AUŠRA MALDEIKIENĖ

Karas politiką keičia lėtai

Pastaruoju metu daugelis jūsų esate linkę kritikuoti Europos Sąjungą dėl tariamo jos institucijų neveiklumo karo Ukrainoje akivaizdoje. Daug piktų žodžių sulaukia ir kai kurių valstybių pozicijos.

Panašią kritiką gimdo žmonių aukos Ukrainoje, baimė dėl galimo tolesnio karo eskalavimo.

Labai miglotas suvokimas

Vis dėlto tokie emociniai vertinimai teparodo, kad net po 18 metų narystės daugelis žmonių Lietuvoje turi labai miglotą suvokimą, kaip ta ES veikia ir ką ji realiai gali.

Įsivaizduokite pasaulį, kur Rusija užpuola Ukrainą, žudo jos žmones, griauna miestus, bet tai pasaulis, kuriame nėra nei ES, nei NATO.

Kaip manote, kiek valstybių ryžtųsi siųsti ginkluotę Ukrainai? Kiek valstybių pradėtų radikaliai riboti prekybą su Rusija? Kiek šalių taikytų vienpuses sankcijas, jeigu jų nesaugotų NATO?

Ar, tarkime, iš Bulgarijos mokesčių mokėtojų lėšų galėtų bent centas atkeliauti Ukrainos ginkluotei? Kiek valstybių tiesiog išreikštų susirūpinimą ir taip padėtų tašką?

Kuri valstybė pirma išdrįstų atidaryti sienas Ukrainos pabėgėliams, numatydama, kad galimai teks rasti vietos net 10 milijonų žmonių, jeigu nesitikėtų sulaukti paramos iš kitų valstybių?

Ir kaip manote, o kiek užtruktų suderinti 27 valstybių sprendimus, jeigu neveiktų integracinės institucijos?

Bendri sprendimai

Europos Sąjunga atsirado dėl to, kad reikėjo sukurti taikos palaikymo mechanizmą. Palaipsniui aiškėjo, kad šalia šio didžiojo tikslo, esama ir konkrečių, praktinių uždavinių.

Sąjungos nauda dvejopa: nė viena valstybė atskirai nebėra atsakinga už bendrus sprendimus. Kita vertus, sprendimų poveikis gali apimti beveik visą Europą.

Konkrečiu atveju, atskiros valstybės rizika susidurti su neprognozuojamu priešu menksta, jos gyventojų saugumą augina visos ES skėtis. Tuo pačiu metu sprendimų, nesvarbu, ar kalbame apie sankcijas Rusijos režimui, ar apie paramą Ukrainos pabėgėliams, poveikis ir apimtys išauga daugybę kartų.

Vis dėlto net ir šiame kontekste girdisi balsai tų, kurie linkę matyti tik savo interesus. Tarkime, kaip vertinti tokias valstybes kaip Vengrija, kuri net dabartinio karo akivaizdoje kartoja neketinanti atsisakyti materialinės naudos, kurią gauna iš draugystės su Rusija?

Jeigu ES nebūtų

Visus gerus dalykus — socialinės paramos sistemas, išmokas verslui, pagalbą nelaimių atvejų žmonės linkę priimti kaip privalomą duotybę. O nepajėgdami suvokti bendrų projektų naudos, jie net nesvarsto, o ką tektų išgyventi, jeigu ES niekad nebūtų susiformavusi.

Susitarti 27-ioms valstybėms su skirtingomis istorijomis, geopolitiniais siekiais ir ekonominiais modeliais yra labai sudėtinga. Ir tai, ką jau dabar karo Ukrainoje akivaizdoje daro ES, yra beveik stebuklas, ypač įvertinus tą faktą, kad dar neseniai Sąjunga neturėjo jokio paramos mechanizmo panašiems atvejams.

Paramos mastai, manyčiau, mums atrodo nepakankami ir todėl, kad ganėtinai naiviai tikime, kad egzistuoja kažkoks stebuklingas veiksmas, kuris savaime galėtų išspręsti humanitarinę krizę Ukrainoje.

Deja, net jeigu tai kam nors skamba kaip ciniška ištarmė, nėra tokios jėgos, kuri pajėgtų sustabdyti visas tragedijas.

Ieškodami stebuklingų atsakymų, patogiai pamirštame karą Sirijoje, žmogiškos tragedijos mastais Ukrainą lenkiantį Jemeną. Net dabar, per Rusijos invaziją į Ukrainą, nekalbame apie partizaninį karą Mianmare, kur žmonės kaunasi su Kinijos remiama karine diktatūra.

Problemiška Lenkijos našta

Aptariant pastarosiomis savaitėmis išryškėjusias vidines įtampas ES, atskirai verta paminėti Lenkiją.

Lenkija šiuo metu ES pirmauja pagal šalį pasiekusių ir čia pasilikusių Ukrainos pabėgėlių skaičių. ES ir jos institucijos aktyviai ieško būdų, kaip palengvinti Lenkijos naštą, kaip perkelti pabėgėlius į kitas valstybes ir padengti Varšuvos išlaidas. Apie tai nuolat kalbama ir Europos Parlamente.

Vis dėlto Lenkijos politikai, pasinaudodami šia situacija, ragina ES iki karo pabaigos atidėti finansines sankcijas šaliai, kurių jį sulaukė dėl to, kad sukūrė teisinius mechanizmus, kurie neleidžia patikrinti, ar Europos mokesčių mokėtojų Lenkijai skiriamos lėšos skirstomos teisingai.

Kitaip sakant, finansinių sankcijų Lenkija susilaukė dėl to, kad paminė Sąjungą vienijantį teisės viršenybės principą. Taip, tą patį teisės viršenybės principą, kurio taip nekenčia Putinas, nes būtent teisės viršenybė neleidžia įsigalėti autoritariniams režimams.

Tokiu būdu net Putino karas prieš demokratiją, taigi teisės viršenybę, Lenkijos valdantiesiems tampa ginklu jų kovoje su ES.

Apie tai, kad būtent Sąjungą vienijantys žmogaus teisių, teisės viršenybės principai dabar ir laiduoja pagalbą visiems Ukrainos pabėgėliams, Lenkijos valdantieji kalbėti nelinkę.

Jie nutyli ir tai, kad būtent teisės viršenybės principai, kurie garantuoja finansų skaidrumą, turi užtikrinti, kad pabėgėliams skiriama ES parama tikrai pasiektų pabėgėlius.

Nauji ES užsienio politikos akcentai

Prieš pradedant reikalauti stebuklingų Sąjungos sprendimų anapus Sąjungos ribų, privalu įvertinti ir tai, kokį vaidmenį pasaulyje priskiria sau ES.

Nors tiek krašto apsaugos, tiek užsienio politikos reikalai priskiriami valstybių narių kompetencijai, ES Saugumo strategijų turinys ir dokumentų kaita leidžia įžvelgti naujų akcentų.

Pirmąją Saugumo strategiją Sąjunga priėmė dar 2003-aisiais. Didele dalimi aną dokumentą įkvėpė Rugsėjo 11-oji. Tuomet abipus Atlanto buvo daug ryžto stiprinti demokratiją pasaulyje, ir ES tvirtai stojo į JAV pusę.

Toje, bet pabrėžiu — tik toje, strategijoje, pavadintoje „Saugi Europa geresniame pasaulyje“ matome viziją, kuri daugelio galvose asocijuojasi su sąvoka „Vakarai“.

Lietuva tuomet jau buvo ant narystės slenksčio, o ir Ukrainoje pradėjo vyrauti proeuropietiškos nuotaikos. ES buvo užvaldyta idealizmo.

Tikėtina, kad ir mums tos nuotaikos padėjo lengviau įstoti į Europos Sąjungą, mat pirmojoje Strategijoje Rytų Europa vaizduojama kaip itin perspektyvus regionas.

Pasikeitusios nuotaikos

Vis dėlto tiek Amerikos, tiek ES ganėtinai naivų požiūrį į aktyvią demokratijos plėtrą greitai ėmė keisti realybė. Optimizmą labai susilpnino 2009-ųjų metų recesija, pakirtusi visas šalis abipus Atlanto.

2011 metais prasidėjus karui Sirijoje net anglosaksų šalyse nuotaikos jau buvo pasikeitusios. Nepaisant pažado, prezidentas Barackas Obama atsisakė pradėti intervenciją Sirijoje net ir po to, kai buvo panaudotas cheminis ginklas.

Tuometinio Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono pastangos gauti parlamento sutikimą intervencijai irgi nebuvo sėkmingos.

2014 metais, kai Vakarų pasaulis tik pradėjo atsigauti po krizės, Rusija aneksavo Krymą, Artimuosiuose Rytuose susiformavo Islamo valstybė, paaštrėjo migrantų krizė.

Atsargumo link

Po poros metų Federica Mogherini, tuo metu vyriausioji ES patikėtinė užsienio reikalams, Europos vadovų įpareigota pateikė „Globalią Europos Saugumo Strategiją“: pasaulinės ambicijos buvo pamirštos, o pirmame plane atsidūrė ES žmonių gerovė ir saugumas. 2016 metais tikėtis ko nors daugiau buvo nerealu.

Dokumentą formavo dvi sąvokos — „strateginė autonomija“ ir „principingas pragmatizmas“. Abi kreipė atsargumo link. Susikoncentruojama į save, pripažįstama ribota Sąjungos galia varžytis su pasauliu.

Idealistai šią strategiją peikia už jos nuosaikumą, už itin kuklų ES vaidmenį pasaulyje, taip pat už perdėtą atsargumą ir susitelkimą į save.

ES politikos ekspertai, priešingai, akcentuoja, kad tokia Strategija pagaliau atspindi realią Sąjungos politiką ir realius iššūkius.

Suprantama, kad Sąjunga nėra nei pasaulio policininkas, nei taikdarys, nei šventųjų kooperatyvas, kuris visada aukojasi vardan kitų ir idealų. Tiesa, pabrėžiama, kad kova už idealus irgi yra pragmatiškas Sąjungos interesas.

Istorinių tabu laužymas

Praėjusį penktadienį, 2022 metų kovo 25-ąją, Europos Vadovų Taryba po keleto metų paruošiamųjų darbų patvirtino jau trečiąją ES saugumo strategiją, pavadintą „Strateginis Kompasas“. Taip jau atsitiko, kad karas Ukrainoje keitė ir jos turinį.

Nors didžia dalimi šis dokumentas ir kartoja principines 2016 metų Strategijos nuostatas, vis dėlto pripažinus, kad karas Ukrainoje reiškia naują realybę Europoje, atsirado gerokai daugiau konkretikos.

Numatytos nuolatinėje parengtyje esančios 5000 karių greito-reagavimo ES pajėgos, nuolatinis valstybių narių gynybos pajėgumo monitoringas.

Žinant, kad valstybės narės nuolat priešinosi bet kokioms pastangoms integruoti krašto apsaugą ar užsienio politiką, pokyčiai nedideli, bet laužo istorinius tabu.

Pasaulis gerokai atšiauresnis

Strategija pripažįsta, kad 2022-aisias pasaulis yra gerokai atšiauresnis, o saugumas esmingai sumenkęs.

Kinija pirmąsyk įvardijama grėsme, nors tai ir slepiama po atrodytų nekaltai skambančia „sisteminio varžovo“ sąvoka. Atvirai pripažįstama, kad pasaulyje varžosi skirtingi valstybių valdymo modeliai, demokratijai nuolat graso autoritarinės sistemos.

Vis dėlto net karas nepakeitė pagrindinės tezės. ES ir toliau regima tik kaip aktyvi tvarkos rėmėja, bet ne pasaulio policininkas. Vėl kartojama, kad nesaugiame pasaulyje mūsų prioritetas — pačios ES saugumas ir interesai, o ne pasaulio gelbėjimas.

Patinka mums Lietuvoje ar nepatinka, bet būtent iš tokios perspektyvos privalu vertinti ES atsaką į Rusijos invaziją. Gal mūsų istorinė patirtis ir mūsų interesai mums sako, kad tai pernelyg kuklus pasirinkimas, bet kol kas jis toks.

Pagrindinis ES uždavinys už Sąjungos ribų — ne kurti demokratiškas ar net taikias valstybes, tačiau valstybes, kurios bent jau laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų.

Baudžia už karą

Dabar ES baudžia Rusiją ne už istorinį revizionizmą, ne už atvirą kovą su demokratija, bet už karą, kuris jokia forma nėra suprantamas ar juo labiau teisėtas. Baudžia už karą, kurį pradėdama Rusija atvirai metė iššūkį bet kokiems tarptautiniams įsipareigojimams.

Mums privalu suprasti, kad pati ES — tai milžiniškas tarptautinių įsipareigojimų ir valstybių įsipareigojimų viena kitai rinkinys. Ir tas rinkinys dovanojo ES valstybėms niekada iki tol neregėtus 70 taikos metų.

„Nuskriaustųjų“ revanšas

Karas Ukrainoje tampa ganėtinai žiauria kasdienybe, ir vis dažniau tiek galva, tiek širdis nori atsitraukti. Pernelyg gerai suvoki, kiek melagingi visi gražūs atjautos žodžiai, — vis tiek nerasi tokių, kurie paguos beprasmiškose žudynėse savo vaiko netekusią motiną.

Užvakar televizijos reportaže mačiau vyrą, kuris labai ramiai kalbėjo, rodė savo sūnaus ir dukros kuprines su kraujo dėmėmis ir pabaigdamas pasakė, jog jų kūnus išvydo kažkokiame įraše socialiniuose tinkluose. Jo vaikai gulėjo pridengti suglamžytu audiniu, o jis vėl ir vėl bandė atsiprašyti, kad nesugebėjo jų apginti.

Tragedija — visada labai rami

Tikra neviltis ir tikra tragedija visada yra labai rami. Kai tavo vidus išdegintas, jėgos palieka.

Aš visada žinojau ir daugybę kart sakiau sau ir jums, kad politika neturi jokio kito turinio, išskyrus moralinį.

Politikai negali pamaitinti, nebent padėti maitinantiems. Dažniausiai labai sunku pasakyti, kas išties maitina. Aš visada žinojau, kad mus maitina mokytojai. Žinoma, jeigu jei mokytojai, o ne švietimo sistemos tarnautojai.

Politikai negali padėti neįgaliesiems, modernia naujakalbe kalbant, integruotis — taigi tapti lygiaverčiais visuomenės nariais, jeigu visuomenė atstumia silpnuosius.

Kai kokie nors eiliniai žasliai mitinguoja prieš neįgaliųjų bendruomenės namelį, jokia politika neįgaliesiems nepadės.

Nebus daugiau atjautos Lietuvoje, kol net mokslo ir žinių žmonės atmeta bandymą suteikti antrą šansą žmonėms, jau beveik įvykdžiusiems bausmes. Tų mokslo žmonių asmeninis komfortas yra jų gyvenimo pradžia ir pabaiga.

Atsakymo į klausimą, kiek prasmingas toks gyvenimas, aš nežinau.

Sprendimą lems ne kančios

Aš nežinau, kaip sustabdyti naftos upes, tekančias į Europą iš Rusijos, nes puikiai suprantu, kad labiausiai dėl nepatogumų, kuriuos toks sprendimas sukeltų, pyks tie, kurie dabar baisisi, kad tie srautai teka.

Tegaliu pabalsuoti ir paskatinti Europos vadovus stabdyti. Bet žinau, kad priimant sprendimą lems tikrai ne Ukrainos kančios, o kiti, gerokai banalesni dalykai — artėjantys rinkimai, noras įtikti miniai, ekonominė nauda, etc. etc. etc.

Nežinau, kaip pragmatiškai išrišti karo, kuris visada yra moralinis sprendinys, klausimą. Tegaliu pažadėti jums, kad balsuodama iš visų jėgų bandysiu rasti moralinį sprendinį ir visiškai nežiūrėsiu naudos.

Kita vertus, o kuris vaikas Dievo akyse vertingesnis — tas, kuris žūva kare, ar tas, kuris miršta, nes tiesiog pritrūko duonos?

Tikrai labai didelė Lietuvos socialinių tinklų bendruomenės minia dabar labai aktyviai žodžiais pasisako prieš putino (mažąja rašau sąmoningai) Rusiją. Vis dėlto dalis tos putiną smerkiančios minios labai nuoširdžiai žavisi putino moraliniais imperatyvais.

Abstrakčios naudos kategorijos

Putinizmo logika yra gana aiški: religinis mesianizmas, kova už tradicines vertybes, galios ir jėgos kultas bei imperinės ambicijos, pridengtos demagogiška istorijos interpretacija.

Ir tada, net jeigu labai noriu nematyti, suprantu, kad tas putinizmas tikrai nėra kokia ypatinga Rusijos dėmė. Ją lengvai aptiksime visose valstybėse. Lietuva — ne išimtis.

Kai manęs kartais klausia, kodėl, nors to niekada nenorėjau, sutikau tapti veikiančia politike, atsakau, kad atėjau į politiką, kad užimčiau gražulių, karbauskių, visokių nuokrypių advokatų ar tradicinių vertybių mylėtojų vietą.

Kad visas šitas moralinis šlamštas gautų nors vienu balsu mažiau. Kad nors milimetru paslinktume žaidimą nuo jėgos ir paniekos kitam išaukštinimo.

Moraliniai sprendiniai visad labai klampūs. Reali politika tai puikiai jaučia, tad neatsitiktinai visais įmanomais būdais akcentuoja abstrakčias naudos kategorijas, tiesa, padabintas puošnios retorikos apdarais.

Kai per rinkimus nuolat banaliai vapi apie gerovės valstybę, gauni daug balsų, mat kiekvienos vidutiniškos smegenys įsivaizduoja, kad tai bus gerovė joms ir gerovė tokia forma, kokia tos smegenys pageidauja.

Toks abstraktus pažadas tuo pačiu politikui suteikia teisę po rinkimų jį arba pamiršti, arba aptikti visai nesusietuose dalykuose.

Vienybė kito ir kitokio sąskaita

Karas, kuris jau atsivėrė Ukrainoje, prieš tai ilgai ruseno neapykantos apimtose galvose tų, kurie jaučiasi pralaimėję arba negavę savo naudos dalies. Kokiu būdu lengviausia pateisinti savo negražius darbus?

Pirma, reikia rasti atpirkimo ožį. Sveikas protas ir visų didžiųjų religijų mąstytojai tokiu atveju dėmesį kreipia individo, labai retai bendruomenės link. Nori būti laimingas, taisyk save ir tik save: paprastas principas, kuris sukuria gyvą kūrybišką asmenybę.

Antra, radus kaltininką, sukarti ant jo visas būtas ir nebūtas nuodėmes. Taip elgiamasi labai dažnai, nors rezultatas bemaž visad pragaištingas.

Putinizmas įsišaknijęs religiniame nacionalizme. Jo daigai kyla iš tamsaus mistinio valstybinės galios ir paniekos laisvei bei kūrybai dirvožemio. Putinas čia ne vienas — tokia pseudoreliginė logika būdinga absoliučiai daugumai populistų visose visuomenėse. Ne išimtis ir Lietuva.

Kai apie tradicijas nuolat kalbanti, neapykantos laisviems žmonėms kupina Seimo narė demagogiškai pareiškia, kad negalima žmogaus orumą ginančių klausimų dabar svarstyti, nes tai esą pakirs „žmonių vienybę, kurią jie dabar demonstruoja nacionalinio saugumo klausimais“, girdi aiškų tikslų putinizmo žodį. Vienybė kito ir kitokio sąskaita.

Turi teisę eiti savo pasirinktu keliu

Aš savo ruožtu tai poniai galiu pasakyti tik tiek, kad žmonių vienybę labiausiai pakerta jų skirstymas į tuos, kurie jaučiasi turintys teisę kalbėti Dievo vardu, ir tuos, iš kurių ta teisė atimama.

Antradienį net 48 Seimo nariai pritarė tam, kad jiems nepatinkantys žmonės neturėtų teisės kalbėti. Nestebina, jog absoliuti jų dauguma iš partijų, kurios puikiai žinomos dėl savo korupcinių nuostatų, pridengtu parodomuoju krikščionybės vualiu.

Europos Parlamente šią savaitę nuolat kalbėta apie Ukrainą. Kalbėta ne apie tai, kuo jos gyventojai skiriasi nuo mūsų, ne apie ten gają korupciją, ne apie šalies vidines socialines įtampas ar vertybes, kurios gal mus skiria.

Visi vieningai pabrėžė, kad Ukraina, kaip ir bet kuri kita valstybė, turi teisę eiti savo pasirinktu keliu, ir būtent todėl jai privalu padėti kovoti su Rusija.

Dalintis pabėgėlių našta

Trečiadienio vakarą Kanados premjeras Justinas Trudeau ragino didinti spaudimą putino Rusijai. Akcentuodamas Europos Sąjungos ir NATO vienybę bei ryžtą, jis sakė, kad nors putinas „dabar žudo nekaltus civilius, bombarduoja ligonines ir gyvenamuosius namus“, bet mūsų sąjungos dabar yra ryžtingesnės ir vieningesnės nei bet kada iki šiol.

Kanados vadovas ragino nenuvilti mūsų pagalbos laukiančios Ukrainos ir kvietė panaudoti visas turimas priemones, tęsti precedento neturinčias sankcijas putinui ir jo aplinkai Rusijoje bei Baltarusijoje, ir taip visomis išgalėmis stiprinti spaudimą šiam žiauriam autoritariniam režimui.

Europos Parlamento nariai savo ruožtu pasveikino Kanados sprendimą priimti neribotą skaičių pabėgėlių iš Ukrainos bei paragino ES valstybes dalintis Ukrainos pabėgėlių našta, o ne palikti rūpinimąsi jų prieglauda tik kaimyninėms valstybėms.

Bėdos neišsprendžiamos stebuklingai

Ukrainos klausimas minėtas ir kalbant apie augančias energetinių išteklių kainas, galimus maisto grandinių trūkius.

Buvo aptartos Ukrainos narystės ES perspektyvos. Diskutuota dėl priemonių kovojant ne tik su Rusijos, bet ir Kinijos autokratiniais režimais.

Žinau, visi svajojame, kad pabusime, o putino nebėra. Visi trokštame, kad pasaulio politikai stebuklingu būdu išspręstų visas bėdas. Tai utopija.

Jeigu ir galima kuo nors kaltinti liberalias vertybes ir vadinamuosius Vakarus, tai tik tuo, kad jie kiek išgalėdami nuosekliau suteikia balsą ir tiems, kurie tas vertybes neigia.

Vis dėlto toks atrodytu neprotingas principas pakerta baimės ir uždarumo šaknis. Kuo atviresnė, įvairesnė sistema, tuo ji kūrybiškesnė, tad ir gyvesnė.

Priekin veda atvirumas

Žmones ir žmoniją gelbėja ne praeities žygdarbiai, ją palaiko ne kažkokios tradicinės vertybės, pernelyg dažnai esančios tiesiog žudymo ir paniekos įrankiais.

Žmoniją priekin veda atvirumas ir bendrystė. Ypač svarbu tai kasdien sau kartoti karo akivaizdoje.

Autoritarinio valdymo erdvę plečia aistra primityviems atsakymams

Šiandien kalbėsiu apie lietuvišką putinizmą, bet ne apie vatnikus. Kalbėsiu apie tai, kaip gimsta zombinės visuomenės, viena kurių dabar skausmu, ašaromis ir krauju užliejo Europą.

Dažnokai gaunu pastabų, jog pernelyg daug dėmesio kreipiu į tokius dalykus, kurie vadinamajam paprastam žmogui visai neįdomūs.

Ginti silpnesnius

Tarp tokių temų minimos moterų ar seksualinių mažumų teisės, „kažkokios“ konvencijos apie smurtą ar teisės viršenybė.

„Klausykit, — sako man tokie žmonės, — va kai rašėte apie ekonomiką, tai buvo įdomu ir prasminga, o dabar dėl gero gyvenimo parsidavėte ir pezate niekus.“

Ekonomika tokiose galvose nėra moralinių sprendinių laukas, nors ji, žinoma, yra mokslas apie moralinius sprendinius. Kai rašau ekonominius tekstus visada svarstau, kas gauna naudą, kas užmoka, ir ar teisingas toks pasidalinimas. Taigi kalbu apie tą pačią moralę, kurios nesugeba užčiuopti eilinis protas.

Atsakydama į anksčiau minėtas pretenzijas stengdavausi dėmesį nukreipti į antraeilius dalykus. Paaiškindavau, jog apie tai kalbu todėl, nes tai klausimai, kuriuos studijavau universitete.

Primindavau, kad man Europos Parlamente yyra pavesta dirbti Moterų ir lygių teisių komitete. Kartais svarstydavau, kad ginti tuos, kurie yra silpnesnėje pozicijoje, — tai mano asmeninis moralinis pasirinkimas, beje, man, kaip tikinčiai krikščionei, privalomas.

Būti galingesnio pusėje

Atsakydama sąmoningai stengiausi išvengti akcentų, kurie pragmatiškai ir labai prastai išsilavinusiai visuomenei sukelia tik galvos skausmą.

Ji nori vieno — paprastų atsakymų, juodai balto paveiksliuko ir būti laimėjusiojo bei galingesnio pusėje.

Moderni Vakarų visuomenė ugdoma ant išskirtinai silpno pamato, naiviai tikintis, kad jeigu nuolat kartosi, jog visi žmonės lygūs, tai jie ir bus lygūs.

Žmonės nelygūs nei pagal savo gebėjimus, nei pagal jiems skirtus talentus, nei pagal galimybes, kurias suteikia šeima ar mokykla.

Kiek įmanoma labiau lyginti vaikų galimybes įgyti normalesnį išsilavinimą, žinoma, reikia, bet netikiu, jog tai ką nors kada nors išspręs.

Nesuvokia nemąstantys

Mąstyti yra sudėtingiausias darbas, kurį geba daryti žmogus. Beje, ne kiekvienas: tų, kurie įgalūs svarstyti, rasti priežasčių pasekmių sankabas ir — tai svarbiausia — reflektuoti savo mąstymo procesą, nėra daug.

Absoliuti dauguma yra pilka minia, kuri net politikams nuolat šaukia, kad jie eitų dirbti, o ne kalbėtų. Jie patys kalbėti nemoka. Ir todėl tiki, kad ir politikų kalbos tėra tokie pat garsai, kurie be pastangų palieka jų gerkles.

Norint pradėti ilgą sudėtingą mokymosi mąstyti kelią reikia gimti šeimoje (retais atvejais gali pasisekti su mokykla), kuri vertina protą, o ne raumenis ar pinigus.

Ne vien paskaitų klausymas ar užrašai sukuria dirbančias smegenis, jas formuoja kasdienė pastanga pamatyti sudėtingesnį reiškinio pavidalą.

Pažįstu galybes mokslų daktarų ir profesorių, kurie neturi net minimalios mąstymo užuomazgos ir net nesugeba elementariai kvestijonuoti savo pačių mąstymo proceso. Taigi net negeba suvokti, kad jie nemąsto.

Nelaisvi laisvės šauklių demaršai

Gyvenimas visuomenėje, kuri esant reikalui moka mosuoti vėliavomis, bet ne rimčiau įvertinti sudėtingesnius socialinius reiškinius, tik išoriškai paprastas ir gražus.

Kai gilią savireflekciją pakeičia labai primityvios ar net juokingos kaučinimo procedūros, visuomenė banalėja ir vienodėja. Rūbų kokybė nieko nekeičia, jeigu vidus vienodai lėkštas. Net kunigo aprėdas žmogaus nepadaro ganytoju.

Kodėl dabar grįžtu prie klausimų, kurių taip stengiausi išvengti? Atsakau: nenoriu Lietuvai to, ką su Rusija padarė Putinas.

Pastarosiomis dienomis didelės audros sulaukė vienos Sąjūdžio laikų aktyvistės ir nuoširdžios politikės kalba Seime.

Laisvės šaukliai, net savo partijai kukliai priskyrę laisvės vardą, paliko posėdžių salę.

Tarytum teisę apie laisvę turi kalbėti tik jie ir tik taip, kaip jie nori. Juos pasekė kiti tokie pat demokratijos SAU gynėjai. Supraskit, jei man nepatinka, tai jau blogai.

Vėliau į kovą pakilo influencerių ordos. Tie ir tos irgi širdo. Širdo, nes šiaip jau nelabai daugiau, ką moka. Na, kai kurie dar kremukus pardavinėja „ant instagramo“.

Galiausiai atbėgo puidokai ir visa tradicinė šušera ir pradėjo šaukti, kad gniaužiamas laisvas žodis.

Šūkių skandavimas

Abi šios išoriškai viena kitai oponuojančios grupės buvo visiškai vienodos: jos skandavo šūkius.

Nesvarstė, neanalizavo, neieškojo priežasčių, nebandė suprasti, o tiesiog žinojo ir kolektyviai rėkė. Kojomis balsuojanti banda pasiskyrė sau teisę nušvilpti ir pažeminti žmogų, kuris tą dieną švęstą Nepriklausomybę jiems anuomet ir atnešė.

Kodėl užkliuvo Zita Šličytė? Ji moteris, nejauna, akivaizdžiai neturi pinigų visokiems firminiams škurliams ir kalba maršistų vardu.

Kai lygiai tą patį, ką deputatė bei maršistai, kalba kardinolas Sigitas Tamkevičius, — ordos tyli. Jis vyras, galios pozicijoje, atstovauja ne kažkokiam klubui, o vienai didžiausių pasaulio religinių bendruomenių. Kam pyktis, ar ne?

Zita Šličytė taip energingai spardoma buvo tik todėl, kad oponentai neturi proto ir gebėjimų diskusijoje atremti jos kalbų. Putinizmas gimsta, kai užčiaupiamas oponentas, o žmogus smerkiamas tik dėl to, jog kalba apie tai, kas jį jaudina.

Napoleoniškos aistros valdyti

Putinizmas, kuris visada baigiasi krauju, ateina tada, kai visuomenė nustoja mąstyti. Kai ji stokoja drąsių ir — tai svarbiausia — viešai savo pačių mąstymą ir priimtinas ideologijas svarstančių filosofų.

Kai tikrus ekonomistus, kurie žino, kad ekonomika yra moralės mokslas, pakeičia bankų piarščikai ir tie, kuriems ekonomika yra idėjų kratinys apie tai, kaip čia daugiau prisigrobti, anksčiau ar vėliau ateina putinai.

Putinizmas ateina tada, kai nelieka mąstančios žurnalistikos, o tautinės propagandos solovjovas, lietuviškai būtų lakštingala, Jakilaitis kažkodėl vadinamas žurnalistu.

Kad ir ką man kas sakytų, kol ta propagandinė (beje, labai prastos propagandos) lietuviškų „solovėjų“ šeiminėlė arti valdžios, ir dabartinė vyriausybė atrodo apgailėtinai.

Absoliuti dauguma dabartinių žurnalistų net nesugeba svarstyti valdžios moralinių sprendinių.

Savo politinį idiotizmą jie pridengia suvaidinto objektyvumo šydu, po kuriuo slepia napoleoniškas aistras valdyti tuos, kurie laimi rinkimus.

Soti lesyklėlė

Jie net neįtaria, kad politika yra kompromisų menas todėl, kad ji yra neatsiejama nuo neatsakomų žmogiškos būties klausimų. Tik kad jie apie tokius klausimus net negirdėję ir nesugebėtų jų užduoti.

Putinizmas ateina tada, kai visokie liekiai, girniai — jų vardas legionas, paskelbiami politologais.

Nuolat nuobodžiai gromuliuoti apie reitingus didelio proto nereikia. Jeigu pastoviai kritikuoji tą, kuris tuo metu Gedimino prospekte valdo, gali jaustis net drąsiu.

Absoliuti tokių politologų minia net nesugebėtų rišliai paaiškinti, kaip ten tas politinis procesas vyksta ir kodėl stringa.

Dar vadinamieji politologai gali atidirbinėti karaliukui ar karalienei Daukanto rūmuose ir gauti kokią nors vietelę biudžetinėje lesyklėlėje, tarkime, LRT taryboje. Lesyklėlė ganėtinai soti.

Šių ir kitų visuomenės institucijų neįgalumas ir realių, o ne parodomųjų, diskusijų stygius anksčiau ar vėliau nususina viešąją erdvę, ir ji tampa juodai balta. Dvispalvė tikrovė į sostą pakylėja savo vietinį autoritarą. Joje sunku gimti kūrybai, nes ji užmuša laisvę.

Pilnos parduotuvių lentynos

Faktai rodo, ir tų faktų daug, kad Lietuva, priešingai nei teigia šličytės ir tamkevičiai, dar niekada negyveno taip gerai, niekada nebuvo tokia soti ir net laiminga, kaip dabar.

Lietuva turi daugybę galimybių padėti savo silpniesiems, ir ji tai daro. Auga pensijos, išmokos neįgaliesiems, pašalpos. Jau keleri metai labai žymiai didėja atlygiai.

Tai kodėl toks gajus neigiamas naratyvas?

Žmonės nėra vienodi. Juokinga klausyti, jog 1990 metais esą visi troško laisvos Lietuvos. Dauguma troško ne laisvos Lietuvos, o valstybės, kurioje žmonės gyvena „kaip Amerikoje ar Švedijoje“.

Sovietinio žmogaus sampratoje tą gyvenimą išsemia pilnos lentynos parduotuvėse. Po to, kai tos lentynios išties užsipildė, šitą daugumą sukrėtė tai, kad neužtenka pilnų lentynų, dar reikia pinigų prekėms įpirkti.

Anksčiau ar vėliau dalis šių žmonių pasijuto apgauti ir keršto vardan išsirinko prezidentu Rolandą Paksą.

Norėjo sosto

Kiti norėjo ne laisvės, o sosto. Jie taip azartiškai troško valdyti, kad nuolat kovėsi su nomenklatūrinėmis privilegijomis ir kovėsi tik todėl, kad patys jas gautų.

Marias kiaulių, kurios lygesnės už kitus gyvulius, turime ir dabar. Tai taip pat neišvengiamas žmogiškas pavidalas.

Labai geri tokio mąstymo pavyzdžiai mūsų padangėje —  prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dabartinis valstybės vadovas Gitanas Nausėda.

Žinoma, pirmoji protinga ir gudri, o antrasis net nesugeba prisiminti, ką kalbėjo vakar, bet akivaizdžiai autoritarinis mąstymas yra jų abiejų savastis.

Tų, kurie išties norėjo laisvės, buvo mažuma. Labai nedaug esama žmonių, kurie supranta, kad laisvas gali būti tik tada, kai kalbėti gali ir tie, kurie tau labai nemieli.

Panašaus mąstymo žmonės prezidentu išsirinko Valdą Adamkų. Dauguma jų vėliau nusivylė, nes jų pasirinktasis lyderis ne tiek valstybės institucijas stiprino, kiek su jaunystės draugais laistė laisvę viskiu.

Aistra primityviems atsakymams

Didžiausia dabartinė Lietuvos bėda — plintanti aistra primityviems atsakymams, šūkiams, taigi autoritarizmui.

Apie teisės viršenybę, moterų ir mažumų teises, smurtą šeimose, neretai labai tradicinėse ir labai katalikiškose, klerikalizmą kalbu ir toliau kalbėsiu todėl, kad pasaulį kuria ne ekonomika, o idėjos.

Būtent santykis su silpnesniais ar kitokiais visuomenės nariais ypatingai aiškiai parodo žmogaus vidų.

Autoritariniai žmonės pradeda nuo neapykantos moterims ir kitokiems. Baigia jie krauju.

Autoritariniai vadovai sosto ir galios žaidimus laimi pataikaudami nemąstančiai daugumai.

Saugoti širdis

Autoritarinio valdymo erdvė pasaulyje plinta it gaisrai karštą vėjuotą dieną.

Tai jau atvedė prie neišmatuojamos tragedijos. Pasistenkime nuo prievartos saugoti savo širdis ir savo namus.

Plakta kiaušinienė smegenyse

Pastarosiomis savaitėmis pasirodė trys tekstai, kuriuose aukštas pareigas užimantys krikščioniškų bažnyčių hierarchai pasidalino mintimis apie dabarties iššūkius.

Likus vos mėnesiui iki karo Ukrainoje pradžios Lietuvos kardinolas Sigitas Tamkevičius paskelbė, kad „Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška“ ir „sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų“. Nors šį pasažą lydėjo kardinolo išlyga, jog „tikėjimas [jam] neleidžia taip sakyti“, vis dėlto žodžiai buvo ištarti.

Vidinis priešas

Nurodytas ir priešas, kuris, pasak kardinolo, dabar esąs pavojingesnis nei prieš trisdešimt metų: tada jis buvęs išorinis, o dabar priešas kėsinasi į dvasią, per kurią kaip buldozeris iš Šiaurės Amerikos — Kanados, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybių eina genderistinė ideologija[1].

Kovo 6 dieną gavėnios pradžioje Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas kreipėsi į tikinčiuosius, kuriems dėstė apie „metafizinę“ karo Ukrainoje prasmę.

Pasak jo, Ukrainoje vykstanti kova yra ne fizinė, tai kova su blogiu Dievo vardu. Ir po skambių žodžių apie ištikimybę meilės ir teisingumo dėsniui, patikino, jog „niekada nesusitaikys su tais, kurie tuos dėsnius pažeidžia, išplaudami ribas tarp šventumo ir nuodėmės“.

„Meilės šauklys“ pirštu bedė ir į suklupimo žymę — ją esą nešioja kiekvienas, kuris reikalauja suteikti gėjams teisę rengti paradus[2].

Galiausiai pirmadienį, kovo 7-ąją, kai popiežius Pranciškus verkė apie krauju ir ašaromis srūvančią Ukrainą ir ieškojo būdų kaip stabdyti konfliktą, Italijos arkivyskupas Carlo Maria Viganò, buvęs Vatikano nuncijus JAV ir aršus popiežiaus Pranciškaus kritikas, paskelbė laišką, kuriame dėl karo Ukrainoje ir Rusijos demonizavimo apkaltino JAV, Europos Sąjungą ir NATO.

Italijos arkivyskupas žengė toliau nei patriarchas Kirilas ir išplėtojo konspiracijos teoriją iki globalaus lygio, pareiškęs, kad Putinas yra didvyris, kuris stabdo Jungtinių Tautų, NATO ir Tarptautinio valiutos fondo kartu su George‘u Sorosu bei Billu Gatesu kuriamą naują pasaulio tvarką, paremtą ekonominiais interesais ir progresyvizmu — lygybe, asmens laisvių apsauga ir valstybės parama skurstantiems[3].

Dezinformacijos suvaldymas ir lobizmas

Matyt, bent dalis jūsų dabar klausiate savęs, kodėl kalbėdama apie tai, kas praėjusią savaitę plenariniame posėdyje man ypač įstrigo, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nutolau nuo parlamento darbotvarkės. Vis dėlto būtent šios trys paminėtos kalbos nuolat sukosi mano galvoje klausant antradienio debatų apie tai, kaip suvaldyti dezinformaciją.

2020 metų rugsėjį Europos Parlamentas įsteigė Specialųjį komitetą užsienio šalių kišimosi, įskaitant dezinformaciją, klausimais. Šio komiteto tikslas buvo nustatyti, kiek plačiai įvairios užsienio šalys kišasi į Europos Sąjungos ir jos valstybių narių demokratines institucijas.

Komitetas pusantrų metų svarstė, o Pranešime apibendrinimo tikrai svarbius klausimus nuo dezinformacijos kampanijų, susijusių su COVID-19, iki kibernetinių išpuolių prieš valdžios institucijas.

Buvo pateikta labai konkrečių pavyzdžių, kaip Rusija ir Kinija verbuoja Sąjungos elitą, kuris vėliau imasi pramoninio lobizmo.

Primintas ne vienas plačiai žinomas atvejis, kai minėtų užsienio autoritarinių šalių valstybinės ar privačios įmonės įdarbino arba į savo valdybas įtraukė net buvusius aukšto lygio Sąjungos politikus ir biurokratus mainais už jų žinias ir plačius ryšius.

Užtenka prisiminti „Gazprome“ nordstrymus lobinusius buvusius Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį ir Suomijos premjerą Paavo Lipponeną, „Rosneft“ verslo interesams atstovavusią buvusią Austrijos užsienio reikalų ministrę Karin Kneissl ar „Zarubežneft“ valdyboje įsitaisiusį buvusį Prancūzijos ministrą pirmininką François Filloną.

Buvęs Prancūzijos premjeras Jeanas-Pierre‘as Raffarinas aktyviai įsitraukė į Kinijos interesų propagavimą Prancūzijoje, jo tautietis, buvęs ministras Jeanas-Marie Le Guenas, įsitaisė „Huawei France“ direktorių valdyboje, buvęs Belgijos premjeras Yves‘s Leterme‘as — Kinijos investiciniame fonde „ToJoy“, o buvęs komisaras iš Čekijos Štefanas Füle pasamdytas dirbti bendrovei „CEFC China Energy“.

Atstovavimas užsienio interesams

Faktai rodo, kad padėtį aštrina ir tai, kad ekonominis lobizmas itin dažnai slepia atstovavimą užsienio valstybių politiniams interesams, o Europos Sąjungoje, priešingai nei JAV ar Kanadoje, neveikia taisyklės užsienio šalių įtakai identifikuoti[4].

Dar blogiau tai, kad nėra jokių galimybių stebėti lobistinės veiklos valstybėse narėse, kurios per Europos Vadovų Tarybą daro įtaką teisėkūrai ir užsienio politikai.

Galima paminėti ir bent jau Lietuvoje iki galo nesuvoktą Kinijos komunistų partijos ideologinių forpostų — Konfucijaus institutų grėsmę. Prisidengę kinų kalbos mokymu, šie institutai veikia kaip partinės valstybės propagandos dalis, Kinijos ekonominių interesų lobistinė platforma ir jos žvalgybos tarnybų, taip pat agentų ir šnipų verbavimo tinklas.

Beje, kai 2018 metais pasidomėjau, ar Vilniaus universitetas deramai vertina grėsmę, kurią kelia jo rėmuose veikiantis Konfucijaus institutas, sulaukiau labai ironiškos tuometinio rektoriaus, o dabartinio Seimo nario Arūno Žukausko reakcijos.

Tuo pat metu JAV ir Vakarų Europoje tokių darinių grėsmė puikiai suvokiama ir vien pastaruoju metu bet kokį bendradarbiavimą su Konfucijaus institutais nutraukė universitetai Diuseldorfe, Briuselyje, Hamburge ir Švedijoje.

Geriausiai apsaugo demokratija ir laisvė

Galima tęsti ir tęsti, nes Pranešime skelbiama apie daugybę agresyvaus kišimosi operacijų, kurių prieš Sąjungą ėmėsi ir kurias finansavo užsienio subjektai. Įvardinta tokio dezinformavimo apimtis, jo pagreitis, temų, dalyvių ir naratyvų įvairovė aiškiai rodo, kad privalu ieškoti išeičių. Reikia kuo greičiau stabdyti ir silpninti plataus masto pasikėsinimą į Sąjungos vertybes — pagarbą žmogaus teisėms bei teisinės valstybės principą.

Trečiadienį balsuodami Strasbūre Europos parlamento nariai 552 balsais už, 81 prieš ir 60 susilaikius pritarė Specialiojo komiteto išvadai, kad, stabdant pavojingą užsienio kišimąsi, būtina pasitelkti labai platų priemonių ratą, stiprinti visuomenės švietimą, žiniasklaidą, pilietinę visuomenę, skaitmeninės erdvės reguliavimą.  

Aišku, tai yra labai svarbūs dalykai. Balsavau už šį dokumentą ir iš esmės pritariu minčiai, kurią buvo galima užčiuopti anapus teksto bei kalbų salėje, kad geriausiai nuo dezinformacijos, kišimosi į kitų valstybių gyvenimą, visokios propagandos apsaugo demokratija ir laisvė.

Bet tada — nori to ar ne — pats dokumentas pasirodo ganėtinai pažeidžiamas, mat dažnu atveju kovai su dezinformacija Pranešimas siūlo pasitelkti daugiau reguliavimo ir institucinio spaudimo, kuris paradoksaliai siaurina demokratijos ir laisvės lauką.

Sosto principas

Ir dabar vėl grįžkime prie trijų hierarchų, nuo kurių pradėjau savo šios dienos pasidalinimą.

Kad ir ką man kas sakytų, nepatikėsiu, kad iš esmės analogiškos kardinolo S. Tamkevičiaus ir patriarcho Kirilo mintys gimė kažkokioje trečioje piktoje erdvėje, iš kur buvo mums permestos.

Tos mintys tokios vienodos, nes abiem atvejais jos gimė galvose religinių veikėjų, kurie remiasi savotišku sosto principu, kai kunigiška „tarnystė“ supainiojama su kunigiška „galia“.

Klerikalinė tokio mąstymo ir veikimo erdvė reiškiasi per karjerą, valdymą, o jo tiesioginė pasekmė — griežtumas ir, popiežiaus Pranciškaus žodžiais kalbant, „išskirtinis moralinis užsikirtimas dėl šešto (Dievo) įsakymo“[5].

Popiežius nuolat primena, kad „sunkiausios nuodėmės yra tos, kurios labiausiai „angeliškos“: puikybė, išdidumas, dominavimas… Ir mažiau sunkios yra tos, kurios mažiau angeliškos: liečiančios gerklę ar geismus. Susitelkiama į seksą ir visai neteikiama svorio socialiniam neteisingumui, apkalboms, šmeižtui, melui“.

Dezinformacija, kito žmogaus atmetimas, korumpuotos institucijos yra ne tiek kažkokių piktavalių iš išorės permestas blogis, kiek mūsų vidinė nestabili savastis.

Religinis mąstymas, tikėjimas yra tai, kas formuoja mūsų visų, net ir tų, kurie manosi neturį jokio sąryšio su tokiais esą naiviais dalykais, supratimą apie pasaulį ir daugelį reiškinių.

Ne institucine prievarta

Ar lengva paneigti Lietuvos kardinolo teiginį, kad Lietuva dar niekada nebuvo tokioje tragiškoje padėtyje, arba Italijos vyskupo verdiktą, kad Putinas gelbėja pasaulį nuo blogio imperijos, kurį sukurta JAV ir Europos Sąjungoje? Galima būtų pasitelkti daugybę faktų, kad tai absoliučios nesąmonės, bet — ir tai liudija tūkstančių metų istorija — jeigu žmonės nenorės tų faktų girdėti, tai tie faktai bus neverti skatiko.

Kovoti su dezinformacija galima tik individualiu lygmeniu, o ne institucine prievarta. Moraliniai kiekvieno žmogaus sprendimai tikrai daug svarbesni, nei bet kokie net patį baisiausią blogį suvaldyti bandantys dokumentai.

Jeigu „Delfi“ žurnalistai, paskelbę aną atvirai propagandinį ir tikrai ne jų redakcijoje (tai rodo ir autorės pavardė) gimusį kardinolo interviu, kitą dieną nepriklausomame interviu būtų kardinolo paklausę, kokie faktai ar reiškiniai rodo, kad Lietuvoje dabar baisiau nei prieš trisdešimt metų, ir kaip ten tas genderizmas žlugdo vertybes, kokias konkrečiai vertybes jis žlugdo ir išvis kaip kardinolas supranta tą genderizmą, dezinformacijos laukas būtų kiek susiaurėjęs.

Būtų atsiradę daugiau abejonės

Jeigu tie žurnalistai būtų tomis pačiomis temomis kalbėję su kitaip mąstančiais žmonėmis, jų tarpe ir kitais katalikais, dezinformacijos laukas būtų aižėjęs dar labiau. O mūsų protuose ir širdyse būtų atsiradę daugiau abejonės, kuri nuostabiai gražiai lydi kelyje kito žmogaus ir santarvės link.

Šiandien yra didelė šventė. Diena, kai atgavome laisvę. Tepavyksta mums ją apginti nuo savo pačių godumo ir ribotumo. Tada mūsų neįveiks niekas.

Šiandien tai puikiai rodo Ukraina.

[1]https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kardinolas-sigitas-tamkevicius-lietuvos-padetis-siuo-metu-yra-tragiska.d?id=89261223

[2] https://newsmaker.md/rus/novosti/proschenie-bez-spravedlivosti-est-kapitulyatsiya-i-slabost-patriarh-kirill-vyskazalsya-o-voyne-v-ukraine/ 

[3] https://www.americamagazine.org/faith/2022/03/07/vigano-ukraine-242526

[4] Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Lobbying in the 21st Century: Transparency, Integrity and Access, 2021 m., EBPO leidykla, Paryžius, adresu: https://doi.org/10.1787/c6d8eff8-en

[5] https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2019-10/popieziaus-pranciskus-klerikalizmas-yra-iskrypimas.html

Virusai ėdantys sankcijas

Sankcijos ilgai buvo vertinamos kaip nepakankamai efektyvus priešininko suvaldymo mechanizmas.

Geriausią paaiškinimą, kodėl sankcijos paprastai nepasiekia savo tikslo, galime gauti pasitelkę analogiją su antibiotikais. Jie išties veikia tik tuo atveju, kai pakankamai ilgai vartojamos stiprios jų dozės. Bet tada išlenda šalutiniai poveikiai.

Prasmę atkuria moralė

Dabar gyvename vadovėlinių tiesų perrašymo laikais. Jau gerus 15 metų aišku, kad visos tos gražios ir viską aiškiai sudėliojančios mikro ir makro ekonomikos paklausos pasiūlos kreivių diagramos turi tiek papildomų sąlygų, kad neturi prasmės.

Apie tai šimtus kartų aiškinau auditorijose, tik gaila, kad jos prastuose universitetuose vis dar kalamos į studentų ir net mokinių galvas.

Prieš šimtą metų gimusi ekonomika vis dar atrajojama vadovėliuose, o Lietuvoje, deja, atgaivinama net pernai partvirtintose mokyklinėse mokymo programose.

Vis dėlto ekonomikos tyrimų laukas grįžta prie savo keleto tūkstančių metų šaknų ir vėl vadinasi politine ekonomija. Politinė ekonomija remiasi aiškiai išgrynintomis tos ar kitos politinės grupės moralės normomis ir taip jungia ekonomiką su politika.

Kinta ne tik teorija. Kitaip vertinami ir ekonominiai veiksmai, tarpe jų sankcijos.

Prekyba karo nesustabdo

Kaip ir dauguma mūsų, su didžia pagarba Ukrainai stebiu jos kovas. Tai, kad Rusija išplės jau aštuonerius metus vykstantį karą į visą Ukrainą, buvo aišku gerą pusmetį.

Apie tai ne kartą kalbėjo daugybė analitikų ir politikų. Tai, kad minios klausė „taikos“ šauklių, kurie nuolat kalbėjo apie ekonominius ryšius (kitaip sakant savo pelnus, kaip tokių brolių vizbarų atveju) yra normalu: visada maloniau girdėti apie pelną, ypač jeigu naiviai tiki, jog juo bus pasidalinta.

Pastarosios dienos, kai paskelbtos iš esmės jokio precedento niekur ir niekada neturėjusios sankcijos (pabrėžiu, tai ne tik ir ne tiek ekonominės, kiek politinės sankcijos) pakeičia dar vieną pastaruosius apytikriai septynis dešimtmečius vyravusią paradigmą, jog tarpusavio prekyba sustabdo rimtų karinių konfliktų galimybę.

Kai Lietuva pyko (ir teisingai pyko), kad Vokietija stato nordstrymus, sąmoningai ar nesąmoningai buvo akcentuojamas Vokietijos pramonės godumas. Atseit, vokiečiams reikia rusų naftos ir jie, godulio apimti, nebemato rusų grėsmes.

Manau, kad toks paaiškinimas tikrai pernelyg primityvus.

Vokietijos politikai, remdami minėtą ir panašius projektus, rėmėsi naivia economics logikos pagimdyta prielaida, kad prekyba savaime pakerta karinio konflikto tarp prekiaujančių šalių šaknis.

Mąstoma, kad jeigu jau ryšiai labai tamprūs ir abipusiai naudingi, tai kas gi imsis juos kapoti. Toks mąstymas paremtas dvejomis giluminėmis klaidomis.

Pirma, naiviai tikima, kad žmogus racionalus ir jo veikimas nukreiptas naudos link. Panašus tikėjimas toks gilus, kad suvokiamas kaip kažkoks gamtos dėsnis.

Prisimenate, vos prieš kelias savaites mąstantys ir iš ateities perspektyvos procesus analizuojantys politikai buvo pašiepiami ir linčiuojami, nes esą sugalvojo kažkokią vertybinę politiką, kai reikia kalbėti apie verslo plėtrą ir jo naudas.

Politika visada vertybinė

Šiaip jau bet kam, kas mąsto, aišku, kad bet kokia politika yra vertybinė ir kitokia būti negali.

Tiesiog vieni politikai akcentuoja laisvę, demokratiją, įstatymo viršenybę — kitaip sakant taikaus sugyvenimo vertę, o kiti mano, jog vertybė yra matuojama pinigais.

Priešprieša „verslas“ versus „ kažkokios vertybės“, net jeigu tokiais terminais besimėtantys veikėjai patys to nesuvokia, gali būti sutraukta į formulę, už kiek parsiduosime ir kaip parduosime savo laisvę.

Taigi, kam jau kam, bet didelę paramą vizbarams pademonstravusiems lietuviams tikrai nederėtų pamokslauti vokiečiams.

Antra, ekonomiką į priekį stumiantis mąstymas linkęs tikėti, jog ir kita pusė mąsto panašiai. Jeigu jau aš bijau prarasti rinkas ir pelnus, tai ir kita pusė, akivaizdu, to visomis jėgomis stengsis išvengti.

Panašus mąstymas itin primityvus ta prasme, kad galios, statuso siekis, noras dominuoti žmonių bendruomenėse yra gerokai stipresnis, nei banalus materialinės naudos siekis.

Visos tos maslow ir panašios piramidės, kur pradedama nuo bazinių poreikių ir po to slenkama aukštesniųjų link, tėra grubi saviapgaulė.

Žmogus gerokai sudėtingesnis, ir jo gebėjimas aukotis yra neišmatuojamas, net jeigu teisindama save konformizmu persisunkusi minia ir akcentuos materialius dalykus. Tai dabar tūkstantąjį kartą žmonijos istorijoje demonstruoja Ukraina.

Tai demonstruoja ir demokratinių Vakarų valstybių vyriausybės nuo Europos Sąjungos ir Japonijos iki JAV ir Kanados.

Sukurti stiprią ES gynybos sistemą

Šiandien regime, kaip griūva dar vienas vulgarios ekonomikos mitas giliai įsišaknijęs būtent demokratinėse Vakarų visuomenėse, kad neverta manyti, jog politinio lauko žaidėjai sąmoningai pasirinks veiksmus, kurių kaina jiems bus labai didelė.

Visos valstybės, ir ypač Europos Sąjungos, kurios ryšiai su Rusija labai tamprūs, puikiai suvokia, kad gyvenimas Sąjungoje tikrai pasunkės ir tai, kas dešimtmečiais atrodė norma gali tapti (ir manau taps) prabanga.

Per labai trumpą laiką teks sukurti labai stiprią Europos Sąjungos autonominę gynybos sistemą bei kariuomenę.

Beje, apie tai kalbėjau ir prieš 2019 metų Europos parlamento rinkimus — tada tai sakiau vienintelė, ir net konservatoriai, istoriškai akcentuojantys NATO gynybinę sistemą, tada tokią poziciją labai kritikavo.

Dabar — tiesiog valandomis! — ji įsigali ne tik Europos Sąjungos institucijose bei Europos akademinėje bendruomenėje, bet ir valstybėse narėse.

Tokio žingsnio kaina visiems tikrai bus didelė, ką demonstruoja vien 100 mlrd. eurų, kuriuos savo kariuomenei stiprinti skyrė Vokietija.

Europos liaudies partijos grupė Europos parlamente, kuriai priklausau, pradeda reikalauti nutraukti bendradarbiavimą su Rusija bet kokios ginkluotės klausimu, kalba apie kuo skubesnį infrastruktūros, kuri leistų permesti karius į Rytų Europą, stiprinimą.

Nepriklausomos energetinės sistemos sukūrimas

Labai brangiai atsieis ir nepriklausomos nuo Rusijos energetinės sistemos kūrimas bei jos dujų ir naftos atsisakymas. Vien pernai Europos Sąjunga Rusijai už naftą ir dujas sumokėjo 100 mlrd. eurų, po 120 mln. eurų per dieną.

Jei vienas tankas kainuoja apytikriai 1,5 mln. eurų, o ukrainiečiai sakosi kasdien sunaikinantys 50 tankų, galime sakyti, jog per dieną mes Rusijos kariuomenę apginkluojame 30 naujų tankų. Be abejo, viskas gerokai sudėtingiau, bet susimąstyti verta.

Norint pristabdyti Rusijos puolimą Ukrainoje , o vėliau ir mūsų namuose, jau dabar privalu skelbti embargą Rusijos naftai ir dujoms.

Skamba neįtikimai? Na ką gi, dabar sakau jums ne tai, kas gimė mano galvoje, kartoju tai, kas trečiadienį kalbėta didžiausioje Europos Parlamento grupėje, žinomoje kaip labiausiai verslą remianti europinė centro partija.

Ir tai buvo sutikta jei ne palankiai, tai tikrai su supratimu. Net ir vokiečių delegacijos, kuri dar prieš keletą savaičių būtų tiesiog sukilusi. Ekspertų vertinimai rodo, kad atsargų išgyventi iki žiemos turėtų užtekti.

Embargo Rusijojs energetiniams ištekliams

Kol kas dalis Rusijos bankų, jų tarpe tokie gigantai kaip Sberbank nėra atjungti nuo SWIFT sistemos būtent todėl, kad būtų galima apmokėti Rusijai už energetinius išteklius.

Ir tai labai silpnina visą sankcijų paketą. Įvedus embargą, galima toliau plėsti ir bankinės sistemos užkardymą.

Taip pat kalbama, kad tuoj pat turi būti sustabdytas anglies iš Rusijos importas. Tam, kad nors dalinai būtų atkurtas balansas, ribotam laikui siūloma pasitelkti anglis iš Pietų Afrikos ir kitų pasaulio valstybių.

Nors itin griežtai prieš pasisako aplinkosaugininkai, ribotam laikotarpiui taip pat siūloma pasitelkti skalūnų dujas iš JAV, tokiu būdu mažinant priklausomybę nuo Rusijos dujų.

Siūloma, kad branduolinės jėgainės, kurios nepriklauso nuo urano ar Rusijos technologijų, turėtų būti naudojamas dar kažkokį ribotą laiką.

Kad ir kaip žiūrėtume, netvari branduolinė energetika, vertinant iš platesnės perspektyvos, tikrai tvaresnė nei Rusijos dujos, anglis ar nafta.

Kaina už laisvę

Siūlomos tolesnės sankcijos yra drastiškos, bet žinant, kad Rusija tikrai nesustos, jos anksčiau ar vėliau tikrai taps realybe.

Vyresnė Lietuvos karta dar pamena šaltą 1991 metų žiemą, kai nebuvo šilto vandens ir nuo šalčio geliančiais pirštais skalavome savo ir vaikų rūbus. Bijau, jog tai gali tekti patirti ir mūsų jaunimui.

Į gynybos sistemas ir energetinio sektoriaus transformacijas permesti pinigai nepasieks daugelio kitų verslų, per pastaruosius porą metų ir taip nukentėjusių nuo pandemijos, tad jų atsigavimas irgi užtruks.

Nemanykime, kad Rusijos agresijos kainą mokės tik Rusija.

Mokėsime visi — ir tiesiogiai kaip sumažėjusius finansų srautus, ir netiesiogiai, kaip jau dabar skaudžiai kandančios infliacijos prieaugį. Bet tai bus kaina už laisvę.

Laukia ir dar vienas, bene rimčiausias, išbandymas. Kai nuslūgs įtampa dėl Rusijos paskelbto karo, kai kasdieniai darbai palaipsniui mūsų galvose uždengs ukrainiečių didvyriškumo pavyzdžius, prabils tie ir tos, kurie aiškins, kad kenčiame ir mokame už svetimą karą

Kad tai mūsų neliečia. Kad priešas yra ne toks baisus, kaip karksi politiniai oponentai. Netikite?

Pasaulis jau kitoks

Kaip visokie girniai ir paluckai su vilijomis neatsiprašė tautos, už tai, ką kalbėjo vos prieš kelias dienas, taip ateityje sunkumams užklupus jie vėl aiškins, kad bėda ne autoritariniai Rusijos ir Kinijos (tai kitas, dar žiauresnis priešas), o politiniai oponentai. Ir išvargę žmonės jais tikės. Baisiausia, kad tai vyks visoje ESe ir ne tik. Pasiruoškime kitokiam pasauliui.

Pasiklydę vertime

Kitą savaitę praleisiu Lietuvoje. Laukia daug darbų. Pirmadienį su Žinių radijo laidų vedėja kalbėsiu apie tai, kas skauda, — moterų teises Lietuvoje, kylančią pigios populistinės politikos bangą ir tai, ką reiškia būti politiku, kuris aiškiai deklaruoja, kad tikėjimas Kristumi yra jo gyvenimo ramstis.

Antradienį ryte — jau 9 val. spaudos konferencija ir renginys Seime. Dalinsimės mintimis apie klerikalizmą, kuris žudo tikėjimą, ir ypač socialinį Bažnyčios mokymą. Kartu su Seimo nariu Andriumi Navicku esu šio renginio organizatorė. Apie tai, kas man ypač įstrigs į galvą ir širdį, būtinai padarysiu specialų įrašą, gal kaip Velykų dovaną sau ir jums.

Marios besmegenių politikų

Po to pavakare KK2 penktadienio laidos filmavimas. Kalbėsime apie darbo Seime išvirkščią pusę ir tikrai skandalingai mažus Lietuvos parlamento narių atlygius už beprotiškai sunkų, įtemptą ir labai atsakingą darbą.

Mano galva, ir tai ne kartą esu sakiusi, būtent maži atlygiai į Seimą pritraukia marias besmegenių politikų, kurie paskęs bet kurioje nors šiek tiek rimtesnėje diskusijoje, o visas jų darbas — rankutes už vaduką pakilnoti. Šią laidą LNK turėtų rodyti artimiausiu metu.

Ketvirtadienį bus dar vienas didelis renginys — MO muziejuje svarstyme apie vėžio inspiruotas baimes ir apie tai, ką tos baimės reiškia visuomenei ir tiems, kurie susiduria su šia liga.

Trečiadienį — širdį raminantys pokalbiai su draugais Knygų klube. Kalbėsime apie išskirtinę knygą — neseniai mirusio rabino ir filosofo-išminčiaus Jonathano Sackso knygą „Moralė“. Šeštadienį, vasario 26 dieną 17 val., apie ją kalbėsiu ir Knygų mugės renginyje. Kviečiu ateiti, nes tikrai knyga kupina prasmės: gaudyti mintis ir bandyti suvokti save tikėjimo, istorijos ir politikos prieštarose gali būti sukrečianti patirtis, jeigu nebijome žvelgti į savo vidų.

Aštrus kalbėjimas

Rabinas J. Sacksas knygoje tiesiogiai ir netiesiogiai sako, kad mums visiems reikia vilties, o ne pykčio politikos. Protas sako, kad privalau sutikti, juolab to paties moko ir Kristus. Bet netiki mano širdis vilties politika, — pernelyg dažnai ji virsta tiesiog etiketu aprėdyto malonių žodžių srauto tuštuma.

Vilties politika galima tik etikos, o ne etiketo rėmuose. Ten, kur net skurdą bandoma įveikti materialinėmis priemonėmis, o ekonomikos pamokos mokykloje vertinant iš vaiko ateities perspektyvos laikomos nepalyginamai svarbesnės, nei etikos, skurdas buvo ir liks nenugalimas.

Geriausiu savo kaip politikės bruožu laikau tiesų aštrų kalbėjimą, už kurį manęs jau daugybę metų taip nekenčia minios. Net mano paskyroje visokie buduliai ir jiems prijaučiančios ponios širsta išgirdę, ką apie juos manau. Ar būtų geriau, jeigu kalbėčiau mandagiai ir meluočiau, kad jie man įdomūs ir svarbūs, nors akivaizdu, jog jie tėra pikti ir dėl savo klaidų kitus kaltinantys žmonės?

Net porą kartų perskaičius knygą galiu pasakyti, kad „Moralės“ autorius manęs neįtikino, jog vilties kalba gali įveikti tikrus skaudulius. Pabrėžiu, kalbu apie politinius, bendruomenių sutarimus, o ne išties santykinai lengvai sprendžiamus ekonominio skurdo ar infliacijos klausimus. Kai mušama senutė, niekinama nuskriausta moteris, tyčiojamasi iš žmogaus, nes kažkam atrodo, kad jis neturėtų demonstruotis, aš ir toliau kalbėsiu aštriai ir net grubiai.

Neįdomu, ką veikia politikai

Tokia tad bus „politikos nuobodos su labai ribotais intelekto ir energijos ištekliais“, kaip neseniai mano ir keleto kitų kolegų darbą apibendrino „Verslo žinios“, savaitė.

„Verslo žinias“ šių dienų kontekste prisiminiau ne atsitiktinai ir tikrai ne todėl, kad jų pabrėžtinai niekinanti diagnozė būtų mane nustebinusi. Nei jiems išties įdomu, ką realiai veikia politikai, nei jie suvokia darbų, kurie neneša lengvai išmatuojamos finansinės naudos, prasmę. Tai tiesiog klasikinė nišinė, konkrečiai visuomenės grupei skirta žiniasklaidos priemonė, pašaukta padėti verslo bendruomenei nepaskęsti labai dideliame informacijos sraute.

Atsakyti į klausimą, ar joms pavyksta su ta užduotimi susidoroti, sudėtinga, nors su menkomis pertraukomis tą leidinį skaitau nuo pats jo atsiradimo. Bent jau aš, jeigu imčiausi verslo, tikrai ieškočiau ir kitų informacijos šaltinių. Beje, per tuos 15 metų, kai gyvenau iš verslo, tikrai sprendimus dariau remdamasi kita ir kitokios prigimties — visų pirma sociologinės, informacija. 

Nuoširdžiai sakau: labai retai „Verslo žinių“ tekstuose radau ir randu kokios nors netikėtos gilesnės informacijos, kuri pateiktų platesnį kontekstą. Dar rečiau tekstas sudėliotas taip, kad, jį perskaitęs, tą ar kitą reiškinį pamatai iš naujos, netikėtos perspektyvos.

Kadangi šis leidinys yra tik vienas iš daugybės mano nuolat sekamų ir analizuojamų verslo ir ekonomikos žurnalų, jaučiuosi turinti teisę lyginti. Aiškiai matau skirtumą tarp jų ir, tarkime, „The Economist“, „Foreign Affairs“, „New Yorker“, TVF apžvalgų ar net lietuviško IQ.

Savireflekcijos svarba

Priešingai nei kiti paminėti žiniasklaidos kanalai, „Verslo žinios“ yra įstrigusios XX amžiaus pabaigos intelektualinėje paradigmoje, kad verslas ir tik verslas kuria pasaulį, o visokie politikai, darbininkai ar menininkai tėra savotiški verslo išlaikytiniai, tad natūraliai privalo visą savo veiklą orientuoti verslo link.

Konceptas tiek primityvus ir tiek daug kartų išjuoktas bet kurioje mąstančioje auditorijoje, kad nejauku net kartoti argumentus, pakertančius tokią sampratą. Šaržuodama tiesiog paklausiu, ar tikrai norime pelno siekiu persunktų kunigų, gydytojų, mokytojų ar politikų? Ką tokiu atveju reikštų pelnas? Sveikatą, išsilavinimą (nepainioti su žiniomis), paklusnumą?

Beje, o kokia yra žurnalisto darbo prasmė? Informacijos sklaida? Nuomonės formavimas? Leidinio skaitytojų pamaloninimas, kuriant informacinį burbulą daugiau mažiau šališkai renkant informaciją? Kiek tame darbe svarbi rašančiojo savireflekcija ir gebėjimas suvokti savo žinojimo ir intelektualines ribas?

Šiuos klausimus kasdien sau užduodavau ir tada, kai buvau žurnalistė, ir tada, kai trumpą laiką rašiau tuos pačius „Verslo žinių“ vedamuosius, užduodavau juos sau eidama į klasę ir auditoriją, kaip ir dabar kasdien apie tai mąstau.

Kaltė primetama visiems

Šio teksto pabaigoje rasite šių metų sausio 31 dienos „Verslo žinių“ redakcinės skilties tekstą. Po kiekvienu savo vedamuoju leidinys paaiškina, jog jis esąs redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas rašinys, atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas.

Belieka pasvarstyti, o ką aptariamas vedamasis papasakoja skaitytojui apie „Verslo žinių“ redakcijos nuostatas bei tai, kaip jie vertina ir tikrina faktus.

„Verslo žinios“ teigia, kad „didelės dalies Lietuvoje išrinktų narių beveik negirdėti – jie, nepaisant išdalintų garsių pažadų, pernelyg nesivargina ir tiesiog gerai leidžia laiką.“

Kaip įprasta, kai mažai supranti ir nesidomi bei tingi pasiaiškinti, kalbi apskritai. Paskelbus, kad kalbi ne apie visus, o tik „didelę dalį“, tuo pačiu sukuri paradoksalią prieštarą, kai, neįvardinus konkrečiai, kaltė primetama visiems.

Nuoširdžiai prisipažinsiu, aš tikrai gerai Briuselyje ir Strasbūre leidžiu laiką, nes man labai įdomi politika, o darbas patinka.

Nežinau, ar mano išdalinti pažadai buvo garsūs (kaip ir tai, ką konkrečiai „Verslo žinios“ laiko garsiais pažadais), bet aš visus SAVO pažadus kasdien dirbdama tikrai ne po 8 valandas, bet gerokai ilgiau, vykdau.

Nespėta pasidomėti

Pagrindinis mano pažadas, kurį kartojau visoje Lietuvoje — kiekvieną savaitę atsiskaityti už tai, ką darau, kaip vertinu procesus ir aiškinti, kaip verdama politikos sriuba ir kodėl europinė politikos darbotvarkė tokia svarbi Lietuvai. Tai tikrai vykdau: įrodymas gali būti vien tas faktas, kad šiandien apie tuos ar kitus europinės politikos aspektus su jumis kalbuosi jau 70-tąjį kartą.

„Verslo žinių“ vedamojo rašytojai ar rašytojui tiesiog priminsiu ir tą faktą, kad savo tekstus rašau labai kruopščiai tikrindama faktus ir šaltinius, o jie nepasivargino pasiaiškinti net labai lengvai pasiekiamų faktų.

Tarkime, nors redakcinėje skiltyje ir sutinkama, jog tie europarlamentarai, kurie turi įtakingas pareigas didžiausiose politinėse grupėse, gali labai rimtai paveikti europinę darbotvarkę, bet nepaminama, kad Rasa Juknevičienė yra didžiausios Europos Parlamento politinės grupės vicepirmininkė užsienio politikos klausimais. Tai tikrai išskirtinai aukštas postas.

Kiek žinau, paklausus „Verslo žinių“, kodėl buvo nutylėtas šis faktas, sulaukta atsakymo, jog nespėta pasidomėti. Manau, nespėta pasidomėti ir daugeliu kitų atvejų, tad visas tekstas tampa panašus į kaimo bobučių raudas apie tai, kad visi politikai „vagiai“.

Verslui turi tarnauti visi ir visos?

Tai, kad „Verslo žinių“ įžvalgų gylis tikrai panašus į eilinio gyvenimu nepatenkinto piliečio suvokimą, rodo ir nepamainoma tokiems atvejams nuoroda į didelius atlygius ir būsimas geras pensijas, kurios, be abejonės, neužtarnautos.

Atlygiu ir būsima pensija esu tikrai patenkinta, bet, priešingai vedamojo autoriaus implicitinei nuojautai, jaučiuosi tuos pinigus uždirbanti sunkiu kasdieniu darbu. Ir tai tikrai galima pasakyti apie didelę daugumą šios kadencijos Europos Parlamento narių.

Vis dėlto iš esmės labai nedidelio tiražo ir menką politinę įtaką turinčio leidinio (kalbu atsakingai ir pagalvojus) nuomonė apie Lietuvos europarlamentarų darbą manęs būtų nesudominusi tiek, kad ją nagrinėčiau, jeigu ne vienas tikrai simptomiškas faktas.

„Verslo žinios“ tarnauja verslui. Jis tai deklaruoja, ir tai puiku. Bet tai, kad šis leidinys galai žino kodėl galvoja, jog verslui turį tarnauti visi ir visos, tarp jų ir europarlamentarai, yra mažų mažiausia primityvi mąstysena.

„Verslo žinios“ nėra pajėgios suvokti, kad politikai nėra tie, kurie techniškai aptarnauja konkrečias interesų grupes. Ir būtent tai rodo jų pačių intelektualinio įgalumo laipsnį.

Eidama į rinkimus sakiau, ir dabar kartoju, kad einu atstovauti tiems, kuriems brangi Europa, jos vertybės, žmogaus teisės.

Ne per pinigų prizmę

Kasdien kiekviena proga kalbu ir balsuoju už tai, kas, mano galva, gerokai daugiau nei verslų pelnai — už visų žmonių lygybę, moterų teises, kovą su smurtu artimoje aplinkoje, prieš socialinius stereotipus.

Kovoju ir prieš tai, kad pasaulis būtų regimas tik per pinigų prizmę. Šie klausimai ypač aktualūs postsovietinėje erdvėje. Taip elgsiuosi ir ateityje.

Vokietijos krikdemai keičia kryptį?

Šią savaitę įdomiausia buvo gyvai pamatyti ir išgirsti naująją Vokietijos „Merkel“ — Friedrichą Merzą, kuris trečiadienį prisistatė Europos liaudies partijų grupės posėdyje.

Išgirdus, kad bus kalbama apie žmogų, kuris perėmė buvusios ilgametės Vokietijos lyderės darbus, pirmiausia į galvą šauna Olafo Scholzo pavardė. Esame linkę Angelą Merkel visų pirma prisiminti kaip Vokietijos kanclerę, tad pagal pareigas ir dabar atrodo, kad visus jos darbus perėmė Vokietijos socialdemokratų partijos lyderis.

Žengė žingsnelį atgal

Vis dėlto ne mažiau svarbios buvo kitos jos pareigos, kurios galiausiai ir lėmė tai, kad ji ilgus metus vadovavo Vokietijos vyriausybei.

Aštuoniolika metų — nuo 2000-ųjų iki 2018-ųjų pabaigos — A. Merkel buvo Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos pirmininkė.

Prieš trejetą metų jos pareigas perėmė kita energinga politikė, Vokietijos spaudoje vadinta net mažąja „merkel“ — Annegret Kramp-Karrenbauer. Tiesa, nors abidvi buvo laikomos centristėmis, ieškančiomis labiau subalansuotų sprendimų, pastaroji buvo griežtesnės politikos Rusijos atžvilgiu šalininkė, nepritarė „Nord-Stream -2“ projektui.

Prieš metus A. Kramp-Karenbauer pakeitęs Arminas Laschetas užsienio politikos srityje žengė žingsnelį atgal. Jis pareiškė, kad tiek su Rusija, tiek su Kinija privalu kalbėtis daugiau, o ne mažiau. „Atskirkime sritis — kai reikia prekiauti, žmogaus teisės nebe tokios svarbios“, — nuolat kartojo A. Laschetas.

Jis taip pat kalbėjo apie tai, kad Europos Sąjungai stinga strateginio mąstymo ir ji turėtų aiškiau pozicionuoti save dabartiniame globaliame pasaulyje. Tiesą sakant, kas konkrečiai turėta galvoje, iki galo nebuvo aišku.

Po to, kai praėjusį rugsėjį A. Lascheto vedami vokiečių krikdemai pralaimėjo rinkimus, jis atsistatydino.

Gali išlošti Europos lyderių ūgio varžytinėse

Tai atvėrė duris F. Merzui, kuris po poros nesėkmingų bandymų 2018-ais ir 2021 metų pradžioje įveikti savo konkurentus antrame ture, galiausiai tapo sąjungos lyderiu. Iš apytikriai 250 tūkstančių sąjungos narių, kurie dalyvavo rinkimuose, 62 proc. savo balsą atidavė F. Merzui. Bendrai Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai priklauso apie 400 tūkst. narių.

Sąjungos pirmininko pareigas jis pradėjo eiti vos prieš keletą dienų — šių metų sausio 31-ąją.

Nors dabar Vokietiją valdo šviesoforo koalicija — socdemai kartu su žaliaisiais ir liberalais, o krikdemai yra opozicijos partija, tačiau šios sąjungos vaidmens bendrame ES politiniame žaidime tikrai nevalia nuvertinti. Būtent todėl partijos lyderio nuostatos svarbios ne vien europinės politikos ir geopolitiniame kontekste, bet ir vertinant iš Lietuvos perspektyvos.

F. Merzas politikoje yra jau labai seniai. Jis yra buvęs Europos Parlamento narys, dirbo Bundestage, užėmė įvairius politinius ir biurokratinius postus. Pastaruoju metu iki perimdamas sąjungos lyderio pareigas buvo stambios korporacijos teisininkas.

F. Merzas laikomas labiau dešinės pakraipos politiku. Jo socialinės pažiūros konservatyvios, o ekonominė politika aiškiai proversliška. Jis ir jo rėmėjai kaltino A. Merkel, kad ji esą partiją pasuko pernelyg kaire linkme. F. Merzo oponentai nevengia priminti jo patronuojančių elitistinių nuostatų bei ne kartą anksčiau skelbtų reakcingų pažiūrų.

Beje, naujasis Vokietijos krikdemų lyderis gali išlošti ir Europos lyderių ūgio varžytinėse: būdamas 1,98 cm jis net 6 cm aukštesnis už savo ūgiu labai besididžiuojantį Lietuvos prezidentą.

Įspūdis buvo kitoks

Jau anksčiau sukaupta informacija tik dar labiau aštrino mano susidomėjimą, vis dėlto bendras asmeninis įspūdis buvo kitoks, nei susidarė iš žiniasklaidos pranešimų. Tarkime, tikrai negalėčiau patvirtinti, jog kalbėjo itin konservatyvus dešiniųjų pažiūrų politikas.  

Jau pirmoji jo mintis, kad „kuo greičiau susiorientuoji, kaip dirbti opozicijoje, tuo greičiau tą opoziciją palieki“ leido manyti, kad F. Merzas kalbės apie ateitį. Mano prognozė iš esmės pasitvirtino.

Pristatydamas savo, kaip partijos lyderio, veiklos gaires, jis akcentavo socialinius klausimus, klimato kaitą, saugumo politiką, ir ypač saugumo bei ES politinio veikimo sąsajas bei prieštaras. Jis pabrėžė, jog tai, kad dvi savo teritorija didžiausios Europos valstybės — Rusija ir Ukraina yra išskirtinai pavojingos konfrontacijos būsenoje, tampa tikru galvos skausmu visai Sąjungai.

Remdamasis rimtu įdirbiu JAV verslo ir politinio elito sluoksniuose, kurį įgavo per pastaruosius darbo versle metus, F. Merzas pakartotinai pabrėžė tai, kad JAV jau nebenori būti pasaulio policininkas.

Jo nuomone, JAV politinės preferencijos kinta, ir ši šalis, bent jau kelis artimiausius dešimtmečius, tikrai neketina vėl imtis pasaulio lyderio vaidmens daugelyje sričių, tarp jų ir saugumo klausimais.

Trypčiojimas nepateisinamas

Tuo pačiu metu vis stipresnes pozicijas, taip pat ir Europoje, užima Kinija.

Esant tokiam kontekstui, pasak F. Merzo, ES abejojimas ir trypčiojimas vietoje, kalbant apie Sąjungos vaidmenį saugumo klausimais, yra istoriškai nepateisinamas. „Jeigu sprendimai vėluos, pralaimėsime“, — sakė vokiečių politikas.

Atsakydamas į daugybę Europos liaudies partijų grupės narių klausimų, F. Merzas dar aiškiau išdėstė savo nuostatas ir politines preferencijas. Toliau aš bandysiu ganėtinai tiksliai pateikti klausimus ir prelegento atsakymus.

Atsakydamas į estų europarlamentaro klausimą, kaip iš saugumo perspektyvos reikėtų vertinti „Nors Stream 2“ projektą, F. Merzas, priešingai nei A. Merkel, akcentavo, jog „Nord Stream-2“ yra ne verslo, o politinis projektas.

„Prieš pradedant statyti dujotiekį, reikėjo sau atsakyti į klausimą, ką statome?“, — aiškino politikas. Paminėjęs, kad šis projektas, įvertinus tai, jog uždaromos branduolinės jėgainės bei atsisakoma iškastinio kuro, Vokietijai esąs labai svarbus, jis vis dėlto nedviprasmiškai patvirtino, kad dujotiekis negalės būti naudojamas, jeigu kils saugumo problemos. Jo manymu, panašūs projektai privalo būti vertinami visos Europos kontekste.

Socialinė politika — narių kompetencijos klausimas

Jis taip pat neigiamai įvertino dabartinės Vokietijos vyriausybės sprendimą neleisti Estijai perduoti ginklų Ukrainai. Pasak F. Merzo, negali būti, kad Ukrainai ginkluotis padės viena Vokietija, bet atmesti net galimybę perleisti iš Vokietijos prieš trisdešimt metų Estijos gautą jau tada pasenusią, dar Sovietų Sąjungos okupuotoje Vokietijos dalyje naudotą ginkluotę, yra nesąmonė.

Priešingai nei plačiai rašoma, bent jau susitikimo metu nepasitvirtino ir tai, jog F. Merzas yra skeptiškas aktyvios socialinės politikos atžvilgiu.

Jo nuomone, Vokietijai derėtų savo modelį padaryti labiau atsakingu ir geriau proteguoti pasaulyje. Jis aiškino, jog būtina aiškiau apibrėžti, kokie socialinės politikos klausimai ypač svarbūs visiems europiečiams, tiesa, atmetė socialistų remiamą socialinės politikos visoje Europoje niveliavimo kelią.

Socialinė politika yra šalių narių kompetencijos klausimas, ir taip turi išlikti, sakė F. Merzas. Ši jo pastaba, kaip ir ganėtinai aiškiai atmesta idėja dėl vienodo minimalaus atlygio visoje Europos Sąjungoje, sulaukė salėje sėdėjusių politikų aplodismentų.

F. Merzo nuomone, du pagrindiniai 2024 metų Europos Parlamento rinkimų klausimai bus klimato kaita ir saugumas. Pereinant prie iškastinio kurio atsisakymo klimato klausimai tik aštrės, ir būtina ieškoti subalansuotų sprendimų, dėstė politikas.

Tiesa, jis nepatikslino, kurie veiksniai — klimato kaita ar ekonomikos augimas turi dominuoti ir lemti galutinį sprendimą.

ES negali būti trečia galia

Paklaustas, kas turėtų lemti prieštaroje tarp ekonominės naudos, kurią teikia prekyba, ir žmogaus teisių padėties prekybos partnerio valstybėje, F. Merzas labai aiškiai pasisakė už tai, jog normalūs prekybiniai santykiai galimi tik su tomis valstybėmis, kurios pripažįsta religijos laisvę ir žmogaus teises.

Mano galva, išskirtinai svarbus buvo ir jo atsakymas į Portugalijos europarlamentaro klausimą dėl ES ir NATO santykių saugumo srityje.

F. Merzo nuomone, konflikte tarp JAV ir Kinijos ES jokiu būdu negali būti trečia galia, kuri pretenduoja užimti balansuojančią padėtį. ES yra ir privalo būti JAV pusėje. Pasak jo, jeigu nekovosime kartu su JAV, mes pralaimėsime.

JAV išgyvena labai rimtus vidinius socialinius kataklizmus, aiškino F. Merzas, ir vidinių tos šalies konfliktų pabaiga tikrai nėra aiški.

Atveriamas naujas pasaulio istorijos skyrius

„Dabar atveriamas naujas pasaulio istorijos skyrius, ir tik po gero dešimtmečio galėsime matyti ir įvertinti, kokius laikus išgyvename“, — sakė F. Merzas. Vis dėlto jis tvirtino, kad priešprieša arba NATO, arba Europa, yra netinkama.

Beje, absoliučiai visos Lietuvos partijos, išskyrus „Traukinį“, prieš Europos Parlamento rinkimus aiškino priešingai ir teigė, jog ES nereikia jokios savarankiškos gynimo politikos, nes esą „nereikia dubliuoti Europos Sąjungos ir NATO“. Taigi man tikrai buvo malonu išgirsti, kad Vakarų politikas mąsto panašiai.

Pasak vokiečių krikdemų lyderio, Europa pati privalo būti atsakinga už savo saugumą, tad būtina kaip įmanoma greičiau formuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką.

Jo nuomone, privalu kaip galima sparčiau atsisakyti vienbalsiškumo principo: jeigu kiekviena šalis net saugumo klausimais turės veto teisę, tai mes tiesiog neteksime Sąjungos.

Šitam irgi labai pritarčiau.

ES plėtra silpnina

F. Merzas skeptiškai vertina tolesnę ES plėtrą, kuri, pasak jo, ne tik prideda, bet ir silpnina. 

Kol kas sudėtinga spręsti, kaip toliau  pakryps F. Merzo karjera ir jo pažiūros, bet bent jo minėtos užsienio politikos gairės man absoliučiai priimtinos ir visiškai atitinka mano jau ne kartą formuluotas mintis dėl geopolitinių įtampų, JAV, Kinijos ir ES vaidmens.

Kovos su vėžiu diena primena būtinybę kovoti ir su šios ligos stigmatizavimu

Šiandien, penktadienį, minime kovos su vėžiu dieną, kurią Paryžiuje 2000 metų vasario 4 dieną įsteigė žmonės, susirinkę į Pasaulinį kovos su vėžiu naujajame tūkstantmetyje kongresą.

Jos tikslas aiškus — skatinti žmones tikrintis, kurti vis tikslesnius ligos aptikimo ir veiksmingesnius gydymo metodus. Tokiu būdu tikimasi labai sumažinti sunkių atvejų bei mirčių nuo šios ligos skaičių.

Stabdyti stigmatizavimą

Kovos su vėžiu diena taip pat skirta kovai su klaidinančia informacija apie šią ligą. Primenama, kad reikia būti sąmoningesniems ir stabdyti šia liga sergančių žmonių atskirtį ir vis dar paplitusį ligos stigmatizavimą.

Modernus tūkstantmetis — moderni ir pagalba. Šią dieną socialiniuose tinkluose įprasta psichologiškai remti sergančius. Tarkime, viešai skustis plaukus, taip padrąsinant dėl chemoterapijos plaukų netekusius ligonius.

Būtent kova su vėžio stigmatizavimu man, su vėžio diagnoze gyvenančiai jau pustrečių metų, dabar atrodo net svarbesnė už modernius vaistus. Ypač tai pajutau Lietuvoje.

Diagnozę „krūties vėžys“ išgirdau 2019 metų rugpjūtį, vos pradėjusi man tikrai labai įdomų darbą Europos Parlamente. Kaip ir dauguma, išsigandau ir pasimečiau. Tačiau dėl ramios artimųjų reakcijos ir jų skatinimo nebijoti, pasitikėti gydytojais ir tiesiog gyventi toliau, gydytis buvo gerokai lengviau nei iki tol įsivaizdavau.

Net tai, kad likau visiškai plika jau po pirmos chemoterapijos procedūros, pasirodė ne taip baisu, kaip maniau. Priešingai, mano plika galva patiko ir mano kirpėjai, ir man pačiai.

Ramiai reaguoti į piktas replikas

Netekusi plaukų pasijutau net labiau savimi, nei anksčiau. Kaip matote, iki šiol nešioju labai trumpą šukuoseną ir kasdien ryte žiūrėdama į veidrodį padėkoju Dievui už tai, kad taip gražiai baltai nudažė mano galvą. Nudažė gražiau, nei bet kokie brangiausi dažai.

Po dešimties gydymosi mėnesių išgirdau: jums remisija. Per tą laiką, kuris diena iš dienos buvo skirtas vėžiui iš kūno pašalinti, keblesnis pasirodė tik vienas momentas: chemoterapija ir švitinimas sutapo su griežtu karantinu, kai kovido baimė visus procesus apaugino galybe šalutinių atsargumo priemonių.

Vis dėlto per visą ligos, sveikimo ir dabartinį remisijos (kitaip sakant, laiką, kai nesergu, bet negaliu ir galutinai vadintis sveika) laikotarpį aiškiai supratau vieną dalyką, kurio tikrai nesitikėjau.

Kai mano liga tapo vieša paslaptimi, sulaukiau daugybės reakcijų — nuo linkėjimų greičiau pasveikti iki vilčių, kad greit numirsiu ir pagaliau nebetrukdysiu.

Viešumas mane išmokė itin ramiai reaguoti į visas pastabas, tad džiugias pykčiukų replikas, kad gavau, ko nusipelnau, praleidau pro ausis. Buvau tikra, kad negali žmogus 21 amžiui jau rimtai įsibėgėjus vis dar manyti, kad vėžys yra bausmė už prastą charakterį.

Nekliedėti apie Dievo bausmes

Palaipsniui pradėjo vertis kita, paralelinė tikrovė. Asmeninė patirtis padėjo suvokti, kad ši liga Lietuvoje regima kaip kažkokia išskirtinė — apgaubta gėdos, baimės, kaltės šydu.

Tad ir bijomasi jos labiausiai. O tai reiškia, bijoma dalyvauti prevencijos programose, netikima, kad ligą galima įveikti, vengiama gydytis, linkstama klausyti visokių ciberžolių pranašų ir šamanų, badaujama tuomet, kai chemoterapijos ir ligos nualintam kūnui labiausiai reikia jėgų.

Kodėl mus ištinka vėžys labai tiksliai, matyt, negali pasakyti niekas. Nesu gydytoja, ir tikrai neaiškinsiu, ko neišmanau. Nors, manyčiau, jog net geriausi gydytojai nedrįsta labai tiksliai įvardyti, kas tuo ar kitu konkrečiu atveju inspiravo onkologinę ligą.

Vieną dalyką žinau tikrai. Norėdami pasveikti privalome remtis mokslu, o ne kažkokiomis mistinėmis sapalionėmis ar kliedesiais apie Dievo bausmes.

Kaip viduramžiais Dievas nesiuntė mums maro už blogus darbus, taip ir dabar nesiunčia vėžio. Net jeigu kaimynė tiki, kad ligą gavote dėl to, kad esate apimti absoliutaus blogio, tai nėra tiesa. Šiek tiek ironizuodama, tai galiu paliudyti ir kaip žmogus turintis religijos filosofijos magistro laipsnį.

Suserga ne šiaip sau

Kartoju, baisu, bet tikrai galybė žmonių Lietuvoje tiki, kad vėžiu žmonės suserga ne šiaip sau. Jie nepajėgūs suprasti, kad vėžį gali inspiruoti aplinka, genetika, fiziologija, tiesiog atsitiktinumas.

Tokie žmonės atvirai kliedi, kad vėžys yra bausmė. Vis laukiu, kad jie galiausiai pasakys, jog vėžininkų net gydyti neverta, juos stačiai reikia siųsti į perauklėjimo stovyklas.

Kiekvieną savaitę koks nors budulis ar šiaip pavydo apakinta ponia iš visokių maršistų gaujų (kartoju, normalūs žmonės po baubiančios minios maršus nevaikšto) man būtinai parašo, kad Dievas mane baudė liga, nes esu bjauri.

Kaip tikintis ir praktikuojantis žmogus esu visiškai rami: Dievas mane myli ir tai man kasdien patvirtina kiekviena džiugesio kupina nauja diena.

Vis dėlto patirtis leidžia teigti, kad tokia nuostata nėra vyraujanti. Priešingai, tai greičiau išimtis. Gydymasis suvedė su daugybe žmonių ir patyriau, kad daliai jų tokios visokių niekingų žmonių kalbos įstringa ir apnuodija gyvenimus.

Nedrįsta pasisakyti sergančios

Labai baisu klausyti moterų, kurios net artimiausiems žmonėms nedrįsta pasisakyti sergančios krūtų ar gimdos vėžiu. Kai kurios net atsisako gydymo, manydamos, jog taip parars savo moteriškumą.

Bene tragiškiausią liudijimą girdėjau iš vienos moters, kuri dėl savo ligos neginčijo vyro teisės įsitaisyti moterį „malonumams“, nes ji jau esą tapo nebetinkama, vis dėlto guodėsi, kad jai labai skaudu.

Tradicionalistai bijo Stambulo konvencijos it velnias kryžiaus, bet drąsiai užkrauna tą kryžių ant sergančių moterų.

Būtent tą dieną, pritrenkta tos moters skausmo, jos tikėjimo kažkokias „tradiciniais“ kliedesiais apie žmonių santykius, apsisprendžiau, kad nuo šiol visur, kur tik įmanoma, kalbėsiu apie savo ligą.

Kalbėsiu ir akcentuosiu gražias ligos patirtis, kurių buvo ir yra tikrai daug — puikūs Nacionalinio vėžio instituto gydytojai, itin mielos slaugės, kurios per kelias sekundes mano delnuose sugebėdavo rasti dar vieną vietelę, kur galima lašinti vaistus, nors jokių venų rankose jau seniai nebesimatė.

Tėra liga

Kalbėsiu apie tai, jog moteris nėra jos krūtys ar gimda, ji yra mylintis — kartais liūdnas, kartais linksmas žmogus, ir joks vėžys niekada neatims jos tikrojo moteriškumo.

Lietuvos visuomenei laikas atbusti ir suprasti, kad vėžys nėra nei mirties nuosprendis, nei gėda. Tai yra tik liga. O kadangi tai liga, tai ji turi būti gydoma, o sergantys žmonės nelaikomi raupsuotaisiais.

Su vėžininkais privalu kalbėti kaip su bet kokią kitą ligą pergyvenančias žmonėmis: atjausti, jei prašoma pagalbos, padėti ir moraliai paremti.

Visi kartu turime siekti, jog kuo greičiau ateitų tas laikas, kai bus gėda ne vėžiu sirgti ar dėl ligos netekti plaukų ar krūtų. Priešingai, didelės visuotinės paniekos sulauks tas, kas pabrėžtinai vengs vėžiu sergančio žmogaus ir jį žemins.

Rimtą šuolį pertvarkant mąstymą turi padaryti ir žiniasklaida, kuri vis linkusi išskirtinai pabrėžti būtent onkologines diagnozes.

Kai žurnalistai sužinojo apie mano ligą ir paklausė, ar jų turima informacija yra tikra, ramiai patvirtinau, kad tikrai sergu krūties vėžiu. Tai, kad ramiai pripažinau savo ligą, sukėlė žurnalistės nuostabą.  

Šitas mano įrašas yra ne tik priminimas, jog vėžys tėra liga, bet ir kvietimas vasario 24 dieną 15 val. jungtis prie renginio, kurį globoja Europos Parlamento Liaudies partijų grupė.

Įspūdingas pranešėjų būrys

Renginys „Vėžys tik liga“ skirtas pristatyti Europos Sąjungos Kovos su vėžiu planą. Pagrindinis akcentas bus skirtas įveikti vis dar gajus socialinius mitus, kad vėžys neišvengiamai reiškia mirtį, o eilinis žmogus, susirgęs onkologine liga, negali gauti modernios pagalbos.

Renginys vyks MO muziejuje Vilniuje, ir jeigu tik tuo metu bus leidžiama — bus galima dalyvauti ir fiziškai. Pokalbius transliuosime ir socialiniuose tinkluose, apie tai, kaip konkrečiai jungtis, — skelbsime vėliau.

Renginio pranešėjų būrys tikrai įspūdingas. Apie gyvenimą su diagnoze, kurios niekas nenorėjo girdėti, papasakos Europos Psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius prof. Eugenijus Laurinaitis, Klaipėdos Universitetinės ligoninės Chirurgijos departamento vadovas prof. Narimantas Samalavičius apžvelgs, kokia dabar onkologinė padėtis Lietuvoje, o gydytoja onkologė-chemoterapeutė Irena Povilonienė pasidalys savo įžvalgomis apie modernų požiūrį į vėžį.

Renginyje taip pat dalyvaus kunigas Algirdas Šimkus, kuris jau beveik dešimtmetį dirba Nacionalinio vėžio instituto kapelionu, — jis, matyt, padės suvokti savo santykį su liga, o medicinos psichologė, psichoterapeutė Marija Turlinskienė primins, kas išties padeda ir kas trukdo (iš)gyventi susirgus onkologine liga.

Tarpinė stotelė

Pokalbius apibendrins Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Aušra Bružienė su žinute, kad net ir onkologinė liga yra tik tarpinė gyvenimo, kuris tęsiasi, stotelė.

Būkite laimingi ir junkitės.

Pirmosios šių metų savaitės buvo labai įtemptos. Geopolitinė temperatūra kaista, karo Ukrainoje nuojauta sklando virš Europos, autoritarinės Rytų galios — Rusija ir Kinija vis dažniau ir grubiau bando Europos Sąjungos valstybių vienybę.

Kalbant apie Lietuvą, visos čia paminėtos problemos atrodo dar grėsmingesnės dėl keleto priežasčių.

Pirma, valstybę valdo išskirtinai nestabilus prezidentas, kurio nuomonė kinta net ne pagal reitingus ir tautos apklausų rezultatus, bet, tikėtina, pagal tai, ar jis išsimiegojo ar neišsimiegojo. Šis mano pasažas gal daliai jūsų nuskambės pernelyg aštriai,  vis dėlto nuosekliai stebint prezidentūros politinės retorikos vingius, jokia kita mintis į galvą nešauna. 

Labai rimtai stebiu ir vertinu tiek Vyriausybės pareiškimus, tiek prezidento ir jo aplinkos kalbas. Ir jeigu Vyriausybės pozicija esminiais politikos klausimais  iš esmės aiški ir nuosekli, tai prezidento blaškymasis tiesiog rodo, kas atsitinka, kai valstybę pradeda valdyti virėja. Tiksliau sakant, žmogus, kuris nė dienos nedirbo rimto vadovaujančio darbo; žmogus, kuris drąsiai aiškino, jog politinė ekonomija neegzistuoja, nors tai, ką jo pareigos jam išties paveda ir yra politinės ekonomijos veikimo sfera. Galiausiai, dabar Lietuvos prezidentu bando būti žmogus, kuris niekada nė dienos nebandė dirbti įtempto politiko darbo, ir, vis labiau panašu, absoliučiai nesuvokia nei politinio žaidimo taisyklių, nei politinio veikimo logikos, ir net negeba rišliai pats sau neprieštaraudamas apibrėžti savo asmeninių vertybių.

Šiame kontekste dalies politologų reikalavimas, kad iš aštraus Vyriausybės ir prezidentūros dialogo pasitrauktų tas, kuris protingesnis, gali būti suvoktas tik kaip tų politologų reikalavimas atsistatydinti Lietuvos Vyriausybei. Ar jie tikrai nori palikti Lietuvą be valdžios esamoje itin įtemptoje geopolitinėje situacijoje, jau kitas ir tikrai svarstymo vertas klausimas.

Mano tvirtu įsitikinimu, Lietuvai labai pasisekė, jog tokiu metu, kai tarptautinė padėtis aštrėja ne dienomis, o valandomis, valstybėje daugelį postų užima jaunesnės kartos politikai, užaugę ir susiformavę jau Nepriklausomybės sąlygomis.

Antra, nors manytina, kad net dalis žmonių, kurie pradžioje pritarė maršistų vojažams, palaipsniui praregi ir suvokia, kad gašlių orlauskų, merkantilinių juvelyrių ir amžinai nuskriaustų dėl savo seksualinės orientacijos negebančių apsispręsti panelių į priekį vedama minia tėra minia. Ta minia lengvai nuspėjama, jos vadai — nuo santechnikų iki revoliucijos Afrikoje šauklių — korumpuoti, o visa, ką ji sugeba, tai statyti kartuves ir baubti, kad jos kažkas bijo. Niekas, žinoma, tų budulių nebijo, tik problema ta, jog šia minia Lietuvoje bando naudotis ne tik prezidentas, bet ir Lietuvos Bažnyčios hierarchai.

Prieš keletą dienų kardinolas Sigitas Tamkevičius paskelbė, kad Lietuvoje padėtis šiuo metu yra „tragiška“, „ sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų“, o valstybės ateitis „miglota“. Interviu https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kardinolas-sigitas-tamkevicius-lietuvos-padetis-siuo-metu-yra-tragiska.d?id=89261223  aiškiai suponuoja, jog tikėjimas kardinolui tėra galios įrankis, o kasdienybes įtampas kelia nepaklusnūs marksizmo ir genderizmo apsėsti Vakarai.

Tas ganėtinai trumpas interviu iš esmės yra visų įstrigusių praeityje manifestas, aiškiai parodantis, kaip ir apie ką jie mąsto, kaip suvokia situaciją. Sovietmečiu tapęs aršiu ideologu, kardinolas negali sustoti juo būti ir tada, kai padėtis iš esmės kitokia. Kovoti dabar reikia ne prievarta ir bandymu perauklėti kitaip mąstančius. Būtinas dialogas su visuomene, suvokiant, jog ir tikintys žmonės nėra kardinolo pavaldiniai, net jeigu jis taip galvoja ar norėtų, kad taip būtų.

Komiška, žinoma, jog kardinolas dabar pasiskelbia esąs didis katalikiškų profesinių sąjungų gerbėjas, nors 2009 metais, kai į lietuvių kalbą buvo verčiama Benedikto XVI enciklika „Caritas in Veritate“, ne tik nesistebėjo, bet net ir palaimino iš esmės darbuotojus žeminantį profsąjungų, kaip darbėmių susivienijimo, vertimą.

Puikiai regima, jog bet kokios intelektualesnės tikėjimo diskusijos, tokios dažnos ir gilios „supuvusiuose“ Vakaruose, Lietuvoje tiesiog nevyksta. Ir dėl to tikrai kalti ne Vakarai, o bailūs Lietuvos hierarchai uždari bet kokiam intelektualesniam dialogui.

Pritariu kardinolo minčiai, jog „[T]ikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų“, o kai „žmogus pozityviai veikia, tada ir Dievas padeda“. Būtent todėl, kad galvoju taip pat, tik mano išvados dėl Lietuvos padėties ir jos ateities visiškai kitokios, rankų nenuleisiu, o vasario 22 dieną Seime kartu su Seimo nariu Andriumi Navicku organizuoju konferenciją „Klerikalizmas kaip iššūkis Bažnyčios socialiniam mokymui“ .

Pakviesime ir hierarchus — belieka viltis, jog gal nors šį kartą jie ras drąsos tyliai nebeužsidaryti  savo gražiuose rūmuose, o nusileisti iki kasdienybės, kur jų vedamos Bažnyčios laidojimo namai ciniškai perparduoda jau panaudotus karstus, o mušamos moterys — žmonos ir mamos —  ir toliau, priešingai Bažnyčios mokymui, nesuvokiamos kaip vyriško mačizmo aukos.

Trečia, liūdna, bet vadinamoji tautinė mokykla užaugino kartą apolitiškų individų, kuriuos dar Antikos laikais vadino idiotais. Bene geriausias tokio pragmatinio patriotizmo pavyzdys yra broliai Vizbarai. Visur garsiai kalbėję apie savo išskirtinį patriotizmą, aktyvią veiklą šaulių organizacijoje, susidūrę su pirma įtampa, jie atvirai demonstravo totalų geopolitikos ir politikos apskritai  neišmanymą.

Toks dalykas gal ir būtų atleistinas kokios parduotuvės, prekiaujančios bulvėmis ir dantų šepetukais, savininkams, bet kai absoliučiai situacijos nesuvokia strategiškai svarbios, tegul ir kuklių apimčių, bendrovės atstovai, privalu ieškoti reiškinio šaknų.

Lietuvos mokyklose jau seniai nuosekliai nedėstoma politologija.

Ten jau senokai įsigalėjusi ideologizuota ekonomikos mokymo logika, kur esminis akcentas dedamas į verslumą. Savaime tai nėra problema. Vis dėlto verslui teikiant kuriančias galias, samdomas darbas tarp eilučių pateikiamas it kažkokia žemesnės rūšies veikla. Apie darbus viešajame sektoriuje — mokytojus, gydytojus, valstybės tarnautojus, karius, etc., kurie itin svarbūs bendruomenei, nekalbama iš viso. Dar daugiau, kadangi verslumas akcentuojamas, sukuriamas įvaizdis, jog būtent tik vienas iš esminių ekonomikos išteklių  — verslumas kuria ekonomiką, kas bet kokiu vertinimu yra absoliuti nesąmonė. Blogiausia tai, jog toks pasaulio matymas naikina bendrojo gėrio sampratą.

Toks itin verslininkiškas pasaulio vaizdas Lietuvos ekonomikos programose ir mokyklose įsigalėjo ne be Laisvosios rinkos instituto ir ilgamečio to instituto ideologo vyskupo Kęstučio Kėvalo įtakos.  Taigi, nors dabar kardinolas S. Tamkevičius žavisi profsąjungomis, jos, kaip ir katalikiška Gegužės pirmoji —  darbininkų šventė —  iš mokyklų programų buvo šalinamos ne be Lietuvos katalikų Bažnyčios veikimo.  Ir tai vyko priešingai Bažnyčios socialinio mokymo esmėms. 

Kodėl tai akcentuoju būtent dabar?  Atsakymas nesudėtingas. Lietuvoje taip ilgai politika buvo suvedama į tinklų naivioms močiutėms gaudyti  mezgimą, kad dabar visiškai prarasta politinio konflikto prasmė ir tų konfliktų sprendimo keliai.

Prezidentas, kardinolas ir staiga pavojų savo verslams išvydę verslininkai politinį procesą vertina labai panašiai —  sprendinius supaprastina iki statuso klausimo.

Kaip galima eiliniam tikinčiajam, o ypač moteriai, diskutuoti apie Dievo veikimą kasdienybėje, jeigu sprendžia kardinolas? Kardinolas suteikia sau teisę skelbti jam priimtinas politines tiesas nei daugiau, nei mažiau kaip Dievo žodį. Vis dėlto kiekvienas tikintysis nuo vaikystės žino, kad yra tik vienas „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 1-12) ir tas kelias yra Jėzus. Primenu, ne kardinolas, o Jėzus.

Ir ar galima diskutuoti dėl valstybės plėtros kelių, jeigu viską sprendžia prezidentas? Beje, prezidentas, kurio rinkimų programa ir pažadai iš esmės skiriasi nuo to, ką jis deklaravo rinkimų metu, nepaisant to, ar jis pats suvokė, ką tuomet deklaravo.

Ir ar galima deramai vertinti valstybės strategines užduotis, jeigu jas savo raudomis apie sugriautą verslą slopina įtampą patyrę verslai?

Modernus politinis žaidimas remiais rinkimais, ideologine laikysena, dialogu ir kompromiso paieška. Galiausiai, jis remiasi politiniu ir vertybiniu intelektu.

Tikiuosi mano tekstas daug kam nepatiks. Mūsų visų galvos geriau veikia, kai matome pavojus ir girdime tuos, kurių pažiūros priešingos. Tad kalbu tiesiai ir aštriai. Beje, būtent taip mane kalbėti įpareigoja ir mano profesija.

Atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).“

Toleruoju kardinolo hiperbolizavimus, kaip ir prezidento atminties skyles gimdančias prieštaringas įžvalgas, ir būtent tuo pagrindu leidžiu sau provokuoti dabar ir ateityje.