„Interpeliacijos procedūros metu valdančiųjų rankos nesudrebėjo, ir savų balsais ministras išsaugojo kėdę.“ Būtent taip, akcentuodama personalijas, o ne problemos esmę ir galimą poveikį šalies politikai, viena žurnalistė apibūdino tai, kas antradienį vyko Seimo salėje.
Logiška būtų pasidomėti, o kas turėjo priversti tas savas valdančiųjų rankas drebėti? Opozicija uždavė ilgą sąrašą klausimų, didžioji dalis kurių netgi neturėjo tiesioginio ryšio su užsienio ministro kompetencijomis ir mandato rėmais.
Mandato ribos
Rinkėjai dažnai nežino, jog kiekvieno politiko veiklą riboja jo mandatas. Savivaldos tarybų nariai sprendžia savo miesto ar regiono problemas, skirsto miesto biudžeto lėšas. Seimo nariai susitelkia ties nacionalinės politikos klausimais, o, tarkime, europarlamentarai ties klausimais, kurie svarbūs visai Europos Sąjungai.
Ganėtinai dažni rinkėjų pageidavimai, jog, tarkime, Lietuvos atstovai Europos Parlamente spręstų Lietuvos ar net kažkokio Lietuvos miesto problemas, teisiškai gali būti pagrįsti labai retais atvejais – tada, kai kalbama apie didelių projektų finansavimą europinėmis lėšomis.
Visi politikai, ir užsienio reikalų ministras tikrai ne išimtis, negali viršyti jiems įstatymais suteiktų įgaliojimų, tad visas pluoštas interpeliacijoje suformuluotų klausimų buvo skirti ne užsienio reikalų ministrui, o Prezidentui ar kitų ministerijų vadovams.
Kita vertus, ministro darbas jam patikėtoje srityje turi realizuoti jį iškėlusios partijos tikslus toje ar kitoje srityje. Tie klausimai sudėliojami rinkimų programoje, o vėliau, po derybų su koalicijos partneriais, tiesiogiai ar su patikslinimai perkeliami į Vyriausybės programą.
Kol Vyriausybės ministras vykdo programą ir neperžengia savo mandato (kitaip sakant, jam priskirtos atsakomybės) rėmų, jokios sveiko proto vedamos valdančiųjų rankos tikrai negali drebėti.
Priešingai, jos privalėtų drebėti, jeigu jų paskirtas ministras staiga netikėtai imtųsi vykdyti tuos opozicijos norus, kurie priešingi patvirtintiems siekiams.
Interpeliacija už rinkimų pažadų vykdymą
Šita teorinė įžanga atsirado neatsitiktinai, mat antradienį Sauliaus Skvernelio vedami Seimo nariai reikalavo interpeliacijos užsienio reikalų ministrui už tai, kad tas vykdo savo partijos rinkimų pažadus ir Seime patvirtintą koalicinę sutartį.
Ironizuojant galime sakyti, kad chirurgą buvo bandoma nuteisti už tai, kad jis gydo operuodamas, o ne šlakstydamas švęstu vandeniu.
Kad ir kaip žiūrėsi, interpeliacija Gabrieliui Landsbergiui atvirai kirtosi su politine logika. Nestebina, kad Seime rinkėjų valia atsiranda veikėjų, akivaizdžiai nesusivokiančių, koks darbas ir kokiu tikslu jiems patikėtas, bet jie, tikėtina, tinkamai atstovauja savo rinkėjams.
Panašių atvejų rasime visuose viso pasaulio parlamentuose. Kol visokių gražulių ir valkiūnų procentas neviršija kritinės ribos, bėda menka. Bet kai panašiai imasi veikti partijų, kurios turi ar ateityje gali turėti didesnę įtaką valstybės ateičiai, lyderiai privalu suklusti.
Užsienio politikos klausimai Lietuvos politikoje aktualizavosi pastaruoju metu, kai galų gale vyriausybėje atsirado žmonių, kurie supranta, kas ta užsienio politika, kokiu būdu ji gali būti realizuota ir – tai svarbiausia – žinanti, ko siekia.
Autoritarinių valstybių įtakos eliminavimas
Konservatorių partija prieš rinkimus atvirai deklaravo, kad jos siekis autoritarinių valstybių įtakos Lietuvoje mažinimas ar net potencialus eliminavimas.
Taivano klausimas, kuris taip spaudžia širdį opozicijai, irgi deklaruotas viešai, aiškiai komunikuojant, kad Lietuva visokeriopai remia visas demokratines valstybes, kurioms graso autoritariniai režimai.
Daugumos opozicinių partijų programose užsienio politikos klausimai buvo suvesti į ekonominius tai ar kitai partijai palankaus verslo interesus.
Taip, tarkime, Ramūno Karbauskio valstiečiai nuolat akcentuoja išmokų ūkininkams klausimą, kitas problemas eliminuodami iš savo tikslų lauko. Tokiu būdu valstiečių partijos užsienio politikos tikslas yra nukreiptas į stambių ūkininkų gerovės auginimą, tam pasitelkiant ir vidaus politikos instrumentus.
Kadangi pristatant interpeliaciją pagrindiniu užsienio reikalų ministro oponentu buvo S. Skvernelis, panagrinėkite jo pretenzijų G. Landsbergiui turinį plačiau.
Įžanginė 1078 žodžių S. Skvernelio kalba buvo sunkte persunkta tuščia retorika ir banalybėmis.
Bent man sudėtinga suvokti, kokiu būdu Seimo „darbotvarkės patvirtinimas parodo klausimo aktualumą“ arba, tarkime, ką turėtų reikšti mintis, kad „užsienio politikos sritis yra ta sritis, kuri buvo svarbi, yra ir bus, nesvarbu, kokios valdžios žmonių valia mūsų šalį valdytų.“
Darbotvarkės patvirtinimas teparodo, kad klausimas įtrauktas į darbotvarkę, o antroji mintis lyg ir pagrindžia užsienio politikos legitimumą, nors niekas dėl to nesiginčija.
Apibrėžimo neteko girdėti
Politikų ir jų rinkėjų nuomonės skiriasi ne dėl užsienio politikos svarbos, o dėl jos turinio – darbotvarkės, prioritetų, siekių, potencialių partnerių ir priešininkų sąrašo ir t. t.
Užsienio politiką S. Skvernelio kalboje buvo bandoma parodyti kaip kažkokį išimtinį procesą, iškylantį virš bet kokių vertybių.
Pasak prelegento, „dabar dabartinė Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija akcentuoja vertybinę užsienio politiką, nors tokios definicijos, apibrėžimo mums neteko girdėti, kas yra ta vertybinė užsienio politika, kaip supranta tai tiek valdančiąją koaliciją sudarančios partijos, tiek opozicija.“
Sakinys klampus, nes, pirma, nelabai aišku, kas tie kalboje minimi mes, kuriems neteko girdėti apie vertybinės politikos definicijas, nei kodėl jiems to girdėti neteko, ypač kai vos po poros sakinių S.Skvernelis jau dėsto savo vertybinės politikos sampratą.
Pasak jo, „didžiausia vertybė mūsų valstybei ir jos žmonėms yra mūsų šalies nacionaliniai interesai, o nacionaliniai interesai apibrėžiami kaip valstybės ekonominiai, kariniai arba kultūriniai siekiai ir tikslai.“
Taigi S. Skverneliui didžiausia vertybė yra nacionaliniai interesai, kurie suvokiami ne per subjektą, kitaip sakant, per žmones, dėl kurių ta politika vykdoma, o per siekius ir tikslus.
Tikrai nenoriu sulyginti S. Skvernelio su kokiu putinu, bet ir tas vos ne kasdien aiškina, kad Rusijos nacionaliniai interesai yra jos karinė, ekonominė ir kultūrinė plėtra.
Tikslas – žmonės
Bendrai imant, demokratinės valstybės politikos, tarp jų ir užsienio politikos, tikslas yra valstybės piliečių saugumas ir gerovė.
Ne ekonomika yra tikslas, pabrėžiu, o žmonės.
Ekonomika ir jos plėtra tegali būti instrumentu, kuris esant adekvačiai mokesčių ir biudžeto politikai gali garantuoti valstybės piliečiams daugiau gerovės.
Beje, europietiškos liberalios demokratijos atveju akcentuojama, kad ta gerovė privalo būti paskirstoma taip, kad visi gyventojai turėtų galimybę vienodai naudotis ekonomikos vaisiais.
Supaprastinu dar labiau. Rusijoje susiformavęs putino režimas tikrai kovoja už ekonominius valstybės interesus, tik tos ekonomikos pelnai atitenka jo artimiausiai aplinkai, kai absoliuti tautos dauguma žiauriai skursta, o pastaruoju metu tiesiogiai verčiama mėsa karo mašinai.
Tuo tarpu Rusijos kaimynė Norvegija, kurios ekonominis potencialas irgi ilgus metus rėmėsi energetinių išteklių eksportu, sukūrė vieną iš stipriausių gerovės valstybių, ir sukūrė todėl, kad jų demokratijos samprata buvo liberali ir visi piliečiai turėjo vienodas galimybes naudotis kylančios ekonomikos vaisiais.
Kalba apie tai, ko nesuvokia
Rimtai kalbant, man gėda tokius dalykus aiškinti žmogui, kuris ilgus metus vadovavo Lietuvos Vyriausybei. Gėda, nes atrodytų elementarus bazinis suvokimas apie darbus, kuriuos kasdien darai, yra neišvengiamas. Vis dėlto ši ir kitos S. Skvernelio kalbos rodo, kad jis kalba apie tai, ko iš esmės nesuvokia.
Galima tęsti ir tęsti, nes vos ne kiekvienas S. Skvernelio kalbos sakinys yra nelogiškas ir prieštarauja anksčiau jo paties dėstytoms tiesoms. Kad ir kaip vertintum, S. Skverneliui reikia rasti aukštesnės klasės kalbų rašytoją arba, jei jis jas rašo pats, pasitelkti išmanančius padėjėjus.
Vis dėlto negaliu nutylėti dar vieno akivaizdaus melo, kuris buvo platinamas inicijuojant interpeliaciją.
Interpeliacijos tekste ir diskusijų metu ne kartą kalbėta apie tai, kad esą dabartinė Vyriausybė sprendimus dėl užsienio politikos priima vienašališkai deramai neinformuodama Seimo.
Koks dabartinės Vyriausybės santykis yra su Seimu, pasakyti negaliu, nors net man sėdint Briuselyje yra aiški ir valdančiosios koalicijos užsienio politikos kryptis, ir jos siekiai. Tiesiog aš domiuosi ir skaitau.
Susitarė su Pekinu
Kita vertus, dirbdama Seime net aštuonis kartus kreipiausi su oficialiais raštais į S. Skvernelio Vyriausybę, užsienio reikalų ir finansų ministeriją, kurios, negavusios Seimo įgaliojimų, drąsiai pranešė, kad susitarė su Pekinu dėl komunistinės Kinijos aukštųjų technologijų centro Vilniuje steigimo. Nei daugiau, nei mažiau, kaip sakoma.
Beje, mūsų strateginiai partneriai iš JAV Seime tuometinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako kvietimu net organizavo klausymus, kur nedviprasmiškai partneriai perspėjo apie grėsmes, kurias kelia toks bendradarbiavimas.
Atsakydami į mano užklausas S. Skvernelio vyriausybės pareigūnai tuomet aiškino, kad tokiu būdu vykdoma Vyriausybės programa.
Pats tuometinis premjeras man asmeniškai dėstė, kad per priėmimą klausimą dėl Kinijos aptarė su Japonijos ambasadoriumi ir anas grėsmių nematė.
Kodėl Lietuvos užsienio politikai svarbūs klausimai buvo aptarinėjami su kitos valstybės ambasadoriumi nesupratau ir tada, ir dabar.
Pasikartojantys nusikalbėjimai
Apgailėtino S. Skvernelio neišmanymo neviešinčiau, jei ne jo nuolat pasikartojantys nusikalbėjimai ir tiesiog agresyvus elgesys su tais žmonėmis, kurie išties Lietuvai daro labai daug gero būtent užsienio politikos baruose.
Ne kas kitas, o būtent G. Landsbergis yra nuolatinis rimčiausių pasaulio politinių leidinių pašnekovas. Tarkime, europinę politiką analizuojantis „Politico“ pastaruoju metu Lietuvos užsienio reikalų ministrą citavo daugiau nei šimtą kartų – gerokai daugiau nei valstybės prezidentą.
Bendrai imant, interpeliacijai pateiktų klausimų ratas labai platus, bet tuo pačiu metu intelektualiai labai seklus. Dar primityvesnės buvo diskusijos Seime.
Ir tai didelė grėsmės valstybei ženklas.
