MENIU

Komentarai (0) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Meilė reikalauja drąsos klysti

IV Velykų sekmadienis, 2016 metų kovo 6 diena

Evangelija pilna pasakojimų, kurie prieštarauja bet kokiai viešai deklaruojamai ir puoselėjimai logikai. Tokia ir šios dienos Sūnaus palaidūno istorija.

Turėjo tėvas du sūnus. Vyresnysis nuolankiai tarnavo, įsakymų neperžengė. Jaunėlis savo dalies pareikalavo, palaidai gyvendamas tą dalį prašvilpė, ir tik viską praradęs grįžo nusižeminęs pas tėvą. Jį vėl namuose išvydus Tėvo ištarmė stulbina: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!“

Jūs čia matote begalinę Tėvo meilę savo žmogiškiesiems kūriniams? Jei taip, — o toks ir yra įprastas pasakojimas, — tada akivaizdžiai matote, kad ta meilė tikrai nėra visiems vienodai padalinta, nes ar nėra teisus gerasis sūnus jam priekaištaujantis: „…tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“? (Lk 15, 11-31)

Dievas myli nusidėjėlius (ir to neslepia, daug kart primindamas ir visaip pabrėždamas), o va teisieji greičiau bus pasmerkti, nei palaiminti. Atvirkštinė logika, kurią taip ir norisi ne tik širdimi priimti ir aklai ją patikėti, bet ir protu išgliaudyti.

Dešimtis kartų, kai skaičiau šią Jėzaus parabolę, bandžiau save įsivaizduoti visose padėtyse: tiek pražuvėlio jaunojo sūnaus, tiek džiūgaujančio Tėvo, tiek nusivylusio teisiojo vyresniojo. Jaukiausia, matyt, ir gyvenime labiausiai įprasta man ta vyresniojo vykdančio ir nuolankaus sūnaus poza, net jeigu esu dukra.

Kodėl maištauja vyresnėlis, pasipiktinęs, kad net „ožiuko nėra negavęs“? Nuolankumas, su kuriuo jis nesiginčydamas vykdo Tėvo pavedimus ir darbas jo širdies mylinčia nepaverčia, greičiau priešingai — giliai sieloje kursto maišto dvasią. Tarnauja vyresnėlis ne todėl, kad myli. Geri jo darbai baimės, paklusnumo pagimdyti; juos gausina atlygio siekis ir nėra juose džiugesio. Auka nėra laisvas žmogus, ji pasiduoda gyvenimo tėkmei ir taisyklėms, o savo nuolankų paklusnumą paverčia būsimu pajamų šaltinių.

Maištaujantis ir taisyklės paneigiantis jaunėlis Tėvo meilę išmeldžia savo drąsa pareikalauti neįmanomo („atiduok man mano dalį, Tėve, nors dar esi gyvas“), drąsa klysti, drąsa pasipriešinti ir drąsa trokšti. Jaunėlis gyvas. Jis žmogiškas ir jaučiantis.

Vyresnysis brolis sustingta ir miršta dar gyvas būdamas. Baimė pareikalauti savo dalies virsta paprasčiausiu laukimu, kol ta dalis atiteks, ir suteiks galių pavergti nuo tavęs priklausančius. Taip Tėvo atšiaurumas panašiai pozicijai pasirodo pateisinimas ir žvelgiant iš gailestingojo Dievo perspektyvos.

Gyvenimo sulaužytas jaunėlis lieka lankstus ir nusižemina iš nevilties, iš savo ribų suvokimo, iš savo kančios ir pasimetimo. Teisume surambėjęs vyresnysis pameta gyvenimą ir sukyla.

Tikrasis nuolankumas, matyt, slypi kažkur tarpe tarp švaistūniško bandymo patirti viską ir teisiojo baimės suklysti. Nuolankumas reikalauja lankstumo ir skausmo, kuris visada lydi kiekvieną bandymą panirti į savo pašaukimo gelmes, ir taip praplėsti savo būties ribas, niekada nepamirštant, kad visų dovanų šaltinis slypi tame, kuris tave sukūrė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *