MENIU

Ketvirtadienio Pranešimai
Kategorija

1500

Merzas ir Europos Sąjungos užsienio politika.

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

11 vasario, 2022

Vokietijos krikdemai keičia kryptį?

Šią savaitę įdomiausia buvo gyvai pamatyti ir išgirsti naująją Vokietijos „Merkel“ — Friedrichą Merzą, kuris trečiadienį prisistatė Europos liaudies partijų grupės posėdyje.

Išgirdus, kad bus kalbama apie žmogų, kuris perėmė buvusios ilgametės Vokietijos lyderės darbus, pirmiausia į galvą šauna Olafo Scholzo pavardė. Esame linkę Angelą Merkel visų pirma prisiminti kaip Vokietijos kanclerę, tad pagal pareigas ir dabar atrodo, kad visus jos darbus perėmė Vokietijos socialdemokratų partijos lyderis.

Žengė žingsnelį atgal

Vis dėlto ne mažiau svarbios buvo kitos jos pareigos, kurios galiausiai ir lėmė tai, kad ji ilgus metus vadovavo Vokietijos vyriausybei.

Aštuoniolika metų — nuo 2000-ųjų iki 2018-ųjų pabaigos — A. Merkel buvo Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos pirmininkė.

Prieš trejetą metų jos pareigas perėmė kita energinga politikė, Vokietijos spaudoje vadinta net mažąja „merkel“ — Annegret Kramp-Karrenbauer. Tiesa, nors abidvi buvo laikomos centristėmis, ieškančiomis labiau subalansuotų sprendimų, pastaroji buvo griežtesnės politikos Rusijos atžvilgiu šalininkė, nepritarė „Nord-Stream -2“ projektui.

Prieš metus A. Kramp-Karenbauer pakeitęs Arminas Laschetas užsienio politikos srityje žengė žingsnelį atgal. Jis pareiškė, kad tiek su Rusija, tiek su Kinija privalu kalbėtis daugiau, o ne mažiau. „Atskirkime sritis — kai reikia prekiauti, žmogaus teisės nebe tokios svarbios“, — nuolat kartojo A. Laschetas.

Jis taip pat kalbėjo apie tai, kad Europos Sąjungai stinga strateginio mąstymo ir ji turėtų aiškiau pozicionuoti save dabartiniame globaliame pasaulyje. Tiesą sakant, kas konkrečiai turėta galvoje, iki galo nebuvo aišku.

Po to, kai praėjusį rugsėjį A. Lascheto vedami vokiečių krikdemai pralaimėjo rinkimus, jis atsistatydino.

Gali išlošti Europos lyderių ūgio varžytinėse

Tai atvėrė duris F. Merzui, kuris po poros nesėkmingų bandymų 2018-ais ir 2021 metų pradžioje įveikti savo konkurentus antrame ture, galiausiai tapo sąjungos lyderiu. Iš apytikriai 250 tūkstančių sąjungos narių, kurie dalyvavo rinkimuose, 62 proc. savo balsą atidavė F. Merzui. Bendrai Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai priklauso apie 400 tūkst. narių.

Sąjungos pirmininko pareigas jis pradėjo eiti vos prieš keletą dienų — šių metų sausio 31-ąją.

Nors dabar Vokietiją valdo šviesoforo koalicija — socdemai kartu su žaliaisiais ir liberalais, o krikdemai yra opozicijos partija, tačiau šios sąjungos vaidmens bendrame ES politiniame žaidime tikrai nevalia nuvertinti. Būtent todėl partijos lyderio nuostatos svarbios ne vien europinės politikos ir geopolitiniame kontekste, bet ir vertinant iš Lietuvos perspektyvos.

F. Merzas politikoje yra jau labai seniai. Jis yra buvęs Europos Parlamento narys, dirbo Bundestage, užėmė įvairius politinius ir biurokratinius postus. Pastaruoju metu iki perimdamas sąjungos lyderio pareigas buvo stambios korporacijos teisininkas.

F. Merzas laikomas labiau dešinės pakraipos politiku. Jo socialinės pažiūros konservatyvios, o ekonominė politika aiškiai proversliška. Jis ir jo rėmėjai kaltino A. Merkel, kad ji esą partiją pasuko pernelyg kaire linkme. F. Merzo oponentai nevengia priminti jo patronuojančių elitistinių nuostatų bei ne kartą anksčiau skelbtų reakcingų pažiūrų.

Beje, naujasis Vokietijos krikdemų lyderis gali išlošti ir Europos lyderių ūgio varžytinėse: būdamas 1,98 cm jis net 6 cm aukštesnis už savo ūgiu labai besididžiuojantį Lietuvos prezidentą.

Įspūdis buvo kitoks

Jau anksčiau sukaupta informacija tik dar labiau aštrino mano susidomėjimą, vis dėlto bendras asmeninis įspūdis buvo kitoks, nei susidarė iš žiniasklaidos pranešimų. Tarkime, tikrai negalėčiau patvirtinti, jog kalbėjo itin konservatyvus dešiniųjų pažiūrų politikas.  

Jau pirmoji jo mintis, kad „kuo greičiau susiorientuoji, kaip dirbti opozicijoje, tuo greičiau tą opoziciją palieki“ leido manyti, kad F. Merzas kalbės apie ateitį. Mano prognozė iš esmės pasitvirtino.

Pristatydamas savo, kaip partijos lyderio, veiklos gaires, jis akcentavo socialinius klausimus, klimato kaitą, saugumo politiką, ir ypač saugumo bei ES politinio veikimo sąsajas bei prieštaras. Jis pabrėžė, jog tai, kad dvi savo teritorija didžiausios Europos valstybės — Rusija ir Ukraina yra išskirtinai pavojingos konfrontacijos būsenoje, tampa tikru galvos skausmu visai Sąjungai.

Remdamasis rimtu įdirbiu JAV verslo ir politinio elito sluoksniuose, kurį įgavo per pastaruosius darbo versle metus, F. Merzas pakartotinai pabrėžė tai, kad JAV jau nebenori būti pasaulio policininkas.

Jo nuomone, JAV politinės preferencijos kinta, ir ši šalis, bent jau kelis artimiausius dešimtmečius, tikrai neketina vėl imtis pasaulio lyderio vaidmens daugelyje sričių, tarp jų ir saugumo klausimais.

Trypčiojimas nepateisinamas

Tuo pačiu metu vis stipresnes pozicijas, taip pat ir Europoje, užima Kinija.

Esant tokiam kontekstui, pasak F. Merzo, ES abejojimas ir trypčiojimas vietoje, kalbant apie Sąjungos vaidmenį saugumo klausimais, yra istoriškai nepateisinamas. „Jeigu sprendimai vėluos, pralaimėsime“, — sakė vokiečių politikas.

Atsakydamas į daugybę Europos liaudies partijų grupės narių klausimų, F. Merzas dar aiškiau išdėstė savo nuostatas ir politines preferencijas. Toliau aš bandysiu ganėtinai tiksliai pateikti klausimus ir prelegento atsakymus.

Atsakydamas į estų europarlamentaro klausimą, kaip iš saugumo perspektyvos reikėtų vertinti „Nors Stream 2“ projektą, F. Merzas, priešingai nei A. Merkel, akcentavo, jog „Nord Stream-2“ yra ne verslo, o politinis projektas.

„Prieš pradedant statyti dujotiekį, reikėjo sau atsakyti į klausimą, ką statome?“, — aiškino politikas. Paminėjęs, kad šis projektas, įvertinus tai, jog uždaromos branduolinės jėgainės bei atsisakoma iškastinio kuro, Vokietijai esąs labai svarbus, jis vis dėlto nedviprasmiškai patvirtino, kad dujotiekis negalės būti naudojamas, jeigu kils saugumo problemos. Jo manymu, panašūs projektai privalo būti vertinami visos Europos kontekste.

Socialinė politika — narių kompetencijos klausimas

Jis taip pat neigiamai įvertino dabartinės Vokietijos vyriausybės sprendimą neleisti Estijai perduoti ginklų Ukrainai. Pasak F. Merzo, negali būti, kad Ukrainai ginkluotis padės viena Vokietija, bet atmesti net galimybę perleisti iš Vokietijos prieš trisdešimt metų Estijos gautą jau tada pasenusią, dar Sovietų Sąjungos okupuotoje Vokietijos dalyje naudotą ginkluotę, yra nesąmonė.

Priešingai nei plačiai rašoma, bent jau susitikimo metu nepasitvirtino ir tai, jog F. Merzas yra skeptiškas aktyvios socialinės politikos atžvilgiu.

Jo nuomone, Vokietijai derėtų savo modelį padaryti labiau atsakingu ir geriau proteguoti pasaulyje. Jis aiškino, jog būtina aiškiau apibrėžti, kokie socialinės politikos klausimai ypač svarbūs visiems europiečiams, tiesa, atmetė socialistų remiamą socialinės politikos visoje Europoje niveliavimo kelią.

Socialinė politika yra šalių narių kompetencijos klausimas, ir taip turi išlikti, sakė F. Merzas. Ši jo pastaba, kaip ir ganėtinai aiškiai atmesta idėja dėl vienodo minimalaus atlygio visoje Europos Sąjungoje, sulaukė salėje sėdėjusių politikų aplodismentų.

F. Merzo nuomone, du pagrindiniai 2024 metų Europos Parlamento rinkimų klausimai bus klimato kaita ir saugumas. Pereinant prie iškastinio kurio atsisakymo klimato klausimai tik aštrės, ir būtina ieškoti subalansuotų sprendimų, dėstė politikas.

Tiesa, jis nepatikslino, kurie veiksniai — klimato kaita ar ekonomikos augimas turi dominuoti ir lemti galutinį sprendimą.

ES negali būti trečia galia

Paklaustas, kas turėtų lemti prieštaroje tarp ekonominės naudos, kurią teikia prekyba, ir žmogaus teisių padėties prekybos partnerio valstybėje, F. Merzas labai aiškiai pasisakė už tai, jog normalūs prekybiniai santykiai galimi tik su tomis valstybėmis, kurios pripažįsta religijos laisvę ir žmogaus teises.

Mano galva, išskirtinai svarbus buvo ir jo atsakymas į Portugalijos europarlamentaro klausimą dėl ES ir NATO santykių saugumo srityje.

F. Merzo nuomone, konflikte tarp JAV ir Kinijos ES jokiu būdu negali būti trečia galia, kuri pretenduoja užimti balansuojančią padėtį. ES yra ir privalo būti JAV pusėje. Pasak jo, jeigu nekovosime kartu su JAV, mes pralaimėsime.

JAV išgyvena labai rimtus vidinius socialinius kataklizmus, aiškino F. Merzas, ir vidinių tos šalies konfliktų pabaiga tikrai nėra aiški.

Atveriamas naujas pasaulio istorijos skyrius

„Dabar atveriamas naujas pasaulio istorijos skyrius, ir tik po gero dešimtmečio galėsime matyti ir įvertinti, kokius laikus išgyvename“, — sakė F. Merzas. Vis dėlto jis tvirtino, kad priešprieša arba NATO, arba Europa, yra netinkama.

Beje, absoliučiai visos Lietuvos partijos, išskyrus „Traukinį“, prieš Europos Parlamento rinkimus aiškino priešingai ir teigė, jog ES nereikia jokios savarankiškos gynimo politikos, nes esą „nereikia dubliuoti Europos Sąjungos ir NATO“. Taigi man tikrai buvo malonu išgirsti, kad Vakarų politikas mąsto panašiai.

Pasak vokiečių krikdemų lyderio, Europa pati privalo būti atsakinga už savo saugumą, tad būtina kaip įmanoma greičiau formuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką.

Jo nuomone, privalu kaip galima sparčiau atsisakyti vienbalsiškumo principo: jeigu kiekviena šalis net saugumo klausimais turės veto teisę, tai mes tiesiog neteksime Sąjungos.

Šitam irgi labai pritarčiau.

ES plėtra silpnina

F. Merzas skeptiškai vertina tolesnę ES plėtrą, kuri, pasak jo, ne tik prideda, bet ir silpnina. 

Kol kas sudėtinga spręsti, kaip toliau  pakryps F. Merzo karjera ir jo pažiūros, bet bent jo minėtos užsienio politikos gairės man absoliučiai priimtinos ir visiškai atitinka mano jau ne kartą formuluotas mintis dėl geopolitinių įtampų, JAV, Kinijos ir ES vaidmens.

Skaityti straipsnį

2152

Vėžys tik liga

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

4 vasario, 2022

Kovos su vėžiu diena primena būtinybę kovoti ir su šios ligos stigmatizavimu

Šiandien, penktadienį, minime kovos su vėžiu dieną, kurią Paryžiuje 2000 metų vasario 4 dieną įsteigė žmonės, susirinkę į Pasaulinį kovos su vėžiu naujajame tūkstantmetyje kongresą.

Jos tikslas aiškus — skatinti žmones tikrintis, kurti vis tikslesnius ligos aptikimo ir veiksmingesnius gydymo metodus. Tokiu būdu tikimasi labai sumažinti sunkių atvejų bei mirčių nuo šios ligos skaičių.

Stabdyti stigmatizavimą

Kovos su vėžiu diena taip pat skirta kovai su klaidinančia informacija apie šią ligą. Primenama, kad reikia būti sąmoningesniems ir stabdyti šia liga sergančių žmonių atskirtį ir vis dar paplitusį ligos stigmatizavimą.

Modernus tūkstantmetis — moderni ir pagalba. Šią dieną socialiniuose tinkluose įprasta psichologiškai remti sergančius. Tarkime, viešai skustis plaukus, taip padrąsinant dėl chemoterapijos plaukų netekusius ligonius.

Būtent kova su vėžio stigmatizavimu man, su vėžio diagnoze gyvenančiai jau pustrečių metų, dabar atrodo net svarbesnė už modernius vaistus. Ypač tai pajutau Lietuvoje.

Diagnozę „krūties vėžys“ išgirdau 2019 metų rugpjūtį, vos pradėjusi man tikrai labai įdomų darbą Europos Parlamente. Kaip ir dauguma, išsigandau ir pasimečiau. Tačiau dėl ramios artimųjų reakcijos ir jų skatinimo nebijoti, pasitikėti gydytojais ir tiesiog gyventi toliau, gydytis buvo gerokai lengviau nei iki tol įsivaizdavau.

Net tai, kad likau visiškai plika jau po pirmos chemoterapijos procedūros, pasirodė ne taip baisu, kaip maniau. Priešingai, mano plika galva patiko ir mano kirpėjai, ir man pačiai.

Ramiai reaguoti į piktas replikas

Netekusi plaukų pasijutau net labiau savimi, nei anksčiau. Kaip matote, iki šiol nešioju labai trumpą šukuoseną ir kasdien ryte žiūrėdama į veidrodį padėkoju Dievui už tai, kad taip gražiai baltai nudažė mano galvą. Nudažė gražiau, nei bet kokie brangiausi dažai.

Po dešimties gydymosi mėnesių išgirdau: jums remisija. Per tą laiką, kuris diena iš dienos buvo skirtas vėžiui iš kūno pašalinti, keblesnis pasirodė tik vienas momentas: chemoterapija ir švitinimas sutapo su griežtu karantinu, kai kovido baimė visus procesus apaugino galybe šalutinių atsargumo priemonių.

Vis dėlto per visą ligos, sveikimo ir dabartinį remisijos (kitaip sakant, laiką, kai nesergu, bet negaliu ir galutinai vadintis sveika) laikotarpį aiškiai supratau vieną dalyką, kurio tikrai nesitikėjau.

Kai mano liga tapo vieša paslaptimi, sulaukiau daugybės reakcijų — nuo linkėjimų greičiau pasveikti iki vilčių, kad greit numirsiu ir pagaliau nebetrukdysiu.

Viešumas mane išmokė itin ramiai reaguoti į visas pastabas, tad džiugias pykčiukų replikas, kad gavau, ko nusipelnau, praleidau pro ausis. Buvau tikra, kad negali žmogus 21 amžiui jau rimtai įsibėgėjus vis dar manyti, kad vėžys yra bausmė už prastą charakterį.

Nekliedėti apie Dievo bausmes

Palaipsniui pradėjo vertis kita, paralelinė tikrovė. Asmeninė patirtis padėjo suvokti, kad ši liga Lietuvoje regima kaip kažkokia išskirtinė — apgaubta gėdos, baimės, kaltės šydu.

Tad ir bijomasi jos labiausiai. O tai reiškia, bijoma dalyvauti prevencijos programose, netikima, kad ligą galima įveikti, vengiama gydytis, linkstama klausyti visokių ciberžolių pranašų ir šamanų, badaujama tuomet, kai chemoterapijos ir ligos nualintam kūnui labiausiai reikia jėgų.

Kodėl mus ištinka vėžys labai tiksliai, matyt, negali pasakyti niekas. Nesu gydytoja, ir tikrai neaiškinsiu, ko neišmanau. Nors, manyčiau, jog net geriausi gydytojai nedrįsta labai tiksliai įvardyti, kas tuo ar kitu konkrečiu atveju inspiravo onkologinę ligą.

Vieną dalyką žinau tikrai. Norėdami pasveikti privalome remtis mokslu, o ne kažkokiomis mistinėmis sapalionėmis ar kliedesiais apie Dievo bausmes.

Kaip viduramžiais Dievas nesiuntė mums maro už blogus darbus, taip ir dabar nesiunčia vėžio. Net jeigu kaimynė tiki, kad ligą gavote dėl to, kad esate apimti absoliutaus blogio, tai nėra tiesa. Šiek tiek ironizuodama, tai galiu paliudyti ir kaip žmogus turintis religijos filosofijos magistro laipsnį.

Suserga ne šiaip sau

Kartoju, baisu, bet tikrai galybė žmonių Lietuvoje tiki, kad vėžiu žmonės suserga ne šiaip sau. Jie nepajėgūs suprasti, kad vėžį gali inspiruoti aplinka, genetika, fiziologija, tiesiog atsitiktinumas.

Tokie žmonės atvirai kliedi, kad vėžys yra bausmė. Vis laukiu, kad jie galiausiai pasakys, jog vėžininkų net gydyti neverta, juos stačiai reikia siųsti į perauklėjimo stovyklas.

Kiekvieną savaitę koks nors budulis ar šiaip pavydo apakinta ponia iš visokių maršistų gaujų (kartoju, normalūs žmonės po baubiančios minios maršus nevaikšto) man būtinai parašo, kad Dievas mane baudė liga, nes esu bjauri.

Kaip tikintis ir praktikuojantis žmogus esu visiškai rami: Dievas mane myli ir tai man kasdien patvirtina kiekviena džiugesio kupina nauja diena.

Vis dėlto patirtis leidžia teigti, kad tokia nuostata nėra vyraujanti. Priešingai, tai greičiau išimtis. Gydymasis suvedė su daugybe žmonių ir patyriau, kad daliai jų tokios visokių niekingų žmonių kalbos įstringa ir apnuodija gyvenimus.

Nedrįsta pasisakyti sergančios

Labai baisu klausyti moterų, kurios net artimiausiems žmonėms nedrįsta pasisakyti sergančios krūtų ar gimdos vėžiu. Kai kurios net atsisako gydymo, manydamos, jog taip parars savo moteriškumą.

Bene tragiškiausią liudijimą girdėjau iš vienos moters, kuri dėl savo ligos neginčijo vyro teisės įsitaisyti moterį „malonumams“, nes ji jau esą tapo nebetinkama, vis dėlto guodėsi, kad jai labai skaudu.

Tradicionalistai bijo Stambulo konvencijos it velnias kryžiaus, bet drąsiai užkrauna tą kryžių ant sergančių moterų.

Būtent tą dieną, pritrenkta tos moters skausmo, jos tikėjimo kažkokias „tradiciniais“ kliedesiais apie žmonių santykius, apsisprendžiau, kad nuo šiol visur, kur tik įmanoma, kalbėsiu apie savo ligą.

Kalbėsiu ir akcentuosiu gražias ligos patirtis, kurių buvo ir yra tikrai daug — puikūs Nacionalinio vėžio instituto gydytojai, itin mielos slaugės, kurios per kelias sekundes mano delnuose sugebėdavo rasti dar vieną vietelę, kur galima lašinti vaistus, nors jokių venų rankose jau seniai nebesimatė.

Tėra liga

Kalbėsiu apie tai, jog moteris nėra jos krūtys ar gimda, ji yra mylintis — kartais liūdnas, kartais linksmas žmogus, ir joks vėžys niekada neatims jos tikrojo moteriškumo.

Lietuvos visuomenei laikas atbusti ir suprasti, kad vėžys nėra nei mirties nuosprendis, nei gėda. Tai yra tik liga. O kadangi tai liga, tai ji turi būti gydoma, o sergantys žmonės nelaikomi raupsuotaisiais.

Su vėžininkais privalu kalbėti kaip su bet kokią kitą ligą pergyvenančias žmonėmis: atjausti, jei prašoma pagalbos, padėti ir moraliai paremti.

Visi kartu turime siekti, jog kuo greičiau ateitų tas laikas, kai bus gėda ne vėžiu sirgti ar dėl ligos netekti plaukų ar krūtų. Priešingai, didelės visuotinės paniekos sulauks tas, kas pabrėžtinai vengs vėžiu sergančio žmogaus ir jį žemins.

Rimtą šuolį pertvarkant mąstymą turi padaryti ir žiniasklaida, kuri vis linkusi išskirtinai pabrėžti būtent onkologines diagnozes.

Kai žurnalistai sužinojo apie mano ligą ir paklausė, ar jų turima informacija yra tikra, ramiai patvirtinau, kad tikrai sergu krūties vėžiu. Tai, kad ramiai pripažinau savo ligą, sukėlė žurnalistės nuostabą.  

Šitas mano įrašas yra ne tik priminimas, jog vėžys tėra liga, bet ir kvietimas vasario 24 dieną 15 val. jungtis prie renginio, kurį globoja Europos Parlamento Liaudies partijų grupė.

Įspūdingas pranešėjų būrys

Renginys „Vėžys tik liga“ skirtas pristatyti Europos Sąjungos Kovos su vėžiu planą. Pagrindinis akcentas bus skirtas įveikti vis dar gajus socialinius mitus, kad vėžys neišvengiamai reiškia mirtį, o eilinis žmogus, susirgęs onkologine liga, negali gauti modernios pagalbos.

Renginys vyks MO muziejuje Vilniuje, ir jeigu tik tuo metu bus leidžiama — bus galima dalyvauti ir fiziškai. Pokalbius transliuosime ir socialiniuose tinkluose, apie tai, kaip konkrečiai jungtis, — skelbsime vėliau.

Renginio pranešėjų būrys tikrai įspūdingas. Apie gyvenimą su diagnoze, kurios niekas nenorėjo girdėti, papasakos Europos Psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius prof. Eugenijus Laurinaitis, Klaipėdos Universitetinės ligoninės Chirurgijos departamento vadovas prof. Narimantas Samalavičius apžvelgs, kokia dabar onkologinė padėtis Lietuvoje, o gydytoja onkologė-chemoterapeutė Irena Povilonienė pasidalys savo įžvalgomis apie modernų požiūrį į vėžį.

Renginyje taip pat dalyvaus kunigas Algirdas Šimkus, kuris jau beveik dešimtmetį dirba Nacionalinio vėžio instituto kapelionu, — jis, matyt, padės suvokti savo santykį su liga, o medicinos psichologė, psichoterapeutė Marija Turlinskienė primins, kas išties padeda ir kas trukdo (iš)gyventi susirgus onkologine liga.

Tarpinė stotelė

Pokalbius apibendrins Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Aušra Bružienė su žinute, kad net ir onkologinė liga yra tik tarpinė gyvenimo, kuris tęsiasi, stotelė.

Būkite laimingi ir junkitės.

Skaityti straipsnį

1936

Įveikiant nerimo ištakas

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

28 sausio, 2022

Pirmosios šių metų savaitės buvo labai įtemptos. Geopolitinė temperatūra kaista, karo Ukrainoje nuojauta sklando virš Europos, autoritarinės Rytų galios — Rusija ir Kinija vis dažniau ir grubiau bando Europos Sąjungos valstybių vienybę.

Kalbant apie Lietuvą, visos čia paminėtos problemos atrodo dar grėsmingesnės dėl keleto priežasčių.

Pirma, valstybę valdo išskirtinai nestabilus prezidentas, kurio nuomonė kinta net ne pagal reitingus ir tautos apklausų rezultatus, bet, tikėtina, pagal tai, ar jis išsimiegojo ar neišsimiegojo. Šis mano pasažas gal daliai jūsų nuskambės pernelyg aštriai,  vis dėlto nuosekliai stebint prezidentūros politinės retorikos vingius, jokia kita mintis į galvą nešauna. 

Labai rimtai stebiu ir vertinu tiek Vyriausybės pareiškimus, tiek prezidento ir jo aplinkos kalbas. Ir jeigu Vyriausybės pozicija esminiais politikos klausimais  iš esmės aiški ir nuosekli, tai prezidento blaškymasis tiesiog rodo, kas atsitinka, kai valstybę pradeda valdyti virėja. Tiksliau sakant, žmogus, kuris nė dienos nedirbo rimto vadovaujančio darbo; žmogus, kuris drąsiai aiškino, jog politinė ekonomija neegzistuoja, nors tai, ką jo pareigos jam išties paveda ir yra politinės ekonomijos veikimo sfera. Galiausiai, dabar Lietuvos prezidentu bando būti žmogus, kuris niekada nė dienos nebandė dirbti įtempto politiko darbo, ir, vis labiau panašu, absoliučiai nesuvokia nei politinio žaidimo taisyklių, nei politinio veikimo logikos, ir net negeba rišliai pats sau neprieštaraudamas apibrėžti savo asmeninių vertybių.

Šiame kontekste dalies politologų reikalavimas, kad iš aštraus Vyriausybės ir prezidentūros dialogo pasitrauktų tas, kuris protingesnis, gali būti suvoktas tik kaip tų politologų reikalavimas atsistatydinti Lietuvos Vyriausybei. Ar jie tikrai nori palikti Lietuvą be valdžios esamoje itin įtemptoje geopolitinėje situacijoje, jau kitas ir tikrai svarstymo vertas klausimas.

Mano tvirtu įsitikinimu, Lietuvai labai pasisekė, jog tokiu metu, kai tarptautinė padėtis aštrėja ne dienomis, o valandomis, valstybėje daugelį postų užima jaunesnės kartos politikai, užaugę ir susiformavę jau Nepriklausomybės sąlygomis.

Antra, nors manytina, kad net dalis žmonių, kurie pradžioje pritarė maršistų vojažams, palaipsniui praregi ir suvokia, kad gašlių orlauskų, merkantilinių juvelyrių ir amžinai nuskriaustų dėl savo seksualinės orientacijos negebančių apsispręsti panelių į priekį vedama minia tėra minia. Ta minia lengvai nuspėjama, jos vadai — nuo santechnikų iki revoliucijos Afrikoje šauklių — korumpuoti, o visa, ką ji sugeba, tai statyti kartuves ir baubti, kad jos kažkas bijo. Niekas, žinoma, tų budulių nebijo, tik problema ta, jog šia minia Lietuvoje bando naudotis ne tik prezidentas, bet ir Lietuvos Bažnyčios hierarchai.

Prieš keletą dienų kardinolas Sigitas Tamkevičius paskelbė, kad Lietuvoje padėtis šiuo metu yra „tragiška“, „ sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų“, o valstybės ateitis „miglota“. Interviu https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kardinolas-sigitas-tamkevicius-lietuvos-padetis-siuo-metu-yra-tragiska.d?id=89261223  aiškiai suponuoja, jog tikėjimas kardinolui tėra galios įrankis, o kasdienybes įtampas kelia nepaklusnūs marksizmo ir genderizmo apsėsti Vakarai.

Tas ganėtinai trumpas interviu iš esmės yra visų įstrigusių praeityje manifestas, aiškiai parodantis, kaip ir apie ką jie mąsto, kaip suvokia situaciją. Sovietmečiu tapęs aršiu ideologu, kardinolas negali sustoti juo būti ir tada, kai padėtis iš esmės kitokia. Kovoti dabar reikia ne prievarta ir bandymu perauklėti kitaip mąstančius. Būtinas dialogas su visuomene, suvokiant, jog ir tikintys žmonės nėra kardinolo pavaldiniai, net jeigu jis taip galvoja ar norėtų, kad taip būtų.

Komiška, žinoma, jog kardinolas dabar pasiskelbia esąs didis katalikiškų profesinių sąjungų gerbėjas, nors 2009 metais, kai į lietuvių kalbą buvo verčiama Benedikto XVI enciklika „Caritas in Veritate“, ne tik nesistebėjo, bet net ir palaimino iš esmės darbuotojus žeminantį profsąjungų, kaip darbėmių susivienijimo, vertimą.

Puikiai regima, jog bet kokios intelektualesnės tikėjimo diskusijos, tokios dažnos ir gilios „supuvusiuose“ Vakaruose, Lietuvoje tiesiog nevyksta. Ir dėl to tikrai kalti ne Vakarai, o bailūs Lietuvos hierarchai uždari bet kokiam intelektualesniam dialogui.

Pritariu kardinolo minčiai, jog „[T]ikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų“, o kai „žmogus pozityviai veikia, tada ir Dievas padeda“. Būtent todėl, kad galvoju taip pat, tik mano išvados dėl Lietuvos padėties ir jos ateities visiškai kitokios, rankų nenuleisiu, o vasario 22 dieną Seime kartu su Seimo nariu Andriumi Navicku organizuoju konferenciją „Klerikalizmas kaip iššūkis Bažnyčios socialiniam mokymui“ .

Pakviesime ir hierarchus — belieka viltis, jog gal nors šį kartą jie ras drąsos tyliai nebeužsidaryti  savo gražiuose rūmuose, o nusileisti iki kasdienybės, kur jų vedamos Bažnyčios laidojimo namai ciniškai perparduoda jau panaudotus karstus, o mušamos moterys — žmonos ir mamos —  ir toliau, priešingai Bažnyčios mokymui, nesuvokiamos kaip vyriško mačizmo aukos.

Trečia, liūdna, bet vadinamoji tautinė mokykla užaugino kartą apolitiškų individų, kuriuos dar Antikos laikais vadino idiotais. Bene geriausias tokio pragmatinio patriotizmo pavyzdys yra broliai Vizbarai. Visur garsiai kalbėję apie savo išskirtinį patriotizmą, aktyvią veiklą šaulių organizacijoje, susidūrę su pirma įtampa, jie atvirai demonstravo totalų geopolitikos ir politikos apskritai  neišmanymą.

Toks dalykas gal ir būtų atleistinas kokios parduotuvės, prekiaujančios bulvėmis ir dantų šepetukais, savininkams, bet kai absoliučiai situacijos nesuvokia strategiškai svarbios, tegul ir kuklių apimčių, bendrovės atstovai, privalu ieškoti reiškinio šaknų.

Lietuvos mokyklose jau seniai nuosekliai nedėstoma politologija.

Ten jau senokai įsigalėjusi ideologizuota ekonomikos mokymo logika, kur esminis akcentas dedamas į verslumą. Savaime tai nėra problema. Vis dėlto verslui teikiant kuriančias galias, samdomas darbas tarp eilučių pateikiamas it kažkokia žemesnės rūšies veikla. Apie darbus viešajame sektoriuje — mokytojus, gydytojus, valstybės tarnautojus, karius, etc., kurie itin svarbūs bendruomenei, nekalbama iš viso. Dar daugiau, kadangi verslumas akcentuojamas, sukuriamas įvaizdis, jog būtent tik vienas iš esminių ekonomikos išteklių  — verslumas kuria ekonomiką, kas bet kokiu vertinimu yra absoliuti nesąmonė. Blogiausia tai, jog toks pasaulio matymas naikina bendrojo gėrio sampratą.

Toks itin verslininkiškas pasaulio vaizdas Lietuvos ekonomikos programose ir mokyklose įsigalėjo ne be Laisvosios rinkos instituto ir ilgamečio to instituto ideologo vyskupo Kęstučio Kėvalo įtakos.  Taigi, nors dabar kardinolas S. Tamkevičius žavisi profsąjungomis, jos, kaip ir katalikiška Gegužės pirmoji —  darbininkų šventė —  iš mokyklų programų buvo šalinamos ne be Lietuvos katalikų Bažnyčios veikimo.  Ir tai vyko priešingai Bažnyčios socialinio mokymo esmėms. 

Kodėl tai akcentuoju būtent dabar?  Atsakymas nesudėtingas. Lietuvoje taip ilgai politika buvo suvedama į tinklų naivioms močiutėms gaudyti  mezgimą, kad dabar visiškai prarasta politinio konflikto prasmė ir tų konfliktų sprendimo keliai.

Prezidentas, kardinolas ir staiga pavojų savo verslams išvydę verslininkai politinį procesą vertina labai panašiai —  sprendinius supaprastina iki statuso klausimo.

Kaip galima eiliniam tikinčiajam, o ypač moteriai, diskutuoti apie Dievo veikimą kasdienybėje, jeigu sprendžia kardinolas? Kardinolas suteikia sau teisę skelbti jam priimtinas politines tiesas nei daugiau, nei mažiau kaip Dievo žodį. Vis dėlto kiekvienas tikintysis nuo vaikystės žino, kad yra tik vienas „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 1-12) ir tas kelias yra Jėzus. Primenu, ne kardinolas, o Jėzus.

Ir ar galima diskutuoti dėl valstybės plėtros kelių, jeigu viską sprendžia prezidentas? Beje, prezidentas, kurio rinkimų programa ir pažadai iš esmės skiriasi nuo to, ką jis deklaravo rinkimų metu, nepaisant to, ar jis pats suvokė, ką tuomet deklaravo.

Ir ar galima deramai vertinti valstybės strategines užduotis, jeigu jas savo raudomis apie sugriautą verslą slopina įtampą patyrę verslai?

Modernus politinis žaidimas remiais rinkimais, ideologine laikysena, dialogu ir kompromiso paieška. Galiausiai, jis remiasi politiniu ir vertybiniu intelektu.

Tikiuosi mano tekstas daug kam nepatiks. Mūsų visų galvos geriau veikia, kai matome pavojus ir girdime tuos, kurių pažiūros priešingos. Tad kalbu tiesiai ir aštriai. Beje, būtent taip mane kalbėti įpareigoja ir mano profesija.

Atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).“

Toleruoju kardinolo hiperbolizavimus, kaip ir prezidento atminties skyles gimdančias prieštaringas įžvalgas, ir būtent tuo pagrindu leidžiu sau provokuoti dabar ir ateityje.

Skaityti straipsnį

2419

Komunikacija budulių laikais

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

21 sausio, 2022

Šis video įrašas žymi naują mano bendravimo socialiniuose tinkluose etapą. Nuo šiol asmeninis Facebook‘o arba Metos, kaip dabar matyt reikėtų sakyti, puslapis naikinamas, o politiko puslapyje rasite tik tą medžiagą, kuri iki tol bus paskelbta mano interneto svetainėje adresu maldeikiene.lt

Manau, kad  tiems, kurie mano video įrašus seka dėl to, kad nori daugiau sužinoti bei geriau suprasti, kaip veikia politinė mašina, bus gerokai paprasčiau. Jums tereikės užsiprenumeruoti mano svetainę. Be kita ko, ten galėsite išdėstyti ir savo pastabas bei pageidavimus, ir po to, kai mano komandos narė Luka juos aprobuos, jie bus skelbiami, kai kuriais atvejais sulauksite ir mano atsakymo. Norint, kad komentaras būtų paviešintas privalomas nors vienas argumentas už arba prieš.  

Įrašų skaičius nebus gausus: gerbdama jūsų laiką kelsiu tik labai ribotą gerai atrinktos informacijos kiekį. Kinta ir įrašų skelbimo diena. Nuo šiol mano įrašai jus pasieks penktadienį — vienu metu tiek vaizdo, tiek tekstiniu pavidalu.

Žinoma, aš suprantu, kad  heiterių minios savo komentarais labai padidina mano įrašų žinomumą, vis dėlto patys jų komentarai jau kuris metas kartojasi, tad laikas, kurį esu priversta jiems skirti, nebeatsiperka.

Anksčiau man tikrai buvo įdomu suvokti anos paralelinės Lietuvos, kurioje niekada neteko gyventi ar artimiau lankytis, mentalitetą, mąstymo logiką bei tai, kas jų nuomone gyvenime svarbu. Nesu buvusi kokio Dambrausko koncerte, pirmą kartą išskirtinio šlykštumo Orlausko anekdotą patarėjo priversta išklausiau vos prieš kelis mėnesius (pripažįstu, paliko įspūdį — atgrasu iki neįtikimo laipsnio), plastiko (kaip jį pavadino prezidentas) politinės godos irgi buvo šioks toks atradimas. Bet minčių ten nėra daug, ir jas išlukštenti netrunka.

Sunkesnė situacija su pagyvenusiomis nedidelių miestelių moterims. Jų pikti komentarai nugula mano sieloje sunkia našta. Tie komentarai slegia mane tikrai ne todėl, kad  priimu juos asmeniškai. Jie man skaudūs, nes juose atpažįstų sunkią tų moterų dalią. Galiu bandyti ironizuoti, atsakyti tuo pačiu ar bandyti aiškinti, bet pati netikiu, kad gebėčiau pasiekti jų protus ar širdis. Ir ne todėl, kad esu kuo nors už jas geresnė ar viršesnė, bet todėl, kad mūsų gyvenimai tekėjo pernelyg skirtingose erdvėse.

Tiesiog fiziškai kiekviena kūno dalele suvokiu, kaip turi būti sunku, kai diena dienon durstai galus su galais, didžiausia gyvenimo sėkme laikai vyro „turėjimą“, esi auklėta patriarchalinėje aplinkoje, mokyta neišsišokti, neturėti jokių didesnių asmeninių ambicijų, bet, priešingai, aklai aukotis kitiems.

Labai dažnai tokiu atveju visas kultūrinis laukas sutraukiamas į ganėtinai siaurą vadinamojo grožio ir gėrio erdvę, kur tiek vienas, tiek kitas pasirodo pačia banaliausia saldinto kičo forma.  Skaitydama kokio eilinio toliato knygelę, tokia moteris įtiki pasaka apie kažkur esančius gėrio klonius, ir paskęsta svajose apie princus gelbėtojus. Jei cukraus perteklius neša mirtį kūnui, tai tokia  blizgiu sluoksniu dengta, deja, labai dažnai klerikalinė, lektūra gerokai baisesnė — ji sunaikina sielą. Ir tada kančią, kurią pagimdo vidinė tuštuma, bandoma kompensuoti svetimų gyvenimų įžvalgomis.

Būtent tos moterys ir tai, kad neturiu jokių instrumentų palengvinti jų gyvenimą, man padėjo galutinai apsispręsti ir trečią kartą gyvenime keisti komunikavimo formas.

Kažkada aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjusi daugiau rašyti plačiajai visuomenei, nuoširdžiai dalinausi naujausiomis ekonomikos ir politikos įžvalgomis, kalbėjau apie žymiausius mąstytojus. Atkūrus Nepriklausomybę, pradėjau dirbti apžvalgininke tuomet didžiausiame, pusę milijono skaitytojų turėjusiame, „Lietuvos ryto“ dienraštyje, kur analizavau tuomet kuriamus mūsų valstybės įstatymus bei galimas pasirinkimų pasekmes.

Viena ar kita forma toks profesionalus bendravimas su skaitytojais įvairiausiuose žiniasklaidos kanaluose tęsėsi iki apytikriai didžiosios 2009 metų recesijos. Beje, ir tuomet, kai buvau perdėm korektiška net ironizuodama, sulaukdavau piktų oponentų pastabų. Didžioji kritikos dalis buvo ad hominem ir tik labai retais atvejais išsiskleisdavo į rimtesnę diskusiją.

Po poros dešimtmečių tokio profesionalaus kalbėjimo sąmoningai pasirinkau kitokią komunikacijos formą — gerokai aštresnę, dažnai itin tiesmuką. Savo mintis aprėdžiusi skandalingu rūbu, pasiekiau daug: problemos buvo geriau girdimos, keldavo  emocijas, lankstesnius protus priversdavo mąstyti. Neapykantos sulaukdavau irgi apsčiai, ypatingai, kai paliečiau auksinio rinkėjų būrio — pensininkų — klausimą arba pradėjau kalbėti, kad ir turguose privalu mokėti mokesčius, o kasos aparatai yra civilizuoto verslo atributas. Tokia komunikacija buvo pagrįsta ir, manyčiau, galutinis rezultatas tinkamas. Didžioji tų probelmų dalis jau sėkmingai sprendžiama.

Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje pradėtas statyti valstybės rūmas dėl įvairiausių objektyvių ir subjektyvių priežasčių, kurias plačiau esu išnagrinėjusi savo „Melo ekonomikoje“, galiausiai pagimdė didelę atskirtį. Dalis visuomenės  nesugebėjo rasti savo vietos naujame pasaulyje (beje, dažnai būtent todėl, kad buvo mokyti paklusti, o ne mąstyti), kiti tiesiog nespėjo su sparčiai kintančio pasaulio žingsniais ir atsiliko.

Mano sprendimas pradėti kalbėti šiurkščia, paprasta, neišdailinta kalba, atsisakyti tarptautinių žodžių, viešumoje komunikuoti kartais perdėm emocionaliai buvo logiškas.

Politika ir ekonomika iš esmės yra emocijų laukas. Absoliuti dauguma sudėtingiausių sprendimų yra padaromi remiantis emocijomis jau vien todėl, kad mums reikėtų pernelyg daug laiko įvertinti visus pasirinkimo už ir prieš. Visi rinkimai visose demokratinėse valstybėse yra savotiškas žaidimas su ramunėle — myliu, nemyliu.

Ką myli rinkėjai? Dažnai tai bus gražus ir aukštas, nes jų atmintis ilgai nelaiko fakto, kad tas žmogus pats sau nuolat prieštarauja it klajojanti be vietos siela. O kartais, priešingai, rinksimės tą, kuris, tikime, vienas kovos su liūtais ir drakonais.

Dalis mano rinkėjų manyje regėjo kovotoją, o ne valstybės problemas ir jos ateitį reflektuojantį kandidatą. Tokie rinkėjai man kartais priekaištauja, kad nekovoju su korupcija, kaip jie ją supranta, o nieko neveikiu, t.y. kalbu. Tiesa ta, kad kalbėjimas  ir yra viso gyvenimo ašis ir sunkiausias darbas — tiek mokykloje, tiek universiteto auditorijoje, tiek žurnalistikoje ar dabar, politikoje.  

Kita vertus, analizuoti šalies ekonominius procesus, ekonominių pasirinkimų moralines dimensijas nereiškia kovoti su asmenimi. Kai aš dėstau argumentus, kodėl to ar kito politiko ar biurokrato mintys netinkamos, nekalbu ne apie tai, jog tas žmogus blogas. Aš kviečiu analizuoti jo sprendimų pasekmes, ypatingai silpnesnėms visuomenės grupėms. Kai reikalas kvepia baudžiamuoju kodeksu, turi dirbti ne politikas, o prokuratūra ir STT.

Būtent kalbėjimas ir argumentų paieška, o ne mažesniems neišlavintiems protams toks svarbus siekis nustatyti kaltąjį žmogų ir po to jį apmėtyti akmenimis, ir yra tikrosios politikos šerdis.  

Aukščiausias politikos laipsnis — gebėti vesti valstybę ir jos piliečius į priekį. Mokėti derinti einamuosius klausimus su ilgalaikiais tikslais, be viso to labai aiškiai suvokiant, kad ilgalaikiai tikslai kintant aplinkybėms keičiasi.

Gyvename pasaulyje, kuris sparčiai keičia formą ir įtampos taškus. Kinta technologijos, gimsta dirbtinio intelekto valdomos erdvės, autoritariniai režimai manipuliuodami demokratija bando laužyti liberalios demokratijos stuburą. Ir tikrai graudžiai atrodo toks nacionalinio lygio politikas, kuris šiame įtampu lauke geba sapalioti tik apie savo rinkimų apygardos n-tojo kultūros centro statybos reikaliukus, taip pigiai pirkdamas rinkėjų sielas.

1940 m. birželio pradžioje Lietuvos verslas ruošėsi plėstis, kūrė naujus pieno centrus, šventė pergales ir svarstė, kaip užimti naujas rinkas. Jie kliedėjo ir buvo akli, nors Dievas jiems tiesiog pirštu badė į vos už poros šimtų kilometrų tuomet žiauriausio karo niokojamą Lenkiją.

Dabar turime tą patį. Verslai verkia, kad kažkokio gėrimo siuntos nepriėmė Kinija, nes Lietuvos politikai jai rankų nebučiavo. Ir tada atbėga politikai iš praeities, ir verkia kartu. Negąsdinu, tik primenu: tokia praeities politika visada baigiasi blogai. Galbūt griovyje, o gal net Sibiro lageriuose ar kapo duobėje. 

Tarkime, silpniausia dabartinės Vyriausybės grandimi laikau švietimo ministrę, kuri nelabai suvokia, kas yra mokykla ir koks anos tikslas. Įstrigo ministrė praeityje ir taiso pastatą, kuris jau geras dešimtmetis moraliai pasenęs. 

Tuo tarpus stipriausia grandis — į ateities pasaulį Lietuvą vedanti Užsienio reikalų ministerija ir jos lyderis Gabrielius Landsbergis.

Beje, prisiminkite švietimo ministrės pavardę? Dauguma dabar, matyt, sustingote, bet jūsų nuostaba ir yra jos darbo įvertinimas. Zero yra zero. Net jeigu tas zero apsimeta tūkstantmečio mokykla.

Dabar atveriu trečią komunikavimo etapą. Nepykite tie, kuriems mano tekstai įdomūs, bet kartais man rašote, jog ne viską suprantate. Aš irgi nesuprantu krepšinio žaidimo taisyklių arba kaip veikia dirbtinis intelektas, kuris „Spotify“ programėlėje man parenka muziką.

Rašysiu kiek įmanoma paprastai, bet grįžtu prie šiek tiek profesionalesnio kalbėjimo. O tie iš jūsų, kuriems tikrai įdomu, būsite skatinami žvelgi plačiau ir giliau.

Ir tegul neramus pasaulis neužgesina šviesos jūsų languose! Ypač šaltą žiemą.

Skaityti straipsnį