MENIU

Komentarai (0) Be kategorijos

Sankcijų saga tęsiasi (3)

Sankcijų saga tęsiasi (3)

Šiame, jau trečiajame tekste apie sankcijas Rusijai, kaip ir žadėjau, daugiau kalbėsiu apie tai, kokį poveikį jos daro valstybės agresorės realiai ekonomikai. Kitaip sakant, pabandysiu apžvelgti tikrąjį galutinį sankcijų poveikį Rusijos ūkiui ir gyventojams vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Lietuvos, ir net tik Lietuvos, žiniasklaida nuolat į galvas kala, kad pirkdama naftą Europa finansuoja Rusijos tankų ir ginklų pirkimus.

Šis ne be kolegos Andriaus Kubiliaus lengvos rankos gimęs šūkis yra skambus ir padeda aktyvizuoti Ukrainos šalininkus. Jis neblogai veikia ir gėdinant tuos, kurie neskuba paremti sankcijų jų pilna apimtimi.

Abejotinas ekonominis turinys

Vis dėlto, rimčiau panagrinėjus, panaši mintis mažų mažiausiai dviprasmiška, o jos ekonominis turinys, švelniai kalbant, abejotinas.

Kad finansų srautai iš Vakarų padėtų putinui įsigyti ginkluotės, turi būti rinkos, kur jis už tuos pinigus tą ginkluotę galėtų pirkti.

Kalbant paprasčiau, jeigu turite net ir kelis milijonus, pavyzdžiui, namui įsigyti, sandoris pavyks tik tuo atveju, jeigu toks nekilnojamojo turto objektas jau siūlomas rinkoje arba turite realią galimybę įsigyti žemės ir tą objektą pasistatyti.

Vien pinigų — net jeigu milijonų kiekis bus ir labai solidus ar net neribotas — tikrai neužteks. Norams patenkinti reikės pasiūlos, kitaip sakant tų, kurie gamina ar turi tai, ko jums reikia.

Matyt, jau pradeda aiškėti, kur link suku, bet vis tiek pradžioje šiek tiek teorijos, kad tiems iš jūsų, kurie nesimokėte ekonomikos, būtų aiškiau, apie ką kalba.

Bet kokios valstybės ekonomika visada analizuojama dviem pjūviais.

Realioji ekonomika, kurią sudaro visi nefinansiniai ekonomikos elementai, susideda iš materialių (nafta, duona, grūdai ar darbas) ir nematerialių (paslaugos, tarkime, plaukų kirpimas ar švietimas).

Labai primityvios realios ekonomikos pavyzdys — natūrinis ūkis, kur žmonės mainosi savo gaminiais be jokių pinigų — tiesiog keičia savo grūdus į kaimyno daržoves.

Finansų sektorius pats neapginkluoja

Modernesnė ekonomika neišvengiamai apima ir finansų sektorių, kurio paskirtis aptarnauti pinigų ir kito finansinio turto (akcijų, obligacijų) pervedimus tuo metu, kai realus turtas keičia savo savininkus.

Vis dėlto finansų sektorius pats savaime nei pamaitina, nei aprengia, nei apginkluoja.

Nors staigus naftos pirkimų stabdymas staigiai sumažintų valiutos srautą į Rusiją, taigi ir jos biudžeto įplaukas, tiesioginis poveikis kariniam sektoriui vis tiek pasireikštų tik po kurio laiko.

Nepalyginamai didesnę įtaką Rusijos karinės galios menkimui ir jos ateičiai turi tiek priverstinis sankcijų inspiruotas, tiek savanoriškas gamintojų ir jų prekių išėjimas.

Net jeigu šeštojo sankcijų paketo teks palaukti dar kurį laiką ir jis bus švelnesnis nei pradžioje planuota ir viltasi, Rusijos ekonomikai jau pirmosios sankcijos sudavė jei ne mirtiną, tai tikrai itin skaudų smūgį, kuris tą šalį kasdien grąžina dešimtmečius atgal. Didžiausią poveikį tam turėjo drastiškas prekybos, ir ypač modernių technologijų, siaurinimas.

Nekonvertuojamas rublis

Kai po pirmosiomis karo dienomis įvestų sankcijų rublio vertė nuo įprasto svyravimo tarp 70-80 rublių už dolerį staigiai čiuožė žemyn net iki 140 rublių už dolerį, pasidarė aišku, kad prasideda absoliučiai kitoks šios valstybės ūkio funkcionavimas.

Rublio šuolis žemyn vasario pabaigoje – kovo pradžioje rodė staigiai išaugusį Rusijos ūkio neapibrėžtumą bei panišką investuotojų pasitraukimą į saugesnes valiutines rinkas.

Drastiškomis priemonėmis — iki 20 proc. išaugusiomis bazinėmis palūkanų normomis, 80 proc. valiutos iš importo nusavinimu ir kitomis žiauriomis priemonėmis Rusijos centriniam bankui tuomet pavyko situaciją apraminti.

Suvaldymo kaina buvo žiauri — po keleto dešimtmečių rublis neteko laisvai konvertuojamos valiutos statuso. Dabar tai, pasak vaizdaus rusiško posakio, medinis (dereviannyj) rublis.

Neatsitikinai Europos centrinis bankas kovo pradžioje atsižvelgdamas į tai, kad susiklosčiusi padėtis neleidžia nustatyti objektyvaus euro ir Rusijos rublio rinkos santykio, sustabdė jo skelbimą. Jis neatnaujintas iki šiol.

Žaidimas rublio kainomis

Dabartinis rublio brangimas iki šiomis dienomis nusistovinčio apytikriai 60 rublių už dolerį kurso byloja ne apie Rusijos ekonomikos potencialą ar sugrąžintas ikikarines pozicijas.

Prekei, kuria niekas neprekiauja atviroje rinkoje, galima priskirti kokią tik nori kainą. Bandydamas suvaldyti Rusijos gyventojų nerimą, tos šalies Centrinis bankas kartu su Finansų ministerija kasdien pažaidžia, paderina veiksmus ir praneša, kokia ta kaina.

Propagandinė mašina vėliau apdainuoja Rusijos ekonomikos atsparumą ir aprauda vakariečių, susigalvojusių nubausti didžią šalį, kančias dėl augančių kainų. Kol kas tai veikia.

Vis dėlto prieš tris mėnesius užsisukę procesai palaipsniui įgauna pagreitį ir prasideda realiojo sektoriaus, kuris ir žymi ekonomikos gyvybę, transformacija.

Trys sankcijų tipai

Kalbant konkrečiau, Rusijai pritaikyti trys skirtingi sankcijų tipai.

Pirma, jau minėtos finansinės sankcijos, kurios pradėtos taikyti dar 2014 metais. Po to, kai vasario pabaigoje įšaldžius išorinius centrinio banko išteklius, Rusijos centrinis bankas prarado galimybę reguliuoti valiutos kursą, rublis tapo nekonvertuojama valiuta.

Antra, apribotas jos importas. Per pastaruosius tris mėnesius Rusijos importo apimtys sumenko du kartus, ir tai neįtikimai didelis pokytis.

Rusijos pramonė jau dabar labai aštriai pajuto importo ribojimų pasekmes.

Daugybė gamyklų arba, kaip skelbiama, laikinai sustabdė gamybą arba dirba tik kelias dienas per savaitę. Įvairiausiuose regionuose įprasti pranešimai apie tai, kad darbuotojai atleidžiami nuo darbo suteikiant gabalėlį žemės, kur jie galėtų užsiauginti bent keleto rūšių populiariausių daržovių.

Tokią padėtį lemia komplektuojančių detalių stygius palaipsniui išsenkant jų atsargoms. Įprastai pramonės įmonės tokių atsargų kaupia apytikriai trims mėnesiams, ir birželio mėnuo taps kritiniu.

Trūkinėja prekybos grandinės

Be abejo, Rusijos pramonė energingai ieško pakaitalų detalėms, kurios patenka po sankcijomis. Anksčiau tikėtasi, kad pagelbės Kinija, tačiau net ši didžioji Rusijos draugė dabar labai atsargi, nes bijo patekti po antrinėmis sankcijomis, kurios gali būti pritaikytos tiems, kurie remia Rusiją.

Problema yra ne tik komplektuojančių detalių stygius, bet ir prastesnė pakaitalų, jeigu jų randama, kokybė, siauresnis asortimentas.

Paradoksalu tai, kad sankcijos ypatingai paveikia modernizuotus Rusijos ekonomikos sektorius ir jos moderniausias gamyklas, nes būtent ten taikomos technologijos dažniausiai yra patekusios į sankcijų lauką.

Išskirtinai tragiška padėtis su elektronikos komponentais, kurių patekimą į Rusiją jau pirmosiomis karo dienomis patikimai sustabdė vos keli šių išskirtinai svarbių priemonių tiekėjai. Tai padaryti buvo ganėtinai paprasta ir todėl, kad didžiąją dalį rinkos valdo Rusiją griežtai pasmerkęs Taivanas.

Tuomet nuskambėjęs Lukašenkos juokelis, kad čipus gali pagaminti ir Baltarusija, jeigu jau tiekėjai atsisako, demonstravo ne Baltarusijos ar kokios kitos valstybės galimybes, o kaimyninės valstybės vadovo absoliutų neišmanymą.

Logistikos bėdos

Situaciją aštrina ir labai didelės logistikos bėdos. Tais atvejais, kai tiekėjai lyg ir atsiranda, Rusija vis tiek negali sulaukti jų prekių dėl to, kad pasaulinis pervežimų verslas atsisako tarpininkauti agresorei.

Šalies viduje palaipsniui auga nerimas dėl vidinių pervežimų, nes geležinkelių transportas jau dabar jaučia komplektuojančių detalių stygių.

Oro transporto sektoriuje problemos dar rimtesnės. Rusijai vienašališkai užgrobus jos anksčiau lizinguotus lėktuvus, jie nebegali palikti Rusijos oro erdvės, juos priimti atsisako net Kinija.

Šie importiniai lėktuvai neteko techninės gamintojų priežiūros, apribotas jų draudimas. Tik laiko klausimas, kada prasidės vadinamasis lėktuvų kanibalizmas, kai vienas lėktuvas virsta kitų atsarginėmis dalimis. Pilotai Rusijoje netrukus prieš skrydžius turės užsukti į šrotą.

Ironiška net klausti, kada Rusija sugebės sukurti savo adekvatų lėktuvą, jeigu net turėdama galimybę naudotis moderniomis technologijomis, ji to nesugebėjo padaryti per pastaruosius bene keturis dešimtmečius.

Kainas augina pasiūlos stygius

Komplektuojančių detalių stygius bei prarastos galimybės modernizuoti naftos ūkį po to, kai pasitraukė rimtieji investuotojai, irgi smarkiai sekina Rusijos galias, net jeigu kol kas tai jaučiama ir menkiau.

Galų gale, esama ir trečio sankcijų bloko — eksporto sankcijų, kitaip sakant draudimo pirkti tas ar kitas rusiškas prekes, tarp jų svarbiausią jos eksporto prekę — energetinius išteklius.

Būtent šioje srityje  kol kas ribojimai menkiausi, bet neišvengiamai jie palaipsniui apims vis didesnę Rusijos ūkio dalį.

Beje, atotrūkyje tarp staigiai sumenkusio importo ir nominalia verte (ne apimtimi, o dėl brangstančios naftos pinigine forma) išaugusio eksporto slepiasi ir galimybė Rusijos gyventojams sukurti rublio brangimo iliuziją.

Kai už valstybės ribų mažiau perki, o daugiau parduodi, tai susidaro prekybinio balanso perviršis ir auga valiutos, kurios negali niekur panaudoti, srautas.

Tad galima sakyti, kad rublio brangimą vidaus rinkoje (pabrėžiu, rublis nekonvertuojamas, tad jis brangsta tik Rusijoje) sukūrė būtent sankcijų asimetrija.

Tai paaiškina ir daugelį Rusijos gyventojų kamuojantį klausimą, kodėl rubliui brangstant prekės ne pinga, o priešingai, toliau brangsta (infliacija artėja prie 20 proc. ribos).

Esmė ta pati: rublis nekonvertuojamas ir tai reiškia, kad jo kursas nerodo jo tikrosios vertės atviroje rinkoje, kurioje jis tiesiog nereikalingas. Tokiu atveju infliaciją kuria ribota pasiūla: kai prekių stinga, jų kainos neišvengiamai auga.

Menksta pajamos

Ir tai reiškia, kad pajamos, kurias Rusija gavo už energijos išteklius, nors išaugo nominalia, skaitine išraiška, bet realia verte, kuri matuojama prekėmis, kurias gali už tuos nominalus įsigyti, sumenko. Pinigų daugiau, bet nusiperka žmonės mažiau.

Birželio 1 dieną Rusija vidutiniškai 10 proc. arba 1600 rublių (apytikriai 25 doleriais) padidino socialines išmokas.

Didesnes pensijas gaus ir apie 35 mln. nedirbančių Rusijos pensininkų.

Žinant, kad vidutiniškai vartojimo prekės Rusijoje per pastaruosius tris mėnesius pabrango nuo 18-23 proc., o maisto — nuo 25 iki 50 proc., galime konstatuoti, kad realia verte pajamos, kurios menko visus pastaruosius 10 metų, menksta ir toliau.

Klausimas, o kas laukia ateityje — atviras. Tęsinys kitą penktadienį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *