MENIU

Ketvirtadienio Pranešimai
Kategorija

1948

Melas kaip naujausia demokratijos forma

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

3 vasario, 2023

Prieš metus gražiame Lietuvos miestelyje prie jūros gimė kūdikis. Gimimo liudijimo įrašas skelbia, kad kūdikio mama buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Kadangi pagal lietuvišką politologijos abėcėlę 2016 metais Ramūno Karbauskio žmonės, sušluoti į sąrašus iš visokių pašalių, sakėsi esą geri, nuoširdūs ir atėję kaltųjų (suprask, konservatorių) bausti, tai logiška, kad tautiniai politologai juos pavadino centro kairės partija, kad ir ką tai reikštų.

Bėda dėl tėvelio

O kai mama iš centro kairės, tai ir kūdikėlis prie anų buvo priskirtas. Taip sakant pagal judėjišką liniją.

Vis dėlto buvo viena bėda. Kairiosios mamytės pagimdyto kūdikio tėvelis garsiai paskelbtas nebuvo, nors įrašai partijos gimimo liudijime teigia, kad centro kairiosios demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ ideologija yra socialinis konservatizmas.

Trumpai kalbant, žalią kairiąją mamytę sugundė politinis konservatorius, garbinantis tradicinės galios struktūras, agituojantis už tradicines vertybes, nacionalinį patriotizmą ir religinių institucijų teisę uzurpuoti viešąją erdvę.

Iš tokios ideologiškai mišrios santuokos gimė labai veiklus kūdikėlis, kuris dar nė bėgioti gerai neišmokęs, jau balsiai kvestionuoja logikos ir argumentavimo pamatus, vis atrasdamas dar nematytų politinių gyvūnų.

Į kovą su liberalia demokratija.

Bene įdomiausias panašios ideologinės šizofrenijos pavyzdys nuskambėjo pernai gegužę, kai partijos lyderis ir jos balsas Saulius Skvernelis, svarstydamas Lietuvos užsienio politikos vertybinius pamatus, pradėjo aršiai kautis su liberalia demokratija.

Pasak S. Skvernelio, tuo metu Seime svarstytame sutarime dėl užsienio politikos „[L]abai brukamos Vakarų liberaliosios demokratijos nuostatos. O kas tai yra, matome dabar konflikte Ukrainoje. Vakarų liberalios demokratijos kai kurios siūlo Ukrainai atiduoti agresoriui savo teritorijas, aplaistytas žmonių, vaikų krauju.“

Jūs ką nors supratote? Klausimas, už kokią demokratiją ir vardan kokios Lietuvos kovoja skvernelitai, atviras.

Aukščiau cituojamai minčiai prieštarautų jau vien tai, kad nuo pirmųjų karo dienų Rusiją tiesioginiai ir netiesiogiai palaikė tik Vengrija, kuri vadina save neliberalia demokratija.

Kita vertus, remiantis tikėjimu iš troškimo, priežastys, kurios lemia kai kurių senųjų Europos valstybių sprendimus dėl dalyvavimo karo veiksmuose formų ir apimties, pateikiamos kaip liberalios demokratijos prigimtinės nuodėmės.

Dingo neatsitikinai

Be abejo, liberali demokratija, kuri išskirtinai akcentuoja teisės viršenybę ir visų lygybę prieš įstatymą, yra tam tikras kompromisas tarp liberalizmo propaguojamų individualių laisvių ir daugumos diktato.

Vien tik daugumos principu paremta demokratija savaime negarantuoja pagarbos mažumoms ir atskirų žmonių teisių. Akcentuodama šiuos momentus liberali demokratija saugo visuomenę nuo „daugumos tironijos“, linkusios virsti autoritarizmo tėvonija.

Kalbant rimčiau, jau pats partijos pavadinimas leidžia manyti, kad būdvardis liberali nuo demokratijos dingo neatsitikinai.

Tai paaiškintų ir partijos lyderių nuolatinį atstovavimą Kinijos autoritarinei sistemai, ir jos pasipiktinimą bet kokiu rimtesniu bendradarbiavimu su liberalią demokratiją išpažįstančiu Taivanu.

Patys nesupranta, ką kalba

Tuo pačiu metu, jau daug metų stebėdama absoliučios daugumos šio politinio darinio vadovų, manau, kad tiek pats jo pavadinimas, tiek jo lyderių kalbos yra prastokai sudėliotų neišlavintų smegenų vaisius.

Dirbdama Seime su kai kuriais jų net esu bendravusi artimiau, tad turiu stiprių abejonių, kad jie patys supranta, ką kalba.

Tos pačios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos metu, S. Skvernelis dėstė, kad sutarimo projektas „persmelktas nesuprantamų ideologinių nuostatų.“

Ir paaiškino, kad kalbama „apie liberalios demokratijos vertybes, nors demokratija gali būti liberali, konservatyvi: yra demokratija arba ne demokratija.“

Tikėtina, kad minties pradžioje norėta pasakyti, jog demokratija negali būti liberali ar konservatyvi, deja, žurnalistas patingėjo ar nesugebėjo iki galo išsiaiškinti, kas norėta pasakyti.

Neturi politinės šerdies

Antroji S. Skvernelio samprotavimo dalis kreipia link teiginio, kad liberali demokratija šio politiko galvoje nėra demokratijos pavyzdys.

Galite paklausti, o kur link veda visos šios tegul ir labai bendros, bet iš pirmo žvilgsnio išimtinai teorinės įžvalgos?

Pasakysiu atvirai, kol kas aišku tik tai, kad susidūrėme su dariniu, kuris neturi jokios politinės šerdies ir tėra kažkur kažkieno ištartų minčių ir mintukių sumestinis.

Rimčiau pasidomėti tuo, kaip mąsto šio politinės sąjungos vadai ir vadukai įkvėpė keli pastarųjų dienų įvykiai, iš kurių dabar ypatingai noriu akcentuoti absoliučiai neįtikimą partijos lyderio S. Skvernelio pasisakymą vienoje televizijos debatų laidoje.

Prieš keletą savaičių diskutuodamas apie užsienio politiką LRT forume S. Skvernelis griežtai paneigė kada nors kokia nors forma protegavęs Kiniją Lietuvoje.

Jis aiškino, kad niekada net mintyse neturėjęs Lietuvos paskelbti Kinijos vartais į Europą, ir stebėjosi, iš kur oponentai ima tokias mintis.

O dabar truputis istorijos.

Kinai prieš latvius

2017 metų balandis, Lietuvoje vieši Kinijos parlamento pirmininkas.

S. Skvernelis agituoja kinus investuoti į Klaipėdos uostą. Žurnalistams jis aiškina, kad „atkreipėme svečių dėmesį, kad Klaipėdos uostas vienareikšmiškai yra labiausiai augantis Baltijos jūros regione, yra neužšąlantis uostas.“

Be to, tęsia jis, „Lietuvos vyriausybė yra pritarusi ambicingam uosto plėtros ir išorinio jūrų uosto statybų planui, kuris padarys mūsų uostą patrauklesniu užsienio investuotojams.“

Ir galiausiai priduria: „Žinoma, kviečiame ir kinus.“

Negana to, jis dar šmaikštauja, kad, pavykus pritraukti kinus,

sunkiai bus galima kalbėti apie broliukų iš Latvijos uostų rimtesnę konkurenciją.

2017 lapkritis, Budapeštas. Susitikęs su Kinijos premjeru S. Skvernelis agituoja kinus „didinti savo krovinių transportavimą per Klaipėdos uostą ir plėtoti glaudesnį bendradarbiavimą su Kinija finansinių paslaugų srityje, saugių ir pigių atsiskaitymų pagalba aptarnauti Kinijos ir Europos Sąjungos prekybinius srautus. Tai pat žadama aktyviau vystyti bendradarbiavimą e-komercijos srityje.“

Ambasada sugriovė viską

2018 metų liepa, Lietuvos vyriausybė praneša, kad Lietuva s1iekia tapti Kinijos finansinių paslaugų vartais į Europą, o Vilniuje įkurti  finansinių technologijų koordinavimo centrą ir organizuoti aukšto lygio fintech konferenciją.

2021 metų gruodį, kai Pekinas pradėjo šantažuoti Vilnių ir kvestionavo mūsų valstybės teisę patiems priimti sprendimus, S. Skvernelio pavaduotojas Algirdas Butkevičius susitinka su Kinijos ambasados Lietuvoje laikinuoju reikalų patikėtiniu ir apgailestauja,  ad Vyriausybės sprendimas atverti Taivaniečių atstovybę, „sugriovė viską, kas buvo kuriama ir ko buvo pasiekta per pastarąjį dešimtmetį.“

2022 metų pavasaris. S. Skvernelis kategoriškai reikalauja užsienio politikos susitarime korektiškai kalbėti apie Kiniją, jos politinę sistemą ir, žinoma, remti glaudesnius ryšius su komunistine šalimi. Priešingu atveju grasina sutarimo nepasirašyti.

2023 metų sausis. Tas pats S. Skvernelis drąsiai dėsto, kad “[N]iekada Kinijos investicijos nebuvo laukiamos. Dar daugiau galiu pasakyti – Kinija turėjo labai aiškiai suformuluotą tiek mano Vyriausybės, tiek ankstesnės Vyriausybės poziciją, tiek tą poziciją deklaravo ir tuometinė šalies prezidentė, kad mums nereikia Kinijos investicijų. Ir ne tai, kad nereikia – jos draudžiamos į strateginę infrastruktūrą”. [Nuoroda į Europos žinias, stenograma]. 

Kulinarinės mišrainės

Jeigu Lietuvoje būtų nors vienas save gerbiantis politikos žurnalistas, jis vos per kelis interviu visuomenei parodytų, iš kokių tarpusavyje nedarančių ingredientų yra pagamintos panašios ideologinės mišrainės, ir primintų, kas būna, kai vartoji nepatikrintus kulinarinius eksperimentus.

Jeigu turėtume nors kelis rimtai dirbančius ir savo klausytojus gerbiančius politikos komentuotojus, tikėtina, būtų mažesnė tuščiavidurių politinių darinių paklausa ir pasiūla.

Skaityti straipsnį

1768

Skaitmeniniai ateičiai galynėjantis su gatvėmis lakstančia praeitimi laimi vizionieriai

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

27 sausio, 2023

Prieš dešimtmetį, 2013 metų vasario 1-ąją, nusileidau tuomet man nepažįstamoje Taivano saloje, kur net pusę metų dirbau Taivano nacionaliniame universitete.

Per tą laiką parašiau „Melo ekonomiką“ apie Lietuvoje gajus ekonominius mitus, bet svarbiausia labai daug sužinojau apie tai, kaip vos per ketvirtį amžiaus metų viena iš tuomet labiausiai atsilikusių Tolimųjų Rytų valstybių – Kinijos Respublika, dar vadinama Taivanu, virto 15-ąja galingiausia pasaulio ekonomika.

Vis dėlto tai įvyko

Jeigu tuomet man kas nors būtų pasakęs, kad po dešimtmečio Lietuva bus pirmoji ne tik Europos, bet ir pasaulio valstybė, su kuria Taivanas nuspręs pasidalyti didžiausiu dabarties pasaulio turtu – lustų technologijomis, tikrai nebūčiau patikėjusi.

Kaip ir būtų buvę sunkoka įsivaizduoti, kad po gerų aštuonerių metų kiekvienas taivanietis puikiai žinos, kur mano tėvynė.

Vis dėlto tai įvyko.

Praėjusią savaitę prie lapkritį 3,5 mln. JAV dolerių iš Taivano rizikos kapitalo fondo gavusios Lietuvos lazerių įmonės „Litilit“ prisijungė dar trys. Šį kartą sutarta dėl 8 mln. eurų paskolos ir 13,5 mln. eurų investicijų.

Šiame pakete išskirtinė vieta tenka susitarimui tarp Lietuvos gamybos grupės „Teltonika“ ir Taivano pramonės technologijų tyrimų instituto. Jame kalbama apie puslaidininkių lustų technologijų perdavimą. Šiuo metu sutarta dėl 4 mlrd. eurų „Teltonikos“ investicijų, kurios sukurtų 8 tūkst. puikiai apmokamų darbo vietų ir generuotų apie 5 proc. Lietuvos BVP.

Vis dėlto šiuo atveju svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad Lietuva tampa pirmąja užsienio valstybe, kuri gali pasigirti gavusi prieigą prie taivaniečių kuriamų puslaidininkių technologijų, ir tokiu būdu pravėrusi duris į bene labiausiai dabar pasaulyje trokštamą lustų gamybos pramonę.

Iki šuolio dar toli

Taip jau sutapo, kad lustų klausimas buvo ir vienas svarbiausių šią savaitę Europos Parlamente svarstytų klausimų.

Antradienį po metus trukusio paruošiamojo darbo Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nariai didele balsų dauguma patvirtino Lustų aktą. Vasarį dėl šio dokumento bus balsuojama ir plenarinėje Parlamento sesijoje.

Vieningai sutinkama, kad sukūrus Europos puslaidininkių ekosistemą (o būtent toks tikslas ir užprogramuotas Lustų akte) Europos karinis saugumas, pramonės konkurencingumas bei ekonomika gautų naują kokybinį šuolį. Tiesa, iki tokio rezultato dar ganėtinai toli.

Bendrai imant, Europa, kurios dalis lustų gamyboje sudaro mažiau nei 10 proc., bent kol kas šioje XXI amžiaus skaitmeninės ekonomikos esminėje srityje yra tikrai kukli.

Šiuo metu patys pažangiausi 5 nanometrų (nanometras yra milijardoji metro dalis) lustai gaminami tik dviejose pasaulio valstybėse – Pietų Korėjoje ir Taivane, ir Taivanas jų pagamina daugiau nei 92 proc.

Beje, jeigu turite „iPhone 12“ ar aukštesnės klasės „iPhoną“, tai naudojatės ir 5 nm procesoriais.

Ne tik pridėtinė vertė

Kalbant apie lustų pramonės plėtros projektus, paprastai akcentuojama šios šakos kuriama pridėtinė vertė ir gerai apmokomos darbo vietos.

Tarkime, Europoje šiame sektoriuje tiesiogiai dirba beveik pusė milijono žmonių, o kartu su užimtaisiais visoje gamybos grandinėje bei logistikoje per 2,6 mln. europiečių. Tačiau tai toli gražu ne viskas.

Puslaidininkių lustai užtikrina, kad veiktų skaitmeniniai produktai – nuo išmaniųjų telefonų iki automobilių ir itin svarbių taikomųjų programų bei infrastruktūros projektų sveikatos, energetikos, ryšių ir kitose srityse.

Pastarųjų metų krizės parodė, kad Europa šioje srityje labai pažeidžiama. Pasaulinis puslaidininkių trūkumas atskleidė priklausomybę tiek nuo tiekimo iš riboto skaičiaus įmonių ir vietų, tiek pažeidžiamumą dėl eksporto iš trečiųjų šalių apribojimų.

Šie procesai ypatingai paaštrėja dabartiniame geopolitiniame kontekste.

Nestabilumą didinanti priklausomybė

Priklausomybę dar labiau didina sunkumai, kurie lydi įmones, bandančias įsiterpti į sektorių ir išskirtinai didelės lėšos, būtinos jų veiklai.

Pavyzdžiui, galingiausiems skaičiavimo lustams gaminti reikia kelių nanometrų tikslumo. Tam, kad būtų pradėta tokių įrenginių gamybos statyba, būtinos ne mažesnės kaip 15 mlrd. eurų investicijos ir mažiausiai trejetas metų. Vien tokių lustų projektavimo išlaidos gali svyruoti nuo 0,5 iki gerokai daugiau nei 1 mlrd. eurų.

Didelę dalį lustų projektavimo ir gamybos sudaro moksliniai tyrimai. Jie padeda kurti miniatiūrines puslaidininkių technologijas, reikalingas naujos kartos galingiems skaičiavimo lustams.

Būtent mokslinių tyrimų srityje Europa yra ypač stipri, deja, dauguma joje generuotų mokslinių idėjų realizuojamos už Sąjungos ribų.

Nepaisant stiprios pasaulinės pozicijos medžiagų ir įrangos gamybos srityse, Sąjunga labai priklausoma nuo trečiųjų šalių tiekėjų tiek projektuojant, tiek gaminant, integruojant į korpusą, bandant ir surenkant lustus. Ši tendencija irgi didina nestabilumą.

Geopolitinė dedamoji

Pasaulis aiškiai suvokia, kad be siaurai ekonominės vertės, puslaidininkių pramonės plėtra gyvybiškai svarbi pramonės, tarp jų ir karinės pramonės, plėtrai.

Šiuo metu puslaidininkiai yra ne tik pasaulio technologinių lenktynių esminė ašis, bet ir pagrindinis geostrateginių interesų aspektas. Žinant apie įtampas Pietų Kinijos jūroje bei aštrėjančius santykius tarp JAV ir Kinijos, būtent geopolitinė dedamoji tampa ypač aktuali.

430 mlrd. JAV dolerių vertės Taivano gigantas Taivano puslaidininkių gamybos kompanija (TSMC) jau paskelbė apie 40 mlrd. dolerių vertės statybas Arizonoje.

Šis žingsnis, kurį sveikino JAV prezidentas Joe Bidenas, visuotinai siejamas su šalies administracijos pasižadėjimu galimo karinio konflikto su Kinija atveju visokeriopai remti Taivaną.

Pirmajai už Taivano ribų TSMC investicijai tikėtina įtaką padarė ir pernai JAV priimtas Amerikos lustų aktas, kuriuo ši valstybė įsipareigojimo paremti puslaidininkių pramonės plėtra 200 mlrd. dolerių.

Amerikos lustų aktas, kuris šalia solidžių finansinių injekcijų taip pat kategoriškai apribojo ar net uždraudė Amerikos piliečių ir įmonių darbą Kinijos puslaidininkių sektoriuje, tokiu būdu siekia sumenkinti ir savo pagrindinio politinio priešininko – Kinijos galią.

Taivano puslaidininkių gamybos kompanija pastaruoju metu kalba ir apie didelio masto investicijas Japonijoje bei Vokietijoje.

Atsiliekama projektuojant lustus

Tiesa, jeigu Japonijos atveju Taivanas mainais jau užsitikrino ir karinę pagalbą, Vokietijos pusė kol kas linkusį kalbėti tik apie ekonominius aspektus. Pasaulio finansų spaudos nuomone, tai gali stabdyti projektus šioje šalyje.

Europos Komisiją pirmą kartą rimčiau apie puslaidininkių pramonės plėtrą pradėjo kalbėti dar 2013 metais. Tiesa, tuo metu patvirtintos programos žlugo.

Europa kaip buvo taip ir liko vieta, kur sėkmingai plėtojamas mokslinis šios modernios technologijos pagrindas, bet atsiliekama projektuojant lustus ir jų projektavimui reikalingą įrangą, kuri sukoncentruota Jungtinėse Valstijose. Lustų gamybos procesas sutelktas beveik be išimties Azijoje.

Šiuo metu Europos Sąjungoje puslaidininkių komponentų plėtra ir gamyba vystoma Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Belgijoje ir Airijoje.

Taigi „Teltonikos“ su Taivano partneriu pasirašytas sutarimas šią pramonės šaką atveda ne tik į Baltijos valstybes, bet ir bendrai į Rytų Europą.

Trys esminės grandys

Dabar svarstomas Europos Sąjungos Lustų aktas turėtų sustiprinti Europos puslaidininkių ekosistemą, padidinti Sąjungos puslaidininkių tiekimo saugumą ir sukurti naujas Europos pažangiųjų technologijų rinkas, kurios apimtų visą vertės kūrimo grandinę nuo projektavimo iki gamybos pajėgumų.

Tokiu būdu tikėtina sumažėtų būsimo puslaidininkių tiekimo trūkumo rizika Europoje ir išaugtų kontinento pramonės atsparumas.

Kokiu būdu ketinama siekti minėtų tikslų? Išskiriamos trys esminės grandys.

Pirma, nustatoma, kad visoje Sąjungoje bus remiamos didelio masto technologinių pajėgumų inovacijos.

Konkrečiau, kalbama apie novatoriškų procesų technologijų bandomųjų linijų kūrimą, lengvesnę prieigą prie projektavimo išteklių; paramą kvantinių lustų kūrimui; kompetencijos centrų steigimą, turintį stiprinti šios srities talentų ugdymą, ir Lustų fondą, kurio lėšomis būtų remiami startuoliai bei mažos ir vidutinės įmonės.

Antra, bus kuriama sistema, kuri garantuotų tiekimo saugumą pritraukiant investicijas ir didesnius gamybos pajėgumus.

Trečia, atsiras valstybių narių ir Europos Komisijos koordinavimo mechanizmas, vadinamoji Europos puslaidininkių taryba. Ši institucija bus atsakinga už stebėseną, vertins puslaidininkių pasiūlą, apskaičiuos paklausą, numatys galimą stygių, o reaguodama į tikėtinas krizes imsis specialių priemonių.

Kova tarp dviejų pasaulio vaizdinių

Grįžtant prie Lietuvos politikos telieka stebėtis tuo, kaip tikrai išskirtinę Lietuvos pergalę labai įtemptoje pasaulinėje kovoje už vietą puslaidininkių gamybos rinkose bando menkinti kai kurių politinių partijų veikėjai.

Nesileidžiant į detales, vis labiau akivaizdu, kad Lietuvos politikoje didėja takoskyra tarp dviejų politinių stovyklų.

Viena grupė paskendusi praeityje ir vis dar laksto gatvėmis, kaip jaunystėje tikėdamiesi užsidirbti iš greitį viršijančių automobilių su vidaus degimo varikliais bei išmokų už dirvožemį ir gamtą neretai niokojančias žemdirbystės praktikas.

Kitoje pusėje – vizionieriai, kurie geba suvokti jau atėjusio skaitmeninio pasaulio ženklus ir taip bando stumti Lietuvą modernaus pasaulio link.

Kova tarp šių dviejų pasaulio vaizdinių iš esmės ir lems Lietuvos ateitį. Jums telieka pagalvoti, kokioje norėtumėte gyventi.

Skaityti straipsnį

1463

Vidinių politinių procesų aklavietės

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

20 sausio, 2023

Šiandien pratęsiu praėjusios savaitės temą apie vidinius politinius procesus, kurie neretai trukdo proceso skaidrumui, galutiniams rezultatams, tad neretai lemia ir didelės rinkėjų dalies nusivylimą.

Tai klausimas, kurį, žinoma, turėtų narstyti ne veikianti politikė, o politologai, jeigu jie realiai dirbtų savo darbą, o ne vien bandytų komentuoti šį bei tą prieš tai nė nepabandę pasiginti.

Svetimos gėdos jausmas

Tiesą sakant, didžioji dalis lietuviškų politinių komentarų, bent jau man, kelia tik svetimos gėdos jausmą.

Akivaizdu, kad ir klausinėjantys žurnalistai, ir jiems atsakinėjantys politologai taip žavisi galimybe sudoroti esą praktiškai be išimties kvailus politikus, jog savo pačių intelektualinio neįgalumo visai nereflektuoja.

Pabandykite rasti kokio garbaus politologo svarstymus dėl to, kokios interesų grupės veikia, kodėl galiausiai priimamas tas ar kitas sprendimas, kokios tikėtinos sprendimo pasekmės. Pabandykit. Tikrai nerasit.

Tekstai vadinamuosiuose politologiniuose žurnaluose yra perdėm teoriniai ir skirti bendraminčių rateliui dar kartą pademonstruoti savo išskirtinį protą.

Deja, to proto ir išsilavinimo neužtenka tam, kad padėtum savo šalies žmonėms suvokti, o kas ir kodėl vyksta.

Galutinis tokio pseudomokslo ir pseudokomentarų rezultatas nestebina. Žmonės neturėdami deramos analizės ir garbingų paaiškinimų, nesupranta, kaip nusikalba vėgėlės ir kitos politinio planktono žuvys, mintančios informacijos greitmaisčiu.

Budulių komentarai bus naikinami

Čia stabtelsiu ir prieš tęsdama, noriu paskelbti informaciją, kuri svarbi tiems, kurie seka mano įrašus ir supranta, ką kalbu.

Matydama neretai tragiškas informavimo ir informacijos interpretavimo skyles nuo šiol kiek daugiau dėmesio skirsiu lietuviškos politikos analizei žiniasklaidoje ir politologų tekstuose.

Vis dėlto nenoriu kalbėti tiems, kurie nepajėgūs suvokti, kas jiems sakoma, ir tai aišku skaitant jų komentarus po mano įrašais. 

Didžioji dalis komentarų po mano tekstais „Meta“ paskyrose yra parašyti žmonių, kurie nei klauso, ką kalbu, nei pajėgūs suvokti teksto. Jų neapykanta persunkti komentarai labai apsunkina bendravimą su tais, kuriems išties įdomu suprasti, kodėl procesus vertinu vienu ar kitu būdu.

Tiesiog neturiu nei laiko, nei noro, nei sveikatos skaityti šimtus pastabų, didžioji dalis kurių parašyti savo gyvenimu nusivylusių, piktų žmonių, aklai kartojančių visokių moraliai nešvarių grinevičiūčių, gylių ir orlauskų šmeižtus ir nesąmones.

Artimiausiu metu savo paskyras „Metoje“ uždarysiu, tad tie, kuriems įdomu, ką kalbu, turėtų arba prenumeruoti mano „YouTube“ paskyrą arba skaityti mano tinklaraštį www.maldeikiene.lt, kurį dabar pertvarkome taip, kad jį būtų paprasčiau naudotis bei lengviau rasti ankstesnius tekstus.

Tose paskyrose budulių komentarai bus naikinami, o su tekstu nesusietos mintys ravimos iš pašaknų.

Argumentais grįstos pastabos

Galite ironizuoti, kad pradėjusi nuo to, jog platesnį kontekstą regintys, kompetentingi žmonės privalo rasti tinkamus žodžius visiems, net emocijoms mintantiems buduliams, dabar atsisakau imtis tokio vaidmens.

Kai esi veikiantis politikas, o ne vien proceso stebėtojas ir jo vertintojas, matymo kampas skirtingas.

Savo paskyrose, visų pirma, kalbu su tais, kuriems įdomios mano mintys ir su tais, kurie balsuodami už mane suprato, už ką konkrečiai balsuoja. Akylesni tikrai pastebėjo, kad nuolat bandau reflektuoti tiek savo pasirinkimų moralinį turinį, tiek paaiškinti, kodėl remiu vieną ar kitą kompromisą. 

Visą gyvenimą nuoširdžiai bandžiusi padėti visiems ir kasdien aiškinusi sudėtingesnius ekonominius reiškinius, dabar jau jaučiuosi turinti teisę kalbėti visų pirma tiems, kurie suvokia, jog kritinis mąstymas ir tuščia kritika yra ne tas pats.

Žmonės, kurie pajėgia suvokti, ką ir kodėl kalbu, man įdomūs. Kartkartėmis po tekstais pasirodantys jų komentarai ar faktais ir argumentais grįstos pastabos, kurias išgirstu asmeniškų pokalbių metu, man svarbios.

Ilgi sunkaus mokymo ir dėstymo metai, kai nesirinkau auditorijos, manau, suteikia man teisę dabar, kai jau baigiu savo karjerą, bendrauti su tais, kurie įkvepia mane. 

Ką ėsti vilkams, o ką – stirnoms?

Na o dabar grįžkime prie praėjusią savaitę pradėtos nagrinėti politinio diskurso Lietuvoje temos.

Apie ką kalbėjau aną penktadienį? Tiems, kurie suvokia tekstą buvo aišku: kalbu apie įsisenėjusias gilumines politinių sprendimų Lietuvoje formavimo ir jų priėmimo ydas.

Jau minėta dalis teksto nesugebančių suvokti komentatorių užkibo ant pavyzdžio, kurį pasitelkiau klausimui aptarti.

Vos išgirdę žodžius „gyvūnų gerovė ir apsauga“ jie puolė aiškinti, kad gyvūnų gerove besirūpinantys žmonės esą nesivadovauja sveiku protu, o jų sprendimus lemia „mados socialiniuose tinkluose ir emocijos.“

Tarkime, kažkokiam Zydrunui Juozapaviciui, kuris jaučiasi gerai išmanąs veganišką ideologiją, tik, deja, nėra girdėjęs apie lietuviškas raides, viskas galvoje taip susivelia, kad po tekstu apie politinio proceso skaidrumą, imama sapalioti apie tai, kad „ideologijos atima teisę rinktis“ (????).

Kadangi mano tekste minimi „Tušti narvai“, jo galva, pasirinko ideologiją, tai toliau jau važiuojama į visiškas lankas ir absoliučiai nutolstant nuo aptariamos temos galiausiai svarstoma, ką ėsti vilkams, o ką – stirnoms.

Politika suplokštėja iki šūkio

Ilgokame pasąmonės sraute, suguldytame į prieštaravimų kupiną komentarą, taip ir nesužinome, kokiu būdu ideologijos tam ponui atėmė galimybę rinktis. Juolab kad jo paties tekstas aiškiai demonstruoja ir sunkiai valdomas emocijas, ir ideologinį šališkumą.

Tokie ir panašūs komentarai, itin dažnai formuluojami sekant žiniasklaidoje populiariomis skandalingomis antraštėmis, yra viena didžiausių dabartinės lietuviškos politikos ydų.

Vis dėlto, jeigu panašius niekus rašytų tik socialinių tinklų komentatoriai, bėda nebūtų tokia rimta.

Deja, nueinama taip toli į lankas, kad net didžiausią skaitytojų ratą turinčios medijos užsideda skambias antraštes, kurios neretai prieštarauja tekste dėstomiems faktams.

Atrodo, kad žurnalistai, kurie specialiuose melagienas demaskuojančiuose puslapiuose drąsiai narsto nesąmones, tas melagienas ir nelogiškus teiginius geba matyti tik tada, kai už jų dekodavimą mokama papildomu tiksliniu projektinio finansavimo srautu. 

Informacijos gausoje skaitytojų akys spėja užfiksuoti tik antraštę, kuri daugeliui žemesnio išsilavinimo žmonių galiausiai tampa žinia, kurią jis jau vertina kaip faktą.

Taip politika suplokštėja iki trumpo šūkio, ir eilinis rinkėjas patenka į jam paspęstus spąstus.

Moralus asmuo nėra šventasis

Bene liūdniausias panašaus politinio proceso fenomenas yra tas, kad nuo jo labiausiai nukenčia žmonės, gyvenantys atskirtyje, mažiau pasiturintys, informaciją gaunantys iš esmės vien per vadinamąjį pramoginį turinį.

Sveika visuomenė itin rimtą dėmesį kreipia į moralinius pasirinkimus. Tiesa, priešingai nei įprasta vadinamojoje masinėje sąmonėje moralus asmuo nėra kažkoks gėrio kupinas šventasis. Amoralius pasirinkimus daro ir giliai tikintys žmonės, net kunigai ar net kardinolai.

Tarkime, prieš mažiau nei metus kardinolo Sigito Tamkevičiaus viešai numesta frazė, kad Lietuva dar niekada negyveno taip blogai, kaip dabar, yra mažų mažiausia apgailėtina, ypač kad ji nebuvo paremta jokiais konkretesniais svarstymais.

Mano tvirtu įsitikinu, tokios frazės, ypač, kai jas ištaria aukšto rango religinis veikėjas, yra amoralios.

Bendrai imant, Lietuvos vyskupų konferencijos kartkartėmis visuomenei numetami pareiškimai irgi paremti suprimityvintu pasaulio vaizdu, kuriame pasaulis regimas ganėtinai akivaizdžiai padalintas į gėrio ir blogio pusę.

Pamiršta asmeninius paklydimus

Kas labiausia nukentės nuo tokiu būdu suformuoto vaizdinio? Deja, ir šiuo atveju tie, kurie mažiau išsilavinę, turinys mažiau galimybių, gyvenantis vargingiau.

Ypač graudu tai, kad užsiundžius eilinius tikinčiuosius ant LGBT bendruomenės, žmonių, kurie griežtai kovoja prieš smurtą šeimoje ir panašiai, menkesnio religinio išsilavinimo žmogus patenka jau ne tiek į skurdo, kiek į moralinio pasimetimo spąstus.

Fariziejų pasiųstas kautis su blogio daigais kituose, jis pamiršta asmeninius paklydimus ir nuodėmes.

Tarp išskirtinių lietuviško  politinio proceso ydų pažymėčiau ir sunkai išsprendžiamus įvairaus lygmens lobizmo klausimus.

Štai mąstant apie politinius procesus, kuriuos galima užčiuopti anapus Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimų peripetijų, nori nenori kyla klausimas, o koks yra šalies ministro pirmininko patarėjų vaidmuo.

Man bene įdomiausia, kaip ministrės pirmininkės patarėju tampa žmogus, kuris dar iki paskyrimo atvirai žiniasklaidoje dėstė, kad jam svarbi ne politinė valdančiųjų partijų valia, o tik žemės ūkyje triūsiančių žmonių interesai.

Atvirai skelbiasi esąs lobistas

Interviu „Ūkininko patarėjui“ dar iki oficialaus paskyrimo Ignas Jankauskas aiškino, kad „nors ir pretenduojąs tapti premjerės politinės komandos nariu, tačiau vis vien save laikąs žemdirbių atstovu.“

Kitaip sakant, premjerės patarėjas atvirai aiškino esąs lobistas.

Įdomu ir tai, kad nors I. Jankauskas skelbėsi esąs žemdirbių atstovu, jo paskyrimą palaikė tik dalis žemdirbių bendruomenės – įtakingi Žemės ūkio rūmai atvirai teigė nepritariantys buvusio Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos direktoriaus I. Jankausko skyrimui.

Įvertinus tai, jog I. Jankauskas, prieš tapdamas premjerės patarėju, spėjo ir grūdininkams talkininkauti, ir padirbėti keliose nedidelės kredito unijose, o skyrimo metu aiškino mokąs dirbti su blogais aktyvais, tad susitvarkys ir žemės ūkio politikoje, tikrai norisi suprasti, kokiu tikslu pasamdytas šis žmogus devyndarbis, kurio dabartinė veikla regima tik išskirtinai nekompetentingų komentarų „Metoje“ pavidalu.

Klausimas teisėtas jau vien todėl, kad atlyginimą už šio lobisto-politinio pasitikėjimo pareigūno darbą moka mokesčių mokėtojai.

Abejotina politika

Šis klausimas įdomus ir dėl plačiai nuskambėjusių buvusios Sauliaus Skvernelio vyriausybės vicekanclerio Luko Savicko bei patarėjo Jono Kairio vaidmens dėl greitųjų COVID-19 testų pirkimo.

Ar tikrai logiška, kad premjero patarėjai padeda sudarant verslo sutartis? Man regis, abejotina politika.

Skaityti straipsnį

2833

1000 eurų už puslapį nesąmonių

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

13 sausio, 2023

2021 metų lapkritį Lietuvos Seimas po pateikimo pritarė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimams, kuriais numatoma uždrausti auginti, veisti ir žudyti gyvūnus dėl naudos iš jų kailiukų.

Balsavimo metu 78 Seimo nariai siūlymą palaikė, 28 – susilaikė, o dar 9 buvo prieš. Prieš priimdamas galutinį sprendimą Seimas nutarė prašyti Vyriausybės, kad ji pateiktų savo išvadas dėl šio projekto.

Gyvūnų gerovė – ne tušti žodžiai

Etiniai kailinių gyvūnėlių veisimo aspektai dažnokai aptariami viešojoje erdvėje. Nevyriausybininkai – Lietuvoje tai visų pirma viešoji įstaiga „Tušti narvai“ – aktyviai pasisako prieš panašius verslus, organizuoja piketus ir ragina gyventojus remti veiksmus, kuriais siekiama absoliutaus panašių verslų draudimo. Šiuo atveju pagrindinė negatyvaus požiūrio priežastis – gyvūnų gerovė.

Kitoje barikadų pusėje kaunasi Lietuvos žvėrelių augintojų asociacija, kuri – tai irgi logiška – remia savo atstovaujamus verslininkus. Esminiai jų argumentai ta ar kita forma koncentruojasi ties ekonominiais problemos aspektais: tikru ar tariamu šios verslo šakos indėliu į šalies ekonomiką, joje dirbančių gyventojų bei verslo savininkų interesais.

Nesu Lietuvos Seimo narė, tad balsuoti dėl aptariamo verslo tolesnės veiklos perspektyvų man nereikės. Kaip Lietuvos pilietė emocionaliai esu gyvūnų globėjų pusėje: nematau jokių rimtesnių argumentų, kodėl panašūs verslai turėtų išlikti. Jei tektų balsuoti, rimtai įvertinčiau ne tik gyvūnų, bet ir žmonių, kuriems tenka gyventi šalia fermų, gerovę.

Bendrai imant, Seimo rinkimuose būčiau linkusi paremti tuos politikus, kuriems gyvūnų gerovė nėra vien tušti žodžiai. Vis dėlto šiandien akcentuosiu kitus klausimo momentus.

Norai iš priimtinų lūpų

Buvusio mokinio paprašyta įvertinti vieną su šiuo klausimu susijusį dokumentą buvau, švelniai kalbant, šokiruota.

Daugiau kaip dvejus su puse metų praleistų Seime užmušė manyje naivų tikėjimą, kad įstatymai priimami rimtai pasvėrus argumentus už ir prieš. Pernelyg daug faktų rodo, kad sprendimą lemia ne tai, kas ir kodėl siūloma, o tai, koks žmogus siūlo.

Net itin silpni argumentai ar tiesiog norai, kurie skamba iš politiškai priimtinų lūpų, gali paneigti stiprius kompetentingų profesionalų žodžius. Agresyvi minia anapus Seimo rūmų sienų, kuri dažnokai gali būti sušaukta suinteresuotų verslo grupių, tikėtina, irgi gali išgąsdinti nemažą būrį menkiau susivokiančių parlamentarų.

Vis dėlto, kai klausimas kelia pernelyg daug aistrų arba yra itin sudėtingas, gali padėti profesionalios, vadinamosios nešališkos, išvados.

Tikiuosi, jog būtent tai ir lėmė Žemės ūkio ministerijos sprendimą užsakyti kailinės žvėrininkystės uždraudimo Lietuvoje poveikio vertinimą, kitaip sakant, atsakyti į klausimą, kiek Lietuvos mokesčių mokėtojams atsieitų kompensacijos aptariamą veiklą paliekantiems ūkininkams.

Sąžinę maino į atlygį

Jau šiame etape turime pirmą sisteminę Lietuvos politikos ydą – darbą, kuri gali ir, manau, privalo atlikti ministerijose sėdintys kompetentingi specialistai, linkstama patikėti nesusijusioms institucijoms.

Kad ir kaip būtų teisinami panašūs žingsniai, juos lemia baimė ir politikų nepasitikėjimas Vyriausybės institucijų darbuotojais.

Pastarieji, savo ruožtu,  net būdami labai kompetentingi, neretai bijo pateikti nepriklausomą nuomonę, o pataikauja valdančiųjų pageidavimams. Tiesiai sakant, sąžinę maino į atlygį, ir dar labai menką atlygį.

Taigi, konkrečiu atveju Žemės ūkio ministerija už 30 tūkst. eurų darbą atlikti pasamdė menkai žinomą UAB gudriu pavadinimu „Smart Continent“ (lietuviškai „Išmanusis kontinentas“).

Išvados prieštarauja skaičiams

Skaitant kukliu išmanaus kontinento vardu pasiskelbusio UAB tyrimą pribloškia autorių absoliutus ekonomikos neišmanymas.

„Atradimai“ mokesčių srityje rodo, kad autoriai neturi net elementariausio suvokimo apie mokesčių apskaitą ir viešuosius finansus. Išvados prieštarauja tekste pateiktiems skaičiams, grafinės iliustracijos pribloškia ne tik savo vizualiniu primityvumu, bet ir tuo, kad dažnu atveju yra visiškai beprasmės.

Nors ataskaitos autoriai neįvardinami, UAB vadovauja dr. docentas Andrius Jaržemskis, kas lyg ir leistų manyti, kad išvados paremtos mokslu.

Štai vos keli ataskaitos teiginiai, kurie demonstruoja šiurkščias ekonomikos klaidas, dažnu atveju neatleistinas jau pirmakursiui ekonomistui, kuris išklausė pradinį makroekonomikos kursą.

Neprofesionalumu tiesiog sukrečia ataskaitos dalis, kurioje bandoma pritempti išvadą, kad kailinės žvėrininkystės sektorius teikia naudą valstybės biudžetui.

Iškirtinai šiurkšti autorių klaida yra darbuotojų sumokamus mokesčius priskirti verslui. Darbuotojų įmokos Sodrai ir jų mokamas gyventojų pajamų mokestis yra tokios pat darbuotojo pajamos, kaip ir jo darbo užmokestis. Verslo mokesčiai yra tik jo mokami mokesčiai – visų pirma pelno mokestis.

Siurbė biudžeto lėšas

VMI duomenys rodo, kad, tarkime, 2018 metais, kai kailinės žvėrininkystės sektoriuje veikė 103 ūkio subjektai, pelno mokesčio buvo sumokėta vos 115 tūkst. eurų.

Įvertinus, kad verslininkai iš biudžeto atgavo beveik 2,5 mln. eurų PVM, galime drąsiai sakyti, ne naudą biudžetui tas neefektyvus sektorius nešė, o priešingai, siurbė biudžeto lėšas. Kitaip sakant, vartotojų sumokėti mokesčiai nevirto algomis gydytojams ar mokytojams.

Ataskaita teigia, kad dirbdamas eksportui kailinės žvėrininkystės sektorius augina teigiamą šalies prekybos balansą, tad prisideda prie šalies ekonomikos stiprinimo.

Vis dėlto net tie duomenys, kuriuos pasitelkia ataskaitos autoriai, rodo visai priešingai: niekingai mažą eksporto dalį kuriantis ir žvėrelių krauju nudažytas sektorius minta Lietuvos žmonių sunešamais mokesčiais.

Juokingai maži ir šiame sektoriuje dirbančių žmonių atlygiai, kurie geru trečdaliu mažesni, nei šalies atlyginimų vidurkis.

Pinigai nemokšų veiklai

Baisu ir tai, kad Lietuvos Vyriausybė ir jos padaliniai ciniškai mėto biudžeto pinigus nemokšų veiklai finansuoti.

30 tūkst. eurų, kurie sumokėti už nevykusį 36 puslapių rašinėlį, kur didžiausia ploto dalis tenka gerokai padidintoms jokios didesnės prasmės neturinčioms ekselinėms lentelėms bei žemėlapiams (ataskaitą prikabinu) – tai skandalas ir gėda.

Vis dėlto, kad toks veikimo būdas, kai išvados kabinamos nuo dangaus nesuvokiant net bazinių sąryšių, nėra atsitiktinumas, akivaizdžiai pademonstravo ir ministrės pirmininkės patarėjas žemės ūkio klausimams Ignas Jankauskas.

Pernai gruodžio viduryje „Meta“ paskyroje jis paskelbė, kaip teigiama, asmeninę nuomonę, kurioje pademonstravo tiek ekonomikos išsilavinimo skyles, tiek aroganciją bei savo vietos institucinėje sistemoje nesuvokimą.  

Patarėjas savo nuomonę pradeda dėstyti ironiškai žemindamas kažkokį neįvardytą „neapykantos žemės ūkiui kupiną“ politiką, kuris esą aiškina, kad „kailinių žvėrelių verslas yra Lietuvai nereikšminga ūkio šaka, todėl galime lengvai ją uždrausti ir uždaryti.“

Atviros demagogijos akordai

Toliau pigią ironiją keičia atvira demagogija. Kadangi, pasak patarėjo, „pirminė žemės ūkio gamyba sudaro apie 4 proc. BVP“, o tai esą irgi nereikšminga, tai, leidžia sau pasamprotauti patarėjas, ją irgi „braukiam“.

Nusikalbama iki tiek, kad dėl „nereikšmingumo“ siūloma braukti ir Lietuvą iš Europos Sąjungos, kurios BVP Sąjungoje 2021 metais esą sudarė esą tik 0,36 proc.

Neteko tokio dalyko niekur ir niekada girdėti, bet premjerės patarėjas netgi praneša, kad esą „daug kartų bandyta ištrinti tą nediduką BVP, bet jis buvo užstotas tų, kurie supranta, kad ne tame skaičiukyje esmė.“

Na ir baigiamasis akordas, kaip visada demagogų kalbose, žinoma, apie tuos, kurie „nereikšmingame dydyje kuria, gyvena, turi istoriją ir galvoja apie ateitį.“

Informuoju premjerės patarėją (jeigu nemoka skaityti Valstybės kontrolės išvadų ir daugelio kitų tyrimų, tai gali paklausti premjerės, kuri tai tikrai žino), kad bendrai imant Lietuvos žemės ūkis yra neefektyvus, o jam skiriamų europinių išmokų bei daugiau kaip 20 įvairių mokestinių lengvatų suma yra apylygė su sektoriaus sukuriamu BVP.

Kitaip sakant, kai gavęs 10 eurų, sukuri prekę už 10 eurų, tai realiai nesukuri jokios realios pridėtinės vertės.

Pagarba valstybei prasideda kasdienybėje

Išvada liūdna: Žemės ūkio ministerijos užsakyta ir Lietuvos žmonių pinigais apmokėta ataskaita yra kailinių žvėrelių augintojų interesams atstovaujanti išskirtinai neprofesionali nuomonė.

Taip gali būti dėl to, kad visa ta UAB tėra nemokšų Šaraškino kontora, siurbianti biudžeto lėšas ir rašanti iš esmės kliedesius, kurie neturi jokio ryšio su ekonomika ir ekonomine analize, o ministerijos klerkai nė nemato reikalo įvertinti produkto, kurį gauna.

Blogesnis variantas: ministerijos klerkai neturi kompetencijų įvertinti, ar dešra, kurią pirko, tikrai nėra maltas popierius.

Tiesa, ir tokiu atveju Vyriausybė juk turi bent kelis tikrai kompetentingus finansininkus Finansų ministerijoje, tai gal jų verta paklausti, ar viskas gerai su tais brangiais raštais po beveik tūkstantis eurų už puslapį nesąmonių?

Na bet paklaustum, jeigu gerbtum savo valstybę. Bet juk negerbi nei savęs, nei jos.

Galimas ir blogesnis variantas, kad tikrasis šios ataskaitos užsakovas yra kažkoks suinteresuotas verslininkas, kuris, pasitelkęs „išmanių“ nemokšų kliedesius, dabar plėšys akis visuomenei reikalaudamas daugiau kaip 50 mln. kompensacijų už tai, kad nuliptų nuo Lietuvos žmonių galvos.

Chamiškas šantažas

Vis dėlto kol kas man šioje istorijoje baisiausias yra patarėjo žemės ūkiui chamizmas, perlietas absoliučiu žemės ūkio ekonomikos ir makroekonomikos neišmanymu bei panieka politikai.

Mūsų visų pinigai negali būti mėtomi į balą arba, kaip šiuo konkrečiu atveju, skiriami šantažistams, kurie, remdamiesi skandalingomis ataskaitomis ir demagogija, reikalauja 54 mln. eurų iš mokesčių mokėtojų kišenės už tai, kad nuliptų jiems nuo galvų.

P.S. Metu pirštinę tiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai paminėti šiame tekste. Paduokite mane į teismą už garbės ir orumo pažeminimą. Teisme bus gera proga pakalbėti apie tikrą, o ne tariamą garbę.

Skaityti straipsnį

1749

Kaip dorotis su ekonominėmis problemomis sparčiai kintančiame pasaulyje

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

6 sausio, 2023

Naujieji metai visada yra neblogas laikas pagalvoti, kaip būtų galima geriau susidoroti su kasdienėmis problemomis. Tai ypač aktualu dabar, kai viskas taip sparčiai kinta, ir, deja, ne visad į gerąją pusę.

Gruodžio pradžioje kalbėdama apie mus užliejusią infliacijos bangą sustojau ties pastarojo laikotarpio kainų kilimo priežastimis. Šį kartą infliaciją lėmė išskirtinai platus ekonominių pokyčių laukas, kur esminis momentas tenka neapibrėžtumui.

Neapibrėžtumas – ne išskirtinis dalykas

Neapibrėžtumas ekonomikoje nėra koks išskirtinis dalykas: taip ekonomistai įvardija visus veiksnius, kurie keičia ekonomikos pavidalą, nors numatyti iš anksto jų neįmanoma.

Labai dažnai būtent iš anksto sunkiai nuspėjami dalykai – politinės perturbacijos, epidemijos, karas ar technologinės revoliucijos yra tai, kas itin supurto įprastą reiškinių tėkmę, keičia ūkio struktūras, naikina ir kuria profesijas, verčia žmones ieškoti naujų sprendimo ar prisitaikymo būdų.

Deja, mokykloje vaikams mokytojai apie tai nekalba. Neretai net ekonomiką studijuojantys studentai vidutiniškos kokybės universitetuose geriausiu atveju išgirsta apie vadinamuosius išorės šokus, taigi kažką, kas keičia ryšius tarp dalykų, bet platesnių paaiškinimų negauna.

Pagal nutylėjimą manoma, kad tokie dalykai esmės nekeičia. Vis dėlto taip nėra. Istorija rodo, kad dažnai būtent sunkiai nuspėjamų arba nenuspėjamų įvykių seka iš esmės pakeičia pasaulį, kuriame gyvename.

Priminsiu vos porą dar visai neseniai vykusių perturbacijų. Tikrai nemažai vyresnio amžiaus žmonių dar prisimena Nepriklausomybės pradžioje per 1600 proc. perkopusią infliaciją Lietuvoje.

Tai buvo kaina, kurią mokėjome dėl nutrūkusių ryšių su įprastomis rinkomis ir perėjimo iš planinio kainų formavimo mechanizmo į rinką. Trys dešimtmečiai parodė, kad galiausiai galime gyventi taip, kaip norime ir kaip sugebame.

Priimtino ekonomikos modelio dar nėra

Dar vienas į galvą iš karto šaunantis pavyzdys – infliacija, kuri prislėgė Didžiąją Britaniją ir JAV septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo pradžioje. Tuomet ten ji buvo aukštesnė nei Lietuvoje šiomis dienomis.

Kainų šuolio suvaldymas buvo labai skausmingas, susiformavo vadinamasis neoliberalus diskursas, o daugybė žmonių patikėjo, kad ekonomika yra kažkoks tikslus matematiškai apibrėžiamas mokslas, o ne vienas iš daugelių, beje, tarpusavyje tampriai susijusių, socialinių mokslų.

Ekonomikos kaip kažkokio esą tikslaus mokslo paradigma išsisėmė per didžiąją 2008 metų recesiją kartu su vadinamojo atsakingo skolinimosi principais, kurie atnešė tiek kančių daugeliui.

Pastaruosius 15 metų ekonomistai bando apibrėžti naujas teorines nuostatas bei sudėlioti jas atitinkančius praktinius veiksmus, nors bent kol kas daugumai priimtino ekonomikos teorinio modelio dar nėra sukurta.

Kita vertus, tai tikrai nereiškia, kad išnyks esminiai ekonomikos principai, kurių žinojimas padeda suprasti, kaip tvarkyti savo finansus, ko tikėtis ateityje, kaip apsisaugoti nuo netikėtumų, ar bent jau moko viską priimti daugiau mažiau stoiškai.

Ne visiems tinkami patarimai

Paprastai viešai kalbantys ekonomistai Lietuvoje patarimus dalija tiems, kurių pajamų lygis yra gerokai aukštesnis nei vidutinis.

Patariama kaupti rezervą, investuoti į akcijas, kurios ilgainiui turėtų padengti dėl kainų augimo prarastą realią pinigų vertę. Patarimai teisingi, tik ne visiems ir ne visada pritaikomi.

Panašūs samprotavimai vargu ar labai prasmingi, jeigu žmogus gyvena nuo algos iki algos arba turi sukaupęs santykinai nedidelę sumą juodai dienai, bet jį slegia solidi būsto paskola.

Prieš ieškant sprendimų tiems, kurių finansinė padėtis nėra labai saugi, dar truputis teorijos. Deja, jeigu nesuprantate sąvokų, kuriomis operuoja ekonomistai, esate tiesiog lengvai įkalbamas, naivus ir patiklus vartotojas.

Norint priimti pasvertus sprendimus, kurie atitinka jūsų, o ne abstraktaus pasiturinčio žmogaus interesus, svarbu žinoti, kad infliacija labai skirtingai paveikia skirtingas gyventojų grupes.

Išlošia dėl infliacijos

Šalia tų, kurių realus gyvenimo lygis krenta, t. y. pralošiančiųjų, yra ir tų, kurie dėl infliacijos gali išlošti.

Pirma, infliacijai siautėjant išlošia tie, kurių pajamos tiesiogiai susietos su infliacija.

Panašios apmokėjimo sistemos veikia keliose Europos valstybėse, tarp jų ir Belgijoje. Čia metų pradžioje visos pajamos automatiškai padidėja tokiu dydžiu, kokia buvo praėjusių metų infliacija.

Ekonomistai labai atsargiai vertina tokią praktiką, mat tikima, kad ji gali dar labiau įsukti kainų spiralę.

Vis dėlto manyčiau, kad Lietuvos profsąjungoms tikrai vertėtų rimtai apsvarstyti, ar panašūs reikalavimai neturėtų būti įtraukti į jų politinę darbotvarkę jau vien todėl, kad padėtų žmonėms geriau suprasti tokios prieigos pliusus ir minusus.

Infliacijos metu taip pat išlošia tie, kurie gali pasigirti stipria derybine galia – žmonės, kurių profesijos labai paklausios, tie, kurių nuolat ieško darbdaviai. Jie gali susiderėti dėl atlyginimo, kurio augimas ne tik padengtų infliaciją, bet net ir ją pralenktų.

Nereikalingi finansiniai produktai

Išlošia taip pat tie, kurie gali pasigirti sukaupę daugiau turto, tarkime, nekilnojamojo. Kadangi kainoms augant tie, kurie turėjo daugiau santaupų, stengiasi jas paversti turtu, tai turto vertė auga.

Platesnio paaiškinimo, manyčiau, reikalauja teiginys, kad infliacijos metu išlošia tie, kurie turi įsipareigojimų – būsto ar vartojimo paskolą. Paaiškinimas remiasi nominalių ir realių dydžių samprata, kuri yra vienas iš svarbiausių, nors retokai aiškiai įvertinamų dalykų.

Beje, įvairūs investavimo ir gyvybės draudimo agentai bei esą turtingo tėvo patarimai savo paaugliams vaikams paprastai įperša žmonėms jiems menkai reikalingus finansinius produktus todėl, kad jų klausantis žmogus nepajėgia įvertinti, kaip jų šios dienos sprendimas atrodys po kurio laiko.

Kalbėdami apie nominalius dydžius, mes matome tiesiog skaičių, nominalą. Tarkime, žmogaus pajamos 1000 eurų per mėnesį. Atsakyti į klausimą, daug tai ar mažai, nėra lengva, kol nežinote, kokioje šalyje ir kada tas žmogus gyvena, kiek stabilios jo pajamos, kiek turto jis turi ir svarbiausia, kokios jo vartojamų gaminių kainos.

Net infliacija iš esmės yra labai individualus dydis – tarkime, maisto kainoms augant, infliacija labiau paveikia mažiau pasiturinčius žmones, nes jie didesnę savo pajamų dalį skiria maistui.

Realios pajamos parodo, kokia yra tos nominalios pajamų sumos vertė, kitaip sakant, kiek prekių galima įsigyti už tą minimą sumą.

Realios ir nominalios palūkanos

Analogiškai galima paaiškinti ir realias bei nominalias palūkanas.

Kai skolinatės iš banko, palūkanos yra tai, ką mokate bankui arba, kitaip sakant, tai yra suma prekių, kurių netenkate (kurias galėjote įsigyti už bankui mokamą palūkanų sumą). Kai savo pinigus laikote banke sąskaitoje, palūkanos yra tai, ką gaunate iš banko už savo indėlį (šiuo metu ta suma procentine išraiška bus tikrai kukli).

Realią savo uždarbio iš indėlio vertę galėsite sužinoti tada, kai bankas jums išmokės sutartą sumą, o jūs įvertinsite, kiek prekių už tuos, tarkime, 100 eurų jūs galėjote įsigyti tuo metu, kai sudarėte sutartį, ir tada, kai sutartis pasibaigė.

Kaip tai veikia praktikoje? Panagrinėkime pavyzdį.

Asmuo į banko sąskaitą vieniems metams padėjo 1000 eurų indėlį su 2,5% nominaliąja palūkanų norma. Po metų jis gali atsiimti 1025 eurus. Tačiau, jei per tuos metus kainos pakils 20%, jam reikės 1200 eurų, kad galėtų susimokėti už tiek pat prekių ar paslaugų, už kurias prieš metus būtų sumokėjęs 1000 eurų.

Tai reiškia, kad realioji jo indėlio grąža būtų minus 17,5 %. Tai ir yra realioji palūkanų norma, apskaičiuojama iš nominaliosios palūkanų normos (2,5 %) atėmus infliacijos normą (20 %).

Kita vertus, tuo pačiu metu tie, kurie turi paskolų, išlošia, mat vertinant pagal prekes, kurias jie galėjo įsigyti už bankui mokamas palūkanas, jų įmokos realia verte pinga. 

Stiprių profsąjungų stoka

Pralošia taip pat tie, kurių pajamos fiksuotos – pensininkai, išmokų gavėjai, žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių vargu ar gali tikėtis darbo užmokesčio augimo.

Tiesa, pernai Lietuvoje bent jau pensininkų realios pajamos buvo bent iš dalies kompensuotos pakankamai solidaus pensijų augimo, juolab kad nuo sausio 1 dienos pensijos vėl vidutiniškai didės 13 proc. 

Infliacija smarkiai pakerta pajamas tų, kurių profesijos ne tokios paklausios. Lietuvos atveju žmonės tikrai nukenčia dėl nesugebėjimo kurti stiprias, gerai organizuotas profsąjungas ir bendrai reikalauti adekvačių pajamų bei realaus gyvenimo lygio nuosmukio kompensavimo.

Pralošia tie, kurie turi sukaupę daug grynųjų, kurių realią vertę kasdien graužia infliacija.

Ilgas teorinis ekskursas leidžia geriau suprasti, kaip dabar vertėtų elgtis tiems, kurių pajamos santykinai kuklios.

Svarbiausia, nepasiduokite įkalbinėjimams investuoti į akcijas ar kitus sudėtingesnius finansinius produktus. Antra, jeigu turite nors nedideles santaupas, bet tuo pačiu metu ir paskolų, sukauptais pinigais denkite savo įsipareigojimus, pradėdami nuo tų, kurie jums kainuoja brangiausiai, kitaip sakant tų, kurių palūkanos didesnės.

Šios dienos vaiko reikmės

Nepasiduokite įkalbinėjimas drausti savo vaikus investiciniu draudimu.

Produktas gal ir neblogas, bet jeigu jūs neturite pakankamai lėšų garantuoti savo vaikui kokybišką popamokinę veiklą dabar, tikrai geriau pinigus skirkite ne investicijai į neapibrėžtą (prisimenate pradžią?) ateitį, o į šios dienos vaiko reikmių patenkinimą.

Po šiuo įrašu, taip pat mano tinklaraštyje, adresu www.maldeikiene.lt, rasite daugiau pavyzdžių su paaiškinimais.

Skaityti straipsnį

1830

Europos parlamentas versus Seimas

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

16 gruodžio, 2022

Praėjusios savaitės pabaiga tikrai įeis į Europos parlamento istoriją. Tiesa, tai nebus pasakojimas apie garbę. Tai bus priminimas apie gėdą, kai dėl didelės apimties korupcijos ir spėjamo kyšininkavimo skandalo buvo sulaikyta socialistų frakcijos deleguota parlamento vicepirmininkė iš  Graikijos. Kartu su ja buvo sulaikyti Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos generalinis sekretorius bei buvęs Europos parlamento narys, šiuo metu vadovaujantis Briuselyje įsikūrusiai žmogaus teisių organizacijai „Fight Impunity“.

Tyrimo detalės kol kas nėra viešinamos, bet iš įtariamųjų namų ir krepšių išimti pusantro milijono eurų grynaisiais aiškiai rodo problemos mastus. Kol kas, matyt, aišku tik tai, kad kalbama apie Kataro valdžios siekį pasitelkus nevyriausybines organizacijas sau naudinga linkme paveikti įtakingus europarlamentarus.

Darbo teisių lyderis be teisių

Šiuo metu areštinėje dienas leidžianti jau buvusi vicepirmininkė (antradienį prieš jos pašalinimą iš pareigų balsavo vos vienas europarlamentaras) dar lapkritį rėmėsi esą nepriklausomų organizacijų tyrimais ir kaltino kai kuriuos europarlamentarus korupcija ir „patyčiomis“ iš Kataro.

Tada ji aiškino, kad Kataras yra „lyderis darbo teisių srityje“, ir to nemato tik papirkti politikai. Ji taip kalbėjo nepaisydama visuotinio pasipiktinimo tuo, kaip ši Persijos įlankos šalis elgėsi su darbininkais, stačiusiais stadionus tarptautiniam futbolo turnyrui. Meluojant kaltę buvo bandoma permesti tiems, kurie nesutiko su jos argumentais.

Vis dėlto šiandien noriu kalbėti ne tiek apie šį skandalą, kiek apie tai, kodėl atsitinka panašūs dalykai ir ko jie gali pamokyti. Vadinamasis Briuselio skandalas bus aptarinėjamas dar ilgai ir galutiniai taškai nesudėti. Bet jau dabar akivaizdu tai, kaip skirtingai į korupcijos skandalus reaguojama Europos parlamente ir Lietuvoje. 

Išorės puolimas ar vidinė netvarka

Šį pirmadienį kalbėdama Europos parlamento posėdyje jo pirmininkė Roberta Metsola tiesiai rėžė, kad įtariamas užsienio jėgos kyšininkavimas yra išpuolis prieš demokratiją. „Nesuklyskite, –  ji sakė. – Europos Parlamentas (…) yra puolamas. Puolama Europos demokratija, puolama mūsų laisva ir demokratinė visuomenė.“

Tiesą sakant, abejoju, kad šiuo atveju buvo puolama demokratija. Tiesiog pasitelkus godžius politikus bei manipuliuojant teisėkūros ypatumais buvo siekiama gauti naudos. Europos demokratiją visų pirma pažemino ne Kataras, o tie politikai ir tos nevyriausybinės organizacijos, kuriems pinigai nekvepia.

O dabar palyginkime. Matyt, jau mažai kas beprisimena kyšininkavimo skandalą Seime, kai Mindaugo Puidoko padėjėjas drąsiai pasiūlė kyšį Seimo nariui už pagalbą esą nuo nepakeliamų reikalavimų kenčiančiam lošimų verslui. Nevykęs tarpininkas už šį veiksmą galiausiai buvo nubaustas 5000 eurų bauda, mat nuoširdžiai išpažino savo kaltę.

Europinės institucijos laimi

Lietuvos STT palyginus su korupcijos mazgą narpliojančia Belgijos policija pasirodė apgailėtinai: į jos rankas tiesiog patys nukritę faktai nusėdo tyrėjų segtuvuose. Dėl nemokšiškų STT veiksmų, žinoma,  nukentėjo M. Puidoko kelnės, bet pastarasis ir toliau drąsiai gina visas visų teises, jeigu tik tai jam kas nors žada kokią nors naudą. 

Lietuvos generalinė prokuratūra skubiai perėmė tyrimą, bet metus svarsčiusi nutarė, kad bandymas paveikti teisėkūrą nėra didelė bėda, o jeigu kaltinamasis prisipažįsta, tai veiksmas viso labo vertas 5000 eurų baudos, kurią —  spėju  ir esu beveik tikra, kad spėju teisingai — už kaltininką sumokėjo tie, kurie jį ir pasiuntė kyšius dalinti. Klausti, ar taip Lietuvoje nebuvo pažeminta demokratija, net nedrįstu. Ponia, kuri šiuo metu vadovauja generalinei prokuratūrai, matyt, net šio klausimo nesuprastų.

Įsidėmėtina ir tai, kad po to, kai kyšio faktas buvo patvirtintas, bet byla Generalinėje prokuratūroje akivaizdžiai numarinta, Lietuvos Seimo pirmininkė, priešingai nei jos kolegė Europoje,  nematė jokio reikalo šį skandalingą faktą įvertinti iš politinės perspektyvos. Kadencijai įpusėjus pristatydamas savo didelius ir sunkius darbus, Seimo pirmininkė kyšininkavimo skandalo net neprisiminė. Smulkmena gi, ar ne?   

Nebuvo numatytos jokios aiškios panašių faktų prevencijos Seime taisyklės, nevyko diskusijos, kaip galima bandyti išvengti panašių reiškinių, kurie tikrai menkina pasitikėjimą įstatymų leidyba ir politikais. Nors man, kelis mėnesius anoje Seimo kadencijoje priverstai sėdėti šalia liberalų frakcijos ir klausyti jų kasdienių kalbų, atsakymas, kodėl tylėjo Seimo vadovė, pagal savo pareigas privalėjusi politiškai įvertinti įvykį, iš esmės aiškus. Kokia dar demokratija, kai kolegoms reikia savo reikaliukus apygardoj spręsti. 

Beje, ir prezidentas, kuris faktams išlindus į viešumą baisėjosi ir reikalavo tyrimų, po to, kai  faktai pasitvirtino, tylėjo. Kita vertus, taip prezidentas tik patvirtino, kad nuosekliai laikosi savo taisyklės, kitą dieną pamiršti tai, ką žadėjo išvakarėse.

Pastarojo skandalo fone Europos parlamente dabar labai daug kalbama apie nevyriausybinių organizacijų įtaką įstatymų leidėjams. Bemaž visuotinai sutinkama, kad dalis šių organizacijų yra tik lobistinės veiklos priedanga. Būtent todėl ketinama reikalauti, kad ir nevyriausybinės organizacijos, tame tarpe ir ginančios žmogaus teises,  kurios dabar be didesnių išlygų matomos kaip viešojo gėrio sargai, privalėtų deklaruoti, iš kokių lėšų gyvena, kas išteis inicijuoja ir apmoka jų tyrimus.   

Parsiduodantis mokslas

Beje, prisimenant M. Puidoko skandalą, verta paminėti dar vieną korupcinės įtakos parlamentarams šaltinį — užsakytus esą mokslinius tyrimus, kurie turėtų pagrįsti, kodėl Seimas privalo balsuoti taip, o ne kitaip.

2017 metų pradžioje visuomenę ir Seimą pasiekė Kauno technologijos universiteto mokslininkų parengta „Socialinio ir ekonominio lošimų rinkos poveikio Lietuvoje studija“, kurios autoriai drąsiai aiškino, kad lošimų rinka Lietuvoje nepakankamai išvystyta. Apie ekonominę ir socialinę lošimų žalą mokslininkai tylėjo ir drąsiai aiškino, kad lošimai — puikus būdas praleisti laisvalaikį.

Matyt nenustebsite sužinoję, kad tą tyrimą užsakė „Nacionalinė lošimų ir žaidimų verslo asociacija“, kurios vadovas Samoilas Kacas, didžiausių Lietuvoje lošimų automatų salonų „Tete-a-Tete kazino“ savininkas, irgi įkliuvo Seimo kyšininkavimo byloje. Tiesa, kelias dienas praleidęs areštinėje buvo paleistas, matyt, pritrūko korupcijos įrodymų, kurie akis badė.

Komiškas tos mokslininkų bylos elementas buvo korupcija, kurios net nebandyta pridengti.  Išbalinti didelius socialinius nuostolius generuojantį lošimų sektorių KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanė Edita Gimžauskienė  nutarė pasirašiusi sutartį su… savo vyru, kuris, — koks netikėtumas, —  dirbo S. Kaco „Tete-a-tete kazino“ plėtros direktoriumi.

2017 metų gegužę Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, kad pasirašydama sutartis dėl azartinių lošimų studijų rengimo bei prisidėdama rengiant pačias studijas, E. Gimžauskienė  supainiojo interesus.

Korupcija visų pirma moralinis reiškinys

Primenu, kad korupcija yra visuomenės pasitikėjimo ar jos išteklių panaudojimas asmeninei naudai gauti. Kalbant ne teisine, o moralės kalba, kuri visada žymi aukštesnę asmens prabą ir formuoja politikos šerdį, dekanė su kolegomis tiesiog pardavė savo sąžinę. Beje, pardavė ją mažiausiai du kartus, mat buvo užsakyti ir apmokėti net du lošimų rinką balinantys tyrimai, kuriuos ne tik atliko, bet ir drąsiai viešino jos kolegos.  Jei žmogus moralus, jis kiek įmanydamas stengsis vengti situacijų, kur būtų galima suabejoti, kad dirbama bendrajam gėriui. Konkrečiu atveju net vaikas būtų supratęs, kad pardavinėjama sąžinė ir visuomenės pasitikėjimas Lietuvos mokslu.

Deja, bet panašios istorijos tikrai nėra retos. Įstatymų kūrėjai neretai patiria spaudimą, kai pateikiant esą mokslines studijas, įvairiausių NVO analizes, o kartais tik labai apibendrintas išvadas ir nutylint tikruosius tų visų esą objektyvių tyrimų užsakovus, bandoma įpiršti šališką nuomonę. Argumentas, kad analizę atliko mokslininkai, gali paveikti ir todėl, kad daugumai Seimo narių tikrai stinga elementarių ekonominių žinių ar gebėjimo suvokti socialinius sąryšius.

Pastarosiomis dienomis buvau priversta susipažinti su dar vienu akivaizdžiai korupciniu tyrimu. Kažkoks menkai žinomas UAB gudriu pavadinimu „Smart Continent“  atliko „Kailinės žvėrininkystės uždraudimo Lietuvoje poveikio vertinimą“. Skaitant šią esą mokslininkų parengtą studiją (autorių nėra, bet tam neišmaniam, nors labai gudriam smartui vadovauja dr. docentas Andrius Jarzemskis) pribloškia absoliutus ekonomikos neišmanymas. „Atradimai“ mokesčių srityje rodo, kad autoriai neturi net elementariausio suvokimo apie mokesčių apskaitą ir viešuosius finansus. Išvados prieštarauja tekste pateiktiems skaičiams, grafinės iliustracijos pribloškia ne tik savo vizualiniu primityvumu, bet ir tuo, kad dažnu atveju visiškai beprasmės.

Dokumentas, kuris, atrodo, apmokėtas ar bus apmokėtas mokesčių mokėtojų pinigais, iš esmės yra kailinių žvėrelių augintojų interesams atstovaujanti išskirtinai neprofesionali ir šališka nuomonė, kurios tikruosius užsakovus turėtų išsiaiškinti STT. Turėtų, jei gebėtų. Bet bent jau aš pastarąjį tyrimą dar tikrai nuosekliai panagrinėsiu. Mūsų visų pinigai negali būti mėtomi į balą arba, kaip konkrečiu atveju, naudojami politikų balsams pirkti.

P.S. Metu pirštinę tiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai paminėti šiame tekste. Paduokite mane į teismą už garbės ir orumo pažeminimą. Teisme bus gera proga pakalbėti apie tikrą, o ne tariamą garbę.

Nuorodos į skandalą susijusį su lošimų rinkos studija.

https://www.15min.lt/verslas/naujiena/bendroves/uz-losimu-verslo-pinigus-ktu-mokslininkai-stojo-ginti-azartiniu-zaidimu-663-735978

https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2017/05/03/news/ktu-fakulteto-dekane-edita-gimzauskiene-pripazinta-supainiojusi-interesus-1028760

Skaityti straipsnį

1708

Vengrijos kova su buhalteriais slepia autoritarizmą

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

9 gruodžio, 2022

Prasta Vengrijos reputacija Europoje niekam ne naujiena. Karo fone atvirai pasisakydama prieš realią pagalbą Ukrainai ši Europos Sąjungos valstybė galutinai pademonstravo savo tikrąją prigimtį.

Vengrijos atsisakymas remti Ukrainą ginklais, draudimas sąjungininkams naudoti šalies teritoriją jų paramos logistikai, nuolatinis oponavimas sankcijoms Rusijai ir galiausiai šį antradienį paskelbtas Vengrijos veto 18 mlrd. eurų Europos Sąjungos pagalbos Ukrainai paketui – atskiros tos pačios dėlionės dalys.

Pergalę lėmė agresyvūs viešieji ryšiai

Iškart po parlamento rinkimų šių metų balandį, kai Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas užsitikrino ketvirtąją kadenciją, jo partijai „Fidesz“ surinkus per 53% balsų, šios partijos atstovai Europos Parlamente viešai dėstė, kad pergalę lėmė ir agresyvūs viešieji ryšiai.

Pagrindinė „Fidesz“ žinutė – pralaimėjus jų partijai, Vengrijos vaikinai jau kitą dieną bus priversti kautis Ukrainos laukuose. Kiek tiesos tuose žodžiuose, aiškinti neverta.

Nors Vengrijos valdantieji nuolat teisinasi, kad Ukrainą jie remia, mat priima pabėgėlius, teikia humanitarinę pagalbą, vis dėlto matome, kad tuo pačiu metu jie kategoriškai atsisako rizikuoti ten, kur galima užčiuopti nors minimalią karinę paramą.

Paaiškinimas, kad tokiu būdu Vengrija būtų įtraukta į tikrą karą, žinoma, kuria labai stiprų emocinį foną, nors sunkiai išlaiko elementarią kritiką.

Viena vertus, tokiu būdu šantažuojama Europos Sąjungą, kuri dėl teisės viršenybės principų pažeidimų sustabdė mokėjimus šiai šaliai.

Kita vertus, anapus tokio žingsnio, kurio net V. Orbánas nebegali pateisinti kalbomis apie esą galimą Vengrijos įsitraukimą į karinius veiksmus, aiškiai regima, nors žodžiais ir neįgarsinama, parama Rusijai.

Dangstymasis nacionaliniais interesais

Būtent Ukrainos kontekste puikiai atsiskleidžia Vengrijos valdančiųjų politinis modus operandi. Prisidengiant vadinamaisiais nacionaliniais interesais nuolat pateisinamas atotrūkis tarp retorikos ir realių veiksmų.

Gąsdinant šalies gyventojus išorinėmis grėsmėmis, kurios esą neišvengiamai pakirs nacionalinį interesą, susiformavo V. Orbáno kultas, o šalis nutolo nuo pagarbos tarptautinėms sutartims ir savo įsipareigojimas. Prasidėjo tai tikrai ne dabar.

2010-aisiais Vengrijos „Fidesz“ partijos laimėta konstitucinė dauguma atvėrė V. Orbánui kone beribes galimybes įgyvendinti savo politinę darbotvarkę.

Tiesa, tuo metu Vengrija dar buvo demokratinė valstybė, o tai reiškė, kad egzistavo visa virtinė grandžių, kurios stabdė nepamatuotus nuokrypius nuo demokratijos.

Tuomet dar demokratinėje Vengrijoje veikė opozicija, su kuria neišvengiamai tekdavo diskutuoti dėl naujų įstatymų. Tuo metu vis dar dirbo valstybės pareigūnai, kurie turėjo teisę ir pareigą vertinti teisėkūros siūlymus.

Konstitucinio Teismo suvaržymas

Savo vertinimus teikė nepriklausomos nevyriausybinės organizacijos, kurios savo srityje gynė viešąjį interesą. Galiausiai tuo metu dar dirbo ir demokratinės stabdžių ir atsvarų sistemos didžiausias sergėtojas – Konstitucinis Teismas.

2011 m. balandžio 18 dieną Vengrijos parlamentas palaimino naują Konstituciją, kuri stipriai apribojo Konstitucinio Teismo galias. Konstitucinis Teismas nebeteko teisės vertinti socialinės politikos klausimų.

Siekiant apeiti opoziciją ir diskusiją su visuomene, dauguma įstatymų „Fidesz“ politikai pateikinėjo ypatingos skubos tvarka, kuri istoriškai buvo numatyta tokiems išimtiniems atvejams, kaip, tarkime, stichinės nelaimės ir pandemijos.

Iki to meto visur viešai deklaravęs, kad nėra religingas, V. Orbánas kartu su naująja Konstitucija atsivėrė krikščionybei.

Nuo tada Konstitucija jau gynė ne tik vadinamuosius nacionalinius interesus, bet ir aiškiai neįvardytas krikščioniškas vertybes. Pastarosios vos ne per vieną naktį tapo tiek Vengrijos valstybingumo pamatu, tiek V. Orbáno ano asmeninio identiteto šerdimi.

Atsikratymas neįtikusiais valstybės tarnautojais

Apkarpius Konstitucinio Teismo galias, imtasi viešojo sektoriaus tarnautojų.

Nors iki tol politinio pasitikėjimo asmenys buvo tik politikų ar ministrų kabinetų darbuotojai, pagal naujus įstatymus į tą pačią kategoriją pateko visi valstybės tarnautojai, kuriuos iš darbo buvo galima atleisti vien motyvuojant prarastu pasitikėjimu.

Galiausiai V. Orbánas paskelbė, kad, išrinkdami konstitucinę daugumą, šalies rinkėjai suteikė valdantiesiems absoliučias teises valdyti šalį ir tuo pagrindu panaikino trišalę tarybą.

Buvo įkurtas alternatyvus „Nuolatinių konsultacijų forumas“, į kurį valdžia subūrė apytikriai trečdalį iki tol trišalėje taryboje veikusių nevyriausybinių organizacijų. Žinoma, tarsi netyčia ten pateko tik tos, kurios buvo palankios naujajam režimui.

V. Orbáno partijai siautėjant kai kurios reformos buvo paskelbtos antikonstitucinėmis. Taip, pavyzdžiui, buvo panaikinta teisė be aiškios priežasties ir praktiškai be jokios kompensacijos atleisti neįtikusius valstybės tarnautojus.

Įgyvendinta budulio svajonė

Tačiau teisinių sprendimų galimybė vis dar išliko, todėl įsižeidę Vengrijos valdantieji darsyk pataisė neseniai priimtą Konstituciją ir papildė ją punktu, kad Konstitucinis teismas neturi teisės kvestionuoti parlamento konstitucine dauguma priimtų papildymų.

Po to Vengrijos parlamentas visus antikonstitucinius įstatymus ėmė priiminėti tiesiog kaip valdančiųjų Konstitucijos papildymus.

Tokiu būdu, prisidengiant 2008-ųjų metų ekonominės krizės nulemtais sunkumais, Vengrijoje buvo eliminuotas labai svarbus demokratinės sistemos siekis, kad politiniame procese negali įsiviešpatauti atskirų politikų asmeninė pasaulėžiūra, interesai bei kompetencijos, o privalo būti atstovaujama skirtingoms interesų grupėms.

Ironizuojant galima pasakyti, kad vos per metus V. Orbáno valdomoje Vengrijoje buvo įgyvendinta dažno Lietuvos budulio svajonė.

„Lojariams“ (kitaip sakant, teisei) uždėtas apynasris, apribotos „valdiškame darbe“ dirbančių žmonių teisės, o nevyriausybinėms organizacijoms, kurios esą tik „už nieką“ gauna pinigus, parodytos durys.

Beje, po 2016 metų rinkimų Lietuvoje buvo susiklosčiusi padėtis, gana artimai tai, kuri Vengriją ištiko 2010 metais.

Panaši grėsmė Lietuvą aplenkė tik todėl, kad, pirma, Valstiečių partija ir jos lyderis neturėjo pakankamai intelektualinio potencialo aiškiai sudėlioti transformacijai būtinus žingsnius. Kita vertus, jiems šiek tiek stigo iki konstitucinės daugumos.

Masinės baimės atmosfera

Kai 2015 metais Europą sukrėtė Sirijos pabėgėlių krizė, sistema jau buvo suformuota. „Nulinė tolerancija pabėgėliams“, – tuomet grėsmingai pareiškė Vengrijos premjeras, ir ėmė statyti sieną, kuri turėjo išgelbėti Vengriją nuo į ją esą plūstančių musulmonų ordų.

Faktai rodo, kad siena galutinai užvėrė Vengriją jau 2015-ųjų pabaigoje. Tiesa, pabėgėlių, kurie gavo prieglobstį, skaičiui didesnės įtakos tai nepadarė. Tiek 2015-ais, tiek 2016-ais metais Vengrija priėmė apie 4500 žmonių – tai mažiau nei 20 metų Vengrijos vidurkis, kuris siekia 5500.

Beje, per minėtus porą metų, tarkime, Austrija priglaudė apie 165 tūkst. pabėgėlių, dauguma kurių atvyko per tą pačią Vengriją.

Galima sakyti, kad pabėgėlių krizė Vengrijoje jokių rimtų ekonominių padarinių neturėjo, tačiau V. Orbánui ji padėjo sukurti masinės baimės atmosferą.

Pabėgėliai atims darbo vietas

2016 metais nepriklausomas tyrimų centras „Pew Research“ apklausė dešimties Europos valstybių gyventojus ir paprašė juos atsakyti į klausimą, kiek labai juos gąsdina grėsmė, kad pabėgėliai įvykdys teroristinius išpuolius.

Paaiškėjo, kad vidutiniškai tokią baimę jautė 59% apklaustųjų, tačiau Vengrijos skaičiai gerokai viršijo vidurkį. Čia  grėsmė atrodė reali net 76% gyventojų, o net 82% vengrų bijojo, kad pabėgėliai atims iš jų darbo vietas. 

V. Orbáno sukurtas grėsmių fonas leido jam tvirtinti, kad mes „nenorime savo tarpe matyti jokių mažumų, kurių kultūra skiriasi nuo mūsiškės. Mes norime išsaugoti Vengriją vengrams.“

Mitas apie musulmonų pabėgėlių esą keliamą grėsmę dabar jau konstituciškai krikščioniškajai vengrų kultūrai gyvuoja iki šiol.

Priešu tapo Briuselis

Po keleto metų nacionalinių interesų apsaugos principas iš Vengrijos vidaus politikos persikėlė į tarptautinę, o didžiuoju V. Orbáno priešu tapo Briuselis.

Geriausiais Vengrijos draugais palaipsniui tapo tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, sveikinęs V. Orbáno tariamai principingą poziciją, komunistinė Kinija, grėsmingų musulmonų R. T. Erdoğano Turkija bei putino Rusija. Pastaruoju atveju nemenką vaidmenį, tikėtina, suvaidino tai, kad Rusijos patriarcho skelbiamos krikščioniškos vertybės labai panašios į tas, kurias išpažįsta V. Orbánas.

Rusijos „Rosatomo“ energetikos projektus Vengrijoje V. Orbánas pateikia kaip milžinišką politinę Vengrijos žmonių pergalę.

Prieš pusantrų metų numatyta atidaryti ir pirmąjį Kinijos Fudano universiteto filialą Europoje, kuris turėtų pradėti veikti jau 2024-aisiais.

Nors minėtas universitetas siejamas su Kinijos slaptosiomis tarnybomis, Vengrijos užsienio reikalų ministras prieš metus džiaugėsi, kad „būtų kvaila praleisti tokią progą.“

Sąžiningo buhalterio baimė

Legenda apie esą drąsų Centrinės Europos politiką, kuris stojo prieš grėsmingą Briuselio ranką, vis dar gaji.

Tiesa, faktai rodo ką kita: praėjo net 10 metų, kol Europos Sąjunga galų gale ėmėsi realių veiksmų, kurių pagalba siekiama Vengriją priversti laikytis jos pačios stojant į Sąjungą prisiimtų įsipareigojimų.

Galite paklausti, o kodėl Europos Sąjunga delsė taip ilgai? Atsakymas labai paprastas: orbanų ir kačynskių plėtojama legenda apie visą valdančią baisiąją Briuselio ranką tėra legenda, kurios dėka valdomi šių šalių rinkėjai.

Tiesa ta, kad šią savaitę Vengrija atsisakė palaiminti paramos Ukrainai paketą todėl, kad bombarduojami ir raketomis naikinami ukrainiečiai šiam krikščioniškų vertybių „saugotojui“ tėra derybiniai žetonai, kurių pagalba jis tikisi išsireikalauti finansavimą, prarastą dėl to, kad nesutinka skaidriai paaiškinti, kur bus panaudotos lėšos.

Visa, ką reikia žinoti apie dabartinį Vengrijos vadovą, gali būti sutraukta į trumpą frazę: Rusijos fašistas ir Kinijos komunistas V. Orbánui yra sektini pavyzdžiai, tačiau vos tik išvydęs sąžiningą buhalterį jis stoja į žūtbūtinę kovą.

Skaityti straipsnį

1837

Klausantis kalbų apie grėsmingą kainų šuolį būtina išvengti paspęstų spąstų

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

2 gruodžio, 2022

Įrašuose iš Europos Parlamento vengiu teorinių svarstymų, vis dėlto kartas nuo karto tai tiesiog neišvengiama. Skaitydama Lietuvos politikų komentarus, klausydama diskusijų apie grėsmingą kainų šuolį, deja, dažnai girdžiu mintis, kurios neišlaiko elementarios kritikos, o mažiau su ekonomika susipažinę žmonės gali patekti į jiems sąmoningai ar dėl neišmanymo paspęstus spąstus.

Klasikinis tokių samprotavimų pavyzdys yra noriai nuo prezidento iki partijų lyderių it religinis užkeikimas kartojama mantra, kad kainoms augant privalu didinti atlyginimus ir išmokas.

Suprasti, kur atsidūrėme

Deja, ekonomika, kuri angliškai net turi kitą – niūraus mokslo – vardą, nėra tokia paprasta kaip norėtųsi. Dažnai infliacijai siautėjant pajamų augimas užsuka infliacijos spiralę, ir tada labiausiai kenčia patys neturtingiausi. 

Augančios kainos neabejotinai gąsdina daugelį Lietuvos šeimų. Kita vertus, visada daugiausia nerimo kelia tas, kas nesuprantama.

Štai tik keli klausimai, kurie gręžia ne vieną galvą: kodėl tos kainos auga, kiek ilgai tai truks, ar sugebėsiu sumokėti savo paskolas, kokiu būdu galėčiau apsaugoti savo indėlius ir t. t.

Ateityje pabandysiu paaiškinti, kokių veiksmų vertėtų imtis priklausomai nuo jūsų ekonomines situacijos, ir kaip neužkibti ant kabliukų, kuriuos į kairę ir dešinę kasdien mėto ekonomikos neišmanantys žmonės arba tie, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių naudinga skleisti abejotinos kokybės informaciją ir patarimus. 

Vis dėlto, atsakyti į klausimą, ką daryti, galima tik po to, kai supranti, kokioje padėtyje esame atsidūrę, kas tai nulėmė ir ko galima tikėtis. 

Kainų kilimas artimiausiu metu neišsisems

Priešingai, nei dauguma Lietuvos ekonomistų ir net prezidentas, nemanau, kad dabartinis kainų kilimas per artimiausius metus išsisems.

Infliacija yra painus ekonominis reiškinys, kurio priežastys labai įvairios. Kainas gali auginti mažėjančios palūkanos (visi noriau skolinasi), auganti pinigų masė (kai komerciniai bankai labai drąsiai dalina paskolas), dėl darbuotojų trūkumo augantys atlyginimai. Šie procesai padidina bendras pajamas, žmonės daugiau perka, o augant paklausai auga ir kainos.

Kai didžiausios bėdos susijusios su paklausa, sprendimus priima centriniai bankai, kurių pareiga siekti, kad kainų kilimas suktųsi apie 2 procentus. Kodėl koncentruojamasi ties 2 procentais? Kai infliacija mažesnė nei 2 proc. ar net neigiama, verslas praranda norą investuoti, mat jo būsimos pajamos neskatina rizikuoti. Kai skaičius tolsta nuo 2 į didėjimo pusę, verslas priverstas didinti darbo užmokestį ir savo gaminių kainas, o gyventojai vis sunkiau suveda galus su galais.

Kokių ginklų savo rankose turi centriniai bankai? Jų nedaug, ganėtinai dažnai tie ginklai nepakankamai taiklūs. Bendrai imant, kainoms kylant yra didinamos palūkanos, o tai reiškia, kad brangsta pinigai. Brangūs pinigai mažina norą skolintis ir investuoti, tai slopina ekonomikos augimą (tai prasta žinia), bet tuo pačiu metu numuša kainas (daugumai tai gera žinia).

Bendrai imant, paklausos infliaciją suvaldyti santykinai paprasta. Tereikia padidinti palūkanas (kitaip sakant branginti pinigus), nekelti algų ir palaipsniui kainos stabilizuosis. Daugelis žmonių patirs sunkius laikus, gal neteks darbo, jų realios pajamos mažės, bet ilgainiui situacija stabilizuosis ir ekonomika vėl pradės augti.

Problema – Kinija

Deja, infliaciją lemia ne vien auganti paklausa. Kai kuriais atvejais infliaciją lemia mažėjanti pasiūla – dėl smarkiai augančių algų mažinama gamyba, augantys mokesčiai, pernelyg brangūs pinigai ar komplektuojančių detalių stygius. Tarkime, pandemijos metu kainos augo ir todėl, kad užsivėrus rinkoms trūkinėjo tiekimo grandinės, gamyba stojo ar brango.

Pasiūlos infliaciją geriausiai suvaldo laikas. Kai tų ar kitų prekių stinga, jos brangsta, ir tada verslas mato galimybių užsidirbti ir palaipsniui plečia gamybą, ieško naujų tiekimo rinkų ir taip situacija vėl grįžta į ramią būseną.

Tiesa, šiuo metu šioje srityje turime rimtą problemą — autoritarinę komunistinę Kiniją.

Nesiplėtodama į detales pasakysiu, kad Kinijos ekonomika dabar patiria labai didelius iššūkius. Pastarosiomis dienomis Kinijoje stebimi ir ganėtinai plataus masto politiniai neramumai, kurie gali priversti Kinijos vadovus panaikinti nulinio kovido siekį, kuris stabdo ūkį.

Jeigu bus atvertos Kinijos rinkos, pasaulio ekonomika patirs dar vieną ganėtinai neapibrėžtą iššūkį, kuris, labiausia tikėtina, taps dar vienu papildomu infliacijos šaltiniu.

Infliaciniai lūkesčiai

Bet ir čia dar ne pasakojimo pabaiga. Infliaciją taip pat gimdo įsitikinimas, jog kainos toliau augs. Ekonomistai tokį reiškinį vadina infliaciniais lūkesčiais.

Kodėl iš esmės psichologinis fenomenas gali pakeisti ekonomikos tėkmę? Atsakymas labai paprastas. Kai didžioji dalis žmonių tiki, kad kainos augs, jie reikalauja didinti atlyginimus ar kitas išmokas, nes kitaip nepragyvens.

Augantys atlyginimai didina verslo sąnaudas ir kainos tikrai auga. Turime savotišką savaime išsipildančią pranašystę, kuri ekonomikoje labai dažnai pakiša mums koją.

Ekonomistai turi atsakymą, kaip kovoti su tokio pobūdžio infliacija. Visų pirma privalu visais įmanomais būdais demonstruoti, kad tiek paklausa, tiek pasiūla  trauksis. Tarkime, brangs pinigai ir/ar bus apsunkintos paskolų gavimo sąlygos. Netikėdami, kad ateityje bus geriau, žmonės stengsis daugiau taupyti ir mažiau išlaidauti, o tai ilgainiui tikrai numuš kainas.

Išoriniai šokai

Galų gale, infliaciją gali auginti ir vadinamieji išoriniai šokai, kitaip sakant, reiškiniai, kurie vyksta anapus aptariamos ekonomikos rėmų ir kurių iš anksto jokiu būdu numatyti negalime.

Tarkime, šiuo metu žiauriai brangsta energetiniai ištekliai. Konkrečiu atveju pagrindinė priežastis Rusijos dar pernai vasarą pradėtas energetinis karas prieš eilę Europos Sąjungos valstybių, kurios buvo labiau priklausomos nuo Rusijos dujų ar naftos tiekimų. Dabar jau visai akivaizdu, kad taip putinas bandė iš anksto pademonstruoti Europos Sąjungai, kas jos laukia, jeigu ji jo suplanuotame kare prieš Ukrainą stos pastarosios pusėn.

Rusijai sumažinus energetinių išteklių tiekimą, jų kainos augo ir visi tai matėme savo piniginėse. Agresorės viltys, kad augančios kainos privers užsimerkti prieš jos sukeltą barbarišką karą, laimei, nepasiteisino, priešingai, parama Ukrainai nuolat auga, tačiau ir Rusijos spaudimas didėja.

Suvaldyti tokio pobūdžio kainų kilimą pavyks atsisakius priklausomybės nuo tiesioginių ir netiesioginių tiekimų iš Rusijos, perėjus prie naujų rinkų ir naujų atsinaujinančių energetinių išteklių. Ir tai ilgalaikis skausmingas kelias.

Nedrįsta kalbėti tiesiai

Paprastai kainos pradeda augti dėl vienos ar poros čia paminėtų priežasčių, tad ir sprendimą rasti lengviau.

Dabar kainos auga dėl visų ketverių čia paminėtų priežasčių, kur ypač didelė reikšmė tenka labai neapibrėžtoms nuo mūsų valios nepriklausomoms geopolitinėms įtampoms, viena kurių yra Rusijos agresija.

Deja, šioje neapibrėžtumo erdvėje veikia ne vien Rusija. Pasaulis jau beveik 10 metų sparčiai kinta, tik didelė dalis Lietuvos politikų, visokios blinkevičiūtės, paluckai ar skverneliai, deja, ir dabartinis prezidentas, nėra intelektualiai pajėgūs įvertinti, o gal net suvokti, kintančios politinės erdvės, kurios pokyčiai neišvengiamai veikia ir ekonomiką. 

Geopolitiniai pokyčiai pasaulyje tik prasideda ir labai tikėtina tęsis ne vieną dešimtmetį. Liberalios demokratijos erdvė neišvengiamai bus spaudžiama autoritarinių režimų, pastaruoju metu sukančių jau link tiesioginio totalitarizmo.

Ilgų septynių dešimtmečių taikos metų užliūliuoti Europos politikai (karas visad vykdavo kažkur toli) net suprasdami, į kokią kebekšnę neria pasaulis, dėl įvairių priežasčių negali ar nedrįsta kalbėti tiesiai. O ta tiesa paprasta: mūsų laukia ilgi neapibrėžtumo metai, kurie daugeliui bus labai sudėtingi ekonomiškai.

Galios ir statuso žaidimai

Jeigu žmonės nebūtų užliūliuojami tuščiais pažadais, kurių jokiais realiais faktais pagrįsti negalima, jie, tikėtina, geriau prisitaikytų prie kintančios erdvės.

Praėjusią savaitę Lietuvos ekonomistai vėl aiškino, kad jau kitais metais Lietuvos ekonomika trauksis, o tai neišvengiamai sumažins ir infliaciją. Prognozė tikrai atitinka visus ekonomikos vadovėlių postulatus, deja, ji nepagrįsta politinės rizikos vertinimu, kuris šiuo metu yra bene svarbiausias infliacinis veiksnys.

Iliuzija, kad Vakarų pasaulis jau niekada nepatirs karo, suprantama: ilgus metus absoliuti dauguma pasaulio ekonomistų buvo ugdomi mistinio tikėjimo ekonomikos galia pagrindu.

Visokios sunkiai įrodomos Maslow piramidės ir kitos panašios klišės apie pagrindinių poreikių pirmenybiškumą nuoširdžiai bandė raminti žmones, kurie – ir tai dabar žiauriomis formomis demonstruoja Rusija – nėra ekonominiai gyvūnai.

Jeigu žmogus būtų vedamas tik ekonominių turtėjimo instinktų, karai būtų retesni, o suvaldyti ekonominius procesus būtų gerokai paprasčiau. Deja, ne mažiau svarbus, o politikoje ypač svarbus kitas – galios ir statuso žaidimas. Jis irgi, o dabar ypač, yra infliacijos veiksnys.

Pripažino, ką ilgai neigė

Tai, kas vis dar nesuprantama Lietuvoje, Vakarų Europoje jau pradedama įsisąmoninti.

Šią savaitę kalbėdama Europos parlamente Europos centrinio banko prezidentė Christine Lagarde galų gale pripažino tai, ką ilgai neigė. Jeigu anksčiau ji dėstė, kad infliacija tikrai artimiausiais mėnesiais pradės nykti, tai dabar atsakydama į vienos politikės klausimą, abejojo, kad infliacija greitai išsisems.

Ko galima imtis ir ar verta imtis, pabandysiu paaiškinti kitą kartą.

Skaityti straipsnį

1845

Dėl interpeliacijų, besikertančių su politine logika, valdančiųjų rankos neturi drebėti

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

25 lapkričio, 2022

„Interpeliacijos procedūros metu valdančiųjų rankos nesudrebėjo, ir savų balsais ministras išsaugojo kėdę.“ Būtent taip, akcentuodama personalijas, o ne problemos esmę ir galimą poveikį šalies politikai, viena žurnalistė apibūdino tai, kas antradienį vyko Seimo salėje.

Logiška būtų pasidomėti, o kas turėjo priversti tas savas valdančiųjų rankas drebėti? Opozicija uždavė ilgą sąrašą klausimų, didžioji dalis kurių netgi neturėjo tiesioginio ryšio su užsienio ministro kompetencijomis ir mandato rėmais.

Mandato ribos

Rinkėjai dažnai nežino, jog kiekvieno politiko veiklą riboja jo mandatas. Savivaldos tarybų nariai sprendžia savo miesto ar regiono problemas, skirsto miesto biudžeto lėšas. Seimo nariai susitelkia ties nacionalinės politikos klausimais, o, tarkime, europarlamentarai ties klausimais, kurie svarbūs visai Europos Sąjungai.

Ganėtinai dažni rinkėjų pageidavimai, jog, tarkime, Lietuvos atstovai Europos Parlamente spręstų Lietuvos ar net kažkokio Lietuvos miesto problemas, teisiškai gali būti pagrįsti labai retais atvejais – tada, kai kalbama apie didelių projektų finansavimą europinėmis lėšomis. 

Visi politikai, ir užsienio reikalų ministras tikrai ne išimtis, negali viršyti jiems įstatymais suteiktų įgaliojimų, tad visas pluoštas interpeliacijoje suformuluotų klausimų buvo skirti ne užsienio reikalų ministrui, o Prezidentui ar kitų ministerijų vadovams.

Kita vertus, ministro darbas jam patikėtoje srityje turi realizuoti jį iškėlusios partijos tikslus toje ar kitoje srityje. Tie klausimai sudėliojami rinkimų programoje, o vėliau, po derybų su koalicijos partneriais, tiesiogiai ar su patikslinimai perkeliami į Vyriausybės programą.

Kol Vyriausybės ministras vykdo programą ir neperžengia savo mandato (kitaip sakant, jam priskirtos atsakomybės) rėmų, jokios sveiko proto vedamos valdančiųjų rankos tikrai negali drebėti.

Priešingai, jos privalėtų drebėti, jeigu jų paskirtas ministras staiga netikėtai imtųsi vykdyti tuos opozicijos norus, kurie priešingi patvirtintiems siekiams.

Interpeliacija už rinkimų pažadų vykdymą

Šita teorinė įžanga atsirado neatsitiktinai, mat antradienį Sauliaus Skvernelio vedami Seimo nariai reikalavo interpeliacijos užsienio reikalų ministrui už tai, kad tas vykdo savo partijos rinkimų pažadus ir Seime patvirtintą koalicinę sutartį.

Ironizuojant galime sakyti, kad chirurgą buvo bandoma nuteisti už tai, kad jis gydo operuodamas, o ne šlakstydamas švęstu vandeniu.

Kad ir kaip žiūrėsi, interpeliacija Gabrieliui Landsbergiui atvirai kirtosi su politine logika. Nestebina, kad Seime rinkėjų valia atsiranda veikėjų, akivaizdžiai nesusivokiančių, koks darbas ir kokiu tikslu jiems patikėtas, bet jie, tikėtina, tinkamai atstovauja savo rinkėjams.

Panašių atvejų rasime visuose viso pasaulio parlamentuose. Kol visokių gražulių ir valkiūnų procentas neviršija kritinės ribos, bėda menka. Bet kai panašiai imasi veikti partijų, kurios turi ar ateityje gali turėti didesnę įtaką valstybės ateičiai, lyderiai privalu suklusti.

Užsienio politikos klausimai Lietuvos politikoje aktualizavosi pastaruoju metu, kai galų gale vyriausybėje atsirado žmonių, kurie supranta, kas ta užsienio politika, kokiu būdu ji gali būti realizuota ir – tai svarbiausia – žinanti, ko siekia.

Autoritarinių valstybių įtakos eliminavimas

Konservatorių partija prieš rinkimus atvirai deklaravo, kad jos siekis autoritarinių valstybių įtakos Lietuvoje mažinimas ar net potencialus eliminavimas.

Taivano klausimas, kuris taip spaudžia širdį opozicijai, irgi deklaruotas viešai, aiškiai komunikuojant, kad Lietuva visokeriopai remia visas demokratines valstybes, kurioms graso autoritariniai režimai.

Daugumos opozicinių partijų programose užsienio politikos klausimai buvo suvesti į ekonominius tai ar kitai partijai palankaus verslo interesus.

Taip, tarkime, Ramūno Karbauskio valstiečiai nuolat akcentuoja išmokų ūkininkams klausimą, kitas problemas eliminuodami iš savo tikslų lauko. Tokiu būdu valstiečių partijos užsienio politikos tikslas yra nukreiptas į stambių ūkininkų gerovės auginimą, tam pasitelkiant ir vidaus politikos instrumentus.

Kadangi pristatant interpeliaciją pagrindiniu užsienio reikalų ministro oponentu buvo S. Skvernelis, panagrinėkite jo pretenzijų G. Landsbergiui turinį plačiau.

Įžanginė 1078 žodžių S. Skvernelio kalba buvo sunkte persunkta tuščia retorika ir banalybėmis.

Bent man sudėtinga suvokti, kokiu būdu Seimo „darbotvarkės patvirtinimas parodo klausimo aktualumą“ arba, tarkime, ką turėtų reikšti mintis, kad „užsienio politikos sritis yra ta sritis, kuri buvo svarbi, yra ir bus, nesvarbu, kokios valdžios žmonių valia mūsų šalį valdytų.“

Darbotvarkės patvirtinimas teparodo, kad klausimas įtrauktas į darbotvarkę, o antroji mintis lyg ir pagrindžia užsienio politikos legitimumą, nors niekas dėl to nesiginčija.

Apibrėžimo neteko girdėti

Politikų ir jų rinkėjų nuomonės skiriasi ne dėl užsienio politikos svarbos, o dėl jos turinio – darbotvarkės, prioritetų, siekių, potencialių partnerių ir priešininkų sąrašo ir t. t.

Užsienio politiką S. Skvernelio kalboje buvo bandoma parodyti kaip kažkokį išimtinį procesą, iškylantį virš bet kokių vertybių.

Pasak prelegento, „dabar dabartinė Vyriausybė ir Užsienio rei­kalų ministerija akcentuoja vertybinę užsienio politiką, nors tokios definicijos, apibrėžimo mums neteko girdėti, kas yra ta vertybinė užsienio politika, kaip supranta tai tiek valdančiąją koaliciją sudarančios partijos, tiek opozicija.“

Sakinys klampus, nes, pirma, nelabai aišku, kas tie kalboje minimi mes, kuriems neteko girdėti apie vertybinės politikos definicijas, nei kodėl jiems to girdėti neteko, ypač kai vos po poros sakinių S.Skvernelis jau dėsto savo vertybinės politikos sampratą. 

Pasak jo, „didžiausia vertybė mūsų valstybei ir jos žmonėms yra  mūsų  šalies  nacionaliniai interesai, o nacionaliniai intere­sai apibrėžiami kaip valstybės ekonominiai, kariniai arba kultūriniai siekiai ir tikslai.“

Taigi S. Skverneliui didžiausia vertybė yra nacionaliniai interesai, kurie suvokiami ne per subjektą, kitaip sakant, per žmones, dėl kurių ta politika vykdoma, o per siekius ir tikslus.

Tikrai nenoriu sulyginti S. Skvernelio su kokiu putinu, bet ir tas vos ne kasdien aiškina, kad Rusijos nacionaliniai interesai yra jos karinė, ekonominė ir kultūrinė plėtra.

Tikslas – žmonės

Bendrai imant, demokratinės valstybės politikos, tarp jų ir užsienio politikos, tikslas yra valstybės piliečių saugumas ir gerovė.

Ne ekonomika yra tikslas, pabrėžiu, o žmonės.

Ekonomika ir jos plėtra tegali būti instrumentu, kuris esant adekvačiai mokesčių ir biudžeto politikai gali garantuoti valstybės piliečiams daugiau gerovės.

Beje, europietiškos liberalios demokratijos atveju akcentuojama, kad ta gerovė privalo būti paskirstoma taip, kad visi gyventojai turėtų galimybę vienodai naudotis ekonomikos vaisiais.

Supaprastinu dar labiau. Rusijoje susiformavęs putino režimas tikrai kovoja už ekonominius valstybės interesus, tik tos ekonomikos pelnai atitenka jo artimiausiai aplinkai, kai absoliuti tautos dauguma žiauriai skursta, o pastaruoju metu tiesiogiai verčiama mėsa karo mašinai.

Tuo tarpu Rusijos kaimynė Norvegija, kurios ekonominis potencialas irgi ilgus metus rėmėsi energetinių išteklių eksportu, sukūrė vieną iš stipriausių gerovės valstybių, ir sukūrė todėl, kad jų demokratijos samprata buvo liberali ir visi piliečiai turėjo vienodas galimybes naudotis kylančios ekonomikos vaisiais.

Kalba apie tai, ko nesuvokia

Rimtai kalbant, man gėda tokius dalykus aiškinti žmogui, kuris ilgus metus vadovavo Lietuvos Vyriausybei. Gėda, nes atrodytų elementarus bazinis suvokimas apie darbus, kuriuos kasdien darai, yra neišvengiamas. Vis dėlto ši ir kitos S. Skvernelio kalbos rodo, kad jis kalba apie tai, ko iš esmės nesuvokia. 

Galima tęsti ir tęsti, nes vos ne kiekvienas S. Skvernelio kalbos sakinys yra nelogiškas ir prieštarauja anksčiau jo paties dėstytoms tiesoms. Kad ir kaip vertintum, S. Skverneliui reikia rasti aukštesnės klasės kalbų rašytoją arba, jei jis jas rašo pats, pasitelkti išmanančius padėjėjus.

Vis dėlto negaliu nutylėti dar vieno akivaizdaus melo, kuris buvo platinamas inicijuojant interpeliaciją.

Interpeliacijos tekste ir diskusijų metu ne kartą kalbėta apie tai, kad esą dabartinė Vyriausybė sprendimus dėl užsienio politikos priima vienašališkai deramai neinformuodama Seimo.

Koks dabartinės Vyriausybės santykis yra su Seimu, pasakyti negaliu, nors net man sėdint Briuselyje yra aiški ir valdančiosios koalicijos užsienio politikos kryptis, ir jos siekiai. Tiesiog aš domiuosi ir skaitau.

Susitarė su Pekinu

Kita vertus, dirbdama Seime net aštuonis kartus kreipiausi su oficialiais raštais į S. Skvernelio Vyriausybę, užsienio reikalų ir finansų ministeriją, kurios, negavusios Seimo įgaliojimų, drąsiai pranešė, kad susitarė su Pekinu dėl komunistinės Kinijos aukštųjų technologijų centro Vilniuje steigimo. Nei daugiau, nei mažiau, kaip sakoma.

Beje, mūsų strateginiai partneriai iš JAV Seime tuometinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako kvietimu net organizavo klausymus, kur nedviprasmiškai partneriai perspėjo apie grėsmes, kurias kelia toks bendradarbiavimas.

Atsakydami į mano užklausas S. Skvernelio vyriausybės pareigūnai tuomet aiškino, kad tokiu būdu vykdoma Vyriausybės programa.

Pats tuometinis premjeras man asmeniškai dėstė, kad per priėmimą klausimą dėl Kinijos aptarė su Japonijos ambasadoriumi ir anas grėsmių nematė.

Kodėl Lietuvos užsienio politikai svarbūs klausimai buvo aptarinėjami su kitos valstybės ambasadoriumi nesupratau ir tada, ir dabar.

Pasikartojantys nusikalbėjimai

Apgailėtino S. Skvernelio neišmanymo neviešinčiau, jei ne jo nuolat pasikartojantys nusikalbėjimai ir tiesiog agresyvus elgesys su tais žmonėmis, kurie išties Lietuvai daro labai daug gero būtent užsienio politikos baruose.

Ne kas kitas, o būtent G. Landsbergis yra nuolatinis rimčiausių pasaulio politinių leidinių pašnekovas. Tarkime, europinę politiką analizuojantis „Politico“ pastaruoju metu Lietuvos užsienio reikalų ministrą citavo daugiau nei šimtą kartų – gerokai daugiau nei valstybės prezidentą.

Bendrai imant, interpeliacijai pateiktų klausimų ratas labai platus, bet tuo pačiu metu intelektualiai labai seklus. Dar primityvesnės buvo diskusijos Seime.

Ir tai didelė grėsmės valstybei ženklas.

Skaityti straipsnį

1595

Vienybės paieškos grėsmės akivaizdoje

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

29 spalio, 2022

Šios savaitės mintys gimė svarstant, kas sieja tris iš pirmo žvilgsnio skirtingus įvykius – Xi triumfą 20-tajame Kinijos komunistų partijos suvažiavime, Europos Vadovų Tarybos diskusijas ir minias žmonių, išėjusių į Europos gatves.

Kaip ir prognozavau prieš porą savaičių, pažeidžiant dviejų terminų ir amžiaus apribojimus, Xi Jinpingas vėl tapo Kinijos komunistų partijos lyderiu, o jo ekonominė ir karinė doktrinos inkorporuotos į partijos ideologiją. Tokia padėtis susiklostė pirmą kartą nuo Mao valdymo laikų, ir ji aiškiai demonstruoja Kinijos posūkį totalitarizmo link.

Partinė verslo kontrolė

Santykinai liberalų premjerą Li naujasis Kinijos vadas pakeitė gerokai nuolankesniu Li Qiangu, kuris liūdnai pagarsėjo kaip partijos eilinis, aklai vykdęs ekonomiškai tragišką karantiną Šanchajuje.

Suvažiavimo metu Xi aiškiai neišdėstė savo pozicijos dėl karo Ukrainoje. Deklaracijos apie „draugystę be ribų“ nevirsta karine parama Rusijai. Kita vertus, realią padėtį gerai atspindi agresyviai antiamerikietiška retorika ir tai, kad Rusija vadinama vienintele pasaulyje patikima partnere.

Xi vedama partija aiškiai suka griežtai reguliuojamos ekonomikos link ir įtvirtina partinę verslo kontrolę. Tai yra aiškus įspėjimas tiems, kurie ir toliau kalba apie galimus lygiaverčius prekybinius mainus. Juolab kad ekspertai vieningai sutinka, kad tikrosios ekonominės bėdos Kinijoje tik prasideda.

Kol Kinija aną savaitę drąsiai suko planinės ekonomikos ir autokratijos pusėn, Europos Sąjungos valstybių vadovai tris valandas už uždarų durų ir net be mobiliųjų telefonų bandė suderinti savo pozicijas Kinijos ir Europos Sąjungos santykių klausimu.

Vieningo atsakymo teks palaukti

Kaip visada, geriausiai žinomi tie dalykai, kurie vyksta slaptai, tad praktiškai iškart po uždaro posėdžio pasipylė diskusijų detalės.  

Pirma, prioritetai aiškiai pasislinko. Jeigu anksčiau Kinija buvo vadinama Europos Sąjungos „strategine partnere“ ir „sistemine varžove“ (kitaip sakant prekiaujame, bet nesame ginklo broliai), tai nuo šiol tokia formuluotė tikrai praranda aktualumą.

Antra, visi Europos Sąjungos vadovai, tarp jų net Vengrijos lyderis, sutiko, kad Europa tapo pernelyg priklausoma nuo Kinijos žaliavų ir tiekimo grandinių.

Trečia, išlieka (vis dar) tikėjimas, kad kartu su Kinija gali būti kovojama klimato kaitos fronto linijose. Oficialūs šaltiniai taip pat informavo, kad buvo lyderių, kurie aiškino, kad Europos Sąjunga privalėtų pasitelkti Xi tam, kad paveiktų putiną ir Rusija baigtų karą Ukrainoje.

Apibendrinant galima sakyti, kad visi sutinka, kad Kinija kelia augančią geopolitinę grėsmę, tačiau vieningo atsakymo, o kaip į tai turėtų reaguoti Europos Sąjunga, dar teks palaukti. Žodžiai ir veiksmai – tikrai nėra vienas ir tas pats.

Lipa ant to paties grėblio

Šią išvadą patvirtina ir pastarosiomis dienomis auganti įtampa, kurią kelia jau kitą savaitę vyksiantis dviejų dienų Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo vizitas Kinijoje.

Akcentuojami mažiausiai trys momentai.

Pirma, kanclerį lydi didelė grupė verslininkų, tad kalbama apie galimą ekonominių ryšių plėtrą. Absoliuti dauguma ES lyderių tokį vizitą vertina giežtai neigiamai, akcentuodami, kad Vokietija vėl lipa ant to paties grėblio, kuris jau vožė jai Rusijos kotu. Nuostabą kelia ir tai, kad mažiau kaip prieš pusmetį vizito Japonijoje metu tas pats O. Scholzas dėstė, kad atėjo laikas diversifikuoti prekybinius ryšius mažinant bendradarbiavimą su Pekinu.

Dviprasmišką signalą siunčia ir tai, kad vizitas vyksta nepraėjus nė porai savaičių po to, kai Xi galutinai įsitvirtino Mao kėdėje ir faktiškai tapo antruoju „nemirtingu“ Kinijos vadu. Vokietijos kanclerio skuba vertinama kaip duoklė autoritarui manais į naudą.

Nepasitenkinimą kelia ir tai, kad O. Scholzas savo vizito nederino su net su pageidavimą prisijungti anksčiau pareiškusia Prancūzija. Logiška, kad toks Vokietijos bandymas klausimus spręsti dvišaliu pagrindu prieštarauja viešai deklaruojamai pozicijai, kad augančios Kinijos grėsmės akivaizdoje Europos Sąjunga privalo būti pabrėžtinai vieninga.

Aistros Scholzo kabinete

Šiame kontekste dėmesio verta ir tai, kad naujojo kanclerio veiksmai leidžia Xi tikėtis, kad kabineto pokyčiai Berlyne nieko iš esmės nepakeitė, išskyrus, kad dabar pozicijas dėl Europos veiksmų reikia derinti ne su Angela Merkel, o su kitu žmogumi.

Beje, Prancūzijos prezidento garbei verta priminti, kad panašioje situacijoje Emmanuelis Macronas pademonstravo Europos vienybę. 2019 metų pavasarį oficialaus Xi vizito Prancūzijoje metu į susitikimus buvo pakviesta ne tik tuometinė Vokietijos kanclerė, bet ir Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris. Tada E. Macronas aiškiai pasakė, kad geriausių rezultatų Europa pasiekia tada, kai veikia vieningai.

Dviprasmiška O. Scholzo pozicija Kinijos atžvilgiu kelia aistras net jo kabinete. Tarkime, net šeši jo kabineto nariai griežtai priešinasi kanclerio sprendimui paremti Kinijos valstybinės laivybos įmonės pageidavimą įsigyti didelį vieno iš Hamburgo uosto akcijų paketą. Nors pats O. Scholzas tikina sugebėsiantis paveikti kabinetą, neatrodo, kad tai bus lengva užduotis.

Tai patvirtina ir labai griežtas Vokietijos užsienio reikalų ministrės Annalenos Baerbock pareiškimas, kad Vokietijos verslas nebegali tikėtis tolesnės valstybės paramos, jeigu ir toliau savanoriškai kurs verslą, kuris juos padarys priklausomus nuo Kinijos valdžios sprendimų.

Vis dėlto žinios, pasiekusios žurnalistų ausis iš slaptojo ES vadovų susitikimo, leidžia tikėtis, kad vienybės svarba suvokiama vis geriau. Estijos premjerė Kaja Kallas net viešai komentavo, kad Kinija suinteresuota suskaldyti Europą, o Europos reikalas išlikti vieningai. Pasak jos, itin svarbu, kad neturėtumėme jokių nepriklausomų santykių su Kinija, nes Kinija tai supras kaip mūsų silpnumą.

Blėstančios globalizacijos triumfas

Kol Europos lyderiai bando dėlioti savo draugysčių kortas, gyventojai buriasi gatvėse.

Pastarieji tyrimai rodo, kad mitingų, piketų ir eisenų skaičius pasaulyje auga. Praėjęs savaitgalis nebuvo išimtis. Briuselyje 25 tūkst. žmonių žygiavo marše, reikalaudami stiprinti kovą su klimato atšilimu.

Vokietijos gatvėse dešimtys tūkstančių iškėlę ganėtinai prieštaringus plakatus, kurių dalis reikalavo subsidijuoti energetinių išteklių kainas, kai tuo tarpu kiti kvietė kovoti su infliacija. Vokietijoje, kaip ir, tarkime, JAV gatvėse buvo kviečiama palaikyti Irano opoziciją ir paremti tos šalies moteris.

Į protestų maršą įsiliejo ir Lietuva. Tiesa, kalbėta ne apie ateitį. Buvo pasitelktas šiomis dienomis Vakaruose nebemadingas, nors vis dar labai stiprus Rusijoje tradicinių šeimų naratyvas.

Viena detalė, manyčiau, turėjo pradžiuginti ir lietuviškų maršų už šeimą gerbėjus, ir jų oponentus. Lietuviškų tradicijų gynėjais suteikė tribūną Vakarų (eks)gėjams, kurie angliškai kvietė Kristų. Tikras palaipsniui blėstančios globalizacijos triumfas katalikiškoje Katedros aikštėje.

Sunkiai susitaiko su nauja realybe

Kalbant rimčiau, anapus šių mitingų, piketų ir šūkių veriasi vis labiau neapibrėžta tikrovė. Žmonės, kuriems ilgai į galvas buvo kaltas neįmanomas dalykas, kad viskas visada bus taip, kaip vakar, sunkiai susitaiko su nauja realybe. Bet istorija tai įrodė daug kartų – vis tiek anksčiau ar vėliau pokyčiai pralaužia bet kokias užtvaras.

Kol kas sudėtinga pasakyti, kurioje pokyčių stadijoje esame. Sunku net nuspėti, kiek arti lūžio taškas. Intuicija sakytų, kad laukia dar mažiausiai dešimtmetis, kol klimato kaita virs kitokiu klimatu, didžiąją dalį senojo pasaulio gyventojų sudarys senoliai, o dirbtinis intelektas pradės parinkinėti jau ne melodijas „Spotify“ programėlėje, bet įsiterps į rimčiausių visuomenės klausimų sprendimo procesą.

Ateinantys pokyčiai yra globalūs. Tuo pačiu metu nauja tikrovė pasirodo pasaulyje, kuriam vis dar sunku susitaikyti su tuo, kad rimtas bėdas galima įveikti tik vieningomis pastangomis.

Kalbant paprasčiau, ar galime problemas, kurias gimdo klimato kaita, išspręsti išimtinai Europos Sąjungos rėmuose? Atsakymas aiškus: negalime. Pramoninė tarša Kinijoje, kaip ir degantys Sibiro miškai ar iškertamos Amazonės džiunglės yra tiek ten gyvenančių žmonių, kiek ir mūsų problema.

Jausmai nugali proto argumentus

Ilgą laiką vakariečių mąstyme vyravo tikėjimas, kad prekyba pati savaime išsprendžia panašias problemas. Paaiškinimas buvo trivialus – kai žmonės prekiauja, išlošia abi pusės. Neįvertinta liko žmogaus prigimtis, kur jausmai dažnai nugali bet kokius proto argumentus.

Pastaroji tiesa ypatingai akivaizdžiai regima lūžių metais, kai nežinomos ateities baimė labai lengvai virsta spontaniška agresija ar naivoku įsitikinimu, kad geriausia gelbėtis pavieniui.

Ar gali žmonija susitelkti ir bendrai spręsti ją užgriuvusias revoliucines gamtos ir technologijų transformacijas? Nuo to, kaip atsakysime į šį klausimą, iš esmės priklauso būsimo pasaulio kontūrai.

Skaityti straipsnį