AUŠRA MALDEIKIENĖ

Šiandien, spalio 6 dieną Europos Sąjungos valstybių narių vadovai susitinka Granadoje. Esminis dėmesys, tikėtina, bus nukreiptas į Sąjungos  plėtrą, kitaip sakant, naujų narių priėmimo sąlygas. Kad ir kaip žiūrėtum, tai reiškia rimtas Sąjungos sąrangos reformas. 

Akivaizdu, kad Rusijos invazija į Ukrainą galutinai išjudino geopolitines plokštes, ir naujų sąjungininkų paieškos tapo didžiojo pasaulinio žaidimo dalimi. Ne išmintis ir Europos Sąjunga, turinti ilgą norinčių jungtis sąrašą. 

Pirmosios už durų kandidačių statusą jau išsikovojusios Ukraina, Moldova, Albanija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Šiaurės Makedonija ir Serbija. Tolimesniame prieangyje potencialios kandidatės Sakartvelas bei Kosovas. Specifinė Turkijos padėtis, kuri ilgai buvo kandidačių sąraše, po to jos kvietimas į vakarėlį buvo panaikintas, ir, žvelgiant Europos parlamento akimis, vargu, ar artimiausiu metu gali būti atnaujintas. Problema ta pati — vertybių klausimas ir aštrėjantis Turkijos autoritarinis valdymo modelis. 

Vertinant labai bendrai, galime sakyti, kad didesnė Europos Sąjunga — vieni privalumai:  didesnė rinka, didesnis regiono geopolitinis svoris, daugiau draugų, tad ir didesnis bendras politinis svoris. Bet kaip kiekvienas rūbas turi nematomą pamušalą, o medis šešėlį, taip ir čia yra nemažai pilkųjų zonų. 

Kodėl bijoma plėtros

Jau dabar matome, kad atskiros šalys narės savavališkai nutaria nesilaikyti jų pačių prisiimtų įsipareigojimų. Kai kurios valstybės — ypatingai dažnai šiame sąraše minimos Lenkija ir Vengrija — nuolat atmeta galimybę tartis ir lėtina labai reikalingų savalaikių sprendimų priėmimą (tarkime, dėl sankcijų Rusijai). Tiek politikai, tiek ekspertai sutinka, kad jeigu Sąjunga išsiplės dar labiau, priimti net gyvybiškai svarbius sprendimus bus beveik nebeįmanoma. 

Kas sukelia tokią sumaištį? Didžiausia problema šiuo atveju slypi pačioje europinių sprendimų priėmimo tvarkoje, kur daugeliui klausimų reikalingas bendras visų valstybių narių pritarimas.  

Praktika rodo, kad, bendri europiniai užsienio ir saugumo politikos sprendimai valstybių narių yra blokuojami gana dažnai. Kitaip sakant, šalys narės linkusios naudotis Sąjungoje įtvirtinta veto teise.  

Kaip veto teisė apsunkina būtinų europinių sprendimų priėmimą galima paaiškinti pasitelkiant Vengrijos pavyzdį. Nuo karo pradžios, ši šalis sistemingai vilkino svarbius europinius sprendimus, tarkime, dėl sankcijų rusiškai naftai. Negana to, premjeras Viktoras Orbanas aktyviai protestavo dėl sankcijų atvirai už Rusijos agresiją pasisakančiam stačiatikių patriarchui Kirilui. Įtikinti atsisakyti veto Vengriją pavykdavo tik po to, kai būdavo patenkintos vienašališkos jos keliamos sąlygos ir premjero V. Orbano kaprizai. Nereikia nė sakyti, kad tam buvo sugaišta pakankamai brangaus laiko, o iš to, žinoma, kas kartą išlošdavo tik šalis agresorė.

Plėtros stabdys — veto teisė

Beje, kandidatuodama į Europos parlamentą buvau bene vienintelė, kuri aiškiai sakė, kad tokia veto teisė ilgainiui virsta bėdomis. Kam jau kam, bet Lietuvai, kuri dėl panašios tvarkos prieš 250 metų prarado nepriklausomybę, tai turėtų būti aišku. Vis dėlto 2019 metais buvau griežtai kritikuojama, tame tarpe ir Tėvynės Sąjungos kandidatų. Tada man buvo aiškinama, kad atsisakius veto teisės Lietuva prarastų galimybę kovoti už savo interesus ir blokuoti sprendimus, kurie jai nepriimtini. Pamąstyti, o kas bus, kai visi kovos tik už savo interesus ir blokuos visa, kas patinka mums, bet jiems nepriimtina, laiko, o gal ir noro nebuvo. Gi reikia balsų, ar ne? O kas bus po to, kaip dainuojama vienoje populiarioje dainoje, pamatysi po to. Kad ir kaip būtų, kai politikai pasaulį mato tik iš savo kaimo varpinės, tai dažnai tą varpinę sugriauna aršūs kaimynai.  

Istorija, ir ypač karas Ukrainoje, parodė, kad veto teisė tikrai nėra veiksmingas bendrabūvio instrumentas. Taigi, vis dažniau siūloma ją atšaukti. Panaikinus veto teisę priimti bendrus Sąjungos užsienio ir saugumo politikos, mokesčių, finansų ir kitus sprendimus būtų galima jau nebe vienbalsiai, o vadinamosios kvalifikuotos balsų daugumos keliu. Šiuo metu svarstoma, kad tokią kvalifikuotą daugumą galėtų sudaryti mažiausiai 15 iš 27 valstybių narių. Antroji būtina sąlyga — apsijungusiose šalyse turi gyventi daugiau nei 65 proc. nuo 450 mln. dabartinės Sąjungos gyventojų. 

Kas siekia išlaikyti status quo

Todėl aišku, kad sprendimų priėmimo tvarkos reformai aršiausiai priešinasi tos šalys, kurioms naudojimasis veto teise yra tapęs savotišku hobiu —  Lenkija ir Vengrija. Praradusios veto teisę, jos prarastų ir labai galingą politinio spaudimo svertą, leidžiantį kas kartą išpešti iš Sąjungos vis daugiau naudos. 

Viešai savo opoziciją tuo ar kitu klausimu jos argumentuoja „nacionalinio suvereniteto praradimu“, kas iš esmės nukreipta prieš bendrus Sąjungos interesus. Tokia vienašališka euroskeptiška politika prieštarauja ir tiems principams, kurie išdėstyti stojimo sutartyse, kurias šalys laisva valia stodamos pasirašo. Kas įvyksta šeimose, kur vienas ar kitas partneris nutaria žaisti savo žaidimą ir visas pyrago razinas pasilikti sau, puikiai žinome. Vis dažnesni skandalai galiausiai gali virsti ir skyrybomis. 

Tuo tarpu už vienbalsiškumo arba veto teisės panaikinimą pasisako dvi didžiosios valstybės narės Vokietija ir Prancūzija, aplink save subūrę nemažą koaliciją, kuriai šiuo metu priklauso Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Slovėnija ir  Suomija. 

Kvalifikuotos daugumos draugų siekiai

Kartu šios šalys pasivadino Kvalifikuotos daugumos draugų grupe ir kovoja už reformą. Jos pabrėžia, kad Rusijos invazija į Ukrainą ir dėl to kilę tektoniniai geopolitiniai poslinkiai yra pakankama priežastis palaipsniui pereiti nuo vienbalsiškumo ir veto teisės prie kvalifikuotos daugumos balsavimo. Bendrame pareiškime šios šalys yra nurodę, kad grupės tikslas – pagerinti Sąjungos užsienio politikos sprendimų priėmimo efektyvumą ir greitį. 

Tokią mintį palaikančių ratas plečiasi tiek politikų, tiek politinius procesus nagrinėjančių mokslininkų tarpe.  Štai visai neseniai apie Sąjungos institucinę reformą savo studiją  skambiu pavadinimu „Plaukiojant audringoje jūroje: sąjungos reformavimas ir plėtra 21 amžiuje“  paskelbė Vokietijos ir Prancūzijos darbo grupė. Studijoje išdėstytos ekspertų nuomonės, todėl jos  neturėtų būti laikomos Prancūzijos ir/arba Vokietijos oficialiomis pozicijomis. Vis dėlto pažiūrėkime, kur ieškoma kelių iš aklavietės. 

Tyrimo autoriai siūlo koncentruotis į tris rimtesnius pokyčius

Pirma, pirmininkavimą Sąjungos Tarybai (tai institucija, kur susirenka valstybių narių vyriausybių atstovai) siūloma išplėsti taip, kad būtų galima formuoti ilgesnio laikotarpio darbotvarkę. Kitaip sakant, jeigu dabar pagrindinius Sąjungai kylančius iššūkius ir darbus svarsto trys pirmininkaujančios valstybės, jų ratas padidėtų dar dviem.  Beje, siūloma, kad tarp tokių penkių tuo ar kitu metu pirmininkaujančių valstybių  būtų bent viena didesnė valstybė narė, turinti daugiau administracinių gebėjimų ir patirties.  

Antra, siūloma atsisakyti jau minėtos veto teisės ir pakeisti ją kvalifikuotos daugumos balsavimu. Tiesa,  konstituciniai sprendimai, tokie kaip Europos Sąjungos sutarčių keitimas, naujų narių priėmimas ar europinių institucijų pokyčiai, ir toliau turėtų būti priimami vieningai. Šioje vietoje, beje, slypi gilus vidinis prieštaravimas. Norint pereiti prie naujos tvarkos, reikia kad susitiktų visos valstybės narės, bet dabartinėje situacijoje to tikėtis neįmanoma, nes beveik garantuotai atsiras tas ar kitas agresyvus autoritarinis veikėjas, kuris nesutiks su pokyčiais.

Būtent todėl, trečia, studijoje nedviprasmiškai pabrėžiama, kad nors Sąjungos plėtra dėl geopolitinių priežasčių ir atsirado politinėje darbotvarkėje, tačiau suderinti skirtingas valstybių narių vizijas dėl Sąjungos ateities yra sudėtinga. Mąstant blaiviai, šiuo metu blokas dar nėra pasirengęs priimti naujų narių instituciniu ar politiniu požiūriu. Problemą spręsti siūloma taikant lankstų reformų ir plėtros procesą, kurio pirmajame etape, dar iki kitų metų Europos parlamento rinkimų būtų suformuluotas pradinis neatidėliotinų veiksmų sąrašas. Tuo tarpu gilesnės reformos, įskaitant pasirengimą vienbalsiškumo panaikinimui ir europinių sutarčių peržiūrai, turėtų būti įgyvendintos jau naujojoje kadencijoje 2024 – 2029 metais.

Ar realu sutrumpinti planavimo horizontus

Studijos autoriai nurodo, kad  Sąjunga iki 2030 metų turėtų pasirengti plėtrai, ir tas pasirengimas susijęs su visa eile pokyčių. 

Studijoje taip pat siūloma, kad Europos Parlamento narių skaičius neturėtų keistis, o vietos turėtų būti perskirstytos pagal naują formulę, kuri subalansuotų valstybių narių atstovavimą ir sumažintų demografinius iškraipymus. 

Siūloma iš esmės pakeisti komisarų skyrimo tvarką ir arba sumažinti Komisijos dydį, arba atskirti vadinamuosius vyriausiuosius Komisijos narius ir paprastus komisarus. 

Teigiama, kad logikos „viena valstybė narė – vienas komisaras“ išlaikymas išsiplėtusioje Sąjungoje būtų pernelyg komplikuotas, taigi, siūloma arba sumažinti Komisijos dydį, arba atskirti vadinamuosius vyriausiuosius Komisijos narius (lead commissioners) ir paprastus komisarus. Skirtumas nuo dabartinės tvarkos būtų tas, kad pusei Komisijos būtų suteiktas vyriausiojo Komisijos nario, o kitai pusei – Komisijos nario statusas. Vienas vyriausiasis komisaras ir vienas komisaras sudarytų vieną komandą ir kuruotų tą pačią sritį. 

Anot studijos, pravartu būtų svarstyti galimybę komisarams įpusėjus kadenciją (t. y., po 2,5 metų) pasikeisti pareigomis. Nors toks manevras galėtų apsunkinti institucinius santykius ir sutrikdyti procedūrų tęstinumą, tai galėtų nuraminti tas valstybes nares, kurios visą kadenciją neturi Komisijos nario pareigų.

Studijoje tvirtinama, kad visos šalys kandidatės privalo atitikti politinius narystės kriterijus, įskaitant teritorinių ginčų sprendimą. Be to, siekiant užtikrinti visų kandidačių lygybę, niekam  neturėtų būti taikomos pagreitintos stojimo procedūros (kas, kaip žinia, šiuo metu yra ypač aktualu Ukrainai).  

Klampi greitkelių ir rajoninių kelių dėlionė

Studijoje atviru tekstu taip pat rekomenduojama įtvirtinti vadinamąjį kelių greičių integracijos modelį. Ir tai reiškia, kad šiame procese bus ar netgi jau yra vadinamasis centras arba branduolys ir periferija (jei norite – laimėtojai ir lūzeriai arba atsilikėliai).  Europos integracijos ateitis regima kaip keturių skirtingų lygių su skirtinga teisių ir pareigų pusiausvyra erdvė. 

Vidinis lygis šiuo atveju apimtų euro zonos ir Šengeno erdvės nares, dalyvaujančias gilesnėje integracijos formose su nuolatinėmis ir laikinomis išimtimis nedalyvaujančioms šalims. Tokia vadinamoji norinčiųjų koalicija (coalition of the willing) galėtų toliau bendradarbiauti įvairiose politikos srityse (klimatas, energetika, mokesčiai ir kt.), remiantis penkiais studijoje išvardytais principais: pagarba ES politikos vientisumui ir teisei, europinių institucijų įgalinimas, atvirumas visoms valstybėms narėms, dalijimasis sprendimų priėmimo galiomis, kaštais ir nauda, užtikrintumas, kad norinčiųjų koalicija gali judėti pirmyn (tarkim, jei valstybė narė, kuri prisijungė prie tokios integraciją gilinančios koalicijos staiga nebenori/nebegali siekti bendrų tikslų, ji neturėtų trukdyti koalicijai judėti į priekį).

Antrasis vidinis lygis studijoje apibūdinamas kaip visos esamos ir būsimos ES valstybės narės, saistomos tų pačių politinių tikslų. Tai – pasyvios valstybės, gaunančios naudos iš sanglaudos fondų ir perskirstymo politikos, kurioms privaloma laikytis ES sutarties (iš esmės panašiai kaip Lietuva iki pastarojo laikotarpio, kai laikomasi taisyklių, naudojamasi bendru gėriu, bet pernelyg nedalyvaujama formuojant europinę politiką, išskyrus nebent Rytų kaimynystę). 

Trečiasis (arba pirmasis išorinis) lygis apima asocijuotas valstybes, Šveicariją ar net Jungtinę Karalystę. Tokioms valstybėms būtų privalu laikytis bendrųjų ES vertybių ir principų, įskaitant demokratiją ir teisės viršenybę, ir jos turėtų priėjimą prie bendrosios rinkos.

Ketvirtasis (arba antrasis išorinis) lygis apimtų valstybes, kurios nebūtinai nori laikytis ES vertybių bei principų ir nedalyvautų bendrojoje rinkoje. Vietoje to dėmesys būtų sutelktas į geopolitinius ryšius ir politinį bendradarbiavimą abipusiai svarbiose politikos srityse, tokiose, kaip saugumas, energetika, aplinkosauga ar klimato politika.

Visgi, iki šiol tokį kelių greičių europinės integracijos modelį kritikavo aistringi ES plėtros šalininkai ir būsimos narės. Tuo tarpu Austrija iš naujo ėmėsi pastangų, pabrėžiančių būtinybę remti ES plėtrą į Vakarų Balkanus, skatinant laipsnišką integraciją su regiono valstybėmis. O štai Ispanija paskelbė „kuklią“ 80 puslapių „pokalbio pradžią“ apie tai, kaip iki 2030 metų ES tapti atsparesnei. Ir tai – tik valstybių narių paskelbtos studijos, net nekalbant apie atskirų ekspertų grupių dokumentus apie tai, kaip šios įsivaizduoja būsimas ES institucines reformas, plėtrą ir gyvenimą po jos.

Kalbant blaiviai, o ne svajojant, reikia pripažinti, kad Europos Sąjunga dar nėra pasirengusi priimti naujų narių nei instituciniu, nei politiniu požiūriu. Taigi, jai būtinos reformos. Tiesa, reformoms, ypač, jei jos susiję su veto teisės atsisakymu, reikalingas visų 27 valstybių narių pritarimas. Ir priimti jas bus praktiškai neįmanoma, nes vienbalsiškumas būtent ir įtvirtintas Sąjungos sutartyse.

Lietuvoje it grybai po lietaus dauginasi krikščioniškos partijos. Tiesa, jų darbotvarkė labai trumpa — svarbiausia tema tų partijų ar grupelių sekėjams seksualinis gyvenimas ir vaikų apsauga nuo žinių, iš kur ir kaip tie vaikai atsiranda. 

Tokia pseudokrikšioniška pasaulėjauta politinėje darbotvarkėje susiformavo santykinai neseniai, mat nuo 19 amžiaus pabaigos krikščionių politinės aspiracijos siejosi su pagalba vargstantiems, padoresnių ir teisingesnių darbo vietų kūrimu ar parama tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrė visuomenės paraštėse ar net anapus jos. 

Ir tai nenuostabu. Visi, kas ne žodžiais, o savo gyvenimu ir darbais seka Kristumi, puikiai žino Viešpaties žodžius, kuriuos jis tars paskutiniojo teismo dieną. „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, ir pakvies juos prie savo sosto. 

Tuo tarpu tie, kurie nepavalgydino išalkusio, nepagirdė ištroškusio, nepatarnavo keleiviui, ligoniui ar kaliniui, bus atstumtieji ir eis į amžinąjį kentėjimą, nes, sako Viešpats,  „aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte“ (Mt 25, 31–46). 

Drąsa sekti Kristumi

Sekti Kristumi reikia drąsos, kurios neturi tie, kurie remiasi baime ir gąsdinimais. Bet tie iš mūsų, kurie nuo vaikystės žino, kad tiesa gimsta einant su Kristumi, privalome stabdyti Bažnyčios mokymo profanaciją, kurią Lietuvoje  — ir tai jau tikrai blogai — skelbia net kai kurie kunigai. 

Bažnyčios socialinis mokymas yra platus ir labai gilus, ir tikrai jame net tokie sudėtingi klausimai, kaip LGBT bendruomenės problemos ar vaikų seksualinis švietimas, nėra sprendžiami pasitelkus kalavijus ir ugnį. 

Ateityje bandysiu plačiau pristatyti esmines to socialinio mokymo gaires, bet tiesiog noriu priminti tiems, kurie laikote save katalikais. Ne neapykantą skleidžiantys, net jeigu tai kunigai, kalba Dievo vardu. Bažnyčios mokymas aiškiai sako, kad Bažnyčios dokumentai, kuriuos skelbia popiežiai, yra įkvėpti Šventosios Dvasios, ir tai reiškia mums privalu sekti jais, o ne tais, kurie verčia Kristų jiems tarnauti. 

Ir dabar apie kiekvienam katalikui privalomą rūpinimąsi Dievo mums duotais namais — gamta.

Krikščionio laikysena nykstant kūrinijai

Enciklika „Laudato Si“, kurioje kalbama apie krikščionio santykį su žmogui Kūrėjo duota aplinka, Bažnyčios socialinį mokymą papildė dar 2015 metų vasarą. Tada bene pirmą kartą tokiu lygiu prabilta apie tai, kad negalime perskirsti rūpinimosi gamta, įsipareigojimų visuomenei, teisingumo vargšams bei vidinės ramybės. Kitaip sakant, apibrėžta, kaip kintant klimatui ir nykstant kūrinijai dera elgtis krikščioniui. 

2023-ųjų rugpjūtį Popiežius prasitarė, kad jau rašomas Enciklikos tęsinys. Ir jei prieš aštuonerius metus apie ekologiją, tame tarpe dvasinę, kalbėta bendriau, tai dabar akcentas, atrodo, krypsta jau į gilėjančios klimato krizės padarinius. 

Sekuliariame pasaulyje, kuriame gyvename, klimato kaitos keliamos bėdos dažniau vertinamos ganėtinai siaurai. Pagal senąjį, iki šiol tiek Europoje, tiek ir pasaulyje vyravusį – ir, reikia pripažinti, vis dar tebevyraujantį vystymosi modelį – daugiausia dėmesio buvo skiriama ekonominiam augimui, kuris paprastai būdavo (ir vis dar išlieka) netvarus. Kitaip sakant, ekonominė plėtra užgožia ar visiškai ignoruoja socialinius visuomenės poreikius, menkai teatsižvelgia ar visai neatsižvelgia į ekologinę būklę, kai aplinka vertinama tik kaip išteklių gavybos vieta, kuri naudinga tik tiek, kiek pasitarnauja ekonominiam augimui.

Vis dėlto iš politinės krikščionių demokratų perspektyvos gerokai didesnę reikšmę turi tai, kad ekologija apima visus buvimo žmogumi aspektus. „Negalime sakyti, jog žmogus yra viena, o kūrinija ir aplinka – kita, — pasirodžius Enciklikai aiškino Popiežius, —  ekologija yra visuminė, apimanti visus buvimo žmogumi aspektus“.

Iki formuojant bet kurios partijos, kuri sakosi einanti Kristaus keliu, aplinkosauginę politiką svarbiausia turi būti aiškus moralinis prioritetas. 

Moralinis žaliosios darbotvarkės pamatas

Žmogaus negalima atskirti nuo gamtos, ir jeigu netinkamai elgiamasi su aplinka, visa kūrinija, tai neišvengiamai kenčia ir žmogus. Privalu aiškiai deklaruoti, kad ekonominis aspektas yra pavaldus, subordinuotas politikai, kuri į pirmą vietą kelia gamtą. Kitaip sakant, privalu kalbėti ne apie atskiro žmogaus, dažniau verslininko tikrus ar tariamus ekonominius nuostolius, kurie neišvengiami griežtinant aplinkosauginius reikalavimus, bet apie moralinę atsakomybę už gamtą, kurią privalu išsaugoti savo vaikams ir anūkams, nepamirštant, kad ir tie vaikai gali gyventi sveiki ir laimingi tik tada, kai jie gyvena sveikoje aplinkoje. 

Deja, šis aspektas praktinėje politinėje krikščioniškų partijų darbotvarkėje akcentuojamas gerokai rečiau, nei tam įpareigoja tikėjimas. „Tikroji rūpinimosi aplinka kultūros esmė – tai ne tik vadinamasis žaliasis požiūris, žalioji politika, — sako Popiežius, pabrėždamas, kad enciklika, skirta gamtai saugoti, pirmiausia yra socialinė enciklika. 

Tokie Popiežiaus žodžiai kartu yra ir atsakymas tiems, kurie žaliosios politikos lauke linkę apsiriboti jos ekonominių pasekmių švelninimu. Tai gal ir maloniau dalies rinkėjų ausims, bet tikrai negali būti laikoma atsakingu santykiu, kuriuo privalo remtis morali politika. 

Vienas nedidelis bet labai akivaizdus pavyzdys. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pernai atlikti šulinių vandens tyrimai rodo, kad net trečdalyje jų nitritų ir nitratų koncentracija viršija normas. Toks vanduo nėra saugus naudoti, bet kastinių šulinių vandenį maistui naudoja tūkstančiai gyventojų, jų tarpe nėšiosios ir kūdikiai, kuriems jis ypatingai pavojingas. Į kastinius šulius vanduo patenka iš neapsaugoto nuo paviršinės taršos gruntinio vandens sluoksnio, kuris gali būti užteršiamas dėl netinkamos žemės ūkio veiklos, kai naudojama per daug trąšų ar mėšlo, ar dėl greta esančių grunto taršos šaltinių — sąvartynų, fermų ir panašiai. Graudu tai, kad poltikams neužtenka valios itin griežtai naikinti tokią padėtį.

Deja, neretai formuojant partijų politines programas, remiamasi prielaida, kad svarbiausia skatinti verslą, auginti ekonomikos raumenis, o auganti ekonomika kažkaip savaime išspręs ir gyvenimo kokybės, ir dalies ekonominės veiklos kuriamas ekologines bėdas. Bent jau krikščioniškomis save vadinančioms partijoms toks požiūris negali būti priimtinas. 

Geopolitinė klimato kaitos dimensija

Dažnai iš politikų regos lauko pabėga ir tai, kad klimato kaitos politika apima ir geopolitinę dimensiją. Valstybių sienų nepaisanti klimato kaita ir didelio masto aplinkos alinimas kelia egzistencinę grėsmę Europai ir pasauliui. Mokslininkai nuolat kartoja, kad nesuvaldžius klimato kaitos, žmonijos laukia spartūs, ilgalaikiai ir beprecendenčiai pokyčiai visose gyvenimo srityse. 

Tai skatina pasaulio valstybes vis rimčiau žvelgti į klimato kaitos iššūkius —  daugėja tiek nacionalinio, tiek regioninio lygmens iniciatyvų, apie klimato kaitą nuolat diskutuojama Jungtinių tautų Saugumo Taryboje, JAV ji yra pripažinta nacionalinio saugumo interesu. Labai rimtai į šią problemą žvelgia ir Europos Sąjunga.

2019 metų gruodį Europos Komisija pristatė komunikatą dėl Europos žaliojo kurso, kuriame išdėstyta nuosekli vizija, kaip iki 2050 metų Europai tapti pirmuoju pasaulyje klimatui neutraliu kontinentu. Šią viziją siekiama įgyvendinti mažinant taršą, tausojant išteklius, saugant biologinę įvairovę, vystant žiedinę ekonomiką ir didinant Europos pramonės konkurencingumą, o kartu užtikrinant, kad visa ši žalioji transformacija būtų vykdoma teisingai ir sąžiningai, ypač labiausiai pažeidžiamose valstybėse narėse ir regionuose.

Neutralumo klimatui iki 2050 metų tikslas oficialiai įtvirtintas Europos klimato įstatyme, kuriame taip pat numatyta iki 2030 metų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti bent 55 proc., lyginant su 1990 metų lygiu. Tuo tarpu šių tikslų įgyvendinimui Europos Sąjungoje  skirta ištisa virtinė europinių teisės aktų – nuo strategijų iki direktyvų.

Kalbėdami apie žaliąjį kursą, daugelis jį, visų pirma, sieja su aplinkosauga ir kova su klimato kaita. Tai tikrai pernelyg siauras požiūris. Iš tiesų, Europos žaliasis kursas apima gerokai daugiau sričių, nei vien šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas ar biologinės įvairovės išsaugojimas, jo turinys bei įtaka tolimesniam Sąjungos vystymuisi yra gerokai platesnio spektro.

Žaliasis kursas Europos Sąjungoje matomas kaip kompleksinė Europos ar net visos žmonijos ateities vizija, apimanti kone kiekvieną šiuolaikinės visuomenės gyvenimo aspektą – nuo ekonomikos ir pramonės iki saugumo, Europos Sąjungos padėties globalioje arenoje ir geopolitikos, nuo maisto bei sveikatos iki energetikos, nuo žemės ūkio iki socialinių problemų sprendimo. Konkretizuodama žaliojo kurso matmenis Europa siekia pereiti į kokybiškai naują pažangos etapą, nutolstant nuo pasenusio, netvaraus, o labai dažnai – ir išnaudojančio (kalbant apie tiek apie visuomenes, tiek apie ekosistemas) vystymosi modelio. 

Pasaulį pakeis žaliasis kursas

Žaliasis kursas — tai tęstinis procesas, vadinamoji žalioji transformacija, kuri neišvengiamai palies tiek ekonomiką, tiek visuomenę, tiek ir aplinkos būklę.  Ir labai svarbu paminėti, kad visi pokyčiai turėtų vykti pagal principą „mažiau yra daugiau“. Pereinant nuo kiekybės prie kokybės, įskaitant naujausias šiuolaikines, tvarias, aplinkai draugiškas ir pramonės konkurencingumą skatinančias technologijas, žiedinę ekonomiką, atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą ir priklausomybės nuo energijos (išteklių) importo mažinimą, akcentuojama vieninga kompleksinė ekosistema, mūsų visų namai.  Dar svarbiau tai, kad šiame žaliajame pakete nuolat pabrėžiami ir didesnės lygybės, socialinio jautrumo bei teisingumo visuomenėje momentai. 

Taigi, Europos Žaliasis kursas – tai kokybiškai nauja Sąjungos vystymosi strategija, kuri remiasi vadinamąja darnaus vystymosi (sustainable development) koncepcija, kuria siekiama subalansuoti tris svarbiausius šiuolaikinio gyvenimo aspektus: ekonomiką, socialinę sritį ir aplinką. Darnaus vystymosi koncepcija postuluoja, kad dabarties poreikiai turi būti tenkinami nepakenkiant ateities kartų galimybėms patenkinti savuosius. Tai reiškia, kad ekonomika, visuomenė ir pati gamta turi vystytis tvariai ir žengti koja kojon, neužgoždamos viena kitos ir nesiplėtodamos viena kitos sąskaita. 

Tokia pokyčių kryptis, kaip matome,  nesikerta su Bažnyčios socialiniu mokymu. Telieka ja remtis savo kasdieniame politiko ir piliečio gyvenime. 

Bemaž trys ketvirtadaliai tekstų apie politiką Lietuvoje  susiję su rinkimais ir personalijomis. Kas kandidatuos, kokie tikėtina to ar kito politiko  reitingai (beje, dažniausiai žiauriai nepataiko net tokie klausimo specais save paskelbę politologai kaip Jastramskis). 

Tiesą sakant, nepalyginamai svarbesnis dalykas, apie kurį Lietuvos žmonės turi neįtikimai mažai informacijos, yra tai, kokius klausimus tie politikai sprendžia bei kokios  kompetencijos tam darbui reikalingos. Taip vertinant kandidatus naudos būtų nepalyginamai daugiau, tik bėda, kad viešosios kalbos rodo, kad tokių žurnalistų ir politologų, kurie gebėtų adekvačiai vertinti politikų darbą Lietuvoje aptikti praktiškai neįmanoma. 

Praėjusį ketvirtadienį pradėjau keleto įrašų apžvalgą apie šiuo metu Europos Sąjungoje svarstomus klausimus. Akstinas tam tinkamas — metinė Europos Sąjungos padėties apžvalga, kurią rugsėjo 13 dieną  pateikė  Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, suteikia galimybę dar kartą stabtelėti ties didžiausio dėmesio sulaukiančiais klausimais.  

Šios kadencijos Europos Sąjungos vadovybė nuolat pabrėžia, kad du esminiai kokybiškai naujo Europos Sąjungos vystymosi modelio elementai yra skaitmeninių technologijų plėtra ir Žaliasis kursas, kurie, beje, turi ir daug technologinių sąsajų. 

Šį kartą stabtelėsiu ties skaitmenine Europos Sąjungos vystymosi kryptimi, kitaip sakant technologinėms naujovėms ir skaitmenizavimui, kuriems kalboje buvo skirta tikrai daug dėmesio.

Neįmanoma nesutikit, kad 21 amžiuje tarptautiniam konkurencingumui išskirtinai svarbus naujovių diegimas, kūrimas ir gamyba, „nuo ​​mikroelektronikos iki kvantinės kompiuterijos ir dirbtinio intelekto, nuo biotechnologijų iki švarių technologijų“. Dar daugiau, ir tai nepamiršta paminėti, būtinybė išlaikyti Europos pranašumą svarbiausių ir naujų technologijų srityje yra ekonominio ir nacionalinis saugumas klausimas. 

Jau tampa akivaizdu, kad be visų privalumų ir iki šiol dar neregėtų galimybių skaitmeninių technologijų plėtra taip  pat kelia ir naujų, labai rimtų rizikų ar netgi grėsmių. Žymūs dirbtinio intelekto kūrėjai, akademikai ir ekspertai neseniai netgi įspėjo, kad dirbtinis intelektas kelia riziką žmonijos išnykimui, o tokios rizikos mažinimas turėtų būti pasaulinis prioritetas kartu su tokiomis rizikomis, kaip pandemijos ir branduolinis karas. 

Vis dėlto, kalbos apie žmoniją užvaldančias mašinas bent jau kol kas skamba kaip fantastinis pasakojimas. Kur kas didesnį susirūpinimą kelia dirbtinio intelekto potencialas skatinti diskriminaciją, daryti įtaką rinkimams ir pan. Savo metiniame pranešime susirūpinimą tokio pobūdžio rizikomis ir grėsmėmis minėjo ir Komisijos pirmininkė. 

Pavyzdžiui, ji pabrėžė, kad dirbtinis intelektas vystosi greičiau, nei buvo prognozuojama, todėl būtina užtikrinti, kad jis vystytųsi orientuotai į žmogų, skaidriai ir atsakingai, o svarbiausia – kad dirbtinį intelektą būtina kontroliuoti globaliu mastu. Vienyti jėgas su partneriais būtina tam, kad galiausiai turėtume panašų supratimą apie  dirbtinio intelekto poveikį visuomenėms.  

Pirmus žingsnius link skaitmeninės erdvės reguliavimo ir jos keliamų rizikų valdymo pasaulyje žengė būtent Europos Sąjunga. Europa šiuo metu pirmauja valdydama skaitmeninės erdvės keliamas rizikas, tokias, kaip dezinformacija, žalingo turinio skleidimas, pavojus duomenų privatumui ar dirbtinio intelekto keliami iššūkiai.

Europos Sąjunga pasaulyje vertinama kaip skaitmeninių technologijų reguliavimo lyderė, ji priėmė ar ruošiasi priimti tokius plataus pobūdžio teisės aktus, kaip Skaitmeninių paslaugų aktas, Skaitmeninių rinkų aktas ir Dirbtinio intelekto aktas. Europos sėkmė įgyvendinant šiuos aktus turės įtakos panašių taisyklių nustatymui likusiame pasaulyje. Kitaip tariant, Europos Sąjunga likusiam pasauliui rodo pavyzdį ir kuria precedentus visiškai naujoje – skaitmeninių technologijų –  reguliavimo srityje.

Kaip tai vyksta ir ką siekiama reguliuoti? Skaitmeninių paslaugų pakete, kurį sudaro du aktai, siekiama sukurti saugesnę skaitmeninę erdvę, kurioje būtų apsaugotos ir pagrindinės vartotojų teisės, ir paslaugas teikiančių kompanijų interesai. Tik suderinus šias dvi dažnokai viena su kita konfliktuojančias kryptis realu skatinti inovacijas, augimą ir konkurencingumą tiek Europos bendrojoje rinkoje, tiek visame pasaulyje. 

Tuo tarpu Dirbtinio intelekto aktu siekiama sukurti taisykles, kurios padėtų spręsti su dirbtiniu intelektu susijusias problemas ir sumažinti jo keliamus pavojus.

Skaitmeninių paslaugų aktas yra pasaulyje svarbiausias ir ambicingiausias vartotojų teisių ir skaitmeninės erdvės apsaugos nuo nelegalaus turinio dokumentas. Jis iš esmės skirtas pagerinti turinio moderavimą socialinės žiniasklaidos platformose. 

Pagal Skaitmeninių paslaugų aktą daugeliui interneto milžinų, įskaitant „Meta‘i“ priklausančias „Facebook“ ir „Instagram“ platformas, „App Store“ ir keletą „Google“ paslaugų, Europos Sąjungoje neseniai pradėtos taikyti naujos taisyklės. Jos apima žalingo turinio sklaidos prevenciją, nuostatas dėl prekybos nelegaliomis prekėmis ir paslaugomis, apribojimus jautrių asmens duomenų naudojimui reklamai, įskaitant lytį, rasę ir religiją, reklamos, pagrįstos nepilnamečių asmens duomenų naudojimu, draudimą, prievolę dalytis kai kuriais vidiniais duomenimis su reguliavimo institucijomis ir pan. 

Kol kas šios taisyklės taikomos tik 19 didžiausių internetinių platformų, Sąjungoje turinčių daugiau nei 45 mln. vartotojų, tačiau jau nuo kitų metų vasario vidurio jos bus taikomos ir kitoms internetinėms platformoms, nepaisant jų dydžio. Bet kuriai kompanijai, pažeidusiai taisykles, gresia bauda, ​​kurios dydis siekia iki 6 proc. jos pasaulinės apyvartos, o nusižengus pakartotinai jų veikla Europoje gali būti visiškai uždrausta. 

Nenuostabu, kad kompanijoms nauja tvarka nepatinka – elektroninės prekybos milžinė „Amazon“ ir Vokietijos mados mažmeninės prekybos kompanija „Zalando“ jau teisme užginčijo jų įtraukimą į didžiausių internetinių platformų sąrašą. Kadangi naujosios taisyklės veikia įprastus bendrovių verslo modelius, tai ateityje neabejotinai turėsime ir daugiau tokių ginčų.

Kitas skaitmeninę erdvę reguliuojantis dokumentas – Skaitmeninių rinkų aktas. Jame  nustatytomis taisyklėmis siekiama skaitmeninio sektoriaus rinkų sąžiningo ir konkurencingo funkcionavimo. Galime sakyti, kad šis dokumentas  iš esmės yra nutaikytas į vadinamojo BigTech‘o monopolį. 

Kas tas BigTech‘as angliškai paprastai vadinamas „gatekeeperiais“ („prieigos valdytojais“)? Pagal aktą, tai — didelės skaitmeninės platformos, teikiančios paieškos sistemų ar pranešimų siuntimo paslaugas, valdančios internetines parduotuves ir pan., kitaip sakant tai tam tikri monopolistai suteikiantys prieigą. 

Europos Sąjungoje jais laikomos bendrovės, kurios turi ne mažiau kaip 45 mln. aktyvių mėnesinių vartotojų ir 100 tūkst. metinių verslo vartotojų, o jų apyvarta per pastaruosius trejus finansinius metus turėtų būti bent 7,5 mlrd. eurų. Europos Komisija gatekeeper‘iams taip pat gali priskirti platformas, kurios nebūtinai atitinka visus šiuos kriterijus. 

Rugsėjo pradžioje Europos Komisija pirmą kartą atrinko šešis gatekeeper‘ius – „Alphabet“ (holdingas, kuris junga Google, Youtube ir pan.), „Amazon“, „Apple“, „Meta“ ir „Microsoft“ iš JAV ir „ByteDance“ („Tik Tok“) iš Kinijos. 

O kam to reikia, gali paklausti dažnas. Kokia to nauda? 

Vartotojai galės rinktis daugiau ir geresnių paslaugų, turės daugiau galimybių panorėję pakeisti savo paslaugų teikėją, turės tiesioginę prieigą prie paslaugų ir jiems bus užtikrinamos sąžiningesnės kainos. 

Pavyzdžiui, gatekeeper‘iai negalės versti žmonių naudoti tik jų platformas ir produktus, jie turės leisti vartotojams duoti aiškų sutikimą, kad jų elgesys internete būtų stebimas reklamos tikslais, dėl ko vadinamajam BigTech‘ui bus sunkiau rinkti asmeninius duomenis reklamai, stebint vartotojus internete. 

Gatekeeper‘iai taip pat negalės teikti pirmenybės savo paslaugoms, o vartotojai turės galimybę pašalinti programas, kurios buvo automatiškai įkeltos į jų įrenginius. 

Skaitmeninių rinkų aktas taip pat numato sąveiką tarp gatekeeper‘ių  paslaugų (pavyzdžiui, kad „WhatsApp“ vartotojai galėtų siųsti pranešimus į kitas platformas, tarkim, į „Signal“). 

Žinoma, žvelgiant iš gatekeeper‘ių perspektyvos naujosios taisyklės jiems tikrai nėra palankios. Nors  jie išlaikys visas galimybes diegti inovacijas ir siūlyti naujas paslaugas, bet radikaliai sumažėja galimybių remtis nesąžiningomis praktikomis, kurios suteikia nepagrįstą pranašumą. 

Apskritai, europinės antimonopolinės teisėsaugos institucijos su tokių kompanijų kaip „Microsoft“ ir „Google“ dominavimu rinkoje kovojo jau seniai, o Skaitmeninių rinkų aktas žymi kokybiškai naują skaitmeninės erdvės reguliavimo etapą.

Prisitaikyti prie naujų taisyklių gatekeeper‘iai turi iki 2024 metų kovo (kitaip tariant, gatekeeper‘iu paskelbta kompanija turi pusę metų prisitaikyti prie naujų taisyklių), bet kai kuriuos įpareigojimus jie spės įgyvendinti dar iki šio termino. 

Pažeidus taisykles numatyta iki 10 proc. visos kompanijos pasaulinės metinės apyvartos (arba iki 20 proc. pakartotinių pažeidimų atvejais) bauda, o jei gatekeeper‘iai taisykles pažeidinės sistemingai, atlikus rinkos tyrimą gali būti nustatytos papildomos priemonės.

Kas be ko, — naujos taisyklės kelia aistras. Reguliuoti didelius pinigus nėra paprasta, bet tikrai moki ir didelė Europos Sąjungos rinka tai padaryti turi šansų. 

Grįždama prie to, nuo ko praėjau savo įrašą, tik pasakysiu — negaiškite laiko klausydami ir skaitydami politologų ir žurnalistų dažniausiai itin lėkštų personalijų „tyrimų“. Gaila, bet tie žmonės neturi gebėjimo arba sąžinės paaiškinti žmonėms dalykus, kurie išties svarbūs jų gyvenimams. Ir tada jau rinkėjai neturi galimybės rinktis tų, kurie sugeba suvokti laiko dvasios ir jos iššūkių, tad vėl ir vėl pasirenkami tie, kurie sapalioja niekus apie trijų tūkstančių metų „tradicijas“, kurias bando taikyti šiems laikams. 

JAV prezidentų tradicija apima ir kasmet sakomą kalbą apie valstybės padėtį. Tiksliau apie tai, kas įvyko per praėjusius metus bei kokie iššūkiai ir darbai laukia kitąmet. Ši tradicija palaipsniui persikėlė ir į Europą: Lietuvos prezidentai panašią kalbą sako vasaros pradžioje, na o Europos parlamente ją kasmet paskelbia Europos Komisijos vadovas pirmosios rudens sesijos metu. Šį trečiadienį išklausėme jau ketvirtosios ir paskutinės šioje Europos parlamento kadencijoje dabartinės Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen kalbos. 

Jei pirmojoje kalboje, kurią girdėjome 2020 metų rugsėjį, buvo plėtojama Europai įprastas ir jos vertybinį pamatą apibrėžiantis žmogaus teisių klausimas, tai jau po metų prabilta apie naują Europos vaidmenį geopolitiniame žemėlapyje. 

Tuomet pirmininkės kalboje buvo aiškiai suformuluota mintis apie besiformuojančią naują pasaulio tvarką, kai naujos kylančios grėsmės aštrina globalias varžybas. Tuomet ir nedviprasmiškai paskelbta, kad nors Europos Sąjunga yra saugumo garantas, kurios veikimas paremtas minkštosiomis galiomis, tačiau kintančiame pasaulyje to nebepakanka. Tapo aišku, kad diplomatines bei civilines pajėgas privalu apjungti su karinėmis, ir iš esmės atnaujinti Sąjungos gynybinę strategiją.

2022-ųjų rudenį kalboje, kuri buvo pasakyta jau karui Ukrainoje siaučiant, saugumo naratyvas dar labiau sustiprėjo.  Tuomet akcentuotas solidarumas: solidarumas su Ukraina ir solidarumas atlaikant visus iššūkius, kuriuos Europai kelia pernelyg ilga jos draugystė su Rusija, galiausiai virtusi energetine priklausomybe. 

Šių metų pranešime šios temos tęstos ir plėtotos toliau. Karas Ukrainoje užaštrino Europos saugumo klausimą, atnešė daug ekonominės įtampos, tad ypač svarbus tapo klausimas, o kas leistų ir toliau palaikyti europiečių gyvenimo lygį bei suteiktų ateities perspektyvą. Atsakymo ieškota naujausių technologijų plėtroje.  

Technologijos – iššūkis ar sprendimas

Prieš ketverius metus, 2019 metų rudenį, startavusį žaliąjį kursą Komisijos pirmininkė pavadino „atsaku į istorijos kvietimą“ ir „galimybe gerovės išsaugojimui“. Dar svarbiau tai, kad buvo pabrėžta, jog žalioji darbotvarkė palaipsniui  apima ne tik išskirtinai ekologinius aplinkos ar klimato klausimus, bet ir visą ekonominio augimo modelį. 

Faktai rodo, kad žaliasis kursas jau duoda rezultatų. Tai ir švarios pramonės pažanga, naujos darbo vietos, augantis konkurencingumas bei inovacijų plėtra. Ir tai įrodo, kad žaliasis kursas nėra tik kalbos apie klimatą ar biologinę įvairovę, kaip dažnai priimta manyti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. 

Vis dėlto šalia pasiekimų, Komisijos pirmininkė gana aiškiai įvardijo ir iššūkius, kurie dažnu atveju kyla net ne pačioje Europos Sąjungoje, bet už jos ribų.  Taip kalbėdama apie iššūkius Europos konkurencingumui, ji pabrėžė, kad labai dažnai Europos kompanijos yra pašalinamos iš užsienio rinkų arba tampa grobuoniškos praktikos aukomis. 

Kinijos keliama grėsmė vis akivaizdesnė 

Vienas iš tokių pavyzdžių yra nesąžininga Kinijos prekybos praktika, labai neigiamai paveikusi Europos Sąjungos saulės energetikos pramonę. Taip atsitiko todėl, kad stipriai subsidijuojamos Kinijos konkurentės daugelį jaunų kompanijų tiesiog išstūmė iš rinkos, dėl ko novatoriškos įmonės turėjo bankrutuoti, o perspektyvūs talentai išvyko į užsienį. 

Paminėtas ir kitas pavyzdys apie pasaulines rinkas užtvindžiusius pigesnius Kinijos elektromobilius, kurių dirbtinai žemą kainą palaiko didžiulės valstybės subsidijos. Akivaizdu, jog tokia praktika iškraipo rinką, kelia dideles problemas ištisoms pramonės šakoms ir bendruomenėms, pakerta tūkstančių gyvenimo lygį. Pagirtina tai, kad Europos Komisija, pasak pirmininkės, jau pradeda tokių kinietiškų elektrinių transporto priemonių subsidijų tyrimą. 

Metiniame pirmininkės pranešime akcentuota, kad Sąjunga turi labai aiškiai vertinti šias ir kitas rizikas, o sprendimų ieškoti švariose technologijose.

Vertinant U. von der Leyen metinį pranešimą, nevalia pamiršti ir pastarojo meto politinio konteksto. 

Per šią kadenciją Europos Sąjunga patyrė net kelis iki šiol neregėto masto sukrėtimus – pandemija, energetikos krizė ir infliacija, kurią inspiravo Rusijos karas prieš Ukrainą bei vis labiau agresyvi Kinijos veikla globaliose rinkose. Tai kelia didelių problemų Sąjungos ekonomikai, o sprendimų paieškas sunkina artėjantys Europos Parlamento rinkimai, kurie visoje eilėje Europos valstybių paskatino gan aršią opoziciją žaliajam kursui.

Kitų metų Europos parlamento rinkimai koncentruosis ties ekonomika?  

Komisijos pirmininkės kalboje buvo galima išgirsti kvietimą nenukrypti nuo pasirinkto kurso, išnaudojant jo pasiekimus ir aiškiai įsivardijant iššūkius ir jų įveikimo strategijas. 

Kalbėdama apie ekonominius iššūkius, savo pranešime U. von der Leyen akcentavo darbo jėgos bei įgūdžių trūkumą, infliaciją ir administracinę naštą, kurią įmonės patiria dėl biurokratijos ir per daug suvaržytos reguliavimo aplinkos.

Tiesa, kalbėdama apie problemas, pirmininkė akcentavo ir tai, kad Europa šiuo metu artėja prie visiško užimtumo – kai vietoje to, kad milijonai žmonių ieškotų darbo, milijonai darbo vietų ieško žmonių. Problema ta, kad darbo jėgos ir įgūdžių trūkumas Europoje pasiekė rekordinį lygį – net 74 proc. mažų ir vidutinio dydžio įmonių mano, kad joms trūksta pasirengusių darbuotojų, turizmo sezono įkarštyje restoranai ir barai dirba sutrumpintai, nes neranda darbuotojų, ligoninės atideda gydymą, nes trūksta slaugytojų, du trečdaliai Europos įmonių ieško IT specialistų, o milijonai tėvų – daugiausia mamos – sunkiai derina darbą ir šeimą, nes neturi kam palikti savo vaikų.

Darbo jėgos trūkumas jau yra problema pati savaime, tačiau ji be to trukdo naujovių diegimui ir ekonominiam augimui, todėl būtina ieškoti naujų kelių, kaip plėsti darbo rinką, be kita ko reaguojant į sparčius technologijų, visuomenės ir demografijos pokyčius.

Kalbėdama apie antrą ekonomikos iššūkį – aukštą infliaciją, U. von der Leyen akcentavo energijos kainų mažėjimą Europoje, kuris šalia visų kitų iniciatyvų prisideda prie infliacijos mažėjimo.  

Iš tiesų, skirtingai nei per naftos krizę XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, iš šios krizės Europa išėjo gan sparčiai ir gerokai sustiprėjusi (reikia pasakyti, kad tam labai pasitarnavo būtent žaliasis kursas) – jei prieš metus dujų kaina siekė per 300 eurų už MWh, tai šiuo metu ji yra apie 35 eurai. Tokį sėkmės modelį U. von der Leyen savo kalboje pasiūlė pritaikyti ir žaliavų ar švaraus vandenilio srityje, ir šiuo atveju tarp eilučių vėl akcentuodama žaliojo kurso tęstinumą.

Kalbėdama apie iššūkius Europos ekonomikai, ji taip pat akcentavo būtinybę palengvinti sąlygas verslui. Anot jos, dėl įvairių teisinių kliūčių, mažos įmonės šiuo metu negali susidoroti su sudėtingu administravimu, ilgais procesais ir pan., o tai labai dažnai reiškia praleistas galimybes plėstis ir augti. 

Todėl skaitydama pranešimą, U. von der Leyen pažadėjo iki metų pabaigos paskirti tiesiogiai jai atsakingą pasiuntinį mažoms ir vidutinėms įmonėms, o jau kitą mėnesį pateikti pirmuosius teisės aktų pasiūlymus, kuriais siekiama 25 proc. sumažinti ataskaitų teikimo prievoles europiniu lygmeniu.

Žaliojo kurso stabdyti nevalia 

Be kita ko, savo pranešime Komisijos pirmininkė užsiminė apie „žengimą į kitą Europos žaliojo kurso etapą“, dėl kurio „vienas dalykas niekad nepasikeis“ – Europos Sąjunga ir toliau rems savo pramonę per visą pereinamąjį laikotarpį. Tam ji pasižadėjo surengti vadinamuosius Clean Transition  [„švaraus perėjimo“] dialogus su pramonės atstovais. 

Pagrindinis tokių dialogų tikslas bus paieška tokio verslo modelio, kuris su europine parama dekarbonizuotų pramonę, ir galiausiai tokiu būdu iš esmės padidintų Europos pramonės konkurencingumą. 

Tai irgi dabartinės Komisijos atsakas žaliojo kurso kritikams, kurie reikalauja daryti pauzę, nes verslui ir pramonei užkraunama per daug naujų standartų. 

Labai daug dėmesio U. von der Leyen pranešime buvo skirta ir Europos modernizavimui bei skaitmenizavimui. Kalbant bendriau, abi šios – žalioji ir skaitmeninė – transformacijos traktuojamos kaip naujojo ES ekonominio augimo modelio pagrindas. Tad nenuostabu, kad kalbėdama apie žaliąjį kursą, Ursula von der Leyen pakartojo, kad modernizacija ir dekarbonizacija gali eiti koja kojon, o žaliojo kurso iniciatyvos nuo pat pradžių buvo teikiamos ir įgyvendinamos kartu su skaitmeninėmis. 

Anot Komisijos vadovės, kuomet kalbame apie verslo ir gyvenimo palengvinimą, ypatingai svarbiomis tampa skaitmeninės technologijos. 

Europa šiuo metu pirmauja valdydama skaitmeninio pasaulio keliamas rizikas, tokias, kaip dezinformacija, žalingo turinio skleidimas, pavojus duomenų privatumui ar dirbtinio intelekto keliami iššūkiai.

Ji priminė, kad šimtai pirmaujančių dirbtinio intelekto kūrėjų, akademikų ir ekspertų neseniai įspėjo mus, kad „išnykimo dėl dirbtinio intelekto rizikos mažinimas turėtų būti pasaulinis prioritetas kartu su kitomis visuomeninio masto rizikomis, tokiomis kaip pandemijos ir branduolinis karas“, taigi, anot jos, „Europa kartu su partneriais turėtų rodyti kelią kuriant naują pasaulinę dirbtinio intelekto sistemą“.

Nenutylėta ir tai, kad dirbtinis intelektas vystosi greičiau, nei buvo prognozuojama, todėl būtina ieškoti išeičių ir jau dabar užtikrinti, kad tas dirbtinis intelektas netaptų nauja didele problema. 

Apie modernėjančią Europos pramonę kalba ir tai, kad pastarųjų metų investicijų dėka Europa tapo superkompiuterių lydere. Dabar ji turi 3 iš 5 galingiausių superkompiuterių pasaulyje ir privalo tuo pasinaudoti, pavyzdžiui, atverdama juos dirbtinio intelekto startuoliams.

Tarptautiniam konkurencingumui, šalia įvairiausių ekonominių parametrų, 21-ame amžiuje kaip niekad svarbus yra naujovių diegimas, kūrimas ir gamyba, „nuo ​​mikroelektronikos iki kvantinės kompiuterijos ir dirbtinio intelekto, nuo biotechnologijų iki švarių technologijų“. 

Manyčiau, kad šios ir kitos temos, aptartos valandos trukmės metiniame pranešime, rodo, kad Europos vadovai aiškiai suvokia, jog būtinybė išlaikyti Europos pranašumą svarbiausių ir naujų technologijų srityje yra ne tik ekonominio, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.

Šios dienos balsavimas dėl Gamtos atkūrimo reglamento buvo tikrai įsimintinas. 336 balsais už, 300 prieš ir susilaikius 13 Europos Parlamento nariams Europos Komisijos reglamento pasiūlymas patvirtintas ir siunčiamas tolesniam svarstymui. Aš balsavau už, ir mano pozicija buvo priešinga, nei mano politinės frakcijos griežtas nurodymas balsuoti prieš Europos Komisijos svarstymui pateiktą variantą.  

Kodėl sakau, kad balsavimas buvo įsimintinas? 

Pirma, kalbama apie esminę Žaliojo kurso dalį — gamtą ir biologinę įvairovę. Tai pirmas per 30 metų Europos parlamente svarstomas teisės aktas, skirtas tiesiogiai gamtai. Ir juo siekiama  ilgainiui sumažinti žalą, padarytą jai dėl labai intensyvaus ūkininkavimo. Neatsitiktinai reglamento pavadinime išskiriami žodžiai gamtos atkūrimas. 

Vienas mano kolegų, manyčiau, nelabai vykusiai tokį dokumentą palygino su sovietiniais laikais  įprastu gamtos pertvarkymu žmonių naudai. Tikrai, anas upių sukiojimas ir visų įmanomų pelkių transformavimas į pramonės zonas, buvo klaikokas dalykas. Duonos gal ir padaugėjo, jos kaina parduotuvėse sumenko, bet apmokėjome už šią gausą savo sveikata ir nykstančia gamta. Mano galva, tokia kaina buvo ir yra smarkiai per aukšta. 

Antra, šiame klausime labai aiškiai regima verslo dedamoji. Dalis politikų, jų tarpe ir mano politinės frakcijos vadovybė, be atodairos kartoja, kad bandymai atkurti gamtą tuo mastu, koks numatomas reglamente, sužlugdys daugybės ūkininkų darbus, o kainos parduotuvėse išaugs dar daugiau. 

Prieš kelis metus, kai dar dirbau Seime, Europos reikalų komitete svarstėme panašų dokumentą, kuriuo buvo numatoma tam tikram laikui uždrausti menkių žvejybą Baltijos jūroje. Ir tuomet posėdyje dalyvavę žvejybos laivų savininkai aiškino, kad reglamentas sunaikins jų verslą ir neliks darbo vietų. Aniems tada priminiau, kad žvejų darbo vietas kuria ne laivai ar  laivų savininkai, o menkės: nėra menkių, nebus ir darbo vietų. Dokumentą po tos pastabos gan greit priėmėme.  

Šiaip jau tai yra elementari ekonomika, kurios iki šiol daugelis labai savanaudiškai nenori girdėti. Gaila, bet principas, kad po manęs — nors tvanas, sunkiai išgyvendinamas. 

Kalbos, kad šis reglamentas sunaikins žemės ūkį yra be turinio. Žemės ūkį jau dabar smarkiai apsunkina klimato kaitos padariniai, vis dažnėjančios audros, sausros, karščio ar, priešingai, šalčio bangos. O klimato kaita ir gamtos bei gyvybės įvairovė yra broliai dvyniai: nykstant gyvūnijai, o dirvožemio kokybei menkstant ne dienomis, bet valandomis, ūkininkų verslas komplikuojasi. Ir tai girdime dažnėjančiose jų raudose dėl papildomo finansavimo, kuris būtinas, kad jie galėtų gauti jiems įprastus pelnus. 

Ūkininkai turi aiškiai suvokti, kad jų verslą kuria žemė ir jos kokybė. Ir tik po to jie. Be gyvos vaisingos žemės jie yra niekas.

Trečia, reglamentu vėl ir vėl kvestionuojama mokslo svarba ir jo vaidmuo politikoje. Be abejo, niekas nežinome, kokia bus ateitis. Bet būtent todėl, kad nežinome, privalome klausyti mokslo, kuris nagrinėja mūsų planetos ateitį. Moksliniai tyrimai ir modeliai bent jau gali padėti prognozuoti tų ar kitų įvykių tikimybes. 

Galiausiai, ketvirta, ir bene labiausiai komplikuota — politika pati savaime. Deja, esu priversta pripažinti, kad mano politinės frakcijos vadovybė šį kartą į pirmą vietą iškėlė ne daugumos žmonių interesus, o ūkininkų, kuriam sakosi atstovaujanti, pageidavimus bei savo politines ambicijas. 

Balsuoti prieš labai griežtą frakcijos nurodymą nepalaikyti dokumento nėra malonu. Tiesa,  baltos varnos statusas man ne naujiena, ir visi, kurie nors šiek tiek domisi mano darbu, puikiai žino, kad niekada nekartoju banalybių ir visokių malonių dalykų, jeigu jais netikiu. 

Klimato kaita yra realybė, kaip ir realybė — nykstančios rūšys. Tiesiog privalome stabdyti šiuos procesus, o galimas ūkininkų bėdas spręsti ne tikrovės neigimu, o galbūt finansine parama ar kokiomis kitomis priemonėmis. Kalbos, kad būtinai liksime be duonos, jeigu ūkininkų pelnai sumenks, o kainos šiek tiek pakils, yra gryna demagogija.  

Nesu ir niekada nebuvau atskiros gyventojų grupės atstovė. Ūkininkai man neatrodo niekuo geresni už kitus žmones, o jų verslai reikalingi kažkokio išskirtinio palaikymo. Beje, bent jau Europos Sąjungoje tą neproporcingą palaikymą jie savo laiku tikrai išsimušė, ir neretai atvirai ir labai agresyviai atmeta kitų poreikius, tarkime, mokslininkų, kurių kuriamomis technologijoms tie patys ūkininkai naudojasi. 

Tarkime, dirvožemio erozija ypač aktuali Lietuvai, bet ta žemė buvo nugyvenama didžia dalimi ir dėl labai dosnios Europos Sąjungos paramos, skiriamos deramai neįvertinus gamtai daromo poveikio. Visokie karbauskiai noriai eina į žemės ūkį, nes ten gauti milijoninę paramą be rimtos atsakomybės už žalą gamtai buvo įprasta. 

Atstovauju tiems, kurie pasitiki mokslu ir pasirengę aukotis, kad klimato kaita būtų bent jau pristabdyta. Galų gale tai ir mūsų prievolė ateičiai. 

Beje, bent jau jaunoji pažangi ūkininkų karta, tikiu, tikrai supranta, kiek jų verslui svarbi sveika, gyvybės ir įvairovės kupina gamta. 

Taip pat nuoširdžiai tikiu, kad ir didžioji Tėvynės Sąjungos rinkėjų bendruomenės dalis tikrai yra žalia, tad klimato kaitos klausimai jai artimi. 

Krikščionių demokratų flangui partijoje tokia parama Dievo kūriniui  — Žemei yra tiesiog privaloma, kaip Bažnyčios mokymo dalis. 

„Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas ir žolę“, — giedojo šventasis Pranciškus Asyžietis.  Šiais jo žodžiais prasideda ir mums, katalikams, privaloma Enciklika „Laudato si“ , kurios jau pirma pastraipa  liepia savo vaikams kasdien prisiminti, kad mūsų bendrieji namai taip pat yra tartum sesuo, su kuria dalijamės savo egzistencija, ir ji graži, lyg mus apkabinanti motina. 

Vis dėlto blogiausia, ir tai penkta, ką įžvelgiu šiame susipriešinimo balsavime, yra politikoje ganėtinai dažnas balsavimas ne už, o prieš. 

Manau, kad Europos liaudies partijų frakcija ne tiek priešinasi pačiam reglamentui, kurį turėjo galimybę daugybę kartų tobulinti, teikdama pataisas. 

Labiausiai frakcijos vadovybei kliūva tai, kad dokumentą pateikė socialdemokratų frakcijos į Europos Komisijos vicepirminko postą deleguotas įtakingas Europos politikas Fransas Timermansas.  Artėjant rinkimams tai matoma kaip grėsmė, kad socialdemokratai gali perimti visą šio klausimo darbotvarkę. 

Ieškant rinkiminės centro dešinės žinutės pasiklysta vertybių hierarchijoje, ir taip ūkininkų interesai pakelti į aukštesnį rangą, nei visus mus maitinančios gamtos likimas.

Man malonu ir tai, kad tai supranta Lietuvos Vyriausybė, kuri vienareikšmiškai remia šį dokumentą, nors Vyriausybės vadovai ir priklauso tai pačiai politinei šeimai. Lietuva pasisakė už šį reglamentą ir Taryboje.

Politika, kurios esmė „prieš kokį konkrečiai asmenį dabar draugaujame“, man iš esmės nepriimtina. Už gamtą privalome kautis visi kartu, nežiūrėdami į politinių rinkimų tvarkaraščius. 

Šis priesakas ypatingai svarbus mano kartai, kuri per pastaruosius 50 metų didele dalimi gamtos reguliavimo dėka tapo viena turtingiausių pasaulio istorijoje, o dabar privalo savo vaikams ir anūkams palikti nors galimybę matyti visą jos grožį. 

Ne paskutinėje vietoje, kad balsavau už dokumentą yra ir tai, kad tai aktas, kuriuo konkrečiai tęsiami Europos Sąjungos įsipareigojimai klimato kaitos srityje, prisiimti visoje eilėje tarptautinių konferencijų — nuo Kioto iki Paryžiaus, o pastaraisiais metais ir Šarm al Šeiche bei Glazge. Tad Europos Sąjungai svarbu nemesti kelio dėl takelio ir toliau nuosekliai lyderiauti pasaulyje stabdant klimato kaitos padarinius.  

Vaikystėje su broliu ir draugais Ronžės upelyje Palangoje gaudydavome vėžius. Šiandien mano vaikystės upelis panašėja į akmenyse įkalintą griovį. 

Balsavau už gamtos atkūrimą, nes  noriu, kad ir mano anūkai ir jų vaikai braidžiotų gyvame vandenyje. 

Šios dienos svarstymus įkvėpė trys iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi šaltiniai.

Aptarti Angelos Merkel politinį fenomeną privertė vieno mano vaizdo įrašų skaitytojo prašymas. Olafo Scholzo figūra prisiminta dėl jo kalbos, pasakytos antradienį, švenčiant Europos dieną, Europos Parlamente. Gediminas Kirkilas pasirodo kaip ženklas, kad kintančioje Lietuvos užsienio politikos padangėje vėl laistomi „taikos“ ir „sutarimo“ daigai. 

Šališkas oponavimas

Suprantu, kad panašios paralelės gali sulaukti rimtos kritikos. Jos tikrai nebijau, nors, deja, net nebesvajoju, jog kas nors pakels mestą pirštinę.

Lietuvoje rimtesnių intelektualių ginčų laikai baigėsi apie 1993 metus, kai šalies užsienio politikos padangę užvaldė visų įmanomų politinių atspalvių taikos balandžiai, tokie mieli vidutinio rinkėjo sielai. 

Trys skirtingi žmonės, trys skirtingi politiniai pavidalai ir, bent jau mano akimis, visa vienijantis vadinamosios realpolitikvaizdinys, prieš beveik du šimtus metų nukaltas Vokietijoje. 

Kas ta realpolitik? Tai toks pragmatiškas politinio veikimo kelias, kai visa sprendžiama pagal konkrečias šios dienos reikmes, rimtai nevertinant moralinių politinio pasirinkimo aspektų ir jo ilgalaikių perspektyvų, juolab pasekmių visuomenei.

Iš karto pasakau esanti šališka, nes ta vadinamoji pragmatiška politika ir visos jos išvestinės, tarp jų ir ekonominė diplomatija, kuri santykius tarp šalių mezga išimtinai atsižvelgiant tik į šalies verslo interesus, man tikrai nesimpatiškos. Taigi visa ką kalbėsiu toliau, priimkite kaip realpolitik oponento žodžius. 

Paprastai aptariama politika siejama su itin pragmatiškais politikos veikėjais, tokiais kaip Zbigniewas Brzezinskis ar Henry Kissingeris. Tad iš karto gali kilti klausimas, kodėl dabar į vieną eilę sudėjau tokius, atrodytų, skirtingus Europos politikus? 

Rinktis vertybes

Nuosekli krikščionė Angela Merkel, ilgus metus vadovavusi Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai, ne kartą demonstravo vertybinę laikyseną.

Ilgus šešiolika metų, kai ji vadovo Vokietijai, į ją buvo žvelgiama kaip į išlaikytą, išmintingą, jokia dėmele nesutaptos reputacijos lyderę, nuoširdžią demokratijos šalininkę.

Jos elgesys per 2015 metų pabėgėlių krizę, kai ji  drąsiai ir be atodairos stojo ginti migrantų, nors buvo rūsčiai dėl to kritikuojama opozicijos, irgi rodo tiek jos atsidavimą Evangelijos dvasiai, tiek Europos Sąjungos vertybėms. 

Panašiai gali būti vertinamas ir dabartinio Vokietijos kanclerio viešai deklaruotas sprendimas palikti Bažnyčią ar priesaikos tekste sąmoningai neminėti Dievo.

Tai irgi vertybinis pasirinkimas, tikėtina nulemtas ne racionalaus pragmatizmo. 

Vis dėlto kalbant apie platesnį jų darbų kontekstą pernelyg dažnai jauti ar regi, kaip šios dienos verslo interesai be jokio rimtesnio pagrindimo pateikiami it visos valstybės ar net visuomenės interesas, o realus politinis veikimas paklūsta pelno logikai. 

Nesutinka klydusi

A. Merkel atveju klasikinis pavyzdys yra jos bendravimas ir net bendradarbiavimas su putinu, pratęstas ne tik po 2008 metų karo Gruzijoje, bet ir po 2014 metų Krymo aneksijos.  

Žinoma, 2014 metais A. Merkel tuos karinius Rusijos demaršus pasmerkė, viešai baisėjosi ir piktinosi, bet tęsė ankstesnę „nepakenk“ ir „tarkis vardan mažesnio blogio“, kitaip sakant, business us usual, liniją. 

Kaip žinia, leidimą Vakarų Sibiro dujų telkinius su Vokietija sujungti Baltijos jūros dugnu A. Merkel Vyriausybė išdavė 2018 metų pradžioje.

 Tuomet prieš tokio dujotiekio tiesimą kovojo ne tik Centrinės ir Rytų Europos politikai, bet ir strateginis Europos sąjungininkas JAV. Jie vienu balsu aiškino, kad tokia dujinė priklausomybė bus rimta grėsmė Europos Sąjungos ir NATO šalių energetiniam saugumui. Istorija, deja, parodė, kad jie buvo teisūs. 

Tiesa, net dabar A. Merkel nesutinka klydusi. 

Permeta kaltę

Prieš kelias dienas Leipcigo knygų mugėje atsakydama į klausimą, kaip dabar vertina Vokietijos priklausomybę nuo rusiškų dujų, ji aiškino, kad sprendimas buvo reikalingas ir pamatuotas. 

Pasak jos, „geriau būtų buvę dujas importuoti iš Britanijos ar Norvegijos, kaip anksčiau, ar Nyderlandų, bet jų tiesiog nebuvo“. 

Taigi „problema buvo arba trečdaliu brangesnės suskystintos dujos arba pigios rusiškos.“

Priekaištus dėl sprendimo, kuris dabar, akivaizdu, kainuoja labai brangiai, ji atmeta paaiškindama „nežinanti ar bus teisinga, jeigu, norėdama visus nuraminti, aš tiesiog pasakysiu tai, ko nemanau, ir prisipažinsiu klydusi“. 

Po tokio paaiškinimo ji eina dar toliau ir netikėtai kaltę permeta Ukrainai. „Ukraina anksčiau nereikalavo stabdyti dujotiekio sutarties, priešingai, stengėsi išsaugoti jų tranzitą per Ukrainą“, lyg teisdama lyg teisindamasi dėsto ekskanclerė. 

Tikėjo, kad Vokietijos tai neliečia 

Akivaizdžiai atmesdama vertybinę logiką, ji atvirai išpažįsta instrumentinės politikos primatą.

„Problemą aš sprendžiau su tais įrankiais, kuriuos turėjau“, – dabar aiškina A. Merkel, o tai, kad galiausiai visa pasirodė blogai, „nesuveikė“, esą „neįrodo, kad nereikėjo bandyti klausimą spręsti diplomatiniu keliu.“ 

Drįsčiau teigti, kad anais 2018 metais A. Merkel galvojo ne apie diplomatiją, o apie Vokietijos verslo interesus, labai patogų ir įprastą status quo ir tiesiog nenorėjo papiktinti Rusijos valdovo. 

Tai, kad nuo 2008 metų Rusija jau atvirai kasdien gyrėsi augančia savo karine galia bei vis agresyviau perrašinėjo istoriją ekskanclerei, beje, galinčiai rusišką spaudą skaityti rusų kalba, buvo nė motais.

Ji nuoširdžiai tikėjo, kad Vokietijos tai neliečia. 

Paskutinį kartą A. Merkel Rusijoje lankėsi 2021 metų rugpjūčio 20 dieną, prabėgus lygiai metams po to, kai putinas pabandė fiziškai susidoroti su savo pagrindiniu politiniu oponentu Aleksejumi Navalnu. 

Tą 2021 metų rugpjūčio pabaigos dieną (iki karo buvo likę lygiai pusmetis) ji su putinu dar kartą aptarė „Nord Stream2“ klausimą, ir, nors kvietė paleisti tuomet jau 6 mėnesius kalintį A. Navalną, bet apdairiai pernelyg neakcentavo putino oponentų ir žurnalistų persekiojimo, represijų, žmogaus teisių pažeidimų ir akivaizdžiai vis labiau savo karinę galią stiprinančios diktatūros. 

Visuomenės palaikymo diktatas

Svarbiausias jos darbas buvo plėtoti politiką, kuri tuo metu Vokietijai žadėjo daugybę naujų darbo vietų, šimtus milijonų biudžete ir rinkėjų balsus. 

Pastarąją išvadą patvirtina ir jos aiškinimas, kad ji tuo metu negalėjo griežčiau reaguoti į putino veiksmus ar imtis kokių griežtesnių sankcijų ir todėl, kad nebūtų buvę visuomenės palaikymo. 

Būtent ši tezė ir demonstruoja giluminį vadinamosios realpolitik pamatą, tuo pat metu ją pateisindama, ir atskleisdama jos giluminę ydą. 

Demokratija politikus verste verčia pataikauti daugumai. To siekiama tiek prisitaikant prie  šabloninio vadinamojo vidutinio piliečio mąstymo, tiek tenkinant verslo, kuris padeda siekti politinių tikslų, interesus.

Tokia politikos, kaip daugumos rinkėjų norų aptarnavimo samprata, realpolitik išteisina, ypač vadinamaisiais ramiais laikais. Vox Populi, Vox Dei, kaip sakoma.

Achilo kulnas

Vis dėlto čia slypi ir tokios politikos Achilo kulnas, didžiausia jos keliama grėsmė.

Realpolitik vertina ir sprendžia nesistengdama ar negebėdama neapibrėžtoje ateityje įžvelgi jos kontūrų.

Taip ji pasmerkia visuomenę, kurią sakosi ginanti, kelionei per neįžvelgiamą miglą be jokių priešrūkinių įtaisų. 

Antradienį kalbėdamas Europos Parlamente dabartinis Vokietijos kancleris nuo tokios politikos bandė trauktis. 

Jis ganėtinai tiksliai diagnozavo, kad XXI amžius jau yra daugiapolis.

Visos pusės išloš

Apdairiai ar atlaidžiai praleidęs paaiškinimą, kokias naujas grėsmes tai kelia suvienytajai Europai, jis netikėtai šį klausimą sujungė su būtinybe plėtoti ryšius su Pietų regiono partnerėmis, kurioms, kaip buvo galima suprasti, Europa turi padėti apsirūpinti maistu, mažinti skurdą ir laikytis įsipareigojimo kovoti su klimato kaita. 

Tikėtina, kad būtent toks momento vertinimas lėmė ir kvietimą skubiai iki kitų metų Europos parlamento rinkimų priimti atnaujintą migracijos politiką, kur „tikslas geriau valdyti nereguliarią migraciją“ derėtų su šūkiu „nepaminkim mūsų vertybių“. 

Tiesa, vėlesni jo žodžiai parodė, kad jo minimos „mūsų vertybės“ labai pragmatiškos.

Pasak kanclerio, daugelyje Europos vietų juntamas darbuotojų iš trečiųjų valstybių poreikis, o reikalaujant, kad kilmės ir tranzito šalys susigrąžintų Europos Sąjungoje nelegaliai gyvenančius savo piliečius, gausime rezultatą, kai „visos pusės išloš“.

Sotūs vilkai ir sveikos avys

Kaip pasiekti, kad ir vilkai būtų sotūs ir avys sveikos, bent aš kol kas nesupratau, ypač įvertinus tai, kad neteisėtos migracijos srautai auga, o šalys, iš kurių jie atvyko, tarkime Marokas, atsisako priimti tuos savo piliečius, kuriems nebuvo suteikta teisė likti Sąjungoje. 

Kalbos apie Kiniją irgi buvo klampios. Jis pripažino, kad „konkurencija ir varžymasis iš Kinijos pusės neabejotinai padidėjo“, bet rėmė poziciją, kad Europai reikia protingai mažinti riziką dėl Kinijos, o ne laikytis griežtesnės pozicijos, kurios reikalauja Jungtinės Valstijos“.

Ir šiuo atveju apdairiai ar atsargiai pamiršta prisiminti, kad Kinijos karinė galia auga ne dienomis, o valandomis, o šalies vadovai nė nebando slėpti savo militaristinių ambicijų.

Tik faktai: 2023 metų kovą Kinija paskelbė, kad jos karinis biudžetas siekia 225 mlrd. dolerių, t. y. per pastaruosius metus nominalia verte padidėjo daugiau nei 7 proc., o per dešimtmetį padvigubėjo. 

Kiek prasminga šito nematyti ir važiuoti į Kiniją tartis dėl gilesnio ekonominio bendravimo, ką visai neseniai ir padarė O. Scholzas, palieku spręsti jums. 

Laikai pasikeitė

G. Kirkilui šiame įraše vietos liko nedaug. Lygiai tiek, kiek, mano galva, vertos jo politinės įžvalgos ar užsienio politikos sutarimo moderatoriaus vaidmuo. 

Tai tos pačios tik ramybės pasauliui tinkamos realpolitik žmogus, kuris iš esmės net teoriškai negali vesti išties vaisingų derybų, kai deramas dėl to, būti ar nebūti.

Tam trūksta ir intelekto, ir savo vaidmens politikoje refleksijos, ir suvokimo, kad laikai pasikeitė amžiams. 

Mano telefonas jau antra diena žada, kad šiandien Briuselyje bus šilta diena. Rašo, kad temperatūra pakils net iki 24 laipsnių. Labai noriu, kad ateitų vėluojanti vasara į Šiaurės jūros vėjų taip dažnai skrodžiamą Briuselį.

Bet kol tas gamtos grožis dar galutinai neišsiskleidė, vis bandau sugrįžti į Lietuvos užsienio politikos koridorius, kuriuose, jeigu tikėsime dalies politikų užkalbėjimais, vaikšto popieriai dėl sutarimo sutarti apie bendrą nekintamą ir nedalomą užsienio politiką. Tų popierių keliai tokie pat nežinomi, kaip ir klimato kaitos krečiamo pasaulio orų prognozės. 

Absurdiška mintis

Šios dienos tekstas neįprastas. Jis autoironiškas – ieškoti turinio logikos ten, kur vyksta kova tarp galių nėra labai rimta.

Tai įrašas, kur esminė dalyvių mintis jungianti grandis iš esmės remiasi tik tokiu sunkiai apčiuopiamu dalyku kaip patirties ir stebėjimo pagimdyta intuicija. 

Kai prieš metus viešojoje erdvėje pradėjo klajoti mintis apie sutarimą dėl užsienio politikos, ji iš karto man pasirodė absurdiška. 

Pagalvokime. Kam valdantiesiems sutarimas dėl užsienio politikos, kai jie turi visus esminius postus ir svertus, reikalingus tai politikai vykdyti?

Maža to. Jie turi patvirtintą Vyriausybės programą, kur aiškiai sudėliota tiek jų vykdomos užsienio politikos strategija, tiek jos taktika. 

Galite man oponuoti ir aiškinti, kad valdantieji neturi visų postų, kurie lemia Lietuvos užsienio politikos kryptį, nes pagal Konstituciją visą darbą šioje srityje Seimas ir Vyriausybė dirba kartu su prezidentu. 

Prezidentas tuščiomis rankomis

Vis dėlto dabartinis prezidentas į užsienio politikos balių atėjo tuščiomis rankomis. Jokios patirties toje srityje. Jokios rišlios užsienio politikos programos (jos, beje, nėra ir dabar, kai poste prabūta beveik ketverius metus). Jokio suvokimo, kaip veikia politika demokratinėje erdvėje.

Ir tikrai pernelyg daug ambicijų, kurios nerealios jau vien todėl, kad prezidentas negeba jų paslėpti, nors neturi jokių ginklų savo rankose. 

Prabėgus ketveriems metams galiu tik pakartoti tai, ką pasakiau kitą naktį po rinkimų: Gitanas Nausėda yra politikos nulis. Tiesa, tada aiškinau, kad aptarinėti nulio neverta, tačiau gyvenimas rodo, kad ne tik galima, o kartais net privalu.

Tarkime, tas mistinis ginčas dėl to, kas važiuos į Europos Vadovų tarybą nėra formalus, jeigu žinai, kaip realiai gimsta tarybos sprendimai. Faktas, kad anapus to proceso slepiasi rūsti ir Lietuvos prezidentui labai nepalanki politinė tikrovė.

Ponas kabinete

Užsienio politikos sprendimai atsiranda susitikus visų 27 valstybių narių užsienio reikalų ministrams. Tai, ką naudingo Lietuvai ten išmuša ar įkala į kolegų galvas Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, galiausiai ir nugula sprendimuose tuo ar kitu klausimu.

Prezidentas nori nenori priverstas kartoti tą poziciją, kurią iš esmės nubrėžė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Beje, tai galioja visoms europinės politikos sritims, ne tik užsienio politikai.

Pats Gitanas Nausėda neturi nei pakankamai žinių, nei intelektualinių gebėjimų tas žinias įgyti, nei patirties, kuri jam galėtų praversti formuojant savo užsienio politikos logiką. Jo komanda silpna ir jos užduotis aptarnauti poną kabinete, o ne formuoti rimtus sprendimus. 

Atskiri G. Nausėdos bandymai, tarkime, kai jis nepasirašė laiško dėl LGBT bendruomenės persekiojimo Vengrijoje, esmės nekeičia.

Amžinai atsarginis žaidėjas

Niekas toje Vadovų taryboje Lietuvos prezidento rimtai ir nevertina, jau vien todėl, kad jis nėra jokios Europos Sąjungoje įtakingos politinės šeimos atstovas.

O tradicines vertybes išpažįstančių žaidėjų vadovų taryboje realiai vos pora – Vengrija ir Lenkija. Lietuvai į tą ratą bent kol valdžioje dabartinė vyriausybė patekti praktiškai neįmanoma. 

Europos renginiuose viešai pradėjęs stumti savo vizijas apie LBGT bendruomenę ar moterų teises G. Nausėda sulauktų tylos ir pakeltų antakių. Taip jau buvo, kai jis 2022 metais Miunchene susitikime su JAV viceprezidente Kamala Haris ragino Jungtines Valstijas pasiųsti į Lietuvą daugiau karių ir dėl to, kad čia yra labai daug gražių moterų. 

Netaktu to nepavadinsi. Tai orlauskinio lygio bukumas ir tiek. 

Kita vertus tas mergaičių vaizdinys kalbant apie užsienio partnerių saugumo garantijas yra kažkoks G. Nausėdos fetišas, pakartotas ir Vokietijos bataliono kontekste.  

Bendrai imant, G. Nausėda Vadovų taryboje yra toks amžinai atsarginis žaidėjas, kurio mandagiai išklauso, bet rimti dalykai derinami iki galutinio susitikimo Briuselyje politinių šeimų viduje. 

Valdančiųjų įgarsintojo vaidmuo 

Lietuvoje valdančioji dauguma daugiau siejama su Europos Liaudies politine šeima, o tai įtakingiausia politinė jėga, kurios atstovai šiuo metu vadovauja ir Europos Komisijai, ir Europos parlamentui.

Tokiu būdu Lietuvai lengviau prastumti savo pageidavimus į formuojamą politinę darbotvarkę. G. Nausėda tam tikra forma atlieka tik tų jo taip nekenčiamų valdančiųjų pozicijos įgarsintojo vaidmenį. 

Man labai gaila nuvilti Lietuvos moteris, bet ūgis ir grožis (pastarasis labai subjektyvus dalykas) tikrai nėra toks jau svarbus, kai susitinka patyrę politikos vilkai. Tada lemia intelektas, gebėjimas aiškiai formuluoti mintis, žinojimas, ko nori, ir sąjungininkų palaikymas. Nė vienos šių savybių G. Nausėda neturi. 

Galite prieštarauti, kad va Dalia Grybauskaitė buvo įtakinga ir gerai tvarkėsi toje Taryboje. Bet iš esmės toks priekaištas tik patvirtina tai, ką sakiau anksčiau. 

D. Grybauskaitė yra nepalyginai intelektualesnė. Ji turėjo poziciją. Ji turėjo ilgą diplomatinio darbo patirtį ir  užėmė labai aukštą komisaro postą. Ją santykinai rėmė Europos liaudies partija, manyčiau, tiek dėl asmeniškai gerų jos santykių su Angela Merkel, kuri tuomet buvo Europinės politikos kelrodė žvaigždė, tiek dėl Vytauto Landsbergio įtakos centro dešinei. 

„Myliu – nemyliu“ neveikia

Taigi, kartoju, neįmanoma suvokti, kam tokio sutarimo iš esmės reikia valdančiajai daugumai, o ypač konservatoriams ir akivaizdžiai Europinės užsienio politikos žvaigždei Gabrieliui Landsbergiui, kurio pasisakymai aktyviai aptariami profesionalioje ne tik Europos, bet ir pasaulio spaudoje. 

Dar kartą nustebinsiu. Lietuvos rinkėjų preferencijos ir kliedesiai apie politikus, kurie gimsta mąstant „myliu- nemyliu“ kategorijomis, neveikia bendro europinių sprendimų lauko. 

Kodėl toks sutarimas turėtų būti naudingas opozicijai, irgi neįmanoma suvokti.

R. Karbauskio valstiečių ir socialdemokratų užsienio politikos moto trumpas variantas – viskas, ką sako konservatoriai, yra blogai ir mes darysime priešingai. Ilgesnis variantas į pirmą vietą kelią pragmatinius verslo interesus, kurie neretu atveju tiesiogiai siejasi su partijos rėmėjų verslo interesais.  Tai vadinama ekonomine diplomatija.

Kinija – tik pretekstas

Nors kaip kliuvinys pasirašyti sutarimą nuolat iškyla Kinijos klausimas, mano galva, tai tik pretekstas. Nei ta Kinija R. Karbauskiui tokia svarbi, nei įdomi. 

Kai atsirado taivaniečių atstovybė dalis verslo pradėjo rypauti, viešojoje erdvėje kilo pasipiktinimas. Pajutę, kad gali įspirti konservatoriams, „valstiečiai“ pradėjo visais įmanomais būdais eskaluoti šį klausimą bei verkti dėl prarastų rinkų. 

Kadangi iki tol nuolat kartojo, kad dėl Kinijos laikosi bendros europinės pozicijos, tai, tiesą sakant, pasikeitusia savo pozicija jie tiesiog pademonstravo, kad neturi jokio suopračio apie tą bendrą europinę poziciją Kinijos atžvilgiu.  

Socialdemokratai, ypač Algirdo Butkevičiaus valdymo metais, tikrai buvo labai palankūs Kinijai, bet eilinius rinkėjus pirko kalbomis apie atskirties mažinimą, Kiniją palikdami potencialių rinkų ieškantiems verslininkams.  

Širdžių drebintojai

Paskutinis klausimas: tai kam tokio sutarimo sutarti reikėtų? Matau du politinio lauko veikėjus, kurie galėtų turėti naudos. 

Pirmasis – prezidentas, kuris niekada nepatvirtino, bet ir nepaneigė, esąs iniciatyvos autorius. Sėkmės atveju jis galėtų pareikšti savo lyderystę, ir tikrai rastų tų, kurie patikėtų.

Nesėkmės atveju jis irgi išlošia, gaudamas teisę priekaištauti valdantiesiems, kad jie nenori tartis ir ieškoti kompromisų.

Dėl ko konkrečiai anie nenori tartis ir kokia galimų kompromisų kaina žurnalistai vis tiek nepaklaustų. Prezidentas vėl galėtų stoti prieš tautą kaip priešų apsuptas vienytojas.  

Kitas politikas, kuris ant šio politinio lauželio irgi gali pašildyti savo reitingus, yra Giedrius Surplys. Jis nuolat nerimsta vis primindamas, kad idėja jo kartu su prezidentu.

Taigi palaikančiųjų akyse pasirodo esąs ne tik krikščionių tikėjimui atsidavęs žmogus, tradicinių vertybių puoselėtojas, bet ir prezidento reikalų patikėtinis. Kurios tad moters širdis nesudrebės, kai viskas taip gražu. P.S. Kai kalbėdama miniu moteris, kalbu ne tiek apie savo likimo drauges, kiek apie perdėm emocinio mąstymo visų lyčių rinkėjus. 

Jau trečia savaitė iš eilės kalbu su jumis apie Lietuvos užsienio politiką, ir tik dabar rankos pasiekė žmogų, kuris skelbiasi esąs naujojo sutarimo architektas. 

Dalios Grybauskaitės kalbų rašytojas, užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko patarėjas, Karo akademijos dėstytojas, viešosios įstaigos Jungtinis techninis sekretoriatas vyresnysis komunikacijos vadovas, vidaus reikalų viceministras, premjero patarėjas, žemės ūkio ministras, galiausiai Seimo narys, rašytojas sudėliojęs krikščioniškų minčių rinkinį ir „valstiečių“ gretose įsteigęs dar vieną krikščionišką politinį darinį, pasirengusį ginti tradicines vertybes ir tradicines šeimas. Panašus pareigų sąrašas turėtų įkvėpti. 

Susitarti sutarti

Per pastarąsias porą savaičių apie Giedriaus Surplio politines ambicijas pasikalbėjau su ne vienu žmogumi, besidominčiu politika. 

Atsakymai buvo stebėtinai blankūs, it refrenas kartojosi „nuomonės neturiu“. Vienas prelegentas prisiminė, kad G. Surplys gerai spėja atsakymus televizijos žaidimuose (negaliu patvirtinti, nes tokių laidų nežiūriu), ir tai turėtų reikšti, kad jis daug žino. 

Vis dėlto mano analizės požiūriu gerokai įdomesnis kitas klausimas, o ką jis siūlo, kai kalba apie šių dienų Lietuvos užsienio politiką. Atsakymas ir šį kartą blankus: jis siūlo susitarti, tiesa, aiškiai nepasako, o dėl ko reikia susitarti ir sutarti, bet nuolat primena, kad kartu su prezidentu pirmasis pasiūlė sutarimą dėl užsienio politikos.  

Balandžio 19 dieną „Žinių radijo“ laidoje atsakydamas į laidos vedėjo klausimą, ar valstiečių partija, priešingai nei anksčiau tokią galimybę neigęs partijos pirmininkas, pasirašys sutarimą dėl užsienio politikos, G. Surplys, jo žodžiais tariant, „šoktelėjo atgal į istoriją“. 

Pasak G. Surplio, esama jau trejeto sutarimo variantų, ir „pirmąjį variantą mes, valstiečiai, kartu su prezidentūra iniciavome.“ 

Tai esą buvęs trumpas, glaustas tekstas, kurį galima sutraukti iki principo „sutarkime sutarti, kad užsienio politika turi būti vykdoma sutartinai, harmoningai, sutelktai.“ 

Vargas dėl istorijos

Tiesa, toliau ėjusi G. Surplio pastaba, kad būtent taip sutelktai ta Lietuvos užsienio politika ir buvo vykdama 30 metų, verčia abejoti G. Surplio istorijos žiniomis. 

Ginčų per tuos metus buvo labai daug, ir tai lengva patikrinti. Tarkime, dabartinis „valstiečių“ vadas Ramūnas Karbauskis, kurio pavaduotoju tarnauja G.Surplys, 2000 metais siūlė lėtinti pasirengimą narystei NATO ir spręsti kitus prioritetinius klausimus.

2022 metų sausio pabaigoje, likus mažiau nei mėnesiui iki karo, „valstiečiai“ vienu balsu su socialdemokratais aiškino, kad jokios rimtos karo grėsmės nėra, o „kalbomis apie karą bandoma pridengti nesėkmes vidaus politikoje.“ 

Grįžkime į G. Surplio pateikiamą klausimo chronologiją. 

Pasak jo, iš valstiečių ir prezidento inicijuoto pirmojo „harmonijos pakto“ varianto „paskui gimė antrasis, profesoriaus Lopatos ir europarlamentaro, buvusio irgi premjero Andriaus Kubiliaus variantas, kuris buvo 10 puslapių ir pradėjo labiau panašėti į valdančiųjų užsienio politikos programą, kuriai būtina arba pageidautina gauti opozicinių partijų pritarimą.“

Sutarimui reikia logikos

Kad ir kaip žiūrėtum, akivaizdus logikos stygius. Remiantis G. Surplio logika, jeigu jau valstiečiai su prezidentu pasiūlė „harmonijos paktą“, tai valdantieji tiesiog privalo pasirašyti. Kodėl? 

Pirma, valdančiosios partijos atėjo į rinkimus ne su „valstiečių“ ir ne su prezidento programa. Prezidentas, beje, iki šiol nėra aiškiai deklaravęs savo politinių pažiūrų, tarp jų ir užsienio politikos srityje.

Harmonijos siekis bendrai nėra programa, tai labiau moralinis sprendinys būdingas naujojo amžiaus religiniams judėjimas ir permanentinį pozityvumą skleidžiantiems influenceriams.

O politika, kur susikerta daugybės žmonių interesai, siekiai ir viltys, nėra ir niekada nebus harmonijos vieta. Tai kasdien demonstruoja ir patys valstiečiai, oponuojantys bet kam ir bet kur. 

Antra, ir tai svarbiau. O kas vis dėlto taip nervina G. Surplį? Jis pabrėžia du momentus. Valdančiųjų tekstas esą per ilgas ir, antra, jis pernelyg panašus į jų programą. 

Kalbant apie teksto ilgį, norisi replikuoti, kad šūkiais „gerovė visiems“ ir „harmonija ir amžina taika pasauliui“ gal ir gali nusipirkti menkai mąstančias galveles, bet pasaulis, deja, veikia kitaip. Rimtų klausimų svarstyme teksto ilgis gali rodyti, kad jo autoriai mato platesnį kontekstą ir geriau įžvelgia galimas grėsmes. 

Turi ką slėpti

Teksto apimtis mąstantiems rinkėjams leidžia aiškiau suvokti, kam ir kodėl atstovauja ta ar kita politinė jėga ir kaip tai gali paveikti jo gyvenimą.

Trumpumo programiniuose dokumentuose visad siekia tie, kurie neturi, ką pasakyti arba turi ką slėpti. Tai puikiai įrodė ir dabartinis prezidentas savo gerovės programa, kur apdairiai ar dėl proto stygiaus nutylėta, kas ir kokiu būdu tą gerovę finansuos. 

Dėl kaltinimo, kad valdantieji kartoja savo programos mintis, dar keisčiau. Ar tai reiškia, kad valdantieji, visų pirma konservatoriai, kurie turi nuoseklią užsienio politikos sampratą ir ją, kai tik turi galimybių vykdo jau 30 metų, turėtų pradėti šokti pagal R. Karbauskio ir Gitano Nausėdos dūdeles? Kodėl? 

Kaip Lietuvos pilietė ir rinkėja reikalams pasisukus tokios mitinės harmonijos pusėn, tiesiog išsigąsčiau, kad tarptautinių klausimų sprendimas atitenka akliems veikėjams, kurie ir prieš kelias dienas iki karo vis dar kalba apie tai, kad jokios grėsmės esą nėra. 

Problemos dėl raidelių

Trečia, ir tai, matyt, esminis momentas. G. Surplys apgailestauja, kad galutinėje kompromisinėje versijoje VĖL atsirado gana griežtos formuluotės, pastatančios Kiniją į vieną blogio ašį su rusija, ir būtent požiūris į Kiniją esą ir lemia sprendimą sutarimo nepasirašyti. 

Puikiai prisimenu G. Surplio vizitą į Kinijos ambasadą 2022 metų vasario viduryje. Tuomet Kinijos atstovybėje apsilankęs G. Surplys dėstė, kad „jeigu mes pakeistume tas kelias raideles, visas konfliktas su Pekinu baigtųsi.“ Raidelėmis jis čia vadina hieroglifus, kurie buvo nupiešti suderinus su Lietuvos valstybės sprendimais. 

G. Surplio tuometinis vizitas pas Kinijos laikinąjį reikalų patikėtinį įdomus pats savaime. It koks lietuviškas Macronas, po susitikimo jis aiškina, kad jo „tikslas yra medijuoti“, nes jis „įsitikinęs, kad niekam nereikia aštrių konfliktų“. 

Drįsčiau manyti, kad šiuo konkrečiu atveju tikrai buvo asmuo, kuriam reikėjo aštraus konflikto.

Ir tas asmuo yra pats G. Surplys: kaip kitaip atkreipsi į save dėmesį, kai neturi jokios nuoseklios vizijos, bet turi pakankamai politinio suopračio, kad toks vizitas įžiebs naujus ginčus šalies viduje, ir privers visus apie tave kalbėti. 

Kinija niekada nemeluoja?

Iš naujo skaitydama tuometinius G. Surplio samprotavimus, negalėjau nustoti žavėtis tuo, kaip nuoširdžiai jis tiki ir pasitiki Kinijos patikėtinio žodžiais, kad „konflikto esmė – tik pavadinimas“, bet netiki valdančiųjų žodžiais, jog „Kinija yra įsiutusi dėl mūsų 5G ryšio uždraudimo, kad kinų kompanija diegtų, tiek dėl mūsų pasitraukimo iš „17+1“ formato.“

Kinija gi, kaip ir rusija, niekada nemeluoja ir neturi jokių kitų tikslų, kaip padėti Lietuvai žengti demokratijos ir laisvės keliu, ar ne, G. Surply? 

Savo ruožtu noriu pareikšti, kad nepasitikiu G. Surplio žodžiais, jog, kalbėdamas su komunistinės Kinijos pareigūnais, jis atstovauja Lietuvos interesams.

Įrodymų neturiu, bet, suprantate, man taip sakė vienas diplomatas man simpatiškoje ambasadoje. Tikiuosi aišku, kad čia ironizuoju, nors pats G. Surplio pasažas leidžia abejoti šio politiko gebėjimu girdėti patį save. 

Viešumoje neprieštarauti vieni kitiems 

Grįžtant prie jau minėto pokalbio „Žinių radijuje“, noriu atkreipti dėmesį į dar vieną momentą. 

Plėtodamas sutarimo temą, G. Surplys radijo laidoje aiškino, kad, karui prasidėjus, opozicinės partijos esą „pasižadėjo dirbti konstruktyviai“ ir „kritikuoti tik tada, kai nekritikuoti bus neįmanoma.“ 

Pasak jo, viešojoje erdvėje „kritikos užsienio politikai iš opozicinių partijų yra daug mažiau negu jų buvo prieš karą“, o sutarimo siekiama, kad „susitartume, kad viešumoje nedisk…, na, ne tai, kad nediskutuojam, bet nesipykstam, neprieštaraujam, nepriekaištaujam vieni kitiems“.

Tai, pasak G. Surplio, ir yra „esminis momentas pasirašymo“. 

Sunku sutikti, kad priekaištų dėl vykdomos užsienio politikos dabar sumažėjo. Vienas pavyzdys: šiemet sausio 27 dieną taikos šauklys G. Surplys drąsiai teškia, „užsienio politikoje nesutarimai, nes konservatoriai nori užvaldyti valstybę: nuo kadencijos pradžios matyti, kad konservatoriai atėjo su siekiu užvaldyti valstybę.“ 

Apdairi amnezija

Tai, kad G. Surplys linkęs manipuliuoti ir painioti faktus, rodo ir apdairiai pamiršta 2020 metų gruodžio 10 dienos „Rezoliuciją dėl Lietuvos užsienio ir Europos politikos ilgalaikių gairių bei tęstinumo“, už kurią jis pats aktyviai agitavo ir balsavo. 

Labai siūlau susipažinti su rezoliucijos tekstu. Tuomet G. Surplys ir visi kiti didieji dabartinės Lietuvos užsienio politikos oponentai drąsiai balsavo, kad „Lietuvos Respublikos užsienio politika yra grindžiama bendromis vertybėmis, demokratija, pagarba žmogaus teisėms, stipria laisvės ir demokratijos gynyba nuo autokratijų grįsta geopolitika.“ 

Jie pabrėžė, „kad pamatinių vertybių, įtvirtintų Europos Sąjungos sutarties 2-ajame straipsnyje: pagarbos žmogaus orumui, laisvės, demokratijos, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, ir teisinės valstybės, – erdvė turi būti plečiama tiek pačioje Sąjungoje, tiek už jos ribų“, ir taip toliau bei panašiai. 

Dar daugiau, tada Seimas pažymėjo, kad Kinijos Liaudies Respublika įgyja vis didesnę politinę, ekonominę ir karinę galią, kuria didina geopolitinę įtaką ir neretai kelia iššūkių ES vienybei, esminiams Bendrijos interesams“ ir įsipareigojo „remti ekonominio, socialinio, prekybinio, kultūrinio bendradarbiavimo plėtrą su Taivanu, Honkongu.“

Tą gruodžio 10-ąją Seimo salėje drąsiai aidėjo G. Surplio žodžiai, kad jam „ypač užstrigo Žygio [turimas galvoje Žygimantas Pavilionis –A. M.] žodžiai apie tai, kad tai yra san­talkos  dokumentas“, „ta vėliava, su kuria Lietuva važiuoja į Europą, į pasaulį, ir kuria vėl demonstruoja, kad yra demokra­tijos  absoliutus gerbėjas, kad yra žmogaus teisių gerbėjas, kad yra bendradarbiavimo ir bendravimo gerbėjas.“ 

Naivių rinkėjų paieška

Šį G. Surplio politinio pavidalo studija gimė svarstant apie G. Nausėdos veikimo formas.

Panašu, kad šie du vienas kitą neblogai papildantys žmonės susitiko neatsitikinai. Juos vienija paslanki neapibrėžta ideologija, žodžiai apie santalką ir harmoniją, kartas nuo karto įpilant žibalo į ugnį, ir naivių rinkėjų paieška. 

Praėjusios savaitės įraše išdėsčiau skeptišką poziciją dėl galimybės pasirašyti dabar rengiamą partijų sutarimą dėl bendros užsienio politikos. Ypač, jeigu, kaip tikisi kai kurie dokumento rengėjai, tai būtų sutarimas, kuris brėžia Lietuvos užsienio politikos kelius bent aštuoneriems metams į ateitį. 

Pesimistinę prognozę lemia visa eilė prielaidų. Šiandien pradedu svarstyti, kiek realu rasti kompromisą, kai politiniai žaidėjai neturi jokių aiškiau apibrėžtų ideologinių nuostatų, o viešoji erdvė jiems suteikia galimybę skelbtis povais, kai išties jie yra elementarūs žvirbliai, arba, priešingai, – dideles ambicijas leidžia paslėpti po labai kukliais veidais.

Taktika šalininkams mobilizuoti

Jeigu kam nors akmuo, kuris šiandien bus mestas į politologų ir žurnalistų veidą, nepatinka, tai tikrai nėra mano bėdos. Atšauksiu viską, ką dabar rašau, jeigu bus parodytas nors vienas logiškesnis tekstas analizuojantis politikų pažiūras ir tų pažiūrų kaitą.

Tęsiu ten, kur sustojau prieš savaitę, ir atveriu pirmojo sezono antrojo epizodo duris.

Kaip ir žadėjau pradėsiu nuo taip vadinamų kairiųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Kalbant konkrečiau, pabandysiu pažiūrėti, ką kalba partijos lyderis Ramūnas Karbauskis ir politinio oportunizmo ideologas Saulius Skvernelis.  

R. Karbauskis šiame žaidime atlieka garvežio, kuris pasirenka žaidėjus, vaidmenį. Aptikti kokių nors logiškiau išdėstytų šio politiko minčių tarptautinių santykių klausimais nepavyksta, nes kad ir ko klaustum girdi vieną – nesutinku su konservatoriais.

Tokia taktika, tikėtina, puikiai tarnauja šalininkams mobilizuoti, bet sunku būtų tikėtis, kad suteiktų galimybę formuoti valstybes judėjimo kryptį. 

Pragmatiški ekonominiai interesai

Anksčiau Ramūnas Karbauskis buvo ne kartą viešai kaltinamas dėl savo palankumo Rusijai, tačiau tikėtina, kad tas palankumas didesne dalimi buvo inspiruotas labai pragmatiškų ekonominių interesų. Tam tikrą įtaką galėjo turėti ir pabrėžtinai prosovietinė šeima, kurioje užaugo R. Karbauskis, ką jis yra asmeniškai liudijęs. 

Po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą Maskvoje rezidavęs ir  vienam iš Rusijos valstybinių teatrų vadovavęs R. Karbauskio brolis grįžo į Lietuvą.

Nors jis nepadarė jokių viešų pareiškimų dėl savo požiūrio į karą, daryčiau prielaidą, kad pats pabėgimo iš Rusijos faktas rodytų, kad tas požiūris neigiamas, nors ir atliktas 2022 metų vasario 25 dieną, o ne 2014 metais, kai Rusija tą karą pradėjo. 

Pats R. Karbauskis nuo pernai, po to, kai tai tapo įprasta viešosios retorikos figūra, deklaruoja nepalaikąs Rusijos agresijos.

Bendrai imant, užsienio politikos klausimai iki 2020 metų Seimo rinkimų menkai domino „valstiečių“ partiją, kuri koncentravosi į nacionalinę žemės ūkio politiką.

Pats R. Karbauskis iš esmės tą erdvę buvo sutraukęs iki išmokų ūkininkams klausimo, kurį sprendė per ilgametį partijos atstovą Europos parlamente. 

Žinių gausa iš paruoštų lapų

Tiek 2016 metų, tiek ir 2020-ųjų Seimo rinkimams pateiktos partijos užsienio politikos gairės perdėm abstrakčios, vardijamos visuomenei įprastos tezės bei neapibrėžtų nacionalinių interesų prioritetas. 

2019 metų prezidento rinkimų kampanija buvo laikotarpis, kai „valstiečių“ kandidatui, tuometiniam premjerui S. Skverneliui bene pirmą kartą teko atsakyti į eilę klausimų, kurie gerokai viršijo „valstiečių“ partijai įprastas užsienio politikos gaires. 

Pirmieji prezidentiniai debatai, kurie ir buvo skirti užsienio politikai, įvyko balandžio 15 dieną. Juos tiesiogiai transliavo LRT, o debatus vedė Edmundas Jakilaitis. 

Tiek debatų metu, tiek vėliau ne kartą buvo pabrėžiama, kad S. Skvernelis išsiskyrė faktinių žinių gausa, kurią, pasak vieno iš debatus komentavusių politologų, dėstė žvilgčiodamas į paruoštus lapus.

„Skvernelis labiau empiriškas, be teorinių kažkokių išvedžiojimų, faktus suvardina, ir viskas“, – aiškino politologas iš VDU. 

Jo kolegė iš TSPMI taip pat pabrėžė, kad S. Skvernelis buvo gerai pasiruošęs, tačiau „koją jam kišo žvilgčiojimas į popierius ir mažai kontakto su auditorija“: „[J]is skaitė skubėdamas ir atrodė kaip mokinukas, kuris viską žino, nori viską parodyti.“ 

Drąsiai kalba tai, kas reikia

Faktų gausa, žinoma, galėjo žymėti tą faktą, kad tuo metu S. Skvernelis buvo veikiantis premjeras, tad tikrai galėjo disponuoti platesne faktine medžiaga. 

Vis dėlto pabandysiu būti velnio advokatu, ir priminsiu vieną faktą, kurį stengiamasi pamiršti.

Debatus vedė E. Jakilaitis, kurio žmona buvo tuometinio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pavaldinė, atsakinga už viešuosius ryšius. Toks tyčia ar netyčia nacionalinio transliuotojo pražiūrėtas galimų interesų supainiojimo momentas leidžia daryti prielaidą, kad klausimai S. Skverneliui galėjo būti paslaugiai perduoti. 

Mano asmeninė patirtis ir nuomonė – o aš ilgus metus stebiu tiek minimą ministrą, tiek E. Jakilaitį, leidžia manyti, kad tai pragmatiški žmonės, kurie drąsiai kalbės tai, kas reikia, ypač jeigu manys, kad tai jiems gali duoti naudos.

Pabrėžiu, kad mano neigiama nuomonė, ypač apie E. Jakilaičio žurnalistinius gebėjimus ir moralinius sprendinius, yra tik mano nuomonė, kuriai turiu daug argumentų. 

Faktų, kad S. Skvernelis galėjo disponuoti klausimais dar iki debatų, neturiu. 

Žiniasklaidos banalybių kartojimas

Kad ir kaip ten buvo, tačiau ta beriama faktų gausa ekspremjerui menkai padėjo.

Šio įrašo teksto pabaigoje galėsite perskaityti visą tuomečių debatų stenogramą, kuri akivaizdžiai rodo, kad kalbėdamas apie savo užsienio politikos viziją S. Skvernelis tiesiog kartoja žiniasklaidoje skelbiamas banalybes, nesugeba užčiuopti gilesnių klausimo klodų ir nejaučia, kada pats sau ima prieštarauti. 

Atsakydamas į vedančiojo klausimą apie svarbiausią Lietuvos užsienio politikos tikslą, kurį sau kelia, S. Skvernelis mini būtinybę „išsigryninti savo svarbiausius interesus“ bei „ne žodžiais, o veiksmais“ pasirinkti strateginius partnerius. 

Konkretizuojant mintį „svarbiausi interesai“ netikėtai virsta skambia fraze, kad „mūsų valstybės tikslas – aiškiai suformuluoti, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau visko.“

Kokie vis dėlto tie nacionaliniai interesai, kurie dėl jų aukščiausios padėties kitų neįvardintų interesų atžvilgiu yra vertinami kaip prioritetiniai, taip ir neišgirstame. 

Galimybė išvengti klausimo

Prelegento įžvalga, jog tokia neapibrėžtų nacionalinių interesų perspektyva laikytina pragmatine, jau ne tiek stebina, kiek gimdo galvos skausmą.

Tiesa, galvas turėtų skaudėti klausantiems, nes pačiam kalbančiajam tai suteikia galimybę išvengti klausimo, o kaip anų neįvardintų nacionalinių interesų tarptautinėje arenoje privalu siekti. 

Dėl strateginių partnerių irgi ne ką aiškiau. Pradžioje S. Skvernelis kalba apie JAV ir Vokietiją. Tiesa, tuoj pat patikslina, kad „kaip esminį strateginį partnerį“ regi Lenkiją. 

Na ir dar Azija, pasak S. Skvernelio, „be jokios abejonės“ yra tarp tų strategijų, nes „mūsų ateitis ir perspektyva yra itin glaudūs ryšiai su Japonija.“ 

Tada dar prikabinama ekonominė diplomatija, nes „diplomatija, užsienio politika be ekonominės dimensijos nėra visavertė“ bei Rytų partnerystė, kur jau reikia lyderiauti. 

Galiausiai sužinome, kad nevalia keisti ar kaip nors tobulinti Europos Sąjungos modelio, bet „tobulinti ir šalinti trūkumus esamo.“ Tai vis dėlto nekeisti ir netobulinti ar keisti ir tobulinti? 

Dviejų minučių abrakadabra

Visa šita abrakadabra buvo išdėstyta per dvi minutes. Dvi minutes. 

Papildomų komentarų apie vieno iš tuometinių potencialių prezidentų ir veikiančio premjero gebėjimus sudėlioti mintį, manau, nebereikia. Tokių gebėjimų nerasta. Kaip akivaizdu ir tai, kad žmogus kalba tai, apie ką neturi jokio supratimo. 

Tiesa, įdėmiai skaitant S. Skvernelio ištarmes, akivaizdu, kad jis nesugeba sujungti, kad, siekiant JAV dėmesio, nevalia pamiršti JAV interesų, kurie akivaizdžiai kertasi su S. Skvernelio deklaruojamomis intencijomis Kinijos atžvilgiu. 

Ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip suderinti Kinijos investicijų riziką ir ekonominę naudą, S. Skvernelis atmeta bet kokias galimybes suteikti Kinijai prieigą prie strateginių objektų, nes tam prieštarauja NATO partneriai. Logiška. 

Vis dėlto abejonės, ar tikrai S. Skvernelis supranta, ką kalba, išlieka. Jis žada „16+1 formatą“ sistemingai integruoti į Europos Sąjungos poziciją. Tiesa, nutyli, kaip tai bus padaryta. 

Prisiminę, kad jo vadovaujama Vyriausybė 2018 metų liepą Kinijos ir Centrinės Europos bei Balkanų valstybių viršūnių susitikime drąsiai žadėjo paversti Vilnių Kinijos finansinių investicijų centru, kam itin aiškiai oponavo JAV, dar kartą atsidūstame ir nuleidžiame rankas.

Visų šių ir daugybės kitų nešukuotų S. Skvernelio minčių laidą komentavę garbūs politologai įvertino 7 balais.

Nulis balų 

Tiek pat tą dieną buvo skirta ir dabartiniam prezidentui, na o išlošė tose intelektualinėse bado žaidynėse 11 balų surinkusi Ingrida Šimonytė. 

Aš savo ruožtu drąsiai įvertinsiu tuomet komentavusių politologų gebėjimą suvokti tekstą nuliu balų. 

Trečias epizodas jau kitą savaitę. Jis bus skirtas pirmajam 2020 metais suformuotos „valstiečių“ šešėlinės vyriausybės užsienio reikalų ministrui Giedriui Siurpliui, kuris prieš kelis mėnesius po ramybės atostogų vėl grįžo į aktyvią viešąją politiką.Ir tai tikrai bus gerokai įdomesnis ir turiningesnis pasakojimas

Šiandien pristatau pirmą įrašą iš ilgesnio pluošto būsimų įrašų apie Lietuvos užsienio politikos vingius.

Pasakysiu be užuolankų: netikiu svajomis dėl galimybės sudėlioti visiems priimtiną Lietuvos užsienio politikos sutarimą. Juolab naivu tai projektuoti 7-8 metams į ateitį pasaulyje, kuris kinta stulbinamu greičiu. 

Ar tikrai „pasmerkti susitarti“?

Prieš metus tuometė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Laima Andrikienė drąsiai aiškino, kad Lietuva pasmerkta susitarti. Tiesa, savo mintį bandė pagrįsti mažų mažiausiai abejotinu argumentu, kad susitarsime, nes tai pavyksta net ir 27 Europos Sąjungos valstybėms. 

Žinant L. Andrikienės kompetencijas ir patirtis, deja, tenka konstatuoti, kad taip sakydama ji gudravo. Susitarti dėl bendros užsienio politikos Europos Sąjungai tikrai labai sudėtinga, ypač dėl to, kad šalys turi veto teisę, o užsienio politika priskirta valstybių narių savarankiškai kompetencijai. 

Kita jos tezė, kad Lietuva negali turėti kelių užsienio politikų, nes taip bus klaidinami mūsų draugai ir sąjungininkai, įtikina tik iš pirmo žvilgsnio. Netgi, sakyčiau, savotiškai menkina tų draugų intelektinius gebėjimus.

Mūsų sąjungininkai puikiai žino, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, o tai reiškia, kad aršūs skirtingų politinių jėgų ginčai visais klausimais yra vienas esminių politinės erdvės bruožų. 

Kalbant apie autoritarines valstybes, panašus sutarimas tereiškia, kad didelės visuomenės dalies nuomonė užtildyta jėga, politinėmis represijomis ir baime.

Jaunystėje puikiai mačiau, kaip viešumoje praktiškai visi džiugiai statė komunizmą, kolaboravo ir kalbėjo tai, ką reikia (puikus pavyzdys prezidento nutylėta partinės priklausomybės istorija), o virtuvėse vienas kitam aiškino, kokia niekinga ta nomenklatūrinė komunistų valdžia.

Drąsos nežinoti stoka

Kalbant apie demokratines valstybes, tokie politikos sutarimai didžia dalimi slepia baimę diskutuoti, tingėjimą nuolat ieškoti argumentų bei nenorą kautis dėl rinkėjų galvų ir apmąstyto palaikymo. 

Žinoma, laisvi rinkimai visada yra kova dėl balsų. Absoliuti dauguma politikų tuos balsus graibo pačiais primityviausias būdais. Žada tai, ko negali įvykdyti. Kalba apie mistiniu būdu rinkėjams atsiversiantį gerovės srautą. Tikina žinantys, kaip pamaitinti vilkus neskriaudžiant avelių.

Kitaip sakant, kalba apie mažėjančius mokesčius ir lengvatas verslui tuo pat metu žadėdami aukštesnės kokybės švietimą bei visiems lygiai prieinamą sveikatos apsaugą. 

Dauguma rinkėjų geba girdėti vieną, daugiausia porą, šūkių ir itin retai paklausia, o kas mokės už tas žadamas gėrybes. 

Nedidelė paslaptis, kad net mąstantys politikai tokio klausimo visais įmanomais būdais vengia, ir bent jau dabar Lietuvoje jie gali jaustis ramiai. 

Tad gali išlošti, gatvėje žmonėms aiškindamas, kad viską sugriovė konservatoriai. 

Žurnalistus ant menčių guldai kalbėdamas gudriu profesiniu žargonu, mat retas jų turi adekvatesnį išsilavinimą, drąsos nežinoti bei gebėjimą ir darbštumo ruoštis pokalbiams. 

Na o politologai net nesivargina giliau analizuoti procesų, tik vis narsto reitingus bei it povai prieš kolegų akis skleidžia įvairiaspalves savo intelekto plunksnas.

Kad jų kalbos menkai siejasi su rimtesne analize, juolab žmogiška prievole padėti savo bendrapiliečiams susivokti sudėtinguose procesuose, jiems niekas net nedrįsta priminti. 

Uždari pokalbiai dėl viešo dokumento

Šios senokai užčiuoptos lietuviškos politikos tendencijos vėl labai gražiai sugulė mano galvoje mąstant, ar įmanoma Lietuvoje galų gale pasirašyti tą jau antri metai valkiojamą partijų susitarimą dėl šalies užsienio politikos.

Buvęs „valstiečių“ užsienio reikalų specas Giedrius Surplys teigia, kad mintis apie tokį sutarimą pirmąkart nuskambėjo iš Gitano Nausėdos lūpų per šešėlinės „valstiečių“ vyriausybės suorganizuotą „uždarą konstruktyvų pokalbį“. 

Taigi iš karto galime atkreipti dėmesį į du momentus. 

Pirma, kodėl susitikimas dėl viešo dokumento buvo uždaras? Antra, partijoms susitarti pasiūlė nepartinis prezidentas, kurio pareiga, kaip jis ir jo patarėjai mėgsta aiškinti, yra formuoti užsienio politiką.

Logiškai mąstant, būtent Prezidentūra privalo imsis šio ambicingo uždavinio ir pateikti su šiuolaikiniais iššūkiais derančią viziją, o paskui visuomenę ir partijas pakviesti diskusijoms ir galbūt galutiniam sutarimui. 

Juolab kad pernai Lietuvos biudžete iš bendrų beveik 7,5 mln. eurų skirtų prezidentūrai programai skambiu pavadinimu „Prezidentui formuoti Lietuvos interesus atitinkančią užsienio ir vidaus politiką“ skirta daugiau nei 970 tūkst. eurų. 

Laimi, jei nerizikuoji

Nors, žinoma, mūsų prezidentas ne koks Prancūzijos Macronas, kad vizijomis į kairę ir dešinę švaistytųsi.

Jis labiau linkęs būti piktu bosu, kuri paliepia jo paties darbus nudirbti ir pabara, jeigu jam kas nepatinka. Puikiai žino prezidentas, kad nerizikuodamas visada gali pasiskelbti nugalėtoju.

Iniciatyvos klausimas, žinoma, įdomus. Vis dėlto gerokai prasmingesnis, kiek bendrai toks visuotinai priimtinas sutarimas įmanomas. 

Verta pradėti nuo to, kad nors dėl įvairių priežasčių ir ypač lyderių ambicijų Lietuvos parlamente neturime atvirų euroskeptikų, daugiau mažiau nacionalistines „Lietuva pirmiausia“ idėjas išpažįsta tikrai nemenkas Lietuvos gyventojų procentas.

Proeuropiniai euroskeptikai 

Taip mąstančių ir tai deklaruojančių žmonių yra net Tėvynės Sąjungoje, kurios oficialūs pareiškimai yra akivaizdžiai proeuropiniai. 

Tai liudija, tarkime, Lauryno Kasčiūno kartu su Audroniu Ažubaliu dar 2018 metų pavasarį paskelbtas memorandumas dėl Lietuvos pozicijos Europos Sąjungos ateities klausimu „Stipri Lietuva – stiprioje Europoje“.

Menka, iš pirmo žvilgsnio komiška, bet susimąstyti verčianti detalė. Tėvynės Sąjungos aktualijų puslapyje Memorandumo dėl Tautų Europos, paskelbto dar 2018 metų pavasarį, atsiversti neįmanoma, nes, kaip teigiama, „Informacija rengiama“.

Dokumente atvirai konstatuojama, kad „Europos Sąjungos integracija turi būti gilinama tik tose srityse, kurios tarnauja Lietuvos valstybės ir visuomenės interesams.“

Nors autoriai iš  karto patikina, kad tokia pozicija „jokiu būdu nereiškia nacionalinio egoizmo ar bendrų ES interesų nepaisymo“, vis dėlto kaip konkrečiai suderinti šias logiškai viena kitai prieštaraujančias mintis, suprasti keblu. 

Pavyzdžiui, bandykime tą mintį išversti kitaip ir pagalvokime, kaip reaguotumėme, jeigu išgirstumėme prancūzą sakant, kad „Europos Sąjungos integracija turi būti gilinama tik tose srityse, kurios tarnauja Prancūzijos valstybės ir visuomenės interesams.“

Ar patikėtumėme, kad šitas sakinys tikrai tikrai tikrai nereiškia nacionalinio prancūzų egoizmo ar bendrų ES interesų nepaisymo?

Nepradės mąstyti kitaip

Su Europos Sąjungos sutarties 2-ajame str. įtvirtintoms vertybėms, tarp jų pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, kertasi ir L. Kasčiūno ir A. Ažubalio Memorandume išskirtinai minimas paramos ir pagarbos prigimtinės šeimos institutui įtvirtinimo siekis. 

Diskutuotina ir  prievolė visiems į Europą atvykstantiems kitų civilizacijų atstovams laikytis „krikščioniškos civilizacijos“ kaip europietiškos tapatybės padiktuotų elgesio normų.

Memorandumo autoriai apdairiai vengia konkrečių situacijų įvardinimo, bet klausimai, ar pagarbos siekis turi apimti tik „prigimtinės šeimos“ interesus ar ir seksualinių mažumų faktines šeimas, lieka anapus atviro svarstymo. 

Minimi politikai, kaip ir visa virtinė kitų Lietuvos politinių darinių, kurie bent kol kas neposėdžiauja parlamente, bet išpažįsta panašią biopolitikos logiką, kuri remiasi įsitikinimu, kad valstybė privalo griežtai reguliuoti ir intymų žmonių gyvenimą, atstovauja tikrai nemenkai didelei Lietuvos rinkėjų grupei. 

Panašiai mąstančius žmones gal ir galima laikinai nutildyti, bet tai nereiškia, kad jie pradės mąstyti kitaip. Tai, kad tradicines šeimas ir vertybes garbinantys maršai dabar nebe tokie gausūs, tikrai nereiškia, kad jų sekėjai pakeitė savo įsitikinimus. 

Kol negirdime konkrečių pavyzdžių, sunku suprasti ir ganėtinai tuščius samprotavimus apie europinės tapatybės padiktuotas elgesio normas. 

Noras sėdėti ant kelių kėdžių

Drąsus ir atviras Seimo narių kalbėjimas diskusijai suteiktų daugiau turinio ir atspalvių.

Deja, nugali elementarus noras vienu metu sėdėti ant kelių kėdžių, kartu su Europos Sąjungos skeptikais ir jos priešais akcentuojant Europos tapatybę esą formuojantį individualizmą ir vartotojiškumą.

Kiek vertas bendras susitarimas, kuris eliminuoja tuos, kurie kovoja už ganėtinai fragmentuotą tautų Europą ir kalba apie nacionalinio pobūdžio Lietuvą, klausimas atviras.

Nors tikrai nepritariu nei atskiroms aptarto Memorandumo tezėms, nei jo bendrai vertybinei pozicijai, netikiu, kad susitarimas, kuris atima balsą iš nacionalistų, gali būti gyvybingas. Nutildymas niekada ir niekur nereiškia ilgalaikės pergalės. 

Gagena kaip žąsis

Judėkime pirmyn ir pažiūrėkime, o su kokiomis mintimis į 2020-ųjų Seimą atėjo kiti potencialūs susitarimo veikėjai. Panagrinėję jų pradines pozicijas turėsime ir aiškesnį vaizdą, ar galima iš tų minčių sukurti bendrą pamatą.

Pradėsiu nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“.

Tikėtina, kad manipuliuodami rinkėjų nuomone šie politiniai dariniai žodį partija pakeitė žodžiu sąjunga, bet tai esmės nekeičia – turime reikalą su partijomis ir akivaizdžiai dešiniosioms partijomis, kurių tikrai neįmanoma priskirti centristinėms politinėms jėgoms. 

Paieška atsakymo, kodėl Lietuvos politologai ir žurnalistai šias partijas vadina kairiosiomis, įdomi savaime. Oponavimas centro dešinės principų bandančiai laikytis Tėvynės Sąjungai jokios partijos kairiąja nepadaro. 

Jeigu kas nors atrodo kaip žąsis ir gagena kaip žąsis, tai ir yra žąsis. Kitaip sakant, jeigu partija atvirai deklaruoja kraštutinės dešinės vertybes, tai ji ir yra dešinioji. Tai akivaizdžiai patvirtina ir minėtų partijų užsienio politikos prioritetai.