MENIU

Komentarai (0) Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

Sankcijos Rusijai: stabilizacijos kaina

Sankcijos Rusijai: stabilizacijos kaina  

Pirmosiomis kovo savaitėmis kalbėdama apie vasario pabaigoje Rusijai įvestas sankcijas tarpe kitų dalykų pabrėžiau du momentus. Pirma, sankcijos yra lėtai veikiantis ginklas. Antra, kalbant apie ekonomines sankcijas, jos neišvengiamai paliečia ir tą, kuris tas sankcijas įveda.

Atėjo laikas įvertinti tai, kas įvyko, ir pakalbėti apie tai, kas laukia ateityje tiek putino režimo, tiek sankcijas plečiančių Vakarų. Šiandien — apie Rusiją.

Pirmi trys mėnesiai: Rusija atsilaikė?

Pastarosiomis dienomis pasaulio spaudą užliejo tekstai, kuriuose stebimąsi Rusijos ekonomikos atsparumu precedento neturinčioms sankcijoms nukreiptoms prieš agresorę. Minimas akivaizdus Rusijos vartotojų kainų infliacijos augimo tempų lėtėjimas, stiprėjantis rublis, neišsenkantis finansų už energetinius išteklius srautas, palaikantis Rusijos ekonomiką.

Antradienį kalbėdamas pasitarime apie energetikos sektoriaus plėtrą putinas aiškino, kad „bandydama atsisakyti Rusijos energetinių išteklių, Europa kenkia tik pati sau“.

Pasak jo, „stabilus, patikimas rusiškos naftos teikimas užsienio vartotojams buvo Rusijos lyderystės pasaulinėje energetikos rinkoje užstatas“, tik kad „užsienio valstybių kolegos elgėsi kitaip“ [nesąžiningai], o „vadinamoji Vakarų politinė klasė pradėjo spekuliuoti absoliučiai suprantamu daugelio planetos žmonių susirūpinimu klimatu, klimato kaita.“

Taip esą dėl vidinių politinių problemų buvo pernelyg išaukštintos alternatyvios energetikos galimybės bei sumenkinta tradicinės energetiko  reikšmė. Prabėgom paminėta ir, kaip išsireiškė putinas, „kolektyvinių Vakarų“, kurie dešimtmečiais ignoravo Rusijos interesus ir visaip rėmė nacionalistinius ir neofašistinius Kijevo valdžios elementus, kaltė.

Kokią ekonominę, politinę ir geopolitinę tikrovę galima fiksuoti ir užčiuopti anapus keleto pastarųjų Rusijos ekonominių rodiklių? Pradžioje pažiūrėkime, o kas atsitiko anksčiau, kai Rusijai sankcijos buvo įvestos ir po 2008 metų invazijos į Gruziją, ir po 2014 metų Krymo karo? Praeities pamokos iš dalies leidžia numatyti ir ateitį.

2008 ir 2014 metų pamokos

2008 metų sankcijos buvo ganėtinai švelnios, ir jų poveikis greit išseko. Po 2014 metų intervencijos į Ukrainą ir Krymo prisijungimo pritaikytos gerokai griežtesnės priemonės.

Po keleto mėnesių jas įvedus 2015 metais Rusijoje prasidėjo ekonomikos nuosmukis, kalbant paprasčiau, susitraukė jos bendrasis produktas. Recesija truko porą metų, ir tai buvo ilgiausiais tos šalies ekonomikos nuosmukis nuo dešimtojo dešimtmečio. Vėliau ekonomika atsikūrė, ir keletą metų buvo fiksuotas augimas, kurį lydėjo maža išorinė skola, nedidelis nedarbas, mažėjanti infliacija bei didelis biudžeto perteklius.

Net ir 2020 metais, kai visas pasaulis dėl pandemijos patyrė tikrą ekonominę perturbaciją, Rusijos ekonomika laikėsi santykinai gerai. Tais metais jos BVP susitraukė tik apytikriai 3 proc., ir jau kitais metais fiksuotas aiškus atsigavimas, o BVP augimas pasiekė 4,3 proc. Iki karo pradžios Pasaulio bankas Rusijai 2022 metams prognozavo 2,8 proc. augimą, kurį ateinančiais 2023-iais turėjo lydėti nors ir kuklesnis, bet vis tiek 1,8 proc. prieaugis. Dabar kalbama apie 10 proc. susitraukimą.

Vertinant giliau, nors Rusijos ekonomika iki karo atrodė pakankamai normaliai, vis dėlto 2014 metų sankcijų poveikis buvo ganėtinai stiprus   . Tai rodo vien tas faktas, kad po sankcijų įvedimo 2017-2019 m. augimas vidutiniškai buvo po 2,2 proc. per metus, ir jis nė iš tolo nepriartėjo prie 2000-2008 m. vidurkio, kai ekonomika kasmet išaugdavo vidutiniškai po 7 proc.

Tiesa, būtų netikslu sakyti, kad Rusijos 2014-2016 metų recesiją bei  prastėjančią ūkio būklę lėmė tik sankcijos. Didelį poveikį turėjo naftos kainų kolapsas bei — ir tai, mano galva, svarbiausia — ilgalaikės struktūrinės problemos — pernelyg didelis valstybės reguliavimas, inovacijų stygius, korupcija ir neadekvati teisingumo sistema, dėl kurios ypač kentėjo užsienio investicijos.

Šie fenomenai iš esmės formuoja ūkio struktūrą, jo potencialą bei augimo perspektyvą. Pastarosios sankcijos, o, kaip žinome, dabar Europos Sąjungoje intensyviai deramasi dėl šeštojo paketo, Rusijos ekonomikos veidą keis iš esmės.

Infliaciją lėtina ūkio atsilikimas ir CB

Pradžioje minėjau, kad Rusijos ekonomikos rodikliai gerėja. Infliacijos augimo tempas nukrito nuo 7,6 proc. kovą iki 1,6 proc. balandį, ir šiuo metu metinis vartojimo kainųss indeksas linksta link 17 proc. Manoma, per šiuos metus kainos Rusijoje išaugs apytikriai 20 proc. Tai reiškia, kad neturtingiausi šalies gyventojai, kurie, ypač periferijoje vis dar didele dalimi vartoja tai, ką užsiaugino savo sklypeliuose, kainų augimą pajus, bet ne itin stipriai. Jie kaip skurdo, tai skurs ir toliau.

Beje, didžiųjų gamyklų darbuotojams, kurie, užsienio investuotojams išėjus, dabar arba nedirba arba dirba tik kelias dienas per savaitę, atskiruose regionuose masiškai dalinama žemė daržams įsiveisti. Vyresnės kartos Lietuvos gyventojai dar neblogai prisimena panašias praktikas, kurios ganėtinai logiškos esant vadinamajai deficito ekonomikai, lydinčiai planinę ūkio sistemą.

Vidurinė klasė, ypač didžiuosiuose miestuose — Maskvoje, Peterburge ar Novosibirske, kur atlyginimai vis dar gerokai didesni, pasikeitusią situaciją pajus ne tiek per kainų prieaugį, kiek per iš esmės pasikeitusią šeimos vartojimo struktūrą.

Per pastaruosius 20 metų vis daugiau žmonių sparčiau besivystančiuose centriniuose regionuose įprato naudotis vakarietiškomis technologijoms, pirko mobilius telefonus, planšetes, kokybišką virtuvės įrangą ir vis dažniau gerus vakarietiškų prekių ženklų automobilius. 

Šis sluoksnis kol kas ypatingo vartojimo  pokyčio dar nejaučia, bet jau šių metų pabaigoje kitų metų pradžioje suvoks, kaip pasikeitė jų vartojimo struktūra ir  pasaulis, kuriame jie gyvena.

Vertinant bendrai, tikėtina, kad ateityje infliacijos augimas nebus itin didelis, ypač jeigu Centrinis bankas ir toliau mažins karo pradžioje fiksuotą itin aukštą palūkanų normą. Primenu, vasario pabaigoje Rusijos centrinis bankas bazinę palūkanų normą, kuri tuomet buvo 9,5 proc. iškart padidino iki 20 proc. (Euro bazinė palūkanų norma nulinė). Dabar bazinė palūkanų norma yra 14 proc. ir laukiama jos tolesnio mažinimo birželį.

Rublis jau nekonvertuojama valiuta

Lėtėjantis kainų augimas didina rublio vertės augimą, ir tai, savo ruožtu, pigina importą. Šiuo metu Rusijos rublis  svyruoja tarp 60-70 rublių už dolerį. Palyginimui kovo 7 dieną, kai buvo pasiektas rublio nuvertėjimo dugnas, už 1 dolerį galėjai gauti 150 rublių.

Vis dėlto visa, ką pasakiau aukščiau, tėra tušti faktai. Gerokai įdomiau tai, kokiu būdu rublis atkūrė savo vertę ir kokie ekonominiai procesai slypi anapus tokių svyravimų.

Kaina, kurią Rusija sumokėjo už dabar popieriuje tokį stiprų rublį, yra prarastas valiutos konvertabilumas. Tiesą sakant, Rusijos rublis nebėra laisvai konvertuojama valiuta, tad tikrasis jo kursas nežinomas. Visų valiutų kursai nustatomi per laisvus mainus atviroje valiutų rinkoje, kur rublių praktiškai nebėra, nes jie iš esmės niekam nereikalingi. 

Šiuo metu rublis tėra vidinė Rusijos valiuta, kurios kursą nustato Centrinis bankas savo sprendimu. Jis riboja ir jo vartojimą. Karui prasidėjus nustatyta, kad net 80 proc. savo valiutos, gautos už prekių importą, įmonės privalo konvertuoti į rublius. Rusijos piliečiai, net jeigu turi valiutines sąskaitas, negali jomis laisvai disponuoti: iki metų pabaigos negalima išsiimti daugiau nei 10 tūkst. dolerių per mėnesį.

Šios ir kitos Centrinio banko manipuliacijos, pavyzdžiui, nuo kovo pabaigos iki birželio 30 dienos vykdoma aukso supirkimo už fiksuotą 5000 rublių už gramą kainą, palaiko rublio vertę. Vis dėlto, kintant giluminei Rusijos ekonomikos struktūrai, — o tai neišvengiamai įvyks per kelis ateinančius metus, rublio ateitis yra mažų mažiausiai neaiški.

Drastiškai auga karinės išlaidos

Abejojama ir Rusijos gebėjimu dengti savo skolas. Kol kas jai sėkmingai pavyko savo kreditoriams sumokėti 650 mln. dolerių iki numatytos gegužės 4 dienos, vis dėlto finansų rinkų analitikai mano, kad Rusijos defoltas (kitaip sakant, negebėjimas laiku padengti prisiimtų įsipareigojimų) per kitus porą metų labai tikėtinas.

Iki karo Rusija suformavo ganėtinai solidų vadinamąjį gyvenimo kokybės fondą, kuriame sukauptomis lėšomis gali padengti apytikriai 90 proc. savo metinių biudžeto išlaidų, net jeigu neturėtų jokių pajamų. Kiek tvarus toks srautas, pasakyti sunku. 

Balandžio mėnesį biudžeto išlaidos „gynybai“ išaugo 2,5 karto iki 630 mlrd. rublių. Palyginimui visos metinės išmokos vaikams nuo 8 iki 17 metų sudaro 450 mlrd. rublių, išlaidos švietimui — 881 mlrd. rublių, medicinai — 855 mlrd. rublių. Taigi karui per mėnesį putinas gali skirti beveik tiek pat, kiek visos Rusijos mokykloms per metus. Neatsitikinai juokaujama, kad tai ne putinas mažiau kariaus, tai vaikai mažiau valgys.

Rusijos pajamų srautą palaiko ir vis dar tekanti pinigų, kurias ji gauna už energetinius išteklius, upė. Jai nukirsti reikės laiko ir politinių pastangų.

Tikėtina, dabar jums jau kyla klausimas, o tai ar paveiks Rusijos ekonomiką sankcijos, kurios jau dabar į neregėtas aukštumas nusviedė benzino kainas JAV ar kasdien brangina prekes europiečiams? Nuraminsiu: atpildo valanda ateis.

Visa tai, ką minėjau iki dabar ir apie ką energingai diskutuoja viso pasaulio finansų analitikai, tėra kalba apie finansų ir pinigų rinkas. Vis dėlto tikroji ekonomika formuojasi vadinamajame realiajame sektoriuje — prekių ir paslaugų rinkose. 

Kaip konkrečiai keisis Rusijos ekonomikos struktūra ir jos žmonių gyvenimas, kitą penktadienį. Ir tai bus gerokai liūdnesnis pasakojimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *