MENIU

Komentarai (0) #Maldeikienė

Meluojančios vizijos už 15 eurų

Istorijos įvykių interpretacijos yra aštrus ginklas. Pastarieji metai mums parodė, kad tai gali būti net branduolinis ginklas.  

Istorija, kurią papasakosiu, tikrai nėra tokia baisi. Bet ji yra mažų mažiausiai apgailėtina. 

Tai yra pasakojimas apie buvusį garsų Lietuvos kalėjimą, jaunus žmones, kurie tą kalėjimą  išsinuomojo, ir vieną iškilią Lietuvos moterį, vardu Rūta Vanagaitė. 

Rūta Vanagaitė yra žavus gyvas žmogus — teatrologė, rašytoja, visuomenininkė ir politikė. Jos dėka turėjome daugybę puikių dalykų:  teatro festivalius „LIFE“, eilę Eimunto Nekrošiaus spektaklių, kultines to meto TV laidas „Pagauk kampą“, „J.E.S.“ ir „Vienas prieš vieną“, režisuotas sovietinio siaubo patirtis bunkeryje, puikias knygas apie senatvę ir slaugą bei Holokaustą Lietuvoje. 

1993 metais ji tapo Lietuvos metų moterimi, 2016 metais JAV apdovanota už drąsą kalbėti apie žydų genocidą Lietuvoje knygoje „Mūsiškiai“.  

Prisipažinsiu, „Mūsiškių“ įveikti nesugebėjau: buvo labai sunku paimti ją į rankas,  žinant, kiek daug žemės Lietuvoje persisunkę žydų  — vyrų, moterų ir vaikų, net kūdikių, krauju. Tiesa, kitą knygą ta pačia Holokausto tema — „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ ne tik perskaičiau, bet ir pasidalinau mintimis apie tai, ką skaitydama mąsčiau ir ką sugebėjau suprasti. 

https://literaturairmenas.lt/s-keltininkai/ausra-maldeikiene-knyga-apie-ateiti-dieckmannas-atsako-vanagaitei

Tada rašiau, kad Holokaustas yra ne tik didžioji mūsų tautos tragedija, tai ir esminis mūsų valstybės ateities potėpis. Moralinis Holokausto vertinimas geriau nei kas kita parodo, kokia visuomenė esame, taip pat tai, kokia ateitis mūsų laukia. Pasirinkimai du: arba nuoširdžiai suvokiame savo moralinę atsakomybę už tuos įvykius ir susitaikę su savo ribotumu kuriame etiškesnę bendruomenę, arba toliau ieškome pateisinimų tam, kas vyko, ir taip žudome vėl ir vėl. Tiesa, dabar jau ne tuos, kurie dešimtmečius guli Lietuvos pakelėse ir pamiškėse, bet save pačius. Ši mintis man vėl suskambėjo galvoje perskaičius pastarąją R.Vanagaitės knygą „Lukiškės.  Tamsioji Vilniaus širdis“. 

Mano mylimiausios knygos, kurias savo knygų lentynose stengiuosi palikti ilgam, yra tos, kurios suteikia galimybę naujai permąstyti moralinius pasirinkimus.

R. Vanagaitės knygoje kalba Lukiškių kaliniai, ir kalba archyvinių bylų eilutės. 25 pasakojimai yra 25 moraliniai pasirinkimai. Man giliausią žymę galvoje paliko Antanas —  čekistas ir Lietuvos patriotas, žudęs tam, kad gelbėtų Lietuvos patriotus, ir nužudytas, nes pasirinkimai buvo pernelyg klampūs. Kai jį sušaudė, ėjo 1946-ieji. Buvo jis dar vaikas, tik dvidešimties ir teko jam gyvenimas it moralinis skrodimas.

R. Vanagaitės knyga pervėrė ne tik mano galvą. Ji skaldė širdį. Kai apie tragiškus žmonių pasirinkimus lūžių metais  kalbama ramiai ir net tyliai, be patronuojančio autoriaus įsiterpimo, dažnai tiesiogine kalba, kiekvieno — ir aukos, ir budelio —  istorija tampa deimantu, kurio karatai kuklūs, bet kančios ir tiesos šviesa iš jų trykšta.

Ta šviesa regima net tada, kai kalbantysis akivaizdžiai žavisi savimi ir savo išskirtinumu (istorija apie vieną tokį Andrių iš Seimo).

Perskaičius knygą parašiau R. Vanagaitei. Padėkojau, kad jos pasakojimas praveria grotuotus Lukiškių kamerų langus  ir per kalėjusių žmonių istorijas ypatingu būdu perlaužia daugiau nei 100 metų Lietuvos kataklizmus. 

Ir tada gavau jos liūdną laišką apie dabartinių Lukiškių „savininkų“ nusavintą mūsų istoriją. 

R. Vanagaitės knyga iliustruota. Dabartinių buvusio kalėjimo nuomotojų rašytoja taip pat prašė leisti apsilankyti kartu su fotografu ir padedant gidui ar bet kam, kas pažįsta kalėjimą, suteikti galimybę padaryti kalėjimo koplyčios, kai kurių kamerų detalių nuotraukas. 

R. Vanagaitei atsakė kita Rūta, Lukiškių kalėjimas 2.0 projektų koordinatorė. 

Palinkėjusi „gražios dienos ir šviesaus savaitgalio“ fotografuoti neleido: „Visgi, į praeitį nebesidairome ir šiuo metu kuriame naują kalėjimo viziją — Lukiškių kalėjimą siejame su kultūra, bendruomene, kūrybine energija, gyva muzika, šviesa, o ne tamsiu šiose erdvėse gyvenusiu tonu. Dabar čia — daug naujų idėjų ir gyvybės. Patys turime labai aiškią ir griežtą fotografavimo politiką ir tai su mūsų vizija nesiderina.“ 

Žiūrim, ką išties turim. Kiekvienas jūsų tik už 15 eurų (infliacija gi, ar ne?) galite nusipirkti galimybę pasivaikščioti po buvusį kalėjimą dieną. Naktį kainuos brangiau — 20 eurų. Sako, kad gali pasisekti ir ekskursiją ves žmogus, gebantis kalbėti apie istoriją. Man nepasisekė. 

Nutarusi pasidomėti, kokia ta „naujoji kalėjimo vizija“, kuri atmeta praeitį ir regi tik ateities šviesą, sau ir komandai nupirkau bilietus. Tiesa, mano ekskursija galiausiai truko vos 5 minutes. 

Gidė (?) įvadą į „naująją kalėjimo viziją“ pradėjo tuo kerinčiai saldžiu gelinių nagučių savininkių iš „Instagramų“ stiliuku. 

„Matyt, jūs stebitės, kaip čia tas kalėjimas atsirado tarp mokyklų ir naujų pastatų“, — šypsodamasi ji pradėjo pasakojimą klausdama  publikos, nemenka dalis kurios jau prieš keturias dešimtis metų atšventė savo 5-ąjį gimtadienį. Panašiai tuo metu normalaus intelekto tėvų auginami vaikai jau skiria sovietinio stiliaus, tegul ir renovuotą, pastatą ir praėjusio amžiaus pirmųjų metų statinį. 

Mano galvoje įsijungė pirmas raudonas signalas. Po kelių sekundžių pasigirdo ir antrasis. Tada išgirdau apie vadinamąjį KGB muziejų. Kodėl tik vadinamąjį, neišgirdau.  

Kai buvo pareikšta, jog filmuoti kalėjime negalima, nebeišlaikiau. Pasidomėjau, o kodėl BUVUSIAME kalėjime negalima filmuoti. Atsakymas buvo komiškas: „Neleidžia Kalėjimų departamentas“. Paprašius pateikti tą sunkiai įsivaizduojamą kalėjimų departamento, kuris jau senokai neturi jokios galios buvusiai teritorijai ir pastatams, draudimą, sužinojau, kad mano dalyvavimas ekskursijoje nepageidaujamas. Esu įkyri ir trukdau skleistis ateities šviesai apšepusiose kalėjimo patalpose. 

Pasijutau, kaip kalinė, kuriai privalu paklusti be žodžių ir netrukdyti prižiūrėtojams. Oi, atsiprašau,  gidėms. 

Išvaryta nudžiugau ir greit palikau patalpą. 5 minučių nelabai rišlaus pasakojimo man pilnai užteko tam, kad suvokčiau, jog  už 15 eurų jokių naujų vizijų neišgirsiu, nes bus eksploatuojamos kalėjimo praeities istorijos (taigi, R.Vanagaitei buvo meluojama). 

Buvo meluojama ir dėl Kalėjimų departamento, kuris esą draudžia filmuoti. Žinau, nes kartu sus savo komanda apdairiai pasikviečiau ir vieną aukštas pareigas užimančią to departamento pareigūnę. 

Gidės kalbų per 1,5 val. klausiusios mano padėjėjos irgi neišgirdo nieko, kas nebūtų gerokai suprimityvinta praeities istorija, pagardinta lėkštokais juokeliais.

Graudžioji mano pasakojimo išvada. 

R. Vanagaitei filmuoti neleista, nes naujieji „vizionieriai“ be vizijų savo brangaus laiko knygoms, juolab mąstymui, negaišta, bet jie žino, kas yra košerinis, priimtinas rašytojas, o ko geriau vengti. 

Jeigu turite mąstančią, o ne žinančią galvą — pirkite knygą apie Lukiškes. Sužinosit daug, galėsit ir pajausti, ir pamąstyti. Vėliau galėsite būti gidais patys sau, žinoma, jeigu jums leis pavaikščioti be 15 eurų (dėl šios dalies  abejoju). 

Tuo pačiu atvirai dar kartą pakartoju visiems, kurie nemėgstat Rūtos Vanagaitės ir neskaitot jos knygų, nes jį esą kažką ne taip pasakė apie tą, apie ką nieko sakyti negalima.

Priskiriu jus žinančių grupei. Grupei, kuri visada visais laikais ir visose šalyse buvo didžiausia apimtimi ir menkiausia savo siela.

P.S. Jei ką, už 15 eurų aš Briuselyje esu išklausiusi pasaulinio lygio orkestro 2,5 val. koncertą su puikiais atlikėjais „Bozare“ (art nouveau architektūros šedevras, kuriame salė su puikia akustika).        

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *