MENIU

Komentarai (0) Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

„Grėsmių“ grėsmės

Nežinau, kiek žmonių skaito kasmet platinamus vadinamuosius „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimus“. Manau, nedaug. Nežinau, ar juos skaito Seimo nariai. Jei ir skaito, tai tik keletas. Ar juos skaito šalies vadovai? Abejoju. Kiek analitikų vertina tų tekstų kokybę? Neteko matyti nė vienos analizės, nors ieškojau.

Gal ir gerai, kad visi šie žmonės negaišta laiko, kita vertus, kuo baigiasi mirusios žvalgybos tinginystė, kasdien regime savo ekranuose.

Kiekvieną pavasarį jau septinti metai iš eilės Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis Operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM paruošia 500 egzempliorių  brošiūrą. Tai  apytikriai 75 psl. vizuali mišrainė: daug nuotraukų, schemų, kai kurios gan sudėtingos ir joms suprasti privalu turėti specialių žinių. Kalbos stilius kinta nuo buitinio iki paremto profesiniu žargonu. Net porą kartų paminėta, kad tekste naudojamasi vertinimo tikimybių  ir laiko perspektyvų reikšmių skale. Tokie vertinimai tikrai būtų naudingi, bet dokumente jie taip  gudriai užmaskuojami įvairiose netikėtose vietose, kartais tiesiog  pastraipų viduryje, kad norint aptikti reikia gerai padirbėti.   

Be abejo, šio kūrinio pradžioje į Lietuvą žvelgia minėtų institucijų vadai — sovietinės tradicijos gajos. Beje, jei nesate matę, galite sužinoti ir kaip atrodo Putinas, Bortnikovas, Lavrovas ir kiti panašūs veikėjai. Nežinojote, kad jie yra grėsmė Lietuvai? Na tai dabar žinosite. Nors gal grėsmės jų amžius, kuris irgi paslaugiai pateiktas.

Koks dokumento tikslas?

Beveik keturis mėnesius rengtas vos per 100 tūkst. ženklų (tai labai nedaug!) opusas savo turiniu yra išskirtinai lėkštas. Neilgame tekste nepersidirbusio ir gerai pasty/copy žanrą įvaldžiusio pirmakursio stiliumi Lietuvos žvalgybininkai porina, ką sugebėjo pamatyti per praėjusius metus.

Lietuvos žvalgybos raštininkai sakosi kalbą aptakiai, nes negali viešinti įslaptintos informacijos ar jautrių detalių. Matyt, turime suprasti, kad jie neketina tenkinti mūsų tuščio smalsumo. Tiesa, kodėl jiems atrodo, kad iš jų tikimąsi detektyvo, o ne logiško teksto, kur aiškiai galime įžvelgti tendencijas, grėsmes bei aiškų vertinimą, kiek tikėtina ta ar kita grėsmė,  taip ir nesupratau.

Įvadiniame žodyje autoriai teigia norintys, kad  Lietuvos gyventojai žinotų apie tai, kad juos gali verbuoti, pasinaudoti jų žiniomis, ryšiais, manipuliuoti ar kiršinti. Jie informuoja, kad priešai „įsilaužinėja į jų kompiuterius, siekia klaidinti ir skaldyti visuomenę skleisdami dezinformaciją“. 

Nemanau, kad Lietuvoje gyvena nors vienas vyresnis nei 16 metų žmogus, kuris to nežinotų. Ir todėl niekaip nesuprantu, kad pats tokio žinojimo faktas, „praplės mūsų visuomenės akiratį, padės kritiškai suvokti ir vertinti tikrovę, sustiprins kiekvieno asmens ir valstybės atsparumą“. Jeigu jums sunku patikėti, kad Lietuvos žvalgybininkai aptinka tamprią priklausomybę tarp žinojimo, kad gali būti verbuojamas, ir visuomenės gebėjimo kritiškai vertinti tikrovę, jau nekalbant apie asmens atsparumą (kam konkrečiai?), paskaitykite patys. Dokumentas viešas.

Jeigu norite patys įvertinti viso teksto kokybę taip pat paskaitykite analogišką kasmet viešai skelbiamą „Metinę grėsmių vertinimo strategiją“, kurią rengia JAV žvalgybininkų bendruomenė. Argumentų, kodėl negalima lyginti JAV ir Lietuvos gebėjimus šiose srityse, nepriimu. Jei manysime, kad mūsų atitinkamo rango pareigūnai yra taip intelektualiai atsilikę nuo JAV kolegų, tai turėsime sutikti, kad ir modernios ginkluotės mums patikėti negalima.

Pirmas skirtumas, kuris iš karto krenta į akis, yra skirtingas suvokimas, kam skirtas dokumentas ir netiesiogiai, ką reiškia pati grėsmių samprata.  

JAV žvalgybinės institucijos informuoja įstatymų leidėjus, karius ir teisėtvarkininkus („policymakers, warfighters, domestic law inforcement personnel“) apie grėsmes, su kuriomis šalis gali susidurti einamaisiais metais.

2022 metų vasarį, remdamiesi savo duomenimis, sukauptais iki sausio, jie apibrėžia, su kokiais rimčiausiais iššūkiais šiemet valstybė gali susidurti (1) geopolitinėje erdvėje (išskiriama Kinija, Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja); (2) infekcinių ligų, biologinio ginklo ar kitų masinį pavojų visuomenės sveikatai keliančių veiksnių lauke; (3) klimato kaitos srityje; (4) technologinėje, tarptautinio organizuoto nusikalstamumo, migracijos ir terorizmo sferoje; ir (5) prognozuoja, kokie pasauliniai konfliktai gali labiau destabilizuoti padėtį.

Tekste nėra nė vienos nuotraukos ir spalvotų schemų. Jo autoriai gerbia savo skaitytojus, nelaiko jų naiviais vaikais, tad nepasakoja apie verbavimus. Tekstas labai aiškiai ir logiškai struktūrizuotas. Esminės tezės paryškintos. Parašytas profesionalia kalba, bet neperkrautas jokia profesine leksika, kurios suvokimui jau reikėtų specialių žinių. Nepamatysite ir viršininkų veidų.

Kodėl akcentuoju tokius, atrodytų, tik formos dalykus? Atsakymas paprastas —  lietuviškas dokumentas, priešingai nei teigia jo autoriai, neturi adresato. Visuomenei, kurios kritinį mąstymą jis esą pašauktas formuoti, tai pernelyg profesionalu. Profesionalams — užsienio politikos formuotojams, teisininkams ar kariams — pernelyg banalu. Pamestas adresatas galiausiai reiškia ir išskirtinai lėkštą menkos prognozuojamos vertės turinį. 

Ar tikrai dešimtmečius skaičiuojančios tendencijos naujos? 

Perskaičius dokumentą kelis kartus vis aiškiau supranti, kad jo paskirtis yra visiškai formali,  tokia optinė —  lyg ir kažkas matosi, bet iš tiesų nieko nėra. Jei jau reikalauja Žvalgybos įstatymo 26 straipsnis kasmet skelbti veiklos ataskaitas ir grėsmių vertinimus, tai ir sukurpiamas tas tekstas pagal principą, kad sudėsim čia, ką turim, gi vis tiek niekas neskaitys, nevertins ir juo remdamiesi sprendimų nepriiminės. Ir ar galėtų priiminėti?

Paanalizuokime šio vertinimo skyrelį apie Kiniją. Kalbant bendrai, apie Kiniją prirašyta banalybių, kurias be vargo galime rasti kiekvieno didesnio portalo atitinkamose skiltyse.

Didžioji informacijos dalis neaktuali ar net pasenusi. Tarkime, konstatuojama, kad „Kinija keičia savo strateginę laikyseną imdamasi vykdyti agresyvią užsienio politiką, asimetrinę ir nesąžiningą ekonominę veiklą, informacines ir dezinformacijos kampanijas“ ir t.t., ir t.t. 

Kinija savo strateginius tikslus vykdo jau labai daug metų, tad kas čia naujo? Pavyzdžiui, keli konkretūs ankstesnė laikotarpio pavyzdžiai susiję su Lietuva.

Lietuvos žvalgybininkams tylint (nematė grėsmės?) buvęs Lietuvos finansų ministras prieš keletą metų paskelbė, kad Lietuva taps Kinijos aukštųjų technologijų centru, iš kurio kinų investicijos esą sklis po visą Europos Sąjungą. Sprendimas buvo padarytas jo net nesvarsčius nei Seimo Užsienio reikalų komitete, nei Europos reikalų komitete, taigi iš esmės pažeidžiant tiek šalies įstatymus, tiek kai kuriuos tarptautinius įsipareigojimus. Priimtas aiškiai oponuojant Lietuvos strateginiam saugumo partneriui JAV.

Kinijos komunistų partijos finansuojamas ir jos ideologiją platinantis Konfucijaus institutas be jokio vargo prisiglaudė Vilniaus universitete, kurio tuometinis rektorius, o dabar Seimo narys, tai grindė finansiniais ir tautų draugystės aspektais.  Studentai liudijo, kad kai kurie kinų kalbos dėstytojai atvirai aukštino Mao ir Kinijos komunistų partijos politiką. Atskiri Lietuvos veikėjai, tarkime, Linas Eriksonas, Kinijos komunistų partijos finansuojamuose Vengrijoje spausdinamuose leidiniuose atvirai tyčiojosi iš Lietuvos politikų, kurie drįsta abejoti Kinijos investicijų nauda ir kalba apie anos autoritarinės, o dabar jau totalitarinės, valstybės grėsmę Lietuvos nacionaliniams interesams.

Jeigu jau dokumentas pašauktas paryškinti NAUJAI susiformavusias grėsmes, tai tikrai privalu matyti ir informuoti visuomenę apie tai, kad Kinija, netekusi  įtakos, kurią buvo sugebėjusi susikurti valdant ankstesnei vyriausybei, nuo pernai metų atvirai vykdo labai grėsmingą Lietuvos užsienio politikos ir atskirų politikų diskreditavimo kampaniją.

Kinijos formuojamas naratyvas itin plačiai atkartojamas socialinėje žiniasklaidoje ir net viešame politiniame diskurse. Kita vertus, nereikia būti kažkokiu ypatingu sekliu, tiesiog skaityti ir analizuoti, kad matytum, jog žmonės, kurie anksčiau palaikė Rusijos ar Baltarusijos politiką, dabar, kai išaugo visuomenės atsparumas Rusijos propagandai, persijungė prie Kinijos argumentų platinimo. Apie šitas dezinformavimo kampanijas, manytina, privalu žinoti visuomenei, ir tai tendencija, kuri galutinai susiformavo būtent 2021 metais.

„Grėsmėse“ apie tokias tendencijas nekalbama. Kodėl? Nematoma grėsmės? Kai kurių politikų ir verslininkų atviri demaršai Kinijos naudai nurašomi jų ribotumui ir nesigaudymui ar politinėms kovoms? Ar ne  žvalgybininkų pareiga įspėti, kaip atitinkamos JAV institucijos  savo politikos formuotojus jau eilė metų įspėja, ir dėl minkštosios Kinijos politinės įtakos per Konfucijaus institutus, ir dėl dezinformacijos kampanijų, kartais nutaikytų tiesiogiai į atskirus politikus? 

Kartojant dalykus, kurie jau seniai akivaizdūs kiekvienam, kuris nors šiek tiek domisi Kinijos politika ir jos veikimo metodais tarptautinėje arenoje, naujausių tendencijų dokumente nėra.

Nerasite nė žodžio apie Lietuvai realią grėsmę keliančią Kinijos „draugystę“ su Putinu. Minimi bendri kariniai mokymai vyksta jau seniai, tačiau pastaraisiais metais santykiai tvirtėja ir plinta į kitas sritis. Apie tai plačiai kalba Vakarų analitikai, kurie būtent čia įžvelgia didelę geopolitinę grėsmę Vakarų demokratijoms, ir tai reiškia mums.

Ir argi tikrai neprivalu būtų bent paminėti apie nors ir nelabai naują, bet pastaruoju metu vis aktyviau propaguojamą ekonominę programą, kuria planuojama perpaišyti tiekimo grandines? Ar turi įtaką Lietuvai kinų susitarimai su Saliamono salomis, dėl kurių visi Vakarai stovi ant ausų? Apie technologijas šiek tiek yra, bet ar tikrai neverta kalbėti apie tai, kokią grėsmę kelia Kinijos siekis diktuoti standartus ir kokios būtų galimos to pasekmės.

Tarkime, neseniai įvyko skandalas dėl kiniškų DJI dronų Ukrainoje, nes vos ukrainiečiai juos panaudodavo, į juos veikiai atlėkdavo rusų raketa, kadangi, sakoma, rusams jų lokacijos duomenys buvo perduodami per dronų įrangą.

Mėnulio tyrinėjimai irgi grėsmė Lietuvai?

Nutylint šias ir kitas realias naujai ryškėjančias grėsmes, daug dėmesio skiriama dalykams, kurie  vargu ar laikytini grėsme, bent jau be specialių paaiškinimų.

Tarkime, teigiama, kad Kinija siekia keisti tarptautines institucijas. Na ir kas? Gal jas tikrai reikia keisti, gal jos tikrai nebeatitinka šių dienų poreikių? Kad reikia transformuoti, tarkim, Pasaulinę prekybos organizaciją, kalbama seniai. Ukrainos prezidentas apskritai neseniai pasiūlė Saugumo tarybai pasileisti, jei nesugeba užtikrinti saugumo, ir visi jam plojo. Gudrieji visuomenės kritinio mąstymo ugdytojai tiesiog pamiršta paminėti, kokie konkrečiai Kinijos pageidaujami  pokyčiai ir kodėl pateko į grėsmių sąrašą.  

Nejauku skaityti, kai sakoma, kad Xi, tikėtina, sieks trečios kadencijos. Tai ne tikėtina, tai  garantuota, nes dar 2018 metų Konstitucijos pakeitimais buvo pašalinti kadencijų apribojimai.  Bet — o kokia čia konkrečiai grėsmė Lietuvai? Jau apsamanojo žinios, kaip Xi koncentruoja valdžią savo rankose, ypač visą karinę valdžią, ir nori net Mao savo galia peržengti.

Komiška skaityti, kad kinai ir rusai bendradarbiaus tyrinėjant mėnulį. Kur čia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui? Jei tokios grėsmės esama, tai tikri būtų įdomu sužinoti, kokia konkrečiai ta grėsmė  ir gauti jos vertinimo tikimybę laiko skalėje, kaip žadėta.

Kokią grėsmę Lietuvai kelia agresyvi Kinijos retorika? Tai gal ir nemalonu, bet vargu, ar tai grėsmė, juolab kad ji pačiai Kinijai labiau kenkia nei mums. Prisiminę retoriką, apie tikrą grėsmę keliančią dezinformaciją teksto autoriai pamiršo.

Bendrai vertinant, visas skyrelis apie Kiniją yra ne apie grėsmes, o tiesiog paviršutiniška Kinijos politikos apžvalga – informacijos ir gerokai rimtesnės net Vikipedijoje daugiau.

Kiti dokumento skyreliai labai panašios vertės.  Na o ypatingai teksto vertę menkina tai, kad priešingai įprastai analogiškų dokumentų Vakaruose praktikai, nesugebėta pateikti jokių rekomendacijų politikos formuotojams. Nors gal ir nieko nuostabaus. Tikslas gi anonsuotas kitas — mokyti  visuomenę mąstyti kritiškai, o ne padėti, kaip reikalautų Žvalgybos įstatymo logika, visuomenei vertinti grėsmes.

 Tiesa, lieka neaišku, ar kritinis mąstymas lavėti turėtų rimtai priimant informaciją ataskaitoje, ar pati ataskaita yra provokacija kritiškai mąstantiems sunerimti dėl žvalgybininkų požiūrio į Lietuvos saugumą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *