AUŠRA MALDEIKIENĖ

Ar žinote, kas Lietuvoje yra daugiausia besiskundžiantys savo gyvenimu žmonės? Jei manote, kad tai galėtų būti pensininkai, jaunos ar daugiavaikės šeimos, neįgalieji, vieniši tėvai, kitos silpnos ir pažeidžiamos socialinės grupės, nepataikėte. 

Galima drąsiai sakyti, kad daugiausia Lietuvoje skundžiasi pajūrio verslininkai ir ūkininkai. Apie pirmuosius, kurių verkšlenimai jau yra tapę folkloru ir tam tikra absurdo humoro forma, čia nekalbėsime, tad imkimės ūkininkų. 

Pradėsime šiek tiek iš tolo. Liepos 12 dieną Europos Parlamentas nedidele balsų persvara patvirtino Gamtos atkūrimo reglamentą – europinį teisės aktą, kuriuo bus siekiama ilgainiui sumažinti žalą gamtai dėl labai intensyvaus ūkininkavimo. Už aplinkosaugą atsakingo komisaro Virginijaus Sinkevičiaus teigimu, „tai yra pirmasis po 30 metų įstatymas susijęs su aplinkosauga ir gamta Europos Sąjungoje“.

Anot jo, „labiausiai įstatyme akcentuojamos nualintos ekosistemos, ypač tos, kurios turi didžiausią potencialą surinkti ir kaupti anglies dioksidą […]“. Kitaip tariant, Gamtos atkūrimo reglamentas skirtas ne tik ekosistemų atkūrimui, bet ir kovai su visuotine ir kone skaudžiausia šiuolaikine žmonijos rykšte – klimato kaita.

Pagal reglamentą, per du metus nuo jo įsigaliojimo valstybės narės Europos Komisijai turės pateikti nacionalinius ekosistemų atkūrimo planus, o jų rengimas, anot to paties komisaro, pastarosioms suteiks „daug laisvės […] ir tai nepalies ūkininkų ar miškininkų, kaip dažnai yra gąsdinama“.

Nepaisant to, skundėsi, verkė ir politines partijas spaudė visi, kas netingėjo (ir ne tik ūkininkai iš Lietuvos). Tai davė rezultatų, dėl ko reglamentas buvo negailestingai „iškastruotas“ gamtos nenaudai. Reglamente apie ūkininkus paprasčiausiai nebeliko nieko, o jo tekstą dabar jau galima apibūdinti, kaip „niekas nieko niekam neprivalo“. 

Šiuo atveju, beje, kalba eina tik apie Europos Parlamento poziciją, kurią priėmus dar laukia derybos su valstybėmis narėmis, kur žemės ūkio sektoriaus atstovų balsas yra tikrai garsus, taigi, jų norų paisoma. 

Būtent dėl to nemažai aplinkosauginių teisės aktų ES taip ir lieka „bedančiais“, dėl ko ūkininkai gali tik džiaugtis ir trinti rankomis. Nors kai kuriose šalyse, žinoma, kaip visada – tik dar garsiau skųstis ir raudoti.

Kad reglamentas ūkininkų tiesiogiai nepalies būtų galima suprasti vien paskaičius pasiūlymo tekstą. Bet kai kuriems, matyt, niekada negana – neginčijamas faktas yra tai, kad ateityje laukia dar daug garsių raudų ir jas lydėsiančių siūlymų išbraukti ar sušvelninti vieną ar kitą reglamento nuostatą. Kas, kaip minėjau, jau ir taip buvo padaryta.

Net ir daugiausiai dramų dėl Gamtos atkūrimo reglamento kėlusi ir jam aršiai, kartais net ne itin etiškai oponavusi Europos liaudies partija smarkiai sušvelnino toną ir paskelbė „beveik“ apgynusi savo – supraskite, ūkininkų – įsitikinimus. 

Nepaisant to, sąmokslo teorijos platinamos toliau – nuo svaičiojimų, kad Gamtos atkūrimo reglamentas sutrukdys Rūdininkų girioj įkurdinti vokiečių brigadą iki to, kad teisės aktui įsigaliojus nebus kuo laistyti daržų.

Neseniai gavau elektroninį laišką su nuoroda į „Ūkininko patarėjo“ straipsnį, kuriame skundžiamasi, kad įgyvendinant Gamtos atkūrimo reglamentą, „Lietuvos ūkininkai susidurs su daugybe iššūkių. Vienas jų – iki 2030 metų pasiekti, kad bent 25 tūkst. km Europos Sąjungos […] upių galėtų tekėti laisvai, o tai reiškia, kad dalis užtvankų artimiausiu metu bus išmontuotos ir jų vandeniu besinaudoję daržininkai nebeturės galimybės laistyti savo laukų“.

Be to, kad straipsnyje pakalbinti keli daržininkai, skundas stokoja tikslaus įvardijimo (pageidautina skaičiais), kas nukentės, kokią žemės ūkio ar BVP dalį sudaro daržininkystė, kokią pridėtinę vertę ji sukuria, kiek ir ko būtų prarasta dėl reglamento, jau nekalbant apie socialinių ir aplinkosauginių kaštų įtraukimą į tokius skaičiavimus. Skundas viso labo apsiriboja abstrakčiais „šito nenorim, nes tada mums bus blogai“ argumentais.

Į tokius niekuo neparemtus pasvarstymus arba tiesiog į gana kvailus klausimus „kodėl“ ir atsakyti derėtų panašiai – „ot todėl“. Todėl, kad biologinė įvairovė, klimato kaita, darnus vystymasis ir t.t. Bet, gerbiant klausytojus, vis dėlto derėtų pateikti bent dalį rimtesnių įžvalgų, faktų ir skaičių. 

Tame pačiame straipsnyje išdėstytas už aplinkosaugą atsakingo ES komisaro V. Sinkevičiaus komentaras, kad „valstybės, siekdamos [Gamtos atkūrimo reglamento tikslų], turėtų susitelkti į užtvankas, kurios neatlieka jokių praktinių funkcijų“ ir kad pačiame dokumente „pažymima, kad inventorizuojant upių barjerus būtina atsižvelgti į socioekonominę jų funkciją“.

Būtent dėl socioekonominės vertės niekas nesiruošia griauti, tarkime, Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės užtvankos, nors aplinkosauginiu požiūriu vadinamoji didžioji hidroenergetika gamtai yra gerokai žalingesnė nei mažoji. Taigi, jei kuri užtvanka ir bus griaunama, jos demontavimas bus pagrįstas kaštų ir naudos analize (įskaitant ir socioekonominius parametrus).

Tame pačiame „Ūkininko patarėjo“ straipsnyje taip pat užsimenama, kad kokias užtvankas griauti spręsti turėtų pačios valstybės narės, taigi, mažų mažiausiai ūkininkai, miškininkai, daržininkai ir visi kiti suinteresuoti asmenys turės galimybę išsakyti pastabas, paverkti, pasiskųsti. 

Tačiau straipsnyje nepaminėta, kad vadinamasis užtvankų griovimo (o iš tikrųjų – upių vientisumo atkūrimo) procesas Lietuvoje vyksta jau keletą metų. 2022-ųjų metų pabaigoje Aplinkos ministerijos užsakymu parengta Užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu studija, kurioje buvo susisteminta informacija apie užtvankas ir pasiūlyti jų vertinimo kriterijai, padėsiantys „atrinkti mažiausios vertės ir didžiausią žalą darančias užtvankas jų šalinimo projektams“. 

Taigi, vietoje skundų ir verkšlenimų, Lietuvos daržininkai geriau galėtų pasigilinti į šią studiją, kuri tikrai galėtų suteikti daugiau aiškumo.

O dabar – faktai ir skaičiai.

„Situaciją vertinant pagal ES Vandens direktyvos […] nustatytas metodikas žinoma, kad Lietuvoje 50 proc. upių yra pažeistos, o 80 proc. vandens telkinių yra vienu ar kitu būdu pakeisti žmogaus veiklos“.

Be to, „surinkti duomenys rodo prastėjančią [užtvankų] […] techninę būklę: 37 proc. yra blogos ir avarinės būklės, 43 proc. patenkinamos, 16 proc. vidutinės, vos 1 proc. geros“.

 „Remiantis apklausos duomenimis, detaliai įvertinus 28 savivaldybių pateiktus duomenis apie 129 užtvankas, vienos užtvankos, priklausomai nuo techninių parametrų ir būklės, remontas valstybei kainuotų nuo 30 tūkst. iki 1 mln. eurų, geros būklės palaikymas kas metus kiekvienai užtvankai kainuoja nuo 100 iki 1600 eurų. Palyginimui, Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų […] pastangomis nugriautos pirmos užtvankos Bražuolės upėje griovimo darbai kainavo apie 15 tūkst. eurų“.

Užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu studijoje pateiktos rekomendacijos dėl demontuotinų užtvankų. Vienas studijos uždavinių – „įvertinus Užtvankų būklę, poveikį ichiofaunai, socioekonominę naudą, kaštų-naudos analizių rezultatus, sudaryti Užtvankų, kurių demontavimas leistų pagerinti upių ekologinę būklę ir turėtų mažiausią neigiamą poveikį socioekonominiu požiūriu, sąrašą“. Studijos 84 puslapyje pateiktas užsakovo, t. y., aplinkos ministerijos atrinktų užtvankų detalesnei demontavimo galimybių studijai sąrašas, kurį sudaro 15 užtvankų. 

Be to, sudarytas praktinio pobūdžio Rekomendacinis dokumentas upių vientisumo atkūrimo projektų įgyvendinimo koordinatoriams, kuriame užtvankų ardymui numatyta ištisa virtinė kriterijų, įskaitant bendravimą su visuomene (kad ūkininkai galėtų pasiskųsti) ir atsakymus į tokius klausimus, kaip ar užtvanka yra tinkamos fizinės, ar statinys naudojamas pagal paskirtį ir ar jį dar galima naudoti pagal paskirtį. 

Taigi, aiškėja, ne tik tai, kad užtvankų demontavimui jau egzistuoja tikslūs kriterijai ir metodikos, bet ir tai, kad Gamtos atkūrimo reglamentas užtvankų demontavimo atveju yra netgi ne prie ko, kadangi nacionalinio lygmens sprendimai (arba bent jau tam tikra vizija) jau buvo priimti gerokai iki šio dokumento atsiradimo.

Išlaisvinti 25 tūkst. km ES upių, dėl kurių ir skundžiamasi minėtame „Ūkininko patarėjo“ straipsnyje numatyta dar 2020 metų gegužę paskelbtame Europos Komisijos komunikate „2030 metų ES biologinės įvairovės strategija“, taigi, skundai – net jei jie iš tikrųjų būtų pagrįsti – yra gerokai pavėluoti.

O dabar apie tarptautinę praktiką. Europoje dar iki Gamtos atkūrimo reglamento jau kuris laikas vykdomas natūralių ekosistemų atkūrimas. „Per pastaruosius 25 metus, […]  Prancūzija, Ispanija, Švedija, Suomija, Estija ir Jungtinė Karalystė pašalino daugiau nei 6 tūkst. užtvankų, užtvankų liekanų ir slenksčių“. Estai yra nugriovę virš 120 užtvankų, skandinavai jas skaičiuoja tūkstančiais, o rekordininkai šioje srityje yra prancūzai, nugriovę apie 2,5 tūkst. užtvankų.

Galiausiai, ūkininkams taip pat ne pro šalį būtų susitaikyti su realybe, kad ateityje – daugiausia dėl klimato kaitos – vanduo visame pasaulyje apskritai taps vis mažiau prieinamas. Iki 2050 metų daugiau nei milijardas žmonių iš viso neturės pakankamos prieigos prie vandens ir turės migruoti paprasčiausiai tam, kad jo gautų. Tuo tarpu maisto poreikis padidės 60 proc., o tai reiškia, kad vandens reikės daugiau, kai tuo pat metu jis bus vis mažiau prieinamas.

Todėl užuot verkšlenę dėl užtvankų, ūkininkai, daržininkai ir visi kiti žemės ūkio sektoriaus veikėjai geriau galėtų ieškoti kitų būdų laukų drėkinimui užtikrinti, užuot kaip užtikrintą duotybę priėmus tai, kad vandens ištekliai upėse yra neriboti. Be to, modernizuojant laistymo sistemas, kad jos reikalautų mažiau vandens ir/arba pasitelkiant gamtos procesais grįstus sprendimus (pvz., šlapynių atstatymas) ar ūkininkavimo praktikas, kurios padėtų išlaikyti drėgmę, kaupti lietaus vandenį ir pan.

Tačiau vietoje to mes girdime tik nuolatinius skundus, be kito ko, besiremiančius ir nuolatiniu kognityviniu disonansu – pavyzdžiui, savo pasėlių neapdraudę ūkininkai po rugpjūtį  siautusios audros su kruša prašo kompensacijų, lengvatinių paskolų ir visokio kitokio gėrio. Stichinės nelaimės, sausros, karščio bangos – tai vis ta pati klimato kaita, kylanti iš gamtos netausojimo. Tuo tarpu ūkininkai, viena vertus, nuolat verkšlena ir priešinasi gamtos tausojimo ar klimato iniciatyvoms, o paskui apsisukę prašo paramos dėl žalos, kuri ir kyla dėl to paties gamtos netausojimo.

Žinoma, ne visi ūkininkai atstovauja tokiam požiūriui, tačiau galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje tokių, deja, yra didžioji dauguma, na, o tai savo ruožtu puikiai patvirtina kone masinis nepasitenkinimas žemės ūkio ministru, kuriam, ko gero, vieninteliam iš iki šiol buvusių aplinkosauga rūpi iš tikrųjų, o ne tik dėl varnelės ataskaitose.

Paskutinįjį kadencijos video sezoną pradėsiu nuo sveikinimo. Ir tai suprantama – šiandien rugsėjo pirmoji, diena, kurios laukdavau visą savo gyvenimą, ir kai buvau mokinukė, ir kai į auditoriją ar į klasę mokykloje ėjau kaip dėstytoja ar mokytoja. 

Didžiausias komplimentas man iki pat šios dienos ir, matyt, iki tol, kol mirsiu, yra kreipinys mokytoja. Taip mane ir šiandien šaukia daugybė žmonių, kartais net tie, kurių nemokiau, bet kurių vaikai buvo mano mokiniai.

Esame susiję vienas su kitu 

Tuo labai didžiuojuosi. Labiausiai iš visų darbų, kuriuos kada esu dirbusi, didžiuojuosi tuo, kad dirbau mokykloje ir mokiau vaikus mąstyti.

Pabrėžiu, būdama ekonomikos mokytoja, mokiau mąstyti ir vertinti visokias nesąmones, kurias po gražiu ekonomikos vardu pakiša visokio plauko neišmanėliai.

Mokiau skaičiuoti ir vertinti kiekvieno darbo vertę. Mokiau suprasti, kaip tampriai jau keletą tūkstančių metų esame susiję vienas su kitu, nes kažkada gilioje senovėje išmokome pasidalyti darbais.

Kalbėjau ir apie tai, kad sunkiausias darbas yra sutarti, ką realiai reiškia atlyginti kiekvienam sulig jo darbo indėliu.

Tai jau tikrai itin sudėtinga moralės problema ir rimtas iššūkis visuomenei, kuri renkasi socialiniai jautrų pavidalą.

Strėles kreipti ten, kur ir gimsta bėdos

Kodėl tai dabar primenu? Priežastis paprasta. Nors nemalonu, turiu pasakyti, kad man labai gėda dėl dalies – tikiuosi labai menkos dalies mokytojų, kurie šaukia į absoliučiai beprasmę kovą. Kalbu apie būsimo streiko organizatorius ir dalyvius. 

Streikas, vertinant bendrai, yra normali, o neretai tiesiog puiki darbo konfliktų sprendimo priemonė. Tiesa, pozityvių rezultatų galima sulaukti tik tokiu atveju, kai abipus derybų stalo sėdi tie, kurie tikrai žino, ko nori, ir suvokia savo pageidavimo ribas. 

Vis dėlto dėl to naujo rugsėjo viduryje šaukiamo streiko ir pikta, ir gėda.

Prieš kelias dienas skambinau Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui Andriui Navickui. Kalbėjome. 

Su profsąjungiečiu kalbėjau apie streiko prasmę ir logiką bei tai, kad norėdami gauti realų rezultatą, o ne tiesiog parėkauti ir beprasmiškai pagąsdinti, mokytojai privalo savo strėles kreipti ten, kur ir gimsta jų bėdos. Atrodė, kad jis tai supranta. Kaip rodo faktai, buvau naivi. 

Mokesčių sistema nepalieka galimybės

Mokytojų, kaip ir daugybės kitų Lietuvos viešojo sektoriaus žmonių, algos, yra neadekvačios jų darbo prasmei ir sudėtingumui ne todėl, kad koks nors ministras ar ministrė nenori mokytojams atsilyginti sulig jų darbu, o todėl, kad esama Lietuvos socialinio modelio struktūra ir pirmiausia jos mokesčių sistema nepalieka jokios galimybės tokiems pokyčiams. 

Kai A. Navickas dėsto nesuprantantis, kodėl premjerė streiką planuojančių pedagogų reikalavimus vadina nerealistiniais, gėda ne už premjerę, kuri tiesiog konstatuoja faktą, o už profsąjungos veikėją. 

Mokytojų atlyginimus galima pakelti tik tokia suma, kuri realiai bus biudžete. Pažadėti galima ką tik nori, bet jeigu nors porą metų mokeisi matematikos, tai supranti, kad niekas iš niekur neatsiranda.

Kai kokia nors eilinė blinkevičiūtė pakelia pensijas iš skolintų lėšų, ateityje tas pensijas reikia mažinti ta suma, kuri būtina skolai dengti. 

Kad būtų pinigų biudžete, o viešasis sektorius būtų adekvačiai finansuojamas, mokesčiai turi būti tokie, kurie leistų atlyginti už darbą visiems, kurie dirba visuomenei svarbiausius darbus – gydo, moko, slaugo, kuria naujas mokslo teorijas, rašo įstatymus ar juos įgyvendina.

Riebiausios kiaulės ganosi ūkininkų laukuose

Lietuvoje surenkamos mokesčių sumos yra apgailėtinai menkos, palyginus su tomis lėšomis, kurios būtinos visiems Konstitucijoje sudėliotiems pažadams vykdyti.

Ir čia yra ta bėda, kurią kas jau kas, bet tie, kurie moko vaikus ir augina ateities Lietuvą, privalo suvokti.

Taigi, pirma, gali kas tik nori streikuoti ir kaip tik nori streikuoti, atlyginimai realia verte nekils, jeigu išliks dabartinis mokestinis gyvulių ūkis, kur riebiausios kiaulės ganosi ūkininkų laukuose. Įvertinus visas skiriamas lengvatas šis sektorius praktiškai nemoka jokių mokesčių. 

Ir žinote kodėl? Todėl, kad jis, priešingai nei mokytojai, už savo interesus kovoja ten, kur ir reikia kovoti. 

Esu tikra, jog tada, kai eilinis navickas, kuris sakosi atstovaujantis mokytojams, puola švietimo ministrą ar premjerę, jis tikrai nesitiki algų padidėjimo. Jis galvoja ne apie mokytojus ir jų bėdas, o apie savo ateitį poste. 

Mažiausiai jaudina gerovė

Kai koks nors gerovės prezidentas iš Daukanto rūmų žadėjo padaryti mokytojus prestižinės profesijos atstovais ir sukurti gerovės valstybę, jį mažiausiai jaudino mokytojai ir gerovė.

Ji domino galimybė būti prezidentu, jo žodžiais kalbant, Konstitucijos personifikacija. 

Galiu tęsti ir tęsti, nes, visi šitie veikėjai, jeigu jų tikslas būtų ne jų pačių, o žmonių, kuriems atstovauja, interesai, jie savo strėles nukreiptų į politines partijas ir Seimą.

Juolab kad kaip tik dabar Seime bandoma priimti bent kažkokią, labai žiauriai nulaižytą, bet vis šiokią tokią mokesčių reformą. 

Tiesiog gėda, kad mokytojai, kaip ir kiti samdomi darbuotojai, kurių pajamose mokesčiai sudaro didžiausią dalį, tyli arba grasina tiems, kurie bando jiems padėti, kai tuo tarpu ūkininkai bei visokie individualia veiklą užsiimantys veikėjai turi pakankamai proto eiti į Seimą ir kovoti ten. 

Reikalauti adekvačios dalies

Jeigu mokytojų profsąjunga tikrai siektų didesnių atlygių mokytojams, jie reikalautų partijų, kad jos didintų mokesčius. 

Jie pasakytų mitalams ir armonaitėms, kad nustotų kliedėti apie ekonomikos skatinimą mokytojų pinigais. 

Jie pareikalautų iš konservatorių nustoti pataikauti ekonominiams beraščiams, užgrobusiems Ekonomikos ministeriją. 

Jie spaustų socialdemokratus, kad tie reikalautų gerokai rimtesnės ir didesnes biudžeto įplaukas generuojančios mokesčių sistemos. 

Jie primintų liberalų sąjūdžiui, kad gal jau laikas nuo trinkelių klojėjų ir kitų visokio plauko statybininkų protegavimo, pasisukti link tų, kurie kasdien moko jų vaikus. 

Reikia spausti visas partijas, ir reikalauti savo adekvačios dalies. Ir tai yra vienintelė kova, kuri gali duoti kokį nors rezultatą.

Nesimoko demokratinės kovos taisyklių

Vis dėlto visoje šioje streiko litanijoje man skaudžiausia tai, kad mokyklose vis dar mokytojų, kuriems patikime savo vaikų galvas, bet kurie ciniškai nesimoko nei matematikos, nei demokratinės politinės kovos taisyklių.

Taigi sunku tikėtis, kad jiems užteiks proto, o gal ir sąžinės, tas žinias perduoti mūsų vaikams. Va čia daug didesnė bėda, nei atlygiai. 

Jaučiuosi turinti teisę kalbėti tai, ką dabar sakau, nes visi mano penkeri mokykloms parašyti vadovėliai buvo rašomi tik todėl, kad padėtų išmokti mąstyti.

Ir jie man neatnešė jokio pelno, neretai vien jiems parašyti reikalingos lėšos buvo beveik tokios pat, kiek galiausia gavau honoraro. 

Dar kartą, ar reikia streiko ir derybų ministerijoje? Manau, kad taip. Naujosios programos, krūvių paskirstymai, vėluojantys vadovėliai tikrai gali būti rimtų debatų su Švietimo ministerijos galvomis objektas. 

Pinigai ant medžių neauga

Bet atlyginimų klausimą sveiko proto turintys ir bent elementariai matematiką mokantys žmonės spręstų kitur.

Kai jau drįsti dirbti mokytoju, turėtum žinoti, kad pinigai ant medžių neauga. Neželia jie ir premjerės kišenėse.

Prezidentą vėl išdūrė jo patarėjai. 

Šiandien kalbėsiu apie naują sąmokslo teorijų raundą, kuris, atrodo, dar kartą paaštrins kultūrinius karus Lietuvoje. 

Viskas prasidėjo prieš porą savaičių, kai lapkričio 3 dieną Seimui svarstant Mokėjimų įstatymo pataisas kairysis ir tuo pačiu metu šeimos vertybių sargas vis dar socialdemokratas Gintautas Paluckas pasipiktino, kad priimamas įstatymas leis bankui lįsti į jo miegamąjį.

Politiškai seksualinės vizijos

Žmogus tikrai labai nervinosi. Jam buvo baisu, kad bankas sužinos, ką jis ten daro ir su kuo daro. Išsigando jis ir dėl to, kad, sužinojęs jo politines preferencijas, bankas jam gali nebeteikti paslaugų.

Galite paklausti, o koks šių politiškai seksualinių vizijų ryšys su bankų mokėjimo tvarka?  

Atsakau iš karto – jokio ryšio nėra. Akivaizdu, kad labai menkai suvokdamas, kaip veikia bankai, kaip vykdomi bankų pavedimai ir kas išties rašoma Seimui pateiktuose Mokėjimų įstatymo pakeitimų dokumentuose, G. Paluckas tik tuščioje vietoje pabandė iš naujo Lietuvoje įžiebti kultūrinius karus. 

Stebina, žinoma, kad agresyviu kairiuoju bandęs save pozicionuoti politikas imasi kraštutinių dešiniųjų retorikos. 

Kita vertus, kai neturi jokios rimtos politinės darbotvarkės, nelieka nieko kita kaip bandyti atkreipti dėmesį į save, kartojant raktinius žodžius, kurie verčia rinkėjus suklusti. Konkrečiu atveju retorika rėmėsi lova ir vizijomis apie veiksmus joje.  

Nors Seime svarstant įstatymą susilaikė ganėtinai daug Seimo narių, tuomet į atvirą kovą pakilo tik socialdemokratas. 

Lovų pasakos ir Kinija 

Puikus panašių manipuliacijų meistras Mindaugas Puidokas pabudo po savaitės ir graudžiai paprašė prezidentą įstatymo pataisas vetuoti. Jis kalbėjo jau ne apie lovas ir veiksmus joje, bet pranešė, kad įstatymui įsigaliojus bankai galės rinkti ir saugoti specialiųjų kategorijų duomenis.

Kaip ir socialdemokratas, įstatymo pakeitimų turinio jis nesuprato. Nesuvokė net to, kad tie bankai visada panašius duomenis gaudavo. Pabrėžiu, bankai jų nerinkdavo. Patys bankų klientai juos noriai bankams teikdavo vykdydami mokėjimus. 

Žibalo į ugnį papylė ir Nacionalinis transliuotojas bei LRT radijas, kurio apžvalgininkas žengė toliau ir visas tas lovų pasakas prilygino Kinijos socialinio kredito sistemai, kurios tikslas sekti ir politiškai vertinti  piliečių veiksmus.

Pataisų tas apžvalgininkas arba neskaitė arba nesuprato tekste nieko. 

Kai visokias nesąmones viešai dėsto visokios žuvys ir panašios rūtos, savo tinklais gaudančios naivias prastai išsilavinusias žuveles, tiesiog nebekreipi dėmesio.

Praras galimybę laisvai naudoti klientų duomenis

Vis dėlto lyg ir garbių žmonių kalbos gali suklaidinti ne vieną, tad pabandykime išnarplioti, apie ką iš tiesų kalba įstatymas.

Tiesa ta, kad įstatymui įsigaliojus Lietuvos bankai PRARAS galimybę laisvai naudoti klientų jų pačių valia pateikiamus asmeninius duomenis, tarp jų ir visus taip išgąsdinusius vadinamuosius specialiųjų kategorijų duomenis. 

Kas tie specialieji duomenys? Tai duomenys apie žmogaus sveikatą, politines pažiūras, išpažįstamą religiją, etninę priklausomybę ar, tarkime, seksualinę orientaciją. 

Dabar veikiantis Mokėjimų įstatymas nieko specialiai nekalba apie tokių duomenų apsaugą. Teoriškai šiuo metu bankai gali pasinaudoti kliento laisva valia pateikiama informacija, kurią galima priskirtų specialiesiems duomenims. 

Tarkime, bankas mato, kad klientas dažnai perveda lėšas medicinos įstaigai ar net pavedimo skiltyje paaiškina, kad apmoka už operaciją.

Taigi, bankas gali įtarti, jog žmogaus sveikata šlubuoja, ir gavęs jo paskolos ar draudimo prašymą vertinti jį kaip priklausantį padidintos rizikos grupei. Ir tai reiškia didesnes palūkanas arba brangesnį draudimą. 

Žinia apie ligą tapo vieša 

Norite labai asmeniško ir itin konkretaus pavyzdžio? 2019 metais per savo banką padariau pavedimą vienai mokslo įstaigai už brangų genetinį vėžio ląstelių tyrimą.

Tikrai netikiu, jog kažkas iš banko darbuotojų paskleidė žinią apie mano onkologinę ligą, bet ši žinia tapo vieša po keleto savaičių.

Žinau, kad pernai Lietuvos bankai šalies viduje atliko 738 mln. pavedimų, tad tikrai jiems labai sunku sekti, kas ką rašo mokėjimo paskirtyje, nors dėl pinigų plovimo ir terorizmo prevencijos įstatymų panašią informaciją priversti stebėti. 

Beje, kai vėliau prašiau paskolos, sulaukiau klausimų, kurie aiškiai rodė, kad mano finansų istorija rimtai analizuota, tad ir žinia apie vėžį buvo žinoma.

Netikiu, kad bankas kažkaip mane dėl to skriaudė ir brangino paskolą, bet teoriškai jie turėjo tokią galimybę, mat mano mokėjimo pavedimai leido jiems matyti pluoštą mano duomenų, kurie gali būti priskirti specialiųjų kategorijai. 

Tarkime, jeigu bankai norėtų, tai tikrai sužinotų, kad niekada finansiškai nepalaikiau socialdemokratų ar kokių šeimos maršų.

Ironiškai galiu tik pridurti, kad bankas matė po pralaimėtos bylos šeimos maršų gynėjų man pervestus kompensacijos tūkstančius. Taigi, jis žino, kad anų pretenzijos man teismų neįtikino.

Draus galimybę teikti pirmenybę

Kitas pavyzdys. Remdamiesi kliento pavedimais, kurie skirti tai ar kitai politinei partijai ar judėjimui, dabar bankai teoriškai gali nustatyti ir politines žmogaus pažiūras. 

Priimdami sprendimus finansuoti kliento veiklą, jie teoriškai turi galimybę teikti pirmenybę tiems klientams, kurių pažiūros jiems atrodo solidesnės. 

Analogiškai ir dėl seksualinės orientacijos. Jeigu bankas mato, kad klientas dažnai daro pavedimus kokiai nors organizacijai, kuri viena ar kita forma remia LGBT bendruomenę, ar, priešingai, turi finansinių ryšių su kokios nors tradicinės laisvės ir šeimos institutais, jis gali daryti išvadas dėl asmens seksualinės orientacijos.

Ir, analogiškai kaip sveikatos ar politinių pažiūrų atveju, teikti pirmenybę tai ar kitai gyventojų grupei. 

Naujai priimtas įstatymas tokias praktikas UŽDRAUDŽIA. 

Priešingai, nei šaukia kritikai, naujasis įstatymas aiškiai pabrėžia, kad bankas kliento mokėjimų pavedimais sukauptą informaciją gali naudotis TIK mokėjimo pavedimui atlikti.

Jis negali jos naudoti jokiai kitai ūkinei ar socialiniai veiklai. Tokių patikslinimų reikia, nes, vykdydamas savo įsipareigojimus, bankas nori nenori apie savo klientus sužino daugybę įvairių perteklinių asmeninių duomenų. 

Bankų klientai išlošia dvigubai 

Panašios priežastys lėmė, kad Europos Sąjungai priėmus Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, buvo palikta išlyga įvairioms įstaigoms naudoti asmeninius duomenis, jei tik jos gali įrodyti, kad jie būtini kasdienėms operacijoms užtikrinti.

Taigi, nors reglamentas apibrėžė įvairias gaires, tačiau, siekiant dar griežčiau apsaugoti klientų duomenis, reikėjo įstatymiškai patikslinti technines detales ir kokybiškai pagerinti asmenų duomenų apsaugą. 

Kartoju. Bankai iki šiol galėjo pasinaudoti jiems per mokėjimo pavedimus ateinančia informacija. Naujosios įstatymo pataisos tokią banko veiklą uždraudžia. 

Maža to, nuo šiol toks draudimas galioja ir mokėjimų operatoriams, kurie neretai techniškai tarpininkauja mokėjimui judant iš banko galutiniam gavėjui. Iki šiol jų veikla šioje srityje nebuvo reglamentuota. 

Bendrai imant, bankų klientai pagal naująjį įstatymą išlošia dvigubai. 

Pirma, bankai sukauptų duomenų griežtai nebegali naudoti jokiam kitam tikslui, išskyrus lėšų pervedimą nurodytam gavėjui.

Kita vertus, kai naujasis įstatymas bus pasirašytas, bankų klientai įtarę, kad jų mokėjimo pavedimuose nurodytais duomenimis buvo pasinaudota kitam tikslui, gaus teisę kreiptis į atitinkamas institucijas, kurios gins jų pilietines teises.

Gilinosi, bet nieko nesuprato 

Žvelgiant plačiau, visa ši klampi istorija kalba ne vien apie dalies žmonių aistrą visokioms sąmokslo teorijoms. Tikėdami nesąmonėmis, tokie žmonės visų pirma daro žalą patys sau. Blogiau tai, kad ir vėl išlenda kelios labai rimtos Lietuvos politinio proceso ydos. 

Didelė grupė Seimo narių, vedama krikščioniškų lenkų partijos atstovės, prašė prezidento vetuoti šį dokumentą. 

Šitą tekstą rašiau vakar ir tikėjausi, kad prezidento patarėjai sugeba suvokti tekstus ir nepadarys gėdos savo viršininkui, bet, kaip ir įprasta, ten, kur koks nors seksas – prezidentas nerimauja. 

Vis dėlto tai, kad nemaža grupė Seimo narių nesugeba suprasti už ką balsuoja ir ko nori, yra didelė bėda. 

Graudu, kai pats G. Paluckas viešai aiškina, kad „priėmimo stadijoje naivu tikėti, kad visi bus įsigilinę ar išgirs argumentus.“ Jo kalba rodo, kad jis nors lyg ir gilinosi, bet nesuprato nieko. 

Pasakysiu tai, ką mačiau būdama Seimo nare: didelė dalis Seimo narių tiesiog intelektualiai nepajėgūs suvokti, už ką ir kodėl balsuoja. Jie, kaip ir šiuo atveju, kalba nesąmones, nes tiki, o žiniasklaida jiems tai daryti leidžia, nes tingi arba nesugeba gilintis. 

Įtampos dėl nerišlių tekstų 

Ne kas kitas, o būtent mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas nacionalinis transliuotojas neturi savo gretose žurnalistų, kurie gebėtų suvokti sudėtingesnius finansinius, biudžeto įstatymus ar analizuoti anapus panašių situacijų kylančius politinius karus. Tai neretai jau pasirodo kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. 

Didelė problema yra ir įstatymų paketus lydintys aiškinamieji dokumentai. Jie klampūs, parašyti negyva biurokratine kalba ar profesiniu žargonu.

Akivaizdu, kad ir Seimo nariai, ir visuomenė tada netenka galimybės suprasti, kas ir kodėl vyksta.

Nyku skaityti ir nuolat kartojamą nesąmonę, kad įstatymo įgyvendinimas nieko nekainuos.

Nors jis gali išauginti lėšas, skiriamas asmens duomenų apsaugai, daug blogiau tai, kad nerišlūs tekstai gali sukelti rimtas įtampas visuomenėje. Pastarasis atvejis puiki to iliustracija. 

Sankcijų saga tęsiasi (3)

Šiame, jau trečiajame tekste apie sankcijas Rusijai, kaip ir žadėjau, daugiau kalbėsiu apie tai, kokį poveikį jos daro valstybės agresorės realiai ekonomikai. Kitaip sakant, pabandysiu apžvelgti tikrąjį galutinį sankcijų poveikį Rusijos ūkiui ir gyventojams vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Lietuvos, ir net tik Lietuvos, žiniasklaida nuolat į galvas kala, kad pirkdama naftą Europa finansuoja Rusijos tankų ir ginklų pirkimus.

Šis ne be kolegos Andriaus Kubiliaus lengvos rankos gimęs šūkis yra skambus ir padeda aktyvizuoti Ukrainos šalininkus. Jis neblogai veikia ir gėdinant tuos, kurie neskuba paremti sankcijų jų pilna apimtimi.

Abejotinas ekonominis turinys

Vis dėlto, rimčiau panagrinėjus, panaši mintis mažų mažiausiai dviprasmiška, o jos ekonominis turinys, švelniai kalbant, abejotinas.

Kad finansų srautai iš Vakarų padėtų putinui įsigyti ginkluotės, turi būti rinkos, kur jis už tuos pinigus tą ginkluotę galėtų pirkti.

Kalbant paprasčiau, jeigu turite net ir kelis milijonus, pavyzdžiui, namui įsigyti, sandoris pavyks tik tuo atveju, jeigu toks nekilnojamojo turto objektas jau siūlomas rinkoje arba turite realią galimybę įsigyti žemės ir tą objektą pasistatyti.

Vien pinigų — net jeigu milijonų kiekis bus ir labai solidus ar net neribotas — tikrai neužteks. Norams patenkinti reikės pasiūlos, kitaip sakant tų, kurie gamina ar turi tai, ko jums reikia.

Matyt, jau pradeda aiškėti, kur link suku, bet vis tiek pradžioje šiek tiek teorijos, kad tiems iš jūsų, kurie nesimokėte ekonomikos, būtų aiškiau, apie ką kalba.

Bet kokios valstybės ekonomika visada analizuojama dviem pjūviais.

Realioji ekonomika, kurią sudaro visi nefinansiniai ekonomikos elementai, susideda iš materialių (nafta, duona, grūdai ar darbas) ir nematerialių (paslaugos, tarkime, plaukų kirpimas ar švietimas).

Labai primityvios realios ekonomikos pavyzdys — natūrinis ūkis, kur žmonės mainosi savo gaminiais be jokių pinigų — tiesiog keičia savo grūdus į kaimyno daržoves.

Finansų sektorius pats neapginkluoja

Modernesnė ekonomika neišvengiamai apima ir finansų sektorių, kurio paskirtis aptarnauti pinigų ir kito finansinio turto (akcijų, obligacijų) pervedimus tuo metu, kai realus turtas keičia savo savininkus.

Vis dėlto finansų sektorius pats savaime nei pamaitina, nei aprengia, nei apginkluoja.

Nors staigus naftos pirkimų stabdymas staigiai sumažintų valiutos srautą į Rusiją, taigi ir jos biudžeto įplaukas, tiesioginis poveikis kariniam sektoriui vis tiek pasireikštų tik po kurio laiko.

Nepalyginamai didesnę įtaką Rusijos karinės galios menkimui ir jos ateičiai turi tiek priverstinis sankcijų inspiruotas, tiek savanoriškas gamintojų ir jų prekių išėjimas.

Net jeigu šeštojo sankcijų paketo teks palaukti dar kurį laiką ir jis bus švelnesnis nei pradžioje planuota ir viltasi, Rusijos ekonomikai jau pirmosios sankcijos sudavė jei ne mirtiną, tai tikrai itin skaudų smūgį, kuris tą šalį kasdien grąžina dešimtmečius atgal. Didžiausią poveikį tam turėjo drastiškas prekybos, ir ypač modernių technologijų, siaurinimas.

Nekonvertuojamas rublis

Kai po pirmosiomis karo dienomis įvestų sankcijų rublio vertė nuo įprasto svyravimo tarp 70-80 rublių už dolerį staigiai čiuožė žemyn net iki 140 rublių už dolerį, pasidarė aišku, kad prasideda absoliučiai kitoks šios valstybės ūkio funkcionavimas.

Rublio šuolis žemyn vasario pabaigoje – kovo pradžioje rodė staigiai išaugusį Rusijos ūkio neapibrėžtumą bei panišką investuotojų pasitraukimą į saugesnes valiutines rinkas.

Drastiškomis priemonėmis — iki 20 proc. išaugusiomis bazinėmis palūkanų normomis, 80 proc. valiutos iš importo nusavinimu ir kitomis žiauriomis priemonėmis Rusijos centriniam bankui tuomet pavyko situaciją apraminti.

Suvaldymo kaina buvo žiauri — po keleto dešimtmečių rublis neteko laisvai konvertuojamos valiutos statuso. Dabar tai, pasak vaizdaus rusiško posakio, medinis (dereviannyj) rublis.

Neatsitikinai Europos centrinis bankas kovo pradžioje atsižvelgdamas į tai, kad susiklosčiusi padėtis neleidžia nustatyti objektyvaus euro ir Rusijos rublio rinkos santykio, sustabdė jo skelbimą. Jis neatnaujintas iki šiol.

Žaidimas rublio kainomis

Dabartinis rublio brangimas iki šiomis dienomis nusistovinčio apytikriai 60 rublių už dolerį kurso byloja ne apie Rusijos ekonomikos potencialą ar sugrąžintas ikikarines pozicijas.

Prekei, kuria niekas neprekiauja atviroje rinkoje, galima priskirti kokią tik nori kainą. Bandydamas suvaldyti Rusijos gyventojų nerimą, tos šalies Centrinis bankas kartu su Finansų ministerija kasdien pažaidžia, paderina veiksmus ir praneša, kokia ta kaina.

Propagandinė mašina vėliau apdainuoja Rusijos ekonomikos atsparumą ir aprauda vakariečių, susigalvojusių nubausti didžią šalį, kančias dėl augančių kainų. Kol kas tai veikia.

Vis dėlto prieš tris mėnesius užsisukę procesai palaipsniui įgauna pagreitį ir prasideda realiojo sektoriaus, kuris ir žymi ekonomikos gyvybę, transformacija.

Trys sankcijų tipai

Kalbant konkrečiau, Rusijai pritaikyti trys skirtingi sankcijų tipai.

Pirma, jau minėtos finansinės sankcijos, kurios pradėtos taikyti dar 2014 metais. Po to, kai vasario pabaigoje įšaldžius išorinius centrinio banko išteklius, Rusijos centrinis bankas prarado galimybę reguliuoti valiutos kursą, rublis tapo nekonvertuojama valiuta.

Antra, apribotas jos importas. Per pastaruosius tris mėnesius Rusijos importo apimtys sumenko du kartus, ir tai neįtikimai didelis pokytis.

Rusijos pramonė jau dabar labai aštriai pajuto importo ribojimų pasekmes.

Daugybė gamyklų arba, kaip skelbiama, laikinai sustabdė gamybą arba dirba tik kelias dienas per savaitę. Įvairiausiuose regionuose įprasti pranešimai apie tai, kad darbuotojai atleidžiami nuo darbo suteikiant gabalėlį žemės, kur jie galėtų užsiauginti bent keleto rūšių populiariausių daržovių.

Tokią padėtį lemia komplektuojančių detalių stygius palaipsniui išsenkant jų atsargoms. Įprastai pramonės įmonės tokių atsargų kaupia apytikriai trims mėnesiams, ir birželio mėnuo taps kritiniu.

Trūkinėja prekybos grandinės

Be abejo, Rusijos pramonė energingai ieško pakaitalų detalėms, kurios patenka po sankcijomis. Anksčiau tikėtasi, kad pagelbės Kinija, tačiau net ši didžioji Rusijos draugė dabar labai atsargi, nes bijo patekti po antrinėmis sankcijomis, kurios gali būti pritaikytos tiems, kurie remia Rusiją.

Problema yra ne tik komplektuojančių detalių stygius, bet ir prastesnė pakaitalų, jeigu jų randama, kokybė, siauresnis asortimentas.

Paradoksalu tai, kad sankcijos ypatingai paveikia modernizuotus Rusijos ekonomikos sektorius ir jos moderniausias gamyklas, nes būtent ten taikomos technologijos dažniausiai yra patekusios į sankcijų lauką.

Išskirtinai tragiška padėtis su elektronikos komponentais, kurių patekimą į Rusiją jau pirmosiomis karo dienomis patikimai sustabdė vos keli šių išskirtinai svarbių priemonių tiekėjai. Tai padaryti buvo ganėtinai paprasta ir todėl, kad didžiąją dalį rinkos valdo Rusiją griežtai pasmerkęs Taivanas.

Tuomet nuskambėjęs Lukašenkos juokelis, kad čipus gali pagaminti ir Baltarusija, jeigu jau tiekėjai atsisako, demonstravo ne Baltarusijos ar kokios kitos valstybės galimybes, o kaimyninės valstybės vadovo absoliutų neišmanymą.

Logistikos bėdos

Situaciją aštrina ir labai didelės logistikos bėdos. Tais atvejais, kai tiekėjai lyg ir atsiranda, Rusija vis tiek negali sulaukti jų prekių dėl to, kad pasaulinis pervežimų verslas atsisako tarpininkauti agresorei.

Šalies viduje palaipsniui auga nerimas dėl vidinių pervežimų, nes geležinkelių transportas jau dabar jaučia komplektuojančių detalių stygių.

Oro transporto sektoriuje problemos dar rimtesnės. Rusijai vienašališkai užgrobus jos anksčiau lizinguotus lėktuvus, jie nebegali palikti Rusijos oro erdvės, juos priimti atsisako net Kinija.

Šie importiniai lėktuvai neteko techninės gamintojų priežiūros, apribotas jų draudimas. Tik laiko klausimas, kada prasidės vadinamasis lėktuvų kanibalizmas, kai vienas lėktuvas virsta kitų atsarginėmis dalimis. Pilotai Rusijoje netrukus prieš skrydžius turės užsukti į šrotą.

Ironiška net klausti, kada Rusija sugebės sukurti savo adekvatų lėktuvą, jeigu net turėdama galimybę naudotis moderniomis technologijomis, ji to nesugebėjo padaryti per pastaruosius bene keturis dešimtmečius.

Kainas augina pasiūlos stygius

Komplektuojančių detalių stygius bei prarastos galimybės modernizuoti naftos ūkį po to, kai pasitraukė rimtieji investuotojai, irgi smarkiai sekina Rusijos galias, net jeigu kol kas tai jaučiama ir menkiau.

Galų gale, esama ir trečio sankcijų bloko — eksporto sankcijų, kitaip sakant draudimo pirkti tas ar kitas rusiškas prekes, tarp jų svarbiausią jos eksporto prekę — energetinius išteklius.

Būtent šioje srityje  kol kas ribojimai menkiausi, bet neišvengiamai jie palaipsniui apims vis didesnę Rusijos ūkio dalį.

Beje, atotrūkyje tarp staigiai sumenkusio importo ir nominalia verte (ne apimtimi, o dėl brangstančios naftos pinigine forma) išaugusio eksporto slepiasi ir galimybė Rusijos gyventojams sukurti rublio brangimo iliuziją.

Kai už valstybės ribų mažiau perki, o daugiau parduodi, tai susidaro prekybinio balanso perviršis ir auga valiutos, kurios negali niekur panaudoti, srautas.

Tad galima sakyti, kad rublio brangimą vidaus rinkoje (pabrėžiu, rublis nekonvertuojamas, tad jis brangsta tik Rusijoje) sukūrė būtent sankcijų asimetrija.

Tai paaiškina ir daugelį Rusijos gyventojų kamuojantį klausimą, kodėl rubliui brangstant prekės ne pinga, o priešingai, toliau brangsta (infliacija artėja prie 20 proc. ribos).

Esmė ta pati: rublis nekonvertuojamas ir tai reiškia, kad jo kursas nerodo jo tikrosios vertės atviroje rinkoje, kurioje jis tiesiog nereikalingas. Tokiu atveju infliaciją kuria ribota pasiūla: kai prekių stinga, jų kainos neišvengiamai auga.

Menksta pajamos

Ir tai reiškia, kad pajamos, kurias Rusija gavo už energijos išteklius, nors išaugo nominalia, skaitine išraiška, bet realia verte, kuri matuojama prekėmis, kurias gali už tuos nominalus įsigyti, sumenko. Pinigų daugiau, bet nusiperka žmonės mažiau.

Birželio 1 dieną Rusija vidutiniškai 10 proc. arba 1600 rublių (apytikriai 25 doleriais) padidino socialines išmokas.

Didesnes pensijas gaus ir apie 35 mln. nedirbančių Rusijos pensininkų.

Žinant, kad vidutiniškai vartojimo prekės Rusijoje per pastaruosius tris mėnesius pabrango nuo 18-23 proc., o maisto — nuo 25 iki 50 proc., galime konstatuoti, kad realia verte pajamos, kurios menko visus pastaruosius 10 metų, menksta ir toliau.

Klausimas, o kas laukia ateityje — atviras. Tęsinys kitą penktadienį.

Sesuo Luisa (kairėje) 2010 m. kalba per Translytinio susivokimo sesiją kunigams ir diakonams 2010. (nuotrauka Nathan Schneider).

Amerikos jėzuitų leidinyje šių metų vasario 25 dieną sesuo Luisa liudija savo patirtis (vertė Kazimieras Seibutis).

Esu vienuolė ir jau daugiau kaip dvidešimt metų patarnauju translyčiams asmenims. Pateikiu kelias drąsiausių iš jų istorijas.

Courtney Sharp yra pirmoji translytė moteris, su kuria susidūriau. Susipažinau su ja dar 1999 metais, ir tuo tada esame draugės.

Neseniai gavau iš jos elektroninį laišką. Ji ką tik perskaitė 2020 m. birželio dokumentą dėl translyčių asmenų, kurį parašė Sent Luiso arkivyskupas emeritas Robertas Carlsonas.

Savo pastabas ji pradėjo tokiais žodžiais: „Galvoju apie tai, kaip krikščionys gali supaprastintai žvelgti į dalykus ir greitai padaryti žalingų išvadų, kurios palaiko jų iš anksto nusistatytas sampratas.“

Tai, ką jis pasakė apie ją ir kitus translyčius asmenis, visiškai neatspindėjo to, kas ji yra. Kaip ir Sharp, mane šis pranešimas labai nuliūdino.

Tai, kas sakoma apie translyčius asmenis, man labai asmeniška, nes jau daugiau nei dvidešimt dvejus metus jie formuoja mano tarnystę ir mano pačios gyvenimą Dieve.

Kai pradėjau patarnauti jiems, vos keli žmonės apskritai žinojo šį žodį. Per kelerius pastaruosius metus translyčiai asmenys tapo daug labiau matomi, bet iš maždaug 330 milijonų Amerikos gyventojų tik apie pusantro milijono yra translyčių, tad dauguma amerikiečių asmeniškai nepažįsta nė vieno translyčio asmens. 

Dėl to kyla daug sumaišties. Ką gi reiškia tas „translytis asmuo“ ir ką vadinamieji normalūs katalikai turėtų galvoti apie translyčius asmenis, gyvenančius tarp jų, ir kaip su jais turėtų bendrauti?

Arkivyskupas Carlsonas yra vienas iš keleto vyskupų, kuris savo vyskupijų tikintiems katalikams pateikia potvarkių dėl translyčių asmenų.

Savo raštą, kaip ir kiti vyskupai prieš jį, jis pradeda teiginiu, jog svarbu gerbti translyčius asmenis kaip Dievo vaikus, užjausti juos ir būti taktiškam jų atžvilgiu.

Bet išsyk po to paskelbiama pamatinė žinia, jog pats translyčių asmenų buvimas yra neįmanomas, nes Dievas nekuria translyčių žmonių.

Jie neva kenčią psichologinį sutrikimą, todėl mes turime švelniai ir pagarbiai padėti jiems suprasti, kad jie nėra tokie, kokie sakosi esantys.

Negana to, jie rizikuoja savo amžinuoju išganymu, nes iškelia save aukščiau už Dievą ir, remdamiesi paviršutiniškais jausmais, savanaudiškais norais ar kokia nors „genderine ideologija“, mano galį pakeisti savo kūnus.

Kad ir kokie geri būtų vyskupų ketinimai, nerandu pakankamai griežtų žodžių išsakyti savo nepritarimą, nes juk neįmanoma skatinti pagarbos ir užjautos žmonėms ir tuo pat metu tvirtinti, kad jų nėra.

Sharp toliau sako, jog kai kurie žmonės: „tiki, jog gana pasižiūrėti į X ir Y chromosomas ir Pradžios knygos 1-ojo skyriaus 27-ąją eilutę („Dievas… sukūrė … vyrą ir moterį“, Pr 1,27), kad taptų aišku, ką Dievas numatė kiekvieno mūsų gyvenimui. Dievas sukūrė mus vyrais ir moterimis. Tai viskas, ką turime žinoti. Tai taip paprasta.“ Tačiau viskas nėra taip paprasta. Jokio žmogaus gyvenimas negali būti redukuotas iki tokio visiško binariškumo.

Teko ne vienus metus pažinoti translyčių asmenų ir prieš tai, kai jie pakeitė lytį, ir po jų pereinamojo laikotarpio. Praleidau tūkstančius valandų su jais — jų ir savo namuose, jų ir savo bažnyčioje, taip pat su jų šeimomis per gimtadienius ir laidotuves. Verkiau ir džiaugiausi kartu su jais.

Translyčiai žmonės kur kas akivaizdžiau nei dauguma mūsų suvokia tą tikrovę, jog mes, žmonės, esame sudėtingi, slėpiningi Dievo kūriniai iš kūno ir sielos, todėl labiausiai nori, kad ši tikrovė būtų gerbiama.

Jų pereinamasis laikotarpis — tai procesas, kurio metu augama į visybiškumą ir šventumą. Tai, ką jie patiria, yra klasikinis krikščioniškasis gyvenimo atsivertimas, atsimainymas Dieve. Tai, ko liudininke man daug kartų teko būti jų gyvenime, yra tai, ką katalikai vadina Velykų slėpiniu.

Daugumos mūsų vidinis jausmas to, kas esame ir kaip kiti mus suvokia, sutinka. Mes tą atitikimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir nė neįsivaizduojame, kad kitiems gali būti kitaip. 

Tačiau dalelei žmonių šeimos šis atitikimas yra sunkiai suvokiamas dėl priežasčių, kurių vis dar iki galo nesuprantame. Tiems, kurie nėra translyčiai, dažnai sunku suvokti gelmę kančios, kurią sukelia bandymas būti tokiu asmeniu, kokiu, kaip jie žino, jie nėra. Tai dažnai sukelia depresiją, izoliaciją ir savidestrukcinį elgesį.

Dawn Wright išgyveno pereinamąjį laikotarpį prieš daugelį metų ir šiuo metu gyvena Floridoje. Ji yra Vakarų gubernatorių universiteto verslo analitikos dėstytoja. 1999-aisias, kai susipažinau su ja, jai buvo 54-eri ir ji vis dar desperatiškai stengėsi kovoti su faktu, kad yra translytė. 

Ji keliskart bandė žudytis ir jautėsi labai nestabiliai. Nesyk jai išsprūdo skausmingas prisipažinimas: „Aš neprašiau šių jausmų. Jie tiesiog yra manyje. Ištisus dešimtmečius kasdien meldžiau, kad norėčiau būti vyru, bet šios maldos man nepadėjo.“ 

Wright, kaip ir tūkstančiai kitų, dėjo milžiniškas pastangas stengdamasi būti tuo asmeniu, kuriuo visi ją laikė. Jai tai nepavyko, lygiai kaip tai nepavyksta jokiam kitam translyčiam asmeniui.

Po daugelio bandymų metų, daugiau nebeišgalėdami dėtis tuo, kuo jie nėra, translyčiai asmenys įžengia į antrąją transformacijos proceso stadiją. Jie priima itin rizikingą ir drąsų sprendimą gyventi pagal tiesą, o ne pagal melą. 

Galiausiai jie prisipažįsta patys sau, jog nebegali apsimetinėti ir bandyti būti tuo, kuo jie nėra. Toks pripažinimas ateina tik po to sunkaus savęs pažinimo darbo per terapiją ir po ilgų maldų. 

Tada pamažu ir atsargiai jie pradeda priimti gyvenimą keičiančius sprendimus, kad pagaliau galėtų gyventi pagal autentišką savastį. Daugelis jų praranda šeimą, netenka darbo, draugų, tikinčiųjų bendruomenės ar net visų šių dalykų iš karto! Kiek iš mūsų esame sumokėję tokią kainą, kad gyventume vientisai?

Sara Buechner yra koncertuojanti pianistė, pelniusi keletą tarptautinių apdovanojimų. Pažįstu ją jau keturiolika metų. Šiuo metu ji dirba Templo universitete Filadelfijoje.

Buechner darė tarptautinę karjerą, tačiau iš jos liko šipuliai, kai ji pradėjo perėjimo laikotarpį. Tai buvo dveji su puse metų neįtikėtinų praradimų. Kaip sako ji pati: „Bet mano kūne tvyrojo visiška ramybė, nes ši vidinė kelionė buvo neatsiejama nuo manęs, ir į ją aš leidausi ne viena, o su Dievu.“

Pamažu, po dar ne vienus metus trunkančio laikotarpio, kai jie eina per skausmingas ir sudėtingas asmeninio bei viešo perėjimo laikotarpio stadijas, kurios kiekvienam yra unikalios, neapykantą sau pakeičia meilė sau. 

Jie atgauna pasitikėjimą savo pačių tikrovės suvokimu. Pagaliau jie pasiekia santarvę su savimi ir su aplinkiniu pasauliu. Ir su Dievu. Jie perėjo iš to, kas buvo kova su mirtimi, į tai, kas dabar gali teikti gyvybę. Tai ir yra Velykų slėpinio išgyvenimas.

Scotty Pignatella yra aviacijos ir kosmoso pramonėje dirbantis sistemų inžinierius, gyvenantis Tusono mieste Arizonoje. Didžiausia jo aistra — tai fotografija. Jį irgi pažįstu keturiolika metų. Pignatella man ne kartą yra sakęs, jog nuotraukos geriausiai pavyksta ne skaisčią dieną ar tamsią naktį, bet pereinamuoju metu, kai žaidžia brėkšmės ir sutemų šviesos. Jam patinka sakyti: „Aš esu sutemos. Esu Dievo kūrinys ir man duotas grožis pasaulyje, kurį gali matyti tik tie, kas pasirenka jį matyti.“

Ši šventa kelionė į gyvenimą su savo tikrąja savastimi Dieve ne visiems yra vienoda. Mes žmonės, o ne pagal vieną formelę išspausti sausainiai. Visgi galiu liudyti, jog translyčiai žmonės yra tie, kas jie sakosi esą. 

Žinau tai, nes kai kas nors iš mūsų gyvena pagal sąžinę ir tiesą, jaučiame Dievo esamybę. Patiriu Šventosios Dvasios dovanas translyčiuose asmenyse, kurie pretenduoja į savo tikrąją tapatybę Dieve. Matau juose ramybę, džiaugsmą, užuojautą, išmintį, meilę ir labai daug atlaidumo.

Šie žmonės yra Kristaus kūno dalis, ir nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi kaip su Kristaus kūnu. Jie nėra tobuli. Niekas iš mūsų nėra tobulas. Po pereinamojo laikotarpio jie kovoja su gyvenimo sunkumais taip pat, kaip kovojame kiekvienas iš mūsų, bet dabar šiuos sunkumus jie įveikia su savo nepažeistu vientisumu.

Translyčiai asmenys nėra apimti kliedesių ir nebando vaidinti Dievo. Jie nėra genderinės ideologijos aukos. Jie yra tie, kas jie sakosi esą. 

Visus šiuos ilgus metus mantra, kurią jiems skyriau, buvo tokia: „Tiesa visada veda mus pas Dievą ir niekada netolina nuo jo. Laikykite savo širdį ir gyvenimą arti Dievo, ir Dievas jums parodys tiesą. Tada sužinosite, kas esate ir kaip turite gyventi pagal šią tiesą.“