AUŠRA MALDEIKIENĖ

Lapkričio viduryje Europos parlamente buvo balsuojama dėl rezoliucijos, kurioje vertinamas Europos Sąjungos sankcijų Rusijai veiksmingumas. Pagrindinis šio didelio palaikymo Europos parlamente (448 balsais prieš 115 susilaikius 31) sulaukusio dokumento autorius buvo Andrius Kubilius. Bendra išvada — sankcijos nepakankamai veiksmingos, tad privalu laikytis  visapusiškesnio požiūrio ir toliau jas stiprinti. 

Aš, žinoma, irgi balsavau už, vis dėlto dabar pabandysiu padirbėti velnio advokatu. Kaip žinia, velnio advokatas yra tas, kuris pasako nemalonius dalykus. Konkrečiu atveju, ir sau.  

Sankcijos — abejotinas ginklas

Priimtame dokumente Europos Komisija yra raginama dar labiau plėsti sankcijų lauką, tuo pačiu metu taikant įvairias baudžiamąsias priemones toms Sąjungos įmonėms, kurios vis dar vykdo veiklą Rusijoje, bei šalims, kurios padeda agresorei apeiti sankcijas. 

Apie tai, kad sankcijos neveikia arba jų ekonominis poveikis per menkas, kalbama vis dažniau. Bendrai paėmus praktiškai visa  mokslinė politinė ekonominė literatūra tiesiog stebėtinai vieningai rodo, kad sankcijos nėra veiksmingas kovos su priešu būdas. Jos geriausiai veikia tada, kai jomis gąsdinama, o kita pusė tiki, kad sankcijos bus įvestos ir atsisako veiksmų, nukreiptų prieš tą, kuris grasina sankcijomis. Jeigu ir  kai sankcijos įvedamos, jų veikimas pasirodo toks komplikuotas ir sunkiai valdomas bei prognozuojamas, kad jų poveikis dažniausiai kerta per abi puses. 

Braižant sankcijas pernai pavasarį karo pradžioje buvo akcentuojama, kad sankcijų tikslas — pakirsti putino režimui galimybę finansuoti karo mašiną. 

Putino režimas dėl absoliučiai plačiausio masto sankcijų, vertinant iš liberalios demokratijos tokios mylimos ekonominės perspektyvos, tikrai patyrė nuostolių. 

Šalis neteko savo valiutos rezervų, rublio vertė įvedus sankcijas sumenko iki istoriškai žemiausio lygio — per 100 rublių už JAV dolerį ir šiuo metu sukasi apie 90 rublių už dolerį. Tai bemaž tris kartus mažiau, nei 2014 metais, kai Rusija tik pradėjo savo karines operacijos Ukrainoje.  Šalyje siautėja infliacija, ir nors statistiniai duomenys skelbiami vis rečiau ir labai susiaurėjo pateikiamų duomenų apimtis, akivaizdu, kad infliacija auga. 

Centrinio banko vadovė neseniai viešai pripažino, kad infliacija jau perkopė leistinas ribas ir viršija 7 proc. (tikslus skaičius nebuvo įvardintas), tad imtasi labai griežtos stabdančios pinigų politikos bazinę palūkanų normą padidinant iki 15 proc. (beveik 4 kartus daugiau, nei eurozonoje). Brangstančios prekės ir paslaugos pakerta šalies gyventojų perkamąją galią, ir jų gyvenimo lygis, įvairių nepriklausomų ekspertų vertinimu, per pusantrų metų sumenko apytikriai dešimtadaliu. 

Sankcijos maitina putino tankus

Vis dėlto blogiau tai, kad karinė mašina nebuvo sustabdyta ir ji, priešingai nei tikėtąsi, įsisuka vis smarkiau. Paradoksaliai Rusijos karo mašiną didele dalimi palaiko būtent sankcijos.  

2022 metais buvo fiksuotos rekordiškai aukštos  naftos ir dujų kainos,  ir tai galiausiai lėmė, kad Rusijos eksportas per metus padidėjo nuo 550 iki 636 mlrd. JAV dolerių. Tuo pat metu šalies importas sumenko beveik dešimtadaliu. Importui traukiantis tuo metu, kai eksportas augo, susiformavo milžiniškas 285 mlrd. JAV dolerių vertės prekybos balansas, kuris, savo ruožtu, ir lėmė, kad per metus šalies einamosios sąskaitos balansas padvigubėjo iki 233 mlrd. dolerių. 

Tokie milžiniški prekybos ir einamosios sąskaitos pertekliniai balansai reiškia, kad šalyje susikaupė milžiniškos pinigų sumos, kurios leido palaikyti santykinę  fiskalinę drausmę. Nors dėl tokios stiprios įplaukų bazės biudžeto pajamos išaugo apytikriai dešimtadaliu, tai nesutrukdė biudžeto išlaidas padidinti ketvirtadaliu. 

Nors Rusijos finansų ministerija nuo 2022 metų pavasario neskelbia šalies karinių išlaidų, ekspertiniais nepriklausomų analitikų vertinimais Rusijos karinės išlaidos per 2022 metus išaugo nuo 4,9 iki 8,7 trilijonų rublių. Tie patys analitikai skaičiuoja, kad šiemet karinės išlaidos pasieks 10 trilijonų rublių ribą. 

Šią skaitinę apžvalgą galima plėtoti, tačiau bendra išvada bus ta, kad kol kas Rusija turi pakankamas lėšas karo mašinai finansuoti, o esamas sankcijų paketas tų galimybių nepakerta. 

Nors sankcijų pagalba buvo tikimąsi sustabdyti aukštųjų technologijų, kurios būtinos moderniai ginkluotei gaminti, srautą, bet ir čia susiformavo stabilus antrinis importas. Jeigu tikėti žiniasklaida, jame dalyvauja ne tik eilė Europos Sąjungos, bet net Lietuvos įmonių. 

Kita vertus, žudyti galima ir ne tokios modernios ginkluotės pagalba, o karinė pramonė Rusijoje auga labai sparčiai ir palaipsniui tampa vienu didžiausių darbo vietų kūrėjų. 

Žmonės nėra racionalūs

Vis dėlto, mano galva, liūdniausia tai, kad kuriant sankcijų paketus ir/ar bandant juos patobulinti pamirštama politinė ekonomija bei socialinė psichologija ir paskęstama primityvokos ekonomikos rėmuose. 

Mano karta dar puikiai prisimena 1990 metų balandį, kai sovietai Lietuvai pateikė ultimatumą atšaukti Nepriklausomybės aktą ir pagrasino blokada. Lietuvai atsisakius paklusti, nutrauktas naftos ir 80 proc. sumažintas dujų tiekimas, apribota prekyba degalais, nustota tiekti iki 60 rūšių žaliavų, tame tarpe gyvybiškai svarbų metalą ar medieną, blokuoti geležinkeliai, jūrų keliai, buvo žmonių netekusių darbo, pajamų, pradėjo augti kainos, menkti perkamoji galia. Blokada buvo atšaukta po 75 dienų liepos pirmąją. 

Paprastai kalbant apie šią blokadą nutylimas vienas bene svarbiausias veiksnys, kuris galų gale įveikė priešą. Net išskirtinai žiaurios priemonės nepalaužė Lietuvos žmonių noro gyventi taip, kaip nori jie, o ne sovietų valdžia, ir visi ramiai ar net su tam tikru pasididžiavimu sutiko dalintis nuostoliais ir nepriteklių našta. Aš puikiai tai prisimenu. 

Bet va formuodami sankcijas politikai, jų tarpe ir tie, kurie patys atlaikė sankcijų spaudimą, kažkodėl manė, kad Rusijos gyventojai prigimtinai už juos blogesni. Patinka tai ar ne visiems, net tiems, kurie išties kaunasi už tikrus dalykus ir laisvę, bet žmonės susivienija, kai pajunta, kad jų bendruomenei graso tikras ar menamas išorinis priešas. Sunku pasakyti, kiek Rusijos gyventojų išties palaiko putino režimą, bet sankcijas didelė jų dalis traktuoja kaip nepagarbos jų šaliai ženklą ir tai esmingai augina putino režimo palaikymą. 

Dokumente dėl sankcijų stiprinimo akcentuota būtinybė remti Rusijos opoziciją išeivijoje, nepriklausomą žiniasklaidą bei pilietinę Rusijos ir Baltarusijos visuomenę, nes, kaip teigiama dokumente, neigiamos sankcijų pasekmės prieš šias gyventojų grupes „nepadeda siekti numatyto sankcijų tikslo, t.y. apriboti Rusijos galimybių vykdyti agresijos karą prieš Ukrainą“. 

Ką tai konkrečiai reiškia, kas konkrečiai ta pilietinė Rusijos-Baltarusijos visuomenė, kur ji slepiasi —  namuose ar pasitraukusi, ir kaip sankcijų stiprinimas susijęs su sankcijų pasekmių eliminavimu priimtame dokumente, žinoma, nutylėta. Tiesiog ištransliuota privaloma gėrio pusės mantra, o jau jūs patys galvokit, kiek čia yra tos logikos. 

Nori laimėti — nenuvertink priešo

Būtent savireflekcijos stygius, kitaip sakant profesionalesnis ir platesnis žvilgsnis į sankcijų taikymą ir pasekmes, yra šio ir kitų panašių dokumentų esminė bėda. Ir būtent todėl tokie dokumentai gimsta jau numirę.  Nori laimėti — nenuvertink priešo, mažiau gėrėkis savimi, o norimo nepateik kaip jau esamo. 

Panašią itin dviprasmišką ir labai nestabilią poziciją dėl situacijos valdymo sankcijų pagalba savo siunčiamuose linkėjimuose iš Europos reikalų sostinės urbi et orbi išdėstė ir Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje ambasadorius su anonimine komanda. 

Čia irgi naujų sankcijų Rusijai priėmimas minimas tarp esminių darbų. Dar daugiau. Rašoma: „Nors Rusijos karas prieš Ukrainą skaičiuoja jau beveik 2 metus, visų dėmesį patraukęs ir Artimųjų Rytų regionas“. Toliau labai abstrakti privaloma formulė — „remiam Izraelio teisę gintis, tačiau svarbu ir Gazos ruožo civiliai“.  

Šios dvi mintys lyg ir siejamos, tiesa, mano kuklia nuomone, labai pritemtu apibendrinimu: „Tačiau Lietuva ir toliau neleidžia mažinti dėmesio Ukrainai, nes šalis ir toliau patiria raketų atakas, o fronte kasdien vyksta nauji mūšiai ir susirėmimai“. Dėl to pažadama stiprinti paramą ginklais, amunicija ir pinigais bei toliau spausti Rusiją sankcijomis. 

Klausimai be atsakymo

Tekstas toks logiškai klampus ir prieštaringas, kad klausimas klausimą veja. 

Tarkime, ar teisinga būtų galvoti, kad Lietuva mato grėsmę, jog kova su „Hamas“ atitrauks dėmesį nuo Ukrainos. Ar tikrai norima pasakyti, kad Ukrainai reikia padėti, nes „šalis patiria raketų atakas, etc.“, o ne todėl, kad karas viduryje Europos laužo visą įsitvirtinusią tarptautinių ryšių sanklodą? 

Šiaip jau nereikia būti geopolitikos guru, kad tas raketas ir frontus pamatytum, deja, ne vien Ukrainoje. Tad gal galima spėti, kad užsienio reikalų ministrų susitikime nebuvo matomas Ukrainos karo ir Izraelio kovos ryšys? Jei taip, kokie buvo argumentai? Jeigu tas ryšys regimas, tai kodėl tekste sakiniai formuluojami taip, kad Ukrainos klausimas pagal aprašą prioretizuojamas.  

Paklausiu dar tiesiau — o gal Ukraina Lietuvos ambasados „rašytojams“ svarbesnė, nes arčiau Lietuvos? Bet tokiu atveju, ar tikrai rašo žmonės, kurie suvokia, kad norint gauti daugiau paramos Ukrainai reikia suprasti ir kitų 26 valstybių narių baimes, mąstymo logiką ir girdėti jų argumentus. Reikia kurti ne menamus ir pranešimuose ar kažkokiuose rezoliucijoje kuriamus priešo įveikos planus, o telkiant bendruomenę, girdint kitus ir suvokiant, kad norint gauti rezultatą neužtenka šaukti apie tai, kad skriaudžia, o reikia surasti būdų, kaip visus įtikinti, kad nepadarius tau naudingo veiksmo, kentėsime visi.

Dėl būtinybės daugiau padėti Ukrainai su ginklais irgi kyla daug klausimų. Pirma, o kiek galime padėti Ukrainai realiai? Ar būtų logiška Europai, kurios vadovai viešai skelbia, kad ginklų atsargos menksta, nusiginkluoti ir susitelkti ties putino armijos triuškinimu Ukrainoje tikintis, kad jis savo raketų nepasuks jau tiesiai į Europos Sąjungą ir NATO? Ir kas bus, jeigu JAV prezidentu vėl taps akivaizdžiai NATO veikimo logikai nepalankus Trumpas? Kuo mes ginsimės, jeigu tas NATO, sukurtas kaip gynybinė sistema, pradės aižyti iš esmės, prie nekantraus Trumpo prisijungus savo žaidimus žaidžiančiam Erdoganui su visomis vengrijomis-slovakijomis-etc.? 

Šie ir daugybė kitų klausimų mano galvoje kirba jau seniai. Klausiu, beje, ne todėl, kad noriu pirštu bakstelėti į kaltininkus, o todėl, kad nežinau ir tikiuosi (vis dar, nors kasdien vis mažiau) sąžiningų atsakymų. 

Prieš porą savaičių buvau komandiruotėje Šri Lankoje. Tai, ką ten supratau, tik sustiprino mano įsitikinimą, kad privalau visokeriopai remti bet kokias pastangas karpyti Europos Sąjungos paramą vadinamosioms neturtingoms pasaulio  valstybėms, ir koncentruotis į bendrų europinių namų gynybą. Tiesa, tvirtai tikiu, kad tie bendri europiniai namai apima ir tas pasaulio teritorijas, kurios išpažįsta Vakarų vertybes, tame tarpe — ir ypač dabar —  ir Izraelį. 

Kad ir kaip paradoksaliai tai iš pirmo žvilgsnio atrodytų, tačiau trys įtemptų pokalbių dienos Šri Lankoje, man suteikė daug papildomų argumentų be išlygų remti Izraelio karinę operaciją Gazos ruože. 

Pirma, ką veikiau Šri Lankoje? Europos parlamente priklausau Pietų Azijos delegacijai. Delegacijos yra grupės parlamentarų, kurie  paskiriami gilintis į Europos Sąjungos ir atitinkamos šalies ar, kaip mano atveju, atitinkamo regiono ryšius su Europos Sąjunga. 

Privilegijos neturtingoms valstybėms 

Vizitas į Šri Lanką buvo susijęs su vadinamosios bendrosios lengvatų sistemos šiai šaliai pratęsimu ateinančiam laikotarpiui. 

Bendroji lengvatų sistema yra Sąjungos pagalbos žemiausio išsivystymo valstybėms priemonė, kuri į atitinkamą sąrašą įtrauktoms šalims leidžia savo prekes Sąjungoje pardavinėti be muitų arba su gerokai mažesniais muitų tarifais. Mainais privilegijos siekiančios šalys privalo pasižadėti laikytis 27 pagrindinių konvencijų, kurios apibrėžia žmogaus teises, darbo rinkos taisykles, aplinkosaugos standartus bei geros valdysenos principus — kitaip sakant, viešųjų  išteklių valdymą visos visuomenės labui be piktnaudžiavimų ir korupcijos. 

Pirmą kartą Šri Lanka į šią sistemą buvo įtraukta dar 2005 metais, tačiau po penkerių metų dėl grubių žmogaus teisių pažeidimų iš jos pašalinta. Nors šalies valdžia žadėjo, kad visi pažadai taps kūnu, tad 2017 metais ji vėl įtraukta į lengvatinės muitų sistemos lauką, tačiau ir vėl pažadai liko tik popieriuje. Istorija nesibaigė, ir dar ne kartą Europos Sąjunga gelbėjo šalį, teikdama jai privilegijas, į kurias buvo atsakoma ne tik nevykdant pažadų, bet net ribojant kai kurių Europos Sąjungoje pagamintų prekių importą į šalį. 

Per tris vizito dienas supratau, kad anos valstybės vadovai labai trokšta Europos Sąjungos privilegijų ir įvairiausios pagalbos (šalis gi skursta, aiškina ponai), bet net negalvoja apie tai, kad kažkokiu tai būdu pakeistų savo šalies žmonių gyvenimą ir sukurtų pagrindą jų ekonominei gerovei. 

Koks tas Šri Lankos socializmas 

Per dabar jau daugiau nei pusšimtį nepriklausomybės metų šalis net nesugebėjo įsivesti adekvačių nuosavybės santykių, žemė iki šiol priklauso valstybei, tad ji su ja daro ką tik nori, o verslininkai, kurie išdrįsta atleisti darbuotojus, yra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn (!). Neatsitikinai pilnas šios valstybės pavadinimas Šri Lankos Demokratinė Socialistinė Respublika, o tokia abrakadabra bemaž visada reiškia, kad nei normalesnės rinkos ekonomikos, kuri galėtų garantuoti ekonomikos augimą, nei demokratijos, nei socialinių teisių šalies gyventojai tikrai neturi.

Tad visas tris dienas aukščiausi šalies pareigūnai — pradedant prezidentu ir parlamento pirmininku baigiant darbo ir prekybos ministrais mums piešė rožinius paveikslus, tačiau jau po kelių minučių pokalbio su vis dar rankų nenuleidžiančias, nors kasdien persekiojamais žmogaus teisių aktyvistais būdavo aišku, kad tikrovė visiškai kitokia. 

Tik vienas, konkretus pavyzdys iš daugelio. Tamilų ir musulmonų gyvenamosiose žemėse, kur nėra jokių budistų,  šiuo metu valstybė stato 23 budistų vienuolynus, kuriuose po to niekas nemedituos. Tiesiog tokiu grubiu būdu valstybė nugina žmones nuo juos maitinančios žemės, juolab, kad tam turi teisę — visa žemė gi priklauso jai.

Kalbant su parlamento pirmininku ir klausantis patikinimų, kad Šri Lankoje vienodai gerbiamos visos konfesijos, atkreipiau dėmesį į šalies Konstitucijos 10-ąjį straipsnį, kuris remiantis geriausias gyvulių ūkio principais teigia, kad tarp lygių tikėjimų budistai yra svarbiausi ir valstybės išskirtinai remiami. Man buvo paaiškinta, kad budistai svarbiausi, nes jų 70 proc. Kitaip sakant tezė apie visų tikėjimų lygybę, kuri lyg ir skamba šalies Konstitucijoje, 10 str. str. yra eliminuojama. 

Beje, neseniai dėl  esą sudėtingos padėties šalyje ir lėšų stygiaus atšaukusi savivaldos rinkimus ir priėmusi Terorizmo prevencijos įstatymą, kuris leidžia be teismo neribotą laiką kalėjime laikyti valdžiai neįtikusius žmones,  valdančioji klika panaikino ir galimybę demokratiniu keliu keisti situaciją.

Duokite pinigų ir nemokykit gyventi

Mūsų delegacijos vadovė žaliųjų frakcijos narė iš Suomijos oficialių pokalbių metu demonstravo diplomatijos aukštumas ir vis bandė mandagiai priminti Šri Lankai jos pažadus Europos Sąjungai, tačiau buvo visiškai akivaizdu, kad kitos pusės logika buvo labai paprasta — duokite pinigus ir nemokykite gyventi. Kaip puikus tokio bendradarbiavimo be išankstinių sąlygų pavyzdys mums buvo pateikta Kinija.  Tai, kad Kinija investuoja skolindama pinigus šaliai, kuri po to bankrutuoja, nes nesugeba paskolų grąžinti, buvo nutylima, nors tai aiškiai konstatuoja tarptautinės organizacijos. 

Kai ateis laikas balsuoti už pagalbos paketą Šri Lankai, aš būsiu prieš. Ir net todėl, kad man nebūtų gaila beteisių šalies moterų, religinių mažumų ar verslininkų, kurie bando auginti savo šeimos ir šalies gerovę. 

Nepalaikysiu tokios  beprasmės pagalbos, nes, pirma, akivaizdžiai matau, jog iš esmės parama atiteks valdančiai klikai, kuriai Kinija patinka ir todėl, kad projektus, į kuriuos investuoja skolindama jau ir taip bankrutavusiai valstybei, gauna tiesiog padalinusi kyšius. 

Kita vertus, nepalaikysiu ir todėl, kad gavusi europines privilegijas Šri Lankos valdančioji klika turtės ir siautės dar labiau, o gyventojų lėšos iš esmės taip ir nepasieks. 

Politkorektiškumo rūkai

Kodėl visa tai rašau Izraelio karo kontekste? Vadinamasis politkorektiškumas išmokė politikus plepėti apie pozityvius niekus ir tiesiog žavėtis vadinamaisiais mažutėliais. Jie visada yra aukos, jiems visada kas nors trukdo ir tiesiog iš burnos kąsnius vagia. Na o tie, kurie sunkiu darbu sumeta mažutėlių gyvenimui palaikyti, visada duoda per mažai, tad dar ir kalti lieka. 

Pirmas klausimas, kuris kirba mano galvoje, o ar tikrai Izraelis kaltas, kad Gazos zonos gyventojai skursta, reikalingi nuolatinės paramos ir viso pasaulio atjautos bei ašarų? 

Prieš šimtmetį savo valstybę pradėję kurti žydai tikrai nebuvo turtuoliai. TVF vertinimais, 2023 metais su 58,2 tūkst. JAV dolerių vienam žmogui, ji laikoma 13 turtingiausia pasaulio valstybe. Kodėl ji tokia turtinga? Atsakymas paprastas: žydų vaikai  daug ir sunkiai mokosi, o po to kuria  aukštos technologinės vertės įrangą ar moderniausius vaistus.

Palestinos  BVP vienam — 2910 doleris. Žinoma, labai labai maža suma, bet ar dėl to kaltas Izraelis? 

Spalio 7 dienos „Hamas“ teroristų  suorganizuotų žudynių išvakarėse Arabų Barometras kartu su Palestinos tyrėjų grupe atliko reprezentatyvią apklausą. 

Atsakydami į klausimą, kas kaltas dėl itin prastos ekonominės situacijos, tik 16 proc. Gazos ruožo gyventojų minėjo išorines jėgas. Tiesa, 29 proc. zonos gyventojų, ir ypatingai jauni žmonės iki 30 metų, pagal tą pačią apklausą, palaikė „Hamas“ teroristus. „Foreign Affairs“, kur radau šituos skaičius, rašo, kad tas beveik trečdalis teroristų gerbėjų reiškia mažą palaikymą. Mano galva priešingai, tai baisus skaičius. 

Nustokime remti teroristus

Europos Sąjunga visada buvo didžiausias tarptautinis Palestinos donoras. Humanitarinę pagalbą palestiniečiams ji teikia nuo 2000 metų ir suma jau viršija 

Nuo 2014 iki 2020 metų Europos Sąjunga per įvairias savo paramos programas į šį regioną investavo 3,38 mlrd. eurų, nuo 2021 metų — dar  681 mln. eurų. Humanitarinė pagalba nuolat skurstantiems palestiniečiams per tą patį laikotarpį sudarė dar per vieną milijardą eurų. Po to, kai Palestinos gyventojai („Hamas“ teroristai yra palestiniečiai, net jeigu kam nors toks faktas nepatinka) išskerdė švenčiantį jaunimą ir taikias žydų šeimas, Europos Sąjunga šiemet numatytą paramos sumą padidino tris kartus. 

Kur galiausiai nukeliauja tie pinigai? Žinoma, „Hamas“ teroristams valdžioje, kuri jų dėka ir ginkluojasi, ir jaunimą ugdo neapykantos Izraeliui ir Vakarams dvasia.  

Kaip visada,  ir šiuo atveju, kuo daugiau kam nors padedi, tuo blogesnis esi. Nepasitenkinimą dėl pernelyg menkos Europos Sąjungos pagalbos  girdėjau Šri Lankoje. Dabar net Europos miestų gatvėse milžiniškos minios, tame tarpe ir Briuselyje, piktinasi, kad Europa neatsiriboja nuo Izraelio ir negelbėja vargšės Palestinos. 

Tik visiškai aklas nemato, koks pavojingas tapo pasaulis, kurį agresyviai puola visa eilė autoritarinių valstybių. Patinka tai kam ar ne, Europos Sąjunga ir Lietuva, deja, tikrai pateks į geopolitikų kovų girnas, kurios mals taškydamos kraują ir ašaras. Kaip manote, kas  — Palestina ar Izraelis parems Lietuvą, kai būsime puolami? 

Europos liaudies partijos politinė grupė, kuria priklausau parlamente, esamoje situacijoje palaiko Izraelį ir ragina Sąjungą didinti humanitarinę pagalbą Gazos civiliams. Mano gi galva, ta pagalba turėtų būti apribota siekiu atverti kaip galima daugiau humanitarinių koridorių, net jeigu palestiniečių broliai arabai tam priešinasi.

Šiandien antrą kartą kartoju mantrą, kurią nuo šiol matysite visų mano įrašų pradžioje: „esu žmogus, tad šališka, o mylima formulė „aš manau…“ kviečia ne aklai pritarti, o pradėti mąstyti.“ Nepatinka? Perjunkite kanalą.  Jūsų teisė ploti tam, kam norite, net žiopliems žurnalistams ar infantilioms influencerėms. Tą teisę jums suteikia demokratija, kuri leidžia kalbėti net tada, kai jai pačiai tai reiškia mirtį.

O dabar dar kartą grįžkime į krauju laistomą Izraelio žemę ir pažiūrėkime, kiek galime pasitikėti tais, kurių darbas teikia maistą mūsų smegenims. Žinoma, jeigu tai smegenys, kurios mąsto lygu abejoja. 

Naujienų agentūros be sienų

Trečiadienį vakare nevyriausybinė organizacija  HonestReporting savo svetainėje paskelbė įrašą skambiu pavadinimu: „Fotografai be sienų“. 

Pirma, kad ta HonestReporting? Tai JAV, Niujorke  registruota proizraelietiška organizacija, kuri seka žiniasklaidą ir analizuoja, kiek galima tikėti pateikiama informacija bei kokiu laipsniu ta ar kita žiniasklaidos priemonė laikytina šališka.  

Tiesa, jeigu „Gydytojai be sienų“ praktiškai vienareikšmiškai pasaulyje vertinami teigiamai, tai šiuo atveju tas pozityvumas išverstas į išvirkščią negatyviąją pusę.  

HonestReporting kelia klausimus, kiek su žurnalistine etika ir jos pažadu išlaikyti maksimaliai nešališką perspektyvą dera „Reuters“ ir „Associated Press“ fotografų darbai, skelbti „Hamas“ invazijos į Izraelį metu. 

Svetainėje tvirtinama, kad minėtų įtakingų pasaulinių naujienų agentūrų fotografų pateikti vaizdai buvo gauti pažeidžiant etines normas, o agentūros iš anksto žinojo apie būsimas „Hamas“ atakas, nukreiptas prieš Izraelį. Kokiais įrodymais grįsti labai rimti kaltinimai? 

Pirmas klausimas, o ką labai ankstyvą ramų eilinį šeštadienio rytą „Reuters“ ir „Associated Press“ fotografai veikė ant sienos, skiriančios Izraelį nuo Gazos ruožo? Sunku patikėti, kad fotografai ten atsirado visiškai atsitiktinai, o teroristai leido jiems ramiai fotografuoti, juolab, kad žurnalistai fotografavo jau ir po to, kai Hamas teroristai įžengė į Izraelio teritoriją. Gerokai logiškiau skamba prielaida, kad fotografai veiksmo sūkuryje atsirado ne atsitikinai, o iš anksto savo veiksmus derino su teroristais.

Ar žinojo „Reuters“, kad bus puolamas Izraelis? 

Tai kelia kitą, dar rimtesnį klausimą. Kiek tikėtina, kad naujienų agentūros iš anksto žinojo apie būsimą puolimą? Iki ketvirtadienio popietės, kai rašau šitą tekstą, jokių „Associated Press“ paaiškinimų neradau. O štai „Reuters“ griežtai paneigė iš anksto žinojusi apie atakas ar įgalinusi savo žurnalistus stebėti „Hamas“ puolimą. 

Tiesa, tame pačiame „Reuters“  tekste, kuris labai kategoriškai atmeta kaltinimus dėl to, kad turėta išankstinė informacija, pripažįstama, kad fotografijas darė laisvai samdomi žurnalistai iš Gazos ruožo, kurie  spalio 7-ąją kartu su teroristais kirto Izraelio sieną. Pasak agentūros pranešimo, jie buvo pasamdyti tiesiog įvykių metu. 

„Reuters“ tvirtina, kad iki aptariamų įvykių jie neturėjo jokių ryšių su minėtais fotografais, o „Reuters“ skelbtos nuotraukos padarytos praėjus porai valandų po to, kai „Hamas“ apšaudė pietų Izraelį ir 45 min. vėliau, kai, Izraelio liudijimu, teroristai peržengė sieną. 

Mano nuomone, „Reuters“ paaiškinimai tik sustiprina įtarimus, kad skelbta informacija buvo angažuota ir palanki vienai konflikto pusei. 

Mano klausytojai, tikėtina, nežino, kad beveik dešimtmetį buvau žurnaliste — rašiau vedamuosius ir apžvalgas „Lietuvos ryte“, vadovavau Eltos ir BNS naujienų agentūrų verslo skyriams, kuruos ir kūriau. 1991 metais netgi stažavausi „Reuters“ agentūroje. Taigi, tikrai neblogai įsivaizduoju, kaip realiai veikia žiniasklaida. 

Nutylėta nemaloni aplinkybė

Konkrečiu atveju labai tikėtina (pabrėžiu, aš nežinau, o tik vertinu procesą), kad „Reuters“ apie būsimą puolimą tikrai nežinojo. Bet „Reuters“ kažkaip jau pirmomis minutėmis, kai apie tai, kad kažkas vyksta Izraelio teritorijoje dar iš viso nebuvo plačiau skelbiama (prisiminkite, veiksmas vykta saulei tekant), aptinka laisvai samdomus žurnalistus, vadinamuosius freelancerius būtent įvykių epicentre. 

Geri žurnalistai, ypač reporteriai ir naujienų agentūrų redaktoriai, visada turi daugybę atsarginių numerių, ypač iš įtampos zonų. Taigi, pats faktas, kad buvo pasamdyta jau po įvykių, post mortem, labai tikėtinas.  

Vis dėlto, tai, kad „Reuters“ leidžia sau be jokio specialus tyrimo dėl anų laisvai pasamdytų fotografų angažuotumo drąsiai viešinti jų darytas nuotraukas, mano galva, faktas tikrai skandalingas. Pirmieji gavę visų taip pageidaujamas nuotraukas „Reuters“,  kaip ir AP, tikėtina, tuo metu taip gavo papildomų pajamų, bet dabar moka už tai reputacinę kainą. 

Ko neįvertino (ar nenorėjo vertinti) naujienų agentūros, kai drąsiai platino laisvai samdomų freelencerių vaizdus? Jų nedomino, kas tie žmonės, kurių nuotraukas jie platina.

HonestReporting (nuoroda į tekstą, kurį čia aptariu, teksto pabaigoje) pateikia įrodymus, kad vienas tų vadinamųjų fotoreporterių drąsiai glėbesčiuojasi su  „Hamas“ vadeiva ir spalio 7-osios puolimo organizatoriumi.  Tokios nuotraukos buvo skelbiamos socialiniuose tinkluose, bet tai nesutrukdė  AP, kaip ir vėliau CNN, naudotis jo paslaugomis.  

Interesai anapus tragedijos

„Reuters“ publikavo dviejų fotografų nuotraukas, kurie lyg ir atsitiktinai sutiko naują auštančią dieną kartu su „Hamas“ teroristais, prasiveržiančiais per Izraelio sieną. „Reuters“ vieno tų fotografų nuotrauką net pažymėjo garbinga nuoroda „Dienos vaizdas“, bet aplinkybes, kurių dėka ta nuotrauką gavo, nutylėjo. 

Naujienų agentūros gali sakyti, kad tie žmonės tiesiog dirbo savo darbą. Dalis bet kurio krizių zonose esančio žurnalisto darbo yra ir karo nusikaltimų dokumentavimas. Vis dėlto konkrečiu atveju tikrai daug aplinkybių rodo, kad „Hamas“ puikiai sužaidė informaciniame kare, o vadinamieji laisvos spaudos korifėjai taip norėjo būti pirmieji, kad lengvai pakibo ant jų kabliuko. Naujienų agentūros mažų mažiausiai ką privalėjo padaryti, tai pažymėti, kad fotovaizdai gauti esant eilei  neaiškių aplinkybių dėl fotografų interesų.

Išvada nemaloni: tarptautinių naujienų agentūrų, su, atrodytų, garbinga reputacija, etikos standartai švelniai kalbant, abejotini.  

Šiandien kalbu apie Izraelį. Kaip jau sakiau savo praeitame įraše esu visiškai Izraelio pusėje ir dėl amžinos mūsų kaltės dėl Holokausto, ir dėl tokių moralinių barbarų kaip žemaitaičiai, kurie kaip tik šią savaitę siautėjo Seime, ir dėl primityviai angažuotų kairuolių, kuriems net teroristas, jeigu jie tiki, kad anas yra pasaulinio kapitalo nuskriaustas vargšelis, įtinka. 

Vis dėlto pasakojime apie, atrodytų, toli nuo mūsų vykstančius dalykus galime įžvelgti ir  lietuvišką dimensiją. Kalbu apie  etikos standartus. 

Tiesa, mane domina ne ta teisinė biurokratų „etika“,  kurią taip mėgsta ir kultivuoja visokios etikos komisijos nuo tos, kuri prižiūri politikus, iki tos, kuri vertina žurnalistus. Mano nuomonė dėl „etikos“ biurokratų gebėjimą suvokti, ką jie veikia demokratinėje visuomenėje, dėl įvairių priežasčių labai neigiama. Jau viena tas faktas, kad ten su žiburių nerasi žmonių, kurie sugebėtų etiketą atskirti nuo moralinių dilemų, ypač tų, kurios neturi kiekvienai bobulytei prie Bažnyčios suvokiamo turinio, šokiruoja. 

Kiek etikos tame, kas vertina kitų etiką? 

Kalbu apie  tikrąją etikos dimensiją, kuri atsiveria tada, kai rašantis, fotografuojantis ar redaguojantis žmogus asmeniškai mąsto, ką daro, apsvarsto, kodėl daro, ir — svarbiausia — galvoja apie žmones, kuriuos aptaria, o dar labiau apie savo žodžių poveikį tiems, kas skaito ar žiūri. 

Prieš keletą savaičių „Pasakoje“ žiūrėjau režisierės Živilės Mičiulytės dokumentinį filmą „Kabinetas“. Kaip skelbė reklamos, šiame filme du tiriantys žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė atveria duris į savo kabinetą 15min.lt redakcijoje 2019-2020 metais. Tuo metu žurnalistai rašo knygą apie kitą kabinetą Vyriausybės rūmuose. 

Filmas toks ištęstas ir nuobodus, kad vertas dėmesio gal tik kaip pamoka, koks neturėtų būti filmas. 

Valandą žiūrėti į žurnalistų leptopų nugarėles, po stalu D. Pancerovo stumdomus kroksus  bei nesibaigiančias raudas dėl nemalonaus kvapo kabinete, kuris filmo žiūrovams tikrai nepasiekiamas, nors gal turi demonstruoti, kokį pavojingą darbą dirba filmo herojai, yra rimtas kantrybės išmėginimas jau pats savaime.  

Vis dėlto labiausiai sukrėtė tai, kokiu laipsniu nesuvokiama pati žurnalisto darbo esmė. Režisierė, beje, po peržiūros infantiliai kleketuodama prisipažinusi esant diplomuota žurnalistė (bent taip supratau)  iš  žurnalistų šeimos, žavėjosi tais, kuriuos rodė, bet ką ir kodėl ji rodė, manau, ir pati nesuprato.  

„Apie žurnalistų darbą pati turėjau tam tikrą įsivaizdavimą iš vaidybinių filmų. Kad jų darbas tikrai yra daug dinamiškesnis. Bet gal gerai, kad bus galima pamatyti, kaip tas darbas vyksta iš tikrųjų“, viename iš interviu aiškino filmo autorė. 

Anoji knyga apie 339 kabinetą buvo infantilus ilgas dviejų žalių rašytojų pasivadinusių tyrėjais opusas apie tai, kaip jie tyrinėja ir rašo. Knyga, paremta iš esmės vienu šaltiniu, kuris visad rodėsi  kaip galutinės tiesos nešėjas, savotiškas  dievo pirštas. Patinka tai autoriams ar ne — galutinis rezultatas buvo banalus labai sudėtingo politinio proceso redukavimas į neįrodytą korupcijos bylą. 

Savirefleksijos galia

Apie tai, kad žurnalisto darbas vyksta galvoje, kuri geba reflektuoti visų pirma pati save ir kasdien tai skaudžiai daro net žinodama, kad nesugebės įveikti savo žmogiškojo šališkumo, režisierei per du filmo kūrimo ir dar porą jo tvarkymo metų netoptelėjo.

Vienintelė filmo vieta, kuri tikrai galėjo virsti pasakojimu apie tai, ką reiškia būti žurnalistu, buvo D. Pancerovo ir B. Davidonytės  pokalbis, kurio metu jie svarsto, ar ir kiek galima pasitikėti vienu jų kalbintu šaltiniu. 

Replikuodamas pašnekovei, D. Pancerovas pastebi: “O kas, jeigu net du ar trys nepriklausomi vienas su kitu susiję šaltiniai patvirtina faktą, bet tai vis tiek netiesa?“ (cituoju iš atminties). Klausimas, kuriame skamba tikro žurnalisto tikroji kasdienė drama. Tikras rimtas klausimas, bemaž visada, jei žmogus turi sąžinę ir protą, neturintis galutinio išrišimo.  

Šiandien apie Izraelio karą. Kaip visada, pradedu ir baigiu žodžiais: „Aš manau…“ Ir tai reiškia, kad esu šališka. Jei klausysite, jūs girdėsite žmogų, kuris absoliučiai Izraelio pusėje. Nepatinka? Perjunkite kanalą.  Jūsų teisė ploti tam, kam norite, net žudikams. Tą teisę jums suteikia demokratija, kuri leidžia kalbėti net tada, kai jai pačiai tai reiškia mirtį.

Beje, istorija rodo, kad kai ateis skersti vaikų tų, kurie garbina žudikus, jie nebūtinai žus. Prisitaikėliams sekasi neblogai: jie greit keičia kailį ir geba miegoti ilgas žiemas. Kas jau kas, bet jie visada sugebės  nuraškyti vaisius nuo medžių, kuriuos sodino kiti. 

Šitas tekstas yra atsakas visiems tiems, kurie Lietuvoje ir Europoje rauda dėl kenčiančių mažutėlių Palestinoje ir baisisi Izraeliu ir jį remiančiomis Jungtinėmis Valstijoms. 

Tai atsakas panašiems į dvi pašnekoves iš „Naros“ tinklalaidės, kurios 1 val. 14 min. skleidė propagandą apie nuo amžių kenčiančius palestiniečius, kuriuos pastaruosius dešimtmečius kankina Izraelis. Tos kalbėjusios moterys prisistatė esančios mokslininkės, tyrinėjančios saugumą ir panislamizmą. 

Propaganda apsirėdžiusi mokslo rūbais

Kaip mokslininkė mokslininkėms tegaliu priminti, kad tyrėjas tada yra mokslininku, kai jis vienodai atsakingai sveria ir tuos argumentus, kurie patinka, ir tuos, kurie nepriimtini. 

Kai per ilgiau nei valandą trunkantį pokalbį Izraeliui skiriama apie 15 minučių ir tik tam, kad būtų paaiškinta, kokia tai agresyvi ir susiskaldžiusi šalis, kurią užgrobė ortodoksai su Netanyahu priešakyje, sąžinė lieptų prisipažinti, kad varai propagandą. Bet ponių sąžinė labai gražiai pademonstravo savo kokybę, kai kalba pasisuko link didelių šeimų. 

Didelės Gazos šeimos buvo pristatytos kaip aukos, reikalingos paramos visų pirma todėl, kad jose auga vaikai. Tuo tarpu didelės Izraelio ortodoksų šeimos lyg ir netyčia buvo regimos kaip tos, kurios išaugins vaikus, kurie neišvengiamai kovos prieš demokratiją Izraelyje, ir ateityje skriaus ir žemins ne tik palestiniečius, bet ir visus savo tėvynainius žydus.  Tiesiog vadovėlinis vadinamojo kairiojo naratyvo pavyzdys, kur būti auka yra jau savaiminis gėris, nes tai jai lyg ir savaime suteikia moralinę viršenybę, kaip ir teisę reikalauti pinigų ir pagarbos jau vien todėl, kad pozicijonuojiesi auka. Ir jau tikrai tikrai tos gausios Gazos šeimos teroristų neaugina, na gal tik amžinus prašytojus, ar ne? 

Panašių kliedesių aptarimas nėra šio įrašo tema, tačiau vadinamųjų tyrėjų diskusiją išklausyti verta jau vien tam, kad suvoktum, koks seklus jų propagandos argumentų aruodas. Nuoroda į pokalbį komentaruose. 

Jeigu jau bandai įvykius vertinti kaip ekspertais, tiesiog privalai kiek įmanoma mažiau šališkai (subjektyvumo išvengti neįmanoma) pateikti abiejų pusių argumentus vienodai pagarbiai ir atsakingai. Dar daugiau, jeigu jau tiesiog atvirai deklaruoji, kad istorinė panašių konfliktų analizės perspektyva paprastai nėra vaisinga, tai tada kalbėdamas jai neskiri didžios savo laiko dalies.  

Politikų teisė reikšti savo politines pažiūras

Ir jau visai  akivaizdu, kad tas perdėm emocingas baisėjimasis, kaip čia miesto valdžia drįso Rotušę apšviesti Izraelio spalvomis neatsiklaususi visų vilniečių,  yra  kažkoks akivaizdus kognityvinis disonsas. 

Mielosios tyrėjos ir TSPMI dėstytoja lyg ir turėtų žinoti, kad miesto valdžia Lietuvoje yra demokratiškai išrinkta. Bent jau man tikrai neteko girdėti, kad, tarkime, toks lietuviškos politologijos forpostas — TSPMI  šį klausimą būtų kvestionavusi. Ir tai reiškia, kad kadencijos laikotarpiu rinkti politikai gali atlikinėti veiksmus, kuriuos mano esant reikalinga. 

Jei ir kai miestiečiams bus nepriimtini veikiančių politikų veiksmai, per kitus rinkimus jie išsirinks kitus. Kai apeliuoji į demokratiją (o įraše tai akcentuojama ne kartą), malonėk susitaikyti su tuo, kad daug kas vyks, ne taip, kaip tamstai norisi. Beje, sveiko proto žmogui neretai nepriimtini ir veiksmai tų, už kuriuos pats balsavai. Kam jau kam, bet politikos tyrėjoms tai žinoti lyg ir privalu. 

Neskaniai nuskambėjo ir emocingas baisėjimasis Vytauto Landsbergio nuoroda į nupjautas Izraelio vaikų galvas, kas, ponių be apeliacijos buvo pristatyta kaip melagiena. Nesu profesoriaus V. Landsbergio gerbėja ir jo tekstų jau seniai neskaitau, tad negaliu vertinti konteksto ir to, kiek pamatuotas jų pasipiktinimas. Vis dėlto nupjautų galvų naratyvas tikrai buvo plačiai paplitęs, kaip, beje, ir ponių nutylėtas epizodas dėl 500 žuvusių per sprogimą Palestinos ligoninėje, kurių rasti nepavyksta. Melagiena tas ar kitas faktas, kol nėra akivaizdžių maksimaliai nešališkų įrodymų, didele dalimi priklauso nuo to, kas kalba. 

Civiliai nėra avelės — jie visokie  

Mano šitas įrašas yra atsakas ir tiems, kurie rinkosi Katedros aikštėje su plakatais už Palestiną ir esą nekaltus civilius, kurie Gazoje žuvo nuo Izraelio raketų. Žinoma, jie neprisiminė, kad spalio 7 dieną palestiniečiai skerdė taikiame koncerte susirinkusius jaunus žmones ir vaikus kibucuose. Jie tiesiog marširavo su plakatais apie civilius palestiniečius, kurie būdami civiliai lyg ir vėlgi savaime yra amžinojo gėrio pusėje. 

Kalbėdama iš platesnio filosofinio, literatūrinio ir istorinio konteksto tesugebu regėti, kad visus visų laikų teroristus ir žudikus pagimdo ir išugdo  civiliai gyventojai. 

Kaip putino ordos, kurios žudo ukrainiečius, yra Rusijos civilinių gyventojų išvestinė, taip Hamas —  politinė jėga dominuojanti Gazos ruože —  yra palestiniečių kūrinys. Neteko niekur girdėti, kad Hamas teroristai  buvo nuleisti iš už jūrų marių ir yra visiškai svetimi tiems mažutėliams kenčiantiems geriems palestiniečiams. Žydus žudo ir jų miestus be sustojo bombarduoja (beje, ne tik dabar) ne kas kitas, kaip palestiniečiai. 

Taigi, jeigu jau keli plakatą už Palestiną, tai tuo pačiu keli plakatą už Hamas. Analogiškai, marširuodamas Lietuvos gatvėmis su paramos Rusijos gyventojams plakatais, remi ir putiną. Juolab, tie rusai, kuriems gėda, nes jie jaučiasi atsakingi už tą blogį, kuri daro jų tėvynė,  dabartinę Rusiją paliko jeigu ne 2014-ais, tai 2022 metų pavasarį. 

Esu ta, kuri kiekviena proga aiškiai kalbėjo apie lietuvių tautos kaltę žydams, kurie pasirinko gyventi Lietuvos žemėje, nes tikėjo, kad esame pakankamai civilizuoti sugyventi su kitomis kultūromis.  Mes labai dažnai minime, kokia esą nuostabi ir tolerantiška buvo Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, bet nenorime prisiminti kuo ta tolerancija virto 1940 metais. Mes tada žudėme žydus. Mes, lietuviai. 

Paaiškinimai, kad žudyti privertė vokiečiai, arba kliedesys, kad žudėme, nes žydai esą buvo komunistai, kaip ir išskirtinai atgrasus nacionalistų argumentas, kad žudėme, nes manėme, kad taip įsiteiksime naciams ir gausime galimybę atkurti tarpukario nepriklausomą Lietuvą, tėra žodžiai žmogaus, kurio moralinis kompasas galutinai pakriko.  

Kalta jaučiasi kiekviena mąstanti širdis 

Turiu pakankamai proto suvokti, kad buvo tų, kurie žydus gelbėjo. Bet daug daugiau buvo tų, kurie žudė. Buvo noreikos, kurie taip nuoširdžiai padėjo žydams gelbėtis perkeldami juos į getus, kad po to atsidėkodami patys sau už jų mirtį vėliau įsikėlė į jų namus ir miegojo jų lovose. Bet kaip ir visada visais  laikais daugiausia buvo tų, kurie tylėjo ir  nusukdavo akis, kai žydus vedė neapykantos ir mirties keliu. Ir visada šitie vadinami nekaltai nukentėjusiais civiliais. Ar tikrai jų sąžinės neslegia jokia kaltė?  

Esu civilė, Mokykloje buvau priversta mokytis ardyti Kalašnikovo automatą. Kažkaip tai ten kažkokias įskaitas gavau, nors šaudytoja iš manęs beviltiška.  Niekada ir nešaudžiau.  Vis dėlto dabar, kai esu jau sena ir prastokai matau, jeigu reikės pasiimsiu ginklą į rankas ir ginsiu savo šalį. 

Darysiu taip, kaip padarė viena spalio 7 dieną Izraelio kibuce užpulta moteris su 6 mėnesių kūdikiu ant rankų. Slėpdamasi nuo jos namus siaubiančių palestiniečių teroristų, jį puolė į  kiekvienuose Izraelio namuose esantį saugų kambarį ir pakeliui pagriebė peilį. Kaip pati pripažįsta, pagriebė, kad įsiveržus palestiniečiui (teroristai turi tautybes, kaip ne kartą minėjau) pradžioje nužudytų savo dukrą, o po to jau kiek sugebės kautųsi su priešu. Apie tai ji su vyru pasakojo Strasbūre Europos parlamento posėdyje, kur buvo rengiama rezoliucija dėl Izraelio teisės gintis. Liudijimas komentaruose.

Europos parlamentas su Izraeliu

Man labai malonu pasakyti, kad priešingai nei skelbė Naros tyrėjos, išrinkti Europos politikai palaikė ne Europos gatvėse siautėjusius žmones su Palestinos vėliavomis, o Izraelį. 

Už rezoliuciją ilgu pavadinimu „Niekingi grupuotės „Hamas“ teroristiniai išpuoliai prieš Izraelį, Izraelio teisė gintis pagal humanitarinę ir tarptautinę teisę ir humanitarinė padėtis Gazoje“ balsavo 500 Europos parlamento narių, tame tarpe 9 rinkti Lietuvoje. 

Tai — Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Liudas Mažylis, Petras Auštrevičius, Vilija Blinkevičiūtė, Juozas Olekas, Bronius Ropė, Valdemaras Tomaševskis  ir aš.  Kaip įprasta, susilaikė Stasys Jakeliūnas, kuris visada susilaiko, kaip reikia pasakyti už ką esi. Rusiškas suvirintojas iš Darbo partijos nebalsavo visai. Anokia naujiena, kaip sakoma. 

Už tai, kad Izraelis turi teisę gintis, nes būtent Izraelis buvo užpultas, kaip minėjau, balsavo 500, prieš — 21, o 24 susilaikė.  Proporcija puiki. 

Kodėl aš su Izraeliu? 

Kodėl konkrečiai aš palaikau Izraelį? Pirma, dėl amžinos lietuvių kaltės prieš žydus. Antra, dėl to, kad Lietuvoje vis dar daug nacionalistų ir visokių žemaitaičių, kurie yra moraliniai žudikai. Trečia, dėl to, kad Europoje ir mano valstybėje daug tokių kairuolių, kaip tos Naros ponios, labiausiai man primenančios saliamutes ir visokius paleckius, kalbančius apie amžinąją vargšų dvasinę viršenybę. Ketvirta, dėlto, kad vis aiškiau matau, kad mūsų laukia labai sunkūs laikai ir karas. Kaip to išvengti aš nežinau.  Bet žinau, kad privalau kalbėti ir įspėti, ir tai penkta. 

Kaip daugybę kartų kartojau, politika nėra racionalių pasvertų sprendimų laukas. Politika yra bandymas (pabrėžiu, bandymas) susitarti ten, kur susitarti neįmanoma. Politika yra bandymas atsakyti į klausimus, kurie neturi atsakymo. 

Būti politiku reikia drąsos kalbėti tai, kas nepatiks, mąstant nepaklusti banalybių diktatui,   

Tai, dėl ko lengvai sutariama, kaip ir tai, kas turi aiškų atsakymą, yra ne politikos, o biurokratijos, arba jos atmainos vardu politologija, laukas. 

Europos Sąjunga itin dažnai kaltinama prarandanti savo ekonominę galią bei konkurencingumą. Apie tai su piktdžiuga kalba mūsų priešai, o Sąjungos viduje vis dažniau galima išgirsti ir nevilties gaidelių. Ar tikrai viskas taip blogai? 

Labai abejoju. Pirma, toks vertinimas gimsta iš smarkiai pervertinto Kinijos ekonominio potencialo, ir tai labai panašu į apytikriai prieš 40 metų pasaulį apėmusios joponomanijos, kai jau buvo skaičiuojamos net ne dienos, o valandos, kada Japonija taps didžiausia pasaulio ekonomika.  Kalbos baigėsi, kai 1990 metais šalį ištiko finansų ir nekilnojamojo turto krizės, iš kurių Japonija lėtai kapanojasi jau beveik 35 metus. Panašiai ir Kinijos ekonomika jau porą metų patiria didelius išbandymus, o nematoma jos rinkos ranka vis dažniau ištiesta prašant valstybės paramos.

Pasaulis vis geriau suvokia, kad Kinija nėra vien draugiška prekybos partnerė, tad ir Europos Sąjunga pradeda jungtis prie Jungtinių Valstijų, kurios su Kinijos nesąžiningomis mainų praktikomis atvirai kaunasi jau beveik dešimtmetį.  

Lošimo be taisyklių pavojai 

Atsakydama į nuogąstavimus dėl esą prarandamos galios metiniame pranešime Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen daug kalbėjo apie švarios pramonės vystymą, darbo vietų kūrimą, augantį konkurencingumą ir inovacijų plėtrą. Svarbu ir tai, kad taip pat buvo aiškiai įvardintos nesąžiningos Kinijos prekybos praktikos bei paskelbta apie priemones, kurių bus imamasi, kad Kinija nebegalėtų lošti nesilaikydama taisyklių. 

Kita vertus, pasaulinių žaidėjų galią ir svorį tarptautinėje arenoje išties formuoja jų ekonominė galia, konkurencingumas ir kiti sunkiau apčiuopiami dalykai. 

Nors ginklais žvanginančioms Rusijai ar Šiaurės Korėjai, tikėtina, rodos, kad viską lemia ginklų gausa, tačiau globalios galios varžybos vyksta ne tiek karinės, kiek ekonominės galios laukuose.  Būtent ekonominis potencialas galiausiai nulemia ir karinį valstybės ar šalių sąjungos potencialą.

Globalizacija suaktyvino tarptautinę prekybą, o per ją — ir pasaulio valstybių tarpusavio priklausomybę. Tai labai aiškiai pamatėme per pandemiją, kai pradėjo trūkinėti globalios tiekimo grandinės. Bijodamos panašių kataklizmų valstybės dabar gan nervingai atsisuka į savo vietinę gamybą. Kiek produktyvus toks kelias?  

Kaip ir viskas šioje Žemėje, globali tarpusavio priklausomybė nėra vien gėris.  

Globalizacijos privalumų nesuskaičiuojama daugybė: tai ir galimybė prekiauti praktiškai su visu pasauliu, ir milžiniškas klientų skaičius, stulbinanti prekių pasiūla bei jų įvairovė, ir augančios  valstybių ir gyventojų pajamos, ir prekybos rizikos valdymas pasitelkus rinkų diversifikavimą. Privalumų sąrašas nesibaigia tik ekonomika: tankesni prekybiniai ryšiai didina tarptautinę galią bei prestižą, o vertinant istoriškai lemia ir geresnius tarpusavyje prekiaujančių šalių santykius.

Už visus šiuos puikius dalykus tenka mokėti. Ekonomistai šią kainą vadina alternatyviaisiais kaštais, o kadangi globalizacijos nauda milžiniška, tai ir vis geriau jaučiama. kokia didelė ta kaina. 

Nesąžiningos prekybos ginklai

Daugėja prekybos karų, pernelyg dažnai didžiosios ekonominės galios dominuoja ne itin sąžiningais būdais, varžovai iš konkurencinės kovos stumiami dempinguojant prekes ir (arba) iki beprotybės subsidijuojant jų gamybą ir panašiai.

Anksčiau ar vėliau net didžiausi rinkos optimistai pradeda suprasti, kad lauke, kur įsigali nesąžiningas partneris, normali prekyba negalima. Ir tada ateina laikas imtis atsakomųjų veiksmų. 

Niekam ne paslaptis, kad šiuo metu geriausiai nešvarias praktikas yra įvaldžiusi Kinija. Po to, kai 2001 metais jį įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją šalies ekonomika augo labai sparčiai, ir  per maždaug keturis dešimtmečius iš vienos skurdžiausių pasaulio valstybių Kinija tapo antrąja pagal savo BVP apimtis pasaulio ekonomika. Tame kelyje jai padėjo šalys, kurios pirko Kinijos prekes ir teikė jai technologijas bei įrangą.

Integracija į pasaulio ekonomiką lėmė ne tik spartų ekonominį augimą. Palaipsniui Kinija įgavo galių savo didžiulę rinką išnaudoti geopolitiniams interesams, o ekonominė prievarta greitai tapo kone mėgstamiausiu Kinijos komunistų partijos užsienio politikos ginklu.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kinijos prekybos praktika praktiškai sužlugdė Europos Sąjungos saulės energetikos pramonę. Stipriai subsidijuojamos kiniškos konkurentės iš rinkos pašalino daugelį jaunų kompanijų. Novatoriškos įmonės buvo priverstos bankrutuoti, o perspektyvūs talentai išvyko į užsienį. 

Naujausias pavyzdys — pasaulines rinkas dabar užtvindantys pigesni Kinijos elektromobiliai, kurių dirbtinai žemą kainą palaiko didžiulės valstybinės subsidijos. Akivaizdu, kad tokios praktikos iškraipo bendrąją rinką. 

Europos atsakas

Kinijos elektromobilių gamintojai savo rinkos dalį Europoje didina itin sparčiai ir, manoma, kad vos per trejetą metų ji išaugs nuo apytikriai 8 iki 15 proc. Kinijos elektromobilių kainos nuo 2015 metų  sumažėjo beveik perpus nuo ​​67  iki 32 tūkst. eurų, tuo tarpu Europos elektromobilių kainos per tą patį laikotarpį, priešingai, padidėjo 17 proc. nuo apytikriai 49 tūkst. iki daugiau nei 55 tūkst. eurų.

Esminis klausimas, kas lėmė tokias tendencijas. 

Kinijos elektromobilių kainas Europos Komisijos pirmininkė pavadino dirbtinai žemomis dėl didžiulių valstybės subsidijų, o tokios subsidijos, dėl kurių eksportas dirbtinai atpinga, yra uždraustos pagal Pasaulio prekybos organizacijos taisykles. 

Skaitydama savo metinį pranešimą, ji paskelbė, kad Komisija pradės tyrimą dėl Kinijos elektromobilių subsidijų, o jau spalio pradžioje oficialiai paskelbta apie antisubsidijų tyrimo pradžią.

Pažymėtina, kad Komisija šį tyrimą pradėjo savo iniciatyva po to, kai surinko pakankamai įrodymų, kad pastaruoju metu padidėjęs pigių subisidijuojamų elektrinių transporto priemonių importas iš Kinijos kelia ekonominę grėsmę Sąjungos elektromobilių pramonei.

Atliekant tyrimą pirmiausia bus nustatyta, ar elektrinių transporto priemonių su baterijomis  vertės grandinės Kinijoje gauna naudos iš neteisėto subsidijavimo ir ar dėl šio subsidijavimo analogiškų automobilių gamintojams Europoje daroma arba gali būti padaryta ekonominė žala.

Jei abu šie teiginiai pasitvirtintų, atliekant tyrimą bus išnagrinėtos galimos priemonių pasekmės ir poveikis elektrinių transporto priemonių importuotojams, naudotojams ir vartotojams Europos Sąjungoje. Remdamasi tyrimo išvadomis Komisija nustatys, ar šiuo atveju verta taikyti antisubsidinius muitus. 

Tyrimas turi būti užbaigtas per ne daugiau kaip 13 mėnesių, per 9 mėnesius nuo tyrimo pradžios gali būti nustatyti laikinieji antisubsidiniai muitai, o dar po 4 mėnesių bus priimti galutiniai sprendimai. 

Tikėtina, kad tyrimas pasibaigs kompensaciniais tarifais, apskaičiuojamais pagal žalą, kurią, kaip manoma, Europos Sąjungos  kompanijos patyrė dėl Kinijos subsidijų. 

Atsižvelgiant į tai, kad Kinijos ir Europos elektromobilių kainų skirtumas yra apie 20 proc., tai panašiai toks ir būtų orientacinis kompensacinio tarifo rodiklis. Beje, panašūs baudžiamieji tarifai jau buvo taikyti subsidijuojamoms Kinijos saulės baterijų plokštėms.

Be šio Komisijos pradėto tyrimo neseniai taip pat paskelbta, kad nuo 2024 metų Prancūzija pradės taikyti pinigines paskatas, vadinamąsias žaliasias premijas ekologiškiausių   elektromobilių įsigijimui. Bendra būsimo paketo suma sieks 1 mlrd. eurų.  

Anksčiau 5 tūkst. eurų vertės premijos buvo skiriamos visiems elektromobiliams, dabar parama tikslinė — bus atsižvelgiama ir  į automobilio gyvavimo ciklą, sudedamąsias dalis bei žaliavas, iš kurių jos pagamintos. Naujosios žaliosios premijos galės viršyti ir 5 tūkst. eurų už elektromobilį, o skurdesniems namų ūkiams sieks net iki ir 7 tūkst. eurų. 

Kova su ekonomine prievarta įsibėgėja 

Prekybinės kovos neapsiriboja elektromobiliais. Spalio 3 dieną Europos Parlamentas galutinai pritarė vadinamajam Sąjungos kovos su ekonomine prievarta instrumentui. Ši priemonė suteiktų galimybę imtis atsakomųjų priemonių prieš trečiąsias šalis, kurios naudoja ekonominį šantažą prieš Europos Sąjungą ar atskirą jos valstybę narę. 

Taip pat pradedamos nagrinėti rizikos, kurios kyla kritinių technologijų tiekimo grandinėms.  Keturiose iš šių sričių — pažangių puslaidininkių, dirbtinio intelekto, kvantinių technologijų ir biotechnologijų —  Komisija pradės kolektyvinį rizikos vertinimą, kuris turėtų būti baigtas dar šiemet.  

Prekybinis karas, panašu, įgauna pagreitį, mat kyla pavojus, kad Kinija ims keršyti Sąjungai. Galimi Kinijos prekybos apribojimai daugiausiai paveiktų Vokietijos pramonę, tikėtinas ir neigiamas poveikis Žaliojo kurso įsipareigojimams. 

Praėjusį savaitgalį praleidau Helsinkyje. Lankiausi išskirtinai įdomaus formato renginyje, kur 50 politikų iš įvairių Europos parlamentų  — nuo Kosovo, Ukrainos iki Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos — padedant ekspertams mokėsi mąstyti, kaip galėtų dirbti ateinančiame augančio neapibrėžtumo ir dirbtinio intelekto pasaulyje. 

Temos buvo įvairiausios. Nuo man bene įdomiausių svarstymų apie filosofinius dirbtinio intelekto aspektus, kitaip sakant, moderniausių naujųjų technologijų, kurios veržte veržiasi į mūsų gyvenimus, esmės iki ganėtinai praktiškų klausimų, kaip dirbtinis intelektas gali padėti planuoti gyventojams mielas miestų erdves. 

Tai nebuvo tipinis renginys, kur visi nuobodžiaudami pasiklauso daugiau mažiau protingų pranešėjų, kurie būdami atitinkamos srities ekspertais yra įpratinti jaustis arba aukščiau politikų, kurie negali taip detaliai žinoti procesų, arba savotiškai žemiau, nes tikima, kad politikai, priešingai nei mokslininkai, turi galių mintis versti realybe. 

Politikai nėra ekspertų tarnai

Ką konkrečiau turiu galvoje? Paprastai ekspertai dėsto savo teorijas, neatsižvelgdami į tai, kas  svarbiausia politikams. Nežinia kodėl, bet net ganėtinai protingi išsilavinę žmonės mano, kad politikų darbas tiesiog įteisinti mokslininkų rekomendacijas, kurios jau vien todėl, kad tai mokslininkų, taigi savotiškų autoritetų mintys, savaime kreipia teisingo pasaulio link. 

Pirma, ne ekspertai, o renkami politikai demokratijoje nustato tai, kas teisinga, o kas ne. Tai ir yra jų darbo prasmė. 

Antra, kas verčia rimtai abejoti, kad politikai privalo aklai vykdyti ekspertų nurodymus, yra pati mokslo esmė.  Mokslininkai nėra žmonės, kurie žino atsakymus. 

Net atrodytų, banalioje situacijoje, mokslininkai, jeigu jie tikrai mokslininkai, neskelbia galutinių tiesų, o vėl ir vėl kelia klausimus. Norint paklausti, reikia ilgai ir sunkiai mokytis, ir absoliuti dauguma žmonių, jų tarpe net garbiais titulais apdovanotų  profesorių, taip niekada ir neišmoksta klausti. Jie gali daug pasiekti, nes jie moka manipuliuoti statusais ir banalybėmis, ką, tarkime, puikiai demonstruoja jau antrasis iš eilės Lietuvos prezidentas, kurie, kaip žinia, abu turėjo ekonomikos srities daktarų laipsnius.  

Kita vertus, bet kuris mokslininkas yra šališkas — jis linkęs laikytis jam įprastos mokslinės krypties prielaidų, ir, kaip ir bet kuris kitas žmogus, linkęs priimti savo artimiausios bendruomenės (socialinio burbulo) nuostatas. 

Kas vertina vertintojus?

Jau žvelgiant labai paviršutiniškai, akivaizdu, kad aklai vadovautis ekspertų ar mokslininkų patarimais politikai negali, nes dažniausiai neturi pakankamo kiekio žinių, kad galėtų įvertinti eksperto žinių lygį.  Bene akivaizdžiausias tokio reiškinio pavyzdys iš modernios Lietuvos istorijos yra Gitanas Nausėda. Visuotinis tikėjimas, kad vadovėlines banalybes dėstantis banko klerkas yra nešališkas ekonomikos ekspertas buvo toks paplitęs todėl, kad  dauguma skaitytojų neturi pakankamų kompetencijų vertinti tas ar kitas jo ištarmes. 

Žurnalistai, kurie turėtų padėti skaitytojams susivokti, arba taip pat neturi žinių, kurios būtinos tokiam intelektualiniam judesiui, arba jeigu ir turi (tarkime, ekonomikos klausimais rašantis Edgaras Savickas) tai renkasi nutylėti ir būti mandagiau, kitaip sakant, jie pasirenka  išduoti savo profesiją.  Jokiu būdu nesmerkiu, nes žinau, kad konformizmas, deja, padeda išgyventi, tačiau esmės tai nekeičia. Taigi, koks tada gali būti santykis tarp mokslo ir politikos? 

Mokslininkų darbai politikams labai svarbūs, bet bemaž visada ne tiesiogiai, o perleisti per visuomenės suvokimo lauką. Kol didžioji rinkėjų dauguma emociškai nepriima tų ar kitų mokslininkų darbų išvadų, tol politikams labai sudėtinga juos diegti. Tai matome kasdien kai kalbama, tarkime, apie narkotikų vartojimo stabdymą ar lytinio švietimo mokyklose klausimus.  

Jeigu mokslininkai bando analizuoti socialinę tikrovę, tai politikai savo darbe priimdami sprendimus iš esmės pasitelkia išvestinius tos tikrovės pusfabrikačius, jos supaprastintas versijas. Bet ir čia ne pabaiga. Norint priimti politinį sprendimą tą mokslinę mintį politikas dar privalo perleisti per labai sudėtingus intuicijos ir  komunikacinius filtrus. 

Žmonių sprendimai remiasi emocija, o ne racionaliu mąstymu

Apie ką kalbu dabar?  Neuromokslai jau supranta, kad priimdami sprendimus žmonės negali racionaliai sverti, nes tam jie neturėtų laiko.  Prisimenate anekdotą apie šimtakojį, kuris paklaustas, kuria koja pradeda savo kelionę, tiesiog užstrigo judesyje? Va ir mes taip pat: sprendimus padarome anksčiau, nei pradedame juos įteisinti, argumentuoti. 

Dabartiniai neuropsichologiniai pažinimo tyrimai rodo, kad absoliuti dauguma mūsų kasdien priimamų sprendimų yra arba tiesiog įprastų veikimo schemų atkartojimas, arba spontaniškas intuityvus emocinis veiksmas. 

Taigi, spręsdamas politikas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus,  neišvengiamai remiasi intuicija perleista per emocijų barjerus. Patinka-nepatinka, myliu-nemyliu, sutinku-nesutinku, teisinga-neteisinga yra pirmas ir pagrindinis mąstymo veiksmas, įgaunantis sprendimo pavidalą. Ir jau po to atsiranda aibė argumentų, kodėl taip ar kitaip yra teisinga. 

 Nežinau, kiek jūsų vis dar manęs klausote. Man jau ir pačiai linksma jums tai aiškinti, nes pernelyg gerai žinau, kaip žiauriai visi norime sprendimų ir lėkštų patarimų, kaip tapti turtingu, laimingu ar nemirtingu. Ir kaip labai nemėgstame tų kelių, kurių verčia kasdien analizuoti savo paties suvokimo ribas, taigi ir neišvengiamas klaidas.  

Va lygiai taip, kaip jums jau pabodo mano pasakojimas, politikams pabosta ir mokslininkų ir ekspertų įžvalgos, kurios neduoda staigaus ir vienprasmiško atsakymo. Politikai nori patarimo, bet jų nedomina tie patarimai, kurie neatitinka jų išankstinių įsitikinimų ir tie patarimai, kurie, kaip jie mano, nepatiks jų rinkėjams. 

Politiko darbo tikslas būti perrinktam

Politikams svarbiausia, kaip „parduoti“ save rinkėjams, ir bet kuris sprendimas čia yra tik instrumentas, o ne galutinis siekis. Galutinis kiekvieno tikro politiko siekis yra būti išrinktam arba vėl ir vėl  perrinktam. 

Patirtis politikui labai svarbi, ji sutrumpina techninius sprendimų priėmimo mechanizmus, bet kiekvieni nauji rinkimai uždeda papildomus filtrus ir politikas vis labiau tolsta nuo kasdienių jo rinkėjų bėdų ir džiaugsmų. 

Intuityviai (dar kartą intuicija!) rinkėjai tai jaučia, naivokai  ieškodami naujų gelbėtojų ir dar labiau naiviai po to stebėdamiesi, kodėl ir šį kartą viltys nepasiteisino. O nepasiteisina jos todėl, kad rinkėjai linkę aklai tikėti politikais, kurie kalba tai, ką rinkėjas nori girdėti, ir žada jo viltis pateisinti, nutylėdami sprendimo kainą ir pasekmes.    

Grįžtu į Helsinkį. Nuo penktadienio 16 val. iki sekmadienio 16 val. susėdę rateliais ir nuolat keisdami pašnekovus mes, politikai, ieškojome atsakymo į klausimą, ką reiškia būti ateities architektu. 

 Aš visad buvau linkusi politiką matyti kaip tą žmogų, kuris yra savo rinkėjo advokatas. Tai reiškia, kad politikas žino savo rinkėjų bėdas ir, svarbiausia, išmano kelius, kaip tas bėdas pašalinti. Tiesa, tokią metaforą savo galvoje sukūriau visų pirma tam, kad paaiškinčiau savo rinkėjams, kodėl niekada nedėsiu į rinkimus savo lėšų (beje, ir nedėjau), o jie, jeigu nori kad jiems atstovaučiau, turi padėti man laimėti rinkimuose ir todėl turėtų patys aukoti mano rinkimų kompanijai. Samdydami advokatą mes gi nesitikime, kad jis ir bylą ves ir dar pats už tai mokės. 

Esu pakankamai racionali, kad suvokčiau, jog niekada negaliu garantuoti savo rinkėjams, kad pasieksiu tą rezultatą, kurio jie trokšta.  Taigi, niekada nesakiau, kad mane išrinkus ateis ramybės ir rojaus laikai. Nesu žmogus iš primityvokų karbauskių klano. 

Ką veikia politikas neapibrėžtumo pasaulyje 

Vis dėlto Helsinkyje po ilgų valandų pokalbių su labai įvairiai mąstančiais politikais, padedant puikiems pokalbių moderatoriams, atsiremiant į koncentruotas trumpas ne ilgesnes nei 10 minučių ekspertų įžvalgas, aš pakeičiau savo nuomonę apie tai, kokia politiko darbo esmė. Pakito ir metafora, kuria tą darbą  nuo šiol regėsiu. 

Primenu. Konferencijoje kalbėjome apie politiko veiklą, kai viskas kinta. Kasdien politikai priversti spręsti daugybę klausimų — nuo paramos karo aukoms iki to, kaip išvengti kitų karų, nuo skurdo suvaldymo iki pernelyg aukštų energetikos kainų. Tęsti galima be galo. 

Bet problemos esmė ta, kad politikas iš anksto negali pasiruošti tam ar kitam sprendimui, nes jis nežino, kada realiai ta ar kita bėda ištiks. Ir dar blogiau, jis net nežino, kokia tai bus bėda (prisiminkite pandemiją). Tai vadinasi veikimu neapibrėžtumo sąlygomis.

Geriausi politikai kartais laiko ženkluose randa nuorodų apie  būsimas įtampas, bet ar gali jie įrodyti rinkėjams, kurie to nejaučia, kad bėda artėja? Manau, retai. 

Tiesa, kalbėdami apie ateitį politikai gali remtis išskirtinai veiksminga emocija — baime. Jie gali gąsdinti, ir ypač lengvai pildyti savo tinklus mėtydami jaukus sunertus iš intervencijų į kūną (vakcinos), seksualumo (LGBT) ar ateinančių kitų ir kitokių (migrantai). Tai sferos, kur sprendimai priimami išskirtinai greit, nes ties sprendimai per tūkstantmečius jau įsitvirtino mūsų smegenyse. Nors populistai teorijų paprastai neišmano, bet jie puikiai moka manipuliuoti baimėmis. Beje, modernios technologijos, tame tarpe ir dirbtinis intelektas, gali būti labai stiprus ginklas jų rankose. 

Šiandien baigiu klausimu: tai kokia ta nauja mano susidėliota politiko veiklos metafora? Atsakymas, tegul ir neiškaltas akmenyje,  — politikai yra nežinomos ateities architektai. Kai jie yra ne tiek amatininkai, kiek menininkai, jie gali sukurti pastatus iš esamų patikrintų detalių, ir tie pastatai atlaikys audras, apie kurias net neįtariame. Bet ir šiuo atveju, modernios technologijos, tame tarpe ir dirbtinis intelektas, gali būti labai stiprus ginklas jų rankose. 

Šiandien, spalio 6 dieną Europos Sąjungos valstybių narių vadovai susitinka Granadoje. Esminis dėmesys, tikėtina, bus nukreiptas į Sąjungos  plėtrą, kitaip sakant, naujų narių priėmimo sąlygas. Kad ir kaip žiūrėtum, tai reiškia rimtas Sąjungos sąrangos reformas. 

Akivaizdu, kad Rusijos invazija į Ukrainą galutinai išjudino geopolitines plokštes, ir naujų sąjungininkų paieškos tapo didžiojo pasaulinio žaidimo dalimi. Ne išmintis ir Europos Sąjunga, turinti ilgą norinčių jungtis sąrašą. 

Pirmosios už durų kandidačių statusą jau išsikovojusios Ukraina, Moldova, Albanija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Šiaurės Makedonija ir Serbija. Tolimesniame prieangyje potencialios kandidatės Sakartvelas bei Kosovas. Specifinė Turkijos padėtis, kuri ilgai buvo kandidačių sąraše, po to jos kvietimas į vakarėlį buvo panaikintas, ir, žvelgiant Europos parlamento akimis, vargu, ar artimiausiu metu gali būti atnaujintas. Problema ta pati — vertybių klausimas ir aštrėjantis Turkijos autoritarinis valdymo modelis. 

Vertinant labai bendrai, galime sakyti, kad didesnė Europos Sąjunga — vieni privalumai:  didesnė rinka, didesnis regiono geopolitinis svoris, daugiau draugų, tad ir didesnis bendras politinis svoris. Bet kaip kiekvienas rūbas turi nematomą pamušalą, o medis šešėlį, taip ir čia yra nemažai pilkųjų zonų. 

Kodėl bijoma plėtros

Jau dabar matome, kad atskiros šalys narės savavališkai nutaria nesilaikyti jų pačių prisiimtų įsipareigojimų. Kai kurios valstybės — ypatingai dažnai šiame sąraše minimos Lenkija ir Vengrija — nuolat atmeta galimybę tartis ir lėtina labai reikalingų savalaikių sprendimų priėmimą (tarkime, dėl sankcijų Rusijai). Tiek politikai, tiek ekspertai sutinka, kad jeigu Sąjunga išsiplės dar labiau, priimti net gyvybiškai svarbius sprendimus bus beveik nebeįmanoma. 

Kas sukelia tokią sumaištį? Didžiausia problema šiuo atveju slypi pačioje europinių sprendimų priėmimo tvarkoje, kur daugeliui klausimų reikalingas bendras visų valstybių narių pritarimas.  

Praktika rodo, kad, bendri europiniai užsienio ir saugumo politikos sprendimai valstybių narių yra blokuojami gana dažnai. Kitaip sakant, šalys narės linkusios naudotis Sąjungoje įtvirtinta veto teise.  

Kaip veto teisė apsunkina būtinų europinių sprendimų priėmimą galima paaiškinti pasitelkiant Vengrijos pavyzdį. Nuo karo pradžios, ši šalis sistemingai vilkino svarbius europinius sprendimus, tarkime, dėl sankcijų rusiškai naftai. Negana to, premjeras Viktoras Orbanas aktyviai protestavo dėl sankcijų atvirai už Rusijos agresiją pasisakančiam stačiatikių patriarchui Kirilui. Įtikinti atsisakyti veto Vengriją pavykdavo tik po to, kai būdavo patenkintos vienašališkos jos keliamos sąlygos ir premjero V. Orbano kaprizai. Nereikia nė sakyti, kad tam buvo sugaišta pakankamai brangaus laiko, o iš to, žinoma, kas kartą išlošdavo tik šalis agresorė.

Plėtros stabdys — veto teisė

Beje, kandidatuodama į Europos parlamentą buvau bene vienintelė, kuri aiškiai sakė, kad tokia veto teisė ilgainiui virsta bėdomis. Kam jau kam, bet Lietuvai, kuri dėl panašios tvarkos prieš 250 metų prarado nepriklausomybę, tai turėtų būti aišku. Vis dėlto 2019 metais buvau griežtai kritikuojama, tame tarpe ir Tėvynės Sąjungos kandidatų. Tada man buvo aiškinama, kad atsisakius veto teisės Lietuva prarastų galimybę kovoti už savo interesus ir blokuoti sprendimus, kurie jai nepriimtini. Pamąstyti, o kas bus, kai visi kovos tik už savo interesus ir blokuos visa, kas patinka mums, bet jiems nepriimtina, laiko, o gal ir noro nebuvo. Gi reikia balsų, ar ne? O kas bus po to, kaip dainuojama vienoje populiarioje dainoje, pamatysi po to. Kad ir kaip būtų, kai politikai pasaulį mato tik iš savo kaimo varpinės, tai dažnai tą varpinę sugriauna aršūs kaimynai.  

Istorija, ir ypač karas Ukrainoje, parodė, kad veto teisė tikrai nėra veiksmingas bendrabūvio instrumentas. Taigi, vis dažniau siūloma ją atšaukti. Panaikinus veto teisę priimti bendrus Sąjungos užsienio ir saugumo politikos, mokesčių, finansų ir kitus sprendimus būtų galima jau nebe vienbalsiai, o vadinamosios kvalifikuotos balsų daugumos keliu. Šiuo metu svarstoma, kad tokią kvalifikuotą daugumą galėtų sudaryti mažiausiai 15 iš 27 valstybių narių. Antroji būtina sąlyga — apsijungusiose šalyse turi gyventi daugiau nei 65 proc. nuo 450 mln. dabartinės Sąjungos gyventojų. 

Kas siekia išlaikyti status quo

Todėl aišku, kad sprendimų priėmimo tvarkos reformai aršiausiai priešinasi tos šalys, kurioms naudojimasis veto teise yra tapęs savotišku hobiu —  Lenkija ir Vengrija. Praradusios veto teisę, jos prarastų ir labai galingą politinio spaudimo svertą, leidžiantį kas kartą išpešti iš Sąjungos vis daugiau naudos. 

Viešai savo opoziciją tuo ar kitu klausimu jos argumentuoja „nacionalinio suvereniteto praradimu“, kas iš esmės nukreipta prieš bendrus Sąjungos interesus. Tokia vienašališka euroskeptiška politika prieštarauja ir tiems principams, kurie išdėstyti stojimo sutartyse, kurias šalys laisva valia stodamos pasirašo. Kas įvyksta šeimose, kur vienas ar kitas partneris nutaria žaisti savo žaidimą ir visas pyrago razinas pasilikti sau, puikiai žinome. Vis dažnesni skandalai galiausiai gali virsti ir skyrybomis. 

Tuo tarpu už vienbalsiškumo arba veto teisės panaikinimą pasisako dvi didžiosios valstybės narės Vokietija ir Prancūzija, aplink save subūrę nemažą koaliciją, kuriai šiuo metu priklauso Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Slovėnija ir  Suomija. 

Kvalifikuotos daugumos draugų siekiai

Kartu šios šalys pasivadino Kvalifikuotos daugumos draugų grupe ir kovoja už reformą. Jos pabrėžia, kad Rusijos invazija į Ukrainą ir dėl to kilę tektoniniai geopolitiniai poslinkiai yra pakankama priežastis palaipsniui pereiti nuo vienbalsiškumo ir veto teisės prie kvalifikuotos daugumos balsavimo. Bendrame pareiškime šios šalys yra nurodę, kad grupės tikslas – pagerinti Sąjungos užsienio politikos sprendimų priėmimo efektyvumą ir greitį. 

Tokią mintį palaikančių ratas plečiasi tiek politikų, tiek politinius procesus nagrinėjančių mokslininkų tarpe.  Štai visai neseniai apie Sąjungos institucinę reformą savo studiją  skambiu pavadinimu „Plaukiojant audringoje jūroje: sąjungos reformavimas ir plėtra 21 amžiuje“  paskelbė Vokietijos ir Prancūzijos darbo grupė. Studijoje išdėstytos ekspertų nuomonės, todėl jos  neturėtų būti laikomos Prancūzijos ir/arba Vokietijos oficialiomis pozicijomis. Vis dėlto pažiūrėkime, kur ieškoma kelių iš aklavietės. 

Tyrimo autoriai siūlo koncentruotis į tris rimtesnius pokyčius

Pirma, pirmininkavimą Sąjungos Tarybai (tai institucija, kur susirenka valstybių narių vyriausybių atstovai) siūloma išplėsti taip, kad būtų galima formuoti ilgesnio laikotarpio darbotvarkę. Kitaip sakant, jeigu dabar pagrindinius Sąjungai kylančius iššūkius ir darbus svarsto trys pirmininkaujančios valstybės, jų ratas padidėtų dar dviem.  Beje, siūloma, kad tarp tokių penkių tuo ar kitu metu pirmininkaujančių valstybių  būtų bent viena didesnė valstybė narė, turinti daugiau administracinių gebėjimų ir patirties.  

Antra, siūloma atsisakyti jau minėtos veto teisės ir pakeisti ją kvalifikuotos daugumos balsavimu. Tiesa,  konstituciniai sprendimai, tokie kaip Europos Sąjungos sutarčių keitimas, naujų narių priėmimas ar europinių institucijų pokyčiai, ir toliau turėtų būti priimami vieningai. Šioje vietoje, beje, slypi gilus vidinis prieštaravimas. Norint pereiti prie naujos tvarkos, reikia kad susitiktų visos valstybės narės, bet dabartinėje situacijoje to tikėtis neįmanoma, nes beveik garantuotai atsiras tas ar kitas agresyvus autoritarinis veikėjas, kuris nesutiks su pokyčiais.

Būtent todėl, trečia, studijoje nedviprasmiškai pabrėžiama, kad nors Sąjungos plėtra dėl geopolitinių priežasčių ir atsirado politinėje darbotvarkėje, tačiau suderinti skirtingas valstybių narių vizijas dėl Sąjungos ateities yra sudėtinga. Mąstant blaiviai, šiuo metu blokas dar nėra pasirengęs priimti naujų narių instituciniu ar politiniu požiūriu. Problemą spręsti siūloma taikant lankstų reformų ir plėtros procesą, kurio pirmajame etape, dar iki kitų metų Europos parlamento rinkimų būtų suformuluotas pradinis neatidėliotinų veiksmų sąrašas. Tuo tarpu gilesnės reformos, įskaitant pasirengimą vienbalsiškumo panaikinimui ir europinių sutarčių peržiūrai, turėtų būti įgyvendintos jau naujojoje kadencijoje 2024 – 2029 metais.

Ar realu sutrumpinti planavimo horizontus

Studijos autoriai nurodo, kad  Sąjunga iki 2030 metų turėtų pasirengti plėtrai, ir tas pasirengimas susijęs su visa eile pokyčių. 

Studijoje taip pat siūloma, kad Europos Parlamento narių skaičius neturėtų keistis, o vietos turėtų būti perskirstytos pagal naują formulę, kuri subalansuotų valstybių narių atstovavimą ir sumažintų demografinius iškraipymus. 

Siūloma iš esmės pakeisti komisarų skyrimo tvarką ir arba sumažinti Komisijos dydį, arba atskirti vadinamuosius vyriausiuosius Komisijos narius ir paprastus komisarus. 

Teigiama, kad logikos „viena valstybė narė – vienas komisaras“ išlaikymas išsiplėtusioje Sąjungoje būtų pernelyg komplikuotas, taigi, siūloma arba sumažinti Komisijos dydį, arba atskirti vadinamuosius vyriausiuosius Komisijos narius (lead commissioners) ir paprastus komisarus. Skirtumas nuo dabartinės tvarkos būtų tas, kad pusei Komisijos būtų suteiktas vyriausiojo Komisijos nario, o kitai pusei – Komisijos nario statusas. Vienas vyriausiasis komisaras ir vienas komisaras sudarytų vieną komandą ir kuruotų tą pačią sritį. 

Anot studijos, pravartu būtų svarstyti galimybę komisarams įpusėjus kadenciją (t. y., po 2,5 metų) pasikeisti pareigomis. Nors toks manevras galėtų apsunkinti institucinius santykius ir sutrikdyti procedūrų tęstinumą, tai galėtų nuraminti tas valstybes nares, kurios visą kadenciją neturi Komisijos nario pareigų.

Studijoje tvirtinama, kad visos šalys kandidatės privalo atitikti politinius narystės kriterijus, įskaitant teritorinių ginčų sprendimą. Be to, siekiant užtikrinti visų kandidačių lygybę, niekam  neturėtų būti taikomos pagreitintos stojimo procedūros (kas, kaip žinia, šiuo metu yra ypač aktualu Ukrainai).  

Klampi greitkelių ir rajoninių kelių dėlionė

Studijoje atviru tekstu taip pat rekomenduojama įtvirtinti vadinamąjį kelių greičių integracijos modelį. Ir tai reiškia, kad šiame procese bus ar netgi jau yra vadinamasis centras arba branduolys ir periferija (jei norite – laimėtojai ir lūzeriai arba atsilikėliai).  Europos integracijos ateitis regima kaip keturių skirtingų lygių su skirtinga teisių ir pareigų pusiausvyra erdvė. 

Vidinis lygis šiuo atveju apimtų euro zonos ir Šengeno erdvės nares, dalyvaujančias gilesnėje integracijos formose su nuolatinėmis ir laikinomis išimtimis nedalyvaujančioms šalims. Tokia vadinamoji norinčiųjų koalicija (coalition of the willing) galėtų toliau bendradarbiauti įvairiose politikos srityse (klimatas, energetika, mokesčiai ir kt.), remiantis penkiais studijoje išvardytais principais: pagarba ES politikos vientisumui ir teisei, europinių institucijų įgalinimas, atvirumas visoms valstybėms narėms, dalijimasis sprendimų priėmimo galiomis, kaštais ir nauda, užtikrintumas, kad norinčiųjų koalicija gali judėti pirmyn (tarkim, jei valstybė narė, kuri prisijungė prie tokios integraciją gilinančios koalicijos staiga nebenori/nebegali siekti bendrų tikslų, ji neturėtų trukdyti koalicijai judėti į priekį).

Antrasis vidinis lygis studijoje apibūdinamas kaip visos esamos ir būsimos ES valstybės narės, saistomos tų pačių politinių tikslų. Tai – pasyvios valstybės, gaunančios naudos iš sanglaudos fondų ir perskirstymo politikos, kurioms privaloma laikytis ES sutarties (iš esmės panašiai kaip Lietuva iki pastarojo laikotarpio, kai laikomasi taisyklių, naudojamasi bendru gėriu, bet pernelyg nedalyvaujama formuojant europinę politiką, išskyrus nebent Rytų kaimynystę). 

Trečiasis (arba pirmasis išorinis) lygis apima asocijuotas valstybes, Šveicariją ar net Jungtinę Karalystę. Tokioms valstybėms būtų privalu laikytis bendrųjų ES vertybių ir principų, įskaitant demokratiją ir teisės viršenybę, ir jos turėtų priėjimą prie bendrosios rinkos.

Ketvirtasis (arba antrasis išorinis) lygis apimtų valstybes, kurios nebūtinai nori laikytis ES vertybių bei principų ir nedalyvautų bendrojoje rinkoje. Vietoje to dėmesys būtų sutelktas į geopolitinius ryšius ir politinį bendradarbiavimą abipusiai svarbiose politikos srityse, tokiose, kaip saugumas, energetika, aplinkosauga ar klimato politika.

Visgi, iki šiol tokį kelių greičių europinės integracijos modelį kritikavo aistringi ES plėtros šalininkai ir būsimos narės. Tuo tarpu Austrija iš naujo ėmėsi pastangų, pabrėžiančių būtinybę remti ES plėtrą į Vakarų Balkanus, skatinant laipsnišką integraciją su regiono valstybėmis. O štai Ispanija paskelbė „kuklią“ 80 puslapių „pokalbio pradžią“ apie tai, kaip iki 2030 metų ES tapti atsparesnei. Ir tai – tik valstybių narių paskelbtos studijos, net nekalbant apie atskirų ekspertų grupių dokumentus apie tai, kaip šios įsivaizduoja būsimas ES institucines reformas, plėtrą ir gyvenimą po jos.

Kalbant blaiviai, o ne svajojant, reikia pripažinti, kad Europos Sąjunga dar nėra pasirengusi priimti naujų narių nei instituciniu, nei politiniu požiūriu. Taigi, jai būtinos reformos. Tiesa, reformoms, ypač, jei jos susiję su veto teisės atsisakymu, reikalingas visų 27 valstybių narių pritarimas. Ir priimti jas bus praktiškai neįmanoma, nes vienbalsiškumas būtent ir įtvirtintas Sąjungos sutartyse.

Lietuvoje it grybai po lietaus dauginasi krikščioniškos partijos. Tiesa, jų darbotvarkė labai trumpa — svarbiausia tema tų partijų ar grupelių sekėjams seksualinis gyvenimas ir vaikų apsauga nuo žinių, iš kur ir kaip tie vaikai atsiranda. 

Tokia pseudokrikšioniška pasaulėjauta politinėje darbotvarkėje susiformavo santykinai neseniai, mat nuo 19 amžiaus pabaigos krikščionių politinės aspiracijos siejosi su pagalba vargstantiems, padoresnių ir teisingesnių darbo vietų kūrimu ar parama tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrė visuomenės paraštėse ar net anapus jos. 

Ir tai nenuostabu. Visi, kas ne žodžiais, o savo gyvenimu ir darbais seka Kristumi, puikiai žino Viešpaties žodžius, kuriuos jis tars paskutiniojo teismo dieną. „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, ir pakvies juos prie savo sosto. 

Tuo tarpu tie, kurie nepavalgydino išalkusio, nepagirdė ištroškusio, nepatarnavo keleiviui, ligoniui ar kaliniui, bus atstumtieji ir eis į amžinąjį kentėjimą, nes, sako Viešpats,  „aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte“ (Mt 25, 31–46). 

Drąsa sekti Kristumi

Sekti Kristumi reikia drąsos, kurios neturi tie, kurie remiasi baime ir gąsdinimais. Bet tie iš mūsų, kurie nuo vaikystės žino, kad tiesa gimsta einant su Kristumi, privalome stabdyti Bažnyčios mokymo profanaciją, kurią Lietuvoje  — ir tai jau tikrai blogai — skelbia net kai kurie kunigai. 

Bažnyčios socialinis mokymas yra platus ir labai gilus, ir tikrai jame net tokie sudėtingi klausimai, kaip LGBT bendruomenės problemos ar vaikų seksualinis švietimas, nėra sprendžiami pasitelkus kalavijus ir ugnį. 

Ateityje bandysiu plačiau pristatyti esmines to socialinio mokymo gaires, bet tiesiog noriu priminti tiems, kurie laikote save katalikais. Ne neapykantą skleidžiantys, net jeigu tai kunigai, kalba Dievo vardu. Bažnyčios mokymas aiškiai sako, kad Bažnyčios dokumentai, kuriuos skelbia popiežiai, yra įkvėpti Šventosios Dvasios, ir tai reiškia mums privalu sekti jais, o ne tais, kurie verčia Kristų jiems tarnauti. 

Ir dabar apie kiekvienam katalikui privalomą rūpinimąsi Dievo mums duotais namais — gamta.

Krikščionio laikysena nykstant kūrinijai

Enciklika „Laudato Si“, kurioje kalbama apie krikščionio santykį su žmogui Kūrėjo duota aplinka, Bažnyčios socialinį mokymą papildė dar 2015 metų vasarą. Tada bene pirmą kartą tokiu lygiu prabilta apie tai, kad negalime perskirsti rūpinimosi gamta, įsipareigojimų visuomenei, teisingumo vargšams bei vidinės ramybės. Kitaip sakant, apibrėžta, kaip kintant klimatui ir nykstant kūrinijai dera elgtis krikščioniui. 

2023-ųjų rugpjūtį Popiežius prasitarė, kad jau rašomas Enciklikos tęsinys. Ir jei prieš aštuonerius metus apie ekologiją, tame tarpe dvasinę, kalbėta bendriau, tai dabar akcentas, atrodo, krypsta jau į gilėjančios klimato krizės padarinius. 

Sekuliariame pasaulyje, kuriame gyvename, klimato kaitos keliamos bėdos dažniau vertinamos ganėtinai siaurai. Pagal senąjį, iki šiol tiek Europoje, tiek ir pasaulyje vyravusį – ir, reikia pripažinti, vis dar tebevyraujantį vystymosi modelį – daugiausia dėmesio buvo skiriama ekonominiam augimui, kuris paprastai būdavo (ir vis dar išlieka) netvarus. Kitaip sakant, ekonominė plėtra užgožia ar visiškai ignoruoja socialinius visuomenės poreikius, menkai teatsižvelgia ar visai neatsižvelgia į ekologinę būklę, kai aplinka vertinama tik kaip išteklių gavybos vieta, kuri naudinga tik tiek, kiek pasitarnauja ekonominiam augimui.

Vis dėlto iš politinės krikščionių demokratų perspektyvos gerokai didesnę reikšmę turi tai, kad ekologija apima visus buvimo žmogumi aspektus. „Negalime sakyti, jog žmogus yra viena, o kūrinija ir aplinka – kita, — pasirodžius Enciklikai aiškino Popiežius, —  ekologija yra visuminė, apimanti visus buvimo žmogumi aspektus“.

Iki formuojant bet kurios partijos, kuri sakosi einanti Kristaus keliu, aplinkosauginę politiką svarbiausia turi būti aiškus moralinis prioritetas. 

Moralinis žaliosios darbotvarkės pamatas

Žmogaus negalima atskirti nuo gamtos, ir jeigu netinkamai elgiamasi su aplinka, visa kūrinija, tai neišvengiamai kenčia ir žmogus. Privalu aiškiai deklaruoti, kad ekonominis aspektas yra pavaldus, subordinuotas politikai, kuri į pirmą vietą kelia gamtą. Kitaip sakant, privalu kalbėti ne apie atskiro žmogaus, dažniau verslininko tikrus ar tariamus ekonominius nuostolius, kurie neišvengiami griežtinant aplinkosauginius reikalavimus, bet apie moralinę atsakomybę už gamtą, kurią privalu išsaugoti savo vaikams ir anūkams, nepamirštant, kad ir tie vaikai gali gyventi sveiki ir laimingi tik tada, kai jie gyvena sveikoje aplinkoje. 

Deja, šis aspektas praktinėje politinėje krikščioniškų partijų darbotvarkėje akcentuojamas gerokai rečiau, nei tam įpareigoja tikėjimas. „Tikroji rūpinimosi aplinka kultūros esmė – tai ne tik vadinamasis žaliasis požiūris, žalioji politika, — sako Popiežius, pabrėždamas, kad enciklika, skirta gamtai saugoti, pirmiausia yra socialinė enciklika. 

Tokie Popiežiaus žodžiai kartu yra ir atsakymas tiems, kurie žaliosios politikos lauke linkę apsiriboti jos ekonominių pasekmių švelninimu. Tai gal ir maloniau dalies rinkėjų ausims, bet tikrai negali būti laikoma atsakingu santykiu, kuriuo privalo remtis morali politika. 

Vienas nedidelis bet labai akivaizdus pavyzdys. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pernai atlikti šulinių vandens tyrimai rodo, kad net trečdalyje jų nitritų ir nitratų koncentracija viršija normas. Toks vanduo nėra saugus naudoti, bet kastinių šulinių vandenį maistui naudoja tūkstančiai gyventojų, jų tarpe nėšiosios ir kūdikiai, kuriems jis ypatingai pavojingas. Į kastinius šulius vanduo patenka iš neapsaugoto nuo paviršinės taršos gruntinio vandens sluoksnio, kuris gali būti užteršiamas dėl netinkamos žemės ūkio veiklos, kai naudojama per daug trąšų ar mėšlo, ar dėl greta esančių grunto taršos šaltinių — sąvartynų, fermų ir panašiai. Graudu tai, kad poltikams neužtenka valios itin griežtai naikinti tokią padėtį.

Deja, neretai formuojant partijų politines programas, remiamasi prielaida, kad svarbiausia skatinti verslą, auginti ekonomikos raumenis, o auganti ekonomika kažkaip savaime išspręs ir gyvenimo kokybės, ir dalies ekonominės veiklos kuriamas ekologines bėdas. Bent jau krikščioniškomis save vadinančioms partijoms toks požiūris negali būti priimtinas. 

Geopolitinė klimato kaitos dimensija

Dažnai iš politikų regos lauko pabėga ir tai, kad klimato kaitos politika apima ir geopolitinę dimensiją. Valstybių sienų nepaisanti klimato kaita ir didelio masto aplinkos alinimas kelia egzistencinę grėsmę Europai ir pasauliui. Mokslininkai nuolat kartoja, kad nesuvaldžius klimato kaitos, žmonijos laukia spartūs, ilgalaikiai ir beprecendenčiai pokyčiai visose gyvenimo srityse. 

Tai skatina pasaulio valstybes vis rimčiau žvelgti į klimato kaitos iššūkius —  daugėja tiek nacionalinio, tiek regioninio lygmens iniciatyvų, apie klimato kaitą nuolat diskutuojama Jungtinių tautų Saugumo Taryboje, JAV ji yra pripažinta nacionalinio saugumo interesu. Labai rimtai į šią problemą žvelgia ir Europos Sąjunga.

2019 metų gruodį Europos Komisija pristatė komunikatą dėl Europos žaliojo kurso, kuriame išdėstyta nuosekli vizija, kaip iki 2050 metų Europai tapti pirmuoju pasaulyje klimatui neutraliu kontinentu. Šią viziją siekiama įgyvendinti mažinant taršą, tausojant išteklius, saugant biologinę įvairovę, vystant žiedinę ekonomiką ir didinant Europos pramonės konkurencingumą, o kartu užtikrinant, kad visa ši žalioji transformacija būtų vykdoma teisingai ir sąžiningai, ypač labiausiai pažeidžiamose valstybėse narėse ir regionuose.

Neutralumo klimatui iki 2050 metų tikslas oficialiai įtvirtintas Europos klimato įstatyme, kuriame taip pat numatyta iki 2030 metų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti bent 55 proc., lyginant su 1990 metų lygiu. Tuo tarpu šių tikslų įgyvendinimui Europos Sąjungoje  skirta ištisa virtinė europinių teisės aktų – nuo strategijų iki direktyvų.

Kalbėdami apie žaliąjį kursą, daugelis jį, visų pirma, sieja su aplinkosauga ir kova su klimato kaita. Tai tikrai pernelyg siauras požiūris. Iš tiesų, Europos žaliasis kursas apima gerokai daugiau sričių, nei vien šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas ar biologinės įvairovės išsaugojimas, jo turinys bei įtaka tolimesniam Sąjungos vystymuisi yra gerokai platesnio spektro.

Žaliasis kursas Europos Sąjungoje matomas kaip kompleksinė Europos ar net visos žmonijos ateities vizija, apimanti kone kiekvieną šiuolaikinės visuomenės gyvenimo aspektą – nuo ekonomikos ir pramonės iki saugumo, Europos Sąjungos padėties globalioje arenoje ir geopolitikos, nuo maisto bei sveikatos iki energetikos, nuo žemės ūkio iki socialinių problemų sprendimo. Konkretizuodama žaliojo kurso matmenis Europa siekia pereiti į kokybiškai naują pažangos etapą, nutolstant nuo pasenusio, netvaraus, o labai dažnai – ir išnaudojančio (kalbant apie tiek apie visuomenes, tiek apie ekosistemas) vystymosi modelio. 

Pasaulį pakeis žaliasis kursas

Žaliasis kursas — tai tęstinis procesas, vadinamoji žalioji transformacija, kuri neišvengiamai palies tiek ekonomiką, tiek visuomenę, tiek ir aplinkos būklę.  Ir labai svarbu paminėti, kad visi pokyčiai turėtų vykti pagal principą „mažiau yra daugiau“. Pereinant nuo kiekybės prie kokybės, įskaitant naujausias šiuolaikines, tvarias, aplinkai draugiškas ir pramonės konkurencingumą skatinančias technologijas, žiedinę ekonomiką, atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą ir priklausomybės nuo energijos (išteklių) importo mažinimą, akcentuojama vieninga kompleksinė ekosistema, mūsų visų namai.  Dar svarbiau tai, kad šiame žaliajame pakete nuolat pabrėžiami ir didesnės lygybės, socialinio jautrumo bei teisingumo visuomenėje momentai. 

Taigi, Europos Žaliasis kursas – tai kokybiškai nauja Sąjungos vystymosi strategija, kuri remiasi vadinamąja darnaus vystymosi (sustainable development) koncepcija, kuria siekiama subalansuoti tris svarbiausius šiuolaikinio gyvenimo aspektus: ekonomiką, socialinę sritį ir aplinką. Darnaus vystymosi koncepcija postuluoja, kad dabarties poreikiai turi būti tenkinami nepakenkiant ateities kartų galimybėms patenkinti savuosius. Tai reiškia, kad ekonomika, visuomenė ir pati gamta turi vystytis tvariai ir žengti koja kojon, neužgoždamos viena kitos ir nesiplėtodamos viena kitos sąskaita. 

Tokia pokyčių kryptis, kaip matome,  nesikerta su Bažnyčios socialiniu mokymu. Telieka ja remtis savo kasdieniame politiko ir piliečio gyvenime. 

Bemaž trys ketvirtadaliai tekstų apie politiką Lietuvoje  susiję su rinkimais ir personalijomis. Kas kandidatuos, kokie tikėtina to ar kito politiko  reitingai (beje, dažniausiai žiauriai nepataiko net tokie klausimo specais save paskelbę politologai kaip Jastramskis). 

Tiesą sakant, nepalyginamai svarbesnis dalykas, apie kurį Lietuvos žmonės turi neįtikimai mažai informacijos, yra tai, kokius klausimus tie politikai sprendžia bei kokios  kompetencijos tam darbui reikalingos. Taip vertinant kandidatus naudos būtų nepalyginamai daugiau, tik bėda, kad viešosios kalbos rodo, kad tokių žurnalistų ir politologų, kurie gebėtų adekvačiai vertinti politikų darbą Lietuvoje aptikti praktiškai neįmanoma. 

Praėjusį ketvirtadienį pradėjau keleto įrašų apžvalgą apie šiuo metu Europos Sąjungoje svarstomus klausimus. Akstinas tam tinkamas — metinė Europos Sąjungos padėties apžvalga, kurią rugsėjo 13 dieną  pateikė  Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, suteikia galimybę dar kartą stabtelėti ties didžiausio dėmesio sulaukiančiais klausimais.  

Šios kadencijos Europos Sąjungos vadovybė nuolat pabrėžia, kad du esminiai kokybiškai naujo Europos Sąjungos vystymosi modelio elementai yra skaitmeninių technologijų plėtra ir Žaliasis kursas, kurie, beje, turi ir daug technologinių sąsajų. 

Šį kartą stabtelėsiu ties skaitmenine Europos Sąjungos vystymosi kryptimi, kitaip sakant technologinėms naujovėms ir skaitmenizavimui, kuriems kalboje buvo skirta tikrai daug dėmesio.

Neįmanoma nesutikit, kad 21 amžiuje tarptautiniam konkurencingumui išskirtinai svarbus naujovių diegimas, kūrimas ir gamyba, „nuo ​​mikroelektronikos iki kvantinės kompiuterijos ir dirbtinio intelekto, nuo biotechnologijų iki švarių technologijų“. Dar daugiau, ir tai nepamiršta paminėti, būtinybė išlaikyti Europos pranašumą svarbiausių ir naujų technologijų srityje yra ekonominio ir nacionalinis saugumas klausimas. 

Jau tampa akivaizdu, kad be visų privalumų ir iki šiol dar neregėtų galimybių skaitmeninių technologijų plėtra taip  pat kelia ir naujų, labai rimtų rizikų ar netgi grėsmių. Žymūs dirbtinio intelekto kūrėjai, akademikai ir ekspertai neseniai netgi įspėjo, kad dirbtinis intelektas kelia riziką žmonijos išnykimui, o tokios rizikos mažinimas turėtų būti pasaulinis prioritetas kartu su tokiomis rizikomis, kaip pandemijos ir branduolinis karas. 

Vis dėlto, kalbos apie žmoniją užvaldančias mašinas bent jau kol kas skamba kaip fantastinis pasakojimas. Kur kas didesnį susirūpinimą kelia dirbtinio intelekto potencialas skatinti diskriminaciją, daryti įtaką rinkimams ir pan. Savo metiniame pranešime susirūpinimą tokio pobūdžio rizikomis ir grėsmėmis minėjo ir Komisijos pirmininkė. 

Pavyzdžiui, ji pabrėžė, kad dirbtinis intelektas vystosi greičiau, nei buvo prognozuojama, todėl būtina užtikrinti, kad jis vystytųsi orientuotai į žmogų, skaidriai ir atsakingai, o svarbiausia – kad dirbtinį intelektą būtina kontroliuoti globaliu mastu. Vienyti jėgas su partneriais būtina tam, kad galiausiai turėtume panašų supratimą apie  dirbtinio intelekto poveikį visuomenėms.  

Pirmus žingsnius link skaitmeninės erdvės reguliavimo ir jos keliamų rizikų valdymo pasaulyje žengė būtent Europos Sąjunga. Europa šiuo metu pirmauja valdydama skaitmeninės erdvės keliamas rizikas, tokias, kaip dezinformacija, žalingo turinio skleidimas, pavojus duomenų privatumui ar dirbtinio intelekto keliami iššūkiai.

Europos Sąjunga pasaulyje vertinama kaip skaitmeninių technologijų reguliavimo lyderė, ji priėmė ar ruošiasi priimti tokius plataus pobūdžio teisės aktus, kaip Skaitmeninių paslaugų aktas, Skaitmeninių rinkų aktas ir Dirbtinio intelekto aktas. Europos sėkmė įgyvendinant šiuos aktus turės įtakos panašių taisyklių nustatymui likusiame pasaulyje. Kitaip tariant, Europos Sąjunga likusiam pasauliui rodo pavyzdį ir kuria precedentus visiškai naujoje – skaitmeninių technologijų –  reguliavimo srityje.

Kaip tai vyksta ir ką siekiama reguliuoti? Skaitmeninių paslaugų pakete, kurį sudaro du aktai, siekiama sukurti saugesnę skaitmeninę erdvę, kurioje būtų apsaugotos ir pagrindinės vartotojų teisės, ir paslaugas teikiančių kompanijų interesai. Tik suderinus šias dvi dažnokai viena su kita konfliktuojančias kryptis realu skatinti inovacijas, augimą ir konkurencingumą tiek Europos bendrojoje rinkoje, tiek visame pasaulyje. 

Tuo tarpu Dirbtinio intelekto aktu siekiama sukurti taisykles, kurios padėtų spręsti su dirbtiniu intelektu susijusias problemas ir sumažinti jo keliamus pavojus.

Skaitmeninių paslaugų aktas yra pasaulyje svarbiausias ir ambicingiausias vartotojų teisių ir skaitmeninės erdvės apsaugos nuo nelegalaus turinio dokumentas. Jis iš esmės skirtas pagerinti turinio moderavimą socialinės žiniasklaidos platformose. 

Pagal Skaitmeninių paslaugų aktą daugeliui interneto milžinų, įskaitant „Meta‘i“ priklausančias „Facebook“ ir „Instagram“ platformas, „App Store“ ir keletą „Google“ paslaugų, Europos Sąjungoje neseniai pradėtos taikyti naujos taisyklės. Jos apima žalingo turinio sklaidos prevenciją, nuostatas dėl prekybos nelegaliomis prekėmis ir paslaugomis, apribojimus jautrių asmens duomenų naudojimui reklamai, įskaitant lytį, rasę ir religiją, reklamos, pagrįstos nepilnamečių asmens duomenų naudojimu, draudimą, prievolę dalytis kai kuriais vidiniais duomenimis su reguliavimo institucijomis ir pan. 

Kol kas šios taisyklės taikomos tik 19 didžiausių internetinių platformų, Sąjungoje turinčių daugiau nei 45 mln. vartotojų, tačiau jau nuo kitų metų vasario vidurio jos bus taikomos ir kitoms internetinėms platformoms, nepaisant jų dydžio. Bet kuriai kompanijai, pažeidusiai taisykles, gresia bauda, ​​kurios dydis siekia iki 6 proc. jos pasaulinės apyvartos, o nusižengus pakartotinai jų veikla Europoje gali būti visiškai uždrausta. 

Nenuostabu, kad kompanijoms nauja tvarka nepatinka – elektroninės prekybos milžinė „Amazon“ ir Vokietijos mados mažmeninės prekybos kompanija „Zalando“ jau teisme užginčijo jų įtraukimą į didžiausių internetinių platformų sąrašą. Kadangi naujosios taisyklės veikia įprastus bendrovių verslo modelius, tai ateityje neabejotinai turėsime ir daugiau tokių ginčų.

Kitas skaitmeninę erdvę reguliuojantis dokumentas – Skaitmeninių rinkų aktas. Jame  nustatytomis taisyklėmis siekiama skaitmeninio sektoriaus rinkų sąžiningo ir konkurencingo funkcionavimo. Galime sakyti, kad šis dokumentas  iš esmės yra nutaikytas į vadinamojo BigTech‘o monopolį. 

Kas tas BigTech‘as angliškai paprastai vadinamas „gatekeeperiais“ („prieigos valdytojais“)? Pagal aktą, tai — didelės skaitmeninės platformos, teikiančios paieškos sistemų ar pranešimų siuntimo paslaugas, valdančios internetines parduotuves ir pan., kitaip sakant tai tam tikri monopolistai suteikiantys prieigą. 

Europos Sąjungoje jais laikomos bendrovės, kurios turi ne mažiau kaip 45 mln. aktyvių mėnesinių vartotojų ir 100 tūkst. metinių verslo vartotojų, o jų apyvarta per pastaruosius trejus finansinius metus turėtų būti bent 7,5 mlrd. eurų. Europos Komisija gatekeeper‘iams taip pat gali priskirti platformas, kurios nebūtinai atitinka visus šiuos kriterijus. 

Rugsėjo pradžioje Europos Komisija pirmą kartą atrinko šešis gatekeeper‘ius – „Alphabet“ (holdingas, kuris junga Google, Youtube ir pan.), „Amazon“, „Apple“, „Meta“ ir „Microsoft“ iš JAV ir „ByteDance“ („Tik Tok“) iš Kinijos. 

O kam to reikia, gali paklausti dažnas. Kokia to nauda? 

Vartotojai galės rinktis daugiau ir geresnių paslaugų, turės daugiau galimybių panorėję pakeisti savo paslaugų teikėją, turės tiesioginę prieigą prie paslaugų ir jiems bus užtikrinamos sąžiningesnės kainos. 

Pavyzdžiui, gatekeeper‘iai negalės versti žmonių naudoti tik jų platformas ir produktus, jie turės leisti vartotojams duoti aiškų sutikimą, kad jų elgesys internete būtų stebimas reklamos tikslais, dėl ko vadinamajam BigTech‘ui bus sunkiau rinkti asmeninius duomenis reklamai, stebint vartotojus internete. 

Gatekeeper‘iai taip pat negalės teikti pirmenybės savo paslaugoms, o vartotojai turės galimybę pašalinti programas, kurios buvo automatiškai įkeltos į jų įrenginius. 

Skaitmeninių rinkų aktas taip pat numato sąveiką tarp gatekeeper‘ių  paslaugų (pavyzdžiui, kad „WhatsApp“ vartotojai galėtų siųsti pranešimus į kitas platformas, tarkim, į „Signal“). 

Žinoma, žvelgiant iš gatekeeper‘ių perspektyvos naujosios taisyklės jiems tikrai nėra palankios. Nors  jie išlaikys visas galimybes diegti inovacijas ir siūlyti naujas paslaugas, bet radikaliai sumažėja galimybių remtis nesąžiningomis praktikomis, kurios suteikia nepagrįstą pranašumą. 

Apskritai, europinės antimonopolinės teisėsaugos institucijos su tokių kompanijų kaip „Microsoft“ ir „Google“ dominavimu rinkoje kovojo jau seniai, o Skaitmeninių rinkų aktas žymi kokybiškai naują skaitmeninės erdvės reguliavimo etapą.

Prisitaikyti prie naujų taisyklių gatekeeper‘iai turi iki 2024 metų kovo (kitaip tariant, gatekeeper‘iu paskelbta kompanija turi pusę metų prisitaikyti prie naujų taisyklių), bet kai kuriuos įpareigojimus jie spės įgyvendinti dar iki šio termino. 

Pažeidus taisykles numatyta iki 10 proc. visos kompanijos pasaulinės metinės apyvartos (arba iki 20 proc. pakartotinių pažeidimų atvejais) bauda, o jei gatekeeper‘iai taisykles pažeidinės sistemingai, atlikus rinkos tyrimą gali būti nustatytos papildomos priemonės.

Kas be ko, — naujos taisyklės kelia aistras. Reguliuoti didelius pinigus nėra paprasta, bet tikrai moki ir didelė Europos Sąjungos rinka tai padaryti turi šansų. 

Grįždama prie to, nuo ko praėjau savo įrašą, tik pasakysiu — negaiškite laiko klausydami ir skaitydami politologų ir žurnalistų dažniausiai itin lėkštų personalijų „tyrimų“. Gaila, bet tie žmonės neturi gebėjimo arba sąžinės paaiškinti žmonėms dalykus, kurie išties svarbūs jų gyvenimams. Ir tada jau rinkėjai neturi galimybės rinktis tų, kurie sugeba suvokti laiko dvasios ir jos iššūkių, tad vėl ir vėl pasirenkami tie, kurie sapalioja niekus apie trijų tūkstančių metų „tradicijas“, kurias bando taikyti šiems laikams.