MENIU

Komentarai (0) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Išvirkščioji melo pusė nėra tiesa

2016 vasario 7 d. V eilinis sekmadienis

Ar gali būti atsivėręs Dievui meluodamas sau? Ar gražiosios melo formos yra tiesa, suteikianti gyvenimui prasmę?

Kasdien, diena dienon, esu verčiama tuo tikėti. Vaikystėje buvau mokoma būti „gera“, kas reiškia nepykti ir visada klausyti tėvelių. Norėdama būti „gera“ mama, turėjau tikėti, kad negaliu pavargti ir negaliu nuleisti rankų. Šią savaitę buvau labai nuoširdžiai įtikinėjama, kad daugybė metų mokymosi, šimtai perskaitytų ekonomikos knygų yra niekis palyginus su „praktine“ neišsilavinusių logika, kuri esą leidžia panaikinti skolą net tada, kai pajamos mažesnės už išlaidas.

Panašias „tiesas“ dėsto net kunigai. Daugybę metų lankiusi vieną Vilniaus Bažnyčią, mylėjusi ir gerbusi jos bendruomenę, kurioje buvo jauku ir miela ieškoti Dievo, pasitraukiau, kai Bažnyčioje pasirodė patetiškas kunigas, nuolat kvietęs tikėti tuo, ko nematė mano akys. Ypatingai keista buvo ano kunigo logika, kad turtas, sėkmė ir gera sveikata esą įrodo, jog Dievas myli tomis „gėrybėmis“ apdovanotus žmones. „Kai mylime kitą žmogų, mes priimame jį ir nesiekiame, kad jis pasikeistų. Kai mylime, mes siekiame, kad jis būtų laimingas, laisvas, ramus, sveikas, turtingas, sėkmingas, linksmas“, — dabar rašo tas kunigas, prieštaraudamas pats sau.

Aš gi kažkodėl (nors manau žinanti kodėl), mylimiems žmonėms linkiu ne sėkmės, ramybės ir jau tikrai ne turto, bet išlaikyti, pakelti skausmus ir kančias, kurios lydi kiekvieno Dievui atsidavusio ir jo ieškančio žmogaus kelią, nepasiduoti masinei visada aplink tvyrančiai saviapgaulei, o beprotiškai drąsiai elgtis taip, kaip sako širdis.

Argi nebuvo beatodairiškai kvaili (arba drąsūs) žvejai, kurie, priešingai bet kokiai savo gyvenimo praktikai, vis dėlto išplaukė į Genezareto ežerą, užmetė tinklus ir užgriebė didelę daugybę žuvų? Argi jie paklausė savo tėvų, kai viską palikę nuėjo paskui Jėzų?

Argi tikrai meilė širdyje negali bręsti kartu su pykčiu, kuris tai meilei suteikia aistros ir galios?

Jeigu ne pyktis dėl neteisybės, tingumo, klestinčio neišmanymo, manyje niekada nebūtų meilės, kuri leidžia vėl ir vėl kartoti ir mokyti. Jei ne pyktis, nebūtų meilės mano mokiniams ir nebūtų meilės mano tautai.

Mokytojo pašaukimas yra meilė vaikui, bet mokytojo pašaukimas yra ir teisingumas: pyktis dėl mokinio tingumo, proto rambumo ar sielos vangumo.

Žmogus, net jeigu tai kunigas, kviečiantis visada ir visus mylėti išties yra demagogas, nemylintis nė vieno žmogaus, o mylintis dogmą, raidę, kuri jam padeda jaustis tobulu.

Nenoriu būti tobula. Taip, norėčiau būti šventąja, bet nesu skaičiusi nė apie vieną šventąjį, kuris buvo tobulas. Jie buvo aistringi. Jie buvo užsispyrę. Jie elgėsi ne taip, kaip visi tikėjosi, nes jie elgėsi ne pagal žmonių, o pagal Dievo žodžius.

Dievas nėra ant ruožavo debesėlio sėdintis senukas vakarais plepantis saldžias pasakas mažiesiems. Jis nėra drungnas, priešingai, negailestingas: kartą užmetęs tinklus, nebepaleidžia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *