Metafora „Medžiojant tėvą“ labai imli. Medžiodamas tėvą, medžioji savo praeitį, gaudai šalį vardu vaikystė , iš kurios visi ateiname. Medžioji prisiminimus, kvapus — ir nesvarbu, ar tai medžio, ar jūros kvapas. Gaudai tėvų namų dovanotas mąstymo klišes. Bet medžioklė šiame lauke tegali atnešti vieną vienintelį laimikį. Save patį.
Save patį medžioja ir pagrindinis knygos veikėjas, žurnalistas Tomas Urbonas. Save medžioja ir sėkmės gaudytojas Olegas Jeremėjus. Tiesiogiai ar dažniau netiesiogiai jie nuosekliai konfliktuoja: sankirtos prasmingos, nes tai konfliktai su savimi pačiu.
Kodėl išskyriau šiuos du veikėjus? Jie gyviausi, apaugę detalėmis, ir nors atrodytų yra savotiški antipodai, tačiau asmeninių visatų centruose jie labai panašūs. Panašūs medžiotojo gaudančio nuolat išslystančią savastį instinktais.
Skaitydama Dovydo Pancerovo kartu su Birute Davidonyte parašytą „Kabinetą 339“ nuolat klupau ties autorių bandymais paaiškinti, kaip jie kerpa ir siūlėja savo tyrimą. Tai erzino. Tekstas, perkrautas įtikinėjimais, kad viskas daroma sąžiningai ir profesionaliai, praranda ir sąžiningumo, ir ypač profesionalumo aurą, o nuokrypiai į autorių asmeninius išgyvenimus suskaido tekstą ir mintį. Tiesa, anoji knyga buvo žurnalistinis tyrimas, kai dabartinė romano forma suteikia daugiau laisvės ir nereikalauja tokios, kartais pernelyg smulkmeniškos, atidos detalėms.
Tas pasitraukimas nuo tiesmukų paaiškinimų, kai pati knygos fabula, veikėjų dialogai, apmąstymai atskleidžia minties vingius ir moralines atramas, tikrai labai rimtas autoriaus laimėjimas.
Kita vertus, knygoje nuosekliai vystoma ir ta perdėm lietuviška pasakojimo tradicija, kai herojai visus savo jausmus išreiškia vos matomais kūno judesiais.
Net tada, kai Tomas ciniškai spaudžiamas nespausdinti tyrimo, kuriam atiduotas laikas ir širdis, jis reaguoja beveik stoiškai: „veidas lyg ir nepasikeitė, bet įdėmiame žvilgsnyje atsirado kažkas ironiška“. (213 p.). Šantažuojamas— „po motinos mirties išprotėjai, tapai nepakaltinamas , nebegali suvokti realybės“ (211 p.) — herojus reaguoja ramiai, net šiek tiek iš aukšto. Griežtesni žodžiai išsprūsta tik atsakantį į pasiūlymą tylėti mainais už sustabdytą šmeižto kampaniją: „[N]eklausiu, ką visa tai reiškia, bet siūlau užsičiaupti“(212 p. ).
Tomas ne tiek kalba, kiek atkakliai siekia tikslo. Ir tas tikslas, kuris svarbesnis už reputaciją, už santykius, ramybę, iškyla it savotiškas egzistencinis sprendinys.
Net išgirdęs grasinimą, kad bus sunaikinta reputaciją, ir „tada viskas bus baigta“, Tomas reaguoja taip ramiai, kad aiškiai supranti, kad jam, priešingai, viskas bus baigta, jeigu jis mes darbą ir atsisakys papasakoti savo įvykių versiją. Ir ta stoiškai laikysena šantažuotojo akivaizdoje, matyt, yra ir Tomo atsakymas, į klausimą, ar dėl šios dienos tiesos verta aukoti rytojų (213 p.).
„Žinai, jaunuoli, aš bent turiu savo lozungus“, —samprotauja redaktorius ir tęsia, — „Gal pasenusius (…), bet mane jie išlaiko nesulūžę. O tu, visa tavo karta, jūs krentat erdvėje ir niekada nepaliečiate žemės. Tiesa, tikrovė, interpretacijos — viskas jūsų pasaulyje susimaišę, viskas jums ir egzistuoja, ir neegzistuoja, užtat ir neturit į ką atsiremti“. (215 p.).
Net kai oponuojantis kolega bando palenkti žurnalistą nusileisti stipresnei, kaip jis teigia, jėgai ir primena, jog „kaskart ką nors išsiaiškinę ant stalo priešais skaitytoją padedame savo tyrimą ir savo reputaciją, o skaitytojas pasiima vieną iš jų — arba pasiima tyrimą, arba atima reputaciją“, Tomas į reaguoja tarsi abejingai — „aš dirbu savo darbą, o ne tiesos ieškau“ (214 p.) ar net išoriškai dar abejingesne formule — „[D]irbu, kad išgyvenčiau“.
Anapus koncentruoto moralinių sprendinių lauko, kuris veriasi įtemptame žurnalisto ir redaktoriaus dialoge aiškiai veriasi prieštaringa tiesos ir jos interpretacijos knygoje realybė: akcentuojantis vertybinę tiesoieškos perspektyvą redaktorius pasirodo esąs tiesiog elementarus cinikas, kai anapus nuolat Tomo kartojamos „tik dirbu savo darbą“ nuotrupos slypi aiškus moralinis pasirinkimas.
Savotiškas T. Urbono antipodas Olegas Jeremėjus nemeilės vaikystėje, skurdo ir pasimetimo genamas pirmai progai pasitaikius griebiasi abejotinų moralinių alternatyvų, kurios galiausiai jį grąžina į pirminę vienišumo būseną. Kai Olegas „ išsikraustė iš motinos namų, sekcija buvo pristumta prie sienos, piešiniai išmesti —vaikystės kambario kaip nebūta“ (240 p.).
Vis dėlto — ir tai dar vienas herojų likimų persipynimas — pasakojimo pabaigoje itin skrupulingai savo veiksmus analizuojantis Tomas vienišas blaškosi nužudytos mamos ir pamirštos tetos gyvenimų ir daiktų šešėlyje, kai „iš savo motinos namų balkono žvelgdamas į vaikystės kiemą jis [Olegas —A.M.] neginčijamai juto ir ramybę. Juto bemaž fiziškai, kaip sustiręs kūnas, panardintas į karštą vonią, pajunta atlėgstančius raumenis“ (241 p.)
Vienu sakiniu: gražus nemoralizuojantis autoriaus bandymas meno kalba svarstyti didžiųjų moralės pasirinkimų gimimą mūsų galvose ir širdyse.
