MENIU

Ketvirtadienio Pranešimai
Kategorija

572

Sankcijos Rusijai: stabilizacijos kaina

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

20 gegužės, 2022

Sankcijos Rusijai: stabilizacijos kaina  

Pirmosiomis kovo savaitėmis kalbėdama apie vasario pabaigoje Rusijai įvestas sankcijas tarpe kitų dalykų pabrėžiau du momentus. Pirma, sankcijos yra lėtai veikiantis ginklas. Antra, kalbant apie ekonomines sankcijas, jos neišvengiamai paliečia ir tą, kuris tas sankcijas įveda.

Atėjo laikas įvertinti tai, kas įvyko, ir pakalbėti apie tai, kas laukia ateityje tiek putino režimo, tiek sankcijas plečiančių Vakarų. Šiandien — apie Rusiją.

Pirmi trys mėnesiai: Rusija atsilaikė?

Pastarosiomis dienomis pasaulio spaudą užliejo tekstai, kuriuose stebimąsi Rusijos ekonomikos atsparumu precedento neturinčioms sankcijoms nukreiptoms prieš agresorę. Minimas akivaizdus Rusijos vartotojų kainų infliacijos augimo tempų lėtėjimas, stiprėjantis rublis, neišsenkantis finansų už energetinius išteklius srautas, palaikantis Rusijos ekonomiką.

Antradienį kalbėdamas pasitarime apie energetikos sektoriaus plėtrą putinas aiškino, kad „bandydama atsisakyti Rusijos energetinių išteklių, Europa kenkia tik pati sau“.

Pasak jo, „stabilus, patikimas rusiškos naftos teikimas užsienio vartotojams buvo Rusijos lyderystės pasaulinėje energetikos rinkoje užstatas“, tik kad „užsienio valstybių kolegos elgėsi kitaip“ [nesąžiningai], o „vadinamoji Vakarų politinė klasė pradėjo spekuliuoti absoliučiai suprantamu daugelio planetos žmonių susirūpinimu klimatu, klimato kaita.“

Taip esą dėl vidinių politinių problemų buvo pernelyg išaukštintos alternatyvios energetikos galimybės bei sumenkinta tradicinės energetiko  reikšmė. Prabėgom paminėta ir, kaip išsireiškė putinas, „kolektyvinių Vakarų“, kurie dešimtmečiais ignoravo Rusijos interesus ir visaip rėmė nacionalistinius ir neofašistinius Kijevo valdžios elementus, kaltė.

Kokią ekonominę, politinę ir geopolitinę tikrovę galima fiksuoti ir užčiuopti anapus keleto pastarųjų Rusijos ekonominių rodiklių? Pradžioje pažiūrėkime, o kas atsitiko anksčiau, kai Rusijai sankcijos buvo įvestos ir po 2008 metų invazijos į Gruziją, ir po 2014 metų Krymo karo? Praeities pamokos iš dalies leidžia numatyti ir ateitį.

2008 ir 2014 metų pamokos

2008 metų sankcijos buvo ganėtinai švelnios, ir jų poveikis greit išseko. Po 2014 metų intervencijos į Ukrainą ir Krymo prisijungimo pritaikytos gerokai griežtesnės priemonės.

Po keleto mėnesių jas įvedus 2015 metais Rusijoje prasidėjo ekonomikos nuosmukis, kalbant paprasčiau, susitraukė jos bendrasis produktas. Recesija truko porą metų, ir tai buvo ilgiausiais tos šalies ekonomikos nuosmukis nuo dešimtojo dešimtmečio. Vėliau ekonomika atsikūrė, ir keletą metų buvo fiksuotas augimas, kurį lydėjo maža išorinė skola, nedidelis nedarbas, mažėjanti infliacija bei didelis biudžeto perteklius.

Net ir 2020 metais, kai visas pasaulis dėl pandemijos patyrė tikrą ekonominę perturbaciją, Rusijos ekonomika laikėsi santykinai gerai. Tais metais jos BVP susitraukė tik apytikriai 3 proc., ir jau kitais metais fiksuotas aiškus atsigavimas, o BVP augimas pasiekė 4,3 proc. Iki karo pradžios Pasaulio bankas Rusijai 2022 metams prognozavo 2,8 proc. augimą, kurį ateinančiais 2023-iais turėjo lydėti nors ir kuklesnis, bet vis tiek 1,8 proc. prieaugis. Dabar kalbama apie 10 proc. susitraukimą.

Vertinant giliau, nors Rusijos ekonomika iki karo atrodė pakankamai normaliai, vis dėlto 2014 metų sankcijų poveikis buvo ganėtinai stiprus   . Tai rodo vien tas faktas, kad po sankcijų įvedimo 2017-2019 m. augimas vidutiniškai buvo po 2,2 proc. per metus, ir jis nė iš tolo nepriartėjo prie 2000-2008 m. vidurkio, kai ekonomika kasmet išaugdavo vidutiniškai po 7 proc.

Tiesa, būtų netikslu sakyti, kad Rusijos 2014-2016 metų recesiją bei  prastėjančią ūkio būklę lėmė tik sankcijos. Didelį poveikį turėjo naftos kainų kolapsas bei — ir tai, mano galva, svarbiausia — ilgalaikės struktūrinės problemos — pernelyg didelis valstybės reguliavimas, inovacijų stygius, korupcija ir neadekvati teisingumo sistema, dėl kurios ypač kentėjo užsienio investicijos.

Šie fenomenai iš esmės formuoja ūkio struktūrą, jo potencialą bei augimo perspektyvą. Pastarosios sankcijos, o, kaip žinome, dabar Europos Sąjungoje intensyviai deramasi dėl šeštojo paketo, Rusijos ekonomikos veidą keis iš esmės.

Infliaciją lėtina ūkio atsilikimas ir CB

Pradžioje minėjau, kad Rusijos ekonomikos rodikliai gerėja. Infliacijos augimo tempas nukrito nuo 7,6 proc. kovą iki 1,6 proc. balandį, ir šiuo metu metinis vartojimo kainųss indeksas linksta link 17 proc. Manoma, per šiuos metus kainos Rusijoje išaugs apytikriai 20 proc. Tai reiškia, kad neturtingiausi šalies gyventojai, kurie, ypač periferijoje vis dar didele dalimi vartoja tai, ką užsiaugino savo sklypeliuose, kainų augimą pajus, bet ne itin stipriai. Jie kaip skurdo, tai skurs ir toliau.

Beje, didžiųjų gamyklų darbuotojams, kurie, užsienio investuotojams išėjus, dabar arba nedirba arba dirba tik kelias dienas per savaitę, atskiruose regionuose masiškai dalinama žemė daržams įsiveisti. Vyresnės kartos Lietuvos gyventojai dar neblogai prisimena panašias praktikas, kurios ganėtinai logiškos esant vadinamajai deficito ekonomikai, lydinčiai planinę ūkio sistemą.

Vidurinė klasė, ypač didžiuosiuose miestuose — Maskvoje, Peterburge ar Novosibirske, kur atlyginimai vis dar gerokai didesni, pasikeitusią situaciją pajus ne tiek per kainų prieaugį, kiek per iš esmės pasikeitusią šeimos vartojimo struktūrą.

Per pastaruosius 20 metų vis daugiau žmonių sparčiau besivystančiuose centriniuose regionuose įprato naudotis vakarietiškomis technologijoms, pirko mobilius telefonus, planšetes, kokybišką virtuvės įrangą ir vis dažniau gerus vakarietiškų prekių ženklų automobilius. 

Šis sluoksnis kol kas ypatingo vartojimo  pokyčio dar nejaučia, bet jau šių metų pabaigoje kitų metų pradžioje suvoks, kaip pasikeitė jų vartojimo struktūra ir  pasaulis, kuriame jie gyvena.

Vertinant bendrai, tikėtina, kad ateityje infliacijos augimas nebus itin didelis, ypač jeigu Centrinis bankas ir toliau mažins karo pradžioje fiksuotą itin aukštą palūkanų normą. Primenu, vasario pabaigoje Rusijos centrinis bankas bazinę palūkanų normą, kuri tuomet buvo 9,5 proc. iškart padidino iki 20 proc. (Euro bazinė palūkanų norma nulinė). Dabar bazinė palūkanų norma yra 14 proc. ir laukiama jos tolesnio mažinimo birželį.

Rublis jau nekonvertuojama valiuta

Lėtėjantis kainų augimas didina rublio vertės augimą, ir tai, savo ruožtu, pigina importą. Šiuo metu Rusijos rublis  svyruoja tarp 60-70 rublių už dolerį. Palyginimui kovo 7 dieną, kai buvo pasiektas rublio nuvertėjimo dugnas, už 1 dolerį galėjai gauti 150 rublių.

Vis dėlto visa, ką pasakiau aukščiau, tėra tušti faktai. Gerokai įdomiau tai, kokiu būdu rublis atkūrė savo vertę ir kokie ekonominiai procesai slypi anapus tokių svyravimų.

Kaina, kurią Rusija sumokėjo už dabar popieriuje tokį stiprų rublį, yra prarastas valiutos konvertabilumas. Tiesą sakant, Rusijos rublis nebėra laisvai konvertuojama valiuta, tad tikrasis jo kursas nežinomas. Visų valiutų kursai nustatomi per laisvus mainus atviroje valiutų rinkoje, kur rublių praktiškai nebėra, nes jie iš esmės niekam nereikalingi. 

Šiuo metu rublis tėra vidinė Rusijos valiuta, kurios kursą nustato Centrinis bankas savo sprendimu. Jis riboja ir jo vartojimą. Karui prasidėjus nustatyta, kad net 80 proc. savo valiutos, gautos už prekių importą, įmonės privalo konvertuoti į rublius. Rusijos piliečiai, net jeigu turi valiutines sąskaitas, negali jomis laisvai disponuoti: iki metų pabaigos negalima išsiimti daugiau nei 10 tūkst. dolerių per mėnesį.

Šios ir kitos Centrinio banko manipuliacijos, pavyzdžiui, nuo kovo pabaigos iki birželio 30 dienos vykdoma aukso supirkimo už fiksuotą 5000 rublių už gramą kainą, palaiko rublio vertę. Vis dėlto, kintant giluminei Rusijos ekonomikos struktūrai, — o tai neišvengiamai įvyks per kelis ateinančius metus, rublio ateitis yra mažų mažiausiai neaiški.

Drastiškai auga karinės išlaidos

Abejojama ir Rusijos gebėjimu dengti savo skolas. Kol kas jai sėkmingai pavyko savo kreditoriams sumokėti 650 mln. dolerių iki numatytos gegužės 4 dienos, vis dėlto finansų rinkų analitikai mano, kad Rusijos defoltas (kitaip sakant, negebėjimas laiku padengti prisiimtų įsipareigojimų) per kitus porą metų labai tikėtinas.

Iki karo Rusija suformavo ganėtinai solidų vadinamąjį gyvenimo kokybės fondą, kuriame sukauptomis lėšomis gali padengti apytikriai 90 proc. savo metinių biudžeto išlaidų, net jeigu neturėtų jokių pajamų. Kiek tvarus toks srautas, pasakyti sunku. 

Balandžio mėnesį biudžeto išlaidos „gynybai“ išaugo 2,5 karto iki 630 mlrd. rublių. Palyginimui visos metinės išmokos vaikams nuo 8 iki 17 metų sudaro 450 mlrd. rublių, išlaidos švietimui — 881 mlrd. rublių, medicinai — 855 mlrd. rublių. Taigi karui per mėnesį putinas gali skirti beveik tiek pat, kiek visos Rusijos mokykloms per metus. Neatsitikinai juokaujama, kad tai ne putinas mažiau kariaus, tai vaikai mažiau valgys.

Rusijos pajamų srautą palaiko ir vis dar tekanti pinigų, kurias ji gauna už energetinius išteklius, upė. Jai nukirsti reikės laiko ir politinių pastangų.

Tikėtina, dabar jums jau kyla klausimas, o tai ar paveiks Rusijos ekonomiką sankcijos, kurios jau dabar į neregėtas aukštumas nusviedė benzino kainas JAV ar kasdien brangina prekes europiečiams? Nuraminsiu: atpildo valanda ateis.

Visa tai, ką minėjau iki dabar ir apie ką energingai diskutuoja viso pasaulio finansų analitikai, tėra kalba apie finansų ir pinigų rinkas. Vis dėlto tikroji ekonomika formuojasi vadinamajame realiajame sektoriuje — prekių ir paslaugų rinkose. 

Kaip konkrečiai keisis Rusijos ekonomikos struktūra ir jos žmonių gyvenimas, kitą penktadienį. Ir tai bus gerokai liūdnesnis pasakojimas.

Skaityti straipsnį

1136

Veidrodis, kuris nepatiko: anapus vienos bylos

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

13 gegužės, 2022

Veidrodis, kuris nepatiko: anapus vienos bylos

Istorija, kurią šiandien papasakosiu, prasidėjo prieš metus, tuomet, kai mažutė Lietuvos gyventojų dalis kilo UŽ smurtą prieš moteris, UŽ panieką LGBT žmonėms, UŽ neapykantą laisvuose rinkimuose išrinktai šalies valdžiai.

Atrodo, nieko ypatinga. Susirinko prastokų dainininkų. Į kovas kvietė vulgarių anekdotų meistras. Mokesčius vogęs žmogus aiškino apie teisę. Pavargęs smuikininkas griežė už tradicinę šeimą, tik nepaaiškino, kuri iš jo šeimų yra ta tradicinė — ar pirmoji, kurioje pametė žmoną su sūneliu, ar antroji, kuri jau galbūt graži ir teisinga?

Rytų barbarus kviečiant

Dabar nedidelis, iš pirmo žvilgsnio lyg ir šalutinis geografinis ir istorinis ginčas apie tai, kur gyvename mes, lietuviai. Vis dėlto būtent atsakyme, kur — Vakarų ar Rytų civilizacijoje gyvename mes, lietuviai, slypi atsakymas apie mūsų ateitį. Ir būtent atsakymas parodo, kuri — europinė ar rusiškoji tradicija ėda mūsų smegenis.

Jokios civilizacinės prasmės neturinčią geografinę perspektyvą puikiai demistifikavo profesorius Alfredas Bumblauskas, piktokai paklausęs, o koks skirtumas, kur prieš 50 mln. metų susidūrė kažkokios plutos[i].

„Prie ko čia tos plutos?“, — klausė Lietuvos profesorius. Ir uždavė klausimą, kuris jau ne vieną šimtmetį jaudino daugybę pasaulio mąstytojų, paminėsiu tik Samuelį Huntingtoną[ii] ir Rémi Brague‘ą.

Esminis klausimas, kur eina civilizacinė Europos riba ir ar jai galime priskirti bizantiškos didybės kupiną autoritarinę Rusijos imperiją. Ukrainos karas, manau, galutinai parodė, kad Rusija nėra Europa. Tai šalis, kuri neigia vieną esminių Europos giluminių vertybių — žmogaus autonomiją.

Gyvena paribyje

Lietuva gyvena paribyje tarp liberalių Vakarų ir vis labiau totalitarinių Rytų. Tad visai neatsitikinai kasdien matome žmones, kurie, skelbdamiesi esą tikroji lietuvių tauta, kalba slavų — žmogžudžio Putino ir jo tarno patriarcho Kirilo — žodžiais.

Didelė dalis tų žmonių yra žiauriai prastai išsilavinę, tad net nesuvokia, kad pila vandenį ant Rusijos malūno. Šaukdami apie kažkokias tradicines vertybes, jie akcentuoja tik galią, prievartą, nelaisvę.

Klasikinis tokio rytietiško, net jeigu nesuvokto, mąstymo žmonių pavyzdys — visokie maršų veikėjai, bebalsės vaidilutės, antros Lietuvos nidos ir agresyvūs fašistuojantys žydšaudžių gynėjai.

Šiandien kalbu labai piktai. Jei mokėčiau, kalbėčiau dar pikčiau. Jeigu ne vasario 24 diena, vargu ar būčiau net užsiminusi apie vieno neįtikimai neprofesionalaus advokatėlio man suorganizuotą bylą.

Absurdiški kaltinimai

Per beveik 35 rašymo ir viešo kalbėjimo metus labai gerai supratau, kad visokie maršų ir kartuvių statymo specai nesugeba suvokti civilizuotos retorikos, neatpažįsta sarkazmo, galai žino kodėl jaučiasi tauta, nors nė per vienus rinkimus nesugeba net tiek balsų surinkti, kaip aš viena, ar bent tiek, kad į Seimą pateiktų.

Ilgainiui pradėjau kalbėti kiek įmanoma aiškiau ir jiems suprantamiau. Pradėjau kalbėti taip vienprasmiai, kad net visos tos politinės atplaišos suvoktų, kaip nuoširdžiai aš jų negerbiu.

Mano pernai birželio 11 dieną feisbuke paskelbtas, o vėliau daugybės leidinių išplatintas įrašas pasakojo apie mano kovą su tais žmonėmis, kurie niekina kitus ir stato kartuves jiems nepatinkantiems.

Komentaruose ir mano tiklaraštyje galite rasti visą bylos medžiagą — ieškinį, mano atsakymą bei teismo nutartį. Manau, kad bent jau profesionaliems teisininkams medžiaga gali būti įdomi jau vien dėl absurdiškų kaltinimų ir sveiku protu nesuvokiamų argumentų.

Labai trumpai bylos esmė. Ieškovai, kurių advokatėlis pareiškė, kad mano įrašas „nepadarytų gėdos net kaip reikiant pagiringam kolūkio mechanizatoriui“, pareikalavo panaikinti vieną mano įrašo pastraipą. Cituoju įsiūtį sukėlusią mintį.

Visi tie tradicinių šeimų gynėjai man (tikiuosi ir visiems mano draugams) atgrasūs ir savo dvejetukininkų knygos nemačiusių mentalitetu, savo aistra pinigams, vogimui, melui, korupcijai, be kurios jie savo gyvenimo nemato (…)  Tie tradicinių šeimų gynėjai (įskaitant juos remiančius kardinolus, vyskupus, kunigus ir zakrastijonus) yra primityvūs ir gašlūs — visa ta jų tradicija tėra labai mažo protelio žmogaus mėgavimasis bent svajonėse apie seksą (…)Kai užaugi tarp alkoholikų, nematei knygų ir mokykloje net prieveiksmio be klaidos parašyti neišmokai, tai taip ir gaunasi.“

Žiaurus tekstas? Kaip žiūrėsi. Kadangi neturiu jokio suopračio apie mechanizatorių retoriką, tai negaliu nei paneigti, nei patvirtinti, ar man pasisekė ją išlaikyti. O už turinį atsakau pilnai ir galiu tik pasikartoti.

Koją kiša savivertės bėdos

Nepatinka, kaip kalbu? Tai ne mano bėdos. Tai problemos tų, kurie šiuose žodžiuose įžvelgia save. Va jų vietoje tikrai susimąstyčiau, kodėl jie save regi būtent taip. 

Beje, komiškas faktas. Teismo metu atsakydamas į teisėjos klausimą, o kas rodo, kad aš įraše dėstoma apie ieškovus, advokatėlis kartojo visus mano tekste paminėtus epitetus. Kadangi, tikėtina, jis tuos ieškovus matė, tai jam geriau žinoti.

Priešingai, aš tų žmonių nepažįstu. Šiokį tokį supratimą turiu tik apie vieną buvusį studentą, Žirmūnuose per 2016 metų Seimo rinkimus man žiauriai pralaimėjusį politinį konkurentą ir ilgametį Ramūno Karbauskio klapčiuką.

Mano nuomonė apie tą žmogų yra prasta. Jis man tiesiog neįdomus. Kodėl jis šiuose pasažuose išvydo save, man nežinoma. Gal taip save regi veidrodyje?

Kai mano oponentai mane vadina sena pikta boba, pydaro motina, aš matau simpatišką linksmą pensininkę, kuri drąsiai kalba tai, ką mato ir supranta.

Matau dviejų sūnų mamą ir protingo anūko močiutę. Aš matau sąžiningą žmogų, ilgus 40 metų diena dienon padėjusį raštingajai tautos daliai suvokti tuos ar kitus politinius ir ekonominius procesus. Matau žmogų, kuris jau senas, bet man labai patinka.

Vakarų civilizacijos priešai

Mano akyse kiekvienas, kuris lankosi maršuose, kuriuose žeminama Lietuva, jos politikai, vakarietiškos vertybės — teisės viršenybė, moterų lygybė, LGBT žmonių teisės yra vertas paniekos.

Mano nuomone, tokie žmonės yra Vakarų civilizacijos ir Lietuvos, kurioje noriu gyventi, priešai. Neneigiu tų žmonių teisės apie mane galvoti, ką tik jie nori. Sutinku, kad SAVO paskyrose jie apie mane rašytų bet kokius kliedesius. Gerbiu jų teisę į laisvą žodį, tad tikrai į teismus neisiu. Man tie žmonės neįdomūs, ir aš jų tekstų neskaitau.

Ieškinyje esu gąsdinama, kad kažkokiu mistiniu būdu sakydama, ką galvoju, pažeidžiu Valstybės politikų elgesio kodekso reikalavimus, o taip pat padidintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus.

Lietuvos Valstybės politikų elgesio kodeksas man nėra nei svarbus, nei įdomus. Esu politikė, mano darbas paremtas etikos, o ne etiketo normomis.

Maldeikienė — ne savivaldybė

Priešingai, tvirtai tikiu, kad man, kaip POLITIKEI, taikomi padidinti atsakingumo reikalavimai reiškia ypatingai aiškų ir tiesų kalbėjimą. Tarkime, nesutinku smurto prieš moteris vadinti pagarba tradicinėms vertybėms. Kaip ir nesutinku kvailysčių, kurias prirašė advokatėlis, vadinti teisingumo siekiu.

Jūs tik pagalvokit, koks turi būti neprofesionalus ieškovų atstovas, kad ieškinį grįstų tuo, kad rašydama, ką galvoju, aš esą kažkokiu mistiniu būdu pažeidžiu anų konstitucinę teisę į susirinkimų laisvę.

Kur ir ko mokėsi advokatėlis, jeigu net nežino, kad mano Europos Parlamento narės mandatas (kitaip sakant, man rinkėjų suteikti įgaliojimai) niekaip nėra susiję su teisę leisti ar drausti susirinkimus? 

Mitinguokit, dėl Dievo, nors kasdien. Kuo daugiau kalbat ir rašot, tuo daugiau turiu argumentų, kad esu teisi.

Pačiam advokatėliui dar pasakysiu, kad aukštasis išsilavinimas, priešingai nei dėstote ieškinyje, nerodo, kad žmogui nebūdingas „dvejetukininkų knygos nemačiusių mentalitetas.

Knygą matęs ir teksto mintį įveikiantis teisininkas gebėtų suprasti, kad ne Maldeikienė, o miesto savivaldybė suteikia leidimus rinktis ir mitinguoti. Ne visiems tai duota.

Negaliu atsiprašyti

Kita vertus, advokatėlis ieškinyje rauda, kokia svarbi ta „piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje“. Telieka paklausyti, o ta teisė galioja tik ieškovams, ar ir man?

Nevarginsiu jūsų daugybe kitų panašus lygio kliedesių, kurių kupinas ieškinys — galite perskaityti patys. Tiesą sakant, net vertinti gėda — nei logikos, nei įstatymų išmanymo.

Ieškovai reikalavo, kad teismas įpareigotų atsakovę Aušrą Maldeikienę, per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo šioje civ. byloje įsiteisėjimo dienos, savo socialinio tinklo feisbuko paskyroje paneigti aukščiau cituotą įrašą.

Teismas visus ieškovų reikalavimus atmetė ir priteisė padengti 6254,64 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Kovoju žodžiais ir mintimi

O dabar jau aš skelbiu savo verdiktą. Aš, Aušra Maldeikienė, negaliu atsiprašyti visų ar kokių konkrečių „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalyvių už savo 2021-06-11 socialinio tinklo feisbuko paskyroje išsakytus teiginius. Pareiškiu, kad tokias mintis išsakiau rimtai, vertinusi ir svarsčiusi ne vienus metus. Mano pasisakymas buvo apgalvotas ir aiškiai nukreiptas prieš grupę žmonių, kuri suvokdama ar nesuvokdama, ką daro, bando naikinti mano valstybės ateitį. Parašiau matydama ir vertindama žmones, kurie stovi ano judėjimo priešakyje — tarp jų teistus už korupciją žmones“.

Kartoju: mąstantis, gebantis ne tik skaityti, bet ir suvokti, ką skaito, žmogus; žmogus gebantis matyti ne tik save ir savo ambicijas, bet ir kitus žmones; žmogus gebantis būti dėkingas, niekada neis į jokius maršus, kuriuos organizuoja visokios respublikos, orlauskai, furmanavičiai ir panašiai.

Palikau darbą Universitete ir mokykloje todėl, kad kovočiau PRIEŠ tokias tautos atplaišas ir tokias mintis. Tai nuosekliai dėsčiau visuose savo rinkimų programose ir visuose susitikimuose su potencialiais rinkėjais.

Tai kiekvieną kartą pabrėždavau būdama Seimo nare. Už tai balsuoju ir agituoju dabar jau Europos Parlamente.

Europinės vertybės — teisės viršenybė, pagarba moterims ar LBGT bendruomenei — man yra išskirtinai svarbios. Būtent tai mus ir skiria nuo barbariškų Putino Rytų.

Kaip Vakarų civilizacijos žmogus, kartuvių nestatau, specoperacijų „nuteisk oponentą“ neorganizuoju. Kovoju žodžiais ir mintimi. Man sekasi puikiai, ir byla, kuria nesėkmingai bandyta mane užčiaupti, tai tik patvirtina.

Su Vilniaus Apylinkės Teismo sprendimu susipažinti galite čia.


[i] Puiki prof. Alfredo Bumbliausko paskaita, kurią labai siūlau pažiūrėti tiems, kurie turi smegenų. https://www.youtube.com/watch?v=K2pGNvCg93Q&list=WL&index=2

[ii] https://www.knygos.lt/lt/knygos/civilizaciju-susidurimas-ir-pasaulio-pertvarka/; Ekscentriškoji Europos tapatybė

Skaityti straipsnį

518

„Grėsmių“ grėsmės

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

6 gegužės, 2022

Nežinau, kiek žmonių skaito kasmet platinamus vadinamuosius „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimus“. Manau, nedaug. Nežinau, ar juos skaito Seimo nariai. Jei ir skaito, tai tik keletas. Ar juos skaito šalies vadovai? Abejoju. Kiek analitikų vertina tų tekstų kokybę? Neteko matyti nė vienos analizės, nors ieškojau.

Gal ir gerai, kad visi šie žmonės negaišta laiko, kita vertus, kuo baigiasi mirusios žvalgybos tinginystė, kasdien regime savo ekranuose.

Kiekvieną pavasarį jau septinti metai iš eilės Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis Operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM paruošia 500 egzempliorių  brošiūrą. Tai  apytikriai 75 psl. vizuali mišrainė: daug nuotraukų, schemų, kai kurios gan sudėtingos ir joms suprasti privalu turėti specialių žinių. Kalbos stilius kinta nuo buitinio iki paremto profesiniu žargonu. Net porą kartų paminėta, kad tekste naudojamasi vertinimo tikimybių  ir laiko perspektyvų reikšmių skale. Tokie vertinimai tikrai būtų naudingi, bet dokumente jie taip  gudriai užmaskuojami įvairiose netikėtose vietose, kartais tiesiog  pastraipų viduryje, kad norint aptikti reikia gerai padirbėti.   

Be abejo, šio kūrinio pradžioje į Lietuvą žvelgia minėtų institucijų vadai — sovietinės tradicijos gajos. Beje, jei nesate matę, galite sužinoti ir kaip atrodo Putinas, Bortnikovas, Lavrovas ir kiti panašūs veikėjai. Nežinojote, kad jie yra grėsmė Lietuvai? Na tai dabar žinosite. Nors gal grėsmės jų amžius, kuris irgi paslaugiai pateiktas.

Koks dokumento tikslas?

Beveik keturis mėnesius rengtas vos per 100 tūkst. ženklų (tai labai nedaug!) opusas savo turiniu yra išskirtinai lėkštas. Neilgame tekste nepersidirbusio ir gerai pasty/copy žanrą įvaldžiusio pirmakursio stiliumi Lietuvos žvalgybininkai porina, ką sugebėjo pamatyti per praėjusius metus.

Lietuvos žvalgybos raštininkai sakosi kalbą aptakiai, nes negali viešinti įslaptintos informacijos ar jautrių detalių. Matyt, turime suprasti, kad jie neketina tenkinti mūsų tuščio smalsumo. Tiesa, kodėl jiems atrodo, kad iš jų tikimąsi detektyvo, o ne logiško teksto, kur aiškiai galime įžvelgti tendencijas, grėsmes bei aiškų vertinimą, kiek tikėtina ta ar kita grėsmė,  taip ir nesupratau.

Įvadiniame žodyje autoriai teigia norintys, kad  Lietuvos gyventojai žinotų apie tai, kad juos gali verbuoti, pasinaudoti jų žiniomis, ryšiais, manipuliuoti ar kiršinti. Jie informuoja, kad priešai „įsilaužinėja į jų kompiuterius, siekia klaidinti ir skaldyti visuomenę skleisdami dezinformaciją“. 

Nemanau, kad Lietuvoje gyvena nors vienas vyresnis nei 16 metų žmogus, kuris to nežinotų. Ir todėl niekaip nesuprantu, kad pats tokio žinojimo faktas, „praplės mūsų visuomenės akiratį, padės kritiškai suvokti ir vertinti tikrovę, sustiprins kiekvieno asmens ir valstybės atsparumą“. Jeigu jums sunku patikėti, kad Lietuvos žvalgybininkai aptinka tamprią priklausomybę tarp žinojimo, kad gali būti verbuojamas, ir visuomenės gebėjimo kritiškai vertinti tikrovę, jau nekalbant apie asmens atsparumą (kam konkrečiai?), paskaitykite patys. Dokumentas viešas.

Jeigu norite patys įvertinti viso teksto kokybę taip pat paskaitykite analogišką kasmet viešai skelbiamą „Metinę grėsmių vertinimo strategiją“, kurią rengia JAV žvalgybininkų bendruomenė. Argumentų, kodėl negalima lyginti JAV ir Lietuvos gebėjimus šiose srityse, nepriimu. Jei manysime, kad mūsų atitinkamo rango pareigūnai yra taip intelektualiai atsilikę nuo JAV kolegų, tai turėsime sutikti, kad ir modernios ginkluotės mums patikėti negalima.

Pirmas skirtumas, kuris iš karto krenta į akis, yra skirtingas suvokimas, kam skirtas dokumentas ir netiesiogiai, ką reiškia pati grėsmių samprata.  

JAV žvalgybinės institucijos informuoja įstatymų leidėjus, karius ir teisėtvarkininkus („policymakers, warfighters, domestic law inforcement personnel“) apie grėsmes, su kuriomis šalis gali susidurti einamaisiais metais.

2022 metų vasarį, remdamiesi savo duomenimis, sukauptais iki sausio, jie apibrėžia, su kokiais rimčiausiais iššūkiais šiemet valstybė gali susidurti (1) geopolitinėje erdvėje (išskiriama Kinija, Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja); (2) infekcinių ligų, biologinio ginklo ar kitų masinį pavojų visuomenės sveikatai keliančių veiksnių lauke; (3) klimato kaitos srityje; (4) technologinėje, tarptautinio organizuoto nusikalstamumo, migracijos ir terorizmo sferoje; ir (5) prognozuoja, kokie pasauliniai konfliktai gali labiau destabilizuoti padėtį.

Tekste nėra nė vienos nuotraukos ir spalvotų schemų. Jo autoriai gerbia savo skaitytojus, nelaiko jų naiviais vaikais, tad nepasakoja apie verbavimus. Tekstas labai aiškiai ir logiškai struktūrizuotas. Esminės tezės paryškintos. Parašytas profesionalia kalba, bet neperkrautas jokia profesine leksika, kurios suvokimui jau reikėtų specialių žinių. Nepamatysite ir viršininkų veidų.

Kodėl akcentuoju tokius, atrodytų, tik formos dalykus? Atsakymas paprastas —  lietuviškas dokumentas, priešingai nei teigia jo autoriai, neturi adresato. Visuomenei, kurios kritinį mąstymą jis esą pašauktas formuoti, tai pernelyg profesionalu. Profesionalams — užsienio politikos formuotojams, teisininkams ar kariams — pernelyg banalu. Pamestas adresatas galiausiai reiškia ir išskirtinai lėkštą menkos prognozuojamos vertės turinį. 

Ar tikrai dešimtmečius skaičiuojančios tendencijos naujos? 

Perskaičius dokumentą kelis kartus vis aiškiau supranti, kad jo paskirtis yra visiškai formali,  tokia optinė —  lyg ir kažkas matosi, bet iš tiesų nieko nėra. Jei jau reikalauja Žvalgybos įstatymo 26 straipsnis kasmet skelbti veiklos ataskaitas ir grėsmių vertinimus, tai ir sukurpiamas tas tekstas pagal principą, kad sudėsim čia, ką turim, gi vis tiek niekas neskaitys, nevertins ir juo remdamiesi sprendimų nepriiminės. Ir ar galėtų priiminėti?

Paanalizuokime šio vertinimo skyrelį apie Kiniją. Kalbant bendrai, apie Kiniją prirašyta banalybių, kurias be vargo galime rasti kiekvieno didesnio portalo atitinkamose skiltyse.

Didžioji informacijos dalis neaktuali ar net pasenusi. Tarkime, konstatuojama, kad „Kinija keičia savo strateginę laikyseną imdamasi vykdyti agresyvią užsienio politiką, asimetrinę ir nesąžiningą ekonominę veiklą, informacines ir dezinformacijos kampanijas“ ir t.t., ir t.t. 

Kinija savo strateginius tikslus vykdo jau labai daug metų, tad kas čia naujo? Pavyzdžiui, keli konkretūs ankstesnė laikotarpio pavyzdžiai susiję su Lietuva.

Lietuvos žvalgybininkams tylint (nematė grėsmės?) buvęs Lietuvos finansų ministras prieš keletą metų paskelbė, kad Lietuva taps Kinijos aukštųjų technologijų centru, iš kurio kinų investicijos esą sklis po visą Europos Sąjungą. Sprendimas buvo padarytas jo net nesvarsčius nei Seimo Užsienio reikalų komitete, nei Europos reikalų komitete, taigi iš esmės pažeidžiant tiek šalies įstatymus, tiek kai kuriuos tarptautinius įsipareigojimus. Priimtas aiškiai oponuojant Lietuvos strateginiam saugumo partneriui JAV.

Kinijos komunistų partijos finansuojamas ir jos ideologiją platinantis Konfucijaus institutas be jokio vargo prisiglaudė Vilniaus universitete, kurio tuometinis rektorius, o dabar Seimo narys, tai grindė finansiniais ir tautų draugystės aspektais.  Studentai liudijo, kad kai kurie kinų kalbos dėstytojai atvirai aukštino Mao ir Kinijos komunistų partijos politiką. Atskiri Lietuvos veikėjai, tarkime, Linas Eriksonas, Kinijos komunistų partijos finansuojamuose Vengrijoje spausdinamuose leidiniuose atvirai tyčiojosi iš Lietuvos politikų, kurie drįsta abejoti Kinijos investicijų nauda ir kalba apie anos autoritarinės, o dabar jau totalitarinės, valstybės grėsmę Lietuvos nacionaliniams interesams.

Jeigu jau dokumentas pašauktas paryškinti NAUJAI susiformavusias grėsmes, tai tikrai privalu matyti ir informuoti visuomenę apie tai, kad Kinija, netekusi  įtakos, kurią buvo sugebėjusi susikurti valdant ankstesnei vyriausybei, nuo pernai metų atvirai vykdo labai grėsmingą Lietuvos užsienio politikos ir atskirų politikų diskreditavimo kampaniją.

Kinijos formuojamas naratyvas itin plačiai atkartojamas socialinėje žiniasklaidoje ir net viešame politiniame diskurse. Kita vertus, nereikia būti kažkokiu ypatingu sekliu, tiesiog skaityti ir analizuoti, kad matytum, jog žmonės, kurie anksčiau palaikė Rusijos ar Baltarusijos politiką, dabar, kai išaugo visuomenės atsparumas Rusijos propagandai, persijungė prie Kinijos argumentų platinimo. Apie šitas dezinformavimo kampanijas, manytina, privalu žinoti visuomenei, ir tai tendencija, kuri galutinai susiformavo būtent 2021 metais.

„Grėsmėse“ apie tokias tendencijas nekalbama. Kodėl? Nematoma grėsmės? Kai kurių politikų ir verslininkų atviri demaršai Kinijos naudai nurašomi jų ribotumui ir nesigaudymui ar politinėms kovoms? Ar ne  žvalgybininkų pareiga įspėti, kaip atitinkamos JAV institucijos  savo politikos formuotojus jau eilė metų įspėja, ir dėl minkštosios Kinijos politinės įtakos per Konfucijaus institutus, ir dėl dezinformacijos kampanijų, kartais nutaikytų tiesiogiai į atskirus politikus? 

Kartojant dalykus, kurie jau seniai akivaizdūs kiekvienam, kuris nors šiek tiek domisi Kinijos politika ir jos veikimo metodais tarptautinėje arenoje, naujausių tendencijų dokumente nėra.

Nerasite nė žodžio apie Lietuvai realią grėsmę keliančią Kinijos „draugystę“ su Putinu. Minimi bendri kariniai mokymai vyksta jau seniai, tačiau pastaraisiais metais santykiai tvirtėja ir plinta į kitas sritis. Apie tai plačiai kalba Vakarų analitikai, kurie būtent čia įžvelgia didelę geopolitinę grėsmę Vakarų demokratijoms, ir tai reiškia mums.

Ir argi tikrai neprivalu būtų bent paminėti apie nors ir nelabai naują, bet pastaruoju metu vis aktyviau propaguojamą ekonominę programą, kuria planuojama perpaišyti tiekimo grandines? Ar turi įtaką Lietuvai kinų susitarimai su Saliamono salomis, dėl kurių visi Vakarai stovi ant ausų? Apie technologijas šiek tiek yra, bet ar tikrai neverta kalbėti apie tai, kokią grėsmę kelia Kinijos siekis diktuoti standartus ir kokios būtų galimos to pasekmės.

Tarkime, neseniai įvyko skandalas dėl kiniškų DJI dronų Ukrainoje, nes vos ukrainiečiai juos panaudodavo, į juos veikiai atlėkdavo rusų raketa, kadangi, sakoma, rusams jų lokacijos duomenys buvo perduodami per dronų įrangą.

Mėnulio tyrinėjimai irgi grėsmė Lietuvai?

Nutylint šias ir kitas realias naujai ryškėjančias grėsmes, daug dėmesio skiriama dalykams, kurie  vargu ar laikytini grėsme, bent jau be specialių paaiškinimų.

Tarkime, teigiama, kad Kinija siekia keisti tarptautines institucijas. Na ir kas? Gal jas tikrai reikia keisti, gal jos tikrai nebeatitinka šių dienų poreikių? Kad reikia transformuoti, tarkim, Pasaulinę prekybos organizaciją, kalbama seniai. Ukrainos prezidentas apskritai neseniai pasiūlė Saugumo tarybai pasileisti, jei nesugeba užtikrinti saugumo, ir visi jam plojo. Gudrieji visuomenės kritinio mąstymo ugdytojai tiesiog pamiršta paminėti, kokie konkrečiai Kinijos pageidaujami  pokyčiai ir kodėl pateko į grėsmių sąrašą.  

Nejauku skaityti, kai sakoma, kad Xi, tikėtina, sieks trečios kadencijos. Tai ne tikėtina, tai  garantuota, nes dar 2018 metų Konstitucijos pakeitimais buvo pašalinti kadencijų apribojimai.  Bet — o kokia čia konkrečiai grėsmė Lietuvai? Jau apsamanojo žinios, kaip Xi koncentruoja valdžią savo rankose, ypač visą karinę valdžią, ir nori net Mao savo galia peržengti.

Komiška skaityti, kad kinai ir rusai bendradarbiaus tyrinėjant mėnulį. Kur čia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui? Jei tokios grėsmės esama, tai tikri būtų įdomu sužinoti, kokia konkrečiai ta grėsmė  ir gauti jos vertinimo tikimybę laiko skalėje, kaip žadėta.

Kokią grėsmę Lietuvai kelia agresyvi Kinijos retorika? Tai gal ir nemalonu, bet vargu, ar tai grėsmė, juolab kad ji pačiai Kinijai labiau kenkia nei mums. Prisiminę retoriką, apie tikrą grėsmę keliančią dezinformaciją teksto autoriai pamiršo.

Bendrai vertinant, visas skyrelis apie Kiniją yra ne apie grėsmes, o tiesiog paviršutiniška Kinijos politikos apžvalga – informacijos ir gerokai rimtesnės net Vikipedijoje daugiau.

Kiti dokumento skyreliai labai panašios vertės.  Na o ypatingai teksto vertę menkina tai, kad priešingai įprastai analogiškų dokumentų Vakaruose praktikai, nesugebėta pateikti jokių rekomendacijų politikos formuotojams. Nors gal ir nieko nuostabaus. Tikslas gi anonsuotas kitas — mokyti  visuomenę mąstyti kritiškai, o ne padėti, kaip reikalautų Žvalgybos įstatymo logika, visuomenei vertinti grėsmes.

 Tiesa, lieka neaišku, ar kritinis mąstymas lavėti turėtų rimtai priimant informaciją ataskaitoje, ar pati ataskaita yra provokacija kritiškai mąstantiems sunerimti dėl žvalgybininkų požiūrio į Lietuvos saugumą.

Skaityti straipsnį

399

Dirbtinis intelektas

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

29 balandžio, 2022

Pavojai dirbtinio intelekto šešėliuose

Puikiai suprantu, jog kasdien galvojate apie karą. Jo baisumus, grėsmes, galimus scenarijus. Tikitės, kad Ukraina greit įveiks priešą. Svarstote, ar pakankamos sankcijos Rusijai, ir diskutuojate, kas lėmė, kad didelė tauta prarado protą ir garbę. Tai sekina.

Ir nors tikrai labai svarbu, kiek galima padėti kovojančiai Ukrainai, negalime mesti ir kitų savo darbų. Tad šįkart jūsų mintis bandysiu pasukti šiek tiek kita linkme.

Pasibeldė į kiekvienus namus

Kitą savaitę Strasbūre Europos parlamentas balsuos dėl ilgalaikio dirbtinio intelekto vystymo gairių. Daugiau kaip pusantrų metų veikęs specialus Europos Parlamento komitetas dirbtinio intelekto skaitmeniniame amžiuje klausimais pateikė pranešimą, kuriame plėtojamos dabartinės teisėkūros iniciatyvos ir numatomas tolesnių veiksmų šioje srityje planas.

Esu tikra, kad daugelis jūsų, ypač tie, kurie daugiau naudojatės socialiniais tinklais, girdėjote apie dirbtinį intelektą ir matėte populiarią anglišką dviejų raidžių AI santrauką. Jeigu mėgstate žiūrėti Netfliksą ar klausote Spotify, irgi kasdien susiduriate su dirbtiniu intelektu, – būtent jis pagal jūsų pasirinkimus siūlo jums naujus filmus ar parenką mėgstamą muziką.

Vertinant labai bendrai, dirbtinis intelektas pasirodo kaip mašinos gebėjimas demonstruoti galimybes, kurios pasiekiamos tik žmogui. Dirbtinis intelektas leidžia techninėms sistemoms suvokti savo aplinką, susitvarkyti su tuo, ką suvokia, ir išspręsti problemas siekiant konkretaus tikslo.

Kadangi kompiuterių pajėgumo ir jų kainos santykis pastaraisiais metais nuolat gerėjo, dirbtinis intelektas palaipsniui pasibeldė į kiekvienus namus, kurie tik pajėgūs įsigyti modernesnį kompiuterį.

Dirbtinio intelekto galimybės toli gražu neišsemtos, bet jo inspiruota skaitmeninė revoliucija jau kuria nemažai problemų.

Skaitmeninės revoliucijos smegenys

Vertinat retrospektyviai, dirbtinis intelektas kartu su savo palydovais – didžiaisiais duomenimis, robotika, 3D spausdintuvais ir kitomis modernybėmis – atvėrė duris ketvirtajai pramonės revoliucijai.

Jei pirmieji atradimai suteikė žmonėms galimybes keliauti vis greičiau, susisiekti per didelius atstumus ar sukurti milžiniškus megapolius, kurie nemiega nei dieną, nei naktį, tai šis pastarasis pramonės pertvarkos etapas toliau keičia visuomenės ir žmogaus santykius.

Kur mes dažniausiai naudojamės dirbtinio intelekto paslaugomis, net jeigu to neatpažįstame?

Pasiremdamas ankstesnėmis jūsų paieškomis, pirkimais ar kitokiu elgesiu internete dirbtinis intelektas padeda rinktis ir kuria dideles globalias rinkas.

Paieškos sistemos mokosi iš daugybės naudotojų pateiktų duomenų, kad pateiktų pritaikytus paieškos rezultatus. Mūsų išmanieji telefonai naudoja dirbtinį intelektą, kad pateiktų kuo tinkamesnį ir labiau pritaikytą produktą.

Padėjo kovoti su kovido pandemija

Virtualūs asistentai, atsakinėjantys į klausimus, teikiantys rekomendacijas irgi tapo kasdienybės dalimi. Čia galime paminėti ir vertimo programinę įrangą, kuri tobulėja irgi pasiremdama dirbtiniu intelektu. Dirbtinio intelekto sistemos gali padėti atpažinti kibernetines atakas ir kitas kibernetines grėsmes.

Beje, dirbtinis intelektas padėjo mums kovoti ir su kovido pandemija, nes jis puikiai tarnavo terminio vaizdo įrangose oro uostuose ir kitur. Medicinoje jis gali padėti atpažinti infekciją iš kompiuterinės tomografijos plaučių tyrimų.

Analizuodamos socialinės žiniasklaidos duomenis, ieškodamos sensacingų ar bauginančių žodžių ir nustatydamos, kurie internetiniai šaltiniai laikomi autoritetingais, kai kurios dirbtinį intelektą naudojančios programos gali aptikti netikras naujienas ir nustatyti klaidingą informaciją.

Dirbtinis intelektas keičia sveikatos paslaugų teikimo protokolus. Jis padeda pramonei ir ūkininkams. Galima tęsti ir tęsti, bet… kaip visada anapus gerų dalykų būtina matyti ir tykančius pavojus.

Dirbtinio intelekto pavojai

Visi girdėjome apie dirbtinio intelekto grėsmę pagrindinėms teisėms ir demokratijai. Jo dizainas ir duomenys gali būti šališki, tad ir gauti rezultatai nebūtinai patikimi.

Be to, naudojant skaičius, vaizduojančius socialinę tikrovę, dirbtinis intelektas gali atrodyti faktinis ir tikslus, net jei taip ir nėra. Jei nebus padaryta tinkamai, samdant ar atleidžiant darbuotojus, teikiant paskolas ar netgi arešto orderiuose dirbtinis intelektas gali priimti sprendimus, grįstus etniškumu, lytimi ar amžiumi.

Tad ir dirbtinio intelekto reglamentavimas, kurį palaipsniui diegia ir Europos Sąjunga, visų pirma yra mėginimas apsaugoti žmones nuo to, kas yra nematoma, neapčiuopiama ir daugeliui net nesuvokiama, bet tuo pačiu visus gali paveikti labai reikšmingai.

Keletas konkrečių pavyzdžių. Jau kuris laikas, tarkime, bankai, spręsdami, ar išduoti paskolą klientui, pasitelkia dirbtinį intelektą.

Tai atveria eilę etinių klausimų. Su atskiro banko tarnautojo motyvais ar sprendimu galima ginčytis. Bet kaip ginčytis su algoritmu? Į ką būtina atsižvelgti sprendžiant ar esate verti paskolos? Tarkime, ar reikia vertinti Jūsų socialinių tinklų anketas? Yra manančių, kad tai informacija, svarbi ir jūsų kreditingumui nustatyti.

Atsakomybė ir atskaitomybė

Feisbuko draugų skaičius, žinoma, yra socialinis kapitalas. Socialinis kapitalas turi vertę. Įmanoma, kad dirbtinis intelektas padidintų kreditingumo reitingą to, kurio socialinis kapitalas, išmatuotas kaip socialinių tinklų draugų skaičius, didesnis. 

Bet ar tai tikrai būtų teisinga? Net jeigu vertinant iš banko perspektyvos tas, kuris turi daugiau draugų socialiniuose tinkluose, yra labiau patikimas, ar tai reiškia, kad tai būtų logiška ir teisinga vertinant iš vartotojų teisių perspektyvos? 

Labai rimtus iššūkius kelia ir atsakomybės klausimas.

Įsivaizduokime, kad pradedama taikyti pirminė sveikatos apsaugos diagnostika, kuri remiasi dideliais duomenimis ir dirbtiniu intelektu. Panašių bandymų diagnozuojant kai kurias ligas jau esama ir tikrovėje.

Vis dėlto iškyla klausimas, kas turėtų prisiimti atsakomybę, jei kompiuteris suklystų? Ar reikėtų atsisakyti dirbtinio intelekto pagalbos, net jeigu žinotume, kad statistiškai jis klysta rečiau nei žmogus? 

Svarbi ne tik atsakomybė, bet ir atskaitomybė. Nereguliuojamas dirbtinis intelektas gali kelti grėsmę demokratijai. Jau plačiai aiškinta, kad dirbtinis intelektas yra kaltinamas dėl to, kad kuria savotiškus uždarus aido kambarius, kai žmogui rodomas jau iš anksto pagal jo elgesį skaitmeninėje erdvėje parinktas turinys.

Gyvenimas tarp dviejų rizikų

Tokiu būdu žmonės gali patekti į pinkles, taip manipuliuojant jų nuomone, kuri gali lemti net rinkimų rezultatus. Dirbtinis intelektas gali pažeisti ir žmonių teisę protestuoti, sekdamas ir susiedamas individualius asmenis su jų veiksmais ir įsitikinimais.

Norėdama būti tikra, kad dirbtinis intelektas tikslingai nepažeidinėja žmonių interesų, valstybė privalo turėti galimybę aiškiai matyti dirbtinio intelekto kūrėjų intencijas, tikslus, tirti jo poveikį.

Kita vertus, klaidas daro ne tik kompiuteriai. Jas daro ir žmonės. Tad dar viena labai sudėtinga problema, kaip atskirti, kada klaida buvo tyčinė, o kada – ne. Teisinėje valstybėje tai irgi labai svarbu.

Kaip matome, nors dirbtinis intelektas tikrai padidina našumą, kuria daugybę naujų galimybių, jo poveikis žmogui, vartotojui, visuomenei plačiąja prasme ganėtinai neapibrėžtas.

Kaip subalansuoti naudą ir rizikas?

Technologijų plėtra visada yra gyvenimas tarp dviejų rizikų. Vienoje pusėje – rizika atsilikti technologiškai, pralaimėti ekonomiškai ar politiškai, kitoje – rizika pažeisti žmogaus ar visos visuomenės interesus. Bandymas apibrėžti sveiką balansą tikrai didelis iššūkis įstatymų leidėjams. 

Technologinis gynybos pranašumas

Beje, dabartinė padėtis labai aiškiai rodo, kaip svarbu išlaikyti technologinį krašto gynybos pranašumą.

Hipotetinis pavyzdys. Raketinės sistemos, kurios modernesnio dirbtinio intelekto dėka sugebėtų išvengti priešraketinių sistemų, tuo pat metu reikštų, kad pažangesnės priešo technologijos akimirksniu nuvertina konvencinę oro gynybą.

„Protingiems“ ginklams įveikti ar bent jau prieš juos atsilaikyti, būtini bent jau tiek pat „protingi“, o geriau – „protingesni“ ginklai. Rizika riboti dirbtinį intelektą karo pramonėje pernelyg didelė.

Panašios ir rizikos sietinos su vidaus saugumu. Dirbtinis intelektas, gebantis atpažinti žmonių veidus, yra nepamainomas pagalbininkas ieškant dingusių žmonių ar gaudant nusikaltėlius.

Tačiau tos pačios sistemos galėtų būti naudojamos ir privatiems interesams, suteiktų galimybę pažeisti žmogaus privatumą. Todėl dirbtinio intelekto aktas griežtai apibrėžia poreikį dirbtinį intelektą naudoti tik būtiniausiems saugumo atvejams.

Aukštos rizikos sričių sąrašas ilgės

Balansavimas tarp rizikos ir naudos, kai vertinamas poveikis vartotojams, dar sudėtingesnis. Kadangi kiekviena dirbtinio intelekto sistema turi savo paskirtį, kuri savo ruožtu kelia tas ar kitas grėsmes, tai valstybės nori nenori šias sistemas privalo vertinti ir sertifikuoti.

Savo ruožtu dirbtinio intelekto algoritmų kūrėjai privalo kruopščiai dokumentuoti savo veiklos apimtis, tikslus, pateikti rizikos vertinimus, užtikrinti galimybę institucijoms tirti jau priimtus sprendimus bei identifikuoti problemas.

Kitaip sakant, turi būti padaryta visa, kas įmanoma, kad gyventojų ir vartotojų interesai būtų kuo geriau apsaugoti.

Dirbtinio intelekto aktas išskiria sritis, kur galima rizika didžiausia. Tai – žmonių įdarbinimas, teisėsauga, švietimas, svarbi transporto infrastruktūra ir panašiai. Jau aptartas kreditingumo vertinimo pavyzdys taip pat priskirtinas didelės rizikos grupei.

Akivaizdu, kad ilgainiui aukštos rizikos sričių sąrašas ilgės, ir reguliavimas apims papildomas erdves.

Aršesni mūšiai

Kadangi reguliavimas brangina dirbtinio intelekto panaudojimą, jau dabar ganėtinai intensyvūs mūšiai tarp politikų ir lobistų bus dar aršesni.

Dirbtinio intelekto aktas, kuris bus svarstomas kitą savaitę, ir yra konservatyvus ir labai atsargus bandymas nubrėžti gaires, kurios leistų toliau ieškoti sveiko balanso tarp dirbtinio intelekto generuojamos naudos ir jos keliamų grėsmių.

Skaityti straipsnį

583

Tuščio kalbėjimo pinklėse

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

22 balandžio, 2022

Tuščio kalbėjimo pinklėse

Šią savaitę „Delfi“ paskelbtas Vladimiro Laučiaus interviu su TSPMI profesoriumi Tomu Janeliūnu apie  Lietuvos užsienio politikos sprendinius, manyčiau, vertas aptarimo.  

Interviu Lietuvos politikai kaltinami, kad „skuba kurti papildomas grėsmes šaliai, nebūdami joms pasiruošę ir net neapgalvoję tolesnių priešininko veiksmų.“

Lietuvoje tikrai yra politikų, kurie  rimtai dirba užsienio politikos srityje, analizuoja pasaulines tendencijas, palaiko ryšius su kitų šalių įtakingais politikais ir sąmoningai priima tuos ar kitus sprendimus. Kad rinkėjai retai apie tai girdi ar skaito, jau ne tų politikų kaltė. Tai kaltė arba tiksliau pasirinkimas žurnalistų, kuriems lengviau surašyti kelias banalias tezes, užduoti politikui kelis klausimus, kurie teatskleidžia pačių žurnalistų minties skurdą.  

Europos reikalų komitete, kur teko dirbti trejetą metų NĖ KARTO nemačiau jokio žurnalisto, nors tarp svarstomų problemų tikrai buvo labai aktualių daugumai Lietuvos gyventojų  klausimų. Žurnalistams įdomiau, kas su kuo susipyko bei kas ir kur kiek išgėrė, nei rimtų vienareikšmio atsakymo neturinčių klausimų pristatymas ir analizė.

Kai visi pradėjo kalbėti apie propagandos užvaldytą Rusijos visuomenę,  labai nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti į Lietuvos informacinį lauką, kur lėkščiausi samprotavimai pateikiamai it tiesos žodis net nebandant kvestionuoti komentuojančiojo mąstymo ribų. Toks dialogo vengiantis komunikavimas galiausiai zombina kiekvieną visuomenę, Lietuva — ne išimtis.

Minėtą interviu pasirinkau aptarti todėl, kad man gaila tų skaitytojų, kurie tikrai nuoširdžiai nori suprasti, kas vyksta pasaulyje ir kurlink krypsta Lietuvos užsienio politika. Bandžiau įsivaizduoti, o ką išgirsčiau aš pati, jeigu ta ar kita forma jau per keturias dešimtis metų nebūčiau susijusi su tarptautinės ekonominės politikos sprendinių lauku, iš kurių pastaruosius šešerius metus tiesiogiai, kaip veikianti politikė.  

Statiško pasaulio iliuzija

Pirmiausia, ir tai išties stulbina, užsienio politiką politologas narsto kaip žaidimą, kuris vyksta ant statiškos nekintančios pasaulio lentos, kur realius judesius pajėgi daryti vienintelė Lietuva, kuri formuodama savo užsienio politiką stebukliniu būdu apdovanota galimybe išvengti  geopolitinių pokyčių. Visos kitos figūros regimos kaip statiškos, o jei ir kinta, tai tik todėl, kad jas taip ar kitaip veikia Lietuvos politikų sprendimai.

Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad T. Janeliūno sąmonės ir vertinimų niekaip neveikia globalūs tektoniniai geopolitikos poslinkiai. Jo svarstymus aplenkia technologinės revoliucijos ir jų poveikis tarptautiniams politiniams santykiams. Jo įžvalgose Lietuvos užsienio politika regima, kaip nesusijusi su politiniais pokyčiais kitose valstybėse. Neatsitikinai anapus atsakymų lieka ir tikrai rimtas klausimas, ar įmanomas vienodas Lietuvos santykis su Trumpo Amerika ir Bideno Amerika, jau nekalbant apie tai, ar ir kaip galėtų keistis Lietuvos užsienio politika, jeigu rinkimus Prancūzijoje sekmadienį laimėtų kraštutinės dešinės politikė.   

Dabartinio karo Ukrainoje kontekste profesorius regi grėsmę, kad „iki karo Ukrainoje Vakarų nekentė Putinas ir jo aplinka, o po karo Vakarų gali pradėti nekęsti visa Rusijos visuomenė“. Reikia būti tikrai aklam ir kurčiam, kad jau seniai, prieš daug dešimtmečių įvykusį faktą pamatytum tik dabar. Gal nustebinsiu profesorių, bet net aštuntame dešimtmetyje žmonės iš Baltijos valstybių atvirai buvo vadinami fašistais, ir tai lėmė menkai pridengtas pavydas tiems, kurie esą gyvena „kaip Vakaruose“.

Per pastaruosius tris dešimtmečius Rusija tikrai netapo nei turtinga, nei demokratine, ir tai akivaizdu kiekvienam rimtesniam stebėtojui. Pasimetusi ir prošvaisčių nematanti Rusijos gyventojų dauguma jau seniai gyvena vedina mistinės neapykantos „turtingiems“ Vakarams ir naivaus tikėjimo, kad neturtas rodo išskirtinį dvasingumą, kuriuo privalu dalintis su pasauliu.

Stebina ir tai, kad profesorius it veidaknygės komentatorius vertindamas procesus neatsižvelgia į realius tų ar kitų užsienio politikos subjektų mandatus. Tarkime, Vakarams (kas tie Vakarai iki galo neaišku, bet pagal logiką lyg ir kalbama apie Europos Sąjungą) priskiria funkcijas, kurios gerokai peržengia sutarčių rėmus, o po to kaltina Sąjungą, kad toji esą nesiima veiksmų, kurių ji ir neturi teisės imtis.

Vakarai „amoralūs“, nes nežvangina ginklais?

Tekste atvirai tyčiojamasi iš Vakarų aiškinant, kad jie „bando pateikti save kaip labai moralią, vertybiškai toli pažengusią visuomenę“, bet „savo moralinių įsitikinimų (…) niekada nebuvo linkę paremti ginklais“.

Bendrai imant, nevertybinės politikos tiesiog nėra. Bet kokia politika visada yra vertybinė, kaip ir bet koks tos politikos vertinimas irgi yra vertybinis. Panašu, kad T. Janeliūnui vertybė yra demokratijos plėtra durklų pagalba. Kiek demokratijos yra prievartą primestoje demokratijoje, politologas nepaaiškina, tačiau jo sarkazmu persmelkti svarstymai apie tai, kad vakariečių įsivaizdavimas, kad „kištis į kitų valstybių reikalus karinėmis priemonėmis — amoralu“, leidžia manyti, kad jam tai būtų priimtina. Kiek tokia pasaulio, kur lemia norai bei kaprizai, o ne tarptautinės sutartys, samprata skiriasi nuo rašizmo, palieku vertinti skaitytojui. Man asmeniškai skamba labai panašiai.

Suprimityvinus užsienio politiką, kai net nebandoma analizuoti kitų politinio lauko žaidėjų intencijų, tikslų ir galimų politinio veikimo pokyčių, Lietuvos užsienio politika yra nuskurdinama iki klausimo, ar tinkamai elgiasi (pabrėžiu — elgiasi) tie, kurie tą politiką Lietuvoje formuoja. Taip gerokai įdomesni ir nepalyginamai svarbesni klausimai susiję su  šalies užsienio politikos formuotojų prognostiniais gebėjimais, jų pasirinktų strategijų veiksmingumu, lieka anapus rimtesnio svarstymo. 

Neįgali skandalistė?

Pasak T.  Janeliūno, Lietuva dar 2008, 2009 metais „susikūrė savo kaip skandalistės įvaizdį“, buvo vadinama vieno klausimo valstybe, dėl Rusijos grėsmės nuolat šoko į akis Vakarų sąjungininkams. Prelegento nuomone, „tikrai yra pagrindo klausti, ar toks veikimas – efektyvus“ ir konstatuojama, kad „kartais jis gali padaryti daugiau žalos nei duoti naudos“. Apie kokią konkrečiai žalą kalbama neaišku, bet, kaip galima suprasti iš konteksto, žala ta, kad atrodome nestabilūs ir negebame išlaikyti balanso, nors strategiškai esame teisūs.

Pradėsiu nuo to, kad nelabai aišku, kodėl atskaitos tašku imami 2008-ieji, jeigu Rusijos klausimą Lietuva laiko pagrindiniu savo užsienio politikos klausimu nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo ir net dar anksčiau, nuo pirmų Sąjūdžio diskusijų apie Lietuvos vietą pasaulyje. Gruzijos karas ar Krymo aneksija tik patvirtino, kad amžiaus pradžioje nesėkmingai bandžiusi prisišlieti prie NATO Rusija radikalizavosi, tad, akivaizdu, aktualizavosi ir Rusijos grėsmės akcentavimas. Kad ir kaip žiūrėtum, visa Lietuvos istorija aiškiai rodo, kad Rusijos grėsmės klausimas yra valstybės išlikimo klausimas.

Rusijos agresija Ukrainoje T. Janeliūnui lyg ir išmuša kortas iš rankų ir jis sutinka, kad „mes buvome teisūs, o vakariečiai tik dabar suprato, ką norėjome pasakyti”. Karas Ukrainoje, lyg ir sutinka T. Janeliūnas, leidžia manyti, kad Lietuvos veikimo būdas ir koncentravimasis į Rusijos grėsmę PAGALIAU pasirodė buvęs pagrįstas. Norisi paklausti, jeigu vakariečiai tai PAGALIAU suprato, tai kame tada iš viso problema?

O problema, svarsto profesorius, ta, kad garsiau ir aiškiau kalbėdami galime netekti mistinių Vakarų (kas konkrečiai turima galvoje, neaišku) globos. T. Janeliūno žodžiais kalbant, „turėtume išlaikyti balansą“, kad „Vakarų kantrybė ir nuolatinis globos rodymas mums iš tikro būtų naudingas“.  Plėtodamas globos naratyvą, politologas pabrėžia, kad globos neišsireikalausi tylėdamas, bet kalbėdamas gali erzinti.

T. Janeliūno samprotavimai, kad tuo pat metu esame teisūs ir „turime išlaikyti balansą, neperžengdami ribos” irgi mažų mažiausia dviprasmiški.

Kokios yra tos ribos, jei esame teisūs? Ir kas yra tas balansas? Ar tos ribos yra, pasak T. Janeliūno, bailūs Vakarai, įsispraudę save į kampą ir nelinkę kovoti dėl savo vertybių? O tas balansas gal kartais „yra viena didžiųjų europiečių tragedijų”, balansas tarp „gerovės ir kainos”, kurią gali tekti mokėti kovojant dėl vertybių?

Prieštaros nesenka. Viena vertus aiškinama, kad „ideologiniu ir informaciniu atžvilgiu Lietuva parodo, kad viena pirmųjų žengia radikalesnius žingsnius ir ragina neatsilikti einančius iš paskos”, o „kaip mažai valstybei tai – racionalus veiksmas“, mat „gali būti racionalu pritraukti dėmesį per savotišką provokaciją”. Kita vertus iš karto po to jau aiškinama, kad „tai gali erzinti, ir tada toks dėmesio pritraukimas jau nebus efektyvus”. Kodėl tai turėtų „erzinti“ būtent dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą, nutylima.

T. Janeliūnui, kritikuojančiam Lietuvą kaip vieno klausimo valstybę, nepatinka ir tai, kad atsiranda kitų, išoriškai tiesiogiai su Rusijos grėsme nesusijusių temų. Kai Lietuva PAGALIAU pradėjo veikti ir kitose srityse, akcentuodama Taivano, Kinijos problematiką, tai politologas tą veikimą nurašė tam tikriems „išsišokimams”, nors iš tarptautinės, ir ypač iš JAV, reakcijos atstovybės klausimo išsišokimu pavadinti nelabai ir išeina.

Menkai susijusių tezių mišrainę vainikuoja ganėtinai isteriškas gąsdinimas apie tai, kad didysis Vakarų ir Rusijos „susidūrimas greičiausiai vyktų mūsų teritorijoje“ ir pasekmės būtų skaudžios. O tų skaudžių pasekmių, T. Janeliūno galva, išvengtume, jeigu neerzintume  Rusijos. Panašiai mąstant, matyt, ir Ukraina erzino Rusiją, tad dabar kenčia, bet būtų tylėjusi ir karo nebūtų.

Skaityti straipsnį

675

Sankcijų poveikį didina priešo mąstymo supratimas, o ne naivios raudos

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

8 balandžio, 2022

Sankcijų poveikį didina priešo mąstymo supratimas, o ne naivios raudos

Iš karto noriu pabrėžti, kad jums neliktų jokių abejonių: sankcijas palaikiau, palaikau ir už jas balsuoju. Trečiadienį pasirašiau dalies Europos Parlamento narių laišką, kuriame reikalaujame, kad sankcijų paketas apimtų visą iškastinį kurą — anglį, naftą, dujas ir branduolinį kurą, ir tas draudimas būtų įvedamas tuoj pat, nedelsiant.

Vis dėlto abejotina, kad tokį reikalavimą šiuo metu balsuodami paremtų dauguma parlamento narių. Dar daugiau klausimų kelia tai, ar visišką dujų embargą palaikytų Europos Vadovų Taryba.

Sankcijų ratas plečiamas

Šią savaitę Europos Sąjunga paskelbė jau penktą ekonominių sankcijų paketą per penkias savaites nuo tos dienos, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Sankcijų ratas bus plečiamas, o kai kurios jų transformuojamos didinant griaunamąją galią. Vis dėlto pasakyti, kiek tos sankcijos efektyvios, bent kol kas tikrai labai sudėtinga. Palaikydama sankcijas suprantu, kad jos pačios savaime putino režimo nesustabdys.

Manau, kad galiausiai — ir tai gali įvykti labai greit — sprendimas atsisakyti bet kokios prekybos su Rusija, tarp jų ir energetiniais ištekliais, bus priimtas. Vis dėlto šiuo metu dar tik sėjamos sėklos,  kurios, bijau, duos vaisius tik po to, kai Rusija atvirai pasikėsins į ES teritoriją. Nenoriu būti blogu pranašu, bet bijau, tokia diena gali išaušti. Ir ji gali išaušti gan greit.

Prieš mėnesį jau sakiau, kad daugybė politekonominių tyrimų rodo, jog sankcijos niekur ir niekada nėra buvę veiksmingu trumpalaikiu priešininko užmačių suvaldymo mechanizmu.

Geriausiu atveju,  ir tai labiau išimtis nei taisyklė, jos padėdavo siekiant ilgalaikių tikslų. Galimas — pabrėžiu galimas, bet sunkiai įrodomas atvejis, kai sankcijos pasiekė savo tikslą — JAV technologiniai ribojimai Sovietų Sąjungai, kurie, kaip manoma, paspartino planinio monstro griūtį.

Klausimas tuo labiau keblus, kad sankcijos gali ir privalo būti nagrinėjamos iš skirtingų perspektyvų — tiek dažniau aptariamų ekonominių ar politinių, tiek kol kas menkiau analizuojamų geopolitinių.

Trumpalaikis ir ilgalaikis poveikis

Atskirais atvejais sankcijų poveikis gali susilpnėti dėl to, kad ekonominės sankcijos pajėgios sukelti neprognozuojamus ar nepageidaujamus politinius pokyčius, o šie nepalankia linkme perbraižyti pasaulio įtakų žemėlapį.

Kalbant apie sankcijas negalime pamiršti, kad jų trumpalaikis ir ilgalaikis poveikis irgi gali labai skirtis.

Kas dabar gali suvaldyti agresorių, jeigu sutiksime su prielaida, kad sankcijų, kaip ir bet kurių kitų hibridinio karo įrankių, poveikis ribotas? Akcentuočiau du dalykus.

Pirma, ir tai, tikėtina, svarbiausia, privalu suprasti, kaip mąsto tiek priešai, tiek sąjungininkai. Antra, ginkluotė.

Po Bučos Vakarų pasaulis jau vienareikšmiškai suvokė, kad vien hibridinės ekonominės priemonės kovojant su putino režimu nepakankamos. Sprendimas teikti ginkluotę Ukrainai, ir, reikia pabrėžti, teikti modernią ginkluotę, iš esmės jau priimtas, o ginklai keliauja.

Karinės pagalbos klausimas

JAV praėjusią savaitę paskelbė apie naują karinę strategiją ir precedento neturintį karinės ginkluotės didinimą. JAV generolai viešai ir atvirai teigia, kad jų šalis teiks Ukrainai visą jai reikalingą ginkluotę, išskyrus branduolinę.

Neatsilieka ir Didžioji Britanija bei Rytų Europa. Tikiu, kad artimiausiu metu prie jų jungsis ir kitos Vakarų demokratijos, visų pirma Prancūzija.

Tiesa, Prancūzijos atveju kortas sumaišyti gali artėjantys prezidento rinkimai. Macrono pralaimėjimo tikimybė nėra didelė, bet ji egzistuoja. Jeigu pergalę švęs Macronas, karinės pagalbos Ukrainai klausimas bus išspręstas greit.

Jo konkurentai ta ar kita forma susiję su putino režimu, ir nors pastarosiomis savaitėmis jie viešai baisėjosi karu Ukrainoje, tačiau akcentavo taiką. Kitaip sakant, pabrėžė neutralumą, kuris dabartiniame kontekste reiškia atvirą paramą agresoriui.

Kraštutinės dešinės politikai Europos Sąjungoje iš esmės visi susiję su putino režimu. Kai kurios partijos gaudavo tiesioginį Rusijos finansavimą, kitos nuosekliai rėmė esmines putino režimo vertybes – autoritarizmą, korupciją, vadinamąsias tradicines vertybes, kurios iš esmės sutraukiamos į panieką moterims, grubų mačizmą bei kovą su seksualinėmis mažumomis.

Praėjusį sekmadienį prezidento rinkimus Vengrijoje laimėjęs Orbanas iš esmės ir dabar ganėtinai atvirai žavisi putinu.

Jo vadovaujamos kraštutinės dešinės partijos politikai diskusijoje su žurnalistais Strasbūre šią savaitę pripažino, kad jų labai rimtos pergalės rinkimuose korta buvo Ukraina.

Tiesa, kalbėta ne apie paramą Ukrainai. Vengrijos mamos buvo gąsdinamos, kad pralaimėjus Orbanui, jau kitą dieną po rinkimų jų vaikus išsiųs į frontus kautis už Ukrainą.

Ir taip sugrįžkime į mąstymo lauką.

Ukrainos vadovybės elgesys

Ne vienas Vakarų analitikas, svarstydamas, kodėl daugelyje valstybių, jų tarpe ir JAV, iki karo buvo tikima, kad Rusija karą gali laimėti vos per kelias dienas, akcentavo būtent Ukrainos vadovybės elgesį. Minima ir ganėtinai atsaini reakcija į stiprėjančius JAV ir Vakarų sąjungininkų įspėjimus, kad karas jau už durų; ir vaidai tarp aukščiausio ešelono Ukrainos karinio personalo; ir galima didelio masto korupcija.

Karas viską sustatė į savo vietas. Dabar tie patys analitikai išskirtinai aukštai vertina ukrainiečių karinius gebėjimus, visų pirma eilinių karių bei vidurinės grandies karininkų. Sprendimas apginkluoti Ukrainą susijęs ir su ukrainiečių tautos bei jų prezidento elgesiu per karą.

Norint suvokti priešo veiksmų logiką, tad ir jiems veiksmingai priešintis, privalu pabandyti mąstyti taip, kaip mąsto jis. Norint laimėti ne virtualioje tikrovėje, bet realiame gyvenime, priešą geriau pervertinti nei nepakankamai įvertinti. Ypač pavojinga priešą matyti kaip absoliutaus blogio įsikūnijimą, taip savaime savo galvoje įsitvirtinant kaip gėrio ir tiesos šaltiniui

Siaura ekonominė logika

Įvesdama sankcijas ES, kaip ir JAV, iki šiol rėmėsi išimtinai siaura ekonomine logika. Manyta, kad sankcijos pakirs Rusijos ekonomiką, smuks gyvenimo lygis, o tai sukels neišvengiamą ūkio griūtį, kurį savaime susilpnins agresorės karinę galią.

Panaši mintis būtų teisinga tik pritarus prielaidai, kad žmogaus elgseną lemia išimtinai ekonominiai motyvai. Nors tokia ekonomistinė pasaulio samprata politikų itin dažnai pasitelkiama rinkimų kovose, abejotina, ar ji veikia, ypatingai karo akivaizdoje.

Kasdien augantis sankcijų sąrašas Rusijos žmonių galvose atsiverta tik kaip dar vienas ginklas, kuriuo bandoma parklupdyti jų tėvynę.

Ką dabar girdi Rusijos žmonės? Jiems be sustojo ir labai emocionaliai daugybė propagandistų, žurnalistų, politikų ir žinomų žmonių aiškina, kad Vakarai jau seniai susimokė prieš jų valstybę, o dabar dar bando iš Rusijos gyventojų atimti net kasdienes prekes.

Nuolat ir be sustojo aiškinama, kad Vakarus valdo gėjai, kurie terorizuoja esą geras tradicines šeimas. Vakarai pateikiami kaip tie, kurie nekenčia dvasingų Rytų ir mato juos tik kaip pigios naftos upes.

Aukšti reitingai

Prieš porą savaičių JAV finansuojamas televizijos kanalas Svoboda Peterburgo ir Maskvos gatvėse žmonių klausinėjo, ar jie nori gyventi kaip Europoje. Dauguma atsakymų buvo neigiami. Dalis žmonių be jokios ironijos teigė, jog Europoje žmonės gyvena labai blogai, ir jie tikrai nenori tokios ateities savo vaikams.

Kritinėse situacijose, o karas tikrai visus pastato į ribinę būklę, normali žmonių reakcija yra susitelkti prieš priešą, kuris, kaip jie mano, kėsinasi į jų gyvenimą. Tai dabar matome Rusijoje, ir nė vieno rimtesnio politologo ar ekonomisto tikrai neturi stebinti itin aukšti putino reitingai bei susitelkimas apie šalies vadovus. 

Toks Rusijos gyventojų susitelkimas tuo stipresnis, kuo energingiau kita pusė bando įrodinėti, kad blogis konkrečiu atveju yra ne Ukrainoje ir Vakaruose, bet pačioje Rusijoje.

Neatsitiktinai net po Bučos skerdynių net tie Rusijos gyventojai, kurie matė vaizdus Kijevo priemiesčio gatvėse,  nuoširdžiai tiki pasakomis, kad tai priešo sufabrikuoti vaizdai.

Priešinga reakcija

Kuo energingiau bandoma paneigti propagandą ir melagienas,  tuo labiau dauguma linksta manyti, kad melas yra tiesa, ypač tais atvejais, kai suvokta tiesa gali būti pernelyg skaudi.

Pasitelksiu pavyzdžių iš Lietuvos gyvenimo.

Matyt, girdėjote, kad Lietuvos gyventojai pastarosiomis dienomis kviečiami skambinti į Rusiją ir aiškinti jos žmonėms, kad Rusija yra agresorė ir žudikė. Viena jauna ir, atrodytų, protinga moteris socialiniuose tinkluose labai susižavėjusi savimi ir šia akcija, aiškino, kad jau paskambinta per 100 tūkst. Rusijos gyventojų.

O dabar pagalvokite, kaip reaguotumėte, jeigu panašus skambutis jus pasiektų iš Rusijos ir žmogus laužyta kalba jums pradėtų aiškinti, kad gyvenate gėjų valdomame pasaulyje, kuris nori sugriauti dvasingą tradicinėms vertybėms ir tradicinei šeimai atsidavusią Rusiją?

Kaip reaguotumėte, jeigu jums skambučiu iš Rusijos primintų Holokaustą ir aiškintų, kad Lietuvos valdžia padeda Ukrainai tik todėl, kad abi šios šalys yra nacistų valdomos?

Beje, tie rusai galėtų cituoti ir ganėtinai dažnai pastaraisiais metais Lietuvos maršistų, taigi pačių lietuvių eskaluotą temą, kad Lietuva dabar užvaldyta gėjų ir fašistų.

Manau, sulaukę tokio skambučio, dauguma jūsų supyktumėte ir reakcija būtų priešinga tai, kurios tikėjosi skambinęs žmogus.

Savo klaidų paieška

Rusai yra tokie pat žmonės, kaip lietuviai, tad ir jų reakcija tokia pat. Kuo dažniau mes jiems aiškiname, kaip jie klysta, tuo nuoširdžiau jie tiki, kad yra teisūs. Ta visa skambučių akcija yra klasikinis atvejis, kai gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Sakyti tiesą ir realiai vertinti procesus nėra lengva. Reikia ilgai mokytis, daug skaityti, diskutuoti su oponentais ir išmokti vieno sudėtingiausių dalykų — autorefleksijos ir savo paties mąstymo klaidų įvertinimo. Pastarasis dalykas — autorefleksija ir SAVO klaidų paieška — čia esminis momentas. 

Tiesiai kalbant, absoliuti dauguma bet kokios visuomenės yra ganėtinai tamsi, linkusi tikėti bet kokiais kliedesiais, ypač noriai tiki būtent pačiais kvailiausiais dalykais.

Galime juoktis iš Rusijos žmonių, kad jie tiki kliedesiu, jog ukrainiečiai kūrė  biologinį ginklą, kuris naikina išimtinai slavų kilmės žmonės, ir tas ginklas tiek gudrus, kad sugeba net tuos slavus išskirstyti į ukrainiečius, kurių nežudo, ir rusus bei Baltarusijos gyventojus, kuriuos paveikia.

Būtų labai juokinga, jeigu nebūtų tolygu visokių kepenių įrodinėtoms nesąmonėms, kad skiepai nuo kovido veikia kaip genetinis ginklas.

Kovoti su priešais kažkur kitoje valstybėje yra gerokai,  nepalyginamai lengviau, nei kasdien kalbėti apie demokratiją namuose. Sunkiau, bet tikrai prasmingiau.

Neprarasti galvos

Laimėti gyvenimą galima tik neprarandant galvos. Karas ne išimtis. Situacija Ukrainoje labai labai sunki. Ukrainai trūksta ginklų.

Ir kalbėdami apie sankcijas ir kitus hibridinio karo elementus, privalome nepamiršti, kad daug labiau nei visokie absurdiški skambučiai, rankų socialiniuose tinkluose grąžymas ir naivios raudos Linkedinuose, netgi daug labiau nei bet kokios ekonominės sankcijos Rusijai, dabar Ukrainai padėtų ginklai.

Skaityti straipsnį

646

Karas politiką keičia lėtai

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

1 balandžio, 2022

Karas politiką keičia lėtai

Pastaruoju metu daugelis jūsų esate linkę kritikuoti Europos Sąjungą dėl tariamo jos institucijų neveiklumo karo Ukrainoje akivaizdoje. Daug piktų žodžių sulaukia ir kai kurių valstybių pozicijos.

Panašią kritiką gimdo žmonių aukos Ukrainoje, baimė dėl galimo tolesnio karo eskalavimo.

Labai miglotas suvokimas

Vis dėlto tokie emociniai vertinimai teparodo, kad net po 18 metų narystės daugelis žmonių Lietuvoje turi labai miglotą suvokimą, kaip ta ES veikia ir ką ji realiai gali.

Įsivaizduokite pasaulį, kur Rusija užpuola Ukrainą, žudo jos žmones, griauna miestus, bet tai pasaulis, kuriame nėra nei ES, nei NATO.

Kaip manote, kiek valstybių ryžtųsi siųsti ginkluotę Ukrainai? Kiek valstybių pradėtų radikaliai riboti prekybą su Rusija? Kiek šalių taikytų vienpuses sankcijas, jeigu jų nesaugotų NATO?

Ar, tarkime, iš Bulgarijos mokesčių mokėtojų lėšų galėtų bent centas atkeliauti Ukrainos ginkluotei? Kiek valstybių tiesiog išreikštų susirūpinimą ir taip padėtų tašką?

Kuri valstybė pirma išdrįstų atidaryti sienas Ukrainos pabėgėliams, numatydama, kad galimai teks rasti vietos net 10 milijonų žmonių, jeigu nesitikėtų sulaukti paramos iš kitų valstybių?

Ir kaip manote, o kiek užtruktų suderinti 27 valstybių sprendimus, jeigu neveiktų integracinės institucijos?

Bendri sprendimai

Europos Sąjunga atsirado dėl to, kad reikėjo sukurti taikos palaikymo mechanizmą. Palaipsniui aiškėjo, kad šalia šio didžiojo tikslo, esama ir konkrečių, praktinių uždavinių.

Sąjungos nauda dvejopa: nė viena valstybė atskirai nebėra atsakinga už bendrus sprendimus. Kita vertus, sprendimų poveikis gali apimti beveik visą Europą.

Konkrečiu atveju, atskiros valstybės rizika susidurti su neprognozuojamu priešu menksta, jos gyventojų saugumą augina visos ES skėtis. Tuo pačiu metu sprendimų, nesvarbu, ar kalbame apie sankcijas Rusijos režimui, ar apie paramą Ukrainos pabėgėliams, poveikis ir apimtys išauga daugybę kartų.

Vis dėlto net ir šiame kontekste girdisi balsai tų, kurie linkę matyti tik savo interesus. Tarkime, kaip vertinti tokias valstybes kaip Vengrija, kuri net dabartinio karo akivaizdoje kartoja neketinanti atsisakyti materialinės naudos, kurią gauna iš draugystės su Rusija?

Jeigu ES nebūtų

Visus gerus dalykus — socialinės paramos sistemas, išmokas verslui, pagalbą nelaimių atvejų žmonės linkę priimti kaip privalomą duotybę. O nepajėgdami suvokti bendrų projektų naudos, jie net nesvarsto, o ką tektų išgyventi, jeigu ES niekad nebūtų susiformavusi.

Susitarti 27-ioms valstybėms su skirtingomis istorijomis, geopolitiniais siekiais ir ekonominiais modeliais yra labai sudėtinga. Ir tai, ką jau dabar karo Ukrainoje akivaizdoje daro ES, yra beveik stebuklas, ypač įvertinus tą faktą, kad dar neseniai Sąjunga neturėjo jokio paramos mechanizmo panašiems atvejams.

Paramos mastai, manyčiau, mums atrodo nepakankami ir todėl, kad ganėtinai naiviai tikime, kad egzistuoja kažkoks stebuklingas veiksmas, kuris savaime galėtų išspręsti humanitarinę krizę Ukrainoje.

Deja, net jeigu tai kam nors skamba kaip ciniška ištarmė, nėra tokios jėgos, kuri pajėgtų sustabdyti visas tragedijas.

Ieškodami stebuklingų atsakymų, patogiai pamirštame karą Sirijoje, žmogiškos tragedijos mastais Ukrainą lenkiantį Jemeną. Net dabar, per Rusijos invaziją į Ukrainą, nekalbame apie partizaninį karą Mianmare, kur žmonės kaunasi su Kinijos remiama karine diktatūra.

Problemiška Lenkijos našta

Aptariant pastarosiomis savaitėmis išryškėjusias vidines įtampas ES, atskirai verta paminėti Lenkiją.

Lenkija šiuo metu ES pirmauja pagal šalį pasiekusių ir čia pasilikusių Ukrainos pabėgėlių skaičių. ES ir jos institucijos aktyviai ieško būdų, kaip palengvinti Lenkijos naštą, kaip perkelti pabėgėlius į kitas valstybes ir padengti Varšuvos išlaidas. Apie tai nuolat kalbama ir Europos Parlamente.

Vis dėlto Lenkijos politikai, pasinaudodami šia situacija, ragina ES iki karo pabaigos atidėti finansines sankcijas šaliai, kurių jį sulaukė dėl to, kad sukūrė teisinius mechanizmus, kurie neleidžia patikrinti, ar Europos mokesčių mokėtojų Lenkijai skiriamos lėšos skirstomos teisingai.

Kitaip sakant, finansinių sankcijų Lenkija susilaukė dėl to, kad paminė Sąjungą vienijantį teisės viršenybės principą. Taip, tą patį teisės viršenybės principą, kurio taip nekenčia Putinas, nes būtent teisės viršenybė neleidžia įsigalėti autoritariniams režimams.

Tokiu būdu net Putino karas prieš demokratiją, taigi teisės viršenybę, Lenkijos valdantiesiems tampa ginklu jų kovoje su ES.

Apie tai, kad būtent Sąjungą vienijantys žmogaus teisių, teisės viršenybės principai dabar ir laiduoja pagalbą visiems Ukrainos pabėgėliams, Lenkijos valdantieji kalbėti nelinkę.

Jie nutyli ir tai, kad būtent teisės viršenybės principai, kurie garantuoja finansų skaidrumą, turi užtikrinti, kad pabėgėliams skiriama ES parama tikrai pasiektų pabėgėlius.

Nauji ES užsienio politikos akcentai

Prieš pradedant reikalauti stebuklingų Sąjungos sprendimų anapus Sąjungos ribų, privalu įvertinti ir tai, kokį vaidmenį pasaulyje priskiria sau ES.

Nors tiek krašto apsaugos, tiek užsienio politikos reikalai priskiriami valstybių narių kompetencijai, ES Saugumo strategijų turinys ir dokumentų kaita leidžia įžvelgti naujų akcentų.

Pirmąją Saugumo strategiją Sąjunga priėmė dar 2003-aisiais. Didele dalimi aną dokumentą įkvėpė Rugsėjo 11-oji. Tuomet abipus Atlanto buvo daug ryžto stiprinti demokratiją pasaulyje, ir ES tvirtai stojo į JAV pusę.

Toje, bet pabrėžiu — tik toje, strategijoje, pavadintoje „Saugi Europa geresniame pasaulyje“ matome viziją, kuri daugelio galvose asocijuojasi su sąvoka „Vakarai“.

Lietuva tuomet jau buvo ant narystės slenksčio, o ir Ukrainoje pradėjo vyrauti proeuropietiškos nuotaikos. ES buvo užvaldyta idealizmo.

Tikėtina, kad ir mums tos nuotaikos padėjo lengviau įstoti į Europos Sąjungą, mat pirmojoje Strategijoje Rytų Europa vaizduojama kaip itin perspektyvus regionas.

Pasikeitusios nuotaikos

Vis dėlto tiek Amerikos, tiek ES ganėtinai naivų požiūrį į aktyvią demokratijos plėtrą greitai ėmė keisti realybė. Optimizmą labai susilpnino 2009-ųjų metų recesija, pakirtusi visas šalis abipus Atlanto.

2011 metais prasidėjus karui Sirijoje net anglosaksų šalyse nuotaikos jau buvo pasikeitusios. Nepaisant pažado, prezidentas Barackas Obama atsisakė pradėti intervenciją Sirijoje net ir po to, kai buvo panaudotas cheminis ginklas.

Tuometinio Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono pastangos gauti parlamento sutikimą intervencijai irgi nebuvo sėkmingos.

2014 metais, kai Vakarų pasaulis tik pradėjo atsigauti po krizės, Rusija aneksavo Krymą, Artimuosiuose Rytuose susiformavo Islamo valstybė, paaštrėjo migrantų krizė.

Atsargumo link

Po poros metų Federica Mogherini, tuo metu vyriausioji ES patikėtinė užsienio reikalams, Europos vadovų įpareigota pateikė „Globalią Europos Saugumo Strategiją“: pasaulinės ambicijos buvo pamirštos, o pirmame plane atsidūrė ES žmonių gerovė ir saugumas. 2016 metais tikėtis ko nors daugiau buvo nerealu.

Dokumentą formavo dvi sąvokos — „strateginė autonomija“ ir „principingas pragmatizmas“. Abi kreipė atsargumo link. Susikoncentruojama į save, pripažįstama ribota Sąjungos galia varžytis su pasauliu.

Idealistai šią strategiją peikia už jos nuosaikumą, už itin kuklų ES vaidmenį pasaulyje, taip pat už perdėtą atsargumą ir susitelkimą į save.

ES politikos ekspertai, priešingai, akcentuoja, kad tokia Strategija pagaliau atspindi realią Sąjungos politiką ir realius iššūkius.

Suprantama, kad Sąjunga nėra nei pasaulio policininkas, nei taikdarys, nei šventųjų kooperatyvas, kuris visada aukojasi vardan kitų ir idealų. Tiesa, pabrėžiama, kad kova už idealus irgi yra pragmatiškas Sąjungos interesas.

Istorinių tabu laužymas

Praėjusį penktadienį, 2022 metų kovo 25-ąją, Europos Vadovų Taryba po keleto metų paruošiamųjų darbų patvirtino jau trečiąją ES saugumo strategiją, pavadintą „Strateginis Kompasas“. Taip jau atsitiko, kad karas Ukrainoje keitė ir jos turinį.

Nors didžia dalimi šis dokumentas ir kartoja principines 2016 metų Strategijos nuostatas, vis dėlto pripažinus, kad karas Ukrainoje reiškia naują realybę Europoje, atsirado gerokai daugiau konkretikos.

Numatytos nuolatinėje parengtyje esančios 5000 karių greito-reagavimo ES pajėgos, nuolatinis valstybių narių gynybos pajėgumo monitoringas.

Žinant, kad valstybės narės nuolat priešinosi bet kokioms pastangoms integruoti krašto apsaugą ar užsienio politiką, pokyčiai nedideli, bet laužo istorinius tabu.

Pasaulis gerokai atšiauresnis

Strategija pripažįsta, kad 2022-aisias pasaulis yra gerokai atšiauresnis, o saugumas esmingai sumenkęs.

Kinija pirmąsyk įvardijama grėsme, nors tai ir slepiama po atrodytų nekaltai skambančia „sisteminio varžovo“ sąvoka. Atvirai pripažįstama, kad pasaulyje varžosi skirtingi valstybių valdymo modeliai, demokratijai nuolat graso autoritarinės sistemos.

Vis dėlto net karas nepakeitė pagrindinės tezės. ES ir toliau regima tik kaip aktyvi tvarkos rėmėja, bet ne pasaulio policininkas. Vėl kartojama, kad nesaugiame pasaulyje mūsų prioritetas — pačios ES saugumas ir interesai, o ne pasaulio gelbėjimas.

Patinka mums Lietuvoje ar nepatinka, bet būtent iš tokios perspektyvos privalu vertinti ES atsaką į Rusijos invaziją. Gal mūsų istorinė patirtis ir mūsų interesai mums sako, kad tai pernelyg kuklus pasirinkimas, bet kol kas jis toks.

Pagrindinis ES uždavinys už Sąjungos ribų — ne kurti demokratiškas ar net taikias valstybes, tačiau valstybes, kurios bent jau laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų.

Baudžia už karą

Dabar ES baudžia Rusiją ne už istorinį revizionizmą, ne už atvirą kovą su demokratija, bet už karą, kuris jokia forma nėra suprantamas ar juo labiau teisėtas. Baudžia už karą, kurį pradėdama Rusija atvirai metė iššūkį bet kokiems tarptautiniams įsipareigojimams.

Mums privalu suprasti, kad pati ES — tai milžiniškas tarptautinių įsipareigojimų ir valstybių įsipareigojimų viena kitai rinkinys. Ir tas rinkinys dovanojo ES valstybėms niekada iki tol neregėtus 70 taikos metų.

Skaityti straipsnį

970

„Nuskriaustųjų“ revanšas

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

25 kovo, 2022

„Nuskriaustųjų“ revanšas

Karas Ukrainoje tampa ganėtinai žiauria kasdienybe, ir vis dažniau tiek galva, tiek širdis nori atsitraukti. Pernelyg gerai suvoki, kiek melagingi visi gražūs atjautos žodžiai, — vis tiek nerasi tokių, kurie paguos beprasmiškose žudynėse savo vaiko netekusią motiną.

Užvakar televizijos reportaže mačiau vyrą, kuris labai ramiai kalbėjo, rodė savo sūnaus ir dukros kuprines su kraujo dėmėmis ir pabaigdamas pasakė, jog jų kūnus išvydo kažkokiame įraše socialiniuose tinkluose. Jo vaikai gulėjo pridengti suglamžytu audiniu, o jis vėl ir vėl bandė atsiprašyti, kad nesugebėjo jų apginti.

Tragedija — visada labai rami

Tikra neviltis ir tikra tragedija visada yra labai rami. Kai tavo vidus išdegintas, jėgos palieka.

Aš visada žinojau ir daugybę kart sakiau sau ir jums, kad politika neturi jokio kito turinio, išskyrus moralinį.

Politikai negali pamaitinti, nebent padėti maitinantiems. Dažniausiai labai sunku pasakyti, kas išties maitina. Aš visada žinojau, kad mus maitina mokytojai. Žinoma, jeigu jei mokytojai, o ne švietimo sistemos tarnautojai.

Politikai negali padėti neįgaliesiems, modernia naujakalbe kalbant, integruotis — taigi tapti lygiaverčiais visuomenės nariais, jeigu visuomenė atstumia silpnuosius.

Kai kokie nors eiliniai žasliai mitinguoja prieš neįgaliųjų bendruomenės namelį, jokia politika neįgaliesiems nepadės.

Nebus daugiau atjautos Lietuvoje, kol net mokslo ir žinių žmonės atmeta bandymą suteikti antrą šansą žmonėms, jau beveik įvykdžiusiems bausmes. Tų mokslo žmonių asmeninis komfortas yra jų gyvenimo pradžia ir pabaiga.

Atsakymo į klausimą, kiek prasmingas toks gyvenimas, aš nežinau.

Sprendimą lems ne kančios

Aš nežinau, kaip sustabdyti naftos upes, tekančias į Europą iš Rusijos, nes puikiai suprantu, kad labiausiai dėl nepatogumų, kuriuos toks sprendimas sukeltų, pyks tie, kurie dabar baisisi, kad tie srautai teka.

Tegaliu pabalsuoti ir paskatinti Europos vadovus stabdyti. Bet žinau, kad priimant sprendimą lems tikrai ne Ukrainos kančios, o kiti, gerokai banalesni dalykai — artėjantys rinkimai, noras įtikti miniai, ekonominė nauda, etc. etc. etc.

Nežinau, kaip pragmatiškai išrišti karo, kuris visada yra moralinis sprendinys, klausimą. Tegaliu pažadėti jums, kad balsuodama iš visų jėgų bandysiu rasti moralinį sprendinį ir visiškai nežiūrėsiu naudos.

Kita vertus, o kuris vaikas Dievo akyse vertingesnis — tas, kuris žūva kare, ar tas, kuris miršta, nes tiesiog pritrūko duonos?

Tikrai labai didelė Lietuvos socialinių tinklų bendruomenės minia dabar labai aktyviai žodžiais pasisako prieš putino (mažąja rašau sąmoningai) Rusiją. Vis dėlto dalis tos putiną smerkiančios minios labai nuoširdžiai žavisi putino moraliniais imperatyvais.

Abstrakčios naudos kategorijos

Putinizmo logika yra gana aiški: religinis mesianizmas, kova už tradicines vertybes, galios ir jėgos kultas bei imperinės ambicijos, pridengtos demagogiška istorijos interpretacija.

Ir tada, net jeigu labai noriu nematyti, suprantu, kad tas putinizmas tikrai nėra kokia ypatinga Rusijos dėmė. Ją lengvai aptiksime visose valstybėse. Lietuva — ne išimtis.

Kai manęs kartais klausia, kodėl, nors to niekada nenorėjau, sutikau tapti veikiančia politike, atsakau, kad atėjau į politiką, kad užimčiau gražulių, karbauskių, visokių nuokrypių advokatų ar tradicinių vertybių mylėtojų vietą.

Kad visas šitas moralinis šlamštas gautų nors vienu balsu mažiau. Kad nors milimetru paslinktume žaidimą nuo jėgos ir paniekos kitam išaukštinimo.

Moraliniai sprendiniai visad labai klampūs. Reali politika tai puikiai jaučia, tad neatsitiktinai visais įmanomais būdais akcentuoja abstrakčias naudos kategorijas, tiesa, padabintas puošnios retorikos apdarais.

Kai per rinkimus nuolat banaliai vapi apie gerovės valstybę, gauni daug balsų, mat kiekvienos vidutiniškos smegenys įsivaizduoja, kad tai bus gerovė joms ir gerovė tokia forma, kokia tos smegenys pageidauja.

Toks abstraktus pažadas tuo pačiu politikui suteikia teisę po rinkimų jį arba pamiršti, arba aptikti visai nesusietuose dalykuose.

Vienybė kito ir kitokio sąskaita

Karas, kuris jau atsivėrė Ukrainoje, prieš tai ilgai ruseno neapykantos apimtose galvose tų, kurie jaučiasi pralaimėję arba negavę savo naudos dalies. Kokiu būdu lengviausia pateisinti savo negražius darbus?

Pirma, reikia rasti atpirkimo ožį. Sveikas protas ir visų didžiųjų religijų mąstytojai tokiu atveju dėmesį kreipia individo, labai retai bendruomenės link. Nori būti laimingas, taisyk save ir tik save: paprastas principas, kuris sukuria gyvą kūrybišką asmenybę.

Antra, radus kaltininką, sukarti ant jo visas būtas ir nebūtas nuodėmes. Taip elgiamasi labai dažnai, nors rezultatas bemaž visad pragaištingas.

Putinizmas įsišaknijęs religiniame nacionalizme. Jo daigai kyla iš tamsaus mistinio valstybinės galios ir paniekos laisvei bei kūrybai dirvožemio. Putinas čia ne vienas — tokia pseudoreliginė logika būdinga absoliučiai daugumai populistų visose visuomenėse. Ne išimtis ir Lietuva.

Kai apie tradicijas nuolat kalbanti, neapykantos laisviems žmonėms kupina Seimo narė demagogiškai pareiškia, kad negalima žmogaus orumą ginančių klausimų dabar svarstyti, nes tai esą pakirs „žmonių vienybę, kurią jie dabar demonstruoja nacionalinio saugumo klausimais“, girdi aiškų tikslų putinizmo žodį. Vienybė kito ir kitokio sąskaita.

Turi teisę eiti savo pasirinktu keliu

Aš savo ruožtu tai poniai galiu pasakyti tik tiek, kad žmonių vienybę labiausiai pakerta jų skirstymas į tuos, kurie jaučiasi turintys teisę kalbėti Dievo vardu, ir tuos, iš kurių ta teisė atimama.

Antradienį net 48 Seimo nariai pritarė tam, kad jiems nepatinkantys žmonės neturėtų teisės kalbėti. Nestebina, jog absoliuti jų dauguma iš partijų, kurios puikiai žinomos dėl savo korupcinių nuostatų, pridengtu parodomuoju krikščionybės vualiu.

Europos Parlamente šią savaitę nuolat kalbėta apie Ukrainą. Kalbėta ne apie tai, kuo jos gyventojai skiriasi nuo mūsų, ne apie ten gają korupciją, ne apie šalies vidines socialines įtampas ar vertybes, kurios gal mus skiria.

Visi vieningai pabrėžė, kad Ukraina, kaip ir bet kuri kita valstybė, turi teisę eiti savo pasirinktu keliu, ir būtent todėl jai privalu padėti kovoti su Rusija.

Dalintis pabėgėlių našta

Trečiadienio vakarą Kanados premjeras Justinas Trudeau ragino didinti spaudimą putino Rusijai. Akcentuodamas Europos Sąjungos ir NATO vienybę bei ryžtą, jis sakė, kad nors putinas „dabar žudo nekaltus civilius, bombarduoja ligonines ir gyvenamuosius namus“, bet mūsų sąjungos dabar yra ryžtingesnės ir vieningesnės nei bet kada iki šiol.

Kanados vadovas ragino nenuvilti mūsų pagalbos laukiančios Ukrainos ir kvietė panaudoti visas turimas priemones, tęsti precedento neturinčias sankcijas putinui ir jo aplinkai Rusijoje bei Baltarusijoje, ir taip visomis išgalėmis stiprinti spaudimą šiam žiauriam autoritariniam režimui.

Europos Parlamento nariai savo ruožtu pasveikino Kanados sprendimą priimti neribotą skaičių pabėgėlių iš Ukrainos bei paragino ES valstybes dalintis Ukrainos pabėgėlių našta, o ne palikti rūpinimąsi jų prieglauda tik kaimyninėms valstybėms.

Bėdos neišsprendžiamos stebuklingai

Ukrainos klausimas minėtas ir kalbant apie augančias energetinių išteklių kainas, galimus maisto grandinių trūkius.

Buvo aptartos Ukrainos narystės ES perspektyvos. Diskutuota dėl priemonių kovojant ne tik su Rusijos, bet ir Kinijos autokratiniais režimais.

Žinau, visi svajojame, kad pabusime, o putino nebėra. Visi trokštame, kad pasaulio politikai stebuklingu būdu išspręstų visas bėdas. Tai utopija.

Jeigu ir galima kuo nors kaltinti liberalias vertybes ir vadinamuosius Vakarus, tai tik tuo, kad jie kiek išgalėdami nuosekliau suteikia balsą ir tiems, kurie tas vertybes neigia.

Vis dėlto toks atrodytu neprotingas principas pakerta baimės ir uždarumo šaknis. Kuo atviresnė, įvairesnė sistema, tuo ji kūrybiškesnė, tad ir gyvesnė.

Priekin veda atvirumas

Žmones ir žmoniją gelbėja ne praeities žygdarbiai, ją palaiko ne kažkokios tradicinės vertybės, pernelyg dažnai esančios tiesiog žudymo ir paniekos įrankiais.

Žmoniją priekin veda atvirumas ir bendrystė. Ypač svarbu tai kasdien sau kartoti karo akivaizdoje.

Skaityti straipsnį

1108

Primityvios diskusijos gimdo autoritarizmą.

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

18 kovo, 2022

Autoritarinio valdymo erdvę plečia aistra primityviems atsakymams

Šiandien kalbėsiu apie lietuvišką putinizmą, bet ne apie vatnikus. Kalbėsiu apie tai, kaip gimsta zombinės visuomenės, viena kurių dabar skausmu, ašaromis ir krauju užliejo Europą.

Dažnokai gaunu pastabų, jog pernelyg daug dėmesio kreipiu į tokius dalykus, kurie vadinamajam paprastam žmogui visai neįdomūs.

Ginti silpnesnius

Tarp tokių temų minimos moterų ar seksualinių mažumų teisės, „kažkokios“ konvencijos apie smurtą ar teisės viršenybė.

„Klausykit, — sako man tokie žmonės, — va kai rašėte apie ekonomiką, tai buvo įdomu ir prasminga, o dabar dėl gero gyvenimo parsidavėte ir pezate niekus.“

Ekonomika tokiose galvose nėra moralinių sprendinių laukas, nors ji, žinoma, yra mokslas apie moralinius sprendinius. Kai rašau ekonominius tekstus visada svarstau, kas gauna naudą, kas užmoka, ir ar teisingas toks pasidalinimas. Taigi kalbu apie tą pačią moralę, kurios nesugeba užčiuopti eilinis protas.

Atsakydama į anksčiau minėtas pretenzijas stengdavausi dėmesį nukreipti į antraeilius dalykus. Paaiškindavau, jog apie tai kalbu todėl, nes tai klausimai, kuriuos studijavau universitete.

Primindavau, kad man Europos Parlamente yyra pavesta dirbti Moterų ir lygių teisių komitete. Kartais svarstydavau, kad ginti tuos, kurie yra silpnesnėje pozicijoje, — tai mano asmeninis moralinis pasirinkimas, beje, man, kaip tikinčiai krikščionei, privalomas.

Būti galingesnio pusėje

Atsakydama sąmoningai stengiausi išvengti akcentų, kurie pragmatiškai ir labai prastai išsilavinusiai visuomenei sukelia tik galvos skausmą.

Ji nori vieno — paprastų atsakymų, juodai balto paveiksliuko ir būti laimėjusiojo bei galingesnio pusėje.

Moderni Vakarų visuomenė ugdoma ant išskirtinai silpno pamato, naiviai tikintis, kad jeigu nuolat kartosi, jog visi žmonės lygūs, tai jie ir bus lygūs.

Žmonės nelygūs nei pagal savo gebėjimus, nei pagal jiems skirtus talentus, nei pagal galimybes, kurias suteikia šeima ar mokykla.

Kiek įmanoma labiau lyginti vaikų galimybes įgyti normalesnį išsilavinimą, žinoma, reikia, bet netikiu, jog tai ką nors kada nors išspręs.

Nesuvokia nemąstantys

Mąstyti yra sudėtingiausias darbas, kurį geba daryti žmogus. Beje, ne kiekvienas: tų, kurie įgalūs svarstyti, rasti priežasčių pasekmių sankabas ir — tai svarbiausia — reflektuoti savo mąstymo procesą, nėra daug.

Absoliuti dauguma yra pilka minia, kuri net politikams nuolat šaukia, kad jie eitų dirbti, o ne kalbėtų. Jie patys kalbėti nemoka. Ir todėl tiki, kad ir politikų kalbos tėra tokie pat garsai, kurie be pastangų palieka jų gerkles.

Norint pradėti ilgą sudėtingą mokymosi mąstyti kelią reikia gimti šeimoje (retais atvejais gali pasisekti su mokykla), kuri vertina protą, o ne raumenis ar pinigus.

Ne vien paskaitų klausymas ar užrašai sukuria dirbančias smegenis, jas formuoja kasdienė pastanga pamatyti sudėtingesnį reiškinio pavidalą.

Pažįstu galybes mokslų daktarų ir profesorių, kurie neturi net minimalios mąstymo užuomazgos ir net nesugeba elementariai kvestijonuoti savo pačių mąstymo proceso. Taigi net negeba suvokti, kad jie nemąsto.

Nelaisvi laisvės šauklių demaršai

Gyvenimas visuomenėje, kuri esant reikalui moka mosuoti vėliavomis, bet ne rimčiau įvertinti sudėtingesnius socialinius reiškinius, tik išoriškai paprastas ir gražus.

Kai gilią savireflekciją pakeičia labai primityvios ar net juokingos kaučinimo procedūros, visuomenė banalėja ir vienodėja. Rūbų kokybė nieko nekeičia, jeigu vidus vienodai lėkštas. Net kunigo aprėdas žmogaus nepadaro ganytoju.

Kodėl dabar grįžtu prie klausimų, kurių taip stengiausi išvengti? Atsakau: nenoriu Lietuvai to, ką su Rusija padarė Putinas.

Pastarosiomis dienomis didelės audros sulaukė vienos Sąjūdžio laikų aktyvistės ir nuoširdžios politikės kalba Seime.

Laisvės šaukliai, net savo partijai kukliai priskyrę laisvės vardą, paliko posėdžių salę.

Tarytum teisę apie laisvę turi kalbėti tik jie ir tik taip, kaip jie nori. Juos pasekė kiti tokie pat demokratijos SAU gynėjai. Supraskit, jei man nepatinka, tai jau blogai.

Vėliau į kovą pakilo influencerių ordos. Tie ir tos irgi širdo. Širdo, nes šiaip jau nelabai daugiau, ką moka. Na, kai kurie dar kremukus pardavinėja „ant instagramo“.

Galiausiai atbėgo puidokai ir visa tradicinė šušera ir pradėjo šaukti, kad gniaužiamas laisvas žodis.

Šūkių skandavimas

Abi šios išoriškai viena kitai oponuojančios grupės buvo visiškai vienodos: jos skandavo šūkius.

Nesvarstė, neanalizavo, neieškojo priežasčių, nebandė suprasti, o tiesiog žinojo ir kolektyviai rėkė. Kojomis balsuojanti banda pasiskyrė sau teisę nušvilpti ir pažeminti žmogų, kuris tą dieną švęstą Nepriklausomybę jiems anuomet ir atnešė.

Kodėl užkliuvo Zita Šličytė? Ji moteris, nejauna, akivaizdžiai neturi pinigų visokiems firminiams škurliams ir kalba maršistų vardu.

Kai lygiai tą patį, ką deputatė bei maršistai, kalba kardinolas Sigitas Tamkevičius, — ordos tyli. Jis vyras, galios pozicijoje, atstovauja ne kažkokiam klubui, o vienai didžiausių pasaulio religinių bendruomenių. Kam pyktis, ar ne?

Zita Šličytė taip energingai spardoma buvo tik todėl, kad oponentai neturi proto ir gebėjimų diskusijoje atremti jos kalbų. Putinizmas gimsta, kai užčiaupiamas oponentas, o žmogus smerkiamas tik dėl to, jog kalba apie tai, kas jį jaudina.

Napoleoniškos aistros valdyti

Putinizmas, kuris visada baigiasi krauju, ateina tada, kai visuomenė nustoja mąstyti. Kai ji stokoja drąsių ir — tai svarbiausia — viešai savo pačių mąstymą ir priimtinas ideologijas svarstančių filosofų.

Kai tikrus ekonomistus, kurie žino, kad ekonomika yra moralės mokslas, pakeičia bankų piarščikai ir tie, kuriems ekonomika yra idėjų kratinys apie tai, kaip čia daugiau prisigrobti, anksčiau ar vėliau ateina putinai.

Putinizmas ateina tada, kai nelieka mąstančios žurnalistikos, o tautinės propagandos solovjovas, lietuviškai būtų lakštingala, Jakilaitis kažkodėl vadinamas žurnalistu.

Kad ir ką man kas sakytų, kol ta propagandinė (beje, labai prastos propagandos) lietuviškų „solovėjų“ šeiminėlė arti valdžios, ir dabartinė vyriausybė atrodo apgailėtinai.

Absoliuti dauguma dabartinių žurnalistų net nesugeba svarstyti valdžios moralinių sprendinių.

Savo politinį idiotizmą jie pridengia suvaidinto objektyvumo šydu, po kuriuo slepia napoleoniškas aistras valdyti tuos, kurie laimi rinkimus.

Soti lesyklėlė

Jie net neįtaria, kad politika yra kompromisų menas todėl, kad ji yra neatsiejama nuo neatsakomų žmogiškos būties klausimų. Tik kad jie apie tokius klausimus net negirdėję ir nesugebėtų jų užduoti.

Putinizmas ateina tada, kai visokie liekiai, girniai — jų vardas legionas, paskelbiami politologais.

Nuolat nuobodžiai gromuliuoti apie reitingus didelio proto nereikia. Jeigu pastoviai kritikuoji tą, kuris tuo metu Gedimino prospekte valdo, gali jaustis net drąsiu.

Absoliuti tokių politologų minia net nesugebėtų rišliai paaiškinti, kaip ten tas politinis procesas vyksta ir kodėl stringa.

Dar vadinamieji politologai gali atidirbinėti karaliukui ar karalienei Daukanto rūmuose ir gauti kokią nors vietelę biudžetinėje lesyklėlėje, tarkime, LRT taryboje. Lesyklėlė ganėtinai soti.

Šių ir kitų visuomenės institucijų neįgalumas ir realių, o ne parodomųjų, diskusijų stygius anksčiau ar vėliau nususina viešąją erdvę, ir ji tampa juodai balta. Dvispalvė tikrovė į sostą pakylėja savo vietinį autoritarą. Joje sunku gimti kūrybai, nes ji užmuša laisvę.

Pilnos parduotuvių lentynos

Faktai rodo, ir tų faktų daug, kad Lietuva, priešingai nei teigia šličytės ir tamkevičiai, dar niekada negyveno taip gerai, niekada nebuvo tokia soti ir net laiminga, kaip dabar.

Lietuva turi daugybę galimybių padėti savo silpniesiems, ir ji tai daro. Auga pensijos, išmokos neįgaliesiems, pašalpos. Jau keleri metai labai žymiai didėja atlygiai.

Tai kodėl toks gajus neigiamas naratyvas?

Žmonės nėra vienodi. Juokinga klausyti, jog 1990 metais esą visi troško laisvos Lietuvos. Dauguma troško ne laisvos Lietuvos, o valstybės, kurioje žmonės gyvena „kaip Amerikoje ar Švedijoje“.

Sovietinio žmogaus sampratoje tą gyvenimą išsemia pilnos lentynos parduotuvėse. Po to, kai tos lentynios išties užsipildė, šitą daugumą sukrėtė tai, kad neužtenka pilnų lentynų, dar reikia pinigų prekėms įpirkti.

Anksčiau ar vėliau dalis šių žmonių pasijuto apgauti ir keršto vardan išsirinko prezidentu Rolandą Paksą.

Norėjo sosto

Kiti norėjo ne laisvės, o sosto. Jie taip azartiškai troško valdyti, kad nuolat kovėsi su nomenklatūrinėmis privilegijomis ir kovėsi tik todėl, kad patys jas gautų.

Marias kiaulių, kurios lygesnės už kitus gyvulius, turime ir dabar. Tai taip pat neišvengiamas žmogiškas pavidalas.

Labai geri tokio mąstymo pavyzdžiai mūsų padangėje —  prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dabartinis valstybės vadovas Gitanas Nausėda.

Žinoma, pirmoji protinga ir gudri, o antrasis net nesugeba prisiminti, ką kalbėjo vakar, bet akivaizdžiai autoritarinis mąstymas yra jų abiejų savastis.

Tų, kurie išties norėjo laisvės, buvo mažuma. Labai nedaug esama žmonių, kurie supranta, kad laisvas gali būti tik tada, kai kalbėti gali ir tie, kurie tau labai nemieli.

Panašaus mąstymo žmonės prezidentu išsirinko Valdą Adamkų. Dauguma jų vėliau nusivylė, nes jų pasirinktasis lyderis ne tiek valstybės institucijas stiprino, kiek su jaunystės draugais laistė laisvę viskiu.

Aistra primityviems atsakymams

Didžiausia dabartinė Lietuvos bėda — plintanti aistra primityviems atsakymams, šūkiams, taigi autoritarizmui.

Apie teisės viršenybę, moterų ir mažumų teises, smurtą šeimose, neretai labai tradicinėse ir labai katalikiškose, klerikalizmą kalbu ir toliau kalbėsiu todėl, kad pasaulį kuria ne ekonomika, o idėjos.

Būtent santykis su silpnesniais ar kitokiais visuomenės nariais ypatingai aiškiai parodo žmogaus vidų.

Autoritariniai žmonės pradeda nuo neapykantos moterims ir kitokiems. Baigia jie krauju.

Autoritariniai vadovai sosto ir galios žaidimus laimi pataikaudami nemąstančiai daugumai.

Saugoti širdis

Autoritarinio valdymo erdvė pasaulyje plinta it gaisrai karštą vėjuotą dieną.

Tai jau atvedė prie neišmatuojamos tragedijos. Pasistenkime nuo prievartos saugoti savo širdis ir savo namus.

Skaityti straipsnį

1126

Video dezinformacija

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

11 kovo, 2022

Plakta kiaušinienė smegenyse

Pastarosiomis savaitėmis pasirodė trys tekstai, kuriuose aukštas pareigas užimantys krikščioniškų bažnyčių hierarchai pasidalino mintimis apie dabarties iššūkius.

Likus vos mėnesiui iki karo Ukrainoje pradžios Lietuvos kardinolas Sigitas Tamkevičius paskelbė, kad „Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška“ ir „sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų“. Nors šį pasažą lydėjo kardinolo išlyga, jog „tikėjimas [jam] neleidžia taip sakyti“, vis dėlto žodžiai buvo ištarti.

Vidinis priešas

Nurodytas ir priešas, kuris, pasak kardinolo, dabar esąs pavojingesnis nei prieš trisdešimt metų: tada jis buvęs išorinis, o dabar priešas kėsinasi į dvasią, per kurią kaip buldozeris iš Šiaurės Amerikos — Kanados, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybių eina genderistinė ideologija[1].

Kovo 6 dieną gavėnios pradžioje Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas kreipėsi į tikinčiuosius, kuriems dėstė apie „metafizinę“ karo Ukrainoje prasmę.

Pasak jo, Ukrainoje vykstanti kova yra ne fizinė, tai kova su blogiu Dievo vardu. Ir po skambių žodžių apie ištikimybę meilės ir teisingumo dėsniui, patikino, jog „niekada nesusitaikys su tais, kurie tuos dėsnius pažeidžia, išplaudami ribas tarp šventumo ir nuodėmės“.

„Meilės šauklys“ pirštu bedė ir į suklupimo žymę — ją esą nešioja kiekvienas, kuris reikalauja suteikti gėjams teisę rengti paradus[2].

Galiausiai pirmadienį, kovo 7-ąją, kai popiežius Pranciškus verkė apie krauju ir ašaromis srūvančią Ukrainą ir ieškojo būdų kaip stabdyti konfliktą, Italijos arkivyskupas Carlo Maria Viganò, buvęs Vatikano nuncijus JAV ir aršus popiežiaus Pranciškaus kritikas, paskelbė laišką, kuriame dėl karo Ukrainoje ir Rusijos demonizavimo apkaltino JAV, Europos Sąjungą ir NATO.

Italijos arkivyskupas žengė toliau nei patriarchas Kirilas ir išplėtojo konspiracijos teoriją iki globalaus lygio, pareiškęs, kad Putinas yra didvyris, kuris stabdo Jungtinių Tautų, NATO ir Tarptautinio valiutos fondo kartu su George‘u Sorosu bei Billu Gatesu kuriamą naują pasaulio tvarką, paremtą ekonominiais interesais ir progresyvizmu — lygybe, asmens laisvių apsauga ir valstybės parama skurstantiems[3].

Dezinformacijos suvaldymas ir lobizmas

Matyt, bent dalis jūsų dabar klausiate savęs, kodėl kalbėdama apie tai, kas praėjusią savaitę plenariniame posėdyje man ypač įstrigo, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nutolau nuo parlamento darbotvarkės. Vis dėlto būtent šios trys paminėtos kalbos nuolat sukosi mano galvoje klausant antradienio debatų apie tai, kaip suvaldyti dezinformaciją.

2020 metų rugsėjį Europos Parlamentas įsteigė Specialųjį komitetą užsienio šalių kišimosi, įskaitant dezinformaciją, klausimais. Šio komiteto tikslas buvo nustatyti, kiek plačiai įvairios užsienio šalys kišasi į Europos Sąjungos ir jos valstybių narių demokratines institucijas.

Komitetas pusantrų metų svarstė, o Pranešime apibendrinimo tikrai svarbius klausimus nuo dezinformacijos kampanijų, susijusių su COVID-19, iki kibernetinių išpuolių prieš valdžios institucijas.

Buvo pateikta labai konkrečių pavyzdžių, kaip Rusija ir Kinija verbuoja Sąjungos elitą, kuris vėliau imasi pramoninio lobizmo.

Primintas ne vienas plačiai žinomas atvejis, kai minėtų užsienio autoritarinių šalių valstybinės ar privačios įmonės įdarbino arba į savo valdybas įtraukė net buvusius aukšto lygio Sąjungos politikus ir biurokratus mainais už jų žinias ir plačius ryšius.

Užtenka prisiminti „Gazprome“ nordstrymus lobinusius buvusius Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį ir Suomijos premjerą Paavo Lipponeną, „Rosneft“ verslo interesams atstovavusią buvusią Austrijos užsienio reikalų ministrę Karin Kneissl ar „Zarubežneft“ valdyboje įsitaisiusį buvusį Prancūzijos ministrą pirmininką François Filloną.

Buvęs Prancūzijos premjeras Jeanas-Pierre‘as Raffarinas aktyviai įsitraukė į Kinijos interesų propagavimą Prancūzijoje, jo tautietis, buvęs ministras Jeanas-Marie Le Guenas, įsitaisė „Huawei France“ direktorių valdyboje, buvęs Belgijos premjeras Yves‘s Leterme‘as — Kinijos investiciniame fonde „ToJoy“, o buvęs komisaras iš Čekijos Štefanas Füle pasamdytas dirbti bendrovei „CEFC China Energy“.

Atstovavimas užsienio interesams

Faktai rodo, kad padėtį aštrina ir tai, kad ekonominis lobizmas itin dažnai slepia atstovavimą užsienio valstybių politiniams interesams, o Europos Sąjungoje, priešingai nei JAV ar Kanadoje, neveikia taisyklės užsienio šalių įtakai identifikuoti[4].

Dar blogiau tai, kad nėra jokių galimybių stebėti lobistinės veiklos valstybėse narėse, kurios per Europos Vadovų Tarybą daro įtaką teisėkūrai ir užsienio politikai.

Galima paminėti ir bent jau Lietuvoje iki galo nesuvoktą Kinijos komunistų partijos ideologinių forpostų — Konfucijaus institutų grėsmę. Prisidengę kinų kalbos mokymu, šie institutai veikia kaip partinės valstybės propagandos dalis, Kinijos ekonominių interesų lobistinė platforma ir jos žvalgybos tarnybų, taip pat agentų ir šnipų verbavimo tinklas.

Beje, kai 2018 metais pasidomėjau, ar Vilniaus universitetas deramai vertina grėsmę, kurią kelia jo rėmuose veikiantis Konfucijaus institutas, sulaukiau labai ironiškos tuometinio rektoriaus, o dabartinio Seimo nario Arūno Žukausko reakcijos.

Tuo pat metu JAV ir Vakarų Europoje tokių darinių grėsmė puikiai suvokiama ir vien pastaruoju metu bet kokį bendradarbiavimą su Konfucijaus institutais nutraukė universitetai Diuseldorfe, Briuselyje, Hamburge ir Švedijoje.

Geriausiai apsaugo demokratija ir laisvė

Galima tęsti ir tęsti, nes Pranešime skelbiama apie daugybę agresyvaus kišimosi operacijų, kurių prieš Sąjungą ėmėsi ir kurias finansavo užsienio subjektai. Įvardinta tokio dezinformavimo apimtis, jo pagreitis, temų, dalyvių ir naratyvų įvairovė aiškiai rodo, kad privalu ieškoti išeičių. Reikia kuo greičiau stabdyti ir silpninti plataus masto pasikėsinimą į Sąjungos vertybes — pagarbą žmogaus teisėms bei teisinės valstybės principą.

Trečiadienį balsuodami Strasbūre Europos parlamento nariai 552 balsais už, 81 prieš ir 60 susilaikius pritarė Specialiojo komiteto išvadai, kad, stabdant pavojingą užsienio kišimąsi, būtina pasitelkti labai platų priemonių ratą, stiprinti visuomenės švietimą, žiniasklaidą, pilietinę visuomenę, skaitmeninės erdvės reguliavimą.  

Aišku, tai yra labai svarbūs dalykai. Balsavau už šį dokumentą ir iš esmės pritariu minčiai, kurią buvo galima užčiuopti anapus teksto bei kalbų salėje, kad geriausiai nuo dezinformacijos, kišimosi į kitų valstybių gyvenimą, visokios propagandos apsaugo demokratija ir laisvė.

Bet tada — nori to ar ne — pats dokumentas pasirodo ganėtinai pažeidžiamas, mat dažnu atveju kovai su dezinformacija Pranešimas siūlo pasitelkti daugiau reguliavimo ir institucinio spaudimo, kuris paradoksaliai siaurina demokratijos ir laisvės lauką.

Sosto principas

Ir dabar vėl grįžkime prie trijų hierarchų, nuo kurių pradėjau savo šios dienos pasidalinimą.

Kad ir ką man kas sakytų, nepatikėsiu, kad iš esmės analogiškos kardinolo S. Tamkevičiaus ir patriarcho Kirilo mintys gimė kažkokioje trečioje piktoje erdvėje, iš kur buvo mums permestos.

Tos mintys tokios vienodos, nes abiem atvejais jos gimė galvose religinių veikėjų, kurie remiasi savotišku sosto principu, kai kunigiška „tarnystė“ supainiojama su kunigiška „galia“.

Klerikalinė tokio mąstymo ir veikimo erdvė reiškiasi per karjerą, valdymą, o jo tiesioginė pasekmė — griežtumas ir, popiežiaus Pranciškaus žodžiais kalbant, „išskirtinis moralinis užsikirtimas dėl šešto (Dievo) įsakymo“[5].

Popiežius nuolat primena, kad „sunkiausios nuodėmės yra tos, kurios labiausiai „angeliškos“: puikybė, išdidumas, dominavimas… Ir mažiau sunkios yra tos, kurios mažiau angeliškos: liečiančios gerklę ar geismus. Susitelkiama į seksą ir visai neteikiama svorio socialiniam neteisingumui, apkalboms, šmeižtui, melui“.

Dezinformacija, kito žmogaus atmetimas, korumpuotos institucijos yra ne tiek kažkokių piktavalių iš išorės permestas blogis, kiek mūsų vidinė nestabili savastis.

Religinis mąstymas, tikėjimas yra tai, kas formuoja mūsų visų, net ir tų, kurie manosi neturį jokio sąryšio su tokiais esą naiviais dalykais, supratimą apie pasaulį ir daugelį reiškinių.

Ne institucine prievarta

Ar lengva paneigti Lietuvos kardinolo teiginį, kad Lietuva dar niekada nebuvo tokioje tragiškoje padėtyje, arba Italijos vyskupo verdiktą, kad Putinas gelbėja pasaulį nuo blogio imperijos, kurį sukurta JAV ir Europos Sąjungoje? Galima būtų pasitelkti daugybę faktų, kad tai absoliučios nesąmonės, bet — ir tai liudija tūkstančių metų istorija — jeigu žmonės nenorės tų faktų girdėti, tai tie faktai bus neverti skatiko.

Kovoti su dezinformacija galima tik individualiu lygmeniu, o ne institucine prievarta. Moraliniai kiekvieno žmogaus sprendimai tikrai daug svarbesni, nei bet kokie net patį baisiausią blogį suvaldyti bandantys dokumentai.

Jeigu „Delfi“ žurnalistai, paskelbę aną atvirai propagandinį ir tikrai ne jų redakcijoje (tai rodo ir autorės pavardė) gimusį kardinolo interviu, kitą dieną nepriklausomame interviu būtų kardinolo paklausę, kokie faktai ar reiškiniai rodo, kad Lietuvoje dabar baisiau nei prieš trisdešimt metų, ir kaip ten tas genderizmas žlugdo vertybes, kokias konkrečiai vertybes jis žlugdo ir išvis kaip kardinolas supranta tą genderizmą, dezinformacijos laukas būtų kiek susiaurėjęs.

Būtų atsiradę daugiau abejonės

Jeigu tie žurnalistai būtų tomis pačiomis temomis kalbėję su kitaip mąstančiais žmonėmis, jų tarpe ir kitais katalikais, dezinformacijos laukas būtų aižėjęs dar labiau. O mūsų protuose ir širdyse būtų atsiradę daugiau abejonės, kuri nuostabiai gražiai lydi kelyje kito žmogaus ir santarvės link.

Šiandien yra didelė šventė. Diena, kai atgavome laisvę. Tepavyksta mums ją apginti nuo savo pačių godumo ir ribotumo. Tada mūsų neįveiks niekas.

Šiandien tai puikiai rodo Ukraina.


[1]https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kardinolas-sigitas-tamkevicius-lietuvos-padetis-siuo-metu-yra-tragiska.d?id=89261223

[2] https://newsmaker.md/rus/novosti/proschenie-bez-spravedlivosti-est-kapitulyatsiya-i-slabost-patriarh-kirill-vyskazalsya-o-voyne-v-ukraine/ 

[3] https://www.americamagazine.org/faith/2022/03/07/vigano-ukraine-242526

[4] Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Lobbying in the 21st Century: Transparency, Integrity and Access, 2021 m., EBPO leidykla, Paryžius, adresu: https://doi.org/10.1787/c6d8eff8-en

[5] https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2019-10/popieziaus-pranciskus-klerikalizmas-yra-iskrypimas.html

Skaityti straipsnį