MENIU

Komentarai (0) Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

Kaip pasmaugti šalį savo rankomis

Kaip pasmaugti šalį savo rankomis

Šiandien paskutinis vaizdo įrašas prieš vasaros atostogas.  Tiesa, tai nereiškia, kad aš tik atostogausiu ir nedirbsiu. Dirbsiu kasdien,  — iki rugsėjo daug jėgų skirsiu Lietuvos vidaus politikos analizei.

Kai dirbi Briuselyje, dėmesys išsisklaido. Šiemet praktiškai visas atostogas, išskyrus savaitę Estijos pajūryje su barokine muzika, praleisiu namuose, tad turėsiu realią galimybę kasdien klausyti radijo, žiūrėti televizijos laidas ir skaityti portalus. Tad tiems, kuriems įdomi mano nuomonė, padėsiu rasti argumentų už ar prieš tą ar kitą partiją. Rinkimai nenumaldomai artėja.

Rašysiu savo bloke, dalinsiuosi socialiniuose tinkluose ir, žinoma, nuolat darysiu tiesiogines transliacijas savo Facebook‘o paskyroje.

Pastaruoju metu stebėdama Lietuvos politinius diskursus labiau domiuosi tuo politiniu lauku, kuris formuojasi apie „Respublikos“ leidinių grupę. Kadangi daug laiko skiriu ir propagandiniams Rusijos naratyvams, kartais netenku žado, kaip nuostabiai tiksliai neretai jau kitą dieną  „Respublika“ atkartoja putino propagandistų kalbas.

Kas konkrečiai tai lemia, sunku pasakyti. Gal anuos ta Rusija ir finansuoja, gal tiesiog „Respublikos“ žurnalistai ir komentatoriai tingi dirbti ar nėra pakankamai kūrybiški, tad paprasčiausiai vagia svetimas mintis ir šūkius. O gal nepilnavertiškumo kamuojamos galvos vienodai niūriai regi pasaulį, ir jokio kito problemų sprendimo kelio, išskyrus brutalią jėgą, negeba matyti.

Labiau argumentuotą nuomonę apie tai, kokios priežastys lemia minėtus sutapimus,  galima būtų  susidaryti, jeigu tekstuose nors kartkartėmis būtų pateikiami argumentai, kodėl tapomas toks juodas peizažas.

Kadangi nėra skaičių, ir neaišku, kokie faktai konkrečiai leidžia teigti, kad žmonės Lietuvoje jau masiškai nebeišgyvena, oponuoti sudėtinga. Aišku tik tai, kad neapykanta skleidžiama plačiai.  Žinant, koks dabar trapus pasaulis, tokia laikysena yra geriausia dovana bet kuriam Lietuvos priešui ir neįtikimai panašėja į situaciją, kuri klostėsi Lietuvoje 1940 metų pavasarį. Jeigu norite įsitikinti, kad nesutirštinu spalvų, dar kartą perskaitykite puikią Norberto Černiausko knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.

Vis dėlto šiandien kalbėsiu ne apie marginalus. Kalbėsiu apie tuos, kurie jau trisdešimt metų sako esantys rimta Lietuvos partija. Taigi, apie socialdemokratus.

Jau kuris laikas įdėmiai seku šios partijos lyderių pasisakymus bei partijos interneto svetainę. Ypač pastaroji, mano galva, labai neblogai rodo, kaip savo rinkėją mato ir suvokia šie Lietuvos kairieji.

Partiniai taikos balandžiai

Pirma. Lietuvos socialdemokratai yra taikos balandžių partija ir atstovauja žmonėms, kurie karo nematys, net jeigu bombos kris ant jų galvų. .

Partijos svetainėje veltui ieškosite nuorodų ar minčių apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Be abejo, kodėl ir dėl ko vyksta karas — irgi nė žodžio. Tiesa, giliau pasiraustę galite rasti filosofinį partijos lyderės Vilijos Blinkevičiūtės samprotavimą apie tai, kad privalu „dėti visas pastangas dėl Vakarų civilizacijos pergalės Ukrainoje ir susitarti dėl vieningos, Lietuvos nacionalinius interesus atitinkančios užsienio politikos principų“[1].

Apie tai, kas V. Blinkevičiūtės galva, yra Vakarų civilizacija, ką konkrečiai reiškia Vakarų civilizacijos pergalė, jau nekalbant apie tai, kaip ta Vakarų civilizacija ar jos pergalė siejasi su Lietuvos interesus atitinkančia užsienio politika, — paaiškinti nesivarginama.

Kiek esu mačiusi ir girdėjusi p. V.Blinkevičiūtės viešą ir neviešą kalbėjimą,  gana drąsiai galiu pasakyti, kad netikiu, kad ji sugebėtų rišliai papasakoti, kaip jį tą Vakarų civilizaciją suvokia ir kaip tame kontekste mato Lietuvą. Ji tiesiog niekada tokiomis temomis nekalba, jos aistra — nuolatinis baisėjimasis vyriausybė, kuri viską sugriovė. Ką konkrečiai sugriovė, neaišku, bet, na suprantate, labai viskas dabar baisu.

Nuoširdžiai netikiu (pabrėžiu, nežinau, tad remiuosi prielaida), kad p. V. Blinkevičiūtė pati rašo tuos skambius proginių šūkių tekstukus. O tie kalbų rašytojai, ganėtinai akivaizdu ir cituojamame ir daugybėje kitų tekstų, nesistengia, kad tekstai būtų logiški. Beje, tokiu būdu jie sąmoningai ar ne demonstruoja, kad negerbia savo partijos lyderės, o partijos simpatikus laiko nepajėgiais suvokti sudėtingesnių tekstų.

Jeigu vis dėlto tas nerišlias mintis dėsto pati V. Blinkevičiūtė, tai esmės nekeičia. Loginių ryšių tose kalbose nėra, ir jos demonstruoja tik minties negalią.

Konservatorių sąmokslas

Svarbiausia socdemų skleidžiama žinia — ir ji visada bus išskirtinai pažymėta tekste, — kad yra kažkoks konservatorių, pasak kito partiečio,  „sakytume, supaprastintas pasaulio vaizdas“[2], kuris laisvai sudaromas ir teatspindi konservatorių interesus.

Vėl grįžkime į loginio samprotavimo laukus, kurių normaliose šeimose ir mokyklose  vaikai išmokomi iki kokių 15 metų, bet Lietuvos socdemai neįveikia per ilgą gyvenimą.

„Susitarime nėra aiškiai sutariama dėl nacionalinių interesų“, dėsto socdemas.

Ką toliau kalbėtų mąstantis ir kompromiso ieškantis politikas?

Akivaizdu, paaiškintų, kokie tie interesai. Bet veltui ieškosite atsakymo. Netiesiogiai galima daryti tik prielaidą, kad socdemų pasaulio vaizdas yra  kažkoks sudėtingas, priešingas „supaprastintam“ konservatorių pasaulio vaizdui, ir gal net tiek sudėtingas, kad net aprašyti jo neįmanoma, tad net nebandoma.

Kompromisą ką tik minėjau dėl to, kad  čia cituojami pasažai yra paimti iš tekstuko, kurio pavadinime sakoma, kad būtina siekti kompromiso.

Ironizuodama galiu tik pasakyti, kad matyt sudėjus supaprastintą konservatorių ir sudėtingą V. Blinkevičiūtės socdemų pasaulio vaizdą gausime kažkokį plokščią darinį, kur viskas sutraukiama į nuo nepriteklių kenčiančių pensininkų ir žmonių prie staklių raudas.

Rinkėjas kvailas — viską suvalgys

Piršte peršasi antroji išvada. Lietuvos socialdemokratai yra partija, kuri tiek negerbia savo rinkėjų, kad net nesistengia su jais kalbėti, kaip su protaujančiais žmonėmis.  Tai partija, kuri padalina nosinių ir pirštu baksteli į kaltuosius, na tuos — konservatorius.

Kai negerbi savo rinkėjų ir perki juos pigiausi būdu, net vantos lapu nebandydamas pridengti minties skurdumo, bet kokie samprotavimai bus pertekliniai. Tad ir nesivargina socdemai kalbėti apie tai, o kas išties lemia užsienio politikos kryptis, kodėl ir kokiu laipsniu Lietuva yra priklausoma nuo stulbinančiu greičiu kintančio pasaulio, kurie konservatorių pasaulio vaizdai nėra tikslūs ir kodėl anų siūloma vizija netinkama.

Trečia, tai yra savęs nereflektuojanti partija, ir kaip tokia ji labai pavojinga.

Vasario 23 dieną, likus vienai dienai iki karo ir jau po to, kai putinas pasakė savo garsiąją karo kalbą, socdemų frakcijos Seime lyderis Gintautas Paluckas drąsiai dėstė, kad padėtis „po tarptautinę bendruomenę šokiravusios Vladimiro Putino kalbos ir ją lydėjusių Kremliaus sprendimų […] nepasikeitė tiek, kad būtų realus pagrindas keisti Lietuvos biudžetą, numatant daugiau lėšų krašto gynybai“[3].

Kartoju, šita mintis dėstoma 2022 metų vasario 23 dieną, po atvirų putino grasinimui Ukrainai,  po gerus keturis mėnesius nenutylančių garsiausių pasaulio saugumo analitikų perspėjimų, kad iki karo liko suskaičiuotinos valandos.

Bet koks skirtumas socdemui, jeigu jis puikiai žino, kad „Rusijos agresyvioje politikoje nieko naujo, todėl ir nuo prioritetinio siekio spręsti pirmiausiai socialinius klausimus šalies viduje nereikėtų atsitraukti“.  Pasak socdemų, apie karą konservatoriai kalba tik norėdami įbauginti visuomenę, kad eskaluojant karo temą gyventojų dėmesys atsitrauktų nuo aktualių vidaus politikos problemų.

Jeigu partija gerbtų savo rinkėjus ir save kaip racionalų politinį darinį, jos nariai sėstų ir apsvarstytų, kas išties sutrukdė jiems pastebėti  gaisrą, kuris jau mažiausiai aštuonerius metus smilko pavojingai arti Lietuvos. Vis dėlto, jeigu toks svarstymas ir vyko, visuomenė apie tai nieko nesužinojo.

Spėsiu dar kartą. Apie socdemų savo kalbų ir veiksmų nacionalinio saugumo srityje peržvalgą net karui prasidėjus nesužinojome todėl, kad tokio apmąstymo nebuvo. Dar daugiau. Jo nėra ir dabar.

Kaip šios partijos viešose kalbose nėra Ukrainos. Gal todėl, kad nemato karo Ukrainoje grėsmės Lietuvai, nes sudėtinga jų pasaulio vizija tokio karo nepastebi? O gal supranta, kad jų rinkėjas tas, kuriam tas karas, kaip sakoma, vienodai rodo?

Pigios propagandos pinklėse

Ketvirta, Lietuvos socialdemokratai yra partija nesuvokianti, kad šūkiai negali pakeisti nei kritikos, nei darbo, nei sprendimų.

Tarkime, dabar jie aktualizuoja kitą — infliacijos ir jos suvaldymo klausimą. Apie tai noriai ir daug visur, kur tik gali, — nuo apmokamų rašinėlių regioninėje spaudoje iki socialinių tinklų —  kalba pati partijos lyderė, turinti labai paprastą sprendimą: kadangi kainos auga, reikia didinti pajamas neturtingiesiems, …. taigi, dar kartą padidinti kainas.

Klausimo, o kas lemia kainų augimą,  išvengta. Tiesa, net kelis kartus per pastaruosius porą mėnesių įvairiuose tekstuose rašoma, kad kainos kyla tada, kai valdžioje konservatoriai.

Suprask, kaip nori. Tarkime, gal tai reiškia, kad kažkokiu būdu eliminavus konservatorius infliacija, jeigu ne visame pasaulyje, tai bent Lietuvoje išnyktų? O gal panaikinus konservatorius, ir tai reiškia, gąsdinimus, ir karo nebūtų? Beje, kainos Lietuvoje išskirtinai sparčiai kilo ir 2010-2012 metais prieš krizę, kai valdžioje buvo ta pati Blinkevičiūtė.  

Deja, dabartinės infliacijos pasaulyje ir ypač Europoje priežastis didžia dalimi yra karas ir globalizacijos pabaiga, kuri pasirodo užsidarančių rinkų pavidalu ir pasiūlos stygiumi. Kalbant paprastai, visi vaikosi rinkas sparčiai paliekančių prekių.

Lietuvos atveju papildomą spaudimą kainoms daro ir didžiausiu tempu Europoje augančios algos. Labai solidi  valdančiųjų parama silpnesnėms gyventojų grupėms — augančios pensijos, išmokos,  etc. irgi didina kainas.

Jeigu be atodairos toliau augs pajamos, kaip siūlo socdemai, beveik neabejotinai pateksime į vadinamąją kainų- darbo užmokesčio spiralę, kai suvaldyti procesus bus praktiškai nebeįmanoma ir labiausiai nuo to kentės neturtingiausi Lietuvos žmonės. Deja, tokia yra ekonomikos logika. 

Iki naujojo rinkimų ciklo, kuris prasidės jau kitą pavasarį, o baigsis 2024 metų rudenį, laiko vis mažiau. Norite pokyčių, — pagalvokite, ar prasminga balsuoti už tuos, kurie nesugeba rišliai argumentuoti savo pasiūlymų bei kritikos oponentams, kalba primityviais šūkiais, karui prasidėjus negirdi krentančių bombų švilpesio, o gaisrą gesinti siūlo benzinu.


[1]https://www.lsdp.lt/v-blinkeviciute-apie-susitarima-del-uzsienio-politikos-dabartiniam-tekstui-nepritariame-butina-ieskoti-kompromiso/

[2] Ten pat.

[3] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1623602/opozicija-nesupranta-valdanciuju-susirupinimo-saugumu-juk-rusijos-veiksmuose-nieko-naujo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *