Šį sekmadienį, spalio 16 dieną, prasidės savaitę truksiantis Kinijos komunistų partijos 20-tasis suvažiavimas. Suvažiavimas, visuotinai tikima, bus neeilinis.

Pirma, beveik be jokių abejonių Xi Jinpingas bus išrinktas trečiajai kadencijai, taip pažeidžiant maksimalų dviejų terminų apribojimą.

Antra, manoma, jog Xi bus grąžintas Kinijos komunistų partijos Centro komiteto pirmininko vardas, kuris nebuvo naudojamas nuo Mao mirties.

Aiškesnio totalitarizmo link

Negana to, stebėtojai yra įsitikinę, jog chaotiška ir prieštaringa asmeninė Xi ideologija bus inkorporuota į partijos įstatus ir įgaus partinės ideologijos rangą. Visa tai kartu daugumai analitikų leidžia manyti, kad Kinija nuo autoritarizmo suka vis aiškesnio totalitarizmo link. 

Simboliška tai, kad pirmadienį, spalio 17 dieną, Liuksemburge rinksis Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai, ir jų darbotvarkėje dominuos Kinijos klausimas.

Tiesa, anksčiau manyta, kad Kinijos tema bus pagrindinė, tačiau vėliau priimtas sprendimas kalbėti apie visą Azijos regioną. Galutines išvadas bus galima daryti jau po to, kai žinosime šio susitikimo rezultatus.

Manytina, kad posūkį platesnio konteksto link nulėmė tik vis labiau komplikuoti Europos santykiai su Kinija, aštrėjančios diskusijos dėl santykių ateities bei tai, kad vis geriau suprantama, kad artėjantys dešimtmečiai iš esmės pakeis tą pasaulio vaizdą, kurį esame įpratę matyti. Nauji laikai, kai formuojasi nauji geopolitiniai blokai, reikalauja ir naujos veržlesnės politikos.

Itin palankiai vertinamas Vašingtone

Šiame kontekste į mano darbotvarkę gana netikėtai įsiterpė ir lietuviškos užsienio politikos akcentai.

Antradienį dalis Lietuvoje rinktų europarlamentarų susitiko su Lietuvos nuolatiniu atstovu NATO, o kitą dieną – su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte. Susitikimuose dalyvavę socialdemokratai Vilija Blinkevičiūtė ir Juozas Olekas bandė eskaluoti Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu klausimą, vis bandydami aiškinti, kokią didelę klaidą esą padariusi Lietuva leisdama Taivano atstovybę pavadinti Taivano atstovybe.

Pirmajame susitikime nuolatinis atstovas prie NATO labai aiškiai pabrėžė, kad Lietuvos įsitraukimas į JAV ir Kinijos santykius stojant į JAV pusę Taivano klausimu itin palankiai vertinamas JAV administracijoje.

Mažėjant JAV įsitraukimui į Europos saugumo garantijų lauką, ir JAV dėmesiui krypstant į Aziją, amerikiečių parama Lietuvos nacionalinio saugumo klausimui yra išskirtinai svarbi.

Norint suvokti klausimo kontekstą, būtina paminėti, kad JAV jau prieš gerą dešimtmetį kaip pagrindinį savo strateginį priešininką įvardijo Kiniją. Ši pozicija nepasikeitė net karo Ukrainoje kontekste, kai ir toliau Rusija matoma ir vertinama kaip gerokai mažesnė grėsmė Amerikai.

Nėra rusiškos korupcinės tuštybės gaminys

Nuo savęs pridursiu, kad tai turėtų ir šiaip būti aišku kiekvienam, kuris nors truputį mokėsi istorijos ir skaito ne vien Delfio antraštes.

Rusija yra propagandos priemonėmis, tuščia neapykantos retorika kuriama pseudogalybė, kurios tikrasis potencialas labai aiškiai matomas Ukrainos karo laukuose ir primityviose jos vadų kalbose.

Priešingai, Kinija nėra rusiškos korupcinės tuštybės gaminys. Jos karinis potencialas grėsmingai auga. Vagiant Vakarų technologijas sukurta ekonominė galia neabejotina.

Konfucijaus mokymu paremta itin griežta ir atsakinga švietimo sistema bei gyventojų darbštumas suteikia Kinijos darbo rinkai neabejotinų privalumų. Kinija yra reali galia, karinis susidūrimas su kuria JAV, o ir visam NATO, būtų tikrai nepalyginamai didesnis iššūkis.

Taivano atstovybės klausimas, kuris Lietuvos viešojoje erdvėje vertinamas tik per visokių raudančių broliukų kančių prizmę, yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. Vienareikšmiškai.

Moralinis sprendinys remiamas nauda

Tai ir pasakė nuolatinis atstovas prie NATO, susitikimo su kuriuo metu socialdemokratai, beje,  klausimo nekomentavo.

Atsikovoti Kinijos draugų ir Lietuvos verslo interesų gynėjų pozicijas jie pabandė kitą dieną, per susitikimą su Seimo pirmininke.

Juozas Olekas piktinosi konservatorių sprendimu neatsižvelgiant į Lietuvos interesus Taivano atstovybę pavadinti Taivano vardu. Argumentas, kuris esą turėtų įrodyti, kad šis sprendimas netinkamas, yra tai, kad niekas nepaseka Lietuvos pavyzdžiu. Kitaip sakant, politiko moralinis sprendinys paremtas ne sprendimo turiniu, o tuo, kaip tai įvertins kiti ir kokia bus nauda.

Sakydamas, kad Lietuvos šiame sprendime niekas nepalaiko J. Olekas irgi demonstravo absoliutų klausimo neišmanymą.

Pirma, kaip ne kartą ir viešai minėta, sprendimą palaiko JAV administracija. Asmeniškai aš ne kartą esu sakiusi ir jau kokie aštuoneri metai nuolat tai aiškinu ir rašau, kad Lietuvai išskirtinai svarbu užsitikrinti JAV paramą karinio konflikto Lietuvos teritorijoje atveju.

Draugaudamas su savo gynėjų priešais, matyt, negali tikėtis jų paramos, ar ne? Na bet buvęs krašto apsaugos ministras, kuris savo poste išskirtinai pagarsėjo per auksinių šaukštų epopėją, labiau linkęs atstovauti verslui, o ne ginti Lietuvos nacionalinius interesus.

Nacionalinio saugumo klausimas

Taivano atstovybės ir Lietuvos santykių su Kinija klausimas yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas, o ne dalies dažniausiai žemos pridėtinės vertės verslo investicijų Kinijoje, dėl kurių taip graužiasi J. Olekas, klausimas.

Jau pati sau nusibodau, bet pakartosiu dar kartą: pagrindinis politiko darbas yra kaip galima daugiau domėtis, skaityti, gilintis, bandyti užčiuopti platesnį kontekstą ir gebėti prognozuoti.

Kita vertus, Lietuvos poziciją Kinijos klausimu palaiko visa grupė Europos Sąjungos valstybių, prie kurių, tikėtina, prisijungs ir naujoji Italijos vyriausybė, kurios labiausiai tikėtina naujoji pirmininkė davė išskirtinį interviu Taivano spaudai aiškiai stodama Taivano pusėn. Itin griežtą poziciją Kinijos klausimu pastaruoju metu užima ir Čekija.

Europos paramą Lietuvai demonstruoja ir pastarasis Lietuvos pasiūlyto ir visos Europos Sąjungos paremto lietuvio Tomo Lamanausko paskyrimas į Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojo pareigas.

Nežinau, ar J. Olekas skaito „Politico“ (tikiuosi, žinoma, kad skaito), bet leidinyje buvo pateikta nuostata, kad sprendimą lėmė ne tik kandidato kompetencijos, bet ir tai, kad toks sprendimas netiesiogiai mažina Kinijos įtaką šioje organizacijoje. Beje, Kinijos į generalinio sekretoriaus pareigas deleguotas atstovas pralaimėjo amerikietei Doreen Bogdan-Martin.

Stovėjo ant dviejų kojų

Lietuvos užsienio politika ilgai stovėjo ant dviejų kojų – santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų, pastariesiems suteikiant vienareikšmį prioritetą.

Labai ilgai oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse Kinija buvo matoma išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas.

Pasaulį reginti tik per prekybos santykių šydą, Kinija viešai skelbta Lietuvos eksporto gelbėtoja, kurios malonės Šanchajuje dar visai neseniai šaukėsi net prezidentė Dalia Grybauskaitė su didžiausia lydinčia svita.

Pastaruoju metu Lietuva vis garsiau kalba apie žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje, apie uigūrų tautos naikinimą, koncentracijos stovyklas, masinį piliečių sekimą.

Lietuvos europarlamentarai, tarp jų socialdemokratai, Europos Parlamente nuolat balsuoja už teisės aktus, kuriais remiami uigūrai ar kalbama apie būtinybę skubiai stiprinti santykius su Taivanu.

Išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos

Geopolitiniai žaidimai labai dažnai yra klampūs ir sunkiai išrišami – vis dėlto gera politika turi vieną esminę savybę: išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos ir, prognozuodamas tą ateitį, geba matyti ne vien merkantilinius interesus, bet ir platesnes – kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų tikrovės – judesių kryptis.

Pasaulis kinta kasdien, tad ir mokytis reikia kasdien. Pastaruoju metu, kai pokyčių tempas stulbina, politikų darbą privalu vertinti pagal tai, kiek ir kokiu mastu jų retorika ir darbai sugriebia ateities tendencijas, kiek plačiai jie geba vertinti reiškinius bei įžvelgti galimas netikėtas įtampas.

Čia būtinas nedidelis nukrypimas nuo temos, kuris, manyčiau, leistų geriau suprasti paties politinio žaidimo taisykles. Aiškinti jas, žinoma, nėra mano, politikės, darbas.

Tai daryti turėtų žiniasklaida ir politologai. Deja, jie tikrai to nedaro. Faktai rodo, kad abi šias grupes vienija nuoširdus savo dažnai labai menkų trumpalaikių interesų priešpastatymas valstybės interesams. Tai matoma Lietuvoje, bet dar geriau tai matoma vertinant iš europinės padangės.

Nesupranta, ką rašo

Žurnalistai pernelyg dažnai nesupranta, ką rašo, tad tiesiog pacituoja vieno ar kito politiko žodžius. Gilintis neturi nei laiko, nei noro.

Įspūdinga, jog Lietuvoje praktiškai nėra nė vieno žurnalisto, kuris gebėtų analizuoti užsienio politikos sprendimų priėmimą, anapus sprendimų glūdinčias įtampas ir galimą tų sprendimų poveikį Lietuvai, ypač šalies nacionaliniam saugumui.

Žiniasklaidoje su žiburiu reikėtų ieškoti nuoseklaus kontekstą įvertinančio komentaro tuo  ar kitu tarptautinės politikos klausimu.

Dar liūdnesnis vaizdas kalbant apie politologus. Absoliuti dauguma jų pasisakymų tėra tuščios frazės, neparemtos net techninių taisyklių, jau nekalbant apie nerašytas politikos taisykles, išmanymu.

Kai mokslininku pristatomas asmuo nesugeba nieko daugiau, kaip pigiai pamokslauti ir vertinti politikų elgesį, bet ne jų sprendimų pasekmes, yra graudu.

Kokios politikos tikėtis

Ir tada nori nenori kyla klausimas, o jei šios dvi žmonių grupės – žurnalistai ir politologai – yra tokios abejotinos kokybės, kokios politikos gali tikėtis Lietuva?

Tokios, kokią ir turi, žinant, kad jau po putino kalbos vasario 21 dieną socialdemokratų frakcijos vadas Seime aiškino, kad karas tėra konservatorių išmislas.