AUŠRA MALDEIKIENĖ

Šios dienos svarstymus įkvėpė trys iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi šaltiniai.

Aptarti Angelos Merkel politinį fenomeną privertė vieno mano vaizdo įrašų skaitytojo prašymas. Olafo Scholzo figūra prisiminta dėl jo kalbos, pasakytos antradienį, švenčiant Europos dieną, Europos Parlamente. Gediminas Kirkilas pasirodo kaip ženklas, kad kintančioje Lietuvos užsienio politikos padangėje vėl laistomi „taikos“ ir „sutarimo“ daigai. 

Šališkas oponavimas

Suprantu, kad panašios paralelės gali sulaukti rimtos kritikos. Jos tikrai nebijau, nors, deja, net nebesvajoju, jog kas nors pakels mestą pirštinę.

Lietuvoje rimtesnių intelektualių ginčų laikai baigėsi apie 1993 metus, kai šalies užsienio politikos padangę užvaldė visų įmanomų politinių atspalvių taikos balandžiai, tokie mieli vidutinio rinkėjo sielai. 

Trys skirtingi žmonės, trys skirtingi politiniai pavidalai ir, bent jau mano akimis, visa vienijantis vadinamosios realpolitikvaizdinys, prieš beveik du šimtus metų nukaltas Vokietijoje. 

Kas ta realpolitik? Tai toks pragmatiškas politinio veikimo kelias, kai visa sprendžiama pagal konkrečias šios dienos reikmes, rimtai nevertinant moralinių politinio pasirinkimo aspektų ir jo ilgalaikių perspektyvų, juolab pasekmių visuomenei.

Iš karto pasakau esanti šališka, nes ta vadinamoji pragmatiška politika ir visos jos išvestinės, tarp jų ir ekonominė diplomatija, kuri santykius tarp šalių mezga išimtinai atsižvelgiant tik į šalies verslo interesus, man tikrai nesimpatiškos. Taigi visa ką kalbėsiu toliau, priimkite kaip realpolitik oponento žodžius. 

Paprastai aptariama politika siejama su itin pragmatiškais politikos veikėjais, tokiais kaip Zbigniewas Brzezinskis ar Henry Kissingeris. Tad iš karto gali kilti klausimas, kodėl dabar į vieną eilę sudėjau tokius, atrodytų, skirtingus Europos politikus? 

Rinktis vertybes

Nuosekli krikščionė Angela Merkel, ilgus metus vadovavusi Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai, ne kartą demonstravo vertybinę laikyseną.

Ilgus šešiolika metų, kai ji vadovo Vokietijai, į ją buvo žvelgiama kaip į išlaikytą, išmintingą, jokia dėmele nesutaptos reputacijos lyderę, nuoširdžią demokratijos šalininkę.

Jos elgesys per 2015 metų pabėgėlių krizę, kai ji  drąsiai ir be atodairos stojo ginti migrantų, nors buvo rūsčiai dėl to kritikuojama opozicijos, irgi rodo tiek jos atsidavimą Evangelijos dvasiai, tiek Europos Sąjungos vertybėms. 

Panašiai gali būti vertinamas ir dabartinio Vokietijos kanclerio viešai deklaruotas sprendimas palikti Bažnyčią ar priesaikos tekste sąmoningai neminėti Dievo.

Tai irgi vertybinis pasirinkimas, tikėtina nulemtas ne racionalaus pragmatizmo. 

Vis dėlto kalbant apie platesnį jų darbų kontekstą pernelyg dažnai jauti ar regi, kaip šios dienos verslo interesai be jokio rimtesnio pagrindimo pateikiami it visos valstybės ar net visuomenės interesas, o realus politinis veikimas paklūsta pelno logikai. 

Nesutinka klydusi

A. Merkel atveju klasikinis pavyzdys yra jos bendravimas ir net bendradarbiavimas su putinu, pratęstas ne tik po 2008 metų karo Gruzijoje, bet ir po 2014 metų Krymo aneksijos.  

Žinoma, 2014 metais A. Merkel tuos karinius Rusijos demaršus pasmerkė, viešai baisėjosi ir piktinosi, bet tęsė ankstesnę „nepakenk“ ir „tarkis vardan mažesnio blogio“, kitaip sakant, business us usual, liniją. 

Kaip žinia, leidimą Vakarų Sibiro dujų telkinius su Vokietija sujungti Baltijos jūros dugnu A. Merkel Vyriausybė išdavė 2018 metų pradžioje.

 Tuomet prieš tokio dujotiekio tiesimą kovojo ne tik Centrinės ir Rytų Europos politikai, bet ir strateginis Europos sąjungininkas JAV. Jie vienu balsu aiškino, kad tokia dujinė priklausomybė bus rimta grėsmė Europos Sąjungos ir NATO šalių energetiniam saugumui. Istorija, deja, parodė, kad jie buvo teisūs. 

Tiesa, net dabar A. Merkel nesutinka klydusi. 

Permeta kaltę

Prieš kelias dienas Leipcigo knygų mugėje atsakydama į klausimą, kaip dabar vertina Vokietijos priklausomybę nuo rusiškų dujų, ji aiškino, kad sprendimas buvo reikalingas ir pamatuotas. 

Pasak jos, „geriau būtų buvę dujas importuoti iš Britanijos ar Norvegijos, kaip anksčiau, ar Nyderlandų, bet jų tiesiog nebuvo“. 

Taigi „problema buvo arba trečdaliu brangesnės suskystintos dujos arba pigios rusiškos.“

Priekaištus dėl sprendimo, kuris dabar, akivaizdu, kainuoja labai brangiai, ji atmeta paaiškindama „nežinanti ar bus teisinga, jeigu, norėdama visus nuraminti, aš tiesiog pasakysiu tai, ko nemanau, ir prisipažinsiu klydusi“. 

Po tokio paaiškinimo ji eina dar toliau ir netikėtai kaltę permeta Ukrainai. „Ukraina anksčiau nereikalavo stabdyti dujotiekio sutarties, priešingai, stengėsi išsaugoti jų tranzitą per Ukrainą“, lyg teisdama lyg teisindamasi dėsto ekskanclerė. 

Tikėjo, kad Vokietijos tai neliečia 

Akivaizdžiai atmesdama vertybinę logiką, ji atvirai išpažįsta instrumentinės politikos primatą.

„Problemą aš sprendžiau su tais įrankiais, kuriuos turėjau“, – dabar aiškina A. Merkel, o tai, kad galiausiai visa pasirodė blogai, „nesuveikė“, esą „neįrodo, kad nereikėjo bandyti klausimą spręsti diplomatiniu keliu.“ 

Drįsčiau teigti, kad anais 2018 metais A. Merkel galvojo ne apie diplomatiją, o apie Vokietijos verslo interesus, labai patogų ir įprastą status quo ir tiesiog nenorėjo papiktinti Rusijos valdovo. 

Tai, kad nuo 2008 metų Rusija jau atvirai kasdien gyrėsi augančia savo karine galia bei vis agresyviau perrašinėjo istoriją ekskanclerei, beje, galinčiai rusišką spaudą skaityti rusų kalba, buvo nė motais.

Ji nuoširdžiai tikėjo, kad Vokietijos tai neliečia. 

Paskutinį kartą A. Merkel Rusijoje lankėsi 2021 metų rugpjūčio 20 dieną, prabėgus lygiai metams po to, kai putinas pabandė fiziškai susidoroti su savo pagrindiniu politiniu oponentu Aleksejumi Navalnu. 

Tą 2021 metų rugpjūčio pabaigos dieną (iki karo buvo likę lygiai pusmetis) ji su putinu dar kartą aptarė „Nord Stream2“ klausimą, ir, nors kvietė paleisti tuomet jau 6 mėnesius kalintį A. Navalną, bet apdairiai pernelyg neakcentavo putino oponentų ir žurnalistų persekiojimo, represijų, žmogaus teisių pažeidimų ir akivaizdžiai vis labiau savo karinę galią stiprinančios diktatūros. 

Visuomenės palaikymo diktatas

Svarbiausias jos darbas buvo plėtoti politiką, kuri tuo metu Vokietijai žadėjo daugybę naujų darbo vietų, šimtus milijonų biudžete ir rinkėjų balsus. 

Pastarąją išvadą patvirtina ir jos aiškinimas, kad ji tuo metu negalėjo griežčiau reaguoti į putino veiksmus ar imtis kokių griežtesnių sankcijų ir todėl, kad nebūtų buvę visuomenės palaikymo. 

Būtent ši tezė ir demonstruoja giluminį vadinamosios realpolitik pamatą, tuo pat metu ją pateisindama, ir atskleisdama jos giluminę ydą. 

Demokratija politikus verste verčia pataikauti daugumai. To siekiama tiek prisitaikant prie  šabloninio vadinamojo vidutinio piliečio mąstymo, tiek tenkinant verslo, kuris padeda siekti politinių tikslų, interesus.

Tokia politikos, kaip daugumos rinkėjų norų aptarnavimo samprata, realpolitik išteisina, ypač vadinamaisiais ramiais laikais. Vox Populi, Vox Dei, kaip sakoma.

Achilo kulnas

Vis dėlto čia slypi ir tokios politikos Achilo kulnas, didžiausia jos keliama grėsmė.

Realpolitik vertina ir sprendžia nesistengdama ar negebėdama neapibrėžtoje ateityje įžvelgi jos kontūrų.

Taip ji pasmerkia visuomenę, kurią sakosi ginanti, kelionei per neįžvelgiamą miglą be jokių priešrūkinių įtaisų. 

Antradienį kalbėdamas Europos Parlamente dabartinis Vokietijos kancleris nuo tokios politikos bandė trauktis. 

Jis ganėtinai tiksliai diagnozavo, kad XXI amžius jau yra daugiapolis.

Visos pusės išloš

Apdairiai ar atlaidžiai praleidęs paaiškinimą, kokias naujas grėsmes tai kelia suvienytajai Europai, jis netikėtai šį klausimą sujungė su būtinybe plėtoti ryšius su Pietų regiono partnerėmis, kurioms, kaip buvo galima suprasti, Europa turi padėti apsirūpinti maistu, mažinti skurdą ir laikytis įsipareigojimo kovoti su klimato kaita. 

Tikėtina, kad būtent toks momento vertinimas lėmė ir kvietimą skubiai iki kitų metų Europos parlamento rinkimų priimti atnaujintą migracijos politiką, kur „tikslas geriau valdyti nereguliarią migraciją“ derėtų su šūkiu „nepaminkim mūsų vertybių“. 

Tiesa, vėlesni jo žodžiai parodė, kad jo minimos „mūsų vertybės“ labai pragmatiškos.

Pasak kanclerio, daugelyje Europos vietų juntamas darbuotojų iš trečiųjų valstybių poreikis, o reikalaujant, kad kilmės ir tranzito šalys susigrąžintų Europos Sąjungoje nelegaliai gyvenančius savo piliečius, gausime rezultatą, kai „visos pusės išloš“.

Sotūs vilkai ir sveikos avys

Kaip pasiekti, kad ir vilkai būtų sotūs ir avys sveikos, bent aš kol kas nesupratau, ypač įvertinus tai, kad neteisėtos migracijos srautai auga, o šalys, iš kurių jie atvyko, tarkime Marokas, atsisako priimti tuos savo piliečius, kuriems nebuvo suteikta teisė likti Sąjungoje. 

Kalbos apie Kiniją irgi buvo klampios. Jis pripažino, kad „konkurencija ir varžymasis iš Kinijos pusės neabejotinai padidėjo“, bet rėmė poziciją, kad Europai reikia protingai mažinti riziką dėl Kinijos, o ne laikytis griežtesnės pozicijos, kurios reikalauja Jungtinės Valstijos“.

Ir šiuo atveju apdairiai ar atsargiai pamiršta prisiminti, kad Kinijos karinė galia auga ne dienomis, o valandomis, o šalies vadovai nė nebando slėpti savo militaristinių ambicijų.

Tik faktai: 2023 metų kovą Kinija paskelbė, kad jos karinis biudžetas siekia 225 mlrd. dolerių, t. y. per pastaruosius metus nominalia verte padidėjo daugiau nei 7 proc., o per dešimtmetį padvigubėjo. 

Kiek prasminga šito nematyti ir važiuoti į Kiniją tartis dėl gilesnio ekonominio bendravimo, ką visai neseniai ir padarė O. Scholzas, palieku spręsti jums. 

Laikai pasikeitė

G. Kirkilui šiame įraše vietos liko nedaug. Lygiai tiek, kiek, mano galva, vertos jo politinės įžvalgos ar užsienio politikos sutarimo moderatoriaus vaidmuo. 

Tai tos pačios tik ramybės pasauliui tinkamos realpolitik žmogus, kuris iš esmės net teoriškai negali vesti išties vaisingų derybų, kai deramas dėl to, būti ar nebūti.

Tam trūksta ir intelekto, ir savo vaidmens politikoje refleksijos, ir suvokimo, kad laikai pasikeitė amžiams. 

Mano telefonas jau antra diena žada, kad šiandien Briuselyje bus šilta diena. Rašo, kad temperatūra pakils net iki 24 laipsnių. Labai noriu, kad ateitų vėluojanti vasara į Šiaurės jūros vėjų taip dažnai skrodžiamą Briuselį.

Bet kol tas gamtos grožis dar galutinai neišsiskleidė, vis bandau sugrįžti į Lietuvos užsienio politikos koridorius, kuriuose, jeigu tikėsime dalies politikų užkalbėjimais, vaikšto popieriai dėl sutarimo sutarti apie bendrą nekintamą ir nedalomą užsienio politiką. Tų popierių keliai tokie pat nežinomi, kaip ir klimato kaitos krečiamo pasaulio orų prognozės. 

Absurdiška mintis

Šios dienos tekstas neįprastas. Jis autoironiškas – ieškoti turinio logikos ten, kur vyksta kova tarp galių nėra labai rimta.

Tai įrašas, kur esminė dalyvių mintis jungianti grandis iš esmės remiasi tik tokiu sunkiai apčiuopiamu dalyku kaip patirties ir stebėjimo pagimdyta intuicija. 

Kai prieš metus viešojoje erdvėje pradėjo klajoti mintis apie sutarimą dėl užsienio politikos, ji iš karto man pasirodė absurdiška. 

Pagalvokime. Kam valdantiesiems sutarimas dėl užsienio politikos, kai jie turi visus esminius postus ir svertus, reikalingus tai politikai vykdyti?

Maža to. Jie turi patvirtintą Vyriausybės programą, kur aiškiai sudėliota tiek jų vykdomos užsienio politikos strategija, tiek jos taktika. 

Galite man oponuoti ir aiškinti, kad valdantieji neturi visų postų, kurie lemia Lietuvos užsienio politikos kryptį, nes pagal Konstituciją visą darbą šioje srityje Seimas ir Vyriausybė dirba kartu su prezidentu. 

Prezidentas tuščiomis rankomis

Vis dėlto dabartinis prezidentas į užsienio politikos balių atėjo tuščiomis rankomis. Jokios patirties toje srityje. Jokios rišlios užsienio politikos programos (jos, beje, nėra ir dabar, kai poste prabūta beveik ketverius metus). Jokio suvokimo, kaip veikia politika demokratinėje erdvėje.

Ir tikrai pernelyg daug ambicijų, kurios nerealios jau vien todėl, kad prezidentas negeba jų paslėpti, nors neturi jokių ginklų savo rankose. 

Prabėgus ketveriems metams galiu tik pakartoti tai, ką pasakiau kitą naktį po rinkimų: Gitanas Nausėda yra politikos nulis. Tiesa, tada aiškinau, kad aptarinėti nulio neverta, tačiau gyvenimas rodo, kad ne tik galima, o kartais net privalu.

Tarkime, tas mistinis ginčas dėl to, kas važiuos į Europos Vadovų tarybą nėra formalus, jeigu žinai, kaip realiai gimsta tarybos sprendimai. Faktas, kad anapus to proceso slepiasi rūsti ir Lietuvos prezidentui labai nepalanki politinė tikrovė.

Ponas kabinete

Užsienio politikos sprendimai atsiranda susitikus visų 27 valstybių narių užsienio reikalų ministrams. Tai, ką naudingo Lietuvai ten išmuša ar įkala į kolegų galvas Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, galiausiai ir nugula sprendimuose tuo ar kitu klausimu.

Prezidentas nori nenori priverstas kartoti tą poziciją, kurią iš esmės nubrėžė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Beje, tai galioja visoms europinės politikos sritims, ne tik užsienio politikai.

Pats Gitanas Nausėda neturi nei pakankamai žinių, nei intelektualinių gebėjimų tas žinias įgyti, nei patirties, kuri jam galėtų praversti formuojant savo užsienio politikos logiką. Jo komanda silpna ir jos užduotis aptarnauti poną kabinete, o ne formuoti rimtus sprendimus. 

Atskiri G. Nausėdos bandymai, tarkime, kai jis nepasirašė laiško dėl LGBT bendruomenės persekiojimo Vengrijoje, esmės nekeičia.

Amžinai atsarginis žaidėjas

Niekas toje Vadovų taryboje Lietuvos prezidento rimtai ir nevertina, jau vien todėl, kad jis nėra jokios Europos Sąjungoje įtakingos politinės šeimos atstovas.

O tradicines vertybes išpažįstančių žaidėjų vadovų taryboje realiai vos pora – Vengrija ir Lenkija. Lietuvai į tą ratą bent kol valdžioje dabartinė vyriausybė patekti praktiškai neįmanoma. 

Europos renginiuose viešai pradėjęs stumti savo vizijas apie LBGT bendruomenę ar moterų teises G. Nausėda sulauktų tylos ir pakeltų antakių. Taip jau buvo, kai jis 2022 metais Miunchene susitikime su JAV viceprezidente Kamala Haris ragino Jungtines Valstijas pasiųsti į Lietuvą daugiau karių ir dėl to, kad čia yra labai daug gražių moterų. 

Netaktu to nepavadinsi. Tai orlauskinio lygio bukumas ir tiek. 

Kita vertus tas mergaičių vaizdinys kalbant apie užsienio partnerių saugumo garantijas yra kažkoks G. Nausėdos fetišas, pakartotas ir Vokietijos bataliono kontekste.  

Bendrai imant, G. Nausėda Vadovų taryboje yra toks amžinai atsarginis žaidėjas, kurio mandagiai išklauso, bet rimti dalykai derinami iki galutinio susitikimo Briuselyje politinių šeimų viduje. 

Valdančiųjų įgarsintojo vaidmuo 

Lietuvoje valdančioji dauguma daugiau siejama su Europos Liaudies politine šeima, o tai įtakingiausia politinė jėga, kurios atstovai šiuo metu vadovauja ir Europos Komisijai, ir Europos parlamentui.

Tokiu būdu Lietuvai lengviau prastumti savo pageidavimus į formuojamą politinę darbotvarkę. G. Nausėda tam tikra forma atlieka tik tų jo taip nekenčiamų valdančiųjų pozicijos įgarsintojo vaidmenį. 

Man labai gaila nuvilti Lietuvos moteris, bet ūgis ir grožis (pastarasis labai subjektyvus dalykas) tikrai nėra toks jau svarbus, kai susitinka patyrę politikos vilkai. Tada lemia intelektas, gebėjimas aiškiai formuluoti mintis, žinojimas, ko nori, ir sąjungininkų palaikymas. Nė vienos šių savybių G. Nausėda neturi. 

Galite prieštarauti, kad va Dalia Grybauskaitė buvo įtakinga ir gerai tvarkėsi toje Taryboje. Bet iš esmės toks priekaištas tik patvirtina tai, ką sakiau anksčiau. 

D. Grybauskaitė yra nepalyginai intelektualesnė. Ji turėjo poziciją. Ji turėjo ilgą diplomatinio darbo patirtį ir  užėmė labai aukštą komisaro postą. Ją santykinai rėmė Europos liaudies partija, manyčiau, tiek dėl asmeniškai gerų jos santykių su Angela Merkel, kuri tuomet buvo Europinės politikos kelrodė žvaigždė, tiek dėl Vytauto Landsbergio įtakos centro dešinei. 

„Myliu – nemyliu“ neveikia

Taigi, kartoju, neįmanoma suvokti, kam tokio sutarimo iš esmės reikia valdančiajai daugumai, o ypač konservatoriams ir akivaizdžiai Europinės užsienio politikos žvaigždei Gabrieliui Landsbergiui, kurio pasisakymai aktyviai aptariami profesionalioje ne tik Europos, bet ir pasaulio spaudoje. 

Dar kartą nustebinsiu. Lietuvos rinkėjų preferencijos ir kliedesiai apie politikus, kurie gimsta mąstant „myliu- nemyliu“ kategorijomis, neveikia bendro europinių sprendimų lauko. 

Kodėl toks sutarimas turėtų būti naudingas opozicijai, irgi neįmanoma suvokti.

R. Karbauskio valstiečių ir socialdemokratų užsienio politikos moto trumpas variantas – viskas, ką sako konservatoriai, yra blogai ir mes darysime priešingai. Ilgesnis variantas į pirmą vietą kelią pragmatinius verslo interesus, kurie neretu atveju tiesiogiai siejasi su partijos rėmėjų verslo interesais.  Tai vadinama ekonomine diplomatija.

Kinija – tik pretekstas

Nors kaip kliuvinys pasirašyti sutarimą nuolat iškyla Kinijos klausimas, mano galva, tai tik pretekstas. Nei ta Kinija R. Karbauskiui tokia svarbi, nei įdomi. 

Kai atsirado taivaniečių atstovybė dalis verslo pradėjo rypauti, viešojoje erdvėje kilo pasipiktinimas. Pajutę, kad gali įspirti konservatoriams, „valstiečiai“ pradėjo visais įmanomais būdais eskaluoti šį klausimą bei verkti dėl prarastų rinkų. 

Kadangi iki tol nuolat kartojo, kad dėl Kinijos laikosi bendros europinės pozicijos, tai, tiesą sakant, pasikeitusia savo pozicija jie tiesiog pademonstravo, kad neturi jokio suopračio apie tą bendrą europinę poziciją Kinijos atžvilgiu.  

Socialdemokratai, ypač Algirdo Butkevičiaus valdymo metais, tikrai buvo labai palankūs Kinijai, bet eilinius rinkėjus pirko kalbomis apie atskirties mažinimą, Kiniją palikdami potencialių rinkų ieškantiems verslininkams.  

Širdžių drebintojai

Paskutinis klausimas: tai kam tokio sutarimo sutarti reikėtų? Matau du politinio lauko veikėjus, kurie galėtų turėti naudos. 

Pirmasis – prezidentas, kuris niekada nepatvirtino, bet ir nepaneigė, esąs iniciatyvos autorius. Sėkmės atveju jis galėtų pareikšti savo lyderystę, ir tikrai rastų tų, kurie patikėtų.

Nesėkmės atveju jis irgi išlošia, gaudamas teisę priekaištauti valdantiesiems, kad jie nenori tartis ir ieškoti kompromisų.

Dėl ko konkrečiai anie nenori tartis ir kokia galimų kompromisų kaina žurnalistai vis tiek nepaklaustų. Prezidentas vėl galėtų stoti prieš tautą kaip priešų apsuptas vienytojas.  

Kitas politikas, kuris ant šio politinio lauželio irgi gali pašildyti savo reitingus, yra Giedrius Surplys. Jis nuolat nerimsta vis primindamas, kad idėja jo kartu su prezidentu.

Taigi palaikančiųjų akyse pasirodo esąs ne tik krikščionių tikėjimui atsidavęs žmogus, tradicinių vertybių puoselėtojas, bet ir prezidento reikalų patikėtinis. Kurios tad moters širdis nesudrebės, kai viskas taip gražu. P.S. Kai kalbėdama miniu moteris, kalbu ne tiek apie savo likimo drauges, kiek apie perdėm emocinio mąstymo visų lyčių rinkėjus. 

Jau trečia savaitė iš eilės kalbu su jumis apie Lietuvos užsienio politiką, ir tik dabar rankos pasiekė žmogų, kuris skelbiasi esąs naujojo sutarimo architektas. 

Dalios Grybauskaitės kalbų rašytojas, užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko patarėjas, Karo akademijos dėstytojas, viešosios įstaigos Jungtinis techninis sekretoriatas vyresnysis komunikacijos vadovas, vidaus reikalų viceministras, premjero patarėjas, žemės ūkio ministras, galiausiai Seimo narys, rašytojas sudėliojęs krikščioniškų minčių rinkinį ir „valstiečių“ gretose įsteigęs dar vieną krikščionišką politinį darinį, pasirengusį ginti tradicines vertybes ir tradicines šeimas. Panašus pareigų sąrašas turėtų įkvėpti. 

Susitarti sutarti

Per pastarąsias porą savaičių apie Giedriaus Surplio politines ambicijas pasikalbėjau su ne vienu žmogumi, besidominčiu politika. 

Atsakymai buvo stebėtinai blankūs, it refrenas kartojosi „nuomonės neturiu“. Vienas prelegentas prisiminė, kad G. Surplys gerai spėja atsakymus televizijos žaidimuose (negaliu patvirtinti, nes tokių laidų nežiūriu), ir tai turėtų reikšti, kad jis daug žino. 

Vis dėlto mano analizės požiūriu gerokai įdomesnis kitas klausimas, o ką jis siūlo, kai kalba apie šių dienų Lietuvos užsienio politiką. Atsakymas ir šį kartą blankus: jis siūlo susitarti, tiesa, aiškiai nepasako, o dėl ko reikia susitarti ir sutarti, bet nuolat primena, kad kartu su prezidentu pirmasis pasiūlė sutarimą dėl užsienio politikos.  

Balandžio 19 dieną „Žinių radijo“ laidoje atsakydamas į laidos vedėjo klausimą, ar valstiečių partija, priešingai nei anksčiau tokią galimybę neigęs partijos pirmininkas, pasirašys sutarimą dėl užsienio politikos, G. Surplys, jo žodžiais tariant, „šoktelėjo atgal į istoriją“. 

Pasak G. Surplio, esama jau trejeto sutarimo variantų, ir „pirmąjį variantą mes, valstiečiai, kartu su prezidentūra iniciavome.“ 

Tai esą buvęs trumpas, glaustas tekstas, kurį galima sutraukti iki principo „sutarkime sutarti, kad užsienio politika turi būti vykdoma sutartinai, harmoningai, sutelktai.“ 

Vargas dėl istorijos

Tiesa, toliau ėjusi G. Surplio pastaba, kad būtent taip sutelktai ta Lietuvos užsienio politika ir buvo vykdama 30 metų, verčia abejoti G. Surplio istorijos žiniomis. 

Ginčų per tuos metus buvo labai daug, ir tai lengva patikrinti. Tarkime, dabartinis „valstiečių“ vadas Ramūnas Karbauskis, kurio pavaduotoju tarnauja G.Surplys, 2000 metais siūlė lėtinti pasirengimą narystei NATO ir spręsti kitus prioritetinius klausimus.

2022 metų sausio pabaigoje, likus mažiau nei mėnesiui iki karo, „valstiečiai“ vienu balsu su socialdemokratais aiškino, kad jokios rimtos karo grėsmės nėra, o „kalbomis apie karą bandoma pridengti nesėkmes vidaus politikoje.“ 

Grįžkime į G. Surplio pateikiamą klausimo chronologiją. 

Pasak jo, iš valstiečių ir prezidento inicijuoto pirmojo „harmonijos pakto“ varianto „paskui gimė antrasis, profesoriaus Lopatos ir europarlamentaro, buvusio irgi premjero Andriaus Kubiliaus variantas, kuris buvo 10 puslapių ir pradėjo labiau panašėti į valdančiųjų užsienio politikos programą, kuriai būtina arba pageidautina gauti opozicinių partijų pritarimą.“

Sutarimui reikia logikos

Kad ir kaip žiūrėtum, akivaizdus logikos stygius. Remiantis G. Surplio logika, jeigu jau valstiečiai su prezidentu pasiūlė „harmonijos paktą“, tai valdantieji tiesiog privalo pasirašyti. Kodėl? 

Pirma, valdančiosios partijos atėjo į rinkimus ne su „valstiečių“ ir ne su prezidento programa. Prezidentas, beje, iki šiol nėra aiškiai deklaravęs savo politinių pažiūrų, tarp jų ir užsienio politikos srityje.

Harmonijos siekis bendrai nėra programa, tai labiau moralinis sprendinys būdingas naujojo amžiaus religiniams judėjimas ir permanentinį pozityvumą skleidžiantiems influenceriams.

O politika, kur susikerta daugybės žmonių interesai, siekiai ir viltys, nėra ir niekada nebus harmonijos vieta. Tai kasdien demonstruoja ir patys valstiečiai, oponuojantys bet kam ir bet kur. 

Antra, ir tai svarbiau. O kas vis dėlto taip nervina G. Surplį? Jis pabrėžia du momentus. Valdančiųjų tekstas esą per ilgas ir, antra, jis pernelyg panašus į jų programą. 

Kalbant apie teksto ilgį, norisi replikuoti, kad šūkiais „gerovė visiems“ ir „harmonija ir amžina taika pasauliui“ gal ir gali nusipirkti menkai mąstančias galveles, bet pasaulis, deja, veikia kitaip. Rimtų klausimų svarstyme teksto ilgis gali rodyti, kad jo autoriai mato platesnį kontekstą ir geriau įžvelgia galimas grėsmes. 

Turi ką slėpti

Teksto apimtis mąstantiems rinkėjams leidžia aiškiau suvokti, kam ir kodėl atstovauja ta ar kita politinė jėga ir kaip tai gali paveikti jo gyvenimą.

Trumpumo programiniuose dokumentuose visad siekia tie, kurie neturi, ką pasakyti arba turi ką slėpti. Tai puikiai įrodė ir dabartinis prezidentas savo gerovės programa, kur apdairiai ar dėl proto stygiaus nutylėta, kas ir kokiu būdu tą gerovę finansuos. 

Dėl kaltinimo, kad valdantieji kartoja savo programos mintis, dar keisčiau. Ar tai reiškia, kad valdantieji, visų pirma konservatoriai, kurie turi nuoseklią užsienio politikos sampratą ir ją, kai tik turi galimybių vykdo jau 30 metų, turėtų pradėti šokti pagal R. Karbauskio ir Gitano Nausėdos dūdeles? Kodėl? 

Kaip Lietuvos pilietė ir rinkėja reikalams pasisukus tokios mitinės harmonijos pusėn, tiesiog išsigąsčiau, kad tarptautinių klausimų sprendimas atitenka akliems veikėjams, kurie ir prieš kelias dienas iki karo vis dar kalba apie tai, kad jokios grėsmės esą nėra. 

Problemos dėl raidelių

Trečia, ir tai, matyt, esminis momentas. G. Surplys apgailestauja, kad galutinėje kompromisinėje versijoje VĖL atsirado gana griežtos formuluotės, pastatančios Kiniją į vieną blogio ašį su rusija, ir būtent požiūris į Kiniją esą ir lemia sprendimą sutarimo nepasirašyti. 

Puikiai prisimenu G. Surplio vizitą į Kinijos ambasadą 2022 metų vasario viduryje. Tuomet Kinijos atstovybėje apsilankęs G. Surplys dėstė, kad „jeigu mes pakeistume tas kelias raideles, visas konfliktas su Pekinu baigtųsi.“ Raidelėmis jis čia vadina hieroglifus, kurie buvo nupiešti suderinus su Lietuvos valstybės sprendimais. 

G. Surplio tuometinis vizitas pas Kinijos laikinąjį reikalų patikėtinį įdomus pats savaime. It koks lietuviškas Macronas, po susitikimo jis aiškina, kad jo „tikslas yra medijuoti“, nes jis „įsitikinęs, kad niekam nereikia aštrių konfliktų“. 

Drįsčiau manyti, kad šiuo konkrečiu atveju tikrai buvo asmuo, kuriam reikėjo aštraus konflikto.

Ir tas asmuo yra pats G. Surplys: kaip kitaip atkreipsi į save dėmesį, kai neturi jokios nuoseklios vizijos, bet turi pakankamai politinio suopračio, kad toks vizitas įžiebs naujus ginčus šalies viduje, ir privers visus apie tave kalbėti. 

Kinija niekada nemeluoja?

Iš naujo skaitydama tuometinius G. Surplio samprotavimus, negalėjau nustoti žavėtis tuo, kaip nuoširdžiai jis tiki ir pasitiki Kinijos patikėtinio žodžiais, kad „konflikto esmė – tik pavadinimas“, bet netiki valdančiųjų žodžiais, jog „Kinija yra įsiutusi dėl mūsų 5G ryšio uždraudimo, kad kinų kompanija diegtų, tiek dėl mūsų pasitraukimo iš „17+1“ formato.“

Kinija gi, kaip ir rusija, niekada nemeluoja ir neturi jokių kitų tikslų, kaip padėti Lietuvai žengti demokratijos ir laisvės keliu, ar ne, G. Surply? 

Savo ruožtu noriu pareikšti, kad nepasitikiu G. Surplio žodžiais, jog, kalbėdamas su komunistinės Kinijos pareigūnais, jis atstovauja Lietuvos interesams.

Įrodymų neturiu, bet, suprantate, man taip sakė vienas diplomatas man simpatiškoje ambasadoje. Tikiuosi aišku, kad čia ironizuoju, nors pats G. Surplio pasažas leidžia abejoti šio politiko gebėjimu girdėti patį save. 

Viešumoje neprieštarauti vieni kitiems 

Grįžtant prie jau minėto pokalbio „Žinių radijuje“, noriu atkreipti dėmesį į dar vieną momentą. 

Plėtodamas sutarimo temą, G. Surplys radijo laidoje aiškino, kad, karui prasidėjus, opozicinės partijos esą „pasižadėjo dirbti konstruktyviai“ ir „kritikuoti tik tada, kai nekritikuoti bus neįmanoma.“ 

Pasak jo, viešojoje erdvėje „kritikos užsienio politikai iš opozicinių partijų yra daug mažiau negu jų buvo prieš karą“, o sutarimo siekiama, kad „susitartume, kad viešumoje nedisk…, na, ne tai, kad nediskutuojam, bet nesipykstam, neprieštaraujam, nepriekaištaujam vieni kitiems“.

Tai, pasak G. Surplio, ir yra „esminis momentas pasirašymo“. 

Sunku sutikti, kad priekaištų dėl vykdomos užsienio politikos dabar sumažėjo. Vienas pavyzdys: šiemet sausio 27 dieną taikos šauklys G. Surplys drąsiai teškia, „užsienio politikoje nesutarimai, nes konservatoriai nori užvaldyti valstybę: nuo kadencijos pradžios matyti, kad konservatoriai atėjo su siekiu užvaldyti valstybę.“ 

Apdairi amnezija

Tai, kad G. Surplys linkęs manipuliuoti ir painioti faktus, rodo ir apdairiai pamiršta 2020 metų gruodžio 10 dienos „Rezoliuciją dėl Lietuvos užsienio ir Europos politikos ilgalaikių gairių bei tęstinumo“, už kurią jis pats aktyviai agitavo ir balsavo. 

Labai siūlau susipažinti su rezoliucijos tekstu. Tuomet G. Surplys ir visi kiti didieji dabartinės Lietuvos užsienio politikos oponentai drąsiai balsavo, kad „Lietuvos Respublikos užsienio politika yra grindžiama bendromis vertybėmis, demokratija, pagarba žmogaus teisėms, stipria laisvės ir demokratijos gynyba nuo autokratijų grįsta geopolitika.“ 

Jie pabrėžė, „kad pamatinių vertybių, įtvirtintų Europos Sąjungos sutarties 2-ajame straipsnyje: pagarbos žmogaus orumui, laisvės, demokratijos, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, ir teisinės valstybės, – erdvė turi būti plečiama tiek pačioje Sąjungoje, tiek už jos ribų“, ir taip toliau bei panašiai. 

Dar daugiau, tada Seimas pažymėjo, kad Kinijos Liaudies Respublika įgyja vis didesnę politinę, ekonominę ir karinę galią, kuria didina geopolitinę įtaką ir neretai kelia iššūkių ES vienybei, esminiams Bendrijos interesams“ ir įsipareigojo „remti ekonominio, socialinio, prekybinio, kultūrinio bendradarbiavimo plėtrą su Taivanu, Honkongu.“

Tą gruodžio 10-ąją Seimo salėje drąsiai aidėjo G. Surplio žodžiai, kad jam „ypač užstrigo Žygio [turimas galvoje Žygimantas Pavilionis –A. M.] žodžiai apie tai, kad tai yra san­talkos  dokumentas“, „ta vėliava, su kuria Lietuva važiuoja į Europą, į pasaulį, ir kuria vėl demonstruoja, kad yra demokra­tijos  absoliutus gerbėjas, kad yra žmogaus teisių gerbėjas, kad yra bendradarbiavimo ir bendravimo gerbėjas.“ 

Naivių rinkėjų paieška

Šį G. Surplio politinio pavidalo studija gimė svarstant apie G. Nausėdos veikimo formas.

Panašu, kad šie du vienas kitą neblogai papildantys žmonės susitiko neatsitikinai. Juos vienija paslanki neapibrėžta ideologija, žodžiai apie santalką ir harmoniją, kartas nuo karto įpilant žibalo į ugnį, ir naivių rinkėjų paieška. 

Praėjusios savaitės įraše išdėsčiau skeptišką poziciją dėl galimybės pasirašyti dabar rengiamą partijų sutarimą dėl bendros užsienio politikos. Ypač, jeigu, kaip tikisi kai kurie dokumento rengėjai, tai būtų sutarimas, kuris brėžia Lietuvos užsienio politikos kelius bent aštuoneriems metams į ateitį. 

Pesimistinę prognozę lemia visa eilė prielaidų. Šiandien pradedu svarstyti, kiek realu rasti kompromisą, kai politiniai žaidėjai neturi jokių aiškiau apibrėžtų ideologinių nuostatų, o viešoji erdvė jiems suteikia galimybę skelbtis povais, kai išties jie yra elementarūs žvirbliai, arba, priešingai, – dideles ambicijas leidžia paslėpti po labai kukliais veidais.

Taktika šalininkams mobilizuoti

Jeigu kam nors akmuo, kuris šiandien bus mestas į politologų ir žurnalistų veidą, nepatinka, tai tikrai nėra mano bėdos. Atšauksiu viską, ką dabar rašau, jeigu bus parodytas nors vienas logiškesnis tekstas analizuojantis politikų pažiūras ir tų pažiūrų kaitą.

Tęsiu ten, kur sustojau prieš savaitę, ir atveriu pirmojo sezono antrojo epizodo duris.

Kaip ir žadėjau pradėsiu nuo taip vadinamų kairiųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Kalbant konkrečiau, pabandysiu pažiūrėti, ką kalba partijos lyderis Ramūnas Karbauskis ir politinio oportunizmo ideologas Saulius Skvernelis.  

R. Karbauskis šiame žaidime atlieka garvežio, kuris pasirenka žaidėjus, vaidmenį. Aptikti kokių nors logiškiau išdėstytų šio politiko minčių tarptautinių santykių klausimais nepavyksta, nes kad ir ko klaustum girdi vieną – nesutinku su konservatoriais.

Tokia taktika, tikėtina, puikiai tarnauja šalininkams mobilizuoti, bet sunku būtų tikėtis, kad suteiktų galimybę formuoti valstybes judėjimo kryptį. 

Pragmatiški ekonominiai interesai

Anksčiau Ramūnas Karbauskis buvo ne kartą viešai kaltinamas dėl savo palankumo Rusijai, tačiau tikėtina, kad tas palankumas didesne dalimi buvo inspiruotas labai pragmatiškų ekonominių interesų. Tam tikrą įtaką galėjo turėti ir pabrėžtinai prosovietinė šeima, kurioje užaugo R. Karbauskis, ką jis yra asmeniškai liudijęs. 

Po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą Maskvoje rezidavęs ir  vienam iš Rusijos valstybinių teatrų vadovavęs R. Karbauskio brolis grįžo į Lietuvą.

Nors jis nepadarė jokių viešų pareiškimų dėl savo požiūrio į karą, daryčiau prielaidą, kad pats pabėgimo iš Rusijos faktas rodytų, kad tas požiūris neigiamas, nors ir atliktas 2022 metų vasario 25 dieną, o ne 2014 metais, kai Rusija tą karą pradėjo. 

Pats R. Karbauskis nuo pernai, po to, kai tai tapo įprasta viešosios retorikos figūra, deklaruoja nepalaikąs Rusijos agresijos.

Bendrai imant, užsienio politikos klausimai iki 2020 metų Seimo rinkimų menkai domino „valstiečių“ partiją, kuri koncentravosi į nacionalinę žemės ūkio politiką.

Pats R. Karbauskis iš esmės tą erdvę buvo sutraukęs iki išmokų ūkininkams klausimo, kurį sprendė per ilgametį partijos atstovą Europos parlamente. 

Žinių gausa iš paruoštų lapų

Tiek 2016 metų, tiek ir 2020-ųjų Seimo rinkimams pateiktos partijos užsienio politikos gairės perdėm abstrakčios, vardijamos visuomenei įprastos tezės bei neapibrėžtų nacionalinių interesų prioritetas. 

2019 metų prezidento rinkimų kampanija buvo laikotarpis, kai „valstiečių“ kandidatui, tuometiniam premjerui S. Skverneliui bene pirmą kartą teko atsakyti į eilę klausimų, kurie gerokai viršijo „valstiečių“ partijai įprastas užsienio politikos gaires. 

Pirmieji prezidentiniai debatai, kurie ir buvo skirti užsienio politikai, įvyko balandžio 15 dieną. Juos tiesiogiai transliavo LRT, o debatus vedė Edmundas Jakilaitis. 

Tiek debatų metu, tiek vėliau ne kartą buvo pabrėžiama, kad S. Skvernelis išsiskyrė faktinių žinių gausa, kurią, pasak vieno iš debatus komentavusių politologų, dėstė žvilgčiodamas į paruoštus lapus.

„Skvernelis labiau empiriškas, be teorinių kažkokių išvedžiojimų, faktus suvardina, ir viskas“, – aiškino politologas iš VDU. 

Jo kolegė iš TSPMI taip pat pabrėžė, kad S. Skvernelis buvo gerai pasiruošęs, tačiau „koją jam kišo žvilgčiojimas į popierius ir mažai kontakto su auditorija“: „[J]is skaitė skubėdamas ir atrodė kaip mokinukas, kuris viską žino, nori viską parodyti.“ 

Drąsiai kalba tai, kas reikia

Faktų gausa, žinoma, galėjo žymėti tą faktą, kad tuo metu S. Skvernelis buvo veikiantis premjeras, tad tikrai galėjo disponuoti platesne faktine medžiaga. 

Vis dėlto pabandysiu būti velnio advokatu, ir priminsiu vieną faktą, kurį stengiamasi pamiršti.

Debatus vedė E. Jakilaitis, kurio žmona buvo tuometinio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pavaldinė, atsakinga už viešuosius ryšius. Toks tyčia ar netyčia nacionalinio transliuotojo pražiūrėtas galimų interesų supainiojimo momentas leidžia daryti prielaidą, kad klausimai S. Skverneliui galėjo būti paslaugiai perduoti. 

Mano asmeninė patirtis ir nuomonė – o aš ilgus metus stebiu tiek minimą ministrą, tiek E. Jakilaitį, leidžia manyti, kad tai pragmatiški žmonės, kurie drąsiai kalbės tai, kas reikia, ypač jeigu manys, kad tai jiems gali duoti naudos.

Pabrėžiu, kad mano neigiama nuomonė, ypač apie E. Jakilaičio žurnalistinius gebėjimus ir moralinius sprendinius, yra tik mano nuomonė, kuriai turiu daug argumentų. 

Faktų, kad S. Skvernelis galėjo disponuoti klausimais dar iki debatų, neturiu. 

Žiniasklaidos banalybių kartojimas

Kad ir kaip ten buvo, tačiau ta beriama faktų gausa ekspremjerui menkai padėjo.

Šio įrašo teksto pabaigoje galėsite perskaityti visą tuomečių debatų stenogramą, kuri akivaizdžiai rodo, kad kalbėdamas apie savo užsienio politikos viziją S. Skvernelis tiesiog kartoja žiniasklaidoje skelbiamas banalybes, nesugeba užčiuopti gilesnių klausimo klodų ir nejaučia, kada pats sau ima prieštarauti. 

Atsakydamas į vedančiojo klausimą apie svarbiausią Lietuvos užsienio politikos tikslą, kurį sau kelia, S. Skvernelis mini būtinybę „išsigryninti savo svarbiausius interesus“ bei „ne žodžiais, o veiksmais“ pasirinkti strateginius partnerius. 

Konkretizuojant mintį „svarbiausi interesai“ netikėtai virsta skambia fraze, kad „mūsų valstybės tikslas – aiškiai suformuluoti, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau visko.“

Kokie vis dėlto tie nacionaliniai interesai, kurie dėl jų aukščiausios padėties kitų neįvardintų interesų atžvilgiu yra vertinami kaip prioritetiniai, taip ir neišgirstame. 

Galimybė išvengti klausimo

Prelegento įžvalga, jog tokia neapibrėžtų nacionalinių interesų perspektyva laikytina pragmatine, jau ne tiek stebina, kiek gimdo galvos skausmą.

Tiesa, galvas turėtų skaudėti klausantiems, nes pačiam kalbančiajam tai suteikia galimybę išvengti klausimo, o kaip anų neįvardintų nacionalinių interesų tarptautinėje arenoje privalu siekti. 

Dėl strateginių partnerių irgi ne ką aiškiau. Pradžioje S. Skvernelis kalba apie JAV ir Vokietiją. Tiesa, tuoj pat patikslina, kad „kaip esminį strateginį partnerį“ regi Lenkiją. 

Na ir dar Azija, pasak S. Skvernelio, „be jokios abejonės“ yra tarp tų strategijų, nes „mūsų ateitis ir perspektyva yra itin glaudūs ryšiai su Japonija.“ 

Tada dar prikabinama ekonominė diplomatija, nes „diplomatija, užsienio politika be ekonominės dimensijos nėra visavertė“ bei Rytų partnerystė, kur jau reikia lyderiauti. 

Galiausiai sužinome, kad nevalia keisti ar kaip nors tobulinti Europos Sąjungos modelio, bet „tobulinti ir šalinti trūkumus esamo.“ Tai vis dėlto nekeisti ir netobulinti ar keisti ir tobulinti? 

Dviejų minučių abrakadabra

Visa šita abrakadabra buvo išdėstyta per dvi minutes. Dvi minutes. 

Papildomų komentarų apie vieno iš tuometinių potencialių prezidentų ir veikiančio premjero gebėjimus sudėlioti mintį, manau, nebereikia. Tokių gebėjimų nerasta. Kaip akivaizdu ir tai, kad žmogus kalba tai, apie ką neturi jokio supratimo. 

Tiesa, įdėmiai skaitant S. Skvernelio ištarmes, akivaizdu, kad jis nesugeba sujungti, kad, siekiant JAV dėmesio, nevalia pamiršti JAV interesų, kurie akivaizdžiai kertasi su S. Skvernelio deklaruojamomis intencijomis Kinijos atžvilgiu. 

Ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip suderinti Kinijos investicijų riziką ir ekonominę naudą, S. Skvernelis atmeta bet kokias galimybes suteikti Kinijai prieigą prie strateginių objektų, nes tam prieštarauja NATO partneriai. Logiška. 

Vis dėlto abejonės, ar tikrai S. Skvernelis supranta, ką kalba, išlieka. Jis žada „16+1 formatą“ sistemingai integruoti į Europos Sąjungos poziciją. Tiesa, nutyli, kaip tai bus padaryta. 

Prisiminę, kad jo vadovaujama Vyriausybė 2018 metų liepą Kinijos ir Centrinės Europos bei Balkanų valstybių viršūnių susitikime drąsiai žadėjo paversti Vilnių Kinijos finansinių investicijų centru, kam itin aiškiai oponavo JAV, dar kartą atsidūstame ir nuleidžiame rankas.

Visų šių ir daugybės kitų nešukuotų S. Skvernelio minčių laidą komentavę garbūs politologai įvertino 7 balais.

Nulis balų 

Tiek pat tą dieną buvo skirta ir dabartiniam prezidentui, na o išlošė tose intelektualinėse bado žaidynėse 11 balų surinkusi Ingrida Šimonytė. 

Aš savo ruožtu drąsiai įvertinsiu tuomet komentavusių politologų gebėjimą suvokti tekstą nuliu balų. 

Trečias epizodas jau kitą savaitę. Jis bus skirtas pirmajam 2020 metais suformuotos „valstiečių“ šešėlinės vyriausybės užsienio reikalų ministrui Giedriui Siurpliui, kuris prieš kelis mėnesius po ramybės atostogų vėl grįžo į aktyvią viešąją politiką.Ir tai tikrai bus gerokai įdomesnis ir turiningesnis pasakojimas

Šiandien pristatau pirmą įrašą iš ilgesnio pluošto būsimų įrašų apie Lietuvos užsienio politikos vingius.

Pasakysiu be užuolankų: netikiu svajomis dėl galimybės sudėlioti visiems priimtiną Lietuvos užsienio politikos sutarimą. Juolab naivu tai projektuoti 7-8 metams į ateitį pasaulyje, kuris kinta stulbinamu greičiu. 

Ar tikrai „pasmerkti susitarti“?

Prieš metus tuometė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Laima Andrikienė drąsiai aiškino, kad Lietuva pasmerkta susitarti. Tiesa, savo mintį bandė pagrįsti mažų mažiausiai abejotinu argumentu, kad susitarsime, nes tai pavyksta net ir 27 Europos Sąjungos valstybėms. 

Žinant L. Andrikienės kompetencijas ir patirtis, deja, tenka konstatuoti, kad taip sakydama ji gudravo. Susitarti dėl bendros užsienio politikos Europos Sąjungai tikrai labai sudėtinga, ypač dėl to, kad šalys turi veto teisę, o užsienio politika priskirta valstybių narių savarankiškai kompetencijai. 

Kita jos tezė, kad Lietuva negali turėti kelių užsienio politikų, nes taip bus klaidinami mūsų draugai ir sąjungininkai, įtikina tik iš pirmo žvilgsnio. Netgi, sakyčiau, savotiškai menkina tų draugų intelektinius gebėjimus.

Mūsų sąjungininkai puikiai žino, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, o tai reiškia, kad aršūs skirtingų politinių jėgų ginčai visais klausimais yra vienas esminių politinės erdvės bruožų. 

Kalbant apie autoritarines valstybes, panašus sutarimas tereiškia, kad didelės visuomenės dalies nuomonė užtildyta jėga, politinėmis represijomis ir baime.

Jaunystėje puikiai mačiau, kaip viešumoje praktiškai visi džiugiai statė komunizmą, kolaboravo ir kalbėjo tai, ką reikia (puikus pavyzdys prezidento nutylėta partinės priklausomybės istorija), o virtuvėse vienas kitam aiškino, kokia niekinga ta nomenklatūrinė komunistų valdžia.

Drąsos nežinoti stoka

Kalbant apie demokratines valstybes, tokie politikos sutarimai didžia dalimi slepia baimę diskutuoti, tingėjimą nuolat ieškoti argumentų bei nenorą kautis dėl rinkėjų galvų ir apmąstyto palaikymo. 

Žinoma, laisvi rinkimai visada yra kova dėl balsų. Absoliuti dauguma politikų tuos balsus graibo pačiais primityviausias būdais. Žada tai, ko negali įvykdyti. Kalba apie mistiniu būdu rinkėjams atsiversiantį gerovės srautą. Tikina žinantys, kaip pamaitinti vilkus neskriaudžiant avelių.

Kitaip sakant, kalba apie mažėjančius mokesčius ir lengvatas verslui tuo pat metu žadėdami aukštesnės kokybės švietimą bei visiems lygiai prieinamą sveikatos apsaugą. 

Dauguma rinkėjų geba girdėti vieną, daugiausia porą, šūkių ir itin retai paklausia, o kas mokės už tas žadamas gėrybes. 

Nedidelė paslaptis, kad net mąstantys politikai tokio klausimo visais įmanomais būdais vengia, ir bent jau dabar Lietuvoje jie gali jaustis ramiai. 

Tad gali išlošti, gatvėje žmonėms aiškindamas, kad viską sugriovė konservatoriai. 

Žurnalistus ant menčių guldai kalbėdamas gudriu profesiniu žargonu, mat retas jų turi adekvatesnį išsilavinimą, drąsos nežinoti bei gebėjimą ir darbštumo ruoštis pokalbiams. 

Na o politologai net nesivargina giliau analizuoti procesų, tik vis narsto reitingus bei it povai prieš kolegų akis skleidžia įvairiaspalves savo intelekto plunksnas.

Kad jų kalbos menkai siejasi su rimtesne analize, juolab žmogiška prievole padėti savo bendrapiliečiams susivokti sudėtinguose procesuose, jiems niekas net nedrįsta priminti. 

Uždari pokalbiai dėl viešo dokumento

Šios senokai užčiuoptos lietuviškos politikos tendencijos vėl labai gražiai sugulė mano galvoje mąstant, ar įmanoma Lietuvoje galų gale pasirašyti tą jau antri metai valkiojamą partijų susitarimą dėl šalies užsienio politikos.

Buvęs „valstiečių“ užsienio reikalų specas Giedrius Surplys teigia, kad mintis apie tokį sutarimą pirmąkart nuskambėjo iš Gitano Nausėdos lūpų per šešėlinės „valstiečių“ vyriausybės suorganizuotą „uždarą konstruktyvų pokalbį“. 

Taigi iš karto galime atkreipti dėmesį į du momentus. 

Pirma, kodėl susitikimas dėl viešo dokumento buvo uždaras? Antra, partijoms susitarti pasiūlė nepartinis prezidentas, kurio pareiga, kaip jis ir jo patarėjai mėgsta aiškinti, yra formuoti užsienio politiką.

Logiškai mąstant, būtent Prezidentūra privalo imsis šio ambicingo uždavinio ir pateikti su šiuolaikiniais iššūkiais derančią viziją, o paskui visuomenę ir partijas pakviesti diskusijoms ir galbūt galutiniam sutarimui. 

Juolab kad pernai Lietuvos biudžete iš bendrų beveik 7,5 mln. eurų skirtų prezidentūrai programai skambiu pavadinimu „Prezidentui formuoti Lietuvos interesus atitinkančią užsienio ir vidaus politiką“ skirta daugiau nei 970 tūkst. eurų. 

Laimi, jei nerizikuoji

Nors, žinoma, mūsų prezidentas ne koks Prancūzijos Macronas, kad vizijomis į kairę ir dešinę švaistytųsi.

Jis labiau linkęs būti piktu bosu, kuri paliepia jo paties darbus nudirbti ir pabara, jeigu jam kas nepatinka. Puikiai žino prezidentas, kad nerizikuodamas visada gali pasiskelbti nugalėtoju.

Iniciatyvos klausimas, žinoma, įdomus. Vis dėlto gerokai prasmingesnis, kiek bendrai toks visuotinai priimtinas sutarimas įmanomas. 

Verta pradėti nuo to, kad nors dėl įvairių priežasčių ir ypač lyderių ambicijų Lietuvos parlamente neturime atvirų euroskeptikų, daugiau mažiau nacionalistines „Lietuva pirmiausia“ idėjas išpažįsta tikrai nemenkas Lietuvos gyventojų procentas.

Proeuropiniai euroskeptikai 

Taip mąstančių ir tai deklaruojančių žmonių yra net Tėvynės Sąjungoje, kurios oficialūs pareiškimai yra akivaizdžiai proeuropiniai. 

Tai liudija, tarkime, Lauryno Kasčiūno kartu su Audroniu Ažubaliu dar 2018 metų pavasarį paskelbtas memorandumas dėl Lietuvos pozicijos Europos Sąjungos ateities klausimu „Stipri Lietuva – stiprioje Europoje“.

Menka, iš pirmo žvilgsnio komiška, bet susimąstyti verčianti detalė. Tėvynės Sąjungos aktualijų puslapyje Memorandumo dėl Tautų Europos, paskelbto dar 2018 metų pavasarį, atsiversti neįmanoma, nes, kaip teigiama, „Informacija rengiama“.

Dokumente atvirai konstatuojama, kad „Europos Sąjungos integracija turi būti gilinama tik tose srityse, kurios tarnauja Lietuvos valstybės ir visuomenės interesams.“

Nors autoriai iš  karto patikina, kad tokia pozicija „jokiu būdu nereiškia nacionalinio egoizmo ar bendrų ES interesų nepaisymo“, vis dėlto kaip konkrečiai suderinti šias logiškai viena kitai prieštaraujančias mintis, suprasti keblu. 

Pavyzdžiui, bandykime tą mintį išversti kitaip ir pagalvokime, kaip reaguotumėme, jeigu išgirstumėme prancūzą sakant, kad „Europos Sąjungos integracija turi būti gilinama tik tose srityse, kurios tarnauja Prancūzijos valstybės ir visuomenės interesams.“

Ar patikėtumėme, kad šitas sakinys tikrai tikrai tikrai nereiškia nacionalinio prancūzų egoizmo ar bendrų ES interesų nepaisymo?

Nepradės mąstyti kitaip

Su Europos Sąjungos sutarties 2-ajame str. įtvirtintoms vertybėms, tarp jų pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, kertasi ir L. Kasčiūno ir A. Ažubalio Memorandume išskirtinai minimas paramos ir pagarbos prigimtinės šeimos institutui įtvirtinimo siekis. 

Diskutuotina ir  prievolė visiems į Europą atvykstantiems kitų civilizacijų atstovams laikytis „krikščioniškos civilizacijos“ kaip europietiškos tapatybės padiktuotų elgesio normų.

Memorandumo autoriai apdairiai vengia konkrečių situacijų įvardinimo, bet klausimai, ar pagarbos siekis turi apimti tik „prigimtinės šeimos“ interesus ar ir seksualinių mažumų faktines šeimas, lieka anapus atviro svarstymo. 

Minimi politikai, kaip ir visa virtinė kitų Lietuvos politinių darinių, kurie bent kol kas neposėdžiauja parlamente, bet išpažįsta panašią biopolitikos logiką, kuri remiasi įsitikinimu, kad valstybė privalo griežtai reguliuoti ir intymų žmonių gyvenimą, atstovauja tikrai nemenkai didelei Lietuvos rinkėjų grupei. 

Panašiai mąstančius žmones gal ir galima laikinai nutildyti, bet tai nereiškia, kad jie pradės mąstyti kitaip. Tai, kad tradicines šeimas ir vertybes garbinantys maršai dabar nebe tokie gausūs, tikrai nereiškia, kad jų sekėjai pakeitė savo įsitikinimus. 

Kol negirdime konkrečių pavyzdžių, sunku suprasti ir ganėtinai tuščius samprotavimus apie europinės tapatybės padiktuotas elgesio normas. 

Noras sėdėti ant kelių kėdžių

Drąsus ir atviras Seimo narių kalbėjimas diskusijai suteiktų daugiau turinio ir atspalvių.

Deja, nugali elementarus noras vienu metu sėdėti ant kelių kėdžių, kartu su Europos Sąjungos skeptikais ir jos priešais akcentuojant Europos tapatybę esą formuojantį individualizmą ir vartotojiškumą.

Kiek vertas bendras susitarimas, kuris eliminuoja tuos, kurie kovoja už ganėtinai fragmentuotą tautų Europą ir kalba apie nacionalinio pobūdžio Lietuvą, klausimas atviras.

Nors tikrai nepritariu nei atskiroms aptarto Memorandumo tezėms, nei jo bendrai vertybinei pozicijai, netikiu, kad susitarimas, kuris atima balsą iš nacionalistų, gali būti gyvybingas. Nutildymas niekada ir niekur nereiškia ilgalaikės pergalės. 

Gagena kaip žąsis

Judėkime pirmyn ir pažiūrėkime, o su kokiomis mintimis į 2020-ųjų Seimą atėjo kiti potencialūs susitarimo veikėjai. Panagrinėję jų pradines pozicijas turėsime ir aiškesnį vaizdą, ar galima iš tų minčių sukurti bendrą pamatą.

Pradėsiu nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“.

Tikėtina, kad manipuliuodami rinkėjų nuomone šie politiniai dariniai žodį partija pakeitė žodžiu sąjunga, bet tai esmės nekeičia – turime reikalą su partijomis ir akivaizdžiai dešiniosioms partijomis, kurių tikrai neįmanoma priskirti centristinėms politinėms jėgoms. 

Paieška atsakymo, kodėl Lietuvos politologai ir žurnalistai šias partijas vadina kairiosiomis, įdomi savaime. Oponavimas centro dešinės principų bandančiai laikytis Tėvynės Sąjungai jokios partijos kairiąja nepadaro. 

Jeigu kas nors atrodo kaip žąsis ir gagena kaip žąsis, tai ir yra žąsis. Kitaip sakant, jeigu partija atvirai deklaruoja kraštutinės dešinės vertybes, tai ji ir yra dešinioji. Tai akivaizdžiai patvirtina ir minėtų partijų užsienio politikos prioritetai. 

Europos Parlamento rinkimai Lietuvoje sulaukia labai savotiško dėmesio. Absoliuti dauguma per debatus keliamų klausimų, kad ir kaip būtų keista, sukasi apie vidines Lietuvos politines įtampas. 

Darbą ES asamblėjoje dauguma lietuvių suvokia kaip kažkokių Lietuvos interesų stūmimą europiniu lygiu. Atskirais atvejais, tai, žinoma, įmanoma. Tarkime tada, kai kalbame apie išmokas Lietuvos žemdirbiams ar apie strateginį geležinkelio projektą „Rail Baltica“. 

Bendros visai Europai problemos

Vis dėlto net tais atvejais Lietuvai palankesnis sprendimas įmanomas tik gavus platų kitose valstybėse narėse išrinktų europarlamentarų pritarimą. Norit tokio sulaukti tikrai negalima pamiršti ir įtampų, kurių sprendimas esmingai svarbus kitoms valstybėms. 

Kita vertus, pagrindinis Europos Parlamento darbas sukasi apie problemas, kurios,  pirma, yra bendros visai Europos Sąjungai, o, antra, pagal stojimo į ES bloką sutartis nepatenka tarp tų sričių, kurios priskiriamos valstybių narių kompetencijai. 

Taigi, neįmanoma tikėtis, kad Europos Sąjunga spręs švietimo atskiroje valstybėje klausimus ar derins socialinių išmokų niuansus. 

Tiesa, ir čia galimi tam tikri ribojimai, kurie išplauktų iš Sutartyje įvardintų Sąjungos vertybių – visų pirma aiškaus prioriteto žmogaus teisėms. Tad, akivaizdu, labai aiškiai būtų pasmerktas, tarkime, neįgalių asmenų teisės į adekvatų išsilavinimą ribojimas ar vadinamųjų tradicinių šeimos vertybių prioretizavimas. 

Kokių kompetencijų reikia

Tokia padėtis nėra gera todėl, kad svarstant, kas ir kodėl turėtų keliauti į Europos Parlamentą, neatsižvelgiama į tai, ką gi tas žmogus ten veiks ir kokių kompetencijų jam reikia.

Kalbos mokėjimas, priešingai nei akcentuojama Lietuvoje, tikrai nėra svarbiausias kriterijus: dauguma europarlamentarų, ypač plenarinių sesijų metu, pasisako savo gimtąją kalba.

Taip demonstruojama pagarba savo gimtajai kalbai, o ir mąstymo niuansai geriau matomi. Kalbos problemą santykinai lengvai padeda įveikti ir armija Parlamente dirbančių vertėjų. 

Gerokai didesnė bėda ta, kad pagal Europos Sąjungos sutartis vadinamajai bendrajai kompetencijai priklauso itin daug temų, kurios reikalauja labai specifinių ir dažnai išskirtinai techninių žinių. 

Tarkime, Ekonomikos ir pinigų politikos komitete, Biudžeto komitete, kuriuose esu paskirta dirbti, ar Tarptautinės prekybos komitete, kur dirba kolega Andrius Kubilius, svarstomi klausimai reikalauja mažų mažiausia puikaus ekonominio bei tarptautinės ekonominės politikos išmanymo. Konstitucinių reikalų komitete privalomas puikus teisinis išsilavinimas, o Saugumo pakomitetyje – gebėjimas vertinti gynybos klausimus. 

Skaitmeninė dienotvarkė

Matyt, akivaizdu, kad noriu atkreipti dėmesį, jog renkantis už ką balsuoti, turėtumėte vertinti ir to žmogaus gebėjimus suvokti Europarlamente svarstomus klausimus bei – tai ne mažiau svarbu – norą mokytis ir darbštumą, kurio tikrai reikės siekiant suprasti naujus kasdien išlendančius klausimus. 

Tarp tokių labai aktualių, naujų ir sparčiai apimančių vis didesnę reguliavimo erdvę klausimų, manyčiau, būtina išskirti vadinamąją skaitmeninę dienotvarkę.

Galiu pasakyti, kad ne tik mano amžiaus parlamentarams, bet ir gerokai jaunesniems kolegoms, tai yra problemos, kurių  suvokimas nėra lengvas. Ir ne tiek dėl pačio klausimo turinio, kiek bandant įvertinti, kaip tas ar kitas veiksmas arba reguliavimas gali paveikti europiečių gyvenimą. 

Naujos saugumo įtampos 

Apie ką kalbama, kai susiduriama su skaitmenine dienotvarke? 

Apie daugybę dalykų, kurie kasdien stulbinančiu tempu vis labiau užvaldo mūsų gyvenimus, neretai to nė nesuvokiant. 

Europos Parlamento darbas šioje srityje yra taip sudėlioti interneto platformų, duomenų dalijimosi ar dirbtinio intelekto keliamus iššūkius, kad galiausiai šios modernios technologijos, keldamos kiek įmanoma mažiau žalos, teiktų vartotojams kaip įmanoma daugiau naudos. 

Matyt, jau nebereikia aiškinti, kad visos šios naujos technologijos turi ypatingą svarbą tiek visuomenės gyvenimui, tiek ekonominei pažangai. Vis dėlto nevalia pamiršti, kad ekonominė tokių reiškinių nauda akivaizdi, bet – ne paslaptis – jos tikrai gimdo naujas saugumo įtampas. 

Pastaraisiais metais Europos Sąjunga ėmėsi kurti savo skaitmeninės plėtros strategiją – tobulinti skaitmeninę infrastruktūrą, stiprinti europiečių skaitmeninius įgūdžius, investuoti į duomenimis valdomą ekonomiką. Dėmesio sulaukė ir skaitmeninės eros interneto standartai, nes, bent kol kas, interneto erdvė neretai virsta manipuliacijų ir apgavysčių erdve. 

Šiuo metu yra brėžiami Europos Sąjungos skaitmeninės plėtros tikslai, ir net 20 proc. arba 724 mlrd. eurų iš Sąjungos Atsigavimo fondo skiriama skaitmenizavimui. 

Šešios skaitmenizavimo sritys

Galime išskirti bent šešias sritis, kurioms iki 2030 metų suformuluoti konkretesni planai. 

Pirma, siekiama esmingai išplėtoti 5G tinklą. Šiuo metu 5G ryšiu gali naudotis apytikriai ketvirtis europiečių. Per kitus porą metų investicijos į šią sritį padidės 1 trilijonu eurų. Numatoma, kad iki 2030-ųjų 5G ryšys padengs visą Sąjungą. 

Antra, prognozuojama, kad iki minėto laikotarpio pasaulinis puslaidininkių poreikis išaugs iki 1 trilijono. Europos Sąjunga per tą laiką planuoja padvigubinti savo dalį puslaidininkių gamyboje.  

Trečia, numatyta, kad iki 2030-ųjų net 80 proc. europiečių naudosis skaitmeninėmis tapatybės kortelėmis, o absoliučiai visi Europos gyventojai turės internetinę prieigą prie savo medicininių dokumentų. 

Ketvirta, Europos Sąjunga vis daugiau investuos į technologinių startuolių plėtrą, siekdama esmingai padidinti Sąjungos vienaragių tinklą. 

Penkta, planuojama, kad 2030 metais 75 proc. Europos Sąjungos įmonių naudosis dirbtinio intelekto, debesijos ir duomenų bazių paslaugomis. 

2021 metais dirbtinį intelektą savo veikloje naudojo apytikriai 8 proc. Europos Sąjungos verslų. Plačiausiai tai buvo taikoma Danijoje, kur beveik ketvirtadalis verslų rėmėsi šia modernia technologija, Lietuva su apytikriai 4 proc. vartotojų tuomet buvo kukli vidutiniokė.

Atotrūkis dirbtinio intelekto srityje

Planuojamos ir esmingai didesnės investicijos į dirbtinį intelektą, kurios dabar Europos Sąjungoje per metus sudaro apie 1 mlrd. eurų. 

Skaičius skamba solidžiai, bet tik tol, kol jo nepalygini su JAV, kuriose metinės investicijos siekia 5,1 mlrd. eurų, ir Kinijos – joje metinėmis investicijos siekia 6,8 mlrd. eurų – duomenimis.

Šiuo metu Europos Sąjungos atotrūkis minėtoje srityje vertinamas apytikriai 10 mlrd. eurų, ir kad jis būtų sumažintas, Europos Sąjunga per kitą dešimtmetį kasmet turi į šią sritį investuoti ne mažiau kaip 20 mlrd. eurų kasmet. 

Šioje srityje labai svarbus ir daiktų interneto paplitimas. Daiktų internetas – tai integruotos sistemos, į kurias galima sujungti daugybę įvairių įrenginių ir programinės įrangos, taip įgalinant keitimąsi duomenimis. 

2021 metais daiktų internetą savo veikoje naudojo apytikriai 28 proc. Sąjungos verslų su išskirtinai aukštu, per 50 proc., rodikliu Austrijoje. Lietuva su apytikriai 24 proc. šioje srityje sukosi aplink viduriuką, gerokai pralenkdama trečią nuo pabaigos Estiją su vos per 16 proc. vartotojų. 

Sąžininga prieiga prie duomenų

Vos prieš kelias dienas kovo 14-ąją Europos Parlamentas balsavo dėl Europos Sąjungos Duomenų akto. Tekstas priimtas 500 balsų prieš vos 23.

Duomenų aktas turėtų įtvirtinti sąžiningos prieigos prie duomenų ir skaidraus jų naudojimo taisykles, kurios būtų vienodos visose valstybėse narėse. 

Iš esmės Duomenų aktas yra skirtas plačiau vystyti vadinamąjį daiktų internetą, pašalinant kliūtis pramonės duomenų prieigai ir naudojimui. 

Pasiūlyme dėl Duomenų Akto numatytos priemonės, leidžiančios daiktų naudotojams gauti prieigą prie jų generuojamų duomenų, kuriuos šiuo metu paprastai renka tik gamintojai.

Tai leis dalytis šiais duomenimis su trečiosiomis šalimis ir įgalins teikti novatoriškas paslaugas, tokiu būdu skatinant gamintojus toliau investuoti į aukštos kokybės duomenų generavimą.

Žvelgiant kiek plačiau, Duomenų aktas naudingas Europos Sąjungos inovacijų plėtrai bei konkurencingumo skatinimui, ypač pramonėje. 

Bazinių skaitmeninių įgūdžių stoka

Galiausiai, šešta, ir tai bene svarbiausia – technologijos pačios savaime vertės nekuria. Tam būtini ją kuriantys profesionalai bei vartotojai, gebantys tomis technologijomis prasmingai naudotis. 

Manoma, kad šiuo metu apytikriai 40 proc. europiečių stinga bazinių skaitmeninių įgūdžių, o verslui neretai sudėtinga rasti šios srities darbuotojų.

2021 metais Sąjungoje dirbo 9 mln. informacinių technologijų specialistų (daugiausia jų buvo Vokietijoje ir Prancūzijoje), kurių skaičių iki 2030 metų numatoma padidinti iki 20 milijonų. 

Iki 80 proc. išaugs ir Europos gyventojų gebančių bent elementariai naudotis skaitmeninėmis technologijomis skaičius.  

Kibernetinių atakų padidėjo dešimteriopai

Kalbant apie naująsias technologijas negalima pamiršti ir jų keliamos grėsmės. 

Tyrimai rodo, kad šiuo metu apytikriai kas 11 sekundžių pasaulio organizacijos patiria priešišką kibernetinę ataką. 20 mlrd. eurų 2021 metais vertinamas šios srities nusikalstamas pasaulis tais metais padarė verslui ir gyventojams žalos už 5,5 trln. eurų. 

Vien per pastaruosius ketvertą metų kibernetinių atakų prieš Europos Sąjungos verslus, vyriausybes bei gyventojus skaičius padidėjo dešimt kartų. 

Kovos su tokia agresyvia veikla vertinimas ir reglamentavimas – dar viena labai svarbi Europos Parlamento darbo sritis.

Europos Parlamentas nuo pirmųjų karo dienų labai aiškiai stojo Ukrainos pusėn. Ilga virtine rezoliucijų, priimtų didele balsų persvara, jis pasisakė prieš Rusijos sukeltą karą, rėmė didesnę karinę ir humanitarinę pagalbą Ukrainai, reikalavo greičiau ir platesniu mastu taikyti sankcijas agresorei.

Nors buvo suprantama, kad šios sankcijos, ypač susijusios su energetiniu ištekliu importu, gali rimtai paveikti ir valstybių narių ūkius bei tapti rimta ekonomine ir politine našta, sprendimus nusvėrė vertybinė dimensija. Europos Parlamentas aiškiai skelbė, kad agresoriai turi būti stabdomi ir stabdomi visomis įmanomomis priemonėmis. 

Planas sušaldyti neišdegė

Dar pernai balandį ES asamblėja pareikalavo sukurti bendrą europinę energetinių išteklių atsargų strategiją bei sumažinti išorinę priklausomybę nuo energetinių išteklių importo ir jų kainų svyravimų.  

Gegužę priimtoje rezoliucijoje parlamentas akcentavo, kad privalu esmingai didinti investicijas į energetinę infrastruktūrą, nes tai galiausiai garantuos energetinį saugumą bei strateginę autonomiją.

Pernai spalį, reaguodamas į energetinių išteklių brangimą, Europos Parlamentas dar kartą reikalavo didinti investicijas į atsinaujinančius išteklius bei finansuoti energetinį efektyvumą garantuojančius projektus. 

Rusijos planas šią žiemą sušaldyti Europą mažinant energetinių išteklių, visų pirma gamtinių dujų, tiekimą bei manipuliuojant jų kainomis, neišdegė. 

Alternatyvūs dujų tiekimo maršrutai, viso žemyno pastangos taupyti energiją, šilta žiema bei dėl itin griežtų kovido apribojimų gerokai sumenkusi suskystintų dujų paklausa Kinijoje lėmė priešingą rezultatą: Europa ne tik išvengė pranašauto energijos išteklių trūkumo šaltuoju sezonu, bet ir dar labiau sumažino savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Priklausomybės mažinimas

2021 metais, iki karo Ukrainoje, Europos Sąjungos priklausomybė nuo rusiškų gamtinių dujų siekė 36 procentus. Įvertinus tai, kad Rusija tiekė 45 proc. Europos Sąjungai reikalingų anglių bei 25 proc. naftos, ji buvo didžiausias Europos Sąjungos energetinių išteklių tiekėjas. 

Šiuo metu padėtis iš esmės kitokia. Reaguodama į Rusijos karą Ukrainoje, Europos Sąjunga paskelbė embargo anglių importui, kuris galutinai įsigaliojo nuo 2022 metų rugpjūčio. Embargo rusiškai naftai paskelbtas pernai metų pabaigoje, o naftos produktų galutinai atsisakyta nuo 2023 metų vasario 5-osios.

Skelbiama, kad pagal paskutinius oficialius duomenis 2022 metų trečiąjį ketvirtį  Europos Sąjunga iš Rusijos importavo tik 13 proc. jai būtinos anglies, 14 proc. naftos ir 18 proc. dujų. Dabar skaičiai bus dar mažesni.

Kovodama su energetine krize pernai Europos Sąjunga ėmėsi įvairiausių priemonių. Buvo priimta virtinė naujų reglamentų, pateikti siūlymai veikiančioms energetinėms direktyvoms, diegiamos naujos tvarkos.  

Pastaruoju metu ypač svarbus priklausomybės nuo gamtinių dujų iš Rusijos mažinimas, kuris apima dvi svarbias dedamąsias. 

Pirmiausia diversifikuojami tiekimo maršrutai, paprasčiau kalbant, ieškoma naujų, daugiausia suskystintų gamtinių dujų, tiekėjų. Tuo pačiu metu įvairiomis priemonėmis garantuojamas energijos taupymas. 

Reikia dėkoti klimato kaitai

Reaguodama dar iki karo Ukrainoje prasidėjusią beprecedentę energijos išteklių kainų krizę ir besiruošdama šaltajam sezonui Europos Sąjunga 2022-2023 metų šildymo sezonui atliko namų darbus, žiemą pasitikdama beveik pilnomis gamtinių dujų saugyklomis. 

Dėl to net ir įpusėjus žiemai šių metų pradžioje Europos Sąjungos gamtinių dujų saugyklos buvo užpildytos maždaug 85 proc. – gerokai viršijant jų užpildymo lygį tuo pačiu metu per pastaruosius penkerius metus. Net dabar, kai žiema jau baigėsi, gamtinių dujų Europos saugyklose turime dar gana daug. Šiuo metu saugyklos užpildytos 56 proc., kai pernai tuo pat metu – tik 26 procentais. 

Dujos saugyklose išsilaikė dėl šiltos žiemos, sumažėjusios paklausos ir masinio importo alternatyviais maršrutais.

Rusija Europoje tikėjosi šaltos žiemos, tačiau, visiškai atvirkščiai, visame žemyne buvo galima stebėti žiemoms įprastai nebūdingus šilumos rekordus. Taigi šiuo atveju gan paradoksaliai galima dėkoti klimato kaitai.

Neįprastai šilta žiema prisidėjo prie to, kad šildymui reikalingos energijos buvo suvartota ženkliai mažiau, o išteklių kainos smarkiai krito – gamtinių dujų kaina netgi smuko iki tokio lygio, kurį paskutinį kartą stebėjome dar gerokai iki karo Ukrainoje.

Sureagavo pakankamai lanksčiai

Be šiltos žiemos, valstybės narės taip pat buvo įsipareigojusios taupyti energiją, ir tai joms sekėsi labai gerai. Be to, priešingai nei prognozuota, energijos taupymas nesukėlė drastiškų neigiamų pasekmių Sąjungos pramonei ir ekonomikai.

Nepaisant taupymo, gamyba ir toliau augo, taip pat pavyko išvengti masinių gamyklų uždarymų ar drastiško produkcijos mažinimo. Taigi, panašu, kad tiek pramonė, tiek namų ūkiai į krizinę situaciją sureagavo pakankamai lanksčiai. 

Kalbant apie alternatyvius gamtinių dujų tiekimo maršrutus arba importo išskaidymą, svarbiausia dujų tiekėja vamzdynais buvo Norvegija, o suskystintų gamtinių dujų pavidalu daugiausia jų buvo importuojama iš JAV. 

Prasidėjus karui Ukrainoje Europa importavo rekordinius suskystintų gamtinių dujų kiekius. Vis dėlto ir čia esama iššūkių. Norėdama priimti išaugusias suskystintų dujų apimtis, Europos Sąjunga susiduria su reikiamos infrastruktūros stygiumi, tad jau statoma ir planuojama statyti dar daugiau  suskystintų gamtinių dujų terminalų.

Globalios rinkos pokyčių iššūkiai

Trumpai sakant, kol kas su energetikos krize Europos Sąjungai tvarkytis sekėsi išties neblogai. Labai tikėtina ir tai, kad beprotiškas gamtinių dujų kainų svyravimas, su kuriuo teko tvarkytis pernai, nebepasikartos. 

Šiuo metu Europa pereina į kokybiškai naują etapą, kai rusiškų dujų bus importuojama smarkiai mažiau, o ilgainiui ir visiškai atsisakyta. Taigi iškyla kitas sudėtingas uždavinys, kaip balansuoti tarp paklausos Europos Sąjungoje ir gamtinių dujų pasiūlos globalioje rinkoje.

Iki šiol rusiškos dujos į Europos Sąjungą didžiąja dalimi patekdavo vamzdynais. Dabar Sąjunga privalės pereiti prie tanklaiviais iš viso pasaulio atplukdomų suskystintų gamtinių dujų. Kita vertus, suskystintos gamtinės dujos paprastai yra brangesnės, o jų pasiūlą ir kainą lemia daug platesnės globalios rinkos pokyčiai.

Tai, kad Šiaurės Europa pradeda importuoti gerokai daugiau suskystintų gamtinių dujų, reiškia Europos energetikos gilesnę integraciją į pasaulinę dujų rinką. Tai galima vertinti teigiamai, mat dujų balanso sutrikimus Sąjungoje gali sušvelninti globali rinka, kuri atsvertų spaudimą Europos rinkai. 

Kita vertus, galima ir priešinga nepalanki situacija. Naujieji tiekimo šaltiniai reiškia, kad, jiems įsigalėjus, Europos dujų rinka labai priklausys nuo pasaulinės suskystintų gamtinių dujų rinkos pokyčių. Tarkime, papildoma paklausa Kinijoje arba tiekimo iš JAV sumažėjimas tikrai neigiamai paveiktų padėtį Europoje. 

Įpareigojimas užpildyti dujų saugyklas

Siekiant švelninti tokio pobūdžio įtampas dar šią vasarą numatyta paleisti Europos Sąjungos energetikos platformą, kurios tikslas yra koordinuoti Sąjungos suskystintų gamtinių dujų paklausą.

Taip turėtų būti padedama toms valstybėms narėms, kurios niekada anksčiau negalvojo apie tai, ką darytų, jeigu reikėtų pakeisti rusiškas dujas. Per šią bendrą platformą valstybės narės bus įpareigotos savo saugyklas užpildyti mažiausiai 15 procentų. 

Bendrai imant, valstybės iki ateinančios žiemos pradžios įpareigotos savo dujų saugyklas užpildyti 90 procentų. Tai reiškia, kad Europa pradeda mokytis iš savo klaidų ir supranta, kad nori nenori privalo būti kaip reikiant pasiruošus žiemai, įskaitant įvairiausias force majeure aplinkybes, tarp jų ir tokias tragiškas kaip karas.

Vis dėlto net jei Europai šiais metais pasiseks su gamtinių dujų pasiūla, t. y. jeigu jai pavyks išlaikyti rekordinį suskystintų gamtinių dujų importą ir žiemą pasitikti pilnomis dujų saugyklomis, teks reguliuoti ir paklausą. Vartotojai ir toliau bus įpareigojami mažinti energijos suvartojimą. 

Mažinti gamtinių dujų suvartojimą

Nors pernai priimtas į(si)pareigojimą valstybėms narėms 15 proc. sumažinti gamtinių dujų suvartojimą turėjo baigtis kovo pabaigoje, atsižvelgdama į naujas aplinkybes Europos Komisija pasiūlė jį pratęsti dar metams. 

Beje, nors šis į(si)pareigojimas buvo savanoriškas, nuo pernai rugpjūčio iki šių metų sausio Europos Sąjungos šalys jį netgi viršijo ir bendrą dujų suvartojimą sumažino net 19 procentų.

Galime sakyti, kad Europos pramonė ir šeimos pademonstravo, jog geba vartoti mažiau energijos. Maža to, toks mažėjimas neigiamai nepaveikė Europos ekonomikos. 

Kita vertus, iki šiol energijos paklausos sumažėjimą visų pirma lėmė aukštos kainos ir didelės sąskaitos. Dabar, kai energijos kainos Europoje mažėja, galimas perteklinis vartojimas, ypač jeigu vasara bus labai karšta. O jeigu taip atsitiktų, vėl kiltų nerimas, ar sukauptų dujų pakaks.

Platesnis tvariųjų išteklių vartojimas 

Kur išeitis? Matyt, garantuotą saugų energetinės rinkos veikimą gali nulemti tik platesnis tvariųjų atsinaujinančių išteklių vartojimas. 

Tarkime, bus įrengiama dar daugiau saulės elektrinių ar šilumos siurblių, o valstybės narės visomis įmanomomis priemonėms tai skatins.

Europos parlamento nario darbas vyksta ne vien Europoje. Kartas nuo karto europarlamentarai vyksta į keliones, kur gali geriau susipažinti su kitų tautų gyvenimu ir problemomis bei  papasakoti apie Sąjungos vertybes ir darbus. 

Metiniuose darbų planuose tokioms kelionėms skiriamos specialios vadinamosios žaliosios savaitės, kai arba susitinkama su rinkėjais namuose arba keliaujama į kitus kraštus. 

Dar kadencijos pradžioje visi europarlamentarai paskiriami į vadinamąsias delegacijas su ta ar kita šalimi ar šalių grupe. Man teko ganėtinai egzotiška Pietų Azijos delegacija, kuriai prisikariamas Nepalas, Butanas, Šri Lanka, Maldyvai, Bangladešas ir Pakistanas. Delegacijos rėmuose Briuselyje arba Strasbūre vyksta pastovus bendravimas su minėtų šalių ambasadoriais, politikais, kadencijos metu apsilankoma kai kuriose iš jų.  Gegužės pabaigoje kartu su keletu kitų Pietų Azijos delegacijos narių lankysiuosi Šri Lankoje ir Maldyvuose.  

Žinoma, tai nėra turistinės kelionės pagal pageidavimus. Jos labai intensyvios, kupinos susitikimų, pokalbių, vakarienių, kurių metu gvildenami tie ar kiti klausimai. 

Šalia minėtų oficialiai suformuotų delegacijų kuriamos ir mažiau formalios parlamentarų, palankančių tas ar kitas tautas, draugystės grupės. Aš esu pasirinkusi tokio pobūdžio bendravimą su Taivanu bei Tibetu, kurie dėl politinių priežasčių negali pretenduoti į delegacijos statusą.  

Kelionės į šalis, su kuriomis ryšius palaiko vadinamosios draugystės grupės, neturi oficialaus statuso, ir paprastai jos skirtos pademonstruoti solidarumui su viena ar kita tauta. 

Tokio formato rėmuose praėjusią savaitę tris dienas praleidau Indijos šiaurėje esančioje Daršalamoje, kur įsikūrę aukščiausi tėvynės netekusio Tibeto vadovai bei pagrindinės šios tautos institucijos tremtyje — 42 žmonių parlamentas, vyriausybė, įvairios Nevyriausybinės organizacijos.  

Religinis lyderis virtęs pasaulio mąstytoju

Labiausiai Daršalama žinoma kaip Jo Šventenybės Dalai Lamos gyvenamoji vieta. Daugybė įvairiausių tautų ir tikėjimų žmonių visame pasaulyje  laiko didžia garbe susitikti su šiuo vienu iš pasaulio lyderių ir mąstytojų, tad tikrai esu laiminga, kad dabartinės mano pareigos tokią galimybę suteikė ir man. 

Pagal Tibetui šventą reinkarnacijos tradiciją dabartinis Dalai Lama yra keturioliktoji prieš 550 metų mirusio pirmojo Dalai Lamos Gedun Drupa reinkarnacija. Dalai Lama yra Tibeto dvasinis ir pasaulietinis valdovas, atstovaujantis vieną iš Tibeto budizmo šakų (dalai reiškia vandenyną, o lama — šventiką). Pasak tradicijos, po mirties Dalai Lamos siela įsikūnijanti naujagimyje, kurį pagal įvairius ženklus ir simbolius atpažįsta specialiai parengti lamos. 

1933 metais mirus tryliktajam Dalai Lamai, remiantis nuorodomis buvo sudarytas 16 berniukų sąrašas. Galiausiai keturioliktasis Dalai Lama buvo atpažintas kaip didelės 16 vaikų valstiečių šeimos iš atokios Tibeto provincijos sūnus. 

Įdomu, kad mūsų delegacijos susitikimo su Jo Šventenybe metu dabar jau 87 metų Dalai Lama džiugiai prisiminė apie tai, kad pamatęs ateinančius į jo tėvų namus lamas jis, tuomet dar mažai kalbėjęs dvimetis berniukas, iš karto atpažino jam anksčiau priklausiusį tradicinį budistinį rožinį ir pareikalavo jį jam grąžinti. 

Būtent gebėjimas iš pateiktų labai panašių daiktų atrinkti iki reinkarnacijos asmeniškai naudotus daiktus laikoma išskirtine žyme, kuri leidžia lamoms patvirtinti, kad jie rado tikrąjį atgimusį Dalai Lama. 

Šiuo metu tibetiečiai nerimauja, kokiu būdu bus atpažintas naujasis penkioliktasis Dalai Lama. Dabartinis Tibeto dvasinis lyderis ne kartą yra minėjęs, kad  jis atgims tik laisvame pasaulyje, tokiu būdu eliminuodamas Komunistinės Kinijos pastangas tiesiog paskirti jiems tinkamą naująjį tibetiečių dvasinį lyderį ir ugdyti jį sulig savo pažiūromis. 

Susitikimo metu Dalai Lama irgi kalbėjo apie būsimą reinkarnaciją. Meksikos delegacijos narių paklaustas, kur tikėtis jo naujojo atgimimo, jis džiugiai replikavo: „O kodėl ne Meksikoje? Gal Meksikoje“. Beje, Dalai Lama ne juokais yra sakęs, kad gali atgimti ir moterimi.

Prisistatydamas jis linksmai dėstė, kad būdamas jau keturioliktasis yra gerokai tobulesnis, nei jo pirmtakas, kuris net nebuvo išvykęs iš Tibeto. 

Žmogus turi būti paprastas ir laimingas

„Esu atviras pasauliui. Privalome būti atviri visiems žmonėms, kur jie begyventų ir kokiai religijai bepriklausytų. Mes visi esame žmonės. Mes turime vienodas akis, nosį, burną, mes lygūs, nesvarbu, kur gyvename,“ — kalbėjo Dalai Lama. Ir pridūrė: „ Jeigu nesuvoksime, kad visi esame broliai ir seserys ir negyvensime draugiškai, Žemė sudegs.“  Pastarąjį degančios Žemės ateities įvaizdį Dalai Lama pakartojo net kelis kartus.   

Per apytikriai pusantros valandos trukusį susitikimą mane asmeniškai labiausiai pakertėjo Dalai Lamos tobulas gebėjimas vaikišką džiugesį derinti su išminčiui būdingu paprastumu. 

Žiūrėdama, kaip bendrauja ir kaip reaguoja Dalai Lama, aš pirmą kartą aiškiai supratau, ką Evangelijoje kalbėjo Kristus, sakydamas būkite kaip vaikai. 

Kiekvienam prie jo priėjusiam jis nuoširdžiai žvelgė į akis, tegul ir trumpam visą savo dėmesį sukoncentruodamas būtent į tą, su kuriuo kalbėjo. 

Priėjus Meksikos delegacijos vadovui — aukštam stotingam vyrui su vešlia žila barzda, Dalai Lama nutraukė jo veidą dengusią kaukę ir patampė už barzdos, tuo visus ir ypač save patį labai pralinksmindamas. 

Kai paprašiau pasirašyti man knygą, jis guviai griebėsi pasiūlyto rašiklį ir mielai paliko autografą ant lietuvių kalba išleistos knygos apie Tibeto šventąją reinkarnacijos tradiciją. Tada nusijuokė ir du kartus pakartojo „Happy for ever“.   

Toks ir panašus jo elgesys neturėjo nė lašelio susireikšminimo, būdingo daugeliui aukštesnes pareigas turinčių pasauliečių ir kulto tarnų, ir spinduliavo džiugesiu, su kuriuo į pasaulį žvelgia mažyliai. 

Dalai Lama net keturis kartus lankėsi ir Lietuvoje. 1991 metais jis buvo susitikęs su Vytautu Landsbergiu, 2001 — prezidentu Valdu Adamkumi, o 2013 — prezidente Dalia Grybauskaite. 

Vis dėlto nors asmeninė Dalai Lamos audiencija ir buvo mūsų kelionės aukščiausias taškas, vykome į Daršalamą Tibetui labai svarbia proga. 

64 tremties metai 

Kovo 10 dieną tibetiečiai minėjo 64-ąsiais Tibeto nacionalinio sukilimo prieš Kinijos agresiją metines.

Kinijos Liaudies Išvadavimo Armija į Tibetą įsiveržė dar 1949 metais kinų komunistiniam režimui paskelbus, kad Tibetas yra teisėta Kinijos Liaudies Respublikos dalis.  Ši pretenzija neturi jokio teisinio pagrindo ir, tarptautinės teisės požiūriu, Tibetas yra okupuotas. Kinų karių atnešamą „išlaisvinimą“ ir „civilizaciją“ pirmieji pajuto rytinių Tibeto dalių gyventojai. 

1951 metų rugsėjį į Tibeto sostinę Lhasą įžengė apie 3 tūkst. kinų kareivių. Netrukus iš Rytų juos papildė dar apie pora tūkstančių. Kinijos armija užėmė pagrindinius Tibeto miestus ir įvedė savo valdymą. 

Nesulaukusi lygiaverčio pasipriešinimo ar bent jau griežtesnės pasaulio bendruomenės reakcijos, Kinija okupavo Tibetą, nors ginkluotas partizaninis pasipriešinimas Tibete gyvavo dar beveik dvidešimt metų.  Komunistinės Kinijos skelbiamą „išlaisvinimą“ lydėjo smurtas, priverstinis darbas ir nepaklusniųjų įkalinimas, drastiškas šeimų ardymas, o pastaraisiais metais ir prievartinis vaikų atėmimas, perkeliant juos į specialius perauklėjimo internatus.

Tibetiečių sukilimas Lhasoje prasidėjo 1959 metų kovo 10 dieną. Išvakarėse mieste pasklido žinia, kad Jo Šventenybė pakviestas į spektaklį, kuris vyks Kinijos karinio dalinio štabe, o kvietime nurodyta, kad Dalai Lamą gali lydėti tik nedidelis neginkluotų sargybinių būrelis. Miestiečiai ne be pagrindo įtarė, kad tokiu būdu bus bandoma Dalai Lamą pagrobti, išgabenti į Pekiną ir galutinai pavergti tautą. 

Žiniai pasklidus, tūkstančiai žmonių apsupo Dalai Lamos rūmus. Po labai įtemptos savaitės, kai lamos nuolat ieškojo ženklų, kaip derėtų elgtis, galiausiai buvo priimtas sprendimas palikti šalį. Pasirinkta trauktis į kaimyninę Indiją, kur buvo tikėtąsi sulaukti paramos. 

Kovo 17-osios naktį Dalai Lama ir jį lydintys asmenys pasitraukė iš Lhasos. Po savaitę trukusios labai sunkios kelionės, kurios metu ne kartą buvo manoma, kad kinų kariuomenė bėglius tuoj tuoj sugaus, į tris grupes pasiskirsčiusi Tibeto dvasinių vadovų ir vyriausybės narių kolona pasiekė Indiją. 

Kinijos karinės pajėgos supratusios, kad Dalai Lama paliko šalį, be jokio pasigailėjimo ėmė žudyti tibetiečius. Buvo sugriauta tūkstančiai šventyklų ir vienuolynų, o vienuoliai žeminami ir žudomi. Manoma, kad per keletą savaičių buvo nužudyta per 80 tūkst. tibetiečių, daugelis  kitų ilgus metus kentė kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose.

Dalai Lama kuria būsimą demokratinį Tibetą

Indijoje Dalai Lama atkūrė Tibeto vyriausybę tremtyje ir pradėjo nuoseklią kampaniją už savo tautos teises okupuotame krašte. Dalai Lamai vadovaujant buvo atkurta Vyriausybė tremtyje. 

Po kurio laiko Dalai Lamos nurodymu pradėtos kurti ir stiprinti demokratinės institucijos — visų pirma, suformuotas Tibetiečių tremtyje parlamentas bei eilė nevyriausybinių organizacijų, vienijančių buvusius politinius kalinius, moteris, jaunimą ar studentus. 

Nepaisant jau daugiau nei šešis dešimtmečius vykstančio tibetiečių genocido Tibete, tautos pasipriešinimo dvasia gyva. 

O man, kartu su Sukilimo metinių minėjime puikiai kalbą pasakiusi Lietuvos Seimo nariu Arūnu Valinsku, telieka tibetiečiams palinkėti kuo greičiau sulaukti savo kovo 11-osios.