AUŠRA MALDEIKIENĖ

2016 metų liepos 31 diena; eilinis sekmadienis, Lk 12, 13-21

Viut, viut… Tyla. Ir vėl ta paukštelio „viut, viut“, šįkart nuslopinama po artėjančio-tolstančio automobilio ratais spaudžiamo žvyro aimanos. Lapų, šiaušiamų švelnaus vėjelio, šiurenimas. Aštriai vienas kitą kalbinančių meldų šiugždėjimas. Staiga nušvitusios saulės bučinio paliestų vandens lelijų išsiplečiančios akys ir tylus „ach“.  Ir vėl viut, viut… Kalbanti gamtos tyla, kurią nuolat laužo daiktai; begalė mane supančių daiktų. (daugiau…)

2016 metų liepos 24 diena; eilinis sekmadienis

Lipnus karštis sustabdo pasaulį: ežeras paskęsta pilkšvoje migloje, medžiai geria drėgmę, vandens kvapas smelkiasi į smegenis, ir tie ima neramiai klajoti atsiminimų brūzgynuose. Lėtėjanti gyvenimo melodija nutraukiama nuolatinio staccato, kuris užsimezga širdyje ir formuoja sinkopišką savasties ritmą. Kai bandai stabdyti šį chaotišką minčių ir jausmų melodiją, galvon visada smelkiasi ir galiausiai pilkšvu tvarkos ir ramybės apvalkalu visą apgaubia Tėve mūsų… (daugiau…)

2016 metų liepos 17 diena; eilinis sekmadienis

Karštį, lietus, vėją ir audras pakeitė nuobodi ramybė: pro langą žvelgia nejudrios liepos, jau praradusios pavasarinę savo žalių atspalvių rūbų žaismę; statiška šventoriaus erdvė, suskaidyta į taisyklingus takelių-gėlynų stačiakampius, nesugriebia žvilgsnio, o pravažiuojantys automobiliai monotoniškai darda per gatvės akmenis. Kūnas, o pavymui su juo ir mintys, susitraukia, sumenksta, nutyla. (daugiau…)

2016 metų liepos 10 diena; eilinis sekmadienis

Lėktuvas it gyvenimas kilo vis aukščiau ir aukščiau. Durys tai atsidarydavo, tai užsidarydavo: parašiutais padabinti susikaupę vyrai vienas po kito palikdavo lėktuvą ir atsiduodavo kryčiui. Stipriai susaistyta diržais su instruktoriumi sulaukiau ir savo eilės. Priėjusi prie durų pamačiau pilką tamsių debesų jūrą, užsimerkiau ir nėrėme.

Po sekundės pajutau audros šėlsmą. Krušos ledukai plakė skruostus, kombinezonas mirko lietuje, ausyse siautė vėjas. Ten, trijų kilometrų aukštyje oro temperatūra buvo vos nulis laipsnių, kūnas tai suprato, nors sąmonė dar tik bandė suvokti, kur ji atsidūrė. Ji, ta sąmonė, privertė atsimerkti akis ir sielą, ir tada suvokiau, kad kristi yra be galo gera. Ramu. Tikra. Siaučianti audra liko už mano sielos ribų, ir supratau, kas yra tyla ir laisvė.

Šitaip visi gimstame. Šitaip ateiname pasakyti, kad esame. Kartais labai laukiami ir jau ilgai iki to pirmojo šuolio mylimi, kartais atstumti net tų, kurie mums suteikė galimybę pasirodyti.

Šitaip visi mirštame. Kartais pasauliui paskutinį kartą nusišypsome mylimi, savo ranką patikėję artimiesiems, kartais į Dievo glėbį sugrįžtame visai vieni, išsigandę, nusivylę.

Gimimą, mirtį ir gyvenimą susieja muzika: kryčio muzika, kurią dovanoja Kūrėjas. Ir skamba ta muzika kaip meilė.

Šiandien Evangelijoje Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. (Lk 10, 26 – 28

Mylėjau? Taip. Prisimenu šilumą, kuri mane mažą užliedavo, kai pagirdavo tėtis arba kamputyje paslapčiom ką nors aptardavome su mama.

Prisimenu pasididžiavimą, kai mano protinguolis brolis vėl man paaiškindavo, kodėl kažkas yra taip, kaip yra.

Prisimenu nesvarumo būseną troleibuse, kai trylikametė supratau, kaip laukiu pamokos, kur vėl išvysiu tamsias vieno bendraklasio akis.

Prisimenu sielą atveriantį džiaugsmą, kai jau prieš ketvirtį valandos nežinia kaip žinodavau, kad mano sugrįžta vyras.

Prisimenu nuostabą, kuria mus, moteris, palaimina Dievas, leidžiantis pajusti savyje augančius būsimus vaikus.

Bet ar tikrai mylėjau, kaip prisakė Jėzus?  Ne.

Visada visoms mano meilėms trūko vieno — meilės sau. Jei beatodairiškai, aklai, kiekviena ląstele nepriimi pačios didžiausios Dievo padovanotos dovanos — savęs pačios, nemyli; sklendi, bet esi užsidariusi savo egoizme, neturinti, ko duoti ir kuo dalintis. Užsidariusi savy, nepajauti net to amžinojo gyvenimo skrydžio instruktoriaus  — Kūrėjo, tad ir Jo negali mylėti visa siela, visu protu ir širdimi.

Meilė prasideda nuo suvokimo, kad net nevilties ir siaučiančios audros jūroje už rankos visada laiko Dievas. Ir kiekvieną gyvenimo sekundę saugodamas sielą jis šypsosi: mylėk save, nes tik taip gebėsi vykdysi mano valią mylėti artimus, kaip save.

Skrydis audroje man įrodė, kad galiu be proto daug. Dabar, padėkojusi Dievui už save, už savo talentus, stygius, neviltis ir džiaugsmus, pamilusi save, galiu mylėti skriejantį pasaulį.

2016 metų liepos 3 diena; eilinis sekmadienis

Audrą pranašauja griaustinio aidas tolumoje, nustoję kvėpuoti medžiai, vis aštriau mėlynuojantis dangus, vėjo šuorai, suveliantys po nakties dar nešukuotus plaukus. Galiausiai pasirodžiusi audra  pasileidžia tankiai trepsėti lietaus kojelėmis po stogą, persimeta į tvenkinį, nusėdama jį trankios polkos žingsneliu vandens paviršiumi slystančiais purslais, ir pajuntu, kaip kompiuterio klavišai, rankos ir net akiniai apšaudomi mažais šlapiais grumsteliais. Vandens lelijos, vos prieš kelias minutes savo rožiniu grožiu pildžiusios sielą kažkuo tobulu ir tyru, susiskleidžia; terasos stogas nebesaugo nuo gamtos šėlsmo, ir suvokiu, kad gal nuo lietaus, o gal nuo ašarų šlapias mano veidas, priešingai, nei vis labiau nirštantis dangus, rimsta, o akys pasisuka kūno ir sielos vidun.  (daugiau…)

2016 metų birželio 26 diena; eilinis sekmadienis

Mieste karštis lipnus ir kvepia — dulkėmis, vystančių lapų nuovargiu, katės, visą dieną ieškančios, kur vėsiau prisiglausti, neviltimi. Atveri langus, troški šiluma išstumia paskutines mintis, kurias ilgai  bandei sulaikyti galvoje, ir tada pradedi laukti žadėto lietaus. Kaip senos svajonės apie tolimą kelionę laivu į nežinomą šalį išsipildymo. (daugiau…)

2016 metų birželio 19 diena; eilinis sekmadienis

Tyla ir spalvos, kurios netikėtai vos keletui trumpų akimirkų tampa skaudžiai ryškios ir be jokių paguodžiančių perėjimų staiga perskelia pasaulį į bauginamai tikslų dangaus mėlį ir medžių žalumą, paruošia sielą audrai. Ji susigūžia laukdama kvaištelėjusios stichijos šuolio; ir jau po keleto sekundžių ta atbilda, šėlioja, melancholiškai patyli, po to vėl džiugiai nulekia medžių viršūnėmis; tada prisėda, apsižvalgo ir praplūsta raudomis ir vėl pašokusi bėga it nuotakos  draugės mėtydama lapelius, medžių šakeles, tuo pat metu sėdama nerimo, o gal vilties daigelius. (daugiau…)

2016 metų birželio 12 diena; Vienuoliktas eilinis sekmadienis

Rytas pasitiko dideliais lašais, kurie krito ir krito paskutinę sekundę staiga atsiverdami terasos lentoms švelniai sprogstančiais bučiniais. Pasaulis — ežeras, vėjyje grojantys medžiai, lietus, išsigandę paukščiai, pradžioje tarsi nenoromis, bet vis sparčiau lapelius šiurenantys krūmai — virto garsų kakofonija, kurioje besiskleidžiančiu crescendo vis geriau girdėjau savo laimės melodiją. (daugiau…)