Antradienį dalyvavau Andriaus Užkalnio laidoje, kaip ten įprasta kalbėjome apie pastarųjų dienų aktualijas. Pagrindinis klausimas — ką reikėtų daryti, kad išvengtume tokių tragedijų, kokia įvyko metų pradžioje Kėdainiuose.
Tikrai žinau, ko NEREIKIA daryti, kad tragedijos, kai nuo prasto išsilavinimo, socialinių įgūdžių stokos, dvasinio abuojumo ir, tikėtina, alkoholinės abstinencijos apdujęs žmogus muša žmoną ir žudo savo vaikus, nepasikartotų. (daugiau…)
Šeštadienį Taivane įvykę prezidento ir parlamento rinkimai ypatingų netikėtumų neatnešė. Visos apklausos rodė, kad kartu su pastaruoju metu labai nepopuliariu prezidentu Ma Ying-jeou trauksis ir jį iškėlusio Gomindango (Kinijos nacionalistų partijos)[1] politinės galios. Tiesa, tiek naujosios išrinktosios prezidentės Tsai Ing-wen, tiek jos partijos — Demokratinės Pažangos partijos[2]— pergalės mastai nustebino daugumą apžvalgininkų: vėliausios rinkėjų nuomonių apžvalgos rodė, kad Tsai Ing-wen turėtų paremti apie 45 proc. rinkėjų, nors ji gavo per 56 proc. balsų ir pasiekė, kad jos partija vienvaldiškai valdys Taivaną. (daugiau…)
Ryšių su visuomene grandas Liutauras Ulevičius Facebooke šaukte šaukia : „SEIMO RINKIMAI JAU ČIA!“ Ir kaip čia, žmogau, nerėksi, kai reikia prisikviesti tuos, kurie „jau dalyvauja Seimo rinkimų kampanijoje“, bet „dar nežino, kodėl turi LAIMĖTI?“
Ryšių su visuomene grandas turi pasiūlymą. Už 300 eurų per mėnesį jis sutinka kurti tekstus, kai tik prisireikia, už 200 eurų per mėnesį bus sukurta 10 tekstų, o jeigu paklosite 150 eurų tai per savaitę bus iškepta 50 bandelių, atsiprašau, tekstų. Po 3 eurus už tekstą,— tiek, kiek dienos pietūs Vilnius miegamojo rajono kavinukėje. Už tą pietų kainą žadama kandidatui parinkit artimą sritį, įsigilinti į jos problemas, kurti aktualijas, kritikuoti konkurentus, siūlyti idėjas, pateikti pozicijas žiniasklaidai, ir t.t. Kitaip sakant, sukurti nugalėtoją.
Aptikus skelbimą, nejučia nusijuokiau ir paklausiau Liutauro, kodėl žmogus, neturintis idėjų ir gebėjimo jas dėstyti, apskritai turėtų eiti į politiką?
Atsakymas atėjo labai greit. Man buvo paaiškinta, kad “dažnai kandidatai (a) neturi laiko techniniam darbui (pvz. tekstų rašymui); (b) neturi įgūdžių savo mintis verčiant į populiarią (rinkėjų) kalbą skirtingoms erdvėms (pvz. portalo tekstas skiriasi nuo kalbos susitikime su rinkėjais); (c) neturi laiko gilintis į atskirų sričių aktualijas ir ieškoti ten argumentų, idėjų etc. (d) techninį darbą (pvz. tekstų rašymą) laiko “juodu”, kuris kandidatui “nepridera”
(e) ir t.t.“
Ir tada siūlau pažiūrėti į klausimą iš kitos pusės. O kiek tokia viešųjų ryšių praktika kainuoja ir kainuos ateityje mums, Lietuvos rinkėjams?
Už 300 eurų, kuriuos uždirbs Liutauras, mes gausime žmogų, kuris a) neįgalus pats suformuluoti minties, b) nemoka analizuoti ir argumentuotai rašyti; c) negeba komunikuoti su rinkėjais ir dar gražiau — d) techninį darbą laiko „žemesnio sluoksnio“ veikla.
Prisiminkite, kada paskutinį kart matėte politiką, kuris laisvai reaguotų ir sakytų ilgesnes, negu 5 sakinukų kalbas be popieriuko? Aš — seniai, gal kokiais 1993 metais. Nuo 1997-ųjų, kai Lietuvoje įsigalėjo ryšiai su visuomene, tokie apskritai išnyko.
Apibendrinu. Artėja rinkimai, visi liutaurai užsidirbs, o mes gausime neįgalių „politikų“, kurie miega per posėdžius, nesugeba rišlaus sakinio suregzti, jeigu jiems nepadiktuoja koks grandas, negeba išsireikalauti informacijos, nesupranta savo pačių pasiūlymų logikos ir pasekmių.
Dabar supratau ir tai, kodėl visų tų jakilaičių vedamos rinkiminės „diskusijų“ laidos yra tokios fantastiškai beprotiškai migdančios, o prelegentams neleidžiama kalbėti ilgiau, nei porą minučių. Jie tiesiog ilgesnio teksto ir pasakyti nesugebėtų, kita vertus, už 3 eurus ilgesnio jie ir neįperka.
Bet dėl Dievo, kuo čia dėta politika? Čia gi tiesiog intelektualinė prostitucija, parakas byrančiai valstybei.
Tai mano paskutinis pokalbis su teta, mamos dvyne sesute, kuri vakar atgulė poilsio kapinėse šalia savo vyro ir išėjo pas Dievą.
Mirtis yra atsakas gyvenimui ir gimimo pabaiga. Mirdamas atsiveri galutinei savo gimimo prasmei. Ta mirtis labai rimtas dalykas: kaip knygos pabaiga. Ji retai pakeičia pasakojimo esmę, bet gali jam suteikti naujų atspalvių.
Mano pusbrolis vakar net išpūtė akis, kai pasakiau, jo kadais, kai dar buvau jauna guvi studentė, mes su teta kikendamos rūkėme (už kampo). Na kažkur, kur mūsų negalėjo stebėti budri jos sūnaus ar mano mamos akis. Jis tik vakar suprato, kas palėpėje prie kamino prieš trisdešimt metų paliko pobrangių cigarečių nuorūkas. (daugiau…)
Va toks laiškas. Labai tipiškas. Tad vertas platesnio konteksto. Ir platesnio atsakymo.
Man rašo:
Matot, Aušra aš irgi už tai, kad darbuotojai gautų padorų atlyginimą ir būtų apsaugoti, bet dabartinė atleidimo tvarka, (kompensacija už 3-6 mėn., išankstinis pranešimas, man niekaip neleidžia to pasiekti). Smulkus darbdavys dabar yra tapęs darbuotojo įkaitu. Jūs teoretikė, aš jums papasakosiu mažumėlę praktikos. Esam smulki reklamos gamybos įmonėlė, dirba apie 15 darbuotojų plius pats savininkas, gamybos vadas ir projektuotojas. (daugiau…)
Penktadienis, 2015 m. balandžio 17 d. Arba apie tai, ką reiškia būti viešu žmogumi.
Vakar vienas apyjaunis vyras pamatęs mane Trakų gatvėje ironiškai nužvelgė , vos paėjo pirmyn, po to atsigręžė ir tarė: „O jūs patinkate senajai nomenklatūrai…“. Suprask..
Pastarosiomis dienomis manęs dažnai klausia, kaip vertinu naujuosius pasiūlytus socialinio modelio dokumentus?
Šioje diskusijoje esminis klausimas — apie ką kalbame? Iš esmės mokslininkai, kurie siūlo liberalizuoti darbo santykius, kalba absoliučiai adekvačius dalykus. Taip, jeigu norime daugiau darbo vietų, tie santykiai turėtų būti liberalesni. Tikrai sunku suvokti, kodėl darbdaviui tokiu aukštu laipsniu permetamos motinų įdarbinimo problemos, ar visokie formalūs forminimai, etc. (daugiau…)
Lietuva ketina rengti (techniškai to darbo jau ėmėsi Teisingumo ministerija) naują Lobistinės veiklos įstatymą, nes dabar veikiantis esą toks griežtas, kad norinčių būti lobistais kaip ir neatsiranda. Būtent tokia proga Lietuvos Transperancy International skyrius šiandien, balandžio 13 dieną, ir organizavo konferenciją-diskusiją „Politikos užkulisiai: ar žinome, kas Lietuvoje kuria įstatymus“.
Klausimas, o iš kur atsiranda pinigai, vienas populiariausių. Tiesa, jis dažniau pasirodo labai aiškaus (bet neteisingo!) atsakymo, kad pinigus spausdina vyriausybė ir/ar centrinis bankas, forma.
Gerb. P. Aušra- gal galite atsakyti į keletą klausimų? Jūs dažniausiai akcentuojate ekonominių, finansinių problemų reikalus. Suprantu. Natūralu. Tuos dalykus neblogai išmanote.
