Karas politiką keičia lėtai

Pastaruoju metu daugelis jūsų esate linkę kritikuoti Europos Sąjungą dėl tariamo jos institucijų neveiklumo karo Ukrainoje akivaizdoje. Daug piktų žodžių sulaukia ir kai kurių valstybių pozicijos.

Panašią kritiką gimdo žmonių aukos Ukrainoje, baimė dėl galimo tolesnio karo eskalavimo.

Labai miglotas suvokimas

Vis dėlto tokie emociniai vertinimai teparodo, kad net po 18 metų narystės daugelis žmonių Lietuvoje turi labai miglotą suvokimą, kaip ta ES veikia ir ką ji realiai gali.

Įsivaizduokite pasaulį, kur Rusija užpuola Ukrainą, žudo jos žmones, griauna miestus, bet tai pasaulis, kuriame nėra nei ES, nei NATO.

Kaip manote, kiek valstybių ryžtųsi siųsti ginkluotę Ukrainai? Kiek valstybių pradėtų radikaliai riboti prekybą su Rusija? Kiek šalių taikytų vienpuses sankcijas, jeigu jų nesaugotų NATO?

Ar, tarkime, iš Bulgarijos mokesčių mokėtojų lėšų galėtų bent centas atkeliauti Ukrainos ginkluotei? Kiek valstybių tiesiog išreikštų susirūpinimą ir taip padėtų tašką?

Kuri valstybė pirma išdrįstų atidaryti sienas Ukrainos pabėgėliams, numatydama, kad galimai teks rasti vietos net 10 milijonų žmonių, jeigu nesitikėtų sulaukti paramos iš kitų valstybių?

Ir kaip manote, o kiek užtruktų suderinti 27 valstybių sprendimus, jeigu neveiktų integracinės institucijos?

Bendri sprendimai

Europos Sąjunga atsirado dėl to, kad reikėjo sukurti taikos palaikymo mechanizmą. Palaipsniui aiškėjo, kad šalia šio didžiojo tikslo, esama ir konkrečių, praktinių uždavinių.

Sąjungos nauda dvejopa: nė viena valstybė atskirai nebėra atsakinga už bendrus sprendimus. Kita vertus, sprendimų poveikis gali apimti beveik visą Europą.

Konkrečiu atveju, atskiros valstybės rizika susidurti su neprognozuojamu priešu menksta, jos gyventojų saugumą augina visos ES skėtis. Tuo pačiu metu sprendimų, nesvarbu, ar kalbame apie sankcijas Rusijos režimui, ar apie paramą Ukrainos pabėgėliams, poveikis ir apimtys išauga daugybę kartų.

Vis dėlto net ir šiame kontekste girdisi balsai tų, kurie linkę matyti tik savo interesus. Tarkime, kaip vertinti tokias valstybes kaip Vengrija, kuri net dabartinio karo akivaizdoje kartoja neketinanti atsisakyti materialinės naudos, kurią gauna iš draugystės su Rusija?

Jeigu ES nebūtų

Visus gerus dalykus — socialinės paramos sistemas, išmokas verslui, pagalbą nelaimių atvejų žmonės linkę priimti kaip privalomą duotybę. O nepajėgdami suvokti bendrų projektų naudos, jie net nesvarsto, o ką tektų išgyventi, jeigu ES niekad nebūtų susiformavusi.

Susitarti 27-ioms valstybėms su skirtingomis istorijomis, geopolitiniais siekiais ir ekonominiais modeliais yra labai sudėtinga. Ir tai, ką jau dabar karo Ukrainoje akivaizdoje daro ES, yra beveik stebuklas, ypač įvertinus tą faktą, kad dar neseniai Sąjunga neturėjo jokio paramos mechanizmo panašiems atvejams.

Paramos mastai, manyčiau, mums atrodo nepakankami ir todėl, kad ganėtinai naiviai tikime, kad egzistuoja kažkoks stebuklingas veiksmas, kuris savaime galėtų išspręsti humanitarinę krizę Ukrainoje.

Deja, net jeigu tai kam nors skamba kaip ciniška ištarmė, nėra tokios jėgos, kuri pajėgtų sustabdyti visas tragedijas.

Ieškodami stebuklingų atsakymų, patogiai pamirštame karą Sirijoje, žmogiškos tragedijos mastais Ukrainą lenkiantį Jemeną. Net dabar, per Rusijos invaziją į Ukrainą, nekalbame apie partizaninį karą Mianmare, kur žmonės kaunasi su Kinijos remiama karine diktatūra.

Problemiška Lenkijos našta

Aptariant pastarosiomis savaitėmis išryškėjusias vidines įtampas ES, atskirai verta paminėti Lenkiją.

Lenkija šiuo metu ES pirmauja pagal šalį pasiekusių ir čia pasilikusių Ukrainos pabėgėlių skaičių. ES ir jos institucijos aktyviai ieško būdų, kaip palengvinti Lenkijos naštą, kaip perkelti pabėgėlius į kitas valstybes ir padengti Varšuvos išlaidas. Apie tai nuolat kalbama ir Europos Parlamente.

Vis dėlto Lenkijos politikai, pasinaudodami šia situacija, ragina ES iki karo pabaigos atidėti finansines sankcijas šaliai, kurių jį sulaukė dėl to, kad sukūrė teisinius mechanizmus, kurie neleidžia patikrinti, ar Europos mokesčių mokėtojų Lenkijai skiriamos lėšos skirstomos teisingai.

Kitaip sakant, finansinių sankcijų Lenkija susilaukė dėl to, kad paminė Sąjungą vienijantį teisės viršenybės principą. Taip, tą patį teisės viršenybės principą, kurio taip nekenčia Putinas, nes būtent teisės viršenybė neleidžia įsigalėti autoritariniams režimams.

Tokiu būdu net Putino karas prieš demokratiją, taigi teisės viršenybę, Lenkijos valdantiesiems tampa ginklu jų kovoje su ES.

Apie tai, kad būtent Sąjungą vienijantys žmogaus teisių, teisės viršenybės principai dabar ir laiduoja pagalbą visiems Ukrainos pabėgėliams, Lenkijos valdantieji kalbėti nelinkę.

Jie nutyli ir tai, kad būtent teisės viršenybės principai, kurie garantuoja finansų skaidrumą, turi užtikrinti, kad pabėgėliams skiriama ES parama tikrai pasiektų pabėgėlius.

Nauji ES užsienio politikos akcentai

Prieš pradedant reikalauti stebuklingų Sąjungos sprendimų anapus Sąjungos ribų, privalu įvertinti ir tai, kokį vaidmenį pasaulyje priskiria sau ES.

Nors tiek krašto apsaugos, tiek užsienio politikos reikalai priskiriami valstybių narių kompetencijai, ES Saugumo strategijų turinys ir dokumentų kaita leidžia įžvelgti naujų akcentų.

Pirmąją Saugumo strategiją Sąjunga priėmė dar 2003-aisiais. Didele dalimi aną dokumentą įkvėpė Rugsėjo 11-oji. Tuomet abipus Atlanto buvo daug ryžto stiprinti demokratiją pasaulyje, ir ES tvirtai stojo į JAV pusę.

Toje, bet pabrėžiu — tik toje, strategijoje, pavadintoje „Saugi Europa geresniame pasaulyje“ matome viziją, kuri daugelio galvose asocijuojasi su sąvoka „Vakarai“.

Lietuva tuomet jau buvo ant narystės slenksčio, o ir Ukrainoje pradėjo vyrauti proeuropietiškos nuotaikos. ES buvo užvaldyta idealizmo.

Tikėtina, kad ir mums tos nuotaikos padėjo lengviau įstoti į Europos Sąjungą, mat pirmojoje Strategijoje Rytų Europa vaizduojama kaip itin perspektyvus regionas.

Pasikeitusios nuotaikos

Vis dėlto tiek Amerikos, tiek ES ganėtinai naivų požiūrį į aktyvią demokratijos plėtrą greitai ėmė keisti realybė. Optimizmą labai susilpnino 2009-ųjų metų recesija, pakirtusi visas šalis abipus Atlanto.

2011 metais prasidėjus karui Sirijoje net anglosaksų šalyse nuotaikos jau buvo pasikeitusios. Nepaisant pažado, prezidentas Barackas Obama atsisakė pradėti intervenciją Sirijoje net ir po to, kai buvo panaudotas cheminis ginklas.

Tuometinio Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono pastangos gauti parlamento sutikimą intervencijai irgi nebuvo sėkmingos.

2014 metais, kai Vakarų pasaulis tik pradėjo atsigauti po krizės, Rusija aneksavo Krymą, Artimuosiuose Rytuose susiformavo Islamo valstybė, paaštrėjo migrantų krizė.

Atsargumo link

Po poros metų Federica Mogherini, tuo metu vyriausioji ES patikėtinė užsienio reikalams, Europos vadovų įpareigota pateikė „Globalią Europos Saugumo Strategiją“: pasaulinės ambicijos buvo pamirštos, o pirmame plane atsidūrė ES žmonių gerovė ir saugumas. 2016 metais tikėtis ko nors daugiau buvo nerealu.

Dokumentą formavo dvi sąvokos — „strateginė autonomija“ ir „principingas pragmatizmas“. Abi kreipė atsargumo link. Susikoncentruojama į save, pripažįstama ribota Sąjungos galia varžytis su pasauliu.

Idealistai šią strategiją peikia už jos nuosaikumą, už itin kuklų ES vaidmenį pasaulyje, taip pat už perdėtą atsargumą ir susitelkimą į save.

ES politikos ekspertai, priešingai, akcentuoja, kad tokia Strategija pagaliau atspindi realią Sąjungos politiką ir realius iššūkius.

Suprantama, kad Sąjunga nėra nei pasaulio policininkas, nei taikdarys, nei šventųjų kooperatyvas, kuris visada aukojasi vardan kitų ir idealų. Tiesa, pabrėžiama, kad kova už idealus irgi yra pragmatiškas Sąjungos interesas.

Istorinių tabu laužymas

Praėjusį penktadienį, 2022 metų kovo 25-ąją, Europos Vadovų Taryba po keleto metų paruošiamųjų darbų patvirtino jau trečiąją ES saugumo strategiją, pavadintą „Strateginis Kompasas“. Taip jau atsitiko, kad karas Ukrainoje keitė ir jos turinį.

Nors didžia dalimi šis dokumentas ir kartoja principines 2016 metų Strategijos nuostatas, vis dėlto pripažinus, kad karas Ukrainoje reiškia naują realybę Europoje, atsirado gerokai daugiau konkretikos.

Numatytos nuolatinėje parengtyje esančios 5000 karių greito-reagavimo ES pajėgos, nuolatinis valstybių narių gynybos pajėgumo monitoringas.

Žinant, kad valstybės narės nuolat priešinosi bet kokioms pastangoms integruoti krašto apsaugą ar užsienio politiką, pokyčiai nedideli, bet laužo istorinius tabu.

Pasaulis gerokai atšiauresnis

Strategija pripažįsta, kad 2022-aisias pasaulis yra gerokai atšiauresnis, o saugumas esmingai sumenkęs.

Kinija pirmąsyk įvardijama grėsme, nors tai ir slepiama po atrodytų nekaltai skambančia „sisteminio varžovo“ sąvoka. Atvirai pripažįstama, kad pasaulyje varžosi skirtingi valstybių valdymo modeliai, demokratijai nuolat graso autoritarinės sistemos.

Vis dėlto net karas nepakeitė pagrindinės tezės. ES ir toliau regima tik kaip aktyvi tvarkos rėmėja, bet ne pasaulio policininkas. Vėl kartojama, kad nesaugiame pasaulyje mūsų prioritetas — pačios ES saugumas ir interesai, o ne pasaulio gelbėjimas.

Patinka mums Lietuvoje ar nepatinka, bet būtent iš tokios perspektyvos privalu vertinti ES atsaką į Rusijos invaziją. Gal mūsų istorinė patirtis ir mūsų interesai mums sako, kad tai pernelyg kuklus pasirinkimas, bet kol kas jis toks.

Pagrindinis ES uždavinys už Sąjungos ribų — ne kurti demokratiškas ar net taikias valstybes, tačiau valstybes, kurios bent jau laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų.

Baudžia už karą

Dabar ES baudžia Rusiją ne už istorinį revizionizmą, ne už atvirą kovą su demokratija, bet už karą, kuris jokia forma nėra suprantamas ar juo labiau teisėtas. Baudžia už karą, kurį pradėdama Rusija atvirai metė iššūkį bet kokiems tarptautiniams įsipareigojimams.

Mums privalu suprasti, kad pati ES — tai milžiniškas tarptautinių įsipareigojimų ir valstybių įsipareigojimų viena kitai rinkinys. Ir tas rinkinys dovanojo ES valstybėms niekada iki tol neregėtus 70 taikos metų.