio laisvės – dimensiją, kurią būtina suvokti labai giliai ir visapusiškai išnagrinėti.
Tai, ką savo laiške apie žurnalistą Tomą Dapkų kalba Prezidentė, yra vienas tragiškiausių Lietuvos tikrovės pavidalų. Trumpoje žinutėje aukščiausią postą šalyje užimanti persona pamina demokratijos pamatą – laisvą viešų klausimų svarstymą – ir taip parodo, jog arba apskritai nesupranta, koks gėris yra demokratija, arba veidmainiškai viena kalba viešai, o kita mąsto ir daro „privačiai“.
Dabar bandoma įrodyti, kad laiškai buvę „privatūs“, tad net jų paviešinimas esą kažkokiu tai būdu paneigia jų turinį. Melas aiškinti, kad šalies prezidentės laiškas aukštam politikui apie žurnalistą dėl to žurnalisto viešų kalbų apie viešus reikalus (o šalies prokuroro skyrimas yra neabejotinai viešas reikalas) yra „privatus“ dalykas.
Nieko tame susirašinėjime nėra privataus, ir kokios bebūtų laiško paviešinimo aplinkybės, jo esmė nekinta: Lietuva turi prezidentę, kuri absoliučiai nesuvokia žodžio laisvės reikšmės ir visiškai negerbia Lietuvos Konstitucijos.
Esu dažnokai kaltinama, kad „nemyliu“ žurnalistų ir labai dažnai apie juos viešai kalbu itin aštriai. Tai komentare Facebook‘e man „laiškų skandalo“ kontekste net leido sau priminti Gabrielius Landsbergis. (daugiau…)