Pastarosiomis dienomis manęs dažnai klausia, kaip vertinu naujuosius pasiūlytus socialinio modelio dokumentus?
Šioje diskusijoje esminis klausimas — apie ką kalbame? Iš esmės mokslininkai, kurie siūlo liberalizuoti darbo santykius, kalba absoliučiai adekvačius dalykus. Taip, jeigu norime daugiau darbo vietų, tie santykiai turėtų būti liberalesni. Tikrai sunku suvokti, kodėl darbdaviui tokiu aukštu laipsniu permetamos motinų įdarbinimo problemos, ar visokie formalūs forminimai, etc.
Mokslininkai, kurie kalba apie pensijų sistemos pokyčiuos, irgi dėsto logiškus dalykus.
Tik — visi šitie reiškiniai turi būti analizuojami ne atskirai, o kontekste. Tai pirma. Socialinis modelis tai ne atskiri teisiniai dalykai (juokinga jau vien tai, kad politinės ekonomijos dalyką kurią darbo teisės profesorius, kuris, bent taip matoma iš atpasakojimų žiniasklaidoje, nesugeba atsakyti į klausimus apie siūlomo modelio logiką).
Antra, demokratinėse šalyse socialinius modelius kuria visuomenė per savo partijas. Mokslininkai tiesiog nėra įgalioti spręsti socialinius ginčus ir formuoti socialinius modelius (kurie beje tikrai gerokai plačiau, nei įstatymai). Mokslininkai gali teikti patarimus politikams. Jie gali juos analizuoti, parodyti problemas bei analizuoti susidarančias vidines įtampas.
Tačiau socialinius modelius formuoja politikai ir partijos, remdamiesi savo visuomenės mąstymo logika, mentalitetu, tradicijomis, papročiais. Tai ir yra politikų paskirtis — polemikoje rasti daugumai priimtiną savitarpio ryšių formą.
Socialinis valstybės modelis šiaip jau yra tam tikra gana neapibrėžta vertybių struktūra, formuojanti šalies politinę ekonomiką. Socialinis modelis nėra įstatymų rinkinys, tai platesnis reiškinys, apimantis ir nerašytas taisykles, papročius, įprastas gyventojų veikimo logikas. Moderniame pasaulyje ji pasirodo kaip viešąją politiką ir viešuosius finansus teisiškai reglamentuojanti erdvė, apimanti ir platesnio ar siauresnio masto gerovės valstybės elementus (sveikatos apsaugą, švietimą, pensijas ar/ir socialinės paramą tais ar kitais gyvenimo momentais).
Tai, kas ypač svarbu, socialinis modelis turi būti suvokiamas tik kaip sistema, kurią galima bandyti aprašyti per apmokestinimą, viešąsias paslaugas, užimtumo ir socialinės saugos politikas. Iš esmės visų turtingų modernių valstybių apmokestinimas paremtas gebėjimo mokėti principu (nemoka mokesčių tie, kurie neturės pakankamai pajamų išgyventi, — tarkime, JAV mokesčių valstybės biudžetui nemoka apie pusė šalies gyventojų); ir tai reiškia šios šalys taiko progresinę mokesčių sistemą. Socialinę sistemą apibūdina ir tai, kokiu būdu teikiamos tos viešosios paslaugos — švietimas ir sveikatos apsauga — kurios, skirtingai nei teisėsauga ar valstybės valdymas, yra individualizuotos, taigi gali būti teikiamos ne vien biudžeto lėšomis. Taigi, kai kuriose valstybėse visų pakopų švietimas nemokamas, tuo tarpu kitur — mokamas, tarkime, aukštasis mokslas ir panašiai. Sveikatos apsauga gali būti finansuojama iš biudžeto, dalinai finansuojama iš biudžeto (pats žmogus dar perka privatų draudimą) ar tik privatus.
Užimtumo politika šalyse, kurios labiau orientuojasi į laisvą rinką, darbo vietos menkai apsaugotos ir darbdavys turi daug galių žmones atleisti (sakome , darbo rinka lankstesnė). Kitos šalys samdos ir atleidimo procesus reguliuoja, taip apsaugodamos žmones nuo pernelyg drastiškų darbdavių veiksmų. Itin didelės, tarkime, išeitinės išmokos stabdo darbo vietų kūrimą, tad didina nedarbą.
Galiausiai labai svarbi ir socialinių išmokų sistema — nedarbo, motinystės, neįgalumo ir panašiai. Šioje sistemoje išskirtinas dėmesys paprastai tenka pensijų kaupimui ir jų išmokoms, sulaukus tam tikro amžiaus.
Apibendrintai galima sakyti, kad egzistuoja trys pagrindiniai valstybės socialinio saugos modelio variantai.
Pirmas. Ideali socialdemokratinė gerovės valstybė, kuri individui bando garantuoti gana aukštą autonomijos – sugebėjimo išgyventi įvairiose situacijose – laipsnį, taip sumažindama jo priklausomybę nuo šeimos ir / ar rinkos. Trumpai sakant, socialine politika bandoma įveikti rinkos netobulumus (nelygybę, skurdą, socialinę atskirtį, kai kurių paslaugų neįperkamumą ir pan.). Šio tipo socialinė politika dominuoja Skandinavijos šalyse – Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje ar Islandijoje.
Antras. Pagal krikščioniško mokymo dvasią susiformavusiose socialinėse ir politinėse sistemose (vadinamoji socialinė rinka) vyrauja subsidiarumas (tarkim, reikšmingas bendruomenės vaidmuo) ir socialinės apsaugos schemos, kurios šiek tiek švelnina rinkos netobulumus, tačiau neleidžia panaikinti gana aukšto visuomenės išsisluoksniavimo laipsnio. Tokie, pavyzdžiui, yra Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Austrijos, Belgijos ar Prancūzijos socialiniai modeliai.
Galiausiai trečias variantas. Pagal liberalizmo dvasią susiformavusios nuostatos remiasi prielaida, kad problemas iš esmės turi spręsti rinka, ir individas turi būti pasiruošęs iš galimų bėdų suktis pats, valstybei paliekant kovą tik su absoliučiu skurdu… Taip mąstant, rinkos netobulumas nešalinamas, nes tobulinti tobulus daiktus būtų kvaila, o visuomenės socialinis netolygumas pripažįstamas kaip norma. Pagal tokį modelį sumeistrautos Japonijos, Šveicarijos, Kanados ar JAV sistemos.
Esminė žinia ta, kad visi minėti modeliai gali veikti ir padėti daugeliui žmonių daugiau ar mažiau priimtinai gyventi, bet būtina suderinti užimtumo (plačiau – darbo rinkos ir ekonomikos, siauriau – pajamų) ir kitas politikas.
Visos trečio varianto valstybės pasižymi ribota socialine sauga, užtat jų stiprioji pusė – gana solidus darbo užmokestis, didelis neapmokestinamų pajamų pagrindas (beje, visai šeimai, įskaitant nedarbingus vaikus) ir didelė bendrų visuomenės pajamų (BVP) dalis, tenkanti samdomam darbui. Tarkim, JAV samdomų darbuotojų pajamos šiek tiek viršija 60 proc. BVP, Šveicarijoje ir Japonijoje – dar daugiau. Taigi nors valstybė ir neprisiima rimtos socialinio perskirstymo naštos, šis ekonomikos modelis leidžia nemažai visuomenės daliai pačiai įsigyti ir mokamą aukštąjį mokslą, ir papildomą medicinos draudimą, ir pagalbą senatvėje (tarkim, senelių priežiūros paslaugas).
Senosiose Europos valstybėse paprastai veikia gerokai labiau į socialinę saugą orientuotas pirmasis (gerovės) valstybės modelis, kai per biudžetą perskirstoma apie pusė valstybėje sukurto produkto (pajamų). Daugumoje šių valstybių gyventojų aukštą gyvenimo lygį garantuoja apie 50 proc. šalies pajamų, skiriamų samdomam darbui, ir aiški apmokestinimo logika: mokesčiai valstybei mokami tik pasiekus tam tikrą pajamų lygį, susietą su realia galimybe padoriai išgyventi. Santykinai didesnė nei antrojo varianto valstybėse visuomenės globa šiuo atveju derinama su santykinai mažesne samdomo darbo pajamų dalimi (dėl to samdomi darbuotojai turi mažiau galimybių išgyventi, kai dėl kokių nors priežasčių – ligos, nedarbo – netenka pajamų).
Grįžkime į Lietuvą. Čia sistema statoma ant visiškai nestabilių ir nesubalansuotų pamatų. Manoma, kad per valstybės biudžetą turi būti perskirstoma kuo mažiau, tarsi šis perskirstymas būtų ne visuomenės sutarimo klausimas, o kažkoks savaiminis biblinis blogis. Kita vertus, prisidengus konkurencingumo kėlimo šydu ir empiriškai nepatvirtinamu teiginiu, kad visas gėrybes ir pajamas valstybei generuoja eksportas (savotiška XVII amžiaus merkantilizmo atmaina kai kuriose XXI amžiaus galvose), šis skatinamas pirmiausia labai menku darbo užmokesčiu ir labai mažais pelno mokesčiais. Taigi, verslas visus socialinius dalykus permeta pačiai visuomenei, prie kurios gėrio tiesiogiai menkai prisideda. Darbo vietų kūrimas, pateikiamas kaip valstybės išgyvenimo sąlyga, tėra absurdas, jeigu tas darbo vietas priversta finansuoti pati visuomenė.
Turime išsigimusią pajamų ir mokesčių apytakos sistemą – valstybės pajamos labai menkos (kaip minėta, vos per 30 proc.) ir tai reiškia, kad ji yra nepajėgi užtikrinti turtingesnių ES valstybių per biudžetą vykdomų socialinės saugos programų, nors imasi jas žadėti.
Kita vertus, piliečių poreikiai negali būti tinkamai patenkinti ir privačiai, nes daugumos gyventojų pajamos yra kuklios ir nepakankamos, kad būtų įperkama privati medicina, laisvalaikio paslaugos ar investicijos į savo išsilavinimą. Taip kenčia į vidaus rinką orientuotas, visų pirma smulkesnis verslas. Be abejo, gana kuklių absoliučios daugumos, visų pirma samdomų darbuotojų pajamų neužtenka ir pakankamoms lėšoms įvairų bėdų atveju sukaupti, ir tai permetama labai menkam valstybės biudžetui. Taip didėja viešųjų finansų įtampa.
Ratas užsidaro: šalies eksportas (kuris priklauso nuo ypač dabar labai neapibrėžtų išorinių sąlygų) palaikomas labai menku atlygiu. Tai naikina stabilią ir „normalią“ (sąžiningą) vidaus rinką, taigi ir didesnės dalies vidaus rinkoje veikiančio doro verslo išgyvenimo galimybes. Kita vertus, labai menkos daugelio pajamos, negarantuojančios net elementaraus išgyvenimo, reikalauja, kad dalis išgyvenimui būtinų pajamų būtų kompensuojamos kaip socialinės išmokos.
Ką keičia siūlomi įstatymai? IŠ ESMĖS NIEKO.
Jie palengvina dalies verslo, visų pirma investuotojų, situaciją. Pakeitus Darbo kodeksą pagal Investuotojų forumo reikalavimus, Lietuvos konkurencingumo reitingas tikrai padidės. Bet šalies gyventojų situacija ne tik nepagerės, bet ir bus dar problematiškesnė. Taigi, toliau augs emigracija jaunimo grupėje.
Pažiūrėkime į šią lentelę. Čia paimti darbo rinkos duomenys iš The Global Competitiveness Report skirtingų metų leidinių
Atskirų darbo rinkos rodiklių efektyvumo palyginimas (vieta tarp 144 valstybių)
| 2009/10 | 2010/11 | 2011/12 | 2012/13 | 2013/14 | 2014/15 | ||
| 7 ekonomikos atrama Darbo rinkos efektyvumas | 48 | 48 | 54 (4,5) | 65 (4.4) | 69(4.3) | 53 (4.3) | |
| 7.01 | Darbuotojų-darbdavių bendradarbiavimas | 67 | 67 | 73 (4,3) | 70 (4,3) | 72 (4.3) | 87 (4.1) |
| 7.02 | Darbo užmokesčio lankstumas | 9 | 9 | 8 (6,0) | 8 (5.9) | 7 (5,9) | 8 (6.0) |
| 7.03 | Samdos ir atleidimo praktikos | 107 | 107 | 117 (3,2) | 118 (3,3) | 130 (3,1) | 125 (3.0) |
| 7.04 | Išeitinių išmokų sąnaudos (įvertintos, kaip apmokamos savaitės) | 58 | 58 | 62 (30) | 109 (25) | 111 (24,6) | 112 (24,6) |
| 7.05 | Mokesčių įtaka darbo paskatoms | n/d | n/d | n/d | n/d | 120 (3.0) | 124 (2.9) |
| 7.06 | Darbo užmokesčio ir produktyvumo santykis | 18 | 18 | 22 (4,6) | 23 (4.6) | 14 (4,7) | 12 (4.8) |
| 7.07 | Pasikliovimas profesionalia vadyba | 54 | 54 | 56 (4,5) | 55 (4.4) | 48(4.6) | 50 (4.5) |
| 7.08 | Šalies gebėjimas išlaikyti talentus | n/d | n/d | n/d | n/d | 127 (2.5) | 119 (2.7) |
| 7.09 | Šalies gebėjimas pritraukti talentus | n/d | n/d | n/d | n/d | 135 (2.1) | 129 (2.3) |
| 7.10 | Moterų dalis darbo jėgoje, santykis su vyrais | 14 | 14 | 20 (0,91) | 9 (0,95) | 10 (0,95) | 13 (0,95) |
Ką matome? Darbo rinka Lietuvoje balansuojama tuo, kad labai sudėtinga ir nekonkurencinga samdos ir atleidimo, itin prasto darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimo praktika, didelės išeitinės išmokos kompensuojami itin lanksčia darbo užmokesčio praktika (atlyginimai iš esmės keičiami darbdavio iniciatyva, kai jam to norisi) ir labai geru darbo užmokesčio ir produktyvumo santykiu.
Kas pasikeičia, jeigu mes liberalizuojame samdos ir atleidimo praktikas bei siauriname išeitines išmokas? Investuotojams tampame patrauklesni. Tai tiesa. Tačiau darbuotojų padėtis tampa dar problematiškesnė. Darbo vietų gal ir padidės (tiesa, abejoju dėl minėtų 90 tūkst.), bet atlyginimai tikrai neaugs. Beje, ir modelio autoriai žada apie 3-4 proc. darbo užmokesčio padidėjimą, kuris iš esmės padėties nekeičia. Šiaip standartinė ekonomikos teorija teigia, kad susilpnėjus darbuotojų derybinėms galioms (o tai tikrai užprogramuota) atlyginimai krenta. Turėsime naują emigracijos bangą. Ar tikrai šito norima? Abejoju. Smulkus verslas irgi nieko neišlošia, nes vidaus rinka ir toliau bus labai ribota, ypač periferijoje.
Ir bendras rezultatas skiltyse 7.08 Šalies gebėjimas išlaikyti talentus ir 7.09 Šalies gebėjimas pritraukti talentus jau dabar skandalingai žemas (atitinkamai 119 ir 129 vietos iš 144 šalių) bus dar prastesnis.
Dabar palyginkime Lietuvos ir Šveicarijos darbo rinkų rodiklius. Esminis skirtumas — Šveicarija stengiasi palaikyti balansą visose srityse. Ir turi rezultatą: tai protams patraukliausia pasaulio šalis, kuri ir savus talentus išlaiko geriausiai
Lietuvos ir pirmą vietą pasaulyje pagal darbo konkurencingumą užimančios Šveicarijos rodiklių palyginimas
| Lietuva | Šveicarija | ||
| 7 ekonomikos atrama Darbo rinkos efektyvumas | 53 (4.3) | 1 (5,8) | |
| 7.01 | Darbuotojų-darbdavių bendradarbiavimas | 87 (4.1) | 1 (6,2) |
| 7.02 | Darbo užmokesčio lankstumas | 8 (6.0) | 15 (5,7) |
| 7.03 | Samdos ir atleidimo praktikos | 125 (3.0 | 2 (5,7) |
| 7.04 | Išeitinių išmokų sąnaudos (įvertintos, kaip apmokamos savaitės) | 112 (24,6) | 38 (10,1)) |
| 7.05 | Mokesčių įtaka darbo paskatoms | 124 (2.9) | 11 (5,1) |
| 7.06 | Darbo užmokesčio ir produktyvumo santykis | 12 (4.8) | 5 (5,3) |
| 7.07 | Pasikliovimas profesionalia vadyba | 50 (4.5) | 7 (5,9) |
| 7.08 | Šalies gebėjimas išlaikyti talentus | 119 (2.7) | 1 (5,8) |
| 7.09 | Šalies gebėjimas pritraukti talentus | 129 (2,3) | 1 (6,1) |
| 7.10 | Moterų dalis darbo jėgoje, santykis su vyrais | 13 (0,95) | 43 (0,87) |
O verslui , jeigu jis nori geresnių gyvenimo sąlygų, labai verta panagrinėti ir savo problemas. Jos va čia.
Kai kurių darbo ir verslo struktūrų palyginimas
| Ekonomikos atramos | 2009/10 | 2010/11 | 2011/12 | 2012/13 | 2013/14Vieta, balai iš 7 | 2014/15 | |
| 7 | Darbo rinkos efektyvumas | 48 | 48 (4.6) | 54 (4,5) | 65 (4,4) | 69(4.3) | 53 (4,3) |
| 8 | Finansų rinkos išsivystymas | 89 | 89 (4.0) | 89 (3,9) | 87 (3,9) | 87 (3.8) | 65 (4.1) |
| 11 | Verslo išmanumas | 49 | 49 (4,2) | 54 (4,1) | 56 (4,2) | 48 (4.3) | 49 (4,3) |
| 12 | Inovacijos | 51 | 51 (3.4) | 48 (3,4) | 43 (3,5) | 44 (3.6) | 44 (3.6) |
Tema labai ilga. Ir tikrai reikalauja detalios analizės. Bet esminė problema akivaizdi. Kol Lietuvos socialinių mokslų būklė tokia, kaip dabar, proveržio nebus ir politikoje. Nors socialinis modelis — politikų darbas, tačiau jie turi būti adekvačiai išprusę. O tam neužtenka dabartinio diskusijų lygio.
Dekoju uz idomu straipsni.
Norejau paklausti keleto klausimu. Jei dabar Lietuva atsidurusi tarsi tokiame uzburtame rate, kodel nemanote, kad patrauklumo padidinimas investuotojams galetu tapti raktu is to rato istrukti? Ar turite ideju, ka dar, be patrauklumo investuotojams padidinimo, galetume padaryti, kad ta uzburta rata sustabdyti?
Dar idomu, kodel abejojate, kad pritraukus investicijas stipriai nepadauges darbo vietu? Ir kodel uztikrintai sakote, kad gal ir padauges, bet atlyginimai tai tikrai nekils? Man atrodytu, kad darbdaviams pradejus konkuruoti del specialistu, atlyginimai turetu kilti. Panasia patirti turime per 2005-2007 metu buma Lietuvoje. Ir tada gabus jaunimas nebeisvaziuotu is Lietuvos, sumazetu emigracija, ar ne?
Pirma, mes patrauklūs didžiajai daliai investuotojų dėl labai pigios darbo jėgos. Žinoma, mes tapsime dar patrauklesni, jeigu ir Darbo kodeksas bus lankstesnis. Bet koks čia ryšys su pajamomis? Jie gi mus samdo, kadangi mes pigūs, o ne todėl, kad padidintų mūsų darbo užmokestį. Ir jeigu mes pradėsime „brangti“ dėl padidėjusios konkurencijos, investuotojai ras pigesnių šalių.
Antra, didžiausią investicijų srautą turi tos šalys, kurių ekonomika subalansuota. Lietuvos problema, kad čia nematoma sistemos, ir todėl kokybiškos investicijos neina. Mes nuolat pagal šį rodiklį regiono pabaigoje. Labai mažas pelno mokestis, įvairios lengvatos, etc. gali pritraukti tuos, kuriems reikia greito pelno ir/ar tuos, kurie lengvai įkelia savo verslus ir juos lengvai išveda. Rimtoms ilgalaikėms investicijoms reikia stabilios aplinkos. Apie kokią stabilią aplinką galima kalbėti, kai didžioji dalis žmonių nesuveda galų su galais.
Trečia, per ekonomikos burbulą atlyginimai tikrai kilo tiems dėl kurių konkuravo — statybos, etc. Ir kuo tas baigėsi? Ir kur dabar didelė dalis tų, kurie tada didžiavosi tais savo dideliais atlyginimais? Aš pažįstu ir žinau dešimtis, kurie dabar emigracijoje, nes per burbulą pasiėmė paskolų , įtikėjo, ir po to liko gatvėje. Ir dabar iį emigracijos moka paskolas už pervertintą nekilnojamąjį turtą, kuriuo turbūt nesinaudos jau niekada.
Ekonomikos augimas ir ekonomikos burbulas netapatūs. Normaliam ekonomikos augimui reikia, kad atlyginimai augti tvariai ir, beje, ne tik atskiruose sektoriuose. Nes šiaip jau net tie, kurie dirba labai gerai apmokamą darbą pas kokius nors ultratobulus investuotojus turi vaikų ir jiems reikia gerų mokytojų ir /ar darželių vaikams. O viešasis sektorius totaliai degraduoja. Tai, kas darosi su švietimu galiausia reikš, kad prie visų bėdų, turime dar ir prastai išsilavinusią visuomenę.
Ketvirta, darbo užmokestis priklauso nuo pajamų, būtinų išgyvenimui lygio. Nuo infliacijos. Nuo nedarbo lygio (kuo nedarbas didesnis, tuo atlyginimas mažesnis ir visa versa). Ir nuo daugybės įvairiausių institucinių dalykų — minimalaus atlyginimo (kuo didesnis, tuo didesnis bendras atlygių lygis); nuo nedarbo draudimo išmokų dydžio ir taisyklių (kuo palankesnės darbuotojui, tuo atlyginimai didesni); nuo profsąjungų stiprumo (kuo jos galingesnės ir profesionalesnės, tuo geriau dirbantiems) ir t.t. Visi tie dalykai bendrai imant kalba apie darbuotojų derybines galis. Siūlomi pokyčiai jų arba nekeičia, arba (profsąjungos, etc.) menkina. Taigi, jokio proveržio nebus.
Ir dar. Darbo užmokesčių atlygis NIEKAIP nesusijęs su investuotojų gausa. Jie konkuruoja ne dėl šalies darbuotojų. Jie konkuruoja tarp šalių. Ir jeigu tai žemesnio produktyvumo verslai, nugali ta šalis, kuri gali pasiūlyti pigiausių žemo produktyvumo darbuotojų (siuvėjos, tolimų reisų vairuotojai, etc.) . Net lietuviškos įmonės įsiveža vairuotojus iš Baltarusijos ir siuvėjas iš Šri Lankos (Visaginas, Utena, etc.). Investuotojas Lietuvoje yra, bet dirba jam net Lietuvoje ne lietuviai.
Pabaigai. Parašiau knygą, kuri vadinasi „Melo ekonomika“. Ten visi tie klausimai labai nuosekliai aptarti. Ir visi tie užburti ratai aprašyti. Ir net pabaigoje parašyta, kad vėliau (knygą rašiau 2013 metais) bus tik blogiau. Nes Lietuva yra klasikinis išsunkiančių institucijų kraštas.
Nauji siūlymai tėra dar vienas žingsnis į dar didesnės nelygybės ir įtampos situaciją.
Ir visai pabaigai, vos ne į temą. O kas tas gabus jaunimas? Tarkime matematikė, mokslų daktarė, apsigynusi Prancūzijoje pernai doktoratą, dabar Vilniaus Universitete gauna 400 eurų algą per mėnesį. Ir nuomojasi kambarį pas bobutę Justiniškėse, nes nut nuomotis negali atskiro kambario buto — liks nevalgius. Ji gabus jaunimas, ar ne? Ir kodėl ji turi likti?
“Tarkim, JAV samdomų darbuotojų pajamos šiek tiek viršija 60 proc.”
Esu radęs pranešimą ataskaitą, kad šis rodiklis ir JAV jau nebesiekia 55 proc. ir nuolat mažėja nuo 1980. Aisku iki lietuvisko 40 dar toli..
http://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&frm=1&source=web&cd=4&ved=0CDoQFjAD&url=http%3A%2F%2Funstats.un.org%2Funsd%2Feconomic_stat%2FChina%2FGDI%2FKeynote%2520Speech.ppt&ei=rRWPU9qsKqTgygO-24GwBg&usg=AFQjCNGkJDESKEkvbZAhhkRNBia1GWpczQ&bvm=bv.68235269,d.bGQ
Taip. Jis mažėja paskutiniaisias metais, ir priežasčių yra ne viena. Tai rimtų diskusijų objektas JAV mokslinėje ir viešojoje spaudoje (tarkime, neseniai Washington Post apie tai kelis kart rašė Robertas Samuelsonas). Priklausomai nuo ideologinės pozicijos, vertinimai skiriasi, tačiau ganėtinai plačiai sutinkama, jog tai problema, kuri kelia įtampas. Mes apie tai nekalbame. Va čia blogiausia. Mes net neanalizuojame tokių dalykų.
Spėju, kad po “lankstesnio” socialinio modelio prastūmimo seks lankstesnis imigracijos modelio stūmimas, tačiau tai jo po naujų seimo rinkimų. Tai daroma ne vienu metu, kad nebūtų per nelyg akivaizdu, kam tas modelis projektuojamas. Dėl lietuviškos emigracijos “valdantysis elitas”, manau, susitaikė jau 2009 m. Jų pakeitimui – pigiems imigrantams iš trečiųjų šalių būtinas lankstus socialinis modelis. Liksentys šalyje – prisitaikys. Bandau įsijausti į “valdančiojo elito” mąstymą, “strategiją”, kaip išsaugoti esama “lotinišką/postsovietinį” ekonominį šalies modelį. Norėčiau, kad dėl spėjimų būčiau neteisus.
Aš irgi norėčiau, kad jūs klystumėte. Bet manau neklystate. 🙂
Norėjau paklausti, o kokiai iš šių 3 sistemų priskirtumėte D. Britaniją?Ten dabar NPD yra ~ 900 svarų per mėnesį, bet pensijinė sistema nėra labai palanki paprastam mokesčius mokėjusiam gyventojui?Čia suprantama atskira tema, bet galbūt galėtumėte pakomentuoti?
Tadas
Aš esu krikščionė demokratė pagal savo ideeloginius įsitikinimus, ir man labiausiai patinka socialinės rinkos modeliai (su detalėmis, — Vokietija, Taivanas, Pietų Korėja, etc.) Man patinka, kai visų pirma saugomas dirbantis žmogus, o jau po to visa kita. Taigi svarbiausia, normalus užmokestis, progresinis apmokestinimas, normalios nedarbo draudimo išmokos.
Laba diena,
dėkoju Jums už gražų straipsnį, mes juos skaitome ir diskutuojam vėliau šeimose 🙂
Tai, kad politikai yra nekompetetingi aišku, nes juo tapti nerekalingi jokie kriterijai išskyrus amžių ir kad nebūtum teistas už tyčinę veiką.
Asmeniškai aš manau, kad situacija keisis su darbdavių požiūriu. tik tai vyksta lėtai.
Sakykit ar nėra Lietuvoje idealizuojami “jauji žmonės”, jauni protai kažkokie???, beje lietuviai niekuom nėra išskirtiniai, mes ne žydai, kur yra tikslingai auginami ir penami talentai arba iš vidutinybių jie “daromi”. Man kartais rodos, kad nuo mokyklos nėra diegiama vaikams, kad mokslas yra žiauriai sunkus darbas, kad norit gerai gyventi reikia l. daug dirbti, nes priešingu atveju kažkas už tave kažką padarys…Ar ne dėl to mes nuolat ieškom “vadų”? ir ar tokiu atveju daug skirtumų rasim su rytais…
Na politikui dar reikia, kad jį išrinktų. O renka panašius į save, ar ne?
Matot, Aušra aš irgi už tai, kad darbuotojai gautų padorų atlyginimą ir būtų apsaugoti, bet dabartinė atleidimo tvarka, (kompensacija už 3-6 mėn., išankstinis pranešimas, man niekaip neleidžia to pasiekti). Smulkus darbdavys dabar yra tapęs darbuotojo įkaitu. Jūs teoretikė, aš jums papasakosiu mažumėlę praktikos. Esam smulki reklamos gamybos įmonėlė, dirba apie 15 darbuotojų plius pats savininkas, gamybos vadas ir projektuotojas. Taigi papasakosiu jums apie tuos 15 darbuotojų. Mūsų darbo specifika yra tokia, kad projektus vykdom metų bėgyje labai netolygiai. Gaunam užsakymą, dažniausiai, užsakovas nori, kad jis būtų padarytas jau “vakar”. Lavina darbų būna metų gale ir pradžioje, taip jau eilę metų. Yra 15 žmonių, bet kvalifikacija, beveik visų “pagalbiniai”. Mums tikrai užtektų, kokių 7, bet gerų, atsakingų savo darbo specialistų visus metus ir jei prireiktų, trumpam keletą “pagalbinių”. Pasakysiu, kodėl mes neturim tų specialistų. Kai yra darbų, “pluša” išsijuosę visi 15. Rezultatas vos spėjam, kokybė vidutinė, dažnai taisom perdarom, gadinam medžiagas, įrankius ir laiką… atlyginimai pagal išdirbį, išibarstymo intervalas didelis 1500-3000 Lt.. geram darbuotojui norėtum mokėti dar daugiau, bet pinigus “suvalgo” tas prastesnis, plius broko taisymas. Prasideda sunkmetis 4-6 mėn darbai smulkūs, pakaktų 4-5 gerų darbuotojų nieks nepersidirbtų ir visi paatostogautų. Jei galėčiau, atleisčiau 8 blogiausius, likusiems santykinai geresniems išlaikyčiau tą patį atlyginimą 3000Lt, bet atleisti juos per brangu (nes jie visi kainuotų 6 mėn. išeitinių, plius pranešti, net nespėjau) ir atlyginimai mažėja visiems. geriems iki 1700, prastiems – minimumas. Geriausi išeina patys, nes jiems netinka atlyginimas, o, įmonėja lieka apie 8-9 “pagalbiniai. Ir taip eilę metų, ratas užsidarė. Todėl aš esu už greitą ir nebrangų darbuotojų atleidimą. Tai leistų, per keletą metų suburti ir išlaikyti aukštos kvalifikacijos motyvuotų darbuotojų komandą ir žmonės gautų didesnius atlyginimus, nei dabar gauna. Taigi, kol kas tokios realijos. Beje, gero darbuotojo neteko atleisti, nes, kaip bebūtų gaila, visi geri išėjo savo noru. Atleisti teko keletą už pravaikštas ir išgėrinėjimą, bet jų nebuvo gaila. Sutinku, kad didelėse įmonėse, kur dirba sistema, o ne žmogus yra kitaip, bet masėje smulkių įmonėlių greitas ir nebrangus daarbuotojų atleidimas pagerintų situaciją.
Truputėlį išsiplėčiau su savo “opusėliu”, bet norėjau iišaiškinti, kad suprastumėte problemą…
Atsakiau atskiru tekstu… Vadinasi Arklių ganymas žiemą
Citata: “Praėjusiais metais Lietuvai teko mažiausiai tiesioginių užsienio investicijų (TUI) visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Iš viso 2014 metais sulaukėme 163,5 mln. eurų (0,5 proc. BVP) ir, palyginti su 2013 m., sumažėjo 189,8 mln. eurų, arba 2,2 karto.”
Visas straipsnis:
http://www.lrytas.lt/verslas/izvalgos-ir-nuomones/lietuvoje-vel-maziausios-uzsienio-investicijos-regione.htm
Akivaizdu, kad pigi darbo jega nera pakankamas argumentas investicijoms pritraukti. Taip pat akivaizdu, kad “mazi korporaciju mokesciai” neatslaiko konkurencijos- nemazai saliu jie yra dar mazesni.
Gal galite pakomentuoti, kodel turime tokia situacija?
O gal Lietuva neprivalo konkuruoti del uzsienio investiciju srauto? Ar mes galime vystytis be ju?
Dėl vystymosi be TUI abejoju, pernelyg maža ir labai atvira ekonomika ir neturime išteklių. Tiesa, renkamės būti pigios darbo jėgos, tad ir žemo produktyvumo šalimi. O šiame segmente konkurencija pasaulyje milžiniška — Afrika, daug Azijos valstybių, postsovietinė erdvė.
Neturime ką rimtesnio pasiūlyti aukštųjų technologijų rityse, mūsų gebėjimas išlaikyti talentus (119 vieta pasaulyje iš 144) ir gebėjimas juos pritraukti (129 vieta) yra labai prastas.
Išsilavinimo lygis menkas. Jaunimas pastaruoju metu gerai moka įsisavinti ES pinigus. Bet tai jau kitos sritys.
Butu labai idomu paskaityti straipsni, kas lemia darbo jegos kaina. Man tai tikra mistika, kodel Lietuvoje atlyginimai tokie mazi, net lyginant su Latvija ir Estija jie mazesni. Kodel zmones sutinka uz tiek mazai dirbti? Ar paprasciausiai, didzioji dauguma gyvenanciu is minimalios algos tiesiog turi seseliniu pajamu saltini?
Skamba taip, kaip skamba, bet kas ieško, tas randa geras vieteles, kur yra ir gera alga ir gera aplinka.
Bėda tame, kad protingų žmonių nuomonės nemėgsta Lietuvoje, ir valdžioje tuo pačiu. Kitas dalykas, valdžioje sėdinčių žmonių dauguma tingi gilintis, tingi galvoti, tingi daryti, nes viskas, kas yra geriau yra sunkiau padaroma. Tai kam čia daryt sunkiau ir galvot, geriau lengviau bet bile kaip, vis tiek paprasti žmonės nuo to kenčia. Dar jeigu dadėt tuos visus senus krepelius, sėdinčius seime, kurie aplamai nieko negalvoja, o tiktai daro kad daryt ir išsilaikyt šiltose kedėse. O jeigu atsiranda seime koks protingas ir mąstantis žmogus, niekas jam labai neleidžia reikštis ir kažką daryt, gi tie kiti “protingi” nenori kad už juos būtų kitų protingesnių