Tiems iš jūsų, kurie domisi dabartinėmis ekonomikos diskusijomis pateiksiu savo paskaitų santrauką. Gal bus įdomu.

1. EKONOMINĖS MINTIES STUDIJŲ PRASMĖ

J.M. Keynes‘as The General Theory  :  “Ekonomistų ir politikos filosofų idėjos, nesvarbu, ar jos teisingos, ar klaidingos, yra daug galingesnės, nei paprastai manoma. Išties pasaulį valdo smulkmenos. Praktiškas veikėjas, kuris įsitikinęs, kad jokie intelektualų išvedžiojimai jo nejaudina, dažniausiai yra kokio nors seniai mirusio  ekonomisto vergas”… ir dar: „…anksčiau ar vėliau būtent idėjos, o ne savanaudiški interesai, kelia grėsmę ir (arba) gėriui, ir (arba) blogiui)“ [ “It is ideas, not vested interests, which are dangerous for good or evil.” ] Net jeigu galime kaltinti Keynes‘ą, kad jis nesugebėjo numatyti, kaip lengvai kartais paperkami ir nuperkami mokslininkai, jo mintis apie pasaulį valdančias idėjas vis tiek verta rimtesnio aptarimo.

Šiame kontekste ir kitos XX amžiaus genialios ekonomistės Joan Robinson tezė, kad  “Ekonomikos mokomės ne tam, kad galėtume tiksliai atsakyti į visus ekonomikos klausimus, o tam, kad ekonomistai nesugebėtų mūsų apgauti” skamba nors ir ironiškai, bet logiškai.

Analizuodami tą ar kitą ekonomikos mokyklą mes, kiek įmanoma, bandysime atsakyti į penkis esminius klausimus:

1. Koks mokyklos istorinis pamatas?
2. Kokios pagrindinės mokyklos išpažįstamos “tiesos” (filosofinės ir teorinės) ?
3. Kokios naudos siekia ar nori pasiekti ta ar kita teorija?
4. Kiek konkrečiu laiko momentu mokykla vertinga, naudinga ir teisinga?
5. Kurie mokyklos suformuluoti principai įdomūs vertinat ir iš dabarties perspektyvos?

Bandant atsakyti į klausimą, koks tos ar kitos ekonominio mąstymo  krypties istorinis pamatas, išskiriamos dvi viena kitai oponuojančios pozicijos.

Dalis ekonomistų sako, kad  ekonominė teorija paprastai plėtojama reaguojant į savo laikmečio iššūkius ir to meto problemas. “Pati idėjų prigimtis — konservatyvi. Jos nebando kovoti su kitomis idėjomis, bet sutelktai puola aplinkybes, su kuriomis suduria”. J.K.Galbraith. Taip mąstant tikima, kad naujos teorijos pasirodo tik tada, kai tampa visiškai aišku, jog senoji samprata tapo visiškai neadekvati. Pvz., ilgus metus vyravusią dogmą, kad rinkos ekonomika neišvengiamai pagimdo visišką užimtumą, paneigė ne Keynes‘o teorija, bet Didžioji depresija ir ją lydėjęs masinis ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio nedarbas.

Panašios pozicijos priešininkai mano, kad daugumą teorinių pasiekimų lemia vidinis paties mokslo vystymasis, t.y. naujų paradoksų suvokimas ir jų paaiškinimas. Štai G. J. Stigleris rašo: “net Keyneso “Bendroji teorija” galėjo būti suformuluota, jei būtų tinkamai įvertinti XIX amžiaus aštunto ar devinto dešimtmečio faktai”.

Analizuodami ekonomikos mokyklą ar kryptį išskiriame esminius teiginius, taigi, jos branduolį, vis dėlto labai verta žvelgti ir plačiau, nes paraštėse gali likti ir dažnai lieka daug įdomių ir naudingų įžvalgų.

Stabtelėkime plačiau, juolab tai labai įdomu vertinant iš ekonominių „diskusijų“ Lietuvoje perspektyvos, ties merkantilizmo, ekonomikos teorijos, gimusios dar prieš 500 metų,  logika. Merkantilizmo esmė  —  turto (visų pirma aukso) kaupimas eksporto skatinimo ir importo ribojimo sąskaita, prekybos, ypač užsienio prekybos, svarbos išskirimas. Praktiniais tikslais šios krypties mokslininkai suformavo mokėjimų balanso struktūrą, kuri iš esmės nuo tų laikų menkai pakito; kovojo su viduramžiams būdinga panieka turtui, prekybai ir prekybininkams; skatino užsienio prekybos plėtrą ir jai svarbių institucijų atsiradimą bei vystymąsi; pasisakė už stiprią vyriausybę ir tinkamus vidaus įstatymus; pagelbėjo ekonominių organizacijų plėtrai Europoje, ūkių struktūrų organizacijų įforminimui. Vis dėlto tiesioginė teorinė įtaka prieštaringa: galime juos kaltinti, kad nesuvokė vidaus rinkos plėtros naudos, nesuprato, kad didesnės algos nebūtinai reiškia tinginystės plitimą, neįvertino užsienio prekybos naudos visoms prekiaujančioms šalims.

Ar galime rasti merkantilizmo mūsų dienomis? Taip, štai keli pavyzdžiai.

JAV, XX am. 9 -10 dešimtmečiai: JAV labai daug žmonių nerimauja dėl itin didelio prekybos deficito. Baimė pagrįsta nuojauta, kad tai anksčiau ar vėliau gali virsti ekonomikos nuosmukiu ir/ar didesniais mokesčiai. Ir ji, ta “turto (ar gausos) baimė” (“fear of goods”) pagimdo siūlymus įteisinti tarifus, apmokestinti importo kvotas, teikti subsidijas eksportuotojams, suteikti monopolines privilegijas JAV kompanijoms-eksportuotojoms.

Japonija, XX am. pabaiga: šios šalies didelis to meto prekybos perviršis irgi iš dalies atspindėjo “turtėjimo baimę”, t.y. eksporto skatinimo ir importo varžymo politiką. Jis taip pat rodė šalies troškimą “užgrobti” pelningas tarptautines rinkas. Palaikant tokią politiką, Japonijos vartotojai negavo kai kurios potencialios vartojimo naudos, kurią gimdo tarptautinė specializacija ir prekyba.

Lietuva, XX am. 10 dešimtmetis: neleidžiama steigti užsienio bankų, taip bandant sustiprinti nacionalinį finansinį kapitalą. Kita vertus, nuo apytikriai šimtmečio pradžios šalyje įsigali koncepcija, kad “realias” pajamas iš esmės gali generuoti tik užsienio prekyba (eksporto skatinimo idėjos…), taip nuvertinant vidaus rinkos reikšmę.

Lietuvai aktuali ir kita merkantilistų mokymo inspiruota koncepcija apie itin mažų algų logiką ir jų prasmę. Dauguma merkantilistų manė, kad mažas darbo užmokestis naikina dykinėjimą ir skatina norą dirbti. Jie tikėjo, kad išaugus darbo užmokesčiui mažėja noras dirbti ir auga trumpos darbo dienos poreikis, o kai kuri papildoma darbo jėga, pavyzdžiui, vaikai, gali net mesti darbą, jei  tėvai per valandą uždirbs daugiau. Kadangi didesnis darbo užmokestis didina valandines pajamas, aiškino merkantilistai, tai darbuotojai gali panorėti nebedirbti, o  “pirkti” papildomą laisvalaikį ir taip jie sumažintų  dirbamų valandų skaičių.   Moderniai kalbant, merkantilistai nagrinėjo didėjančių darbo pajamų poveikį ūkiui.

Vis dėlto merkantilistai nepastebėjo, kad darbo užmokesčio augimas pasižymi potencialiu pakaitiniu poveikiu. Lionel’is Robbins’as (1898-1984) 1930 metais paaiškino, kad didesnis darbo užmokestis sumažina pajamų kainą, tad norint įsigyti dolerio vertės prekę, dabar reikia dirbti trumpiau. Ir kadangi šiuo atveju  darbo laiku išmatuotos pajamos mažesnės, tai darbuotojas gali nusipirkti daugiau pajamų. Jie perka tas pajamas dirbdami daugiau ir mažiau ilsėdamiesi.

Pakaitinis Robbins’o poveikis gali būti paaiškintas įvairiai. Darbo užmokesčio augimas reiškia, kad dabar darbuotojas turi atiduoti daugiau pajamų (prekių) už kiekvieną  laisvalaikio metu suvartotą valandą, o tai savo ruožtu reiškia, kad laisvalaikio kaina arba laisvalaikio alternatyvieji kaštai auga. Kai prekių kainos auga, žmonės jų perka mažiau. Šiuo atveju žmonės perka mažiau laisvalaikio ir dirba ilgiau. Taigi, jie dabar pabrangusį laisvalaikį keičia darbu.

Pajamos ir pakaitinis darbo užmokesčio augimo poveikis juda priešingomis kryptimis, tad nėra aišku, kaip elgsis darbuotojas. Jei nusvers pajamų poveikis, tai darbo valandų mažės ir kris darbo jėgos aktyvumas, o visuminės darbo jėgos pasiūlos kreivė žemės. Jei išaugusių pajamų poveikį nusvers pakaitinis poveikis, tai darbo užmokesčio padidinimas padidins darbo jėgos aktyvumą bei reikš ilgesnes darbo valandas. Visuminės darbo pasiūlos kreivė kils aukštyn.

Šiuolaikiniai tyrimai daugelyje šalių rodo, kad pajamų ir pakaitiniai poveikiai apytikriai kompensuoja vienas kitą. Istoriškai didesnis darbo užmokestis vedė prie trumpesnės darbo savaitės. Jei vertinti nuo merkantilizmo laikų, tai darbo užmokesčio lygio augimo pajamų poveikis viršijo pakaitinį poveikį.

Tačiau ar tikrai trumpesnės darbo valandos, kaip manė merkantilistai, yra blogis? Dabar dauguma ekonomistų nesutiktų, nes, skirtingai nei merkantilistų laikais, šiuo metu ekonomikos tikslu laikomas ne aukso ir sidabro kiekio valstybės biudžete maksimizavimas, o jos dalyvių gerovės maksimizavimas. Jei visuomenė papildomą laisvalaikio valandą vertina labiau, nei papildomas pajamas (prekes), kurias suteikia papildomos darbo valandos,  tai trumpesnės darbo valandos didina visuomenės gerovę.

Kalbant apie teorijos ir interesų sąsajas, verta suvokti, kad ta ar kita teorija išpopuliarėja ne atsitikinai, o tada, kai ji atitinka tam tikro visuomenės etapo ar jos tam tikros grupės interesus. Atsakydami į klausimą, kokios naudos siekia ar nori pasiekti ta ar kita teorija, mes ir bandome užčiuopti galimus sąryšius tarp mokyklos esminės logikos, jos keliamų klausimų ir dėl tų ar kitų atsakymų išlošiančių žmonių grupių.

Tarkime, XVII-XIX amžių politinės ekonomijos klasikai ieškojo atsakymo į klausimą, kas lemia ekonominį augimą, Keynes‘ą domino klausimas, kaip kovoti su depresijomis, monetaristus —  kaip suvaldyti infliaciją, tokius dabarties ekonomistus, kaip Amartja Sen‘as ar Jozeph‘as Stiglitz‘as — kaip teisingiau paskirstyti gėrybes. Individualus savanaudiškumas visuomenėje negali virsti ir nevirsta chaotišku judėjimu, o yra valdomas rinkos jėgų, socialinių, politinių, etinių principų. Kalbant apie ekonomikos kryptį visada verta iškirti tą grupę, kuri siekia, kad  įsitvirtintų ta idėja, kuri geriausia atitinka jos interesus.

Bandant atsakyti į klausimą, kiek konkrečiu laiko momentu nagrinėjama mokykla vertinga, naudinga ir/ar teisinga, reikia suvaldyti dvi pagundas. Viena vertus, atmesti klaidingą įsivaizdavimą, kad anksčiau (nagrinėjamu anuo metu)  žmonės buvo žiopli ir naivūs, o jei būtų buvę protingesni, tai būtų aptikę galutinę tiesą. Kita vertus, taip pat netinkama manyti, kad visa, kas anksčiau kalbėta, yra tinkama tik tam laikotarpiui. Pavyzdžiui, Karl‘o Marx’o darbo vertės teorija yra įdomi ne tik kaip Adam‘o Smith’o ir Dovyd‘o Ricardo vertės teorijos tąsa ir plėtra, bet ji taip pat atitinka ir visus modernios vertės teorijos kriterijus. Tuo pat metu kai kurios plačiai pripažįstamos koncepcijos (neįrodomos tiesos, kurioms tikima) gali būti visiškai nepritaikomos nei praeičiai, nei ateičiai.

Kaip ten bebūtų, nagrinėjant teorijas būtina išskirti tuos elementus, kurie buvo vertingi ne tik teorijos atsiradimo momentu, bet pripažįstami ir šiuo metu. Tiesa, nors mokslas visada klausia vėl ir vėl, tai nereiškia, kad ateityje dabar “teisingomis” atrodančios tezės “nenumirs”.

Be asmeninio pasitenkinimo ir intelekto pratybų ekonomikos studijos naudingos mažiausiai dėl dviejų priežasčių, — jos suteikia galimybę geriau suvokti ekonomikos veikimą, sujungti prasmes ir funkcijas, kita vertus visuomenei ekonomikos teorija padeda siekti išsikeltų ekonomikos tikslų.

Vis dėlto, kodėl verta studijuoti dar ir ekonominės minties, ekonomikos intelektualinės istorijos, istoriją? Tokios studijos sutvirtina ekonomikos teorijos suvokimą. Iškilus ekonomikos filosofas M. Blaug‘as yra rašęs: ”moderni teorija nešioja jau išspręstų problemų randus, — nors apmaudžios vakar dienos klaidos ištaisytos, jos negali būti iki galo suvoktos, jei neperimsime anų laikų palikimo”. Dabarties problemų suvokimas ir jų sprendimų  paieška bus ir gilesnė, ir spartesnė, jei žinosime praeities  sėkmes, klaidas ir akligatvius. Ir svarbiausia: tokios studijos suteikia perspektyvą mąstymui: geriau suprantama praeitis, kintančios problemos ir idėjos, tad ir galutinė judėjimo kryptis.

Politika, menas, literatūra, muzika, filosofija, mokslas padeda suvokti, kodėl tuo ar kitu laiku ekonomika buvo tokia, kokia buvo, vis dėlto ir ekonomikos studijos leidžia giliau matyti minėtų žmonijos pasiekimų logiką.  Kita vertus, seniai mirusių ekonomistų idėjas studijuoti verta, nes jas kasdien kas nors atgaivina, ir tada šie zombiai klajoja po pasaulį, griaudami ekonomikas ir gyvenimus….

1. INTELEKTUALIOS EKONOMIKOS ISTORIJOS ATGIMIMAS PO 2008 METŲ

Praėjusio tūkstantmečio pabaigą žymėjo vadinamosios “istorijos pabaigos“ koncepcija. Ši  amerikiečių filosofo, politologo ir rašytojo profesoriaus Francis Fukuyama knygoje ,,Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ 1989 metais nukalta frazė istorijos pabaigą siejo su tuo, kad baigėsi kapitalizmo ir komunizmo konfrontacija. „Ekonomikos pabaigos“ koncepcija, daugeliui įtikėjus, kad kelios publicistinės ir empririškai prieštaringos tezės apie galutinę „rinkos“ pergalę, tada irgi tapo labai gaji. Vis dėlto 2007 metų vasaros pabaigoje JAV prasidėjusi ir visą pasaulį palaipsniui apėmusi krizė sužlugdė ir istorijos, ir ekonomikos pabaigos mitą. Pats Fukyujama sakė, kad problemas sukėlė “mentalitetas“, taigi idėjos.

Šiame kontekste mums įdomiausias atsakymas, kas ir kaip vertino krizės priežastis ir kodėl jie taip vertino, t.y. susieti atsakymus su to ar kito ekonomisto ar tos ar kitos gyventojų grupės ekonominėmis nuostatomis, jų išpažįstamomis teorijomis.

Krizės logika ir istorija labai trumpai buvo tokia.  Ilgą laiką manyta, kad bankų ir namų ūkių skolas atsveria JAV nekilnojamojo turto kainos,  vien per 1997- 2006 JAV nekilnojamojo turto kainos pakilo 124 proc., Britanijoje – 97 proc., susiformavo burbulai Ispanijoje, Prancūzijoje, Australijoje, ne išimtis ir Lietuva. Tiesa, jau 2005-2006 metais JAV stebimi pirmi sukrėtimai, kai krito būsto kainos ir brango skolinimasis, tačiau tikroji bomba sprogo 2007 metų rugpjūtį, kai nekilnojamojo turto kainos staigiai nukrito ir skolų burbulas susprogo.  Kaip plito krizė? Pradžioje prasidėjo bankų balansų investicijų dalies žlugimas (1999 m. komerciniams bankams buvo leista ne tik investuoti indėlininkų lėšas, bet ir taikant svertą spekuliuoti išvestinėmis finansų priemonėmis). Prasidėjus krizei šios investicijos tapo nelikvidžios, o skolas kapitalo rinkose bankai turėjo tuoj pat padengti arba refinansuoti. Šis procesas palaipsniui ir vis sparčiau strigo. Iš didmeninės rinkos persimetė į mažmeninę ir bankai nustojo skolinti savo klientams. Bankų krizė inspiravo žaliavų ir akcijų rinkų griūtis, o tai, savo ruožtu, sukėlė krizę realiame sektoriuje. Realaus sektoriaus išlaidas sumažino “popierinių” turtų krachas, įšaldyta kreditų rinka, sumenkusios pelno prognozės. Susitraukė dividendai, užimtumas, investicijos ir gamybos apimtys. Tikėtina, kad krizė tęsis tol, kol neatsigaus išsivysčiusių valstybių privačios investicijos ir vartotojiška paklausa.

Kas kaltintas dėl pasaulį ištikusios ekonominės katastrofos? Minimi šie atpirkimo ožiai:

1. Bankai (bankininkai). Įprastai kaltinimai suvedami į tai, kad pasinaudojo turto (paskolų) transformacija į vertybinius popierius, tačiau nesugebėjo įvertinti rizikos. Prasidėjus krizei bankai buvo kaltinami, kad pasiimi pelną, o nuostolius turi padengti mokesčių mokėtojai (skandalingiausias ir sudėtingiausia yra Graikijos pavyzdys, kai eiliniai tos šalies mokesčių mokėtojai didelei daliai publikos kaltinant graikus tingėjimu (???) jau ne vienerius metus gelbėja visos Europos bankus). Populistinė kaltinimų logika  — kalti, kad dirbo savo darbą ir dar labai kalti, kad daug uždirbdavo.
2. Reitingų agentūros (Fitch Ratings, Standard and Poor’s, Moody’s Investor Services… ) Kaltinami, kad nematė, jog išvestinės finansų priemonės labai rizikingos, ir savanaudiškai kaupė pelnus tinkamai netarnaudami rinkos žaidėjams. Vis dėlto problema gilesnė. Reitingų agentūras klaidino ir pati išvestinių priemonių rinka, kurioje ryšys tarp būsto paskolų pirkėjų ir pardavėjų nutrūkęs, o skolų pardavėjai priklausomi nuo pseudomokslinių (?) kreditinio pajėgumo vertinimų. Kita vertus tas, kuris suteikia reitingą, gauna mokestį iš obligacijos emitento, taigi, logiška, suinteresuotas mažinti riziką, kurią patirs tas obligacijų pirkėjas. Krizės metu procesas priešingas – stengiamasi didinti rizikos grėsmę
3. Kapitalo rizikos draudimo fondai (hedge fund), kurie aktyviai lošdami finansų rinkose turėtų didinti jų likvidumą ir taip jas stabilizuoti. Vis dėlto problema ta, kad pakilimo metais jie taikė pernelyg didelį svertą, t.y. skolinosi pernelyg daug palyginus su turimu turtu. Kai jų investicijų vertė krito, buvo pareikalauta, kad jie įneštų papildomų lėšų, o jie to padaryti nesugebėjo. Ir taip brokerių rankose liko didelės nerealizuotos turto apimtys. Tokiu būdu rinkos netapo likvidesnės, atvirkščiai, šie fondai pagilino likvidumo problemas ir paskatino kredito institucijų bankrotus. Bet tai buvo standartinis kredito institucijų elgesys. Kodėl kaltinti tik juos?
4. Centriniai bankai. Šiuo atveju aiškinama, kad nuosmukio priežastis buvo centrinių bankų nekompetentingumas, kadangi jų taikyta pernelyg švelni pinigų politika išpūtė spekuliatyvinį burbulą akcijų, nekilnojamojo turto bei finansinio turto Ypatingai griežtai šiame kontekste vertinama ilgamečio (1987-2005 ) Federalinių rezervų pirmininko Alano Greenspano veikla. Vis dėlto, kaip matysime toliau, centrinių bankų pareigūnai tiesiog pasitikėjo ekonomikos ekspertų kalbomis ir vyravusiomis ekonomikos teorijomis.
5. Priežiūros institucijos, kurios esą deramai nekontroliavo rinkų. Pastarosios kaltinos nekompetencija, interesų konfliktais, aiškinant, kad vietoje to, jog atstovautų investuotojų interesus, jos palaipsniui  pradėjo nuo investuotojų saugoti finansų spekuliantus. Vis dėlto esmė ta, kad rinkų priežiūra rėmėsi dar Reigan-Thatcher laikais susiformavusia nuostata, kad rinkos turi savireguliacijos savybę, o pernelyg griežtas reguliavimas tik stabdys verslo plėtrą ir smukdys ekonomiką.
6. Vyriausybės. Kaltinimo esmė: pirma, vyriausybės nustojo tarnauti  sarginiais šunimis; antra, jos pasidavė globalizacijos, rinkodaros ir vertybinių popierių rinkų žavesiui, o politikai be jokios atodairos patikėjo teorijomis, kurių absoliučiai nesuvokia. Kaip sakė Maurice Cowling: „ Politikai išmano tik tai, kas absoliučiai būtina, tačiau tai labai mažai”. Tiksliau,  jie  išmano, kaip paimti valdžią, tačiau dažniausiai net geriausi iš jų neturi pakankamai žinių, kad įvertintų patarėjų kompetencijas pastarųjų atstovaujamosiose srityse. Beje, ar nepanašu į Lietuvos situaciją?

Visa, kas minėta, susiję su valios ir patirties stygiumi ar moraline degradacija, tačiau tikroji krizės priežastis labai tikėtina buvo/yra idėjų stygius. Kokios žiaurios bebūtų bankininkų, kontrolės institucijų ar vyriausybių klaidos, jas galiausiai lėmė ekonomistų ir filosofų idėjos. Prisiminkime jau kartą minėtą Keynes‘o mintį:  “Ekonomistų ir politikos filosofų idėjos, nesvarbu, ar jos teisingos, ar klaidingos, yra daug galingesnės, nei paprastai manoma. Išties pasaulį valdo smulkmenos. Praktiškas veikėjas, kuris įsitikinęs, kad jokie intelektualų išvedžiojimai jo nejaudina, dažniausiai yra kokio nors seniai mirusio  ekonomisto vergas”.

Kaip matote, dalis visuomenės ir ekonomistų sakė (ir sako), kad ekonomikos krizė buvo iš esmės techninė problema, nesuvaldyta finansinių inovacijų rizika. Kaip sakant, bankų krizė ir susijusi ekonomikos krizė aiškinta techninėmis rizikos valdymo bėdomis. Akivaizdu, kad toks mąstymas išėjimą iš krizės suveda į finansinę paramą  bankams ir perfinansavimą, taip bandant iš naujo užsukti kreditavimo mechanizmą, tačiau palieka nuošalį patį ekonomikos mokslą.

Konservatyvesni apžvalgininkai ir ekonomistai bandė aiškinti, kad krizę inspiravo išoriniai veiksniai, “pinigų perteklius”, kurį pagimdė pernelyg švelni pinigų ir fiskalinė politika: pigūs pinigai išpūtė kreditų burbulą, kurio sprogimas ir sukėlė recesiją. Taip kalbant akcentuojama netinkama pinigų politika, nes jei nėra piniginių sukrėtimų, tai ekonomika esą yra cikliškai stabili.

Kairesni (šiuo atveju tas terminas, kaip pamatysime toliau, neturi įprastos politinės kairumo konotacijos) komentatoriai arba tam tikra prasme keinsistinės pakraipos ekonomistai krizės ištakų ieškojo santaupų pertekliuje, kai Rytų Azijos valstybėse sukauptas santaupos nerado pakankamos naujų investicijų atsvaros išorės, visų pirma JAV, ekonomikoje. Šiuo atveju akcentuojamas silpnas “polinkis investuoti”, ekonomikos nestabilumas, kuris esą pasirodo tada, kai stinga vyriausybės investicijų.

Pati krizės ištakų samprata ir ypač teorinis jos pagrindimas suponuoja ir atitinkamą ekonominę politiką. Gan plačiai sutinkant su teze, kad krizės pabaiga sietina su „pakankamos“ apimties verslo ir namų ūkių kreditavimu, kai norėdami padengti savo skolas ūkio subjektai neturi mažinti išlaidų, siūloma ir atitinkama paramos ekonomikai logika.

1. Vertinant krizę, kaip techninį šiaip jau puikiai veikiančios sistemos nesklandumą, akcentuojamas bankų sistemos gelbėjimas — probleminių bankų akcijų išpirkimas ir lygiagrečiai – blogų turto vienetų apdraudimas, garantijų jiems suteikimas ar išpirkimas. Bandoma sustabdyti ir likvidumo krizę (susiformuoja, kai bankai, norėdami įvykdyti savo einamuosius įsipareigojimus negali pasiskolinti tarpbankinėje rinkoje), ir mokumo krizę (kuri susidaro, kai bankams nebeužtenka lėšų, kad jie galėtų padengi nuostolius, atsiradusius dėl blogo turto).
2. Pritariant monetarinei krizės prigimčiai, paprastai kalbama apie palūkanų normų mažinimas. Tiesa, nori nenori tenka sutikti, kad krizės atveju tai nėra besąlygiška panacėja, mat investicijų apimtis priklauso ne vien nuo palūkanų normos, bet ir nuo pelno prognozių. O jeigu nėra paskatų didinti investicijas, tai aktyvumas gali ir neišaugti, be to, kiti rinkos subjektai tuo pačiu metu didina savo santaupas, kad galėtų išpirkti skolas.
3. Jei pasirenkamas tiesioginis ekonomikos stimuliavimas iš biudžeto (mokestinės lengvatos, subsidijos, infrastruktūros investicijos, papildomos priemonės – nedarbo išmokos, parama maistu..), tai galiausiai transformuojasi į biudžeto deficito krizes.

Taigi, apibendrinant galime sakyti, kad teorinė skirtis galų gale gimdo ir krizės priežasčių, ir išėjimo strategijų sampratą. Monetaristai bus linkę akcentuoti pinigų pasiūlos didinimą, kuris augina kreditavimą. Keinsistai stimulą įžvelgia ne tame, jog susiformuoja papildoma pinigų masė, o išlaidų apimties didėjime.

Vėliau nagrinėdami platesnį teorinį kontekstą, kalbėsime ir apie kitų — racionalių lūkesčių, neoaustrų ar elgsenos ekonomikos —  mokyklų atsaką į šių dienų realijas, vis dėlto jau paminėti dalykai leidžia teigti, kad vertinant ekonominės tikrovės reiškinius ir ekonominę politiką privalu suvokti jas pagimdžius filosofines ir teorines nuostatas. Supratus, kad nei istorijos, nei ekonomikos pabaiga žmonijai bent jau kol kas negresia, vėl atgijo ekonominės minties istorijų studijos, o šios srities mokslinių darbų, konferencijų ir vadovėlių apimtys kasdien auga.

• EKONOMIKOS DEFRAGMENTACIJA: GĖLAVANDENĖ IR JŪRINĖS EKONOMIKOS

Kalbant apie dabartinį ekonominės minties kontekstą esame priversti kalbėti ne tik apie atskiras ekonomikos mokyklas, bet ir apie dvi tiek savo filosofinėmis, tiek teorinėmis nuostatomis skirtingas mąstymo kryptis.

Štai dvi citatos. Pirmosios autorius konstatuoja ekonomikos „pabaigą“, nes esą ekonomistai jau žino, kad spręsti visas kylančias problemas, tuo tarpu po šešerių metų jam oponuojantis kolega (beje, abu šie ekonomistai Nobelio premijos laureatai) kalba visai priešingai. 2003 metais ekonomistų konferencijoje Robert Lucas konstatuoja: „Atskiru mokslu makroekonomika tapo penktajame dešimtmetyje, ir tai buvo intelektinis atsakas į Didžiosios depresijos iššūkius. Sukurta teorija apėmė tas žinias ir vertinimus, kurie, kaip tikėtasi, ateityje padės išvengti panašių ekonominių tragedijų. Pagrindinė šio pranešimo mintis ta, kad makroekonomikai pavyko pasiekti tai, ko jau savo gyvavimo pradžioje siekė: pagrindinis šio mokslo tikslas – nustatyti, kokių praktinių žingsnių būtina imtis, kad būtų išvengta didelių nuosmukių, – įgyvendintas, ir ji sėkmingai veikia jau daugelį dešimtmečių“. 2009 metais Paul Krugman rašo: “Bandydami susidoroti su nuosmukiu, kurį išgyvename, esame tiesiog priblokšti to, kokiu lygiu ekonomika yra pačios problemos dalis, o ne šios problemos sprendimo raktas”.

Giliau paanalizavus takoskyrą aptinkame požiūryje į valstybinį ekonomikos „stimuliavimą“.

Vadinamieji „gėlavandeniai“ (freshwater) ekonomistai, daugiausia iš žemyninių — Čikagos, Minesotos universitetų, taip pavadinti, mat šie universitetai išsidėstę prie ežerų, remiasi neoklasikinėmis nuostatomis, kuriose valstybei skiriamas itin menkas vaidmuo, ekonominės politikos nauda iš esmės paneigiama, o  ekonomikos veikimas siejamas išimtinai su rinkų funkcionavimu.

Taigi, gėlavandeniai ekonomistai iš esmės yra laissez-faire puristai, tikintys, kad visa kažko verta ekonomikos teorija prasideda nuo prielaidos, jog žmonės yra racionalūs, o rinkos išsprendžia visus klausimus. O tai reiškia, kad jau pagal savo pradinius postulatus jie panaikina net teorinę paklausos stygiaus inspiruotą ekonomikos nuosmukio galimybę.

Labai bendrai kalbant, gėlavandeniai  ekonomistais sutinka, kad (1) lūkesčiai yra racionalūs, (2) bendrosios pusiausvyros modeliai, kurie nagrinėja tobulas rinkas su simetrine informacija, yra pakankamai geras priartėjimas prie tikrovės ir (3) rinkose stebimas Pareto optimumas, kas reiškia, jog recesija yra labai geras dalykas, kurio slopinti nevalia. [ Pareto optimumas —  terminas, nurodantis tokį gėrybių padalinimą, kurio jau nebegalima pagerinti, nepabloginus nors vieno vartotojo  padėties. Pareto optimumo kriterijus naudojamas individualiai, neatsižvelgiant į visuomeninius interesus. Tarkime, gyventojai nori nutiesti kelią, bet tam reikia išpirkti kelis sklypus. Sklypus galima nupirkti nepaisant kai kurių savininkų nesutikimo, bet vienas savininkas taip prisirišęs prie savo žemės, kad už jokius pinigus nesutinka jos parduoti. Situacija, dėl kurios kelias nebus nutiestas, Pareto optimumo ribose yra efektyvi.]

Šios krypties filosofinės mokslinio mąstymo ištakos gali būti sietinos su Apšvietos laikotarpio moksliniu racionalumu ir  amerikiečių demokratijai labai įprastu tikėjimu  minios išmintimi (common sense, vadinamuoju sveiku protu). Toks tikėjimas individų racionalumu galiausiai leidžia manyti, kad  visų įmanomų ekonominių reiškinių rizikos laipsnis gali būti išmatuotas, tad ateitis iš esmės pažini, o tai reiškia, jog krizės neįmanomos.

Jei gėlavandenių ekonomistų nuomone ekonomikos krizės neįmanomos net teoriškai, tai kaip jie aiškina situacijas, panašias į tą, kurį susiklostė 2008 metais? Jie sako, kad krizes sukelia laikina painiava. Aštuntajame dešimtmetyje „gėlavandenės“ ekonomikos tėvas Robert Lucas tvirtino, kad recesijos vyksta tada, kai darbuotojai ir kompanijos nesugeba aiškiai atskirti bendro kainų lygio pokyčio, kurį nulemia infliacija, nuo o to kainų pokyčio, kurį inspiruoja jų konkretaus verslo padėtis. Tokią padėtį pavadinęs „laikina painiava“,  Lucas perspėjo, jog bet kokios pastangos švelninti verslo ciklą bus nevaisingos, nes, pasak jo, aktyvi ekonominė politika tik dar labiau viską supainios. Taigi, gėlavandeniai ekonomistai santykinai nuoseklūs: jų modeliai rodo, kad jokie ekonomikos kolapsai neįmanomi, taigi ir nereikia nieko stimuliuoti.

„Išmanios“ matematinės formulės šios krypties ekonomistams leido padaryti išvadą, kad ateitis nulemta, nedarbas — savanoriškas veiksmas, o skaičiavimai gali pakeisti sveiką protą. Kaip pasiektas toks atotrūkis (?) nuo realybės?

Pirma, ekonomikai bandyta priskirti aukščiausią padėtį tarp socialinių mokslų, nes čia esą galimi tikslūs kiekybiniai skaičiavimai, antra, kategoriškai neigiant valstybės vaidmenį ekonomikoje, kategoriškai atmesta ekonominė politika.

Vadinamieji „jūriniai“ (seawater) ekonomistai, susispietę daugiausia tuose universitetuose, kurie išsidėstę prie vandenynų (Masačiusetso technologijų institutas, Harvardo ir Prinstono universitetai, Federalinių rezervų bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir kt.). Kaltindami priešininkus vis dar gyvenant Viduramžiuose, jie mano, kad Pareto optimumo veikimas rinkose ribotas, o kiekvieno žmogaus ekonominę padėtį galima pagerinti reguliavimu.

Galime išskirti kelias šios krypties ekonomistų atšakas. Vieni bando plėtoti empirinius tyrimus, nesinaudodami formalia ekonomine teorija, tuo tarpu kiti pripažįsta esminę nepilnų rinkų, asimetrinės informacijos ir netobulų rinkų reikšmę.

Jūrinių ekonomistų nuostatos iš esmės prieštaringos, nes jie neturi imuniteto racionalių individų ir tobulos rinkos viliojančiam masalui ir stengiasi kuo mažiau nutolti nuo klasikinės ortodoksijos. Tai reiškia, kad dominuojančiuose jų modeliuose neatsirado vietos tokiems dalykams kaip burbulai ar bankų sistemos krachas, nepaisant to, kad realiame gyvenime tai nuolat stebima. Nors gėlavandenių ir jūrinių ekonomistų požiūris į ekonominę politiką diametraliai priešingas, vis dėlto jų koncepcijų teoriniai pamatai labai panašūs: ir vieni ir kiti iš esmės remiasi pilnos rinkos paradigma (teigia, jog rinkos egzistuoja bet kokiomis sąlygomis, t.y. defoltas, bankrotas, nemokumas neįmanomi).

Nors keletą paskutinių dešimtmečių šios krypties ekonomistai  mažai domėjosi krizių priežasčių bei jų šalinimo tyrimais, jų modeliai pačios krizių galimybės neatmeta. Todėl tokie šios metodologinės krypties tyrėjai,  kaip   buvusi prezidento Obamos patarėja Christina Romer ar buvęs Federalinių rezervų pirmininkas Ben Bernanke, galėjo pasiūlyti priemonių, kurios tinkamai slopino krizę.

Pastaruoju metu jūriniai ekonomistai vis dažniau pasiryžta nutolti nuo tobulos rinkos arba tobulo racionalumo (arba jų abiejų) ir, pasitelkę šiek tiek iracionalumo, pabandyti recesijas aiškinti iš daugiau mažiau keinsistinės perspektyvos.  Vertinant pagal „sūraus vandens“ ekonomistus, kovojant su krizėmis aktyvi ekonominė politika išlieka labai  pageidautina.

Pažymėtina, kad jūrinės krypties mąstymas skiria ilgalaikę ir trumpalaikę perspektyvas, tad pasinaudodami  tomis pačiomis teorinėmis, kaip ir gėlavandenių ekonomistų, konstrukcijomis, dėl minėtos laiko perspektyvų skirties jie teigia, kad ekonomika iš šokų išeina per ilgesnį laiką, o tai patiesina aktyvesnę ekonominę politiką ir ekonomikos skatinimą.

Bendrai kalbant, jūrinių ekonomistų išpažįstama teorija  mažiau suderinta su siūlomais praktiniais veiksmais: jie priima neoklasikines prielaidas (visų pirma racionalius lūkesčius), tačiau atmeta išvadas dėl ekonomikos visiškos savireguliacijos, o tai leidžia jiems pateisinti aktyvius ekonomikos skatinimo veiksmus.