MENIU

#Maldeikienė
Kategorija

175

Vizbarų pragmatizmas ir kova už laisvę

Įžvalgos

14 sausio, 2022

1990 metais iškovota Lietuvos Nepriklausomybė nenukrito iš dangaus. Dėl jos daugybę metų kovėsi kelios Lietuvos gyventojų kartos — nuo partizanų pokaryje iki kultūrinių disidentų paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį. Visi jie buvo idėjos žmonės, kovoję už pasaulį, kuris būtų doresnis ir teikiantis daugiau galimybių ne vien nomenklatūrai, bet visiems žmonėms. 

Kasmet šią dieną primenu ir kartoju: graudu ir gėda, jog kol kas net žodžiu nepadėkojome tiems savo jauniems žmonėms, kurie kovodami už laisvą ir demokratišką Lietuvą, už jos žmonių saviraiškos laisvę buvo kankinami psichiatrijos ligoninėse, viešai žeminami atimant net teisę į studijas.

Privalo dėkoti

Šiandien minime Laisvės gynėjų auką. Bet tų aukų buvo daug. Ir kiekvienas tikras žmogus kasdien privalo dėkoti tiems, kurie jiems davė gyvenimą ir galimybes. 

Laisvės gynėjų diena turi dvejopą prasmę. Mes su liūdesiu prisimename žuvusius už Lietuvos laisvę, — graudu, kad jie nepamatė, kokia dabar spalvinga, graži laisva Lietuva, kiek įvairiausių galimybių turi jos žmonės. 

Kita vertus, tie, kurie moka ne tik gedėti, bet nuolat reflektuoja Lietuvos kasdienybę, mato ir pilkąją zoną. Anapus parodomojo gedėjimo, dažnai atsainios pagarbos POLITINIAMS kankiniams ar atvirai propagandinio patriotizmo egzistuoja zona, kur visos laisvės dovanos sutraukiamos į nuosavo verslo reikalus. Politika tokio mąstymo rėmuose, visai kaip nesenoje sovietinėje praeityje, regima tik kaip instrumentas aptarnauti vienai interesų grupei. Sovietiniais laikais tai buvo partinė nomenklatūra, dabar — ta ar kita įtakingesnė verslo grupė. 

Antradienį dalyvavau „InfoTV“ laidoje, kur kalbėjo vienas iš brolių Vizbarų, — Lietuvoje žinomos lazerių įmonės savininkų. Vyras buvo įsiutęs: pažeminantys epitetai politikams liete liejosi iš jo lūpų, o šeimos verslo bėdos buvo pakylėtos į mažų mažiausiai valstybinio lygio problemų rangą. 

Komentuodamas įtampas, kurias Lietuva patiria dėl savo pozicijos Kinijos atžvilgiu, Kristijonas Vizbaras nematė jau dešimtmetis dėl Kinijos geopolitinių ambicijų kintančių prekybos taisyklių, bet širdo ant kelių neįvardytų politikų, kurie esą buvo tie galingi, kad tiesiog užvėrė Vizbarų verslo perspektyvas. 

Verkė visi, kas netingėjo

Vertinant iš istorinės retrospektyvos panašios įtampos, kurios kyla dėl Lietuvos pozicijų tarptautinėje politikoje, jokia naujiena. 1990 metų pradžioje praktiškai visi didieji pasaulio politikos žaidėjai — nuo JAV iki Vokietijos — buvo taip užsižaidę su gorbačiovine Rusija ir taip įtikėję tarpusavio santykių šviesiomis perspektyvomis, kad Lietuvos sprendimas paskelbti nepriklausomybę buvo laikomas mažų mažiausiai nesubrendusio  vaiko išsišokimu.  

Dar 1990 metų Lietuvos ekonominė blokada, kai sovietų valdžia bausdama mūsų valstybę sustabdė žaliavų, visų pirma naftos, tiekimą, sulaukė gausybės raudų. Dabar jau ašaras šluostėsi tie, kurie buvo visai neblogai įvaldę gyvenimo okupacijos sąlygomis meną. 

Dar garsiau verkta 1998 metų pabaigoje, kai po rugpjūtį įvykusios rublio devalvacijos Lietuvos bankus, o vėliau ir realųjį sektorių, pasiekė problemos, kurias sukėlė šalies bankų investicijos į Rusijos valstybines obligacijas.

Graudūs verksmai ir prakeiksmai Lietuvos politikams skambėjo ir per 2009-2011 metų krizę. Verkė visi, kas netingėjo, ir žurnalistams švelniai šluostant esą kenčiančio verslo ašaras, buvo pamiršta, kad jau bent 1998 ir 2009 metų krizės tikrai ne Lietuvoje  gimė.

Ilgus metus tą raudotojų chorą lengvai galėjai pažinti iš sovietinio-gariūninio mąstymo bei jai būdingos retorikos. Dažniausias jų kančių objektas buvo dėl politikų veiksmų prarandama Rusijos rinka bei valstybės bandymai adekvačiau paskirstyti mokestinę naštą, palaipsniui naikinant gyvulių ūkio atributus.

Ilgainiui Rusijos rinką išmainėme į valstybei priimtinesnę ir visuomenei didesnę grąžą duodančią Vakarų Europą ir, priešingai nei aiškinta, net kasos aparatai turgų nesugriovė.

Lėkšta nepagarbą politikai

Palaipsniui kaikarių ir matijošaičių aiškinimai (1), kad Lietuvos užsienio politika bei politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusijoje šalies ekonomikai pridarys didžiulės žalos, nuėjo į praeitį. 

Faktai rodo, kad nuolat paslaugiai dėl nuosavo verslo sunerimusių verslininkų kalbas į šalies gyventojų dėmesio centrą tempę propagandinių klišių meistrai prašovė. Lietuvos ekonomika pagal socialinius ekonominius rodiklius priklauso labai aukšto išsivystymo lygio šalių grupei, gyvenimo lygis auga. Per pastaruosius metus gerovė Lietuvoje Vyriausybės (pabrėžiu Vyriausybės, o ne vadinamojo gerovės prezidento) pastangomis paskirstoma nors šiek tiek lygiau. Tai ypatingai pajuto pensininkai, neįgalieji, vieniši žmonės, kai kurie viešojo sektorius darbuotojai. 

K. Vizbaras yra sakęs esąs vakarietiško mentaliteto atstovas (2). Vis dėlto jo kalbose aiškiai girdima ta patį dešimtmečius skambanti retorika, tie patys argumentai ir ta pati lėkšta nepagarbą politikai, kuri dominuoja kaikarių ir matijošaičių lūpose. 

Klausydamasi K. Vizbaro apokaliptinių raudų apie tai, kad dėl konflikto su Kinija „Lietuva sumokės tokią kainą, kuri nublokš mus į krizę, kokios nesame matę“ (3), girdžiu cinišką vertelgą, o pasidomėjusi, ką tas žmogus skelbė dar visai neseniai, ir primityvoką veidmainį. [Šio įrašo pabaigoje galite perskaityti jo kalbos stenogramą minimoje laidoje, pateiktos ir nuorodos, kurios pagrindžia mano tekstą].

Kovėsi ne dėl verslo

Kai prie televizijos bokšto ir Seimo 1991 metais degė laužai, Kristijonui Vizbarui buvo septyneri. Galimybę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje jam padovanojo tie, kurie kovėsi ne dėl verslo ir pinigų, — kovėsi dėl nepriklausomos Lietuvos ateities. Beje, visai neseniai tai labai patriotiškai deklaravo ir pats K. Vizbaras. 

Brolių Vizbarų verslas galėjo atsirasti tik todėl, kad kartų kartos Lietuvos politikų (jiems priklauso kiekvienas bendrąjį gėrį keliantis aukščiau savo siaurų pragmatiškų interesų) kovojo už laisvą Lietuvą ir vakarietiškus liberalius nuosavybės santykius.

Studijuoti geriausiuose universitetuose broliai galėjo todėl, kad ne kas kita, o Lietuvos politikai atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir, be kita ko, iškovojo Lietuvos jaunuoliams galimybę mokytis bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. 

Europos Sąjunga, į kurią, primenu, atvedė ne verslas, o politikai, davė broliams daugiau nei 4 mln. eurų iš Lietuvai skirtų struktūrinių fondų lėšų verslo pradžiai, ir būtent tų pinigų dėka  broliai įkūrė vieną moderniausių  laboratorijų visoje Rytų Europoje.

Europinių pinigų srautas nesustojo ir vėliau. 2012 metais gamykloje apsilankiusiems politikams — prezidentei, premjerui  broliai dėkojo ir nuolat kartojo — „verslo klimatas šiandien Lietuvoje yra idealus — vienas geriausių Europoje ir pasaulyje“. 

Nekvaršino protingų galvų

Beje, ne kartą broliai pabrėžė ir tai, kad jų sprendimą plėsti verslą Lietuvoje lėmė išskirtinai verslui palanki mokestinė aplinka (4.) 

Apie tai, kad tokią mokestinę aplinką irgi sukūrė politikai, taip ilgus metus skriaudę Lietuvos viešąjį sektorių, šalies mokslą, švietimo sistemą, mediciną, net silpniausius Lietuvos žmones — neįgaliuosius, kuriems pinigų tiesiog nelikdavo, broliai nutylėjo. Arba tiesiog dėl to nekvaršino savo protingų galvų. 

Pamiršo broliai ir tai, kad net rinkas jiems dovanojo Lietuvos politikai: ne vizbarai, o politikai atvedė Lietuvą į NATO.  

Galiu tęsti ir tęsti. Broliai, ypatingai Kristijonas, pastaraisiais metais kalbėjo daug, noriai ir nuolat pylė komplimentus Lietuvos politikai. 

Vis dėlto noriu paminėti du dalykus. 2013 metais K. Vizbaras dėsto: „Šiandien dirbti galima iš bet kur, kur kas svarbiau yra grupuotės pasirinkimas — su Rusija, Kazachstanu, Baltarusija ir NVS ginklais žvangini, ar dirbi ES, NATO ir darai verslą vakarietiškai.“

Vizbarai aiškina, kad „šis pasirinkimas jiems yra vertybiškai svarbus, jie jaučiasi esą vakarietiško mentaliteto atstovai. Mes džiaugiamės, kad neturime reikalų su ta kita puse, ir stengsimės neturėti.“ (2)

Negana to, Kristijonas pabrėžia, jog kaip tik tuomet vykęs Lietuvos pieno produktų blokados Rusijoje konfliktas jam tik dar kartą parodė, kad tai neturėtų būti perkeliama ant valstybės pečių, nes verslininkai patys turi įvertinti, su kuo daro verslą.

Nusiimti kinišką kaukę

Mintis teisinga, tik nelabai aišku, kodėl šios taisyklės ponas K. Vizbaras netaiko dabar, kai kalbama apie Kiniją, apie kurios politines rizikas nesustodami diskutuoja visi didieji pasaulio verslo leidiniai ir technologinės apžvalgos.

Nuolat deklaruodamas esąs šaulys K. Vizbaras nori nenori turėjo susidurti su nacionalinio saugumo klausimais. O gal esu tiek naivi, ir p. Vizbaras tiesiog demonstruoja tikrąjį Lietuvos šaulių veidą, kur šautuvėliai ir dėmėtos uniformos svarbiau, nei smegenys? Atsakymo nežinau. Palieku spręsti patiems šauliams. 

Tik pakartoju dar kartą. Ne Lietuvos politikai, o Kinija sukūrė pasaulį, kuriame griūva visa pastaruosius septyniasdešimt metų įsitvirtinusi tvarka. Apie tai, kartoju, kalbama mažų mažiausiai aštuonerius metus. 

Gal vis dėlto jau ir vizbarams atėjo laikas nusiimti kinišką kaukę nuo savo esą vakarietiškų veidų? 

Šaltiniai ir stenograma 

1. https://www.delfi.lt/verslas/verslas/verslininkas-v-kaikaris-galesime-savo-patrankas-sviestu-tepti-nes-jo-nebus-kur-deti.d?id=64267212

2. https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/lazeriu-laboratorija-isuke-trys-broliai-lietuvoje-pasaka.d?id=63354328 

3.  https://www.delfi.lt/video/laidos/verslo-poziuris/verslo-poziuris-keturiu-politiku-grubi-klaida-suzlugde-lazeriu-sektoriu-salyje.d?id=89169475 

4. https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/kristijonas-vizbaras-verslo-aplinka-lietuvoje-geresne-nei-jav-662-519156 

5.   https://lnk.lt/info-komentarai-su-arnu-mazeciu 

2022-01-11, Info TV, Info komentarai su Arnu Mazėčiu, laidoje: Įmonių grupės „Brolis group“ įkūrėjas Kristijonas Vizbaras, „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas,  Europos Parlamento narė Aušra Maldeikienė.

K. Vizbaras: [Atsako, ar patiria tiekimo sutrikimus sutrikimus] Tai tiekimo sutrikimų šiokių tokių yra, bet jie nėra dramatiški. Dėl konflikto su Kinija,  aš iškarto pakreipsiu į realią problemą: mūsų sektorius praranda rinkas, ir ne tiktai Kinijos tiesioginę rinką, bet ir viso pasaulio rinkas. Ta prasme, tai yra globalios tiekimo grandinės, ir tiesiog iš Lietuvos tampa sudėtinga parduoti komponentą bet kam. Bet kam, visam pasauliui.

[Atsako į klausimą, ar Kinija spaudžia mūsų partnerius] Ne, tai faktas, taip ir yra, Kinija tiesiog neįleidžia sistemų pas save su lietuviškais komponentais, kas tai bebūtų — ar tos sistemos būtų vokiečių pagamintos, ar amerikiečių, ir, ta prasme, jie tai daro gudriai, ne kažkaip bukai, tiesmukai, ta prasme, jie daro taip, kad nebūtų įmanoma juos taip lengvai apkaltinti ten kažkokių tai, tais pažeidimais, t.t., nu, jie žaidžia protingą žaidimą.

[Atsako į klausimą, ar šita situacija susiklostė po to, kai Vilniuj buvo atidaryta taivaniečių atstovybė] Vienareikšmiškai taip. 

[Atsako, ar investicijos ir paskolos galbūt kompensuos mūsų praradimus] Nu, jūs supraskit teisingai, ta prasme, ne pinigų reikia verslui, ta prasme, ir dabar pinigų Lietuvoj yra pilna, yra, veikia viso pasaulio fondai, veikia Europos investicinis bankas, įmonės yra turtingos, ta prasme lazerių įmonės pačios gali kaip bankai dalinti paskolas, jos turi tų pinigų — mum rinkų trūksta, mum šitas karas su Kinija užvėrė — pasikartosiu — ne tik Kinijos rinkas, bet ir viso pasaulio rinkas. Jūs suvokiat šitą mastą.

[Atsako į klausimą, ką galima pastatyti už 200 mln.] 200 mln. dolerių — nu, tai ten eurais 176, nu, tai kažką gali pastatyt, ta prasme, bet ar tai kažkas bus esmingo, prasmingo? Ta prasme, kaip, visi pinigai, kurie įeina, ir jeigu už juos kažką pastatys kažkas, bus gerai, bet nepamirškim, kad čia turėtų ateiti kaip kažkoks tai fondas paskolomis, ar ne, tai išsidalins — viena įmonė gaus 20 mln., kita gaus, kažką darys, ar bus kam duoti tas paskolas… Nu, čia dar yra visiškai neaišku, čia yra tiesiog žodiniai kažkokie lozungai, nėra praktinės išraiškos, dėl to yra labai sudėtinga komentuoti. Norint pastatyti lustų gamyklą aukšto lygio, kurioje dirbtų kuriantys profesionalai, tai tam reikia kalbėt apie 5 mlrd. ir pan., ta prasme. Bet, ta prasme, Lietuvoj nemanau, kad tą galima pastatyt, mes neturim žmonių, nėra kas dirba, mes neturim specialistų. Ta prasme, [puslaidininkių?] technologijų specialistų Lietuvos universitetai neruošia, jų šiandien dienai tiesiog nėra, jų nėra kad jų yra mažai — jų tiesiog nėra, neegzistuoja. Kiek mes savo įmonėj esam jų išsiauginę, tiek jų Lietuvoj ir yra, ir taškas, ir čia yra faktas. Tai, norint užsiauginti kuriantį [puslaidininkinių?] technologijų specialistą, tam reikia 10 metų. Kaip minimum. Iš gabaus žmogaus, ta prasme, ne kiekvienas juo gali tapti. Kažkokį tai vidutinioką galbūt gali išsiauginti per ten 5 metus, bet tai yra penkeri metai, ar ne, ir jis turi kažkokios praktinės patirties įgyti. Jeigu mes čia pasistatysime kažkokią tai gamyklą, kur suvažiuos tiesiog amerikietiška, vokiška, olandiška įranga, pasistatys pastatas ir joje dirbs — pavadinkim taip — žemos kvalifikacijos operatoriai, kurie tiktai „start“/„stop“ paspaus mygtukus, ir visa robotizuota gamykla ten gamins savo procesus, tai realiai Lietuva šitoj vietoj bus pardavus tik žemės sklypą, ta prasme. Tai bus nekilnojamo turto sandoris, ir viskas, ir tiek tos pridėtinės vertės. 

[Atsako, ar pritaria tam, ką kalbėjo M. Ubartas] Tiktai dalinai. Ta prasme, aš kelis gal punktus, taip labai trumpai. Visų pirma, verslas neverkia — verslas sako, kad mes, gamindami Lietuvoj, mes negalim laukt, kol atsiras ten „Made in EU“, t.t., jau nekalbant apie tai, kad yra mum nacionalinis pasididžiavimo klausimas yra rašyti, kad pagaminta Lietuvoje šiaip jau, taip. Bet, ką mes darom — mes keliam gamybą į kitas šalis, šiandien dieną aš sėdžiu Belgijoj, ir būtent tą dalyką aptarinėsim rytoj, ir čia savo įmonės plėtrą planuosim toliau, čia statysim gamybinę liniją tam, kad nebebūtų kilmės šalis Lietuva ir kad galėtumėm tęsti normaliai veiklą. Tai žiūrėkit, mes, verslininkai aukštųjų technologijų nenuskursim, bet Lietuva praras darbo vietas, praras investicijas, ir t.t., ir pan. Ir čia yra ilgalaikė žala, Taivanas neatsvers Kinijos. Ir nereikia įsivaizduoti, kad 20 mln. gyventojų šalis gali pakeisti pasaulio fabriką Kiniją — negali. Dėl to, kad susipynusios viso pasaulio tiekimo grandinės. Kinija gamina nuo automobilių pramonės iki ten medžiagų, iškasenų, „nuo iki“, ta prasme, tai yra pažangi valstybė. Kitas dalykas, verslam nereikia paramos, pašalpos, t.t. — mum reikia rinkų ir laisvės veikti. Šiandien dienai kare su Kinija užkerta mums ir Europos rinkas, užkerta ir, kaip sakyt, netiesioginius pardavimus į Kiniją, tai čia yra nenormali situacija — tai viena. Ir turbūt tiek, trumpai.

[Reaguoja į A. Maldeikienės pasisakymą] Nu, atmetęs visas emocijas, su visa pagarba, tai jeigu jau taip reikia derinti visus veiksmus su ES ir JAV, tai kodėl nederinot šitų veiksmų, kuriuos padarėt? Kur vieningas ES ėjimas, kodėl mes vieni išsišokom, tuo tarpu vokiečiai stato gamyklas Kinijoj, „Tesla“ stato gamyklą Kinijoj uigūrų regione. Kur vertybės šitos? Atsakykit jūs man.

[Atsako, kaip vyks verslo perkėlimas į užsienį] Ne, tai mes to, kas yra Lietuvoj dabar, neliesim, mes plėtrą visą vykdysim už Lietuvos ribų, nu, dėl to, kad yra, nu, natūralu, ta prasme, tai jeigu mes negalim iš Lietuvos parduoti su Lietuvos kilmės šalim, čia remtis kažkokių politikų pasisakymais, kad čia kažkur kažkas sureaguos kažkada, tai čia kada? Mum reikia fakto šiandien, mum reikia algas mokėti, mum reikia žmones išlaikyti, mum reikia investuoti, kad būtumėm konkurencingi ir t.t. Nu, ta prasme, mes ne lozungais kalbam, ir tai yra faktas, ir man ten, kai čia kažkoks emocijų pliūpsnis, t.t., tai yra visiškai neatsakingas reikalas, bet aš noriu dar paminėti, kad tie minimi neva 300 mln. eurų eksportas, ir tik per tą matuoti visą įtaką, ta prasme, čia yra nesąmonė. Kinija yra, jau dabar yra de facto Nr. 2 galybė pasauly, ir tą ignoruoti yra kvaila. ES visos šalys prekiauja ir su Kinija, ir su JAV. Niekas be mūsų tokių išsišokimų nedaro, ir tai yra normalu — jeigu visa ES darytų tokius dalykus, viskas būtų tvarkoj, tada sakytumėm „gerai, tokia politika, darom“. Bet šiandien dienai kas, ir tai — visiškai neadekvatu ir neatsakinga.

Skaityti straipsnį

1451

Gyvenimo medžioklė pagal Dovydą Pancerovą

Knygos

10 kovo, 2021

Metafora „Medžiojant tėvą“ labai imli. Medžiodamas tėvą, medžioji savo praeitį, gaudai šalį vardu vaikystė , iš kurios visi ateiname. Medžioji prisiminimus, kvapus  — ir nesvarbu, ar tai medžio, ar jūros kvapas. Gaudai tėvų namų dovanotas mąstymo klišes. Bet medžioklė šiame lauke tegali atnešti vieną vienintelį laimikį. Save patį. 

Save patį medžioja ir pagrindinis knygos veikėjas, žurnalistas Tomas Urbonas. Save medžioja ir sėkmės gaudytojas Olegas Jeremėjus. Tiesiogiai ar dažniau netiesiogiai jie nuosekliai konfliktuoja: sankirtos prasmingos, nes tai konfliktai su savimi pačiu. 

Kodėl išskyriau šiuos du veikėjus? Jie gyviausi, apaugę detalėmis, ir nors atrodytų yra savotiški antipodai, tačiau asmeninių visatų centruose jie labai panašūs. Panašūs medžiotojo gaudančio nuolat išslystančią savastį instinktais.

Skaitydama Dovydo Pancerovo kartu su Birute Davidonyte parašytą „Kabinetą 339“ nuolat klupau ties autorių bandymais paaiškinti, kaip jie kerpa ir siūlėja savo tyrimą. Tai erzino. Tekstas, perkrautas įtikinėjimais, kad viskas daroma sąžiningai ir profesionaliai, praranda ir sąžiningumo, ir ypač profesionalumo aurą, o nuokrypiai į autorių asmeninius išgyvenimus suskaido tekstą ir mintį. Tiesa, anoji knyga buvo žurnalistinis tyrimas, kai dabartinė romano forma suteikia daugiau laisvės ir nereikalauja tokios, kartais pernelyg smulkmeniškos,  atidos detalėms. 

Tas pasitraukimas nuo tiesmukų paaiškinimų, kai pati knygos fabula, veikėjų dialogai, apmąstymai atskleidžia minties vingius ir moralines atramas, tikrai labai rimtas autoriaus laimėjimas.

Kita vertus, knygoje nuosekliai vystoma ir ta perdėm lietuviška pasakojimo tradicija, kai herojai visus savo jausmus išreiškia vos matomais kūno judesiais.  

Net tada, kai Tomas ciniškai spaudžiamas nespausdinti tyrimo, kuriam atiduotas laikas ir širdis, jis reaguoja beveik stoiškai: „veidas lyg ir nepasikeitė, bet įdėmiame žvilgsnyje atsirado kažkas ironiška“.  (213 p.). Šantažuojamas— „po motinos mirties išprotėjai, tapai nepakaltinamas , nebegali suvokti realybės“ (211 p.) — herojus reaguoja ramiai, net šiek tiek iš aukšto. Griežtesni žodžiai išsprūsta tik atsakantį į pasiūlymą tylėti mainais už sustabdytą šmeižto kampaniją: „[N]eklausiu, ką visa tai reiškia, bet siūlau užsičiaupti“(212 p. ). 

Tomas ne tiek kalba, kiek atkakliai siekia tikslo. Ir tas tikslas, kuris svarbesnis už reputaciją, už santykius, ramybę, iškyla it savotiškas egzistencinis sprendinys. 

Net išgirdęs grasinimą, kad bus sunaikinta reputaciją, ir „tada viskas bus baigta“, Tomas reaguoja taip ramiai, kad aiškiai supranti, kad jam, priešingai, viskas bus baigta, jeigu jis mes darbą ir atsisakys papasakoti savo įvykių versiją. Ir ta stoiškai laikysena šantažuotojo akivaizdoje, matyt, yra ir Tomo atsakymas, į klausimą, ar dėl šios dienos tiesos verta aukoti rytojų (213 p.).

„Žinai, jaunuoli, aš bent turiu savo lozungus“, —samprotauja redaktorius ir tęsia, — „Gal pasenusius (…), bet mane jie išlaiko nesulūžę. O tu, visa tavo karta, jūs krentat erdvėje ir niekada nepaliečiate žemės. Tiesa, tikrovė, interpretacijos — viskas jūsų pasaulyje susimaišę, viskas jums ir egzistuoja, ir neegzistuoja, užtat ir neturit į ką atsiremti“. (215 p.).

Net kai oponuojantis kolega bando palenkti žurnalistą nusileisti stipresnei, kaip jis teigia, jėgai ir primena, jog „kaskart ką nors išsiaiškinę ant stalo priešais skaitytoją padedame savo tyrimą ir savo reputaciją, o skaitytojas pasiima vieną iš jų — arba pasiima tyrimą, arba atima reputaciją“, Tomas į reaguoja tarsi abejingai — „aš dirbu savo darbą, o ne tiesos ieškau“ (214 p.) ar net išoriškai dar abejingesne formule  — „[D]irbu, kad išgyvenčiau“.

Anapus koncentruoto moralinių sprendinių lauko, kuris veriasi įtemptame žurnalisto ir redaktoriaus dialoge aiškiai veriasi prieštaringa tiesos ir jos interpretacijos knygoje realybė: akcentuojantis vertybinę tiesoieškos perspektyvą redaktorius pasirodo esąs tiesiog elementarus cinikas, kai anapus nuolat Tomo kartojamos „tik dirbu savo darbą“ nuotrupos slypi aiškus moralinis pasirinkimas. 

Savotiškas T. Urbono antipodas Olegas Jeremėjus nemeilės vaikystėje, skurdo ir pasimetimo genamas pirmai progai pasitaikius griebiasi abejotinų moralinių alternatyvų, kurios galiausiai jį grąžina į pirminę vienišumo būseną. Kai Olegas „ išsikraustė iš motinos namų, sekcija buvo pristumta prie sienos, piešiniai išmesti —vaikystės kambario kaip nebūta“ (240 p.). 

Vis dėlto — ir tai dar vienas herojų likimų persipynimas —  pasakojimo pabaigoje itin skrupulingai savo veiksmus analizuojantis Tomas vienišas blaškosi nužudytos mamos ir pamirštos tetos gyvenimų ir daiktų šešėlyje, kai „iš savo motinos namų balkono žvelgdamas į vaikystės kiemą jis [Olegas —A.M.] neginčijamai juto ir ramybę. Juto bemaž fiziškai, kaip sustiręs kūnas, panardintas į karštą vonią, pajunta atlėgstančius raumenis“ (241 p.)

Vienu sakiniu: gražus nemoralizuojantis autoriaus bandymas meno kalba svarstyti didžiųjų moralės pasirinkimų  gimimą mūsų galvose ir širdyse. 

Skaityti straipsnį

3296

Atviras laiškas dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje

#Maldeikienė

24 vasario, 2020

Atviras laiškas dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje

Lietuvos vyskupų konferencijai, Apaštaliniam Nuncijui Lietuvoje

Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, trumpai vadinama Stambulo konvencija, Lietuvos viešojoje erdvėje sulaukia nemažai dėmesio. Ypatingai dažnai akcentuojama, jog ji neva kažkaip paneigianti Katalikų Bažnyčios mokymą, nors Romos Katalikų Bažnyčia nėra oficialiai jokiuose savo dokumentuose pasisakiusi dėl šios Konvencijos.

Mes, žemiau pasirašiusieji, esame praktikuojantys katalikai. Mūsų padėtis Lietuvos visuomenėje dabar yra dviprasmiška. Netikintieji, kurie gauna iškreiptą krikščionybės paveikslą, nesupranta, kaip mes galime laikytis tokio tikėjimo. O dalis mūsų brolių ir seserų katalikų, apimti nerimo, pasėto atskirų, nežinia kieno įgaliotų, asmenų skleidžiamo diskurso ir negaudami visapusiško mokymo, su nepasitikėjimu žiūri į bet ką, kas mėgina užmegzti diskusiją.

Esame priversti nerimauti, jog, komentuojant minėtą Konvenciją iš neva krikščioniškos ar net tariamai katalikiškos perspektyvos, pernelyg dažnai prasilenkiama su Konvencijos tikslais ir turiniu, yra skleidžiami teiginiai, kurie diskredituoja Bažnyčios mokymą, taip pat marginalizuojama ir paniekinama akademinė bei mokslinė kataliko mąstysena.

Būtent todėl drįstame teigti, jog Lietuvos Bažnyčios tyla, kai nevyriausybinės organizacijos, kurios sakosi ginančios religijos laisvę bei katalikiškas vertybes, komentuodamos Konvencijos klausimą, skleidžia kataliko vardą diskredituojančius teiginius, supriešina Lietuvos katalikus tiek tarpusavyje, tiek su kitų krikščioniškos tradicijos valstybių katalikais, turėtų būti nutraukta.

Oficiali Bažnyčios pozicija tokiame kontekste svarbi ne tik abejonių apimtiems tikintiesiems. Ji būtina ir kaip liudijimas pasauliui. Be to, yra svarbu sudaryti sąlygas krikščionims politikams laisvai ir atsakingai daryti pasirinkimus savo darbe. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3077

ES privalo spręsti kylančius iššūkius, Lietuva – imtis iniciatyvos

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

10 spalio, 2018

Šiandien Briuselyje vykusiame tarpparlamentiniame susitikime „Valstybių narių diskusija dėl Europos ateities“ skaičiau pranešimą, kuriame pateikiau savo pastabas dėl Europos Sąjungos ateities.

Apklausos rodo, jog Lietuvos gyventojai gerokai optimistiškesni dėl Europos Sąjungos ateities, nei bendras Europos Sąjungos vidurkis: 68 prieš 57 procentus. Vis dėlto Europos Sąjungos politikos oponentų  gretos šalyje auga, ir auga visų pirma dėl nesuvokimo, kaip realiai veikia Europos Sąjunga ir kodėl gerovė jos rėmuose pasiskirsto taip netolygiai.

Šiek tiek paradoksaliai pasakysiu, jog manau, kad Europos Sąjunga taps artimesnė Lietuvai, kai mano šalis taps aktyvesne europinės politinės darbotvarkės formuotoja (angl. policy shaper), o ne vien kaip jos įgyvendintoja (angl. policy taker).

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

2729

„Pažymų politika“ turi būti stabdoma

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

9 spalio, 2018

Spalio 6 dienos numeryje „Valstiečių laikraštis“ informavo:

„Teismas grąžino į Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovo pareigas Eriką Bėrontą ir įpareigojo jam išmokėti beveik 22,3 tūkst. eurų kompensaciją. Iš pareigų jį atleidęs tuometinis žemės ūkio ministras Bronius Markauskas rėmėsi slaptąja Specialiųjų tyrimų tarnybos pažyma. Įtarimai E. Bėrontui taip ir nebuvo pareikšti.“

Tame pačiame „Valstiečių laikraščio“ numeryje spausdinami mano ir mano konkurento Vygaudo Ušacko komentarai tema „Kaip sustabdyti valstybės valdymą slaptosiomis pažymomis?“ Šiuo atveju mūsų nuomonės absoliučiai sutampa.

A. Maldeikienė: „Blogiausia, kas nutiko“

Šita mada į Lietuvą atėjo prieš kokius 15 metų. Man atrodo, kad 90 proc. visų tų slaptųjų pažymų yra paprasčiausias siekis susidoroti su konkurentais. Tai yra neteisinės, nedemokratinės valstybės instrumentas. Tokia praktika turi būti stabdoma. Dėl jos žeminami politikai – kažkas kažką sugalvojo, parašė…

Negana to: mes net nežinome, ar tikrai toks dokumentas buvo pateiktas. Gali išeiti į tribūną Seimo pirmininkas, premjeras ar koks nors ministras – aš šiuo atveju nieko konkrečiai neturiu mintyje – ir pasakyti: „Turime žinių…“ Ką jums tai primena? Man – 1937 metų įvykius Rusijoje, apie kuriuos mokiausi per istorijos pamokas mokykloje. Tada irgi pasakydavo: „Yra nuomonė, kad…“, ir tai reikšdavo, kad žmogus netinka.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

3220

Atvira prieiga reiškia daugiau lėšų mokslo tyrimams, o ne leidykloms

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

4 spalio, 2018

2018 metų rugsėjo 4 dieną Europos Komisija su Austrijos, Suomijos, Prancūzijos, Airijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Lenkijos, Slovėnijos, Švedijos ir Jungtinės karalystės mokslą finansuojančiomis institucijomis paskelbė iniciatyvą „cOAlition S“.

Iniciatyvos siekis daugiau, nei aiškus: iki 2020 metų sausio 1 dienos pasiekti, kad nacionalinių ar Europos lygiu mokslą finansuojančių organizacijų remtos mokslinės publikacijos būtų pateikiamos tik atviros prieigos žurnaluose arba atviros prieigos platformose.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

2508

Taivanas turi grįžti į pasaulio tautų ratą pilna apimtimi

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

4 spalio, 2018

Privalome perkrauti savo santykius su Taivanu, ketvirtadienį Spaudos konferencijoje Seime sakė Seimo nariai dr. Mantas Adomėnas ir dr. Aušra Maldeikienė.

„Įprasta, vadinamuoju pragmatizmu grįsta politika, kai pataikaujant komunistiniam Kinijos Liaudies Respublikos režimui, Lietuvoje net nedrįstama viešai analizuoti Taivano  klausimo, demonstruoja sustabarėjusią ir veidmainišką šalies užsienio politiką“, – pabrėžė Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko  pavaduotoja A. Maldeikienė.

Jei pritardamas Seimo Užsienio reikalų komiteto narys M. Adomėnas akcentavo, jog  „Lietuvos santykiai su Taivanu (Kinijos Respublika) turi būti peržiūrėti stiprėjančio Kinijos Liaudies Respublikos autoritarizmo ir vienašališkos ekonominės ekspansijos politikos kontekste“.

„Lietuva turi pakviesti Taivaną atidaryti savo prekybinę atstovybę Vilniuje“, – vienu balsu teigė Seimo nariai.

Spaudos konferencijoje atkreiptas dėmesys, jog dar 1979 metais susiformavusi „Vienos Kinijos“ koncepcija, kur Taivanui de facto nepriklausomai valstybei tenka Kinijos Liaudies Respublikos provincijos vaidmuo, pastaruoju metu braška per visas siūles.

Šių metų vasario pabaigoje JAV Kongresas ir Senatas vieningai priėmė „Taivano kelionių aktą“ (Taiwan Travel Act), kuris atveria naują JAV ir Taivano aukšto lygio politinių kontaktų etapą.

Remiantis šiuo kovo viduryje JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirašytu dokumentu aukščiausi JAV politiniai pareigūnai gali lankytis Taivane, o Taivano – JAV. Panaši praktika buvo sustabdyta dar 1979 metais, po to kai JAV užmezgė diplomatinius santykius su komunistine Kinija ir oficialiai pripažino „Vienos Kinijos“ doktriną.

Šis įstatymas taip pat skatina Taivano Prekybinių atstovybių, kurios matomos kaip puikus dvišalių ekonominių santykių instrumentas, plėtrą JAV.

Staigiai prastėjančios demokratijos padėties Kinijos Liaudies Respublikoje fone bei atsižvelgiant į dažnėjančius šios komunistinės valstybės karinio pobūdžio išpuolius regione, pastaruoju metu peržiūrimi ir ES bei Taivano santykiai. Klausimai išskirtinai aktualizuoti Europos Parlamento 2018 rugsėjo 12 dienos Rezoliucijoje dėl ES ir Kinijos santykių padėties, kur atvirai kviečiama „kuo sparčiau perkrauti ES ir Taivano santykius“.

Seimo nariai spaudos konferencijoje pabrėžė, jog EP priimta rezoliucija primygtinai ragina kiek galima sparčiau pradėti derybas dėl dvišalio investicijų susitarimo su Taivanu, pastarąją šalį matant kaip ES įmonių atspirties tašką norint patekti į žemyninę Kiniją.

Paremdama EP Rezoliuciją, Seimo narė A. Maldeikienė sakė, kad privalu daug griežčiau pasisakyti prieš Kinijos Liaudies Respublikos karines provokacijas Taivano atžvilgiu, kurios kelia grėsmę Taivano sąsiaurio taikai ir stabilumui. „Visi sąsiauryje kylantys ginčai turėtų būti sprendžiami taikiai ir remiantis tarptautine teise“, – pabrėžė Europos reikalų komiteto vicepirmininkė.

Ji paragino Lietuvos užsienio politikos formuotojus aiškiau išreikšti savo poziciją dėl vienašališko Kinijos sprendimo pradėti skraidyti naujais maršrutais virš Taivano sąsiaurio. Seimo narė pabrėžė, jog aštrėjančios priešpriešos rodo, jog abipusiai žemyninės Kinijos ir Taivano santykiai gali paaštrėti.

Užsienio reikalų komiteto narys M. Adomėnas vertindamas platesnį klausimo kontekstą kalbėjo, jog Taivano klausimas šiandien ypatingai opus būtent todėl, kad oficialiosios Lietuvos požiūris į Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano politikas aiškiai atskleidžia mūsų šalies politikos tikrąjį veidą.

„Seklėjanti, ties vienu, nors ir svarbiu, Rytų partnerystės klausimu susikoncentravusi Lietuvos užsienio politika, rodo akivaizdų realių ambicijų stygių“, tvirtino M. Adomėnas. Pasak jo, „unipoliarinė užsienio politika, kai santykius su Pietryčių Azijos šalimis išsemia pataikavimas Kinijos Liaudies Respublikai, tikintis ekonominių dividendų bet kokia kaina, rodo tikrąjį Lietuvos užsienio politikos pavidalą“.

„Santykių su Taivanu peržiūra yra testas mūsų demokratijai, kur EP Rezoliucija tampa naujos politikos riboženkliu“, sakė Seimo narys, aiškiai reikalaudamas grįžti prie vertybinės Lietuvos politikos.

Seimo narių nuomone, Lietuva privalo aktyviai remti prasmingą Taivano dalyvavimą tarptautinėse organizacijose, pvz., Pasaulio sveikatos organizacijoje (PSO) ir Tarptautinėje civilinės aviacijos organizacijoje (ICAO). Jie pabrėžė,  jog tai, kad į šias organizacijas toliau neįtraukiamas Taivanas, neatitinka ES interesų.

Skaityti straipsnį

4019

Jei raudonas komunistinis maras yra turtingas, galime jo nematyti?

#išsaugokeurą, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

1 spalio, 2018

Nuo vaikystės prisimenu, kaip visi nuoširdžiai stebėjomės tais Vakarų intelektualais (tarkime, George‘u Bernardu Shaw), kuriems sovietinė Rusija buvo sėkmės ir klestėjimo oazė.

Gyvenimas išmoko ironijos: dabar tikrai žinau, kad didelė dalis žmonių nematys kito kančių, skurdo, net kraujo ir žudynių. „Nebūtų verti, niekas neskriaustų; tai manęs neliečia; investicijos yra gėris, ir mums bus naujų darbo vietų; musulmonams taip ir reikia“, – tai labai įprasta pragmatiška pozicija.

Kiekvienas tokios pozicijos žodis man yra absoliučiai nepriimtinas. Ir būtent todėl šiandien susirinkome prie Kinijos ambasados – kad primintume, jog Lietuvos bendravimas su Kinija negali būti plėtojamas kartu neatsižvelgiant į žmogaus teisių klausimą Kinijoje.

Jeigu ten žmonės skriaudžiami, jeigu išmetami iš namų, tokia šalis neverta didžios nacijos vardo.

Labai dėkoju visiems kolegoms, kurie pasirašė mitingo rezoliuciją. Štai jų vardai: Ingrida Šimonytė, Naglis Puteikis, Bronislovas Matelis, Gintaras Steponavičius, Justas Džiugelis, Arūnas Gelūnas, Aušrinė Armonaitė, Viktorija Čmilytė-Nilsen, Dovilė Šakalienė, Rasa Budbergytė, Arvydas Anušauskas, Vytautas Kernagis, Žygimantas Pavilionis, Rūta Miliūtė, Stasys Jakeliūnas, Andrius Navickas, Audronis Ažubalis, Monika Navickienė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Andrius Kupčinskas, Vitalijus Gailius, Gabrielius Landsbergis, Rasa Juknevičienė, Gintarė Skaistė, Agnė Bilotaitė, Irena Degutienė, Antanas Matulas, Kęstutis Masiulis, Remigijus Žemaitaitis, Stasys Šedbaras, Virginija Vengrienė, Sergėjus Jovaiša ir aš, Aušra Maldeikienė.

Dvi labai netikėtos ir nemalonios situacijos. Rezoliucijos nepasirašė Emanuelis Zingeris – žmogus, kurio tautos tragedija jam vis dėlto turėtų suteikti platesnį pasaulio vaizdą, nei vien pragmatiški kliedesiai apie naudą.

Nesutiko pasirašyti ir potencialus kandidatas į Vilniaus merus Dainius Kreivys. Pasak jo, juk miestas investicijų gali netekti. Toks savotiškas „paleckininkų“ samprotavimo forpostas TS-LKD.

(daugiau…)

Skaityti straipsnį

2449

Dar viena tyrimo komisija skaidrumo politikoje nesukurs

#išsaugokgalvą, #Maldeikienė

25 rugsėjo, 2018

Tokios tyrimo komisijos neturi jokio gero vardo dar nuo tų laikų, kai tarpusavyje vieni kitus juodino socialdemokratai ir konservatoriai.

Seime esančios verslo grupės nori tirti kitas grupes – „Agrokoncernas“  nori tirti kitus koncernus. Veikiausiai komisijos iniciatoriai jau žino, ką tirs ir ką jie nori rasti, taigi čia stebime politinį teatrą. Dar blogiau yra tai, kad taip kuriami ne teisiniai, o politiniai faktai, tęsiamas valstybės „valdymas pažymomis“. Korupciją turi tirti ne Seimas ir ne tokio pobūdžio komisijos. Šiuo atveju dar viena komisija  yra bandymas su žemėmis sumaišyti tiek konservatorius, tiek ir visu kitus, kurie šiuo metu neįtinka valstiečiams bei Kirkilo partijai. Kartu viliamasi  panaudoti komisijos „radinius“ būsimoms rinkiminėms kovoms.

Jeigu korupcija slypėtų iš tiesų labai giliai, būtų atitinkamą medžiagą jau turinčių tarnybų – VSD ir STT. Jei šioms tarnyboms paviešinti svarbią medžiagą ar naudoti ją baudžiamajame kontekste rankos yra surištos, galima pakeisti įstatymus. Tarp kitko, iki šiol egzistavusių tyrimo komisijų pagrindu teisėkūra stebėtinai įstrigusi, nes komisijų „tyrimai“ jau seniai tapo savitiksle veikla.

Akivaizdu, kad daug dėmesio bus skiriama energetikos sektoriui. Ten yra problemų ir bėdų, tik vėlgi – sprendžiamos ne realios problemos, o kaupiamas bei perskirstomas politinis kapitalas. Ir tai yra viskas, ko siekiama. Aš tokiame šou dalyvauti nenoriu.

Manau, kad naujosios komisijos tikslas nėra sutramdyti stambaus verslo įtakos grupes. Veikiau bus siekiama tą patį įtakos lauką perdalinti kitiems žaidėjams.

Aš palaikau naujo modelio lobistinę veiklą reguliuojančius įstatymus. Jie išskaidrintų įstatymų leidybos procesą ir stabdytų grupes, kurios siekia daryti įtaką  politiniams sprendimams bei vykdo lobistinę veiklą prisidengę įvairių „asociacijų“ vardu. Gavau verksmingus visokiausių konfederacijų laiškus, kuriuose iš esmės rašoma apie tai, kad jie nenori būti liečiami, nenori deklaruoti savo interesų ir susitikimų. Tarkime, NVO sektorius, su kuriuo tenka susidurti įstatymų leidyboje, neturi jokių problemų su susitikimų deklaravimu. Tad jei dabartinių komisijų „komisarams“ norisi skaidrinti politinį procesą, siūlau palaikyti griežtą ir aiškų interesų, susitikimų bei poveikio deklaravimą. Tai neleistų žaisti slapčia.

Na ir galiausiai teisinės pasekmės: jų tokios komisijos praktiškai nesukuria. Nepaisant pilamo purvo, visi ir toliau sėkmingai išlieka pareigose, pozicijose bei postuose. Jokio rezultato. Skardžius liko. Bastys grįš.

Skaityti straipsnį

3515

PIRMI TV DEBATAI. Laisvę kuria įvairovė, solidarumas ir įtrauki, visiems atvira rinka, o ne beprasmiai šūkiai apie „vienybę“

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, #Maldeikienė

25 rugsėjo, 2018

Laisvę kuria įvairovė, solidarumas ir įtrauki, visiems atvira rinka, o ne beprasmiai šūkiai apie „vienybę“. Kodėl taip manau? Pirmuosius debatus tarp pretendentų į LR Prezidento postą žiūrėkite čia.

Skaityti straipsnį