Hannah Kent, Gerieji žmonės, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2017, 388 psl. Hannah Kent, The Good people, 2016
Hannah Kent, atrodo, gimė su Dievo žyme. Ji didi pasakotoja, metaforų žynė ir darbšti tyrinėtoja, už šaltų senų laikraščių, teismo sprendimų ištarmių išvystanti pasimetusius žmones, ieškančius gyvenimo logikos ir prasmės. Tokia ji ir pirmame savo romane „Paskutinės apeigos“ [Burial Rites] (kai 2011 metais pasirodė jo rankraštis, autorei tebuvo 26-eri), tiek ir pernai rugsėjį originalo kalba pasirodžiusioje antrojoje, mano galva, dar stipresnėje knygoje „Gerieji žmonės“ [The Good People].
Kaip kiekvienas išskirtinis talentas H. Kent gali būti bandoma iššifruoti daugybe įvairių pjūvių, tad tik paties skaitančiojo mąstymo plotis ir gylis galiausiai nulems, ką jis sugebės sugriebti šiose persipinančiose gamtos ir žmogaus jausmų dramose.
Pripratus prie įmantrių kriminalių pasakojimų, „Gerųjų žmonių“ turinys neatrodo pernelyg sudėtingas.
Itin tiksliai dokumentuotais 1825 metais atokiame Airijos pietvakarių slėnyje našlė Nora, vienas po kito netekusi dukters ir vyro, prižiūri savo nesuvokiamos negalios kamuojamą anūką: buvęs sveikas berniukas po kažkokio knygoje, matyt, neatsitikinai neaptarto įvykio nustojo kalbėti, nebevaikšto, naktimis blaškosi ir rėkia. Mirus Noros dukrai, vaikutis perduodamas seneliams.
Mirčiai netikėtai pasiėmus ir vaiko senelį Martyną, likusi viena močiutė palūžta. Tuo pat metu bendruomenę pradeda persekioti nesėkmės, ir žmonės ima šnibždėti, kad dėl visko kaltas neįgaliukas: esą tikrąjį berniuką pasiglemžė fėjos, vadinamieji Gerieji žmonės – eufemizmas skirtas įvardinti stabmeldiškoms airių dievybėms, o dabartinis vaikas tesanti įsikūnijusi fėja.
Pervargusi ir išsigandusi našlė pasamdo jauną tarnaitę Merę, kuri prižiūri anūką, o pati bando ieškoti kunigo ir gydytojo pagalbos. Kai pastarieji nesutinka pasirūpinti vaiko sveikata, pagalbos moteris kreipiasi į vietinę žolininkę Nensę, kuri, sakoma, turi suopratį, t.y. pažįsta Geruosius žmones ir žino, kaip su jais derėtis, kad jie pasiimtų sukeistąjį ir grąžintų tikrąjį vaiką. Kai gydymas (išvadavimas) žolėmis nepavyksta, trys moterys atlieka ypatingai stiprų maginį ritualą, kuriuo dar kart bando permaldauti fėjas, ir upių sandūroje tris rytus iš eilės maudo ligonį lediniame vandenyje. Paskutinysis bandymas baigiasi tragiškai, ir vaikas nuskęsta.
Vis dėlto ši, iš pirmo žvilgsnio, nesudėtinga mistinė pseudokriminalinė istorija apie tai, kaip mėginta išvaryti fėjų sukeistąjį ir susigrąžinti tą, kuris, kaip tikėta, buvo pražuvęs, atveria gerokai sudėtingesnį daugiaplanį pasakojimą apie žmogaus sielos bandymą išgirsti atsakymus į ją nuolat kamuojančius neišrišamus egzistencinius klausimus. Kaip “[K]atės tikroji prigimtis pasirodo tada, kai ji atkiša nagus” (122 psl.), taip ir veikėjų sielose slypintis grėsmingas pasaulis atsiveria, kai nelaimės siaubia sielą ir gyvenimą.
Romano veiksmas neatsitiktinai rutuliojasi uždaroje erdvėje: bendruomenė panardinta klaustrofobiškai suspaustame, sunkiai pasiekiamame slėnyje, gyvenimas teka mažuose, tamsiuose, dūmais persismelkusiuose ir prietarų sergstimuose namuose. Tomo “karvė krito nežinia nuo ko”; gimė miręs kūdikis; “senoji Hana rado visas savo vištas išpjautas ir suguldytas be galvų; “Moterys, kad jas kur, iš galvos kraustosi dėl sviesto”, kurio nebegali išmušti, nes karvės duoda liesą pieną; “Viena moteris ant kalno sako, kad anądien perskėlė kiaušinį. Jame nebuvo trynio. Buvo pilnas kraujo!“ ; “Kai kas sako, kad tai Gerieji Kaimynai išdykauja. Kai kas kalba, kad tai Lyhių berniukas. Kai kurie, kaltina Nensę.
Į tokią pagoniškų tradicijų valdomą bendruomenę atviresnė institucionalizuota religija dar tik žengia, tad norėdami išrišti tai, kas iš pirmo žvilgsnio neturi priežasties, žmonės pasitelkia anapusines galias.
„Kaip pralaužti duoną, kad ištrūktų velnias“ (327 psl.), mąsto Merė, ir nors Martynas aiškina, kad “[N]uo nepagydomų ligų labiausiai padeda kantrybė“(147 psl.), nevilties akimirką ieškoma mistinių ritualų. Kai žmonių „širdys pajuosta iš įtūžio, o sielų pakraštėliai raitosi nuo kartėlio”(237 psl.) susikerta visos – folklorinės, religinės, medicininės, o galiausiai ir teisinės sistemos.
Vis dėlto jeigu romaną būtų galima išsemti tik kaip istorinį tamsios bendruomenės kelio labiau subalansuotos, bent iš dalies mokslu paremtos, institucionalizuotos religijos link, abejoju, kad knyga paliktų didesnį įspūdį.
H.Kent pasakojimas peržengia tegul ir labai tiksliai identifikuojamus laiko ir erdvės rėmus. Jis pasibeldžia į kiekvieno mūsų sielą, kurioje glūdi ir vaikystės siaubai, ir chaoso baimė, ir prietarai, ir naivus tikėjimas, kad kiekvienas dalykas gali būti ne tik paaiškintas, bet ir išspręstas.
“Kokia nesusiraizgiusi buvo jos siela. Kaip lengva buvo būti” (123 psl.), prisimenamas Noros gyvenimas iki užgriuvusių nelaimių, ir tas siekis grąžinti dalykus į pirminę būseną galiausiai suartina neraštingos bendruomenės žmones su mumis, taip dažnai valdomais vidinių siaubų ir išorinių dramų.
Norėdamas įveikti gyvenimo chaosą, baimes ir grįžti link suvaldytos pradžios privalai transformuoti savo patirtis ir peržengti nevilties ribas. Kai nerandi jėgų savyje, pasitelkti stipresnes dvasias. Nora atsigręžia į suopračiu (žinojimu) apdovanotą Nensę.
“Nors aplink visas miškas, aš viena traukiu žaibus”, graudensi Nensė, bet ne kas kita, kaip jos išskirtinumas, atsiskyrimas ir leidžia jai tapti tuo kitu, kitonišku, kuris, tikima per amžius, gali suderinti išsiderinusi skirtingų reiškinių mezginį. Besiblaškanti siela, kad ir kiek ji „žegnojosi maldų nėriniuose“ (30 psl.), trokšta rankos, iškylančios iš anapusybės ir be žodžių nurodančios kelią iš vandenų, kur vis dar tyliai savo priešmirtinius žiovulius gargaliuoja pasaulį jau paliekantys skenduoliai.
“Fėjų vėjas neša žolę ir tave, neša į ribų vietas, prie slenksčio tarp šio ir ano pasaulio. Neša tolyn nuo alkio ir kančių. Nepakankamai geri Dangui, nepakankamai blogi pragarui “(349 psl.), svarsto už anūko nužudymą teisiama Nora.
Romano žmonių gyvenimą valdo pamatinės gamtos jėgos – žemė, ugnis, vanduo, oras – o nematomos antgamtinio pasaulio jėgos įžvelgiamos ir žolės judėjime, ir palinkusiame medyje, ir apvalančiose vandenų gelmėse. Knygoje persipina itin primityvus, nesukultūrintas žiniuonės pasaulis ir jos itin gilūs tikrovės vaizdiniai, ateinantys iš patirties, kančios, šeimos moterų per kartas perduotos tradicijos, jos suopračio, kad tik atsivėrus magiškai tikrovės pusei galų gale gali nurimti realioje kasdienybėje.
Kiekvienas blogis ir kiekviena nežinomybė turi savo šviesiąją pusę. Teisėjo klausiama, kodėl fėjas vadina Geraisiais Žmonėmis, nors tos apskritai nėra žmonės, Nensė samprotauja it gilus teologas: „Geraisiais žmonėmis juos vadinu iš pagarbos, nes jie savęs nelaiko blogais padarais. Trokšta pakliūti į Dangų, taip pat kaip, neabejotinai, tamsta, Tarėjau”. (357 psl.). Blogis ir nežinomybė iškyla it kasdienybės tęsinys, kai pasirodo, jog “Gerieji žmonės labai mėgsta grumtis, mušti ritinį, šokti ir dainuoti“. O kai jie krečia eibes, tereikia žinoti, kaip atitaisyti Jų padarytą žalą. (357- 358 psl.).
***********
H.Kent yra viena iš Stalkerių, kuri turi galią perkelti iš kambario ar parko, kur skaitai jos knygas, į kitą laiką ir kitą erdvę. Nepamirštamas įspūdis, kai šiek tiek ironiškai ėmiausi jos primos knygos ir gan greit suvokiau matanti, kaip mano miegamojo sienomis šliaužia šaltos pilkai rusvos Islandijos kerpės. Ta magiškos tikrovės dimensija pasikartoja ir čia, kai perfrazuojant rašytoją, giliai krūtinėje užsagstai slapta nužiūrėtą pilkai melsvą Airijos vandenų vaizdą.
Menas – dažniau vaizduojamasis – geba sujungti mus su daiktų gelmėmis, atverti paprasčiausių supančių daiktų esmes ir taip perkeisti mūsų matymą. H. Kent turi dovaną tapyti žodžiais – suteikti balsą supančiai gamtai ir prasmes žmonių tylėjimui ir baimėms. Jos peizažai nėra ta Renesanso šedevruose įkalinta gamta, reikalinga tik kaip judančių kūnų įforminimo priemonė ar istorinio konteksto atgaminimas. H. Kent knygose gamta artimesnė romantikų maginei erdvei, kur lietus, žaibai, ar, priešingai, pro debesis šmėkštelinti saulė atgaivina net statiško herojaus pasaulį.
„Geruose žmonėse“ nebelieka ir pirmoje H. Kent dar buvusio pradedančio rašytojo bandymo paaiškinti tekstą: autorė gerokai tiksliau kontroliuoja savo amatą; čia kalba nebe ji, kalba Airijos gamta, pasakojimo veikėjų žodžiai atveria jų jausmus ir dvasinę sumaištį.
Ir visa tai papasakoja mums apie mus.
Pabaigai tai, kuo prasideda knyga, jos epigrafas, citata iš W.B.Yeats „Keltų prieblandos“: „Galų galiausiai, kaip galime nemanyti, kad mūsų beprotybė gali būti brangesnė už kito tiesą? Juk ji sušilusi mūsų širdyse ir sielose, pasirengusi priimti laukinių bičių spiečių ir kaupti jų saldų medutį. Grįžkite į pasaulį, laukinės bitės, laukinės bitės!“
P.S. Skaitykite. Kaip juokauja mano jaunieji skaitymo draugai, nors ir ne „Stouneris“, bet juk rašytoja dar labai labai jauna.
