MENIU

Įžvalgos
Kategorija

173

Vizbarų pragmatizmas ir kova už laisvę

Įžvalgos

14 sausio, 2022

1990 metais iškovota Lietuvos Nepriklausomybė nenukrito iš dangaus. Dėl jos daugybę metų kovėsi kelios Lietuvos gyventojų kartos — nuo partizanų pokaryje iki kultūrinių disidentų paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį. Visi jie buvo idėjos žmonės, kovoję už pasaulį, kuris būtų doresnis ir teikiantis daugiau galimybių ne vien nomenklatūrai, bet visiems žmonėms. 

Kasmet šią dieną primenu ir kartoju: graudu ir gėda, jog kol kas net žodžiu nepadėkojome tiems savo jauniems žmonėms, kurie kovodami už laisvą ir demokratišką Lietuvą, už jos žmonių saviraiškos laisvę buvo kankinami psichiatrijos ligoninėse, viešai žeminami atimant net teisę į studijas.

Privalo dėkoti

Šiandien minime Laisvės gynėjų auką. Bet tų aukų buvo daug. Ir kiekvienas tikras žmogus kasdien privalo dėkoti tiems, kurie jiems davė gyvenimą ir galimybes. 

Laisvės gynėjų diena turi dvejopą prasmę. Mes su liūdesiu prisimename žuvusius už Lietuvos laisvę, — graudu, kad jie nepamatė, kokia dabar spalvinga, graži laisva Lietuva, kiek įvairiausių galimybių turi jos žmonės. 

Kita vertus, tie, kurie moka ne tik gedėti, bet nuolat reflektuoja Lietuvos kasdienybę, mato ir pilkąją zoną. Anapus parodomojo gedėjimo, dažnai atsainios pagarbos POLITINIAMS kankiniams ar atvirai propagandinio patriotizmo egzistuoja zona, kur visos laisvės dovanos sutraukiamos į nuosavo verslo reikalus. Politika tokio mąstymo rėmuose, visai kaip nesenoje sovietinėje praeityje, regima tik kaip instrumentas aptarnauti vienai interesų grupei. Sovietiniais laikais tai buvo partinė nomenklatūra, dabar — ta ar kita įtakingesnė verslo grupė. 

Antradienį dalyvavau „InfoTV“ laidoje, kur kalbėjo vienas iš brolių Vizbarų, — Lietuvoje žinomos lazerių įmonės savininkų. Vyras buvo įsiutęs: pažeminantys epitetai politikams liete liejosi iš jo lūpų, o šeimos verslo bėdos buvo pakylėtos į mažų mažiausiai valstybinio lygio problemų rangą. 

Komentuodamas įtampas, kurias Lietuva patiria dėl savo pozicijos Kinijos atžvilgiu, Kristijonas Vizbaras nematė jau dešimtmetis dėl Kinijos geopolitinių ambicijų kintančių prekybos taisyklių, bet širdo ant kelių neįvardytų politikų, kurie esą buvo tie galingi, kad tiesiog užvėrė Vizbarų verslo perspektyvas. 

Verkė visi, kas netingėjo

Vertinant iš istorinės retrospektyvos panašios įtampos, kurios kyla dėl Lietuvos pozicijų tarptautinėje politikoje, jokia naujiena. 1990 metų pradžioje praktiškai visi didieji pasaulio politikos žaidėjai — nuo JAV iki Vokietijos — buvo taip užsižaidę su gorbačiovine Rusija ir taip įtikėję tarpusavio santykių šviesiomis perspektyvomis, kad Lietuvos sprendimas paskelbti nepriklausomybę buvo laikomas mažų mažiausiai nesubrendusio  vaiko išsišokimu.  

Dar 1990 metų Lietuvos ekonominė blokada, kai sovietų valdžia bausdama mūsų valstybę sustabdė žaliavų, visų pirma naftos, tiekimą, sulaukė gausybės raudų. Dabar jau ašaras šluostėsi tie, kurie buvo visai neblogai įvaldę gyvenimo okupacijos sąlygomis meną. 

Dar garsiau verkta 1998 metų pabaigoje, kai po rugpjūtį įvykusios rublio devalvacijos Lietuvos bankus, o vėliau ir realųjį sektorių, pasiekė problemos, kurias sukėlė šalies bankų investicijos į Rusijos valstybines obligacijas.

Graudūs verksmai ir prakeiksmai Lietuvos politikams skambėjo ir per 2009-2011 metų krizę. Verkė visi, kas netingėjo, ir žurnalistams švelniai šluostant esą kenčiančio verslo ašaras, buvo pamiršta, kad jau bent 1998 ir 2009 metų krizės tikrai ne Lietuvoje  gimė.

Ilgus metus tą raudotojų chorą lengvai galėjai pažinti iš sovietinio-gariūninio mąstymo bei jai būdingos retorikos. Dažniausias jų kančių objektas buvo dėl politikų veiksmų prarandama Rusijos rinka bei valstybės bandymai adekvačiau paskirstyti mokestinę naštą, palaipsniui naikinant gyvulių ūkio atributus.

Ilgainiui Rusijos rinką išmainėme į valstybei priimtinesnę ir visuomenei didesnę grąžą duodančią Vakarų Europą ir, priešingai nei aiškinta, net kasos aparatai turgų nesugriovė.

Lėkšta nepagarbą politikai

Palaipsniui kaikarių ir matijošaičių aiškinimai (1), kad Lietuvos užsienio politika bei politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusijoje šalies ekonomikai pridarys didžiulės žalos, nuėjo į praeitį. 

Faktai rodo, kad nuolat paslaugiai dėl nuosavo verslo sunerimusių verslininkų kalbas į šalies gyventojų dėmesio centrą tempę propagandinių klišių meistrai prašovė. Lietuvos ekonomika pagal socialinius ekonominius rodiklius priklauso labai aukšto išsivystymo lygio šalių grupei, gyvenimo lygis auga. Per pastaruosius metus gerovė Lietuvoje Vyriausybės (pabrėžiu Vyriausybės, o ne vadinamojo gerovės prezidento) pastangomis paskirstoma nors šiek tiek lygiau. Tai ypatingai pajuto pensininkai, neįgalieji, vieniši žmonės, kai kurie viešojo sektorius darbuotojai. 

K. Vizbaras yra sakęs esąs vakarietiško mentaliteto atstovas (2). Vis dėlto jo kalbose aiškiai girdima ta patį dešimtmečius skambanti retorika, tie patys argumentai ir ta pati lėkšta nepagarbą politikai, kuri dominuoja kaikarių ir matijošaičių lūpose. 

Klausydamasi K. Vizbaro apokaliptinių raudų apie tai, kad dėl konflikto su Kinija „Lietuva sumokės tokią kainą, kuri nublokš mus į krizę, kokios nesame matę“ (3), girdžiu cinišką vertelgą, o pasidomėjusi, ką tas žmogus skelbė dar visai neseniai, ir primityvoką veidmainį. [Šio įrašo pabaigoje galite perskaityti jo kalbos stenogramą minimoje laidoje, pateiktos ir nuorodos, kurios pagrindžia mano tekstą].

Kovėsi ne dėl verslo

Kai prie televizijos bokšto ir Seimo 1991 metais degė laužai, Kristijonui Vizbarui buvo septyneri. Galimybę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje jam padovanojo tie, kurie kovėsi ne dėl verslo ir pinigų, — kovėsi dėl nepriklausomos Lietuvos ateities. Beje, visai neseniai tai labai patriotiškai deklaravo ir pats K. Vizbaras. 

Brolių Vizbarų verslas galėjo atsirasti tik todėl, kad kartų kartos Lietuvos politikų (jiems priklauso kiekvienas bendrąjį gėrį keliantis aukščiau savo siaurų pragmatiškų interesų) kovojo už laisvą Lietuvą ir vakarietiškus liberalius nuosavybės santykius.

Studijuoti geriausiuose universitetuose broliai galėjo todėl, kad ne kas kita, o Lietuvos politikai atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir, be kita ko, iškovojo Lietuvos jaunuoliams galimybę mokytis bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. 

Europos Sąjunga, į kurią, primenu, atvedė ne verslas, o politikai, davė broliams daugiau nei 4 mln. eurų iš Lietuvai skirtų struktūrinių fondų lėšų verslo pradžiai, ir būtent tų pinigų dėka  broliai įkūrė vieną moderniausių  laboratorijų visoje Rytų Europoje.

Europinių pinigų srautas nesustojo ir vėliau. 2012 metais gamykloje apsilankiusiems politikams — prezidentei, premjerui  broliai dėkojo ir nuolat kartojo — „verslo klimatas šiandien Lietuvoje yra idealus — vienas geriausių Europoje ir pasaulyje“. 

Nekvaršino protingų galvų

Beje, ne kartą broliai pabrėžė ir tai, kad jų sprendimą plėsti verslą Lietuvoje lėmė išskirtinai verslui palanki mokestinė aplinka (4.) 

Apie tai, kad tokią mokestinę aplinką irgi sukūrė politikai, taip ilgus metus skriaudę Lietuvos viešąjį sektorių, šalies mokslą, švietimo sistemą, mediciną, net silpniausius Lietuvos žmones — neįgaliuosius, kuriems pinigų tiesiog nelikdavo, broliai nutylėjo. Arba tiesiog dėl to nekvaršino savo protingų galvų. 

Pamiršo broliai ir tai, kad net rinkas jiems dovanojo Lietuvos politikai: ne vizbarai, o politikai atvedė Lietuvą į NATO.  

Galiu tęsti ir tęsti. Broliai, ypatingai Kristijonas, pastaraisiais metais kalbėjo daug, noriai ir nuolat pylė komplimentus Lietuvos politikai. 

Vis dėlto noriu paminėti du dalykus. 2013 metais K. Vizbaras dėsto: „Šiandien dirbti galima iš bet kur, kur kas svarbiau yra grupuotės pasirinkimas — su Rusija, Kazachstanu, Baltarusija ir NVS ginklais žvangini, ar dirbi ES, NATO ir darai verslą vakarietiškai.“

Vizbarai aiškina, kad „šis pasirinkimas jiems yra vertybiškai svarbus, jie jaučiasi esą vakarietiško mentaliteto atstovai. Mes džiaugiamės, kad neturime reikalų su ta kita puse, ir stengsimės neturėti.“ (2)

Negana to, Kristijonas pabrėžia, jog kaip tik tuomet vykęs Lietuvos pieno produktų blokados Rusijoje konfliktas jam tik dar kartą parodė, kad tai neturėtų būti perkeliama ant valstybės pečių, nes verslininkai patys turi įvertinti, su kuo daro verslą.

Nusiimti kinišką kaukę

Mintis teisinga, tik nelabai aišku, kodėl šios taisyklės ponas K. Vizbaras netaiko dabar, kai kalbama apie Kiniją, apie kurios politines rizikas nesustodami diskutuoja visi didieji pasaulio verslo leidiniai ir technologinės apžvalgos.

Nuolat deklaruodamas esąs šaulys K. Vizbaras nori nenori turėjo susidurti su nacionalinio saugumo klausimais. O gal esu tiek naivi, ir p. Vizbaras tiesiog demonstruoja tikrąjį Lietuvos šaulių veidą, kur šautuvėliai ir dėmėtos uniformos svarbiau, nei smegenys? Atsakymo nežinau. Palieku spręsti patiems šauliams. 

Tik pakartoju dar kartą. Ne Lietuvos politikai, o Kinija sukūrė pasaulį, kuriame griūva visa pastaruosius septyniasdešimt metų įsitvirtinusi tvarka. Apie tai, kartoju, kalbama mažų mažiausiai aštuonerius metus. 

Gal vis dėlto jau ir vizbarams atėjo laikas nusiimti kinišką kaukę nuo savo esą vakarietiškų veidų? 

Šaltiniai ir stenograma 

1. https://www.delfi.lt/verslas/verslas/verslininkas-v-kaikaris-galesime-savo-patrankas-sviestu-tepti-nes-jo-nebus-kur-deti.d?id=64267212

2. https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/lazeriu-laboratorija-isuke-trys-broliai-lietuvoje-pasaka.d?id=63354328 

3.  https://www.delfi.lt/video/laidos/verslo-poziuris/verslo-poziuris-keturiu-politiku-grubi-klaida-suzlugde-lazeriu-sektoriu-salyje.d?id=89169475 

4. https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/kristijonas-vizbaras-verslo-aplinka-lietuvoje-geresne-nei-jav-662-519156 

5.   https://lnk.lt/info-komentarai-su-arnu-mazeciu 

2022-01-11, Info TV, Info komentarai su Arnu Mazėčiu, laidoje: Įmonių grupės „Brolis group“ įkūrėjas Kristijonas Vizbaras, „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas,  Europos Parlamento narė Aušra Maldeikienė.

K. Vizbaras: [Atsako, ar patiria tiekimo sutrikimus sutrikimus] Tai tiekimo sutrikimų šiokių tokių yra, bet jie nėra dramatiški. Dėl konflikto su Kinija,  aš iškarto pakreipsiu į realią problemą: mūsų sektorius praranda rinkas, ir ne tiktai Kinijos tiesioginę rinką, bet ir viso pasaulio rinkas. Ta prasme, tai yra globalios tiekimo grandinės, ir tiesiog iš Lietuvos tampa sudėtinga parduoti komponentą bet kam. Bet kam, visam pasauliui.

[Atsako į klausimą, ar Kinija spaudžia mūsų partnerius] Ne, tai faktas, taip ir yra, Kinija tiesiog neįleidžia sistemų pas save su lietuviškais komponentais, kas tai bebūtų — ar tos sistemos būtų vokiečių pagamintos, ar amerikiečių, ir, ta prasme, jie tai daro gudriai, ne kažkaip bukai, tiesmukai, ta prasme, jie daro taip, kad nebūtų įmanoma juos taip lengvai apkaltinti ten kažkokių tai, tais pažeidimais, t.t., nu, jie žaidžia protingą žaidimą.

[Atsako į klausimą, ar šita situacija susiklostė po to, kai Vilniuj buvo atidaryta taivaniečių atstovybė] Vienareikšmiškai taip. 

[Atsako, ar investicijos ir paskolos galbūt kompensuos mūsų praradimus] Nu, jūs supraskit teisingai, ta prasme, ne pinigų reikia verslui, ta prasme, ir dabar pinigų Lietuvoj yra pilna, yra, veikia viso pasaulio fondai, veikia Europos investicinis bankas, įmonės yra turtingos, ta prasme lazerių įmonės pačios gali kaip bankai dalinti paskolas, jos turi tų pinigų — mum rinkų trūksta, mum šitas karas su Kinija užvėrė — pasikartosiu — ne tik Kinijos rinkas, bet ir viso pasaulio rinkas. Jūs suvokiat šitą mastą.

[Atsako į klausimą, ką galima pastatyti už 200 mln.] 200 mln. dolerių — nu, tai ten eurais 176, nu, tai kažką gali pastatyt, ta prasme, bet ar tai kažkas bus esmingo, prasmingo? Ta prasme, kaip, visi pinigai, kurie įeina, ir jeigu už juos kažką pastatys kažkas, bus gerai, bet nepamirškim, kad čia turėtų ateiti kaip kažkoks tai fondas paskolomis, ar ne, tai išsidalins — viena įmonė gaus 20 mln., kita gaus, kažką darys, ar bus kam duoti tas paskolas… Nu, čia dar yra visiškai neaišku, čia yra tiesiog žodiniai kažkokie lozungai, nėra praktinės išraiškos, dėl to yra labai sudėtinga komentuoti. Norint pastatyti lustų gamyklą aukšto lygio, kurioje dirbtų kuriantys profesionalai, tai tam reikia kalbėt apie 5 mlrd. ir pan., ta prasme. Bet, ta prasme, Lietuvoj nemanau, kad tą galima pastatyt, mes neturim žmonių, nėra kas dirba, mes neturim specialistų. Ta prasme, [puslaidininkių?] technologijų specialistų Lietuvos universitetai neruošia, jų šiandien dienai tiesiog nėra, jų nėra kad jų yra mažai — jų tiesiog nėra, neegzistuoja. Kiek mes savo įmonėj esam jų išsiauginę, tiek jų Lietuvoj ir yra, ir taškas, ir čia yra faktas. Tai, norint užsiauginti kuriantį [puslaidininkinių?] technologijų specialistą, tam reikia 10 metų. Kaip minimum. Iš gabaus žmogaus, ta prasme, ne kiekvienas juo gali tapti. Kažkokį tai vidutinioką galbūt gali išsiauginti per ten 5 metus, bet tai yra penkeri metai, ar ne, ir jis turi kažkokios praktinės patirties įgyti. Jeigu mes čia pasistatysime kažkokią tai gamyklą, kur suvažiuos tiesiog amerikietiška, vokiška, olandiška įranga, pasistatys pastatas ir joje dirbs — pavadinkim taip — žemos kvalifikacijos operatoriai, kurie tiktai „start“/„stop“ paspaus mygtukus, ir visa robotizuota gamykla ten gamins savo procesus, tai realiai Lietuva šitoj vietoj bus pardavus tik žemės sklypą, ta prasme. Tai bus nekilnojamo turto sandoris, ir viskas, ir tiek tos pridėtinės vertės. 

[Atsako, ar pritaria tam, ką kalbėjo M. Ubartas] Tiktai dalinai. Ta prasme, aš kelis gal punktus, taip labai trumpai. Visų pirma, verslas neverkia — verslas sako, kad mes, gamindami Lietuvoj, mes negalim laukt, kol atsiras ten „Made in EU“, t.t., jau nekalbant apie tai, kad yra mum nacionalinis pasididžiavimo klausimas yra rašyti, kad pagaminta Lietuvoje šiaip jau, taip. Bet, ką mes darom — mes keliam gamybą į kitas šalis, šiandien dieną aš sėdžiu Belgijoj, ir būtent tą dalyką aptarinėsim rytoj, ir čia savo įmonės plėtrą planuosim toliau, čia statysim gamybinę liniją tam, kad nebebūtų kilmės šalis Lietuva ir kad galėtumėm tęsti normaliai veiklą. Tai žiūrėkit, mes, verslininkai aukštųjų technologijų nenuskursim, bet Lietuva praras darbo vietas, praras investicijas, ir t.t., ir pan. Ir čia yra ilgalaikė žala, Taivanas neatsvers Kinijos. Ir nereikia įsivaizduoti, kad 20 mln. gyventojų šalis gali pakeisti pasaulio fabriką Kiniją — negali. Dėl to, kad susipynusios viso pasaulio tiekimo grandinės. Kinija gamina nuo automobilių pramonės iki ten medžiagų, iškasenų, „nuo iki“, ta prasme, tai yra pažangi valstybė. Kitas dalykas, verslam nereikia paramos, pašalpos, t.t. — mum reikia rinkų ir laisvės veikti. Šiandien dienai kare su Kinija užkerta mums ir Europos rinkas, užkerta ir, kaip sakyt, netiesioginius pardavimus į Kiniją, tai čia yra nenormali situacija — tai viena. Ir turbūt tiek, trumpai.

[Reaguoja į A. Maldeikienės pasisakymą] Nu, atmetęs visas emocijas, su visa pagarba, tai jeigu jau taip reikia derinti visus veiksmus su ES ir JAV, tai kodėl nederinot šitų veiksmų, kuriuos padarėt? Kur vieningas ES ėjimas, kodėl mes vieni išsišokom, tuo tarpu vokiečiai stato gamyklas Kinijoj, „Tesla“ stato gamyklą Kinijoj uigūrų regione. Kur vertybės šitos? Atsakykit jūs man.

[Atsako, kaip vyks verslo perkėlimas į užsienį] Ne, tai mes to, kas yra Lietuvoj dabar, neliesim, mes plėtrą visą vykdysim už Lietuvos ribų, nu, dėl to, kad yra, nu, natūralu, ta prasme, tai jeigu mes negalim iš Lietuvos parduoti su Lietuvos kilmės šalim, čia remtis kažkokių politikų pasisakymais, kad čia kažkur kažkas sureaguos kažkada, tai čia kada? Mum reikia fakto šiandien, mum reikia algas mokėti, mum reikia žmones išlaikyti, mum reikia investuoti, kad būtumėm konkurencingi ir t.t. Nu, ta prasme, mes ne lozungais kalbam, ir tai yra faktas, ir man ten, kai čia kažkoks emocijų pliūpsnis, t.t., tai yra visiškai neatsakingas reikalas, bet aš noriu dar paminėti, kad tie minimi neva 300 mln. eurų eksportas, ir tik per tą matuoti visą įtaką, ta prasme, čia yra nesąmonė. Kinija yra, jau dabar yra de facto Nr. 2 galybė pasauly, ir tą ignoruoti yra kvaila. ES visos šalys prekiauja ir su Kinija, ir su JAV. Niekas be mūsų tokių išsišokimų nedaro, ir tai yra normalu — jeigu visa ES darytų tokius dalykus, viskas būtų tvarkoj, tada sakytumėm „gerai, tokia politika, darom“. Bet šiandien dienai kas, ir tai — visiškai neadekvatu ir neatsakinga.

Skaityti straipsnį

27845

„Profesionalai“ ateina, atidunda arba bradauskinė era Seime tęsiasi

#išgyvenkLietuvoje, Įžvalgos

17 lapkričio, 2016

Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Viktoro Rinkevičiaus Lietuvos Respublikos Seime Vilniuje.

Šiandien Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku pozicijos balsais išrinktas „žaliasis“ medžiotojas (tokie hobiai) Viktoras Rinkevičius.

Prisiekiu, eidama į pirmąjį Komiteto posėdį (dar kartą dėkoju Konservatorių frakcijai, kuri paaukojo savo vietą Biudžeto komitete, kad aš jame galėčiau dirbti, nes „valstiečiai“ nuoširdžiai (?) žadėję mane ten paskirti, savo pažadą paskutinę minutę pamiršo) neturėjau jokių išankstinių nuostatų. Tiesą sakant, nė akyse nebuvau mačiusi tokio 2000-2008 metais jau net dvi kadencijas Seime atpylusio „valstiečio“ Viktoro Rinkevičiaus.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

21654

Mano pirmoji kalba Jums, kurie manimi pasitikėjote

#išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė, Įžvalgos

13 lapkričio, 2016

Tiems, kurie manimi pasitikėjote

Šiandien, 2016 metų lapkričio 14 dieną prisieksiu Seime ir ketveriems metams tapsiu viena iš 141 savo Tautos atstovių. Netapsiu valdžia, kaip dažnai vadinate; Seimo narys nėra valdžia. Jis tėra (arba yra, ir tai labai daug) savo Tautos atstovas (55 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis).

Jo darbas – mąstyti, tartis, kalbėti ir ieškoti sprendimų, kurie padėtų visiems mums gyventi laisviems ir gyventi teisingesniame pasaulyje. Laisvė ir teisingumas – tai dvi pamatinės vertybės, kurių turinio ir pasireiškimo formų paieška ir sudaro Tautos atstovų darbo esmę. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

40636

Rimtas tekstas apie „nerimtą“ autorių

#Maldeikienė, Įžvalgos, Knygos

30 spalio, 2016

Senais gerais laikais, kai net krizė į Lietuvą dar nebuvo atbėgusi, 2008 metų sausio 31 dieną, 18 minučių po vidurdienio Andrius Užkalnis parašė: „Komentatorių amatas yra paprastas – su jais sutinkančius pradžiuginti („gerai pasakė“), su jais nesutinkančius sunervinti („užsikimšk, stora kiaule“) ir šitaip sumakaluoti diskusiją bei pritraukti leidiniui daugiau dėmesio.

Nieko nėra juokingesnio, nei žiniasklaidos rašytojai (kaip, beje, ir kiti rašytojai), įsivaizduojantys save orakulais ir Tautos Sąžine ir dispensuojantys tautai pamokymus. Taip pat juokinga, kaip ir kai Madonna pradeda aiškinti apie klimato atšilimą, o Bono – apie skolų Afrikai nurašymą.“ Tie keli sakiniai pavertė Užkalnį mano mėgstamu lietuvišku rašančiu mąstytoju.

Tai, ką daro Užkalnis angliškai vadinama author ir columnist. Pastarąjį columnist‘ą žodynas verčia, kaip straipsnių autorių ar feljetonistą. Manau, kad tai ne visai tikslu, vis dėlto esmės grūdas užčiuoptas. Sudėtingiau su tuo author. Taip, Užkalnis rašo knygas ir man jos patinka. Viena pirmųjų jo knygų apie lietuvių gyvenimą Anglijoje yra mano mėgiamųjų sąraše ir aš ją vis permetu akimis, kai mąstau apie man tokius įdomius, o šalies ekonomikai tokius svarbius, mūsų tautinius mąstymo stereotipus. Mano bloge[1] galite rasti ir vienos iš jo knygų apie sovietinę Lietuvą recenziją.

Vis dėlto author žodyne turi dar vieną prasmių lauką ir gali būti verčiamas, kaip kūrėjas; pradininkas. Tad vėl grįžtu prie to mąstytojo (žiūrėkit antros pastraipos pabaigą). Andrius Užkalnis yra vienų mylimas, kitų taip pat nekenčiamas visų pirma todėl, kad jis yra mąstytojas: jis kuria naujus dalykus, formuoja naujus prasmių laukus, nebijo rizikuoti ir nebijo būti savimi aplinkoje, kuri tragiškai nepalanki jokiai nors šiek tiek gyvesnei, nestandartinei, prieštaringai, KITOKIAI nuomonei. Andriaus Užkalnio atveju jau vien jo vartojamas žodynas net iš tikrai pakankamai išsilavinusių žmonių atima gebėjimą suvokti tekstą ir jie iš karto paskęsta jiems tokiose svarbiose nekonvencinėse detalėse. Paskęsta, tarsi svarbu ne minties ir jausmų marios, o tik ant kranto ošiantys pilkšvi vienodi meldai.

Nekenčia Užkalnio tie, kurie patys nedaug gali; ji atmeta tie, kurie geba tik kartoti, kuriems sunku įveikti kiekviename mūsų (net ir Užkalnyje) slypinčią baimę peržengti savo ribas, sulaukti aplinkos smūgių; tie, kuriems etiketas yra esminė būties išraiškos detalė.

Prisipažinsiu, kai mano taip niekada ir neparagautų Užkalnio koldūnų skandalo įkarštyje (nemėgstu blaškyti po parduotuves, o po ranka nepasitaikė) išgirdau apie naują Užkalnio ir Faustos[2] idėją leisti storą žurnalą, kuriame būsią daug skaitymo ir visokių rimtų istorijų, — išsigandau. Ir išsigandau ne todėl, kad nereikėtų storų protingus dalykus dėstančių žurnalų. Išsigandau tik todėl, kad pagalvojau, jog gal Užkalnis išsigando savęs ir eliminavęs savo kūrybinę meninę raišką taps tik dar vienu geru berniuku, kuris tinkamai aprėdytoms ir gerai sušukuotoms vaikščiojančioms banalybėms rašinės apie menamai tikrus gyvenimo pavidalus.

Geriausia, kas mane ištiko gavus žurnalą dovanų[3], buvo nepasiteisinusi baimė. Žurnalas yra rimtas. Jo žodynas kitoks nei įprasta vadinamojo elito parodomajame buvime. Bet tai žurnalas, kuriame kalba, gyvena, valgo, mąsto, keliauja, svarsto ir mato (fotografijos, kurių daug, verkia ir juokiasi) Užkalnyje slypintis mąstytojas.

Kai pasiekusi 62 žurnalo puslapį pradėjau skaityti Ryčio Zemkausko tekstą apie cinišką amžių, kuriam tiesa rodosi it problema, netikėtai prapliupau ašarų lietumi. Ir tai buvo kažkoks sielą apvalantis verksmas, kai aiškiai suvoki, jog gavai gerokai daugiau, nei tikėjais, kai supranti, kad gavai tikrą tikro gyvenimo veidą, nors davė lyg dar vieną žurnalą. Tai buvo verksmas, kuris užklumpa, kai atpažįsti save knygoje, o raidžių piršteliais pasibeldęs klausimas atveria smegenis ir išvysti daugiau, nei regėjai iki tol.

Užkalnis ir jo susirinkti (tai stipriai jaučiama) netradiciniai kalbėtojai pralaužė mano asmeninio paviršinio netikėjimo storais žurnalais, kaip KNYGOS žanru, šarvą.

Užkalnio žurnalas yra knyga apie 2016 metų vasaros Lietuvoje pabaigą. Knyga apie tokią Užkalniui svarbią sovietinę dimensiją mūsų visų — ir tų, kurie tapę aršiais patriotais kliedime lyg sovietinio parlamento melžėjos, ir tų, kurie „mažo“ gyvenimo provincijoje neviltį laužome šakočiais ir užpilame alkoholiu, ir tų, kurie pakampėse disidentaujame nemokėdami rasti laisvės jau seniai laisvoje šalyje.

Esminis tokio laisvai nelaisvo (o gal ir kiekvieno?) gyvenimo klausimas, ar „modernus žmogus pamažu nepraranda tiesos jausmo?“ (63 psl.)

Užkalnio, kaip dabartinės Lietuvos (ap)mąstytojo tragedija netikėtai suformuluojama Ryčio Zemkausko lūpomis: „Melas beveik visada patrauklesnis už tiesą, mat žmogus nori, kad jo svajonės ir fantazijos pildytųsi, arba, kitaip sakant, žmogui būdinga trokšti nerealių dalykų, ir kuo tie dalykai nerealesni, tuo daugiau melo žmogus pasiruošęs priimti“ (p.64) Tiesa tuo tarpu nevaldoma, ir su ja geriau iš viso neprasidėti, nebent turi kankinystės tikslą, konstatuoja Rytis Zenkauskas. Ir priduria, nors „galima pabandyti niekada ir jokiomis aplinkybėmis nemeluoti pačiam sau“. (68 psl.)

Ši vieno iš autorių lūpomis suformuluota Užkalnio žurnalo filosofinė prielaida smelkte persmelkia visus visų autorių tekstus. Jie bando nemeluoti patys sau, ir todėl atpažįsti tikrovę. Tiesa, kuri tokia svarbi bent jau asmeniškai man, šiame žurnale-knygoje kalba daugybės jos herojų lūpomis.

Tiesa šmėkšteli kebabinės savininko Arūno Ožio gariūninėje autoironiškoje savirefleksijoje: „ožiukas žiūrėdavo iš arti didelėmis rudomis akimis, o plačios ausys atrodė kaip sparnai. MAŽUTĖS AUSELĖS sakydavo jis, nes labai kompleksuodavo dėl tų ausų“ (16 psl.).

Ji kalba šakočių meistro Pauliaus iš Kelmės žodžiais: „ O šiaip jau mesti gerti nelaikau dideliu žygdarbiu. Kur kas sunkiau būti geru tėvu“ (35 psl.).

Tiesa šmėkšteli Mažosios Lietuvos kapinių kryžiaus užraše „Ilsėkis saldzhey“ ir mirtis atsiveria „kaip etapas, poilsis, kuris turi būti ne liūdnas, o kuo smagesnis. Saldus.“ (48 psl.)

Kaip tiesa nuskamba bandymas paneigti patį save: „atsiskleidei — pralaimėjai. Todėl privalai išlikti šaltas bei ciniškas ir tikėtis, kad heiteriai nuo to itin užsives ir jiems pakils kraujo spaudimas , ir jie pradės putotis ir spjaudytis nesąmonėmis. Tada padarai screenshotą ir turi naują turinį“. (106 psl.).

Vis dėlto kadangi tiesa neatsiejama nuo laisvės, tai „Nepriklausomybė pati savaime yra vertinga ne todėl, kad ji reiškia mūsų vėliavą, herbą ir himną(…). Ne, jos pagrindinė vertybė yra ta, kad mes galime leisti sau nebūti kuklūs, ir niekas mūsų už tai nenubaus ir nepersekios“. (25 psl.)

Užkalnio žurnalas yra kenčiančio juokdario, kuris labai myli Lietuvą ir jos žmones, bet nemoka būti saldžiu melagiu, knyga apie mus.

[1] http://www.maldeikiene.lt/uzkalnio-knygos-apie-fausta-ir-to-garbaus-vyro-gyvenima-prie-tarybu-valdzios-recenzija/

[2] Andrių Užkalnį ir Faustą Mariją Leščiauskaitę vadinu čia taip, kaip jie žinomi reaguojančios tautos žodyne

[3] Prisipažįstu žurnalo nepirkusi: patekau į sąrašą tų, kurie jį gavo iš Faustos rankų, ką čia viešai deklaruoju, bet taip pat deklaruoju ir tai, kad mano kalbami dalykai visada, ir čia ne išimtis, yra nenuperkami už jokius pinigus ir net knygas, ir sakau tik tai, kuo tikiu.

Skaityti straipsnį

12489

Ką man reiškia neoliberalizmas?

#Maldeikienė, Atsakau į rinkėjų klausimus, Įžvalgos

5 rugsėjo, 2016

Atsakau į rinkėjo klausimą, kuris man buvo užduotas „Žinau, ką renku“ platformoje

Kalbant labai bendrai, neoliberalizmą suprantu kaip tai yra tam tikrą ideologinę ir politinę (dažnai agresyviai libertarinę) poziciją, kylančią iš aštunto dešimtmečio pabaigos- devinto dešimtmečio pradžios „Naujosios dešinės“, kuri apytikriai tuo metu įsitvirtino visoje eilėje valstybių (Britanijoje, JAV, Naujojoje Zelandijoje… nuo dešimto dešimtmečio vidurio ir Baltijos valstybėse). Intelektualiai neoliberalizmą sieju su F. Hayeku, M.  Friedmanu, J. Buchananu ir kt., politiškai — M. Thatcher ir/ar R. Reaganu,  kai kuriais atvejais jis, žinoma šiek tiek komiškai, gali būti siejamas ir su Rusijos filosofe Ayn Rand (t.y. Alisa Rosenbaum) ar M. Rothbardu. Nemanau, kad mano taikoma šios sąvokos vartosena kažkaip ypatingai skirtųsi nuo to konteksto, kuriame šis terminas įprastai vartojamas moksliniame ar platesniame politiniame diskurse. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

6408

Politikoje mes racionalūs tiek, kiek remiamės jausmais

#Maldeikienė, Įžvalgos

30 birželio, 2016

Kodėl mes nuolat nepatenkinti rinkimų rezultatais? Modernioji politologija, skirtingai negu aistringi politikos klasikai, aiškina, kad taip yra todėl, kad renkamės vedami emocijų: esą, jeigu būtume daugiau mąstę, skaitę ir galvoję, tai pasirinkimas mūsų taip nenuviltų.

Teigiu priešingai: kiekvienas racionalus sprendimas gali būti padarytas ir daromas tik remiantis emocija, kuri pasirodo kaip pirmoji mąstymo ir veiksmo paskata. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

22166

Kas sieja Vilniaus „grindinio“ studentus, Brexit’ą ir Trumpą?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokeurą, #Maldeikienė, Įžvalgos

25 birželio, 2016

  1. Pagrindinės šio teksto prielaidos arba politinė autorės deklaracija (tie, kurie nesuvokiate, kas čia dėstoma, toliau nebeskaitykit, please… )

Pradėsiu nuo įžangos, skirtos isterikams, kurie pasaulį mato dvispalvį — juodą ir baltą. Taigi, pirma, esu labai nuosekli ir aistringa Europos Sąjungos šalininkė. Antra, neturiu galutinai susiformavusios nuomonės apie Putino Rusiją ir Putino valdymą, nes (1) neturiu laiko gilintis, tad pasitikiu “Foreign Affairs” analitikais ir jų nuosaikia pozicija, o (2) lietuviški komentatoriai, — ir tie, kur nekenčia, ir tie, kur “myli”, — man matosi, kaip vienodai neargumentuoti ir neįdomūs.

Trečia, kaip didžioji dalis mano kartos, gimusios ir užaugusios sovietinėje Lietuvoje ir giliai neapkentusios visų tų sovietinių “gėrybių” ir “grožybių”, buvau, esu ir liksiu dešiniųjų pažiūrų. Ką darysi, — ilgi saviugdos metai, visais įmanomais būdais kovojant su sovietine kolektyvizmo dvasia, dabar keistis jau nebeleidžia. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

13178

Septintasis Prezidentės metinis pranešimas: nuskendus prieštarose

#Maldeikienė, Įžvalgos

9 birželio, 2016

2016 birželio 9 diena

Kolega Vladimiras Laučius (sakydama kolega šį sykį turiu galvoje abiejų mūsų kaip viešosios erdvės komentatorių padėtį) šiandien rašo: „Dalia Grybauskaitė ir jos komanda sugeba parengti gerus metinius pranešimus: nenuobodžius, ne per ilgus, neapkrautus biurokratinės kalbos gelžbetoniu“.  Dėl kanceliarinės kalbos iš dalies sutikti galima, bet va dėl kitų dalykų prieštarauju. Skaičiau visus septynerius Prezidentės pranešimus ir vienas  ypatingai į akis krentantis dalykas tas, kad pranešimai nuobodūs: mirga šūkiai, nesueina minties gijos, lekiama, kaip galvą pametus per laukus vis pamojuojant atšipusias kardais, kurie priešo galvų taip ir nepasiekia. Net pats priešas lieka aiškiai neįvardintas, ir bent jau aš manau, kad tas priešas nėra vardu pavadinamas neatsitiktinai, mat jis ne tiek Lietuvos ar bent daugumos Lietuvos žmonių priešas, o koks asmeninis Prezidentės tų metų neprietelius.

Keisčiausia tai, kad visa tai dėstoma absoliučiai priešingu, nei tikėtumeisi iš strimgalviais lenkiančio pranešėjo, kalbos tonu: šaltu, vos sarkastišku, nuosaikiai lėtu. Retorika taip pat primityvoka: faktų gijos sunkiai susimezga į vientisą pasakojimą; metaforų reta, jos banalios, na tos, kurias taip mėgsta prasčiau išsilavinę žurnalistai. Visas pasakojimas tiek nerišlus, kad kiekvienas mato tai, ką nori pamatyti.

Jeigu pastaroji tiesa jums atrodo politiko kalbos privalumas, pamąstykite dar kartą. Tikrai norite kad tauta išliktų ir vienytųsi? Jei taip, jos lyderių kalbos turi siųsti aiškią emociją, suprantamą žinią ir tikslų  darbų planą.

O dabar nuosekliau paanalizuokime tai, ką girdėjome prieš kelias valandas Seime.

Tekstas skyla į keletą aiškiai skiriamų dichotomijų.

Kai prezidentė žvelgia į Lietuvą tarsi iš paukščio skrydžio, mato „neabejotinai gerą vaizdą“, kuris, kai tas žvilgsnis stabteli ties ta ar kita detale, tarsi persimaino, ir tada jau atsiveria  skurdas, socialinė atskirtis, pajamų nelygybė, demografinės skylės, netinkamas mokymas, neefektyvus sveikatos sektorius, inovacijų stygius, neefektyvus valstybės valdymas, smurtas, luošinami ir žudomi vaikai, mušamos moterys, patyčios, priklausomybės, alkoholizmas  ir taip toliau, ir panašiai. Kuris vaizdas yra tas tikrasis šalies veidas, paliekama interpretacijoms. Žinia adresato nepasiekė arba, tiksliau, adresatas išgirdo tai, ką norėjo išgirsti.

Žvelgiam toliau ir dabar jau suprantame, kad Lietuvos grožis — tai „visos šalies darbščių ir sąžiningų žmonių nuopelnas“ (prezidentė atveria gėrio pradus), bet, deja tie „gerieji žmonės“, tie viską pakeisti galintys „aktyvūs ir sąžiningi rinkėjai“  išnaudojami juos nuolat apgaudinėjančių „neišsikuopiančių“ politikų“, kurie „veržiasi į rinkimus“ ir „murkdosi korupcinėje klampinėje“ (blogio daigai).

Politinę ir socialinę  dichotomiją galiausia papildo religinė skirtis: kai nuodėmingųjų politikų ir valdininkų užsėsta Lietuvos valstybė „trypčioja vietoje“ ir skęsta „vienadienėje rutinoje“, išganytieji, „gindamiesi nuo pragaištingų rizikų“ susitelkia nacionaliniam žygiui „Už saugią Lietuvą“, ir „skatina žmogiškumą, padeda įveikti priklausomybes, apsiginti nuo smurto, įsivaikinti ar globoti, parodo kitokį gyvenimą, įkvepia asmeniniu pavyzdžiu“ .

Amen[1].

Grįžkime prie giluminės šios iš esmės nerišlaus teksto [ko vertas vien pasažas apie tai, jog „žengiame į geresnio gyvenimo lūkesčių laikotarpį“ tuo metu, kai „savo gyvenimuose“ nematome ekonominio augimo rezultatų] žinios. Prezidentė aiškina, kad „turime pripažinti [savo] strateginį neįgalumą“, kurį siūloma spręsti Europos Komisijos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos jau ne kartą išrašytais receptais (toliau banalybės apie nelygybę, mokesčių (ne)surinkimą, pensijų sistemos pertvarką… ).

Bandant užčiuopti šalies vadovės logiką, manyčiau, verta stabtelėti ties anuo jos minimi „strateginiu neįgalumu“. Tokios sąvokos klasikinė politinė teorija neturi, tad tenka kliautis interpretacijomis. Tikėtina, kad šiuo atveju kalbama apie tiek apie formas, kiek apie sistemines Lietuvos  ekonominio-socialinio modelio ydas,  taigi, ne tiek strateginį, kiek sisteminį neįgalumą.

Vakar kino teatre prieš filmą tarsi sovietų laikais mačiau reklaminį jungtinių tautų filmuką, kur Lietuvos prezidentė kalbėjo apie „įtraukią plėtrą“. Tarptautinei auditorijai skirtas tekstas buvo kitaip sudėliotas, bet gal vidiniam naudojimui tas „įtraukios plėtros“ stygius ir buvo pateiktas kaip „sisteminis neįgalumas“, taigi įtraukios plėtros stygius ir socialinio ekonominio šalies modelio yda. Kartoju, gal…Čia matau dvi galimas skirtingas interpretacijas.

Jeigu Prezidentė naudodama aptariamą sąvoką kalba apie sistemines šalies modelio ydas, tada jos metinis pranešimas apgailėtinas dėl deramo lygio adekvačių pasiūlymų stygiaus.  Sisteminės įtraukios plėtros ydos nesprendžiamos laisvės ir gėrio piknikuose, kur Facebooko „šviesuomenė“ gėrisi savimi ir dalinasi savo pasiekimais. Jeigu jau taip, tegul ta kūrybinė šviesuomenė pradžiai pasidalina tokia pat valstybės išlaikymo našta, kaip eilinis samdomas darbuotojas, kuris dabar nuo analogiškų pajamų mokesčių moka beveik dvigubai daugiau.

Bet jeigu čia kalbama tik apie tai, kad valdininkija ir politikai trukdo jau esamam puikiam modeliui parodyti visus savo privalumus, tada blogiau. Nes tada teks sutikti, kad tikrai didžiausia bėda anas mokesčių nesurinkimas ir 50 tūkst. piliečių su priklausomybėmis (tikrai tik tiek, jeigu mušama kas trečia moteris, kaip aiškina prezidentė?), o ne paieška atsakymo į klausimą, kurį uždavė Delfi skaitytojai pasivadinę „Pavargom“: „Auginam du vaikus. Kol buvo seneliai, padėdavo, dabar likom vieni iš algų du dirbantys negalim pilnai aprūpinti dviejų vaikų. Neviltis… ateities šioj šalį nei savo, nei vaikų nematom. Dantų nėra už ką pasitaisyti…“. Per penkias pirmas valandas nuo prezidentės pranešimo pradžios komentarą „palaikino“  410 skaitytojų.

[1] Amen (hebr. אָמֵן „tikra tiesa“) – formulė, naudojama žydų, krikščionių bei musulmonų maldose, kurios apytikslis vertimas – tikra tiesa, tebūnie taip, taip yra, „taip turi įvykti“.  Taigi, amen išreiškiamas bendruomenės pritarimas kalbančiajam.

Skaityti straipsnį

4422

„Kalafiorų sukilimas“: kas slepiasi anapus?

#išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė, Įžvalgos

12 gegužės, 2016

Jau trečia savaitė Lietuvą audrinantis kalafiorų sukilimas paprastai nužeminamas  iki nesąžiningos prekybos centrų kainų politikos, esą neveiksnios Konkurencijos tarybos ir/ar netinkamo politikų komunikavimo. Tiesa, dar pylos gauna Statistikos departamentas, kad esą nesugeba infliacijos pamatyti. Taip mąstantieji sako: neisime tris dienas į prekybos centrus,  pirksime turgeliuose ir … Va čia mintis ir įstringa. Kas po to „ir“? Sumažės kainos prekybos centruose? Turgeliuose, kuriuos akcijai įsisiūbavus turėtų užplūsti pinigai, kainos, priešingai bet kokiems ekonomikos dėsniams, ne padidės, o susitrauks? Politikai, metų metus nesugebantys suregzti sakinio, staiga prabils it ciceronai?  (daugiau…)

Skaityti straipsnį