MENIU

Be kategorijos
Kategorija

1632

Demistifikuojame naują sąmokslo teoriją

Be kategorijos

17 lapkričio, 2022

Prezidentą vėl išdūrė jo patarėjai. 

Šiandien kalbėsiu apie naują sąmokslo teorijų raundą, kuris, atrodo, dar kartą paaštrins kultūrinius karus Lietuvoje. 

Viskas prasidėjo prieš porą savaičių, kai lapkričio 3 dieną Seimui svarstant Mokėjimų įstatymo pataisas kairysis ir tuo pačiu metu šeimos vertybių sargas vis dar socialdemokratas Gintautas Paluckas pasipiktino, kad priimamas įstatymas leis bankui lįsti į jo miegamąjį.

Politiškai seksualinės vizijos

Žmogus tikrai labai nervinosi. Jam buvo baisu, kad bankas sužinos, ką jis ten daro ir su kuo daro. Išsigando jis ir dėl to, kad, sužinojęs jo politines preferencijas, bankas jam gali nebeteikti paslaugų.

Galite paklausti, o koks šių politiškai seksualinių vizijų ryšys su bankų mokėjimo tvarka?  

Atsakau iš karto – jokio ryšio nėra. Akivaizdu, kad labai menkai suvokdamas, kaip veikia bankai, kaip vykdomi bankų pavedimai ir kas išties rašoma Seimui pateiktuose Mokėjimų įstatymo pakeitimų dokumentuose, G. Paluckas tik tuščioje vietoje pabandė iš naujo Lietuvoje įžiebti kultūrinius karus. 

Stebina, žinoma, kad agresyviu kairiuoju bandęs save pozicionuoti politikas imasi kraštutinių dešiniųjų retorikos. 

Kita vertus, kai neturi jokios rimtos politinės darbotvarkės, nelieka nieko kita kaip bandyti atkreipti dėmesį į save, kartojant raktinius žodžius, kurie verčia rinkėjus suklusti. Konkrečiu atveju retorika rėmėsi lova ir vizijomis apie veiksmus joje.  

Nors Seime svarstant įstatymą susilaikė ganėtinai daug Seimo narių, tuomet į atvirą kovą pakilo tik socialdemokratas. 

Lovų pasakos ir Kinija 

Puikus panašių manipuliacijų meistras Mindaugas Puidokas pabudo po savaitės ir graudžiai paprašė prezidentą įstatymo pataisas vetuoti. Jis kalbėjo jau ne apie lovas ir veiksmus joje, bet pranešė, kad įstatymui įsigaliojus bankai galės rinkti ir saugoti specialiųjų kategorijų duomenis.

Kaip ir socialdemokratas, įstatymo pakeitimų turinio jis nesuprato. Nesuvokė net to, kad tie bankai visada panašius duomenis gaudavo. Pabrėžiu, bankai jų nerinkdavo. Patys bankų klientai juos noriai bankams teikdavo vykdydami mokėjimus. 

Žibalo į ugnį papylė ir Nacionalinis transliuotojas bei LRT radijas, kurio apžvalgininkas žengė toliau ir visas tas lovų pasakas prilygino Kinijos socialinio kredito sistemai, kurios tikslas sekti ir politiškai vertinti  piliečių veiksmus.

Pataisų tas apžvalgininkas arba neskaitė arba nesuprato tekste nieko. 

Kai visokias nesąmones viešai dėsto visokios žuvys ir panašios rūtos, savo tinklais gaudančios naivias prastai išsilavinusias žuveles, tiesiog nebekreipi dėmesio.

Praras galimybę laisvai naudoti klientų duomenis

Vis dėlto lyg ir garbių žmonių kalbos gali suklaidinti ne vieną, tad pabandykime išnarplioti, apie ką iš tiesų kalba įstatymas.

Tiesa ta, kad įstatymui įsigaliojus Lietuvos bankai PRARAS galimybę laisvai naudoti klientų jų pačių valia pateikiamus asmeninius duomenis, tarp jų ir visus taip išgąsdinusius vadinamuosius specialiųjų kategorijų duomenis. 

Kas tie specialieji duomenys? Tai duomenys apie žmogaus sveikatą, politines pažiūras, išpažįstamą religiją, etninę priklausomybę ar, tarkime, seksualinę orientaciją. 

Dabar veikiantis Mokėjimų įstatymas nieko specialiai nekalba apie tokių duomenų apsaugą. Teoriškai šiuo metu bankai gali pasinaudoti kliento laisva valia pateikiama informacija, kurią galima priskirtų specialiesiems duomenims. 

Tarkime, bankas mato, kad klientas dažnai perveda lėšas medicinos įstaigai ar net pavedimo skiltyje paaiškina, kad apmoka už operaciją.

Taigi, bankas gali įtarti, jog žmogaus sveikata šlubuoja, ir gavęs jo paskolos ar draudimo prašymą vertinti jį kaip priklausantį padidintos rizikos grupei. Ir tai reiškia didesnes palūkanas arba brangesnį draudimą. 

Žinia apie ligą tapo vieša 

Norite labai asmeniško ir itin konkretaus pavyzdžio? 2019 metais per savo banką padariau pavedimą vienai mokslo įstaigai už brangų genetinį vėžio ląstelių tyrimą.

Tikrai netikiu, jog kažkas iš banko darbuotojų paskleidė žinią apie mano onkologinę ligą, bet ši žinia tapo vieša po keleto savaičių.

Žinau, kad pernai Lietuvos bankai šalies viduje atliko 738 mln. pavedimų, tad tikrai jiems labai sunku sekti, kas ką rašo mokėjimo paskirtyje, nors dėl pinigų plovimo ir terorizmo prevencijos įstatymų panašią informaciją priversti stebėti. 

Beje, kai vėliau prašiau paskolos, sulaukiau klausimų, kurie aiškiai rodė, kad mano finansų istorija rimtai analizuota, tad ir žinia apie vėžį buvo žinoma.

Netikiu, kad bankas kažkaip mane dėl to skriaudė ir brangino paskolą, bet teoriškai jie turėjo tokią galimybę, mat mano mokėjimo pavedimai leido jiems matyti pluoštą mano duomenų, kurie gali būti priskirti specialiųjų kategorijai. 

Tarkime, jeigu bankai norėtų, tai tikrai sužinotų, kad niekada finansiškai nepalaikiau socialdemokratų ar kokių šeimos maršų.

Ironiškai galiu tik pridurti, kad bankas matė po pralaimėtos bylos šeimos maršų gynėjų man pervestus kompensacijos tūkstančius. Taigi, jis žino, kad anų pretenzijos man teismų neįtikino.

Draus galimybę teikti pirmenybę

Kitas pavyzdys. Remdamiesi kliento pavedimais, kurie skirti tai ar kitai politinei partijai ar judėjimui, dabar bankai teoriškai gali nustatyti ir politines žmogaus pažiūras. 

Priimdami sprendimus finansuoti kliento veiklą, jie teoriškai turi galimybę teikti pirmenybę tiems klientams, kurių pažiūros jiems atrodo solidesnės. 

Analogiškai ir dėl seksualinės orientacijos. Jeigu bankas mato, kad klientas dažnai daro pavedimus kokiai nors organizacijai, kuri viena ar kita forma remia LGBT bendruomenę, ar, priešingai, turi finansinių ryšių su kokios nors tradicinės laisvės ir šeimos institutais, jis gali daryti išvadas dėl asmens seksualinės orientacijos.

Ir, analogiškai kaip sveikatos ar politinių pažiūrų atveju, teikti pirmenybę tai ar kitai gyventojų grupei. 

Naujai priimtas įstatymas tokias praktikas UŽDRAUDŽIA. 

Priešingai, nei šaukia kritikai, naujasis įstatymas aiškiai pabrėžia, kad bankas kliento mokėjimų pavedimais sukauptą informaciją gali naudotis TIK mokėjimo pavedimui atlikti.

Jis negali jos naudoti jokiai kitai ūkinei ar socialiniai veiklai. Tokių patikslinimų reikia, nes, vykdydamas savo įsipareigojimus, bankas nori nenori apie savo klientus sužino daugybę įvairių perteklinių asmeninių duomenų. 

Bankų klientai išlošia dvigubai 

Panašios priežastys lėmė, kad Europos Sąjungai priėmus Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, buvo palikta išlyga įvairioms įstaigoms naudoti asmeninius duomenis, jei tik jos gali įrodyti, kad jie būtini kasdienėms operacijoms užtikrinti.

Taigi, nors reglamentas apibrėžė įvairias gaires, tačiau, siekiant dar griežčiau apsaugoti klientų duomenis, reikėjo įstatymiškai patikslinti technines detales ir kokybiškai pagerinti asmenų duomenų apsaugą. 

Kartoju. Bankai iki šiol galėjo pasinaudoti jiems per mokėjimo pavedimus ateinančia informacija. Naujosios įstatymo pataisos tokią banko veiklą uždraudžia. 

Maža to, nuo šiol toks draudimas galioja ir mokėjimų operatoriams, kurie neretai techniškai tarpininkauja mokėjimui judant iš banko galutiniam gavėjui. Iki šiol jų veikla šioje srityje nebuvo reglamentuota. 

Bendrai imant, bankų klientai pagal naująjį įstatymą išlošia dvigubai. 

Pirma, bankai sukauptų duomenų griežtai nebegali naudoti jokiam kitam tikslui, išskyrus lėšų pervedimą nurodytam gavėjui.

Kita vertus, kai naujasis įstatymas bus pasirašytas, bankų klientai įtarę, kad jų mokėjimo pavedimuose nurodytais duomenimis buvo pasinaudota kitam tikslui, gaus teisę kreiptis į atitinkamas institucijas, kurios gins jų pilietines teises.

Gilinosi, bet nieko nesuprato 

Žvelgiant plačiau, visa ši klampi istorija kalba ne vien apie dalies žmonių aistrą visokioms sąmokslo teorijoms. Tikėdami nesąmonėmis, tokie žmonės visų pirma daro žalą patys sau. Blogiau tai, kad ir vėl išlenda kelios labai rimtos Lietuvos politinio proceso ydos. 

Didelė grupė Seimo narių, vedama krikščioniškų lenkų partijos atstovės, prašė prezidento vetuoti šį dokumentą. 

Šitą tekstą rašiau vakar ir tikėjausi, kad prezidento patarėjai sugeba suvokti tekstus ir nepadarys gėdos savo viršininkui, bet, kaip ir įprasta, ten, kur koks nors seksas – prezidentas nerimauja. 

Vis dėlto tai, kad nemaža grupė Seimo narių nesugeba suprasti už ką balsuoja ir ko nori, yra didelė bėda. 

Graudu, kai pats G. Paluckas viešai aiškina, kad „priėmimo stadijoje naivu tikėti, kad visi bus įsigilinę ar išgirs argumentus.“ Jo kalba rodo, kad jis nors lyg ir gilinosi, bet nesuprato nieko. 

Pasakysiu tai, ką mačiau būdama Seimo nare: didelė dalis Seimo narių tiesiog intelektualiai nepajėgūs suvokti, už ką ir kodėl balsuoja. Jie, kaip ir šiuo atveju, kalba nesąmones, nes tiki, o žiniasklaida jiems tai daryti leidžia, nes tingi arba nesugeba gilintis. 

Įtampos dėl nerišlių tekstų 

Ne kas kitas, o būtent mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas nacionalinis transliuotojas neturi savo gretose žurnalistų, kurie gebėtų suvokti sudėtingesnius finansinius, biudžeto įstatymus ar analizuoti anapus panašių situacijų kylančius politinius karus. Tai neretai jau pasirodo kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. 

Didelė problema yra ir įstatymų paketus lydintys aiškinamieji dokumentai. Jie klampūs, parašyti negyva biurokratine kalba ar profesiniu žargonu.

Akivaizdu, kad ir Seimo nariai, ir visuomenė tada netenka galimybės suprasti, kas ir kodėl vyksta.

Nyku skaityti ir nuolat kartojamą nesąmonę, kad įstatymo įgyvendinimas nieko nekainuos.

Nors jis gali išauginti lėšas, skiriamas asmens duomenų apsaugai, daug blogiau tai, kad nerišlūs tekstai gali sukelti rimtas įtampas visuomenėje. Pastarasis atvejis puiki to iliustracija. 

Skaityti straipsnį

Sveikinimas su Tarptautine mokytojų diena!

Be kategorijos

5 spalio, 2022

Mokyklos duris užvėriau prieš devynerius metus, Universiteto – prieš septynerius. Vis dėlto, jeigu manęs kas nors klausia, ką veikiu, pirma mintis, kuri kyla galvoje, yra visada ta pati – dirbu mokytoja. Džiaugiuosi, kad ir net dabar kasmet gaunu ne vieną buvusių mokinių, studentų ar mokinių tėvų sveikinimą su Mokytojo diena.

Net tuo metu, kai ištisus dešimt metų mano pagrindinė profesija buvo žurnalistika, aš nesilioviau mokiusi. Ir dabar, kai jau šešerius metus esu profesionali politikė, – tebesu mokytoja.

Mokyti man reiškia mokytis, mokyti man reiškia dalintis žiniomis, mokyti man reiškia primygtinai parodyti moralinius sprendinius, glūdinčius anapus vieno ar kito veiksmo.

Mokyti man reiškia nepasiduoti minios norams ir kasdien iš naujo atsispirti daugybės dvejetukininkų svajonėms apie paprastą pasaulį, kuriame galime tingėti ir dėl savo dvejetų bei nevykusio gyvenimo kaltinti ne save, o kitus – Dievą, likimą, artimuosius, mokytojus, politikus ar atsitiktinumą, žodžiu, kokį nors šunį, kuris vėl suėdė namų darbus.

Mokyti galiausiai man reiškia padėti žmogui išlaikyti stuburą ir ramybę net didžiausios grėsmės akivaizdoje.

Kalbant labai bendrai, mokyti man reiškia atmesti tai, kas įprasta, mokyti reiškia laužyti tradicijas.

Neretai sakoma, kad mokytojas dalinasi žiniomis, o Rugsėjo pirmoji netgi apgaulingai, mano galva, yra skelbiama žinių diena.

Kad žinotum, nereikia mokyklos. Ir nereikia mokytojo. Ne kartą girdėjome kalbas, kad televizorius ar internetas puikiai gali pakeisti mokyklas ir mokytojus. Tuo vis dar tiki milijonai žmonių.

Norint žinoti, tikrai užteks kokio vadovėlio, radijo, televizoriaus ar moderniausio šių informacijos sklaidos PRIEMONIŲ brolio – interneto.

Norint žinoti, galima tiesiog pasiskaitinėti, pasisemti informacijos gūdžiuose interneto ir įvairiakalbės žiniasklaidos aruoduose.

Kad žinotum, nereikia net mąstyti – galima tiesiog nesustojant gromuliuoti svetimas mintis ir kvailokus, asmenine patirtimi neperšviestus šūkius. Tokį žinojimą mums kasdien demonstruoja daugybė žmonių aplink – visokie kaučeriai, daugybės populiarių, bet iš esmės labai baisų manipuliacinių knygų autoriai, aiškinantys, kaip daryti įtaką kitiems žmonėms arba kaip tapti laimingu.

Žinojimą apie tai, ko neišmano nė per nago juodumą mums kasdien demonstruoja įvairiausių vienu metu labai juokingų ir labai graudžių politinių laidų vedėjai, kurie neturi jokio suopračio ne tik apie politiką, kurią bando vertinti, bet ir apie moralę. Taip daugybę naivesnių žmonių jie įtraukia į dar didesnio „žinojimo“ lauką, kuris galutinai atima iš jų gebėjimą realiai vertinti savo ir valstybės gyvenimą.

Galima vis tęsti, bet čia kyla kitas, daug įdomesnis klausimas. Jeigu mokytojo darbo esmė yra ne žinių sklaida, tai koks tada mokytojo darbo tikslas ir jo gyvenimo prasmė?

Geros mokyklos prioritetų sąraše žinojimui skiriama ganėtinai žema vieta. Geroje mokykloje tiesiogiai ar netiesiogiai bus akcentuojamas mąstymas, tad išskirtinis dėmesys bus skiriamas mokytojo gebėjimui vertinti save ir tobulėti ne ta primityvia „žinojimo“ prasme. Priešingai, tikrai geroje mokykloje labiausiai vertinamas mokytojo gebėjimas atmesti tai, kas vakar galėjo atrodyti akmenyje iškalta tiesa.

Geras mokytojas aiškiai suvokia, kad pasaulis yra labai sudėtingas. Jis supranta, kad bet koks paprastas ir aiškus atsakymas yra melas. Jam akivaizdu, kad ilgalaikę neblėstančią vertę turi tik klausimai, o atsakymai tėra akimirksniu prabėgančios kasdienybės atšvaitai.

Geras mokytojas žino tik tai, kad nežino, tad paradoksaliai kasdien vis klausia ir savęs, ir savo mokinių, o kokiomis naujomis spalvomis pasirodė pasaulis vakar? Ir kaip jis pasikeitė per kelias paskutines valandas.

Sakoma, kad norint gera, linkima negyventi permainų laikais. Sustabdyti laiką, kalbėti apie mistines tradicijas, Dievo valią, kažkokį mistinį savo tautos ar kalbos išskirtinumą ir panašiai ir yra bandymas sustabdyti laiką  bei atšaukti permainas.

Tradicija nėra nei geras dalykas, nei blogas. Iš esmės ji tėra tik tai, kas kažkada buvo naujovė, ne tradicija, ir kaip tokia ji neturi jokio savaiminio turinio, be to, kuris atsiveria jos priešpriešoje.

Kaip gyvenimas yra suvokiamas tik priešpriešoje su mirtimi, taip tradicija – tik naujovės akivaizdoje.

Tradicijas mėgsta ir net myli tie, kurie bijo gyvenimo. Bijo kaitos, neapibrėžtumo. Bijo augančių ir gimstančių naujų pasaulių. Tradicijos įsitveria ir joje paskęsta tie, kurie dar kvėpuodami jau yra mirę.

Mokytojas palaimintas, nes jis kasdien klasėje mato akis tų, kurie atėjo griauti tradicijos, atėjo jų atšaukti, kad galiausiai, ir sukūrę savo tradicijas, galiausiai palaidotų ir jas.

Ko aš linkiu sau ir jums, tiems, kurie esate mokytojai širdimi, o ne įrašu kokiuose nors analuose?

Linkiu vieno. Mokytis, kasdien mokytis. Kasdien bandyti vis iš naujo pamatyti, ką savyje privalu ravėti, kad akys būtų atvertos naujiems daigams. Kartu su savo mokiniais kasdien mokytis nebijoti gyvenimo, kuris tuo greičiau baigsis mirtimi, kuo labiau ji saugosi.

Tad nemirkime per anksti, ir mus padės mūsų mokiniai, kurie ir vėl mus vertins, reikalaus atsiverti ir mokys mus gyveni iš naujo.

Būti laimingu lengviausia tada, kai kiekviena savo kūno ląstele žinai, kad privalai paleisti tai, kas vis dar atrodo nekintama. Paleiskite viską. Kriskit, kad galėtumėte pamatyti daugiau, nei aprėpiate šiandien.

Būkite laimingi.

Skaityti straipsnį

918

Sankcijų saga tęsiasi (3)

Be kategorijos

4 birželio, 2022

Sankcijų saga tęsiasi (3)

Šiame, jau trečiajame tekste apie sankcijas Rusijai, kaip ir žadėjau, daugiau kalbėsiu apie tai, kokį poveikį jos daro valstybės agresorės realiai ekonomikai. Kitaip sakant, pabandysiu apžvelgti tikrąjį galutinį sankcijų poveikį Rusijos ūkiui ir gyventojams vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Lietuvos, ir net tik Lietuvos, žiniasklaida nuolat į galvas kala, kad pirkdama naftą Europa finansuoja Rusijos tankų ir ginklų pirkimus.

Šis ne be kolegos Andriaus Kubiliaus lengvos rankos gimęs šūkis yra skambus ir padeda aktyvizuoti Ukrainos šalininkus. Jis neblogai veikia ir gėdinant tuos, kurie neskuba paremti sankcijų jų pilna apimtimi.

Abejotinas ekonominis turinys

Vis dėlto, rimčiau panagrinėjus, panaši mintis mažų mažiausiai dviprasmiška, o jos ekonominis turinys, švelniai kalbant, abejotinas.

Kad finansų srautai iš Vakarų padėtų putinui įsigyti ginkluotės, turi būti rinkos, kur jis už tuos pinigus tą ginkluotę galėtų pirkti.

Kalbant paprasčiau, jeigu turite net ir kelis milijonus, pavyzdžiui, namui įsigyti, sandoris pavyks tik tuo atveju, jeigu toks nekilnojamojo turto objektas jau siūlomas rinkoje arba turite realią galimybę įsigyti žemės ir tą objektą pasistatyti.

Vien pinigų — net jeigu milijonų kiekis bus ir labai solidus ar net neribotas — tikrai neužteks. Norams patenkinti reikės pasiūlos, kitaip sakant tų, kurie gamina ar turi tai, ko jums reikia.

Matyt, jau pradeda aiškėti, kur link suku, bet vis tiek pradžioje šiek tiek teorijos, kad tiems iš jūsų, kurie nesimokėte ekonomikos, būtų aiškiau, apie ką kalba.

Bet kokios valstybės ekonomika visada analizuojama dviem pjūviais.

Realioji ekonomika, kurią sudaro visi nefinansiniai ekonomikos elementai, susideda iš materialių (nafta, duona, grūdai ar darbas) ir nematerialių (paslaugos, tarkime, plaukų kirpimas ar švietimas).

Labai primityvios realios ekonomikos pavyzdys — natūrinis ūkis, kur žmonės mainosi savo gaminiais be jokių pinigų — tiesiog keičia savo grūdus į kaimyno daržoves.

Finansų sektorius pats neapginkluoja

Modernesnė ekonomika neišvengiamai apima ir finansų sektorių, kurio paskirtis aptarnauti pinigų ir kito finansinio turto (akcijų, obligacijų) pervedimus tuo metu, kai realus turtas keičia savo savininkus.

Vis dėlto finansų sektorius pats savaime nei pamaitina, nei aprengia, nei apginkluoja.

Nors staigus naftos pirkimų stabdymas staigiai sumažintų valiutos srautą į Rusiją, taigi ir jos biudžeto įplaukas, tiesioginis poveikis kariniam sektoriui vis tiek pasireikštų tik po kurio laiko.

Nepalyginamai didesnę įtaką Rusijos karinės galios menkimui ir jos ateičiai turi tiek priverstinis sankcijų inspiruotas, tiek savanoriškas gamintojų ir jų prekių išėjimas.

Net jeigu šeštojo sankcijų paketo teks palaukti dar kurį laiką ir jis bus švelnesnis nei pradžioje planuota ir viltasi, Rusijos ekonomikai jau pirmosios sankcijos sudavė jei ne mirtiną, tai tikrai itin skaudų smūgį, kuris tą šalį kasdien grąžina dešimtmečius atgal. Didžiausią poveikį tam turėjo drastiškas prekybos, ir ypač modernių technologijų, siaurinimas.

Nekonvertuojamas rublis

Kai po pirmosiomis karo dienomis įvestų sankcijų rublio vertė nuo įprasto svyravimo tarp 70-80 rublių už dolerį staigiai čiuožė žemyn net iki 140 rublių už dolerį, pasidarė aišku, kad prasideda absoliučiai kitoks šios valstybės ūkio funkcionavimas.

Rublio šuolis žemyn vasario pabaigoje – kovo pradžioje rodė staigiai išaugusį Rusijos ūkio neapibrėžtumą bei panišką investuotojų pasitraukimą į saugesnes valiutines rinkas.

Drastiškomis priemonėmis — iki 20 proc. išaugusiomis bazinėmis palūkanų normomis, 80 proc. valiutos iš importo nusavinimu ir kitomis žiauriomis priemonėmis Rusijos centriniam bankui tuomet pavyko situaciją apraminti.

Suvaldymo kaina buvo žiauri — po keleto dešimtmečių rublis neteko laisvai konvertuojamos valiutos statuso. Dabar tai, pasak vaizdaus rusiško posakio, medinis (dereviannyj) rublis.

Neatsitikinai Europos centrinis bankas kovo pradžioje atsižvelgdamas į tai, kad susiklosčiusi padėtis neleidžia nustatyti objektyvaus euro ir Rusijos rublio rinkos santykio, sustabdė jo skelbimą. Jis neatnaujintas iki šiol.

Žaidimas rublio kainomis

Dabartinis rublio brangimas iki šiomis dienomis nusistovinčio apytikriai 60 rublių už dolerį kurso byloja ne apie Rusijos ekonomikos potencialą ar sugrąžintas ikikarines pozicijas.

Prekei, kuria niekas neprekiauja atviroje rinkoje, galima priskirti kokią tik nori kainą. Bandydamas suvaldyti Rusijos gyventojų nerimą, tos šalies Centrinis bankas kartu su Finansų ministerija kasdien pažaidžia, paderina veiksmus ir praneša, kokia ta kaina.

Propagandinė mašina vėliau apdainuoja Rusijos ekonomikos atsparumą ir aprauda vakariečių, susigalvojusių nubausti didžią šalį, kančias dėl augančių kainų. Kol kas tai veikia.

Vis dėlto prieš tris mėnesius užsisukę procesai palaipsniui įgauna pagreitį ir prasideda realiojo sektoriaus, kuris ir žymi ekonomikos gyvybę, transformacija.

Trys sankcijų tipai

Kalbant konkrečiau, Rusijai pritaikyti trys skirtingi sankcijų tipai.

Pirma, jau minėtos finansinės sankcijos, kurios pradėtos taikyti dar 2014 metais. Po to, kai vasario pabaigoje įšaldžius išorinius centrinio banko išteklius, Rusijos centrinis bankas prarado galimybę reguliuoti valiutos kursą, rublis tapo nekonvertuojama valiuta.

Antra, apribotas jos importas. Per pastaruosius tris mėnesius Rusijos importo apimtys sumenko du kartus, ir tai neįtikimai didelis pokytis.

Rusijos pramonė jau dabar labai aštriai pajuto importo ribojimų pasekmes.

Daugybė gamyklų arba, kaip skelbiama, laikinai sustabdė gamybą arba dirba tik kelias dienas per savaitę. Įvairiausiuose regionuose įprasti pranešimai apie tai, kad darbuotojai atleidžiami nuo darbo suteikiant gabalėlį žemės, kur jie galėtų užsiauginti bent keleto rūšių populiariausių daržovių.

Tokią padėtį lemia komplektuojančių detalių stygius palaipsniui išsenkant jų atsargoms. Įprastai pramonės įmonės tokių atsargų kaupia apytikriai trims mėnesiams, ir birželio mėnuo taps kritiniu.

Trūkinėja prekybos grandinės

Be abejo, Rusijos pramonė energingai ieško pakaitalų detalėms, kurios patenka po sankcijomis. Anksčiau tikėtasi, kad pagelbės Kinija, tačiau net ši didžioji Rusijos draugė dabar labai atsargi, nes bijo patekti po antrinėmis sankcijomis, kurios gali būti pritaikytos tiems, kurie remia Rusiją.

Problema yra ne tik komplektuojančių detalių stygius, bet ir prastesnė pakaitalų, jeigu jų randama, kokybė, siauresnis asortimentas.

Paradoksalu tai, kad sankcijos ypatingai paveikia modernizuotus Rusijos ekonomikos sektorius ir jos moderniausias gamyklas, nes būtent ten taikomos technologijos dažniausiai yra patekusios į sankcijų lauką.

Išskirtinai tragiška padėtis su elektronikos komponentais, kurių patekimą į Rusiją jau pirmosiomis karo dienomis patikimai sustabdė vos keli šių išskirtinai svarbių priemonių tiekėjai. Tai padaryti buvo ganėtinai paprasta ir todėl, kad didžiąją dalį rinkos valdo Rusiją griežtai pasmerkęs Taivanas.

Tuomet nuskambėjęs Lukašenkos juokelis, kad čipus gali pagaminti ir Baltarusija, jeigu jau tiekėjai atsisako, demonstravo ne Baltarusijos ar kokios kitos valstybės galimybes, o kaimyninės valstybės vadovo absoliutų neišmanymą.

Logistikos bėdos

Situaciją aštrina ir labai didelės logistikos bėdos. Tais atvejais, kai tiekėjai lyg ir atsiranda, Rusija vis tiek negali sulaukti jų prekių dėl to, kad pasaulinis pervežimų verslas atsisako tarpininkauti agresorei.

Šalies viduje palaipsniui auga nerimas dėl vidinių pervežimų, nes geležinkelių transportas jau dabar jaučia komplektuojančių detalių stygių.

Oro transporto sektoriuje problemos dar rimtesnės. Rusijai vienašališkai užgrobus jos anksčiau lizinguotus lėktuvus, jie nebegali palikti Rusijos oro erdvės, juos priimti atsisako net Kinija.

Šie importiniai lėktuvai neteko techninės gamintojų priežiūros, apribotas jų draudimas. Tik laiko klausimas, kada prasidės vadinamasis lėktuvų kanibalizmas, kai vienas lėktuvas virsta kitų atsarginėmis dalimis. Pilotai Rusijoje netrukus prieš skrydžius turės užsukti į šrotą.

Ironiška net klausti, kada Rusija sugebės sukurti savo adekvatų lėktuvą, jeigu net turėdama galimybę naudotis moderniomis technologijomis, ji to nesugebėjo padaryti per pastaruosius bene keturis dešimtmečius.

Kainas augina pasiūlos stygius

Komplektuojančių detalių stygius bei prarastos galimybės modernizuoti naftos ūkį po to, kai pasitraukė rimtieji investuotojai, irgi smarkiai sekina Rusijos galias, net jeigu kol kas tai jaučiama ir menkiau.

Galų gale, esama ir trečio sankcijų bloko — eksporto sankcijų, kitaip sakant draudimo pirkti tas ar kitas rusiškas prekes, tarp jų svarbiausią jos eksporto prekę — energetinius išteklius.

Būtent šioje srityje  kol kas ribojimai menkiausi, bet neišvengiamai jie palaipsniui apims vis didesnę Rusijos ūkio dalį.

Beje, atotrūkyje tarp staigiai sumenkusio importo ir nominalia verte (ne apimtimi, o dėl brangstančios naftos pinigine forma) išaugusio eksporto slepiasi ir galimybė Rusijos gyventojams sukurti rublio brangimo iliuziją.

Kai už valstybės ribų mažiau perki, o daugiau parduodi, tai susidaro prekybinio balanso perviršis ir auga valiutos, kurios negali niekur panaudoti, srautas.

Tad galima sakyti, kad rublio brangimą vidaus rinkoje (pabrėžiu, rublis nekonvertuojamas, tad jis brangsta tik Rusijoje) sukūrė būtent sankcijų asimetrija.

Tai paaiškina ir daugelį Rusijos gyventojų kamuojantį klausimą, kodėl rubliui brangstant prekės ne pinga, o priešingai, toliau brangsta (infliacija artėja prie 20 proc. ribos).

Esmė ta pati: rublis nekonvertuojamas ir tai reiškia, kad jo kursas nerodo jo tikrosios vertės atviroje rinkoje, kurioje jis tiesiog nereikalingas. Tokiu atveju infliaciją kuria ribota pasiūla: kai prekių stinga, jų kainos neišvengiamai auga.

Menksta pajamos

Ir tai reiškia, kad pajamos, kurias Rusija gavo už energijos išteklius, nors išaugo nominalia, skaitine išraiška, bet realia verte, kuri matuojama prekėmis, kurias gali už tuos nominalus įsigyti, sumenko. Pinigų daugiau, bet nusiperka žmonės mažiau.

Birželio 1 dieną Rusija vidutiniškai 10 proc. arba 1600 rublių (apytikriai 25 doleriais) padidino socialines išmokas.

Didesnes pensijas gaus ir apie 35 mln. nedirbančių Rusijos pensininkų.

Žinant, kad vidutiniškai vartojimo prekės Rusijoje per pastaruosius tris mėnesius pabrango nuo 18-23 proc., o maisto — nuo 25 iki 50 proc., galime konstatuoti, kad realia verte pajamos, kurios menko visus pastaruosius 10 metų, menksta ir toliau.

Klausimas, o kas laukia ateityje — atviras. Tęsinys kitą penktadienį.

Skaityti straipsnį

1515

Vienuolė liudija Kristaus meilę

Be kategorijos

4 kovo, 2021

Sesuo Luisa (kairėje) 2010 m. kalba per Translytinio susivokimo sesiją kunigams ir diakonams 2010. (nuotrauka Nathan Schneider).

Amerikos jėzuitų leidinyje šių metų vasario 25 dieną sesuo Luisa liudija savo patirtis (vertė Kazimieras Seibutis).

Esu vienuolė ir jau daugiau kaip dvidešimt metų patarnauju translyčiams asmenims. Pateikiu kelias drąsiausių iš jų istorijas.

Courtney Sharp yra pirmoji translytė moteris, su kuria susidūriau. Susipažinau su ja dar 1999 metais, ir tuo tada esame draugės.

Neseniai gavau iš jos elektroninį laišką. Ji ką tik perskaitė 2020 m. birželio dokumentą dėl translyčių asmenų, kurį parašė Sent Luiso arkivyskupas emeritas Robertas Carlsonas.

Savo pastabas ji pradėjo tokiais žodžiais: „Galvoju apie tai, kaip krikščionys gali supaprastintai žvelgti į dalykus ir greitai padaryti žalingų išvadų, kurios palaiko jų iš anksto nusistatytas sampratas.“

Tai, ką jis pasakė apie ją ir kitus translyčius asmenis, visiškai neatspindėjo to, kas ji yra. Kaip ir Sharp, mane šis pranešimas labai nuliūdino.

Tai, kas sakoma apie translyčius asmenis, man labai asmeniška, nes jau daugiau nei dvidešimt dvejus metus jie formuoja mano tarnystę ir mano pačios gyvenimą Dieve.

Kai pradėjau patarnauti jiems, vos keli žmonės apskritai žinojo šį žodį. Per kelerius pastaruosius metus translyčiai asmenys tapo daug labiau matomi, bet iš maždaug 330 milijonų Amerikos gyventojų tik apie pusantro milijono yra translyčių, tad dauguma amerikiečių asmeniškai nepažįsta nė vieno translyčio asmens. 

Dėl to kyla daug sumaišties. Ką gi reiškia tas „translytis asmuo“ ir ką vadinamieji normalūs katalikai turėtų galvoti apie translyčius asmenis, gyvenančius tarp jų, ir kaip su jais turėtų bendrauti?

Arkivyskupas Carlsonas yra vienas iš keleto vyskupų, kuris savo vyskupijų tikintiems katalikams pateikia potvarkių dėl translyčių asmenų.

Savo raštą, kaip ir kiti vyskupai prieš jį, jis pradeda teiginiu, jog svarbu gerbti translyčius asmenis kaip Dievo vaikus, užjausti juos ir būti taktiškam jų atžvilgiu.

Bet išsyk po to paskelbiama pamatinė žinia, jog pats translyčių asmenų buvimas yra neįmanomas, nes Dievas nekuria translyčių žmonių.

Jie neva kenčią psichologinį sutrikimą, todėl mes turime švelniai ir pagarbiai padėti jiems suprasti, kad jie nėra tokie, kokie sakosi esantys.

Negana to, jie rizikuoja savo amžinuoju išganymu, nes iškelia save aukščiau už Dievą ir, remdamiesi paviršutiniškais jausmais, savanaudiškais norais ar kokia nors „genderine ideologija“, mano galį pakeisti savo kūnus.

Kad ir kokie geri būtų vyskupų ketinimai, nerandu pakankamai griežtų žodžių išsakyti savo nepritarimą, nes juk neįmanoma skatinti pagarbos ir užjautos žmonėms ir tuo pat metu tvirtinti, kad jų nėra.

Sharp toliau sako, jog kai kurie žmonės: „tiki, jog gana pasižiūrėti į X ir Y chromosomas ir Pradžios knygos 1-ojo skyriaus 27-ąją eilutę („Dievas… sukūrė … vyrą ir moterį“, Pr 1,27), kad taptų aišku, ką Dievas numatė kiekvieno mūsų gyvenimui. Dievas sukūrė mus vyrais ir moterimis. Tai viskas, ką turime žinoti. Tai taip paprasta.“ Tačiau viskas nėra taip paprasta. Jokio žmogaus gyvenimas negali būti redukuotas iki tokio visiško binariškumo.

Teko ne vienus metus pažinoti translyčių asmenų ir prieš tai, kai jie pakeitė lytį, ir po jų pereinamojo laikotarpio. Praleidau tūkstančius valandų su jais — jų ir savo namuose, jų ir savo bažnyčioje, taip pat su jų šeimomis per gimtadienius ir laidotuves. Verkiau ir džiaugiausi kartu su jais.

Translyčiai žmonės kur kas akivaizdžiau nei dauguma mūsų suvokia tą tikrovę, jog mes, žmonės, esame sudėtingi, slėpiningi Dievo kūriniai iš kūno ir sielos, todėl labiausiai nori, kad ši tikrovė būtų gerbiama.

Jų pereinamasis laikotarpis — tai procesas, kurio metu augama į visybiškumą ir šventumą. Tai, ką jie patiria, yra klasikinis krikščioniškasis gyvenimo atsivertimas, atsimainymas Dieve. Tai, ko liudininke man daug kartų teko būti jų gyvenime, yra tai, ką katalikai vadina Velykų slėpiniu.

Daugumos mūsų vidinis jausmas to, kas esame ir kaip kiti mus suvokia, sutinka. Mes tą atitikimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir nė neįsivaizduojame, kad kitiems gali būti kitaip. 

Tačiau dalelei žmonių šeimos šis atitikimas yra sunkiai suvokiamas dėl priežasčių, kurių vis dar iki galo nesuprantame. Tiems, kurie nėra translyčiai, dažnai sunku suvokti gelmę kančios, kurią sukelia bandymas būti tokiu asmeniu, kokiu, kaip jie žino, jie nėra. Tai dažnai sukelia depresiją, izoliaciją ir savidestrukcinį elgesį.

Dawn Wright išgyveno pereinamąjį laikotarpį prieš daugelį metų ir šiuo metu gyvena Floridoje. Ji yra Vakarų gubernatorių universiteto verslo analitikos dėstytoja. 1999-aisias, kai susipažinau su ja, jai buvo 54-eri ir ji vis dar desperatiškai stengėsi kovoti su faktu, kad yra translytė. 

Ji keliskart bandė žudytis ir jautėsi labai nestabiliai. Nesyk jai išsprūdo skausmingas prisipažinimas: „Aš neprašiau šių jausmų. Jie tiesiog yra manyje. Ištisus dešimtmečius kasdien meldžiau, kad norėčiau būti vyru, bet šios maldos man nepadėjo.“ 

Wright, kaip ir tūkstančiai kitų, dėjo milžiniškas pastangas stengdamasi būti tuo asmeniu, kuriuo visi ją laikė. Jai tai nepavyko, lygiai kaip tai nepavyksta jokiam kitam translyčiam asmeniui.

Po daugelio bandymų metų, daugiau nebeišgalėdami dėtis tuo, kuo jie nėra, translyčiai asmenys įžengia į antrąją transformacijos proceso stadiją. Jie priima itin rizikingą ir drąsų sprendimą gyventi pagal tiesą, o ne pagal melą. 

Galiausiai jie prisipažįsta patys sau, jog nebegali apsimetinėti ir bandyti būti tuo, kuo jie nėra. Toks pripažinimas ateina tik po to sunkaus savęs pažinimo darbo per terapiją ir po ilgų maldų. 

Tada pamažu ir atsargiai jie pradeda priimti gyvenimą keičiančius sprendimus, kad pagaliau galėtų gyventi pagal autentišką savastį. Daugelis jų praranda šeimą, netenka darbo, draugų, tikinčiųjų bendruomenės ar net visų šių dalykų iš karto! Kiek iš mūsų esame sumokėję tokią kainą, kad gyventume vientisai?

Sara Buechner yra koncertuojanti pianistė, pelniusi keletą tarptautinių apdovanojimų. Pažįstu ją jau keturiolika metų. Šiuo metu ji dirba Templo universitete Filadelfijoje.

Buechner darė tarptautinę karjerą, tačiau iš jos liko šipuliai, kai ji pradėjo perėjimo laikotarpį. Tai buvo dveji su puse metų neįtikėtinų praradimų. Kaip sako ji pati: „Bet mano kūne tvyrojo visiška ramybė, nes ši vidinė kelionė buvo neatsiejama nuo manęs, ir į ją aš leidausi ne viena, o su Dievu.“

Pamažu, po dar ne vienus metus trunkančio laikotarpio, kai jie eina per skausmingas ir sudėtingas asmeninio bei viešo perėjimo laikotarpio stadijas, kurios kiekvienam yra unikalios, neapykantą sau pakeičia meilė sau. 

Jie atgauna pasitikėjimą savo pačių tikrovės suvokimu. Pagaliau jie pasiekia santarvę su savimi ir su aplinkiniu pasauliu. Ir su Dievu. Jie perėjo iš to, kas buvo kova su mirtimi, į tai, kas dabar gali teikti gyvybę. Tai ir yra Velykų slėpinio išgyvenimas.

Scotty Pignatella yra aviacijos ir kosmoso pramonėje dirbantis sistemų inžinierius, gyvenantis Tusono mieste Arizonoje. Didžiausia jo aistra — tai fotografija. Jį irgi pažįstu keturiolika metų. Pignatella man ne kartą yra sakęs, jog nuotraukos geriausiai pavyksta ne skaisčią dieną ar tamsią naktį, bet pereinamuoju metu, kai žaidžia brėkšmės ir sutemų šviesos. Jam patinka sakyti: „Aš esu sutemos. Esu Dievo kūrinys ir man duotas grožis pasaulyje, kurį gali matyti tik tie, kas pasirenka jį matyti.“

Ši šventa kelionė į gyvenimą su savo tikrąja savastimi Dieve ne visiems yra vienoda. Mes žmonės, o ne pagal vieną formelę išspausti sausainiai. Visgi galiu liudyti, jog translyčiai žmonės yra tie, kas jie sakosi esą. 

Žinau tai, nes kai kas nors iš mūsų gyvena pagal sąžinę ir tiesą, jaučiame Dievo esamybę. Patiriu Šventosios Dvasios dovanas translyčiuose asmenyse, kurie pretenduoja į savo tikrąją tapatybę Dieve. Matau juose ramybę, džiaugsmą, užuojautą, išmintį, meilę ir labai daug atlaidumo.

Šie žmonės yra Kristaus kūno dalis, ir nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi kaip su Kristaus kūnu. Jie nėra tobuli. Niekas iš mūsų nėra tobulas. Po pereinamojo laikotarpio jie kovoja su gyvenimo sunkumais taip pat, kaip kovojame kiekvienas iš mūsų, bet dabar šiuos sunkumus jie įveikia su savo nepažeistu vientisumu.

Translyčiai asmenys nėra apimti kliedesių ir nebando vaidinti Dievo. Jie nėra genderinės ideologijos aukos. Jie yra tie, kas jie sakosi esą. 

Visus šiuos ilgus metus mantra, kurią jiems skyriau, buvo tokia: „Tiesa visada veda mus pas Dievą ir niekada netolina nuo jo. Laikykite savo širdį ir gyvenimą arti Dievo, ir Dievas jums parodys tiesą. Tada sužinosite, kas esate ir kaip turite gyventi pagal šią tiesą.“

Skaityti straipsnį

5483

Višta už buliaus kainą: politinė aritmetika pagal Prezidentą

Be kategorijos

22 liepos, 2019

Pirmasis naujojo Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos vizitas Lietuvos žiniasklaidoje nušviestas iš vienos – saulėtos ryšių su visuomene pusės: šiek tiek apie atgimstančią meilę, vėl nušvitusias šypsenas, tarpusavio supratimą, grožį ir, žinoma, aprėdus.  Panaši saldi vieša kalbėsena, susiformavusi per pastarąjį Dalios Grybauskaitės valdymo dešimtmetį, Lietuvoje tapo tiek įprasta, kad, atrodo, net nuostabos nebekelia.

Vis dėlto toks nekritiškas kalbėjimas tų, kurie visuomenėje ir pašaukti matyti ne suknelių, bet politikos atspalvius – turiu galvoje politologus ir rimtąją žiniasklaidą,  slepia bent tris – tegul ir skirtingo svorio – momentus. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3059

Sunkus darbas versus politinė satyra

Be kategorijos

20 balandžio, 2019

Kai penktadienį jau gerokai po pietų man paskambino mūsų rinkiminio komiteto koordinatorė ir pasakė, kad Tapino Laisvės TV atšaukė mūsų dalyvavimą rinkiminiuose šou Panevėžyje antradienį, mano pirmoji reakcija buvo juokas.

Juokinga buvo ir tai, kad prieš daugiau nei pusantro mėnesio PAČIO Tapino TV inicijuoti prašymai dalyvauti jų 5 laidose, jų PAČIŲ gan agresyvūs reikalavimai, kuo greičiau pateikti dalyvių sąrašus, taip lengvai atšaukiami.

Su šiokia tokia autoironija prisiminiau ir tai, kaip gyniau dalyvavimo tuose renginiuose idėją, nes jaunoji ir intelektualioji mano komandos dalis ganėtinai kategoriškai priešinosi. „Ten gi lėkšta ir banalu, kam mums ten eiti, ten toks pigus šou, kuris tik diskredituoja pačią politikos idėją“, – aiškino mano darbštieji jauni mokslo daktarai, pratę mąstyti giliau ir plačiau.  Galų gale jie nusileido, ir sutiko dalyvauti tik todėl, kad aš juos įveikiau savo autoritetu. Įveikiau, nors ir neįtikinau.

Dabar galutinai supratau, kad tai, ką seniai savo širdyje žinojau, bet taip nenusinorėjo tuo tikėti, yra tiesa.

Kai kalbi apie Tapiną ir visas jo iniciatyvas nori nenori kyla klausimas, o kodėl bemaž visos jo iniciatyvos baigėsi bankrotu?

Bankrutavo restoranų verslas. Bankrutavo ne vienas žurnalistinis PROJEKTAS (žodis projektas čia esminis, nes ne tiesos bei nešališko reikalų dėstymo, o garbės ir pinigų siekis valdo tuos iš esmės VERSLO projektus). Beje, politinė satyra yra dar sudėtingesnis ir didesnės atsakomybės reikalaujantis darbas, nes čia turi ne tik preciziškai žinoti aptariamo objekto turinį, bet ir mokėti jį perleisti per humoro ir kuriančio autoriaus autoironijos filtrą.

Nenoriu eilinį kartą būti Kasandra, bet bankrutuos ir Laisvės TV.  Kodėl?

Atsakymas peršasi savaime. Andrius Tapinas NEMĖGSTA DIRBTI. Jis net nesuvokia, kas yra juodas sunkus darbas.

Jam kas nors lyg ir pasiseka, tarkime, pirmieji „Pinigų kartos“ metai ar pirmoji knyga, ir jis tada jau jis iš tos sėkmės puola sunkti pinigus. Tad, skubiai Knygų mugei sumesta antroji knyga buvo nepalyginamai prastesnė, nors dar buvo galima skaityti, kai neturi, ką veikti. Šiųmetis Knygų mugės projektėlis – trečioji knyga apie prezidentą – jau tokia, kad net skaityti buvo gėda. Tiesiog gėda ir už autorių, ir už leidyklą, ir už tai, kad tokios knygos siūlomos Lietuvos auditorijai. Nesikartosiu, jau esu sakiusi, kad ta prezidentinė knyga tokia pat fake news, kaip ir nausėdos reklaminiai klipukai ar jo „ekonominės“ įžvalgos. Visa, ką bando daryti Tapinas galų gale pasirodo esąs tik vaizdinys, tik reklaminis šlamštas. Kartais jis geresnis, kartais prastesnis, bet – tik reklaminis dalykėlis.

Tapinas laikosi  ir yra kai kurių yra vertinimas todėl, kad Lietuvoje itin daug žmonių (deja, dažnai tai jauni žmonės), kurie nuoširdžiai tiki, kad DARBAS yra niekas, o va netikėtai už uodegos pagriebta sėkmė garantuos puikų ir ilgą gyvenimą bei garbę. Naivu? Taip. Nyku? Taip. Bet – kiekvienam savo.  Kiti tiki net ateiviais iš Sirijaus ar makaronų dievu (toks tikrai yra).

Atsiprašau savo komandos, kad įvėliau juos į šią eilinę Tapino aferą, ir pažadu, kad tai daugiau nesikartos. Tuo pačiu didžiuojuosi, kad, kaip man perdavė viena kandidatė, įtakingos politinės partijos žmonės, paklausti, kaip jiems sekėsi Kaune praėjusį antradienį, tik mostelėjo ranka: „Ai, atvažiavo Maldeikienės traukinys, pervažiavo visus, sutraiškė ir išvažiavo“. Laikydamiesi žodžio (tai mums įprasta, priešingai nei Tapinui ir jo komandai), mes iki šiol rezultato neskelbėme, bet jis 16 mūsų balų prieš 3 tų, kurie liko antri. Tą rezultatą matote ir nuotraukoje, kurioje aš paskutinį kartą gyvenime stoviu netoli Tapino. Dabar paskelbėme, nes tiesiog gali netyčia paaiškėti, kad kaip mūsų nėra 26  laidos nuotraukose, taip išnyksime ir iš laidos įrašo

Man ir tiems žmonėms, kurie šalia manęs, svarbiausia viešo žmogaus dorybė yra rimtas, atkaklus, kruopštus  ir labai atsakingas intelektualinis DARBAS. Paprastai jis neturi jokios didesnės materialinės  vertės, bet būtent toks darbas – jeigu tai suvokia didesnė visuomenės dalis – garantuoja valstybėms sėkmę.

Sėskime visi į traukinį, kuris veža darbo, o ne lengvos sėkmės link. Nors lietuviai ir sako, kad nuo darbo nebūsi bagotas, bet tik kuprotas, darbas dovanoja neišmatuojamai daugiau  –  jis teikia tikėjimą ir prasmę.

Matyt ir toliau Laisvės TV laidose bus rodoma išsidraikiusi ir Seimo posėdžiuose snaudžianti maldeikienė, bus ironizuojamas jos kalbėjimo tonas ar mintys, bet man tai jau pereitas etapas. Atėjo diena, kai tenka užverti visas duris ir visus langus žmogui, kurio vardas Andrius Tapinas. Keistoka, bet sprendimas atnešė ramybę, ir tai reiškia, jis teisingas.

Su didžiąja metų Švente, tie mano meili skaitytojai, kurie ieškote ne sėkmių, bet prasmės. Po tamsos visada ateina aušra.

Skaityti straipsnį

3250

2019.04.15  Lietuvos Televizija, pirmi debatai.  Tarp nuobodulio ir  svetimos gėdos: klausimai po pirmo klausimo

Be kategorijos

16 balandžio, 2019

Vakar, kas matėte vyko pirmieji prezidentiniai debatai.

Pirma, dar kartą galime įsitikinti, koks abejotinas E. Jakilaičio „profesionalumas“. Iškeltas klausimas yra esminis, bet tikrai per minutę neįmanoma suformuluoti prasmingo logiško atsakymo. Paraštėse liks (o atsakymai ir rodo, kad liko) ne tik pats tikslas, bet ir tai, kas gerokai įdomiau – o kodėl tas tikslas kandidatui matosi būtent toks? Kokie geopolitiniai ir/ar kiti veiksniai lemia tokią ar kitokią kandidato matomą ir formuojamą įtampų, kurias būtina įveikti, ašį? Ne koks tikslas, o KODĖL toks tikslas – jau būtų tikrai gerokai įdomiau ir prasmingiau, ir prelegentams būtų gerokai sudėtingiau nukrypti nuo temos.

Antra, analizuoju tik keturi dalyvius, nes jie yra mano rašomos knygos personažai, tad kitimas laiko rasiu, jeigu para pasidarys ilgesnė. Nors tiesą sakant N. Puteikio nusišnekėjimai traukia dėmesį vis labiau ir labiau.

Dabar iš esmės. Ir šiandien tik Nausėda.

Gitanas Nausėda –  kalbu visiems apie viską ir esu geras (įkyriai kartojama gerovė ir pagarba), bet logikos ir sąlygų negerbiu iš principo.  Kaip namus stato draustiniuose, taip ir taisyklių „laikosi“, ar ne?  Atsakymui buvo skirta minutė, kalbėjo  2 minutes ir dar 3 sekundes.

Pranešė, kad pagarba yra viena iš trijų esminių užsienio politikos dedamųjų. Apie kokią pagarbą ir svarbiausia kam, taip ir nepaaiškino. Tarkime, jeigu kas nors nesilaiko tarptautinių sutarčių ir jas nutraukia (konkretus pavyzdys D.Trumpo vienašališkas vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties nutraukimas – tai padorus veiksmas, G. Nausėdos akimis, ar ne? – ypač įvertinus, kad deklaruojama ypatinga pagarba JAV?).  Sakykime tiesiai –  mažiausia pusė G. Nausėdos mąstymo pastatyta ant tokio „padorumo“, kuris neturi jokio prasminio ar loginio turinio, bet labai patiks „geriems“ žmonėms, na visokioms padorioms mokytojoms ar vidutinio amžiaus namų šeimininkėms. 

Gerovės plėtros analizė lyg ir prasideda, bet iš karto nutrūksta. 12 žodžių, iš kurių 4 – Europos Sąjunga. [„Gerovės.. ėh.. mes siekiame … h… tampriau suartėdami su Europos Sąjunga, integruodamiesi į Europos Sąjungą“]. Ką turime suprasti – ar ES mums turi tą gerovę duoti per finansavimą? Ar mes patys turėtume laikytis ES socialinių standartų? Jei taip – tai kokiu būdu prie to eiti? Jeigu integruojamės daugiau – tai į kokią ES? Klausimų be galo. Atsakymų nulis.

Kaip svarbiausia užsienio politikos dedamąją kandidatas išskiria saugumą, tačiau tekste vos po kelių žodžių jau aiškina, kad „[š]iandien mes pernelyg fokusuojame savo visą dėmesį į geopolitiką, į saugumą ir kartais truputį primirštame savo žmones“. Tai jeigu saugumas yra svarbiausia ir pirmiausia, tai ką reiškia tame kontekste per daug? Kita vertus, o jeigu koncentruojasi į saugumo klausimus, tai reiškia, kad pamiršti žmones???

Nuoroda į globalizmo vėjus, kuriems negali atsispirti „mūsų“ „pažeidūs“ žmonės, yra aiški nuorodą į bandymą atsiriboti nuo to, kas vienarešikšmiškai suvokiama, kaip vakarietiška perspektyva, kuriai G. Nausėda nuolat gieda „osana“. Kada jis nemeluoja?

Mano studijų laikais (teko sunkiai dirbti ir analizuoti daug genealių kūrinių, kai studijavau) – toks tekstas būtų šventė: nereikia dirbti, nes kiekvienas sakinys prieštarauja kitam ir daug mąstyti netenka. Nėra turinio. Nėra minties. Nei logikos. Nėra sankabų su jokiomis šiuo metu viešoje intelektualinėje erdvėje (Vakarų, kuriuos sakosi taip mėgstąs G. Nausėda) įsitvirtinusių teorinių idėjų. Nėra neiko.

Daug žodžių. Visi lyg ir  girdėti.

Ta pati, jau nuobodi išvada : matančių, bet nemąstančių kandidatas.

Apie kitus rytoj. Daug tiesioginio darbo.

1 klausimas

Edmundas Jakilaitis: Kokį svarbiausią Lietuvos užsienio politikos tikslą keliate ir kaip jo sieksite?

 

Gitanas Nausėda (2‘ 03‘‘): Manau, kad Lietuvos užsienio politika turi turėti keletą dedamųjų ir aš jas trumpai išvardinsiu. Tai, pirmiausia, saugumas. Antra, gerovė.  Ir pagarba.

Saugumas priklauso nuo mūsų bendradarbiavimo su tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis kaip NATO, pirmiausia.

Žinoma, dvišaliu pagrindu plėtojami santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis atrodo be galo svarbūs šia prasme taip pat.

Gerovės.. ėh.. mes siekiame … h… tampriau suartėdami su Europos Sąjunga, integruodamiesi į Europos Sąjungą.

Tačiau be jokios abejonės būtų didelė klaida manyti, kad štai šitos dvi ašys yra mūsų užsienio politikos alfa ir omega.

Manau, kad mes privalome žvalgytis į platųjį pasaulį, ….[įkvepia] ….ieškoti kur kas daugiau kontaktų, rinkų, draugų, partnerių, kad galėtumėme geriau atstovauti savo žmonėms.

Ir dar viena labai svarbi ..  hm … aspekto dalis yra kultūriniai mūsų ryšiai.

Šiandien mes pernelyg fokusuojame savo visą dėmesį į geopolitiką, į saugumą ir kartais truputį primirštame savo žmones. Mūsų, Lietuvos žmonės yra išsibarstę visame pasaulyje, ir mes privalome nepalikti jų vienui vienų, ir mes privalome palaikyti su jais kultūrinius santykius, duoti jiems galimybę atsispirti tiems globalizmo vėjams, kuriems jie yra …eee.. pažeidūs tose valstybėse, kuriose jie gyvena.

Todėl aš už tai, kad mes būtumėme aktyvūs savo kultūros politikoje; puoselėtumėme lietuviškas mokyklas, darželius užsienyje, ten kur gyvena mūsų tautiečiai; puoselėtumėme savo kultūros eksportą, ir tokiu būdu siektumėme labai harmoningos dermės užsienio politikoje.

Todėl aš, dar kartą pakartoju, esu vakarietiškas politikas; esu politikas, kuris išpažįsta žmogaus teisių ir  vakarietiškų vertybių pirmenybę palyginti su kitais dalykais, ir šia prasme mano visa užsienio politika bus pagrįsta būtent šituo principu.

 

Saulius Skvernelis (1‘2‘‘): Labais vakaras, tai pirmiausia turime išsigryninti savo svarbiausius interesus.

Mes tikrai negalime būti visose dimensijose stiprūs, dėl to mūsų valstybės tikslas – aiškiai suformuluoti, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau visko, mūsų valstybės ir tautos interesai, ir per tą pragmatinę prizmę turime žiūrėti.

Taip pat turime pasirinkti strateginius partnerius, ir tą daryti ne žodžiais, o konkrečiais veiksmais: aš pirmiausia kalbu apie strateginę partnerystę su Jungtinės Amerikos Valstijomis, taip pat su Vokietija.

Kaip esminį strateginį partnerį, puoselėti strateginius partnerystės santykius su Lenkijos Respublika.

Azija, –  be jokios abejonės, manau, kad mūsų ateitis ir perspektyva yra itin glaudūs ryšiai su Japonija, taip pat vystyti ekonominę diplomatiją, nes diplomatija, užsienio politika be ekonominės dimensijos nėra visavertė;

stiprinti Rytų partnerystę, būti lyderiais šitoje srityje, ir nekeisti, netobulinti ES modelio, nekurti naujo, tiksliau, tobulinti ir šalinti trūkumus esamo.

 

Ingrida Šimonytė (43“): Ačiū labai, manau, kad pagrindinis tikslas turėtų išlikti saugus pasaulis Lietuvoje ir aplink Lietuvą.

Ir šito tikslo turėtumėme siekti tiek per taisyklėmis, Vakarų taisyklėmis paremto pasaulio dominavimą, tiek per mūsų vertybines koalicijas, kur mes būtent vertybių pagrindu su savo partneriais siekiame tų pačių tikslų.

Ir akivaizdu, kad čia yra keletas dalykų, kuriuos galima turbūt atskirai paminėti, tai tiek ir aktyvesnio bendradarbiavimo paieška, tiek ir aktyvesnė ekonominė diplomatija, tiek ir platesnis klausimų spektras, kad nebūtumėme vieno ar kelių klausimų valstybė, bet taip pat girdėtumėme tuos klausimus, kurie yra svarbūs mūsų partneriams, ir būtumėme solidūs ir solidarūs savo partnerių bendražygiai.

 

Arvydas Juozaitis (1‘01“): Lietuva yra ypatinga šalis, tai Baltijos kelio šalis ir mes padarėme savo darbą, griaudami imperiją.

Tai – taikos šalis, kadangi Baltijos kelias buvo taika.

Dabar mes savo vietą žinome tarp dviejų jėgų: tai strateginė vieta, ne šiaip sau duota, tarsi Izraelis tarp įtemptos laukos jėgų, todėl mums nuolat tenka būti tiltu.

Šiuo atveju yra strateginiai atramos blokai, tai yra Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga  ir yra strateginiai priešininkai dešinėje tai yra Rytuose ir mes šitame balanse turime išlaikyti supratimą, kad yra užsienio politika ir yra geopolitika.

Geopolitikos žaidėjais mes galime būti tiek, kiek mes būsime aktyvūs užsienio politikoje, tai yra santykiuose su Lenkija, Latvija ir Baltarusija.

Ir čia mes tarsim savo žodį.

 

——————————————————-

Pradėkime analizuoti  žodis po žodžio.

Skaityti straipsnį

8530

2018 birželis: ar pilietinio pasipriešinimo sąjūdžiai sugriaus Potiomkino kaimo bastionus?

Be kategorijos

12 birželio, 2018

Šiandien Prezidentė ir vėl skaitė metinį pranešimą. Jau devintąjį ir priešpaskutinį (bent jau šioje dviejų kadencijų sekoje).

Mokslininkai žino, kaip sunku vertinti kolektyvines monografijas, kuriose daug įvairių autorių vienu metu kalba apie viską ir apie nieką, kur kertasi labai skirtingos idėjos ir jungiamos net viena kitai prieštaraujančios mintys. Dar sudėtingiau vertinti kalbas, kuriose nėra minties, bet labai daug emocijų, šūkių ir nurodymų, anapus kurių galima įžvelgti ir tikras problemas.

Primenu šį dalyką, nes Dalia Grybauskaitė ir vėl nuosekliai laikėsi jai įprastos tradicijos metiniuose pranešimuose neturėti vienos pagrindinės minties, o tiesiog pasakoti tai, ką jai parašė jos valdiniai. Akivaizdu, kad valdinių daug, o jungiančios grandies nėra, tad kiekvienas trūks plyš bandė pademonstruoti, kad jau jo skyriukas dirbo gerai. Arba, priešingai, tie ar tos, kurie nesitarė su atitinkamu prezidentūros skyriuku, dirbo prastai.

Bene komiškiausias tokio akivaizdaus vidinio nesusikalbėjimo pavyzdys Dalios Grybauskaitės kalboje buvo įpareigojimas „stiprinti šalies apginamumą“, kuris suvoktas kaip prievolė finansavimą gynybai didinti iki 2,5 procentų BVP, kai vos prieš kelias minutes Prezidentė aiškina, jog nevalia gerovės priešinti su gynyba, o vos vėliau gerovę bandyta pritempti net iki Skandinaviško standarto. Gal ir būtų galima kažkaip tuos dalykus sieti, jeigu Prezidentė būtų radusi politinės valios, sąžinės ar elementarios atsakomybės pripažinti, jog visi tie dalykai vienu metu galimi tik iš esmės keičiant mokestinę sistemą, tačiau apie tai nė neužsiminta.

Išdava: kalba be struktūros, be pagrindinės minties, o Prezidentė chaotiškai šuoliuoja minčių, darbų ir ataskaitų laukais.

Nenorėdama būti apkaltinta kritikuojanti be argumentų, išvardinu Dalios Grybauskaitės 2722 žodžių arba 320 eilučių kalboje minėtus klausimus:
1) Lietuvos tapatybės problema, kai ji vienu metu yra ir įstabus Laisvės kūrinys, ir godulio kirminų graužiamas statinys;
2) Nusivylimo – tikėjimo sankirta bei asmeninės atsakomybės vieta šioje dilemoje;
3) „Neregėtos“ korupcinės Lietuvos atsivėrimas ir įveika tuo metu, kai Lietuva „priskiriama prie šalių, kontroliuojančių korupciją“;
4) verslo ir politikos susiliejimas bei degantys pirštai (Dalia Grybauskaitė prisipažįsta, kad ir jos), nes demokratinę sistemą užvaldė oligarchai;
5) Nauja Lietuvos skaidrumo istorija, vos keliomis pastraipomis vėliau Prezidentei prisipažįstant, kad bent jau žemės ūkyje langai dar toli gražu neišplauti;
6) Nepakartojama galimybė prisikelti partijoms per įveiktą vidinį susipriešinimą, vienas kito niekinimą ir kompromitavimą, galios sukoncentravimą politinėse viršūnėse, eilinių narių izoliavimą…

Jei rimtai, jau pabodo vardinti klausimus, kurie it blusos šokinėja be jokio akivaizdaus ryšio iš Prezidentės teksto, kur kiekvienoje trečioje pastraipoje – vis nauja problema. Patikėkite, suskaičiavau dar mažiausiai 15-18 rimtų probleminių temų, kurių analizė Prezidentės kalboje (ir, manau, jos pasaulėžiūroje) tėra atsitiktinai iš teksto ištrauktos madingos ar įprastos klišės be kokios gilesnės jų priežasčių ar juolab rimtesnės įveikos analizės.

Taigi, vėl buvome priversti klausyti iš esmės neįgalaus pranešimo, kuris kalba gali būti vadinamas tik dėl jo formos, o ne prasminio turinio. Ir būtent todėl atskiros idėjos, kurios galėtų būti vystomos ir plėtojamos, pasimetė teiginių sąšlavyne.

Bepigu žavėtis Lietuvos pažanga, kai laiko juostoj selektyviai atsirenki tam tikrus taškus tačiau prieštaros, kurių kalboje apstu, verčia smarkiai abejoti bendrai mėginama pateikti pozityvia žinute.

Sakyti, kad pilietinis demokratijos indeksas nežymiai auga ir tai neva galėtų būti pozityvių virsmų pradžia, yra, švelniai kalbant, naivu. Kalbat tiesiai – tai tiesiog surogatinis pozityvizmas, kuris daugeliui šiandien nusivylusių ir kenčiančių skamba kaip saviapgaulė, o ne kvietimas viltingai ateičiai.

Dvigubai išaugęs jaunimo aktyvumas politiniuose rinkimuose tarp 2012 ir 2016 metų šiandien patyrė visišką fiasko, kai partijos ir kandidatai, pozicionavę save jaunos kartos atstovais, vienas po kito atsidūrė žiniasklaidos skandaluose, teismo salėse ar, tiesiog pabūgę sunkaus ir nuobodaus politiko darbo, atsitraukė nuo politikos visiškai. Sunku įsivaizduoti, apie kokią politinę kultūrą tai byloja ir kaip jaučiasi ypač jaunas rinkėjas, tačiau turbūt galima įsivaizduoti, kad 2018-aisiais jam gerokai liūdniau, nei, tarkim, buvo 2016-aisiais.

Sveikintina, kad Prezidentė puse lūpų pabandė atsiprašyti dėl skelbto jos susirašinėjimo su dabar teisiamais politikais, tačiau daug prasmingiau būtų išgirsti jos paaiškinimą, kodėl žinodama apie korupcijos mastą ir apie bandymus prekiauti valstybe ir jos institucijomis, ji vis dėlto neįjungė pavojaus sirenų? O, jeigu ji nežinojo apie tai, kas vyksta bent jau kai kurių partijų viduje, kodėl savo kalboje ji taip nuoširdžiai žavisi saugumo institucijų gebėjimais įžvelgti grėsmes? Kad ir kaip žiūrėtum, kiekvienam, besiklausiusiam pranešimo, iškilo klausimas, kodėl ir Prezidentė, ir VSD, ir kitos institucijos, numanydamos ir įtardamos (kaip ji pati įvardino) ar net žinodamos apie tokio masto valstybės užvaldymą, nesiėmė jokių priemonių iki pat tol, kol į šiuos reikalus buvo įpainiota pati Prezidentė.

Dviprasmiškai skamba ir žinutė apie jau daugiau nei dešimtmetį trunkančius ”latifundinius kaimo santykius”, kurią neįtikimai sunku suderinti su naujo ir skaidraus etapo Lietuvoje pradžios žinute. Kuo žemės ūkio oligarchų veikla skiriasi nuo juodųjų buhalterijų apaštalų ar kyšių buteliuose proponentų? Niekuo. Kaip galima kalbėti apie naują ir skaidresnį šalies gyvenimo etapą, paraleliai deklaruojant, jog 10 milijardų finansinių subsidijų per dešimtmetį ištirpo srityje, kuri žmonėms kelia asociacijas su mirštančiu kaimu ir regionais, ir vis augančios ekonominės nelygybės kontekstu?

Kalbėdama apie rinkimų organizavimo skaidrinimą ir VRK veiklą, Prezidentė nutyli, kaip ji vertina savo pačios paskirtą įstatymų nesilaikantį ir aiškių interesų bei draudimų ideologijos (su kuria bent žodžiais šioje kalboje Prezidentė kaunasi) valdomą VRK narį Vincentą Vobolevičių?

Prezidentė nepaaiškina, kas konkrečiai jai leidžia teigti, kad Lietuva jau beveik dešimtmetį „sėkmingai“ eina Šiaurės keliu, lygiuodamasi į skandinavišką gerovės, socialiai atsakingo verslo supratimą? Kaip tai dera su jos toje pačioje kalboje kelis kartus primenama socialine atskirtimi ar vos prieš kelis mėnesius išsiuntinėtais vyšniniais vokais, kurie, pasak Prezidentės, išjudina žmonių sąmonę ir pabudina darbdavių sąžinę? Ką tie vokai budina, jeigu mes jau sėkmingai žengiame skandinaviškos gerovės keliu? Arba dar: o kodėl Prezidentė neprisimena darbdavio, kurio sąžinė vis dar nepabunda, nes būtent jo samdiniai gavo daugiausia anų vyšninių vokų, ir tas darbdavys yra pati valstybė, kuriai vadovauja ne kas kitas, o pati Prezidentė.

Darbo kodekso istorija, kai lankstumas buvo išplėstas, o saugumas sumenkintas, t.y. pasakius A, nepasakyti B, tikrai nėra ėjimas Šiaurės kryptimi. Suteikti darbuotojui teises, tačiau neturėti jokio mechanizmo, kuris realiai jas užtikrintų, nėra nei Šiaurė, nei Pietūs, nebent chaosas be jokio kompaso.

Į emigraciją, socialinę atskirtį pranešime pažvelgta, kaip į santykinai nedidelę, lengvai suvaldomą problemą, nepateikiant realių jos sprendimo būdų, bent jau tų, kuriuos nuolat akcentuoja užsienio institucijos. Beje, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kuri taip pompastiškai prisiminta pranešime, nutylint tai, jog jos patarimai socialinėje sferoje lieka už politinės darbotvarkės ribų.

Graudu, kad Prezidentė nutylėjo, jog Europos kontekste Lietuva yra daug geriau žinoma visų pirma ne kaip investicijų, tačiau kaip ekonominės nelygybės lyderė. Ir mes gerai žinom, kad šis, turbūt vienas didžiausių mūsų skaudulių nenustojo augti, augant ekonomikai – kaip tik priešingai. Ar Prezidentės galva tai neverta dėmesio?

Ir šiemet kalboje, kaip ir pernai, visiškai ignoruota ES ateities problema, o tai jau iš esmės netoleruotina. Vengiama netgi įvardyti problemą, dangstantis skambiomis deklaracijomis ir kalbomis apie penkmečio planus ES krizės akivaizdoje. Nė žodžio apie tai, o koks bus planas, jei turėsime (o greičiausiai turėsime) dviejų greičių scenarijų: vengiama net garsiai įvardyti problemą, jau nekalbant apie jos sprendimo būdus.

Bendrai paėmus, metiniame Prezidentės pranešime daug pompastikos (“padangę sudrebins dainų šventė”), tuščių deklaracijų, ganėtinai atviro falšo ir jokios loginės struktūros. Sėkmės akcentai permesti ant madingų žodelyčių („lyderystė“, „nauja kokybė“, „konkurencingumas“, etc.), tačiau net nepabandyta suvokti, juolab paaiškinti, o koks realus tų žodžių ir reiškinių turinys. Momentiniai pakilimai, akimirkos tendencijos galbūt ir tinka ataskaitoms bei studentų šventėms, tačiau Prezidentas nėra pardavėjas – jo pareiga ne motyvuoti savo Tautą, o ją atstovauti, kviesti, mobilizuoti. Ir šiandien akivaizdu, kad vis dar yra daugiau priežasčių kviesti ir mobilizuoti, nei džiaugtis pažanga, kuri aplenkė daugelį Lietuvos žmonių.

Skaityti straipsnį

3980

CETA yra nueinančių laikų ženklas

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą, Be kategorijos

24 balandžio, 2018

Šiandien balsavau prieš įstatymo „Dėl Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (IEPS) ratifikavimo“ projektą (populiariai žinomą kaip CETA sutartis), nes vertinu ją, kaip jau prabėgusios epochos ženklą.

Balsavau prieš CETA, kuria bandoma demonstruoti, jog niekas nesikeičia, nors visi,kas turi akis, mato, kaip byra Bretton Woodse sukurta pasaulio laisvos prekybos sistema.

Teoriškai CETA gali sukurti daugiau neapibrėžtumo, o taip pat reikšmingai apriboti savivaldos bei nacionalinių parlamentų politikų galimybes atstovauti savo rinkėjams, nes „teisėti“ stambių korporacijų, kurios žengia į nacionalines rinkas, lūkesčiai iškeliami virš piliečių lūkesčių ir interesų. Panaši dilema yra tikrai labai rimta, ir būtent jos nepaisymas dabar atveda pasaulį į visokius exit‘us.

Puikiai suprantu, kaip dažnai politikai atrodo esantys tik kliuvinys, tačiau noriu paklausti: ar tikrai būtų geriau, kad jūsų problemas spręstų labai gudrūs tarptautinių kompanijų teisininkai tarptautiniuose arbitražo teismuose, kur, neabejoju, bus palaikytas stipresnis verslas, ar tegul ir netobuli šalies politikai? Jeigu savo teises permetame tarptautiniams teismams, tai savo valia atsisakome ir politikos, savivaldos, suverenumo bei galimybės patiems spręsti apie savo pačių likimą.

Balsavau prieš Užsienio reikalų ministerijos stebėtinai neprofesionalų darbą, kai sutarties prieduose saugomi gidai, tačiau nemanoma, jog būtina stabdyti galimą sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą.

Abejoju, jog ši sutartis Lietuvai labai reikalinga – tie kas eksportuoja į Kanadą, eksportuos ir toliau; Pasaulio prekybos organizacijos prižiūrimi muitai dabar labai kuklūs ir retai virsta kokia nors reikšminga prekybos kliūtimi.

Jau balsavimo metu buvo graudu klausyti, kai balsuoti už buvome raginami keistoku savęs plakimo stiliumi klausiant, o kaip Lietuva atrodys balsuodama prieš?

Nori nenori kyla klausimas, o kam atrodysime? Tai nedidelei daugiausia Kanados verslo bendruomenės daliai, kuriai ši sutartis buvo naudinga tiesiogiai finansiškai?

Nors panašus argumentas iš principo nerimtas, vis dėlto primenu, kad prisiekdama pažadėjau rūpintis ne verslo ar kokios kitos grupės interesais, o šalies žmonių gerove. Nesu girdėjusi, kad Seimo nario priesaikoje būtų prievolė įtikti kitų šalių asmenų lūkesčiams. Manyčiau, elementarus išdidumas neleidžia klausimų spręsti vadovaujantis patikimo kokiai nors trečiai šaliai logika.
Beje, manau, jog ši sutartis, jau sulaukusi didelio daugelio valstybių pasipriešinimo, vargu, ar bus ratifikuota.

Skaityti straipsnį

2953

Kodėl buvau viena iš tų, kurie balsavo prieš Šeimos stiprinimo įstatymą?

#išsaugokgalvą, Be kategorijos

6 lapkričio, 2017

Netikiu, kad tikrovę kurią įstatymai. Esminis klausimas – ar galima įstatymu sutvirtinti šeimą ir jos ryšius? O gal vis dėlto šeimos kūrimą ir jos stabilumą lemia visa grandinė daugelio veiksnių? Štai tik keli. Kur problemos tikrai didelės. (1) Būstas – nuosavas daugumai nepasiekiamas, nuomos rinka laukinė ir ) )nereguliuojama, turinė ir pajamų atskirtis menkina ir taip menkas daugumos galimybes kada nors tuo būstu džiaugtis (paskolos nuomojama būstui augina jo kainas ir dar labiau sumažina daugumos galimybes į jį pretenduoti). (2) Lanksti darbo rinka – lietuviškas šios flexsecurity rinkos variantas paėmė tik flexibility (lankstumą), o saugumas liko už diskusijų objekto. Tai reiškia, kad žmogaus galimybė auginti vaikus menksta, nes žmogus gali bet kada netekti darbo, o kompensacinės išmokos iš nedarbo draudimo fondo yra labai mažos. Jeigu darbo neteks žmogus, kuris turi būsto paskolą, jis netgi gali netekti to būsto. Lanksti darbo rinka taip pat reiškia itin menkas ir nestabilias pajamas mažų pajamų gyventojų grupėje (kur menkesnės derybinės galios). (3) Laisvalaikis – vidutinių pajamų grupė yra nepakankamai apmokama, ypač gydytojai, mokytojai, etc., taigi ji persidirba ieškodama vis naujų pajamų šaltinių – ir tada neturi laisvalaikio, negali adekvačiai auginti vaikų, renkasi vienatvę arba gyvenimą kartu be ypatingesnių įsipareigojimų. Ir jų sprendimas tikrai racionalus (priešingai, nei politikų). (4) Psichologinė parama – iš esmės neprieinama arba nežmoniškai brangi. (5) Galimybės auginti vaikus – normaliai, suvokiant, kad vaiko ugdymas yra rimtas darbas, kuriam reikia laiko, knygų, meno, vaiko gabumų paieškos, etc. etc. yra tikrai skurdžios. (6) Senatvės perspektyva apgailėtina. Jau per dešimt metų pensininkai savo pensijomis finansuoja vieną kvailiausių Lietuvos išradimų – motinystės atostogas iki dviejų metų. Tarkime, šių metų biudžete įmokos pensijų draudimui viršis išmokas beveik 360 mln. eurų ( t.y. 13,7 proc. nuo visų pensijų išmokų – 2623,4 mln. eurų) ir tie pinigai bus išdalinti motinystei 81,5 mln. eurų ar ligos socialiniam draudimui – 162,5 mln. eurų.

Galima kalbėti dar daug, bet išvada aiški: vadinamasis Šeimos stiprinimo įstatymas yra manipuliacinis įstatymas, kuris nieko nesprendžia (man neteko girdėti, kad kas nors norėtų silpnesnės šeimos įstatymo)m bet leidžia kai kuriems idėjų stokojantiems politikams kurti dirbtines viešąsias diskusijas. Tai taip pat įstatymas, kurio pagrindu vienos ideologijos NVO gaus lėšų savo veiklai. Pastaroji dalis ypatingai ciniška.ek tiek komiška tai, kad balsavo Matulas ir Razma, kurie skyrėsi. Įstatymą teikia išsiskyręs Gražulis.

Mano komentaras šiuo klausim taip pat buvo skelbtas lrytas.lt

Skaityti straipsnį