2016 metų liepos 17 diena; eilinis sekmadienis

Karštį, lietus, vėją ir audras pakeitė nuobodi ramybė: pro langą žvelgia nejudrios liepos, jau praradusios pavasarinę savo žalių atspalvių rūbų žaismę; statiška šventoriaus erdvė, suskaidyta į taisyklingus takelių-gėlynų stačiakampius, nesugriebia žvilgsnio, o pravažiuojantys automobiliai monotoniškai darda per gatvės akmenis. Kūnas, o pavymui su juo ir mintys, susitraukia, sumenksta, nutyla.

Panašią banalią dieną, man regis,  Jėzus ir apsilankė viename kaime pas seseris Mortą ir Mariją. Kaip įpratusi, Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu, tuo tarpu jos sesuo, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Ir tada Viešpats netikėtai pamokė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10,38-42).

Bene dažniausias priekaištas, kurį man skiria  mano kritikai, esą nieko gudraus neveikiu, o tik skaitau,  rašau ir kalbu. Dar visai mažutę mane tetos ganydavo ir auklėdavo vis primindamos, kad lysvės va nenuravėtos, o aš vėl nieko neveikiu — guliu po obelimi, skaitau arba žiūriu į praplaukiančius debesis.

Prabėgus daugybei metų vis geriau girdžiu tą Jėzaus pastabą, matyt, neatsitiktinai Evangelijoje išsakytą dviem moterims, nes ar ne mes, moterys, nuolat nerimaujame dėl ne vietoje išmėtytų vaikų žaislų, dėl dulkių, kurios nuolat graužia mūsų valandas, ar dėl vakarienės, kuri ir vėl nepakankami tobula. Lakstymas ir nepabaigiami darbai galiausia virsta mūsų savastimi, iš kurios pasitraukia tyla ir malonė.

Šios dienos parabolė labai ramiai, bet giliai primena kiekvieno gyvenime slypinčią dviejų — techniškojo ir medituojančiojo žmogaus — priešstatą. Techniškasis žmogus kitus žmones seikėja naudos matu, o bet koks jos stygius tampa paties žmogiškojo buvimo netobulumo įrodymu. Pasinėrus į darbus, skubėjimą, nuolatinį bandymą atitikti kitų primestas normas, sampratas, galiausiai nualini ir save, ir aplinką.  Ir atsitinka blogiausia — paskendus darbuose ir judėjime nebematai ne tik daiktų esmės; paradoksaliai prarandi ir jų naudą, kuri gali kilti ir kyla tik iš tų daiktų esmės. Racionalus pragmatizmas galiausiai pasirodo esantis dar vienas kelias į nebūtį.

Monotoniška vasaros žaluma, šilumos apvalkalas, atostogų rūpesčiuose paskendę nepasiekiami draugai dovanoja didžiausią dovaną — laiką, kuris augina.  Ne audroje, ne veikloje, ne judėjime, o tokioje paviršiuje sustingusioje ramybėje girdisi Dievo balsas.