Praėjusį savaitgalį praleidau Helsinkyje. Lankiausi išskirtinai įdomaus formato renginyje, kur 50 politikų iš įvairių Europos parlamentų  — nuo Kosovo, Ukrainos iki Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos — padedant ekspertams mokėsi mąstyti, kaip galėtų dirbti ateinančiame augančio neapibrėžtumo ir dirbtinio intelekto pasaulyje. 

Temos buvo įvairiausios. Nuo man bene įdomiausių svarstymų apie filosofinius dirbtinio intelekto aspektus, kitaip sakant, moderniausių naujųjų technologijų, kurios veržte veržiasi į mūsų gyvenimus, esmės iki ganėtinai praktiškų klausimų, kaip dirbtinis intelektas gali padėti planuoti gyventojams mielas miestų erdves. 

Tai nebuvo tipinis renginys, kur visi nuobodžiaudami pasiklauso daugiau mažiau protingų pranešėjų, kurie būdami atitinkamos srities ekspertais yra įpratinti jaustis arba aukščiau politikų, kurie negali taip detaliai žinoti procesų, arba savotiškai žemiau, nes tikima, kad politikai, priešingai nei mokslininkai, turi galių mintis versti realybe. 

Politikai nėra ekspertų tarnai

Ką konkrečiau turiu galvoje? Paprastai ekspertai dėsto savo teorijas, neatsižvelgdami į tai, kas  svarbiausia politikams. Nežinia kodėl, bet net ganėtinai protingi išsilavinę žmonės mano, kad politikų darbas tiesiog įteisinti mokslininkų rekomendacijas, kurios jau vien todėl, kad tai mokslininkų, taigi savotiškų autoritetų mintys, savaime kreipia teisingo pasaulio link. 

Pirma, ne ekspertai, o renkami politikai demokratijoje nustato tai, kas teisinga, o kas ne. Tai ir yra jų darbo prasmė. 

Antra, kas verčia rimtai abejoti, kad politikai privalo aklai vykdyti ekspertų nurodymus, yra pati mokslo esmė.  Mokslininkai nėra žmonės, kurie žino atsakymus. 

Net atrodytų, banalioje situacijoje, mokslininkai, jeigu jie tikrai mokslininkai, neskelbia galutinių tiesų, o vėl ir vėl kelia klausimus. Norint paklausti, reikia ilgai ir sunkiai mokytis, ir absoliuti dauguma žmonių, jų tarpe net garbiais titulais apdovanotų  profesorių, taip niekada ir neišmoksta klausti. Jie gali daug pasiekti, nes jie moka manipuliuoti statusais ir banalybėmis, ką, tarkime, puikiai demonstruoja jau antrasis iš eilės Lietuvos prezidentas, kurie, kaip žinia, abu turėjo ekonomikos srities daktarų laipsnius.  

Kita vertus, bet kuris mokslininkas yra šališkas — jis linkęs laikytis jam įprastos mokslinės krypties prielaidų, ir, kaip ir bet kuris kitas žmogus, linkęs priimti savo artimiausios bendruomenės (socialinio burbulo) nuostatas. 

Kas vertina vertintojus?

Jau žvelgiant labai paviršutiniškai, akivaizdu, kad aklai vadovautis ekspertų ar mokslininkų patarimais politikai negali, nes dažniausiai neturi pakankamo kiekio žinių, kad galėtų įvertinti eksperto žinių lygį.  Bene akivaizdžiausias tokio reiškinio pavyzdys iš modernios Lietuvos istorijos yra Gitanas Nausėda. Visuotinis tikėjimas, kad vadovėlines banalybes dėstantis banko klerkas yra nešališkas ekonomikos ekspertas buvo toks paplitęs todėl, kad  dauguma skaitytojų neturi pakankamų kompetencijų vertinti tas ar kitas jo ištarmes. 

Žurnalistai, kurie turėtų padėti skaitytojams susivokti, arba taip pat neturi žinių, kurios būtinos tokiam intelektualiniam judesiui, arba jeigu ir turi (tarkime, ekonomikos klausimais rašantis Edgaras Savickas) tai renkasi nutylėti ir būti mandagiau, kitaip sakant, jie pasirenka  išduoti savo profesiją.  Jokiu būdu nesmerkiu, nes žinau, kad konformizmas, deja, padeda išgyventi, tačiau esmės tai nekeičia. Taigi, koks tada gali būti santykis tarp mokslo ir politikos? 

Mokslininkų darbai politikams labai svarbūs, bet bemaž visada ne tiesiogiai, o perleisti per visuomenės suvokimo lauką. Kol didžioji rinkėjų dauguma emociškai nepriima tų ar kitų mokslininkų darbų išvadų, tol politikams labai sudėtinga juos diegti. Tai matome kasdien kai kalbama, tarkime, apie narkotikų vartojimo stabdymą ar lytinio švietimo mokyklose klausimus.  

Jeigu mokslininkai bando analizuoti socialinę tikrovę, tai politikai savo darbe priimdami sprendimus iš esmės pasitelkia išvestinius tos tikrovės pusfabrikačius, jos supaprastintas versijas. Bet ir čia ne pabaiga. Norint priimti politinį sprendimą tą mokslinę mintį politikas dar privalo perleisti per labai sudėtingus intuicijos ir  komunikacinius filtrus. 

Žmonių sprendimai remiasi emocija, o ne racionaliu mąstymu

Apie ką kalbu dabar?  Neuromokslai jau supranta, kad priimdami sprendimus žmonės negali racionaliai sverti, nes tam jie neturėtų laiko.  Prisimenate anekdotą apie šimtakojį, kuris paklaustas, kuria koja pradeda savo kelionę, tiesiog užstrigo judesyje? Va ir mes taip pat: sprendimus padarome anksčiau, nei pradedame juos įteisinti, argumentuoti. 

Dabartiniai neuropsichologiniai pažinimo tyrimai rodo, kad absoliuti dauguma mūsų kasdien priimamų sprendimų yra arba tiesiog įprastų veikimo schemų atkartojimas, arba spontaniškas intuityvus emocinis veiksmas. 

Taigi, spręsdamas politikas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus,  neišvengiamai remiasi intuicija perleista per emocijų barjerus. Patinka-nepatinka, myliu-nemyliu, sutinku-nesutinku, teisinga-neteisinga yra pirmas ir pagrindinis mąstymo veiksmas, įgaunantis sprendimo pavidalą. Ir jau po to atsiranda aibė argumentų, kodėl taip ar kitaip yra teisinga. 

 Nežinau, kiek jūsų vis dar manęs klausote. Man jau ir pačiai linksma jums tai aiškinti, nes pernelyg gerai žinau, kaip žiauriai visi norime sprendimų ir lėkštų patarimų, kaip tapti turtingu, laimingu ar nemirtingu. Ir kaip labai nemėgstame tų kelių, kurių verčia kasdien analizuoti savo paties suvokimo ribas, taigi ir neišvengiamas klaidas.  

Va lygiai taip, kaip jums jau pabodo mano pasakojimas, politikams pabosta ir mokslininkų ir ekspertų įžvalgos, kurios neduoda staigaus ir vienprasmiško atsakymo. Politikai nori patarimo, bet jų nedomina tie patarimai, kurie neatitinka jų išankstinių įsitikinimų ir tie patarimai, kurie, kaip jie mano, nepatiks jų rinkėjams. 

Politiko darbo tikslas būti perrinktam

Politikams svarbiausia, kaip „parduoti“ save rinkėjams, ir bet kuris sprendimas čia yra tik instrumentas, o ne galutinis siekis. Galutinis kiekvieno tikro politiko siekis yra būti išrinktam arba vėl ir vėl  perrinktam. 

Patirtis politikui labai svarbi, ji sutrumpina techninius sprendimų priėmimo mechanizmus, bet kiekvieni nauji rinkimai uždeda papildomus filtrus ir politikas vis labiau tolsta nuo kasdienių jo rinkėjų bėdų ir džiaugsmų. 

Intuityviai (dar kartą intuicija!) rinkėjai tai jaučia, naivokai  ieškodami naujų gelbėtojų ir dar labiau naiviai po to stebėdamiesi, kodėl ir šį kartą viltys nepasiteisino. O nepasiteisina jos todėl, kad rinkėjai linkę aklai tikėti politikais, kurie kalba tai, ką rinkėjas nori girdėti, ir žada jo viltis pateisinti, nutylėdami sprendimo kainą ir pasekmes.    

Grįžtu į Helsinkį. Nuo penktadienio 16 val. iki sekmadienio 16 val. susėdę rateliais ir nuolat keisdami pašnekovus mes, politikai, ieškojome atsakymo į klausimą, ką reiškia būti ateities architektu. 

 Aš visad buvau linkusi politiką matyti kaip tą žmogų, kuris yra savo rinkėjo advokatas. Tai reiškia, kad politikas žino savo rinkėjų bėdas ir, svarbiausia, išmano kelius, kaip tas bėdas pašalinti. Tiesa, tokią metaforą savo galvoje sukūriau visų pirma tam, kad paaiškinčiau savo rinkėjams, kodėl niekada nedėsiu į rinkimus savo lėšų (beje, ir nedėjau), o jie, jeigu nori kad jiems atstovaučiau, turi padėti man laimėti rinkimuose ir todėl turėtų patys aukoti mano rinkimų kompanijai. Samdydami advokatą mes gi nesitikime, kad jis ir bylą ves ir dar pats už tai mokės. 

Esu pakankamai racionali, kad suvokčiau, jog niekada negaliu garantuoti savo rinkėjams, kad pasieksiu tą rezultatą, kurio jie trokšta.  Taigi, niekada nesakiau, kad mane išrinkus ateis ramybės ir rojaus laikai. Nesu žmogus iš primityvokų karbauskių klano. 

Ką veikia politikas neapibrėžtumo pasaulyje 

Vis dėlto Helsinkyje po ilgų valandų pokalbių su labai įvairiai mąstančiais politikais, padedant puikiems pokalbių moderatoriams, atsiremiant į koncentruotas trumpas ne ilgesnes nei 10 minučių ekspertų įžvalgas, aš pakeičiau savo nuomonę apie tai, kokia politiko darbo esmė. Pakito ir metafora, kuria tą darbą  nuo šiol regėsiu. 

Primenu. Konferencijoje kalbėjome apie politiko veiklą, kai viskas kinta. Kasdien politikai priversti spręsti daugybę klausimų — nuo paramos karo aukoms iki to, kaip išvengti kitų karų, nuo skurdo suvaldymo iki pernelyg aukštų energetikos kainų. Tęsti galima be galo. 

Bet problemos esmė ta, kad politikas iš anksto negali pasiruošti tam ar kitam sprendimui, nes jis nežino, kada realiai ta ar kita bėda ištiks. Ir dar blogiau, jis net nežino, kokia tai bus bėda (prisiminkite pandemiją). Tai vadinasi veikimu neapibrėžtumo sąlygomis.

Geriausi politikai kartais laiko ženkluose randa nuorodų apie  būsimas įtampas, bet ar gali jie įrodyti rinkėjams, kurie to nejaučia, kad bėda artėja? Manau, retai. 

Tiesa, kalbėdami apie ateitį politikai gali remtis išskirtinai veiksminga emocija — baime. Jie gali gąsdinti, ir ypač lengvai pildyti savo tinklus mėtydami jaukus sunertus iš intervencijų į kūną (vakcinos), seksualumo (LGBT) ar ateinančių kitų ir kitokių (migrantai). Tai sferos, kur sprendimai priimami išskirtinai greit, nes ties sprendimai per tūkstantmečius jau įsitvirtino mūsų smegenyse. Nors populistai teorijų paprastai neišmano, bet jie puikiai moka manipuliuoti baimėmis. Beje, modernios technologijos, tame tarpe ir dirbtinis intelektas, gali būti labai stiprus ginklas jų rankose. 

Šiandien baigiu klausimu: tai kokia ta nauja mano susidėliota politiko veiklos metafora? Atsakymas, tegul ir neiškaltas akmenyje,  — politikai yra nežinomos ateities architektai. Kai jie yra ne tiek amatininkai, kiek menininkai, jie gali sukurti pastatus iš esamų patikrintų detalių, ir tie pastatai atlaikys audras, apie kurias net neįtariame. Bet ir šiuo atveju, modernios technologijos, tame tarpe ir dirbtinis intelektas, gali būti labai stiprus ginklas jų rankose.