MENIU

Darbas Europos Parlamente
Kategorija

839

Kaip pasmaugti šalį savo rankomis

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

8 liepos, 2022

Kaip pasmaugti šalį savo rankomis

Šiandien paskutinis vaizdo įrašas prieš vasaros atostogas.  Tiesa, tai nereiškia, kad aš tik atostogausiu ir nedirbsiu. Dirbsiu kasdien,  — iki rugsėjo daug jėgų skirsiu Lietuvos vidaus politikos analizei.

Kai dirbi Briuselyje, dėmesys išsisklaido. Šiemet praktiškai visas atostogas, išskyrus savaitę Estijos pajūryje su barokine muzika, praleisiu namuose, tad turėsiu realią galimybę kasdien klausyti radijo, žiūrėti televizijos laidas ir skaityti portalus. Tad tiems, kuriems įdomi mano nuomonė, padėsiu rasti argumentų už ar prieš tą ar kitą partiją. Rinkimai nenumaldomai artėja.

Rašysiu savo bloke, dalinsiuosi socialiniuose tinkluose ir, žinoma, nuolat darysiu tiesiogines transliacijas savo Facebook‘o paskyroje.

Pastaruoju metu stebėdama Lietuvos politinius diskursus labiau domiuosi tuo politiniu lauku, kuris formuojasi apie „Respublikos“ leidinių grupę. Kadangi daug laiko skiriu ir propagandiniams Rusijos naratyvams, kartais netenku žado, kaip nuostabiai tiksliai neretai jau kitą dieną  „Respublika“ atkartoja putino propagandistų kalbas.

Kas konkrečiai tai lemia, sunku pasakyti. Gal anuos ta Rusija ir finansuoja, gal tiesiog „Respublikos“ žurnalistai ir komentatoriai tingi dirbti ar nėra pakankamai kūrybiški, tad paprasčiausiai vagia svetimas mintis ir šūkius. O gal nepilnavertiškumo kamuojamos galvos vienodai niūriai regi pasaulį, ir jokio kito problemų sprendimo kelio, išskyrus brutalią jėgą, negeba matyti.

Labiau argumentuotą nuomonę apie tai, kokios priežastys lemia minėtus sutapimus,  galima būtų  susidaryti, jeigu tekstuose nors kartkartėmis būtų pateikiami argumentai, kodėl tapomas toks juodas peizažas.

Kadangi nėra skaičių, ir neaišku, kokie faktai konkrečiai leidžia teigti, kad žmonės Lietuvoje jau masiškai nebeišgyvena, oponuoti sudėtinga. Aišku tik tai, kad neapykanta skleidžiama plačiai.  Žinant, koks dabar trapus pasaulis, tokia laikysena yra geriausia dovana bet kuriam Lietuvos priešui ir neįtikimai panašėja į situaciją, kuri klostėsi Lietuvoje 1940 metų pavasarį. Jeigu norite įsitikinti, kad nesutirštinu spalvų, dar kartą perskaitykite puikią Norberto Černiausko knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.

Vis dėlto šiandien kalbėsiu ne apie marginalus. Kalbėsiu apie tuos, kurie jau trisdešimt metų sako esantys rimta Lietuvos partija. Taigi, apie socialdemokratus.

Jau kuris laikas įdėmiai seku šios partijos lyderių pasisakymus bei partijos interneto svetainę. Ypač pastaroji, mano galva, labai neblogai rodo, kaip savo rinkėją mato ir suvokia šie Lietuvos kairieji.

Partiniai taikos balandžiai

Pirma. Lietuvos socialdemokratai yra taikos balandžių partija ir atstovauja žmonėms, kurie karo nematys, net jeigu bombos kris ant jų galvų. .

Partijos svetainėje veltui ieškosite nuorodų ar minčių apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Be abejo, kodėl ir dėl ko vyksta karas — irgi nė žodžio. Tiesa, giliau pasiraustę galite rasti filosofinį partijos lyderės Vilijos Blinkevičiūtės samprotavimą apie tai, kad privalu „dėti visas pastangas dėl Vakarų civilizacijos pergalės Ukrainoje ir susitarti dėl vieningos, Lietuvos nacionalinius interesus atitinkančios užsienio politikos principų“[1].

Apie tai, kas V. Blinkevičiūtės galva, yra Vakarų civilizacija, ką konkrečiai reiškia Vakarų civilizacijos pergalė, jau nekalbant apie tai, kaip ta Vakarų civilizacija ar jos pergalė siejasi su Lietuvos interesus atitinkančia užsienio politika, — paaiškinti nesivarginama.

Kiek esu mačiusi ir girdėjusi p. V.Blinkevičiūtės viešą ir neviešą kalbėjimą,  gana drąsiai galiu pasakyti, kad netikiu, kad ji sugebėtų rišliai papasakoti, kaip jį tą Vakarų civilizaciją suvokia ir kaip tame kontekste mato Lietuvą. Ji tiesiog niekada tokiomis temomis nekalba, jos aistra — nuolatinis baisėjimasis vyriausybė, kuri viską sugriovė. Ką konkrečiai sugriovė, neaišku, bet, na suprantate, labai viskas dabar baisu.

Nuoširdžiai netikiu (pabrėžiu, nežinau, tad remiuosi prielaida), kad p. V. Blinkevičiūtė pati rašo tuos skambius proginių šūkių tekstukus. O tie kalbų rašytojai, ganėtinai akivaizdu ir cituojamame ir daugybėje kitų tekstų, nesistengia, kad tekstai būtų logiški. Beje, tokiu būdu jie sąmoningai ar ne demonstruoja, kad negerbia savo partijos lyderės, o partijos simpatikus laiko nepajėgiais suvokti sudėtingesnių tekstų.

Jeigu vis dėlto tas nerišlias mintis dėsto pati V. Blinkevičiūtė, tai esmės nekeičia. Loginių ryšių tose kalbose nėra, ir jos demonstruoja tik minties negalią.

Konservatorių sąmokslas

Svarbiausia socdemų skleidžiama žinia — ir ji visada bus išskirtinai pažymėta tekste, — kad yra kažkoks konservatorių, pasak kito partiečio,  „sakytume, supaprastintas pasaulio vaizdas“[2], kuris laisvai sudaromas ir teatspindi konservatorių interesus.

Vėl grįžkime į loginio samprotavimo laukus, kurių normaliose šeimose ir mokyklose  vaikai išmokomi iki kokių 15 metų, bet Lietuvos socdemai neįveikia per ilgą gyvenimą.

„Susitarime nėra aiškiai sutariama dėl nacionalinių interesų“, dėsto socdemas.

Ką toliau kalbėtų mąstantis ir kompromiso ieškantis politikas?

Akivaizdu, paaiškintų, kokie tie interesai. Bet veltui ieškosite atsakymo. Netiesiogiai galima daryti tik prielaidą, kad socdemų pasaulio vaizdas yra  kažkoks sudėtingas, priešingas „supaprastintam“ konservatorių pasaulio vaizdui, ir gal net tiek sudėtingas, kad net aprašyti jo neįmanoma, tad net nebandoma.

Kompromisą ką tik minėjau dėl to, kad  čia cituojami pasažai yra paimti iš tekstuko, kurio pavadinime sakoma, kad būtina siekti kompromiso.

Ironizuodama galiu tik pasakyti, kad matyt sudėjus supaprastintą konservatorių ir sudėtingą V. Blinkevičiūtės socdemų pasaulio vaizdą gausime kažkokį plokščią darinį, kur viskas sutraukiama į nuo nepriteklių kenčiančių pensininkų ir žmonių prie staklių raudas.

Rinkėjas kvailas — viską suvalgys

Piršte peršasi antroji išvada. Lietuvos socialdemokratai yra partija, kuri tiek negerbia savo rinkėjų, kad net nesistengia su jais kalbėti, kaip su protaujančiais žmonėmis.  Tai partija, kuri padalina nosinių ir pirštu baksteli į kaltuosius, na tuos — konservatorius.

Kai negerbi savo rinkėjų ir perki juos pigiausi būdu, net vantos lapu nebandydamas pridengti minties skurdumo, bet kokie samprotavimai bus pertekliniai. Tad ir nesivargina socdemai kalbėti apie tai, o kas išties lemia užsienio politikos kryptis, kodėl ir kokiu laipsniu Lietuva yra priklausoma nuo stulbinančiu greičiu kintančio pasaulio, kurie konservatorių pasaulio vaizdai nėra tikslūs ir kodėl anų siūloma vizija netinkama.

Trečia, tai yra savęs nereflektuojanti partija, ir kaip tokia ji labai pavojinga.

Vasario 23 dieną, likus vienai dienai iki karo ir jau po to, kai putinas pasakė savo garsiąją karo kalbą, socdemų frakcijos Seime lyderis Gintautas Paluckas drąsiai dėstė, kad padėtis „po tarptautinę bendruomenę šokiravusios Vladimiro Putino kalbos ir ją lydėjusių Kremliaus sprendimų […] nepasikeitė tiek, kad būtų realus pagrindas keisti Lietuvos biudžetą, numatant daugiau lėšų krašto gynybai“[3].

Kartoju, šita mintis dėstoma 2022 metų vasario 23 dieną, po atvirų putino grasinimui Ukrainai,  po gerus keturis mėnesius nenutylančių garsiausių pasaulio saugumo analitikų perspėjimų, kad iki karo liko suskaičiuotinos valandos.

Bet koks skirtumas socdemui, jeigu jis puikiai žino, kad „Rusijos agresyvioje politikoje nieko naujo, todėl ir nuo prioritetinio siekio spręsti pirmiausiai socialinius klausimus šalies viduje nereikėtų atsitraukti“.  Pasak socdemų, apie karą konservatoriai kalba tik norėdami įbauginti visuomenę, kad eskaluojant karo temą gyventojų dėmesys atsitrauktų nuo aktualių vidaus politikos problemų.

Jeigu partija gerbtų savo rinkėjus ir save kaip racionalų politinį darinį, jos nariai sėstų ir apsvarstytų, kas išties sutrukdė jiems pastebėti  gaisrą, kuris jau mažiausiai aštuonerius metus smilko pavojingai arti Lietuvos. Vis dėlto, jeigu toks svarstymas ir vyko, visuomenė apie tai nieko nesužinojo.

Spėsiu dar kartą. Apie socdemų savo kalbų ir veiksmų nacionalinio saugumo srityje peržvalgą net karui prasidėjus nesužinojome todėl, kad tokio apmąstymo nebuvo. Dar daugiau. Jo nėra ir dabar.

Kaip šios partijos viešose kalbose nėra Ukrainos. Gal todėl, kad nemato karo Ukrainoje grėsmės Lietuvai, nes sudėtinga jų pasaulio vizija tokio karo nepastebi? O gal supranta, kad jų rinkėjas tas, kuriam tas karas, kaip sakoma, vienodai rodo?

Pigios propagandos pinklėse

Ketvirta, Lietuvos socialdemokratai yra partija nesuvokianti, kad šūkiai negali pakeisti nei kritikos, nei darbo, nei sprendimų.

Tarkime, dabar jie aktualizuoja kitą — infliacijos ir jos suvaldymo klausimą. Apie tai noriai ir daug visur, kur tik gali, — nuo apmokamų rašinėlių regioninėje spaudoje iki socialinių tinklų —  kalba pati partijos lyderė, turinti labai paprastą sprendimą: kadangi kainos auga, reikia didinti pajamas neturtingiesiems, …. taigi, dar kartą padidinti kainas.

Klausimo, o kas lemia kainų augimą,  išvengta. Tiesa, net kelis kartus per pastaruosius porą mėnesių įvairiuose tekstuose rašoma, kad kainos kyla tada, kai valdžioje konservatoriai.

Suprask, kaip nori. Tarkime, gal tai reiškia, kad kažkokiu būdu eliminavus konservatorius infliacija, jeigu ne visame pasaulyje, tai bent Lietuvoje išnyktų? O gal panaikinus konservatorius, ir tai reiškia, gąsdinimus, ir karo nebūtų? Beje, kainos Lietuvoje išskirtinai sparčiai kilo ir 2010-2012 metais prieš krizę, kai valdžioje buvo ta pati Blinkevičiūtė.  

Deja, dabartinės infliacijos pasaulyje ir ypač Europoje priežastis didžia dalimi yra karas ir globalizacijos pabaiga, kuri pasirodo užsidarančių rinkų pavidalu ir pasiūlos stygiumi. Kalbant paprastai, visi vaikosi rinkas sparčiai paliekančių prekių.

Lietuvos atveju papildomą spaudimą kainoms daro ir didžiausiu tempu Europoje augančios algos. Labai solidi  valdančiųjų parama silpnesnėms gyventojų grupėms — augančios pensijos, išmokos,  etc. irgi didina kainas.

Jeigu be atodairos toliau augs pajamos, kaip siūlo socdemai, beveik neabejotinai pateksime į vadinamąją kainų- darbo užmokesčio spiralę, kai suvaldyti procesus bus praktiškai nebeįmanoma ir labiausiai nuo to kentės neturtingiausi Lietuvos žmonės. Deja, tokia yra ekonomikos logika. 

Iki naujojo rinkimų ciklo, kuris prasidės jau kitą pavasarį, o baigsis 2024 metų rudenį, laiko vis mažiau. Norite pokyčių, — pagalvokite, ar prasminga balsuoti už tuos, kurie nesugeba rišliai argumentuoti savo pasiūlymų bei kritikos oponentams, kalba primityviais šūkiais, karui prasidėjus negirdi krentančių bombų švilpesio, o gaisrą gesinti siūlo benzinu.


[1]https://www.lsdp.lt/v-blinkeviciute-apie-susitarima-del-uzsienio-politikos-dabartiniam-tekstui-nepritariame-butina-ieskoti-kompromiso/

[2] Ten pat.

[3] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1623602/opozicija-nesupranta-valdanciuju-susirupinimo-saugumu-juk-rusijos-veiksmuose-nieko-naujo

Skaityti straipsnį

759

Rusiškos salotos Ukrainos fone

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

1 liepos, 2022

Rusiškos salotos Ukrainos fone (3)

Pasaulio ir Briuselio politines naujienas gliaudantis „Politico“ ketvirtadienį pasidalijo žinia apie į NATO susitikimą Madride susirinkusių žurnalistų nuostabą, kai pietums jiems buvo patiektos rusiškos salotos.

Na tos, sudėliotos iš šaltų bulvių ir burokėlių su kietai virtais kiaušiniais ir gausiai aplietos majonezu.

Gali pritrūkti pinigų karui

Kita vertus, aktas, matyt, buvo simbolinis. Madridas savaitės pabaigoje tikrai „valgė“ karo Rusiją, pratęsdamas pirmadienį paskelbtą Rusijos defoltą ir jos eliminavimą iš pasaulio finansų rinkų.

Sekmadienio vakarą Rusija turėjo paskutinę galimybę sumokėti 100 mln. JAV dolerių palūkanų už dalį savo įsiskolinimų kreditoriams užsienyje iš bendro apytikriai 40 mlrd. dolerių vertės užsienio skolų krepšelio.

Valstybės defoltas, paprasčiau kalbant, nemokumas atsiranda tada, kai pastaroji negeba grąžinti anksčiau pasiskolintų lėšų ar sumokėti priskaičiuotų palūkanų. Susidūrusi su nemokumu Rusija gali pritrūkti pinigų karui, nes jai tiesiog niekas neskolins.

Tiesa, vertinant iš finansų perspektyvos tokia situacija susiklostytų tik tada, kai Rusija nebegalėtų pardavinėti savo energetinių išteklių. Kol kas, kaip žinia, jos biudžetą galingu srautu pildo pinigai už rekordiškai brangias naftą ir dujas.

Paskelbė Rusijai karą

Didžioji dalis tų lėšų Rusiją pasiekia iš Europos, tos pačios Europos, kuri jau ganėtinai nedviprasmiškai paskelbė Rusijai karą. Tikėsime, kad tik šaltąjį.

Galimi mažiausiai trys situacijos vertinimai.

Pati Rusija sako, ir iš dalies ji teisi, kad tai nėra tikras defoltas. Rusija turi lėšų grąžinti skolą, kitaip sakant, iš esmės ji yra moki. Tačiau dėl taikomų sankcijų šio įsipareigojimo negali įvykdyti, nes tarpininkai atsisako vykdyti jos pavedimus, tai yra, ji yra nelikvidi.

Populiarus ir kitas, irgi iš esmės teisingas, vertinimas, kad pirmadienio defoltas nieko nepakeitė. Kur didžiausia bėda, kurią šaliai atneša nemokumas?

Tai, kad ji ateityje praranda galimybę skolintis, nes defoltas labai padidina tikimybę, kad kreditorius gali neatgauti savo pinigų, o jeigu ir atsiranda rizikos mėgėjų, tai jie užsiprašo itin didelių palūkanų. Bet tokioje padėtyje Rusija gyvena jau nuo vasario pabaigos, kai užpuolė Ukrainą.

Padidins skolos kainas

Pasaulyje tikrai rasime valstybių, kurios galėtų skolinti Rusijai ar investuoti į ją. Tačiau defoltas, dėl labai išaugusios rizikos padidins skolos kainas. Dar labiau jas didins antrinių sankcijų grėsmė. Pastaroji netgi apsikritai gali panaikinti skolinimosi galimybę.

Vertinant Rusijos ekonomikos perspektyvas nevalia pamiršti ir klausimo, ką išties reiškia rekordiškai aukštas rublio kursas dolerio ir euro atžvilgiu, kuriuo taip džiaugiasi putinas.

Grynai propagandine prasme, skamba neblogai. Tiesa, maloniai tai skamba tik labai menkai ekonominius procesus suvokiančių žmonių ausims.

Rusijos rublio kursas valiutų atžvilgiu labai aukštas todėl, kad rublių niekam nereikia. Nuo karo pradžios Rusijos importui sumenkus daugiau nei 70 proc., eksportas, priešingai, augo.

Taigi doleriai ir eurai plūste plūdo į Rusijos aruodus, tuo tarpu iš jų niekas nesėmė, nes mažai kas pirko importines prekes.

Rublio kursas pakabino ore ir dabar rublis yra nekonvertuojama valiuta, kurios vertė nustatoma ne tiek rinkoje, tiek valios sprendimais.

Perturbacijos gamybos sektoriuje

Vis dėlto įdomiausia trečioji perspektyva, kitaip sakant, bandymas suprasti, o kaip perturbacijos Rusijos finansų rinkose paveiks šalies realųjį sektorių, kitaip sakant, gamybą.

Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje dažnas naratyvas, kad pirkdami naftą ar dujas Vakarai finansuoja Rusijos karo pramonę. Kiek logiškas toks teiginys?

Pirmas tokio vertinimo absurdas labai aiškus: nafta ar dujomis galima kariauti tik naftos ir dujų kainų karus. Realiame kare reikia ginklų. O norint turėti ginklų (beje, karo metu, tie ginklai kosminiu tempu senka) pinigai gali būti tik priemonė, kurios pagalba perkama ginkluotė ir/ar įranga ginkluotei gaminti.

Neparduoda inovacijų

Paskelbus jau pirmąjį sankcijų paketą, Rusija iš esmės buvo atkirsta nuo aukštųjų technologijų, mat pagrindinės šalys, kurios jomis gali pasigirti, tų inovacijų Rusijai tiesiog neparduoda.

Tarkime, kovą JAV įvedė sankcijas 48 karinio komplekso įmonėms, tarpe jų „Rusijos malūnsparniai“, korporacija „Taktinė raketų ginkluotė“, „Techmašas“ ir kitos. Sankcijos įšaldė amerikietiškus įmonių aktyvus, ir uždraudė teikti technologijas[i].

O, pavyzdžiui, „Barnaulo mašinų gamybos įmonė“, kuri per pastaruosius trejus metus eksportavo net 1 mlrd. šovinių (tiek karinių, tiek sportinių ir skirtų medžioklei) į 30 valstybių dėl draudimų neteko didelės dalies rinkų, ir atleido penktadalį savo darbuotojų — apie 400 žmonių.

Su didelėmis bėdomis susidūrė ir „Uralo vagonų gamykla“, vienintelė tankų gamykla Rusijoje. Dalis darbuotojų buvo išsiųsti į prastovas, nes gamykla neranda kuo pakeisti uždraustas komplektuojančias detales.

Ūkis stabiliai rieda žemyn

Gegužę Rusijos karinio komplekso sistemos įmonės pranešė apie tai, kad masiškai stinga dyzelinių variklių, nėra malūnsparnių ir lėktuvų variklių, elektronikos, importinių detalių tankams ir panašiai.

Rusijos aviacijai jau stinga detalių savo lėktuvams – ir ne vien kariniams. Palaipsniui panašios problemos plėsis ir į tokias reikšmingas sritis kaip sveikatos apsauga, moksliniai tyrimai ir taip toliau.

Beje, sankcijos jau paveikė net ir popieriaus gamybą. Paaiškėjo, kad nors medienos Rusijoje ir netrūksta, tačiau popieriaus gamyboje reikalingi kažkokie ypatingi chemikalai, kuriuos gamina Suomija. O ji parduoti atsisako.

Rusijos technologinio atsilikimo trajektorija buvo nubrėžta iškart prasidėjus karui, ir tos šalies ūkis stabiliai rieda žemyn.

Prieš 30 metų atliktas įslaptintas tyrimas skelbė, kad iš 35 mokslinės techninės pažangos krypčių Rusija nuo JAV neatsilieka  tik 4-iose. Buvo minima branduolinė ginkluotė, cheminis ginklas, raketos.

Nublokšta tris dešimtmečius atgal

Sovietų laikais trūkstamas technologijas buvo įprasta vogti, tačiau žlugus Sovietų sąjungai nutarta jas pirkti.

Ilgą laiką tai veikė, tačiau dabar tokių galimybių nebeliko. Ekspertai teigia, kad visa moderniausia aukštosiomis technologijomis paremta pramonė tiesiog bus nublokšta tris dešimtmečius atgal.

Stokholme veikianti ekspertų grupė paskaičiavo, kad  nuo 2016 iki 2021 metų Rusija buvo antras po JAV ginkluotės eksportuotojas. Jai teko 19 proc. visų pasaulinių ginkluotės pardavimų. Šis srautas praktiškai sustojo.

Kitas Rusijos ekonomiką pakertantis dalykas tas, kad rekordiškai padidėjus energetinių išteklių kainoms jų dalis valstybės biudžeto pajamose auga eksponentiškai.

Jei prieš metus ji sudarė apie 30 proc., tai šių metų gegužę viršijo 60 proc. biudžeto įplaukų. Iš pirmo žvilgsnio toks dalykas neatrodo pavojingas, tačiau negalima pamiršti, kad energetinių išteklių kainos  yra išskirtinai nestabilios.

O tai savo ruožtu reiškia, kad jau dabar didelės infliacijos pakirsta Rusijos gyventojų perkamoji galia, kurią bandoma kompensuoti šiek tiek didinamomis išmokomis, yra labai nestabilus procesas.

Supergalios iliuzijos

Kad ir kaip vertintum, pirmadienio defoltas Rusijai, net nepriklausomai nuo karo Ukrainoje baigties, turės ilgalaikių pasekmių ir tikrai ne vien kariniam kompleksui.

Defoltas tapo tik dar vienu įrodymu, kad Rusijos režimas yra pasiryžęs aukoti bet kokius ilgalaikius savo valstybės interesus vardan supergalios iliuzijų.

Net šiemet, kai įplaukos už dujas ir naftą rekordinės, Rusijai prognozuojamas 1,5 proc. biudžeto deficitas, kuris kitais metais dėl to, kad sankcijos tik plėsis ir gilės, bus milžiniškas.

Itin neigiamai ekonomikos perspektyvas paveiks ir tai, kad  vis daugiau šalies įmonių bus priverstos mažinti gamybos apimtis, kas atves prie sovietinio tipo paslėpto nedarbo — žmogus lyg ir turi darbo vietą, bet realiai darbo, kuris kurtų vertę, neturi.

Įsisuka nuosmukio ratas

Rusijos gyventojams skaudžiausia turėtų būti tai, kad jų valstybė turėjusi tikrai neblogą potencialą būti nors ir ne pasauline, bet stipria regionine galia, pavergta įsivaizdavimo esanti supergalia, viską pastatė ant kortos ir dabar žiūri, kaip įsisuka nuosmukio ratas.

Dar visai neseniai apklausos Vokietijoje rodė, kad tos šalies verslas vertina Rusiją kaip plėtrai itin patrauklią valstybę — pigūs gamtiniai ištekliai, geografinis artumas, daug kvalifikuotos ir nekvalifikuotos nebrangios darbo jėgos.

Dėl visų šių aspektų Rusija buvo vertinama net geriau už Kiniją.

Tarkime, 2016-aisiais veiklą pradėjusi ir dėl invazijos į Ukrainą iš Rusijos pasitraukusi Renault grupė pernai Rusijoje uždirbo apie 12 proc. grynojo pelno.

Vokietijos automobilių gamintojas BMW dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje sumažino šių metų pelno prognozes maždaug 10 procentų.

Nebūčiau optimistė

Lietuvoje dažnai svarstoma, kiek tikėtina, kad sankcijos pakeis Rusijos žmonių nuostatas. Nebūčiau optimistė.

Kasdien vis labiau užsukamas represijų ratas, kai į valstybės priešų sąrašą žmogus gali patekti už plakatą su užrašu „Už taiką“ arba už pažintį su užsienio šalies piliečiu, verčia nekalbėti net namuose.

Labai drąsi dabar pamokslauti Dalia Grybauskaitė, kaip ir dabartinis prezidentas, anksčiau yra viešai aiškinę, kad jų namuose nebuvo kalbama apie tremtis ar Holokaustą. Jie netgi ciniškai dėstė, kad tada esą visi tylėjo. Nežinau, gal tiesiog jie nori pamiršti, kad buvo tarp konformistų? 

Tylėjo tikrai ne visi. Kaip sesuo, kurios brolį dėl viešai deklaruoto laisvės siekio, sovietai ne kartą kankino psichiatrinėje ligoninėje, paliudysiu, kad drąsių buvo.

Bet jų buvo mažai. Ir tikrai drąsieji buvo ne tie, kurie dabar kaltina rusus, kad anie tyli, ir tyčiojasi iš tautos, kurios nemaža dalis tikrai kenčia dar ir dėl to, kad jiems gėda už savo valstybę.

Kita vertus, didžioji dalis Rusijos gyventojų gyvena tikrame skurde. Tai ypač akivaizdu nuošalesniuose regionuose. Kai gyveni skurde, dar vienas laiptelis žemyn iš esmės menkai ką keičia.

Smurto akivaizdoje dauguma žmonių renkasi išgyvenimą. Optimizmą žadina tik tai, kad kaip Lietuva atsibudo per kelis 1988 metų mėnesius, taip ir Rusija gali pakilti. Belieka tikėtis.


[i] https://www.sibreal.org/a/rossiyskaya-oboronka-v-usloviyah-sanktsiy/31915547.html

Skaityti straipsnį

976

Kovojant su žaliuoju smegenų plovimu

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

17 birželio, 2022

Kovojant su žaliuoju smegenų plovimu

Po dramatiško praėjusios savaitės balsavimo dėl itin svarbių klimato politikos iniciatyvų, kurias Europos Parlamentas atmetė, ši savaitė buvo ne mažiau svarbi.

Antradienį Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos bei Aplinkos apsaugos komitetai balsavo dėl Europos Komisijos pasiūlymo į vadinamąją europinę taksonomiją įtraukti gamtines dujas ir atominę energetiką, kitaip tariant, balsavo dėl to, ar šias energetikos rūšis Europos Sąjungoje reikėtų laikyti žaliosiomis.

Nedidele balsų persvara Komisijos pasiūlymas buvo atmestas. Esu Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto narė, tad balsavime dalyvavau ir aš. 

Politinė frakcija, kuriai priklausau, savo nariams leido balsuoti laisvai — tokią nuostatą rėmė labai stiprus dalies grupės narių, visų pirma iš Vokietijos ir Prancūzijos, palaikymas Europos Komisijos siūlymui dujas ir atominę energetiką paskelbti tvariomis ir žaliomis.

Mano nuomonė buvo priešinga, ir aš balsavau už tai, kad nebūtų pritarta Komisijos siūlymui.

Taisyklių spąstuose

Norint geriau suprasti, kas įvyko ir ko tikėtis, pradėkime nuo termino. Kalbant paprastai, taksonomija — tai tam tikrų kriterijų ir taisyklių sąvadas, apibrėžiantis, kurias energetikos rūšis galima laikyti žaliomis ir tvariomis. Nuo to, ar tam tikras energetikos rūšis europiniu lygiu bus nutarta laikyti žaliomis ir tvariomis, priklauso ir tai, ar investicijos į šias energetikos rūšis visoje Sąjungoje bus pageidaujamos, taigi ir skatinamos bei remiamos.

Gamtinių dujų ir atominės energetikos įtraukimas į europinę taksonomiją iš esmės turėtų reikšti, jog kriterijai tokioms energetinėms veikloms atitinka ES klimato ir aplinkosaugos tikslus ir gali paspartinti perėjimą nuo iškastinio kuro prie klimatui neutralios ekonomikos iki 2050 metų.

Tai nėra tik politinė deklaracija — nuo šių energetikos rūšių įtraukimo į europinę taksonomiją priklauso ir tai, kaip valstybės narės turėtų išleisti joms skirtas lėšas pagal vadinamąją Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę.

Taigi nereikia nė sakyti, jog nuo to, ar dujinė ir atominė energetika ES bus laikomos žaliomis energetikos rūšimis, smarkiai priklausys ir jų ateitis visoje Sąjungoje. Tai ypač aktualu dabar, kai planuojama atsisakyti rusiško iškastinio kuro importo ir Europą ištikus neregėto masto energijos kainų krizei.

Gamtinių dujų ir atominės energetikos laikymas arba nelaikymas žaliomis neabejotinai yra politiškai jautriausias europinės taksonomijos klausimas, juolab kad jis jau spėjo suskaldyti visą Europą, o jo sprendimas buvo ne kartą atidėtas dėl intensyvių ginčų bei aktyvaus lobizmo. Ne išimtis — ir šios savaitės balsavimas, dėl kurio irgi kilo nemažai aistrų.

Politika versus mokslas

Politikai, energetikos ekspertai, klimato aktyvistai ir net finansinės institucijos jau ilgai ginčijasi, ar iš gamtinių dujų ir atominėse elektrinėse pagamintą energiją galima laikyti žalia ir ją atitinkamai skatinti, o atsakymas į šį klausimą, visų pirma priklauso nuo to, kokia pozicija — politinė ar mokslinė — priimama vertinant.

Kriterijai gamtinių dujų ir atominės energetikos paskelbimui žaliomis gali būti stipriai politizuoti. Tarkime, tam tikros dujine ar branduoline energetika besiremiančios valstybės narės nori ir gali toliau jomis remtis, vadinasi, yra stipriai suinteresuotos šių energetikos rūšių paskelbimu žaliomis bei jų įtraukimu į europinę taksonomiją, pagal kurią investicijos į jas taptų prioritetinėmis.

Vis dėlto nei dujinė, nei atominė energetika savaime nepasidaro žaliosios, net jei kai kurios šalys to labai nori ir gali jas vystyti.

Tai ypač taikytina branduoline energetika stipriai besiremiančiai Prancūzijai, prie kurios taip pat šliejasi Višegrado grupės šalys ir keletas kitų ES valstybių narių. O štai Vokietija kaip tik pasisako prieš branduolinę energetiką, tačiau negali gyventi be gamtinių dujų, ir tai verčia ją nuolaidžiauti, visų pirma, Prancūzijai dėl branduolinės energetikos įtraukimo į taksonomiją. Čia svarbu pažymėti, kad būtent Vokietija ir Prancūzija yra didžiausios ir įtakingiausios ES narės.

Argumentuodama pasiūlymą dujų ir atominę energetiką visgi paskelbti žaliomis ir įtraukti jas į europinę taksonomiją Europos Komisija taip pat rėmėsi politiniais, o ne moksliniais vertinimais — galbūt todėl, jog atstovavo būtent didžiųjų valstybių narių ir jose veikiančių lobistų smarkiai politizuotoms pozicijoms, dėl ko susilaukė nemažai kritikos už mokslinių argumentų ignoravimą.

O mokslas šiuo atveju atstovauja aiškiai ir nedviprasmiškai pozicijai — nei dujinė, nei atominė energetika nėra nei žalios, nei tvarios. Tokią poziciją savo ataskaitoje suformulavo Europos Komisijos ekspertų grupė įsteigta pagal taksonomijos reglamentą ir žinoma kaip Tvaraus finansavimo platforma.

Mokslas prieš „žalias“ dujas ir „žalius“ atomus

Ši ekspertų grupė aiškiai konstatavo, kad pačios Komisijos pasiūlyti kriterijai žaliajai energetikai paprasčiausiai nėra pagrįsti mokslu ir neatitinka pagrindinio taksonomijos reikalavimo, kad sprendimai būtų grįsti įrodymais, o ne intencijomis ar pažadais.

Žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, net ir efektyviausia dujinė energetika niekaip neatitinka žalumo kriterijų[i].

Pirma, gamtinių dujų paskelbimas žaliomis gali pakenkti ES klimato neutralumo tikslui iki 2050 metų.  

Be to, Komisijos siūlymu atominė energetika galėjo būti paskelbta žalia tik išsprendus galutinio radioaktyviųjų atliekų saugojimo problemą, tačiau per septynis branduolinės energetikos eksploatavimo dešimtmečius iki šiol nė vienai šaliai jos išspręsti nepavyko.

Dėl šios ir dėl daugybės kitų priežasčių pačios Komisijos Techninė ekspertų grupė pasirašė peticiją[ii], kurioje teigiama, kad pasiūlymas branduolinę energetiką įtraukti į taksonomiją yra stipriai politizuotas ir nesiremia moksliniais kriterijais.

Peticijoje, be kita ko, akcentuojama, kad Prancūzija, vadovavusi dešimties Sąjungos valstybių narių koalicijai, užsiiminėjo „lobizmu už uždarų durų“, siekiant į taksonomiją įtraukti atominę energetiką ir gamtines dujas.

Peticijoje akcentuojamas finansinis branduolinės energetikos projektų netvarumas ir teigiama, kad Prancūzijos ir Suomijos projektai patyrė „daug inžinerinių sunkumų ir finansinių suvaržymų, dėl kurių buvo gerokai vėluojama, pasibaigus įvairių gamybos pradžios datų terminams ir patrigubėjus statinio kainai.“

Tai, kad Komisija pasiūlė įtraukti dujinę ir branduolinę energetiką į europinę taksonomiją, neatsižvelgdama į savo pačios suburtų ekspertų išvadas, skamba, švelniai tariant, keistai.

Valstybės narės nesutaria

Kritiką dėl dujų ir atominės energetikos įtraukimo į europinę taksonomiją Europos Komisijai adresuotame laiške yra išdėsčiusios Austrija, Danija, Švedija ir Nyderlandai. Šios šalys pareiškė[iii], kad pasiūlymui trūksta mokslinių įrodymų ir paprašė jį persvarstyti.

Panašų kreipimąsi, tik dar anksčiau, Komisijai taip pat yra adresavę[iv] Austrija ir Danija kartu su Ispanija ir Liuksemburgu, pabrėždamos, jog pasiūlymui įtraukti dujinę ir branduolinę energetiką į europinę taksonomiją trūksta mokslinio pagrįstumo, taigi jis kenkia Sąjungos, kaip kovos su klimato kaita lyderės, reputacijai.

Austrija su Liuksemburgu pasiūlymą branduolinę ir dujinę energetiką įtraukti į europinę taksonomiją pavadino tiesiog žaliuoju smegenų plovimu (greenwashing) ir net pagrasino dėl to kreiptis į teismą[v].

Lobistų spaudimas

Branduolinės ir dujinės energetikos įtraukimo į europinę taksonomiją epopėjoje yra ir daugiau keistų detalių.

Tarkime, Komisija taksonomijos dokumento projektą suinteresuotoms šalims atsiuntė Naujųjų išvakarėse gerokai po darbo valandų pabaigos. Ji davė neįprastai mažai laiko pateikti pastabas, ir, tik kilus triukšmui[vi], terminą pratęsė.

Nors Europos Parlamento Ekonomikos ir aplinkos apsaugos komitetų pirmininkai dėl to raštu kreipėsi į Komisiją[vii], be kita ko, reikalaudami atviros viešos konsultacijos ir naujo poveikio aplinkai vertinimo, tada su visuomene projekto buvo nutarta nederinti, argumentuojant tuo, kad konsultacijų neva ir taip jau būta pakankamai.

Ne paslaptis, jog diskusijos dėl taksonomijos patyrė nemažą lobistinį spaudimą iš daugelio dujų bendrovių ir pramonės asociacijų, vieno tyrimo bendraautorių žodžiais tariant, atspindėjusį „sistemingas pastangas“ silpninti ES žaliąjį kursą.

Ir tokių lobistinę įtaką sprendimams dėl taksonomijos analizuojančių tyrimų pastaruoju metu buvo išleista ne vienas ir ne du. Karo Ukrainoje ir planų atsisakyti rusiško iškastinio kuro kontekste ypatinga įdomi ir iškalbinga yra aplinkosauginės organizacijos „Greenpeace France“ neseniai paskelbta studija[viii] apie Rusijos energetikos įmonių „Gazprom“, „Lukoil“ ir „Rosatom“ lobistų veiklą, siekiant, kad gamtinės dujos ir atominė energetika būtų įtraukta į europinę taksonomiją.

Šis tyrimas taip pat atskleidė, kad Rusija būtų viena pagrindinių tokio sprendimo naudos gavėjų – tiesa, atmetus potencialius ES planus mažinti rusiškų dujų importą.

Dėl gamtinių dujų pajėgumų didinimo pagal taksonomiją, anot „Greenpeace France“ studijos, Rusija galėtų uždirbti papildomus 4 mlrd. eurų kasmet, kas iki 2030 metų sudarytų apie 32 mlrd. eurų, o branduolinės energetikos įtraukimas į taksonomiją leistų valstybinei kompanijai „Rosatom“, turinčiai tvirtus komercinius ryšius su Europos atomo pramone, gauti maždaug 500 mlrd. eurų investicijų į naujus branduolinius pajėgumus Europos Sąjungoje.

Kalbant apie potencialias energetines sankcijas Rusijai, verta pastebėti, kad net ir atsisakius rusiškų dujų ir padidinus jų importą iš kitur, ypač suskystintų gamtinių dujų pavidalu, nei Europa, nei joks kitas kontinentas nebūtų apsaugotas nuo panašių kainų krizių, kokią patiriame dabar, nes dujos yra ypatingai jautrios kainų svyravimams dėl politinių sukrėtimų ir globalinių kataklizmų. Taigi ekonominiai argumentai ir šiuo atveju tikrai yra ne dujų naudai.

Konkurencingiausi atsinaujinantys ištekliai

Tarptautinė energetikos agentūra dar pernai yra paskelbusi ataskaitą „Net Zero by 2050: a Roadmap for the Energy Sector“, kurios duomenys rodo, kad įvertinus visas elektrinių statybos, priežiūros ir gamybos sąnaudas, atsinaujinantys energijos ištekliai jau dabar yra konkurencingiausia energetikos rūšis. Šis konkurencinis pranašumas, palyginti su analogais, naudojančiais iškastinį kurą, ateinančiais dešimtmečiais tik didės.

Taigi su tomis pačiomis investicijomis į energetinį efektyvumą ir atsinaujinančių išteklių energetiką vadinamuosius dekarbonizacijos tikslus būtų galima pasiekti anksčiau ir ekonomiškiau, nedarant jokios žalos arba bent jau darant minimalią žalą aplinkai, negu investuojant į dujas ir branduolinę energiją.

Europos aplinkos agentūros parengtas Europos Sąjungos energetikos ateities scenarijus demonstruoja, kad perėjimas nuo anglies prie plataus masto atsinaujinančios energetikos yra ne tik techniškai įmanomas, bet ir vienintelis būdas pagal Paryžiaus klimato susitarimą pabandyti iki 2050 metų apriboti pasaulinės temperatūros kilimą iki 1,5, laipsnio lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu.

Finansų institucijos nepalaiko

Dar vienas iškalbingas faktas, demonstruojantis, jog siūlydama dujinę ir atominę energetiką žaliomis, Komisija priėmė iš esmės politizuotą sprendimą, yra tai, jog į šias energetikos rūšis investuoti nėra linkę finansinės institucijos, įskaitant Europos investicijų banką, kuris save pristato kaip didžiausią daugiašalę finansų instituciją pasaulyje ir vieną didžiausių žaliųjų projektų finansuotojų.

Taip pat ypatingai svarbu paminėti tarptautines finansų institucijas, valdančias apie 40 proc. pasaulio turto ir įsipareigojusias iki amžiaus vidurio siekti klimato neutralumo per pernai sukurtą „Glasgow Financial Alliance for Net Zero“ platformą.

Tarkime, tokį įsipareigojimą patvirtinęs Jungtinių Tautų suburtas klimatui neutralaus turto valdytojų aljansas (UN-Convened Net-Zero Asset Owner Alliance), į kurį įeina stambiausios pasaulio finansų institucijos, yra pareiškęs[ix], kad pasiūlymas gamtinės dujas paskelbti žaliomis „nėra suderinamas su dideliu ES taksonomijos sistemos užmoju“, o branduolinės energetikos įtraukimas į taksonomiją turėtų būti vykdomas tik taikant itin griežtus kriterijus.

Panašios pozicijos[x] dėl gamtinių dujų laikosi ir maždaug 50  trln. eurų vertės turtą valdantis europinis tvarių investicijų aljansas (Institutional Investors Group on Climate Change), kurio nariais yra ir tokios Lietuvoje veikiančios finansinės institucijos, kaip SEB ir Swedbank.

Pasiūlymą dujinę bei branduolinę energetiką įtraukti į taksonomiją taip pat sukritikavo[xi] dar viena prie Jungtinių tautų įkurta institucija — tarptautinis investuotojų tinklas UNPRI (United Nations Principles for Responsible Investment), kurį sudaro virš 4 tūkst. investuotojų, pensijų fondų, draudimo bendrovių ir paslaugų tiekėjų, pareiškęs, jog tai „užkrautų papildomą naštą investuotojams, kurie turėtų atidžiai peržiūrėti informaciją, kad užtikrintų, jog jų investicijos […] atitinka moksliškai pagrįstus kriterijus.“

Trumpai tariant, finansinių institucijų įsitikinimu, Komisijos siūloma taksonomija, į ją įtraukiant dujų ir branduolinę energetiką, neleistų investuotojams jos naudoti, kaip patikimo įrankio (gold standart), leidžiančio nukreipti investicijas į tikrai žalius bei tvarius projektus ir išvengti žaliojo smegenų plovimo.

Pabrėžiama ir tai, kad dujų ir atominės energetikos įtraukimas į taksonomiją galėtų pakenkti Europos investicijų banko įsipareigojimui nustoti investuoti į gamtines dujas, o taip pat palengvintų sprendimus dėl valstybės pagalbos ir reguliavimo, kuriuo remiamos nacionalinės investicijos į energetiką, kas savo ruožtu atsilieptų tiek europiniams prioritetams, tiek ir jų finansavimui.

Pavojingas precedentas

Taigi, įtraukus dujų ir atominę energetiką į europinę taksonomiją, būtų sukurtas labai pavojingas žaliojo smegenų plovimo precedentas, kadangi iš tiesų buvo žadėta, jog taksonomija bus ta priemonė, kuri investuotojams padės atpažinti ekologiškas ir tvarias energetines veiklas, skatinančias perėjimą prie klimatui neutralios ekonomikos ir leidžiančias nukreipti finansavimą į visuomenei išties naudingus projektus.

Vis dėlto, jeigu į taksonomiją bus įtrauktos dujos ir branduolinė energetika, investuotojai negalės pasikliauti, kaip buvo deklaruota, bendra, patikima ir mokslu grįsta tvarios ekonominės veiklos klasifikacija, kuri šiuo atveju paneigtų pati save ir savo indėlį į ES žaliąjį kursą.


[i] https://euobserver.com/green-economy/153911

[ii] https://www.petitions.net/the_argument_against_nuclear_power_as_sustainable_for_finance?uv=40340900

[iii] https://www.bloomberg.com/news/articles/2022-02-01/four-eu-nations-make-last-ditch-bid-to-stop-green-label-for-gas

[iv] https://twitter.com/UeEspana/status/1484244304348467205

[v] https://www.euractiv.com/section/politics/short_news/austria-luxembourg-to-take-green-label-for-nuclear-and-gas-to-eu-courts/

[vi] https://www.euronews.com/my-europe/2022/01/25/how-a-technical-rulebook-unleashed-a-political-storm-over-eu-green-energy

[vii] https://twitter.com/KiraTaylor15/status/1483740158373634054

[viii] https://www.greenpeace.org/eu-unit/issues/climate-energy/46227/russian-doll-gas-nuclear-lobbying-taxonomy-eu/

[ix] https://www.bqprime.com/business/net-zero-alliance-plans-to-reject-gas-nuclear-as-green-assets

[x] https://www.euractiv.com/section/energy-environment/news/investors-worth-e50-trillion-call-on-eu-to-exclude-gas-from-green-finance-taxonomy/

[xi] https://www.ipe.com/news/commission-taxonomy-decision-lamented-as-political-creating-confusion/10057852.article

Skaityti straipsnį

345

Žalioji pertvarka stringa politikų kovose

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

10 birželio, 2022

Žalioji pertvarka stringa politikų kovose

340 Europos Parlamento nariams balsavus prieš, o 265 — už (dar 34 nariai susilaikė), Europos Sąjungos asamblėja šią savaitę 75 balsų persvara atmetė kelis teisės aktus, kurie turėjo pradėti praktinį ES žaliosios pertvarkos plano kelią į kiekvieno mūsų namus.

Tai dar kartą pademonstravo, kaip sudėtinga suderinti įvairiausių socialinių sluoksnių, verslo ir visuomenės, skirtingų valstybių interesus ir rasti kompromisinį sprendimą net tada, kai dauguma aiškiai suvokia, kokios didelės grėsmes akivaizdoje yra atsidūręs pasaulis ir Europa.

Po baubimo, neplanuotų kalbų ir elegantiškai aršių replikų birželio 8 dieną Europos parlamentas nesutiko su pateiktu dokumentu ir pasiuntė jį naujam svarstymui. Ambicingi ES kovos su klimato kaita planai kol kas nukelti neapibrėžtam vėlesniam laikui.

Ateityje dar laukia daug labai aistringų ginčų, ir nelabai aišku, kokie galiausiai bus galutinai sprendimai, — gal gerokai radikalesni, o gal, priešingai, palankesni tiems, kurie norėtų lėtinti pertvarkos tempą.

Kalbant labai bendrai, anksčiau Europos klimato teisės aktu, kuris yra Europos žaliojo kurso dalis, ES sau nusistatė privalomą tikslą — iki 2050 metų užtikrinti poveikio klimatui neutralumą. Tam reikia, kad dabartinis išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis per ateinančius dešimtmečius gerokai sumažėtų.

Žengdama tarpinį žingsnį siekiant užtikrinti poveikio klimatui neutralumą, Sąjunga įsipareigojo iki 2030 metų išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti bent 55 %.

Atmesti dokumentai ir buvo skirti teisiškai įforminti bei suderinti dabartinius teisės aktus su minėtais užmojais. Į priemonių rinkinį taip pat bandyta įtraukta keletą naujų iniciatyvų. Visa tai įstrigo, ir tikėtina, ne vienai savaitei.

Kairieji laimėjo kraštutinės dešinės balsais

Parlamento salėje nugalėjo iš pirmo žvilgsnio keistokas socialistų, žaliųjų ir kraštutinės dešinės aljansas.

Socialistams ir žaliesiems atrodė, kad prisiimami įsipareigojimai pernelyg kuklūs ir Europa turėtų būti gerokai ambicingesnė.

Kraštutinė dešinė laikosi nuostatos, kad klimato kaitos klausimas pernelyg išpūstas, ir tokie dalykai apskritai neturėtų būti rimtai svarstomi. Tad jie irgi balsavo prieš.

Susijungusios radikaliai priešingos pozicijos šį kartą įveikė nuosaikesnius siūlymus.

Didžiausios audros kilo dėl to, kada ir kaip turėtų būti atsisakoma nemokamų apyvartinės taršos leidimų. Būtent atmestas pasiūlymas dėl pokyčių šioje srityje ir nulėmė nuosaikesnių centristinių proverslinininkiškų parlamento jėgų pralaimėjimą.

Apie ką konkrečiai kalbama? Iki šiol strateginiams sektoriams — geležies, plieno, cemento, elektros gamybos, aliuminio, trąšų ir kai kurių chemijos produktų gamybai yra suteikiami nemokami taršos leidimai. Tokiu būdu buvo siekiama palengvinti šių pramonės sektorių konkurenciją su taršesniais būdais gaminama trečiųjų šalių produkcija.

Jei būtų priimtas sprendimas panaikinti nemokamus taršos leidimus, didžiosios įmonės taršos mokesčiams išleistų gerokai daugiau, naujų išlaidų neišvengtų ir smulkesnės bendrovės.

Tarkime, Lietuvoje šiemet nemokamus taršos leidimus gavo 64 įmonės, tad panaikinus tokius leidimus, jų sąnaudos neišvengiamai padidėtų.

Akivaizdu, kad atsisakius nemokamų apyvartinės taršos leidimų anksčiau tokius leidimus gaudavusių įmonių produkciją brangtų. Dabartiniame pandemijos ir karo Ukrainoje nulemtame kainų kilimo fone tai būtų dar vienas infliacijos šaltinis.

Klimato kaita versus darbo vietos

Didžiausias įtampos židinys formuojasi ieškant atsakymo į klausimą, kas šiuo metu pavojingiau — klimato kaitos keliami iššūkiai ar pernelyg didelė pokyčių kaina Europos gyventojams.

Kairesni politikai mano, kad svarbiau radikaliai stabdyti klimato kaitos padarinius, o gyventojus ir verslą remti papildomų finansų pagalba. 

Centro dešinė, kuriai priklauso ir mano partija, bei liberalai akcentuoja gamybos ir savo šalies pramonės išgyvenimą, pabrėždami, kad būtina rasti pamatuotus sprendimus ir nuogiems nepulti į ugnį. 

Atsakyti į klausimą, kuri pusė teisesnė, nėra lengva. Jeigu nugali radikalesnės pertvarkos šalininkai, tai padidėjusi našta verslui gali ne tik gerokai išauginti kainas, bet tiesiog eliminuoti atskiras gamybos šakas, taigi ir darbo vietas.

Tokiomis sąlygomis papildomomis išmokomis gelbėjant tuos, kurie nukentės labiausiai, kainos augtų dar daugiau.

Kita vertus, jeigu nebus imtasi jokių priemonių, tai jau dabar radikalius pokyčius patirianti aplinka gali kelti pavojų milijardams Žemės gyventojų, kurie neteks namų, pragyvenimo šaltinio ar net gyvybės.  

Perėjimą būtina palengvinti

ES institucijos ir gyventojai, be abejo, galvoja, kaip bent kiek palengvinti sąlygas verslui ir išlaikyti gamintojų konkurencingumą Sąjungos rinkoje. Tuo tikslu, tarkime, turėjo būti balsuojama ir už paramos verslui priemonę — Pasienio anglies dioksido mechanizmą, kuris būtų taikomas visoms šalims, kurios nėra Sąjungos narės.

Siūloma, kad importuojama trečiųjų šalių produkcija, kuri pagaminta pigesniais, bet taršesniais metodais, būtų apmokestinama papildomai.

Pagal siūlomą tvarką, importuotojai iš trečiųjų šalių turėtų pateikti informaciją apie gaunamas prekes: jas gaminant išmesto CO2 kiekį, užsienyje sumokėtų mokesčių dydį, taršos sertifikatus. Šių kaina pagal specialią formulę būtų suvienodinta su europietiškais reikalavimais, o nemokamai dalijamiems apyvartinės taršos leidimams su laiku traukiantis iš ES gamybos, keistųsi ir mokestis importuotojams iš trečiųjų šalių.

Europos Parlamentas anksčiau yra pasisakęs už tai, kad Pasienio anglies dioksido mechanizmas pilnai pradėtų veikti 2030 metais, kai baigtųsi nemokamų apyvartinės taršos leidimų praktika.

Gyventojų naštai palengvinti planuojama sukurti Socialinį klimato fondą, kurio tikslas padėti gyventojams siekti klimato apsaugos tikslų bent iš dalies kompensuojant jų patiriamus nuostolius. Apie ketvirtadalį fondo lėšų turėtų sudaryti pajamos iš Pasienio korekcinio anglies mechanizmo.

Ar tikrai vėliau yra geriau

Rimtas įtampa kelia ir skirtingų frakcijų skirtingos nuostatos dėl tokio mokesčio įsigaliojimo termino.

Aptariamus teisės aktus svarsčiusio Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas balsavo, kad tokie pokyčiai įsigaliotų jau nuo kitų metų su pereinamuoju 2 metų laikotarpiu.

Kairesnės politinės jėgos ir šiuo atveju siekia trumpesnio pereinamojo laikotarpio, taip pabrėždamos klimato kaitos tikslus. Dešinesnės frakcijos, tarp jų ir mano politinė grupė, pasisako už ilgesnį laikotarpį — tai suteiktų daugiau manevro laisvės verslui, kurį paliestų naujieji reikalavimai, tačiau tuo pat metu keltų tolesnį pavojų aplinkai.

Kadangi įvairių rūšių transportas generuoja apie ketvirtadalį CO2 taršos, ginčijamasi ir dėl to, kokia apimtimi keisti reikalavimus, kokiu laipsniu ir kokiu tempu juos griežtinti.

Gyventojams, tikėtina, aktualiausiais yra siūlymas uždrausti nuo 2035 metų Europos Sąjungoje prekiauti automobiliais su vidaus degimo varikliais. Šis siūlymas labai nepatinka šalims, kurios turi stiprią automobilių pramonę, visų pirma Vokietijai ir Prancūzijai. Jų nariai labai aršiai siekia, kad toks draudimas netaptų šimtaprocentiniu.

Parlamentas turėtų balsuoti ir dėl šešių su atmosferos tarša susijusių teisės aktų. Du iš jų susiję su aviacijos taršos leidimų naikinimu nuo 2027 metų, o vienas — su Žemės ir miškų pritaikymu natūraliai saugoti CO2.  

Kol kas palaikymo sulaukė tik du projektai, susiję su pokyčiais aviacijoje. 479 balsais už, 130 — prieš, ir dar 32 europarlamentarams susilaikius, pritarta ES aviacijos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos peržiūrai. Dar didesniu skirtumu pritarta naujai Tarptautinės aviacijos išmetamo anglies dioksido kiekio kompensavimo ir mažinimo sistemai.

Tai, kas paminėta, toli gražu neišsemia visų nesutarimų sąrašo.

Perėjimas bus brangus

Ginčijamasi, tarkime, dėl siekio, kad visos Europos šalys įsipareigotų sumažinti bendrą savo anglies dioksido taršą tose srityse, kurių neapima dabar taikoma apyvartinės taršos leidimų sistema. Manoma, kad tokia tarša sudaro apie 60 proc. visų išmetimų. Daugiausiai anglies dioksido išmeta transporto, statybų, žemės ūkio ir atliekų tvarkymo sektoriai.

Šioje srityje skirtingų šalių interesai irgi labai skiriasi. Tarkime, pagal prieš ketverius metus priimtą dabar galiojantį reglamentą, Lietuvai reikėjo 2030 metais CO2 taršą dabar nereguliuojamose srityse sumažinti 9 proc. lyginant su 2005 m. lygiu, o priėmus atnaujintą reglamentą, tikslas padidėtų iki 21 proc. Šalims narėms paliekama teisė rasti joms geriausiai tinkančius sprendimus.

Matyt, jau aišku, kad kova su klimato kaita tikrai nebus nemokama, ir net nebus pigi. Ji tikrai mums visiems kainuos, ir kainuos nemažai. Kils kainos, keisis užimtumo pavidalas — dalis darbuotojų neteks darbo, kitiems teks keisti savo profesiją. Pokyčių priešininkai lakstys ir šauks, kas viską padarė jų politiniai oponentai, bet nesugebės suformuluoti nė vieno rimtesnio pasiūlymo.

Politika tuo ir įdomi, kad sunkiai nuspėjama. Ir ji pavojinga, nes jeigu ja nesidomėsi, nejausi asmeninės atsakomybės, politika gali ateiti į namus naktį kaukiančiomis sirenomis ir artilerijos salvėmis. 

Politika — pasirinkimas tarp blogo ir blogiausio

Anapus šios savaitės audrų plenarinių posėdžių salėje aiškiai matėsi du dalykai — mūsų visų gyvenimus valdo politika, kur be sustojo bandoma rasti kompromisą tarp blogo ir blogiausio pasirinkimo.

Karo, nežabotos infliacijos, klimato kaitos akivaizdoje galiausiai net tie, kurie išdidžiai atmetė politiką, pradeda suvokti, kad mūsų gyvenimai visais laikais vyksta politikos erdvėje. Jeigu žmogus to nesugeba pastebėti, niekas nesikeičia.

Tokį atsiribojusį nuo politikos žmogų, kuris Antikoje vadintas idiotu, politika vis tiek aptinka. Tiesa, toks žmogus yra priverstas gyventi pagal taisykles, kurias suformuoja protingesni ir geriau suprantantys, kaip veikia visuomenės.

Dabartinė geopolitinė padėtis ir vienas po kito žmoniją užgriūvantys iššūkiai taip pat pateikia daugybę medžiagos, kuri padeda suprasti, kad tobulų sprendimų nėra.

Kam nauda, o kam mokėti?

Net ilgai socialdemokratiniu ar kokiu nors valstietišku politiniu surogatu apie amžiną gėrį visiems ir mistinę darną Lietuvoje šerti žmonės, jeigu jie geba mąstyti, vis dažniau priversti suprasti, kad nėra sprendimų, kurie vienodai tinkami visiems.

Ir nėra nemokamų sprendimų. Klausimas visada tas pats — kas gaus naudos ir kas mokės. 

Skaityti straipsnį

869

Sankcijos Rusijai: stabilizacijos kaina

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

20 gegužės, 2022

Sankcijos Rusijai: stabilizacijos kaina  

Pirmosiomis kovo savaitėmis kalbėdama apie vasario pabaigoje Rusijai įvestas sankcijas tarpe kitų dalykų pabrėžiau du momentus. Pirma, sankcijos yra lėtai veikiantis ginklas. Antra, kalbant apie ekonomines sankcijas, jos neišvengiamai paliečia ir tą, kuris tas sankcijas įveda.

Atėjo laikas įvertinti tai, kas įvyko, ir pakalbėti apie tai, kas laukia ateityje tiek putino režimo, tiek sankcijas plečiančių Vakarų. Šiandien — apie Rusiją.

Pirmi trys mėnesiai: Rusija atsilaikė?

Pastarosiomis dienomis pasaulio spaudą užliejo tekstai, kuriuose stebimąsi Rusijos ekonomikos atsparumu precedento neturinčioms sankcijoms nukreiptoms prieš agresorę. Minimas akivaizdus Rusijos vartotojų kainų infliacijos augimo tempų lėtėjimas, stiprėjantis rublis, neišsenkantis finansų už energetinius išteklius srautas, palaikantis Rusijos ekonomiką.

Antradienį kalbėdamas pasitarime apie energetikos sektoriaus plėtrą putinas aiškino, kad „bandydama atsisakyti Rusijos energetinių išteklių, Europa kenkia tik pati sau“.

Pasak jo, „stabilus, patikimas rusiškos naftos teikimas užsienio vartotojams buvo Rusijos lyderystės pasaulinėje energetikos rinkoje užstatas“, tik kad „užsienio valstybių kolegos elgėsi kitaip“ [nesąžiningai], o „vadinamoji Vakarų politinė klasė pradėjo spekuliuoti absoliučiai suprantamu daugelio planetos žmonių susirūpinimu klimatu, klimato kaita.“

Taip esą dėl vidinių politinių problemų buvo pernelyg išaukštintos alternatyvios energetikos galimybės bei sumenkinta tradicinės energetiko  reikšmė. Prabėgom paminėta ir, kaip išsireiškė putinas, „kolektyvinių Vakarų“, kurie dešimtmečiais ignoravo Rusijos interesus ir visaip rėmė nacionalistinius ir neofašistinius Kijevo valdžios elementus, kaltė.

Kokią ekonominę, politinę ir geopolitinę tikrovę galima fiksuoti ir užčiuopti anapus keleto pastarųjų Rusijos ekonominių rodiklių? Pradžioje pažiūrėkime, o kas atsitiko anksčiau, kai Rusijai sankcijos buvo įvestos ir po 2008 metų invazijos į Gruziją, ir po 2014 metų Krymo karo? Praeities pamokos iš dalies leidžia numatyti ir ateitį.

2008 ir 2014 metų pamokos

2008 metų sankcijos buvo ganėtinai švelnios, ir jų poveikis greit išseko. Po 2014 metų intervencijos į Ukrainą ir Krymo prisijungimo pritaikytos gerokai griežtesnės priemonės.

Po keleto mėnesių jas įvedus 2015 metais Rusijoje prasidėjo ekonomikos nuosmukis, kalbant paprasčiau, susitraukė jos bendrasis produktas. Recesija truko porą metų, ir tai buvo ilgiausiais tos šalies ekonomikos nuosmukis nuo dešimtojo dešimtmečio. Vėliau ekonomika atsikūrė, ir keletą metų buvo fiksuotas augimas, kurį lydėjo maža išorinė skola, nedidelis nedarbas, mažėjanti infliacija bei didelis biudžeto perteklius.

Net ir 2020 metais, kai visas pasaulis dėl pandemijos patyrė tikrą ekonominę perturbaciją, Rusijos ekonomika laikėsi santykinai gerai. Tais metais jos BVP susitraukė tik apytikriai 3 proc., ir jau kitais metais fiksuotas aiškus atsigavimas, o BVP augimas pasiekė 4,3 proc. Iki karo pradžios Pasaulio bankas Rusijai 2022 metams prognozavo 2,8 proc. augimą, kurį ateinančiais 2023-iais turėjo lydėti nors ir kuklesnis, bet vis tiek 1,8 proc. prieaugis. Dabar kalbama apie 10 proc. susitraukimą.

Vertinant giliau, nors Rusijos ekonomika iki karo atrodė pakankamai normaliai, vis dėlto 2014 metų sankcijų poveikis buvo ganėtinai stiprus   . Tai rodo vien tas faktas, kad po sankcijų įvedimo 2017-2019 m. augimas vidutiniškai buvo po 2,2 proc. per metus, ir jis nė iš tolo nepriartėjo prie 2000-2008 m. vidurkio, kai ekonomika kasmet išaugdavo vidutiniškai po 7 proc.

Tiesa, būtų netikslu sakyti, kad Rusijos 2014-2016 metų recesiją bei  prastėjančią ūkio būklę lėmė tik sankcijos. Didelį poveikį turėjo naftos kainų kolapsas bei — ir tai, mano galva, svarbiausia — ilgalaikės struktūrinės problemos — pernelyg didelis valstybės reguliavimas, inovacijų stygius, korupcija ir neadekvati teisingumo sistema, dėl kurios ypač kentėjo užsienio investicijos.

Šie fenomenai iš esmės formuoja ūkio struktūrą, jo potencialą bei augimo perspektyvą. Pastarosios sankcijos, o, kaip žinome, dabar Europos Sąjungoje intensyviai deramasi dėl šeštojo paketo, Rusijos ekonomikos veidą keis iš esmės.

Infliaciją lėtina ūkio atsilikimas ir CB

Pradžioje minėjau, kad Rusijos ekonomikos rodikliai gerėja. Infliacijos augimo tempas nukrito nuo 7,6 proc. kovą iki 1,6 proc. balandį, ir šiuo metu metinis vartojimo kainųss indeksas linksta link 17 proc. Manoma, per šiuos metus kainos Rusijoje išaugs apytikriai 20 proc. Tai reiškia, kad neturtingiausi šalies gyventojai, kurie, ypač periferijoje vis dar didele dalimi vartoja tai, ką užsiaugino savo sklypeliuose, kainų augimą pajus, bet ne itin stipriai. Jie kaip skurdo, tai skurs ir toliau.

Beje, didžiųjų gamyklų darbuotojams, kurie, užsienio investuotojams išėjus, dabar arba nedirba arba dirba tik kelias dienas per savaitę, atskiruose regionuose masiškai dalinama žemė daržams įsiveisti. Vyresnės kartos Lietuvos gyventojai dar neblogai prisimena panašias praktikas, kurios ganėtinai logiškos esant vadinamajai deficito ekonomikai, lydinčiai planinę ūkio sistemą.

Vidurinė klasė, ypač didžiuosiuose miestuose — Maskvoje, Peterburge ar Novosibirske, kur atlyginimai vis dar gerokai didesni, pasikeitusią situaciją pajus ne tiek per kainų prieaugį, kiek per iš esmės pasikeitusią šeimos vartojimo struktūrą.

Per pastaruosius 20 metų vis daugiau žmonių sparčiau besivystančiuose centriniuose regionuose įprato naudotis vakarietiškomis technologijoms, pirko mobilius telefonus, planšetes, kokybišką virtuvės įrangą ir vis dažniau gerus vakarietiškų prekių ženklų automobilius. 

Šis sluoksnis kol kas ypatingo vartojimo  pokyčio dar nejaučia, bet jau šių metų pabaigoje kitų metų pradžioje suvoks, kaip pasikeitė jų vartojimo struktūra ir  pasaulis, kuriame jie gyvena.

Vertinant bendrai, tikėtina, kad ateityje infliacijos augimas nebus itin didelis, ypač jeigu Centrinis bankas ir toliau mažins karo pradžioje fiksuotą itin aukštą palūkanų normą. Primenu, vasario pabaigoje Rusijos centrinis bankas bazinę palūkanų normą, kuri tuomet buvo 9,5 proc. iškart padidino iki 20 proc. (Euro bazinė palūkanų norma nulinė). Dabar bazinė palūkanų norma yra 14 proc. ir laukiama jos tolesnio mažinimo birželį.

Rublis jau nekonvertuojama valiuta

Lėtėjantis kainų augimas didina rublio vertės augimą, ir tai, savo ruožtu, pigina importą. Šiuo metu Rusijos rublis  svyruoja tarp 60-70 rublių už dolerį. Palyginimui kovo 7 dieną, kai buvo pasiektas rublio nuvertėjimo dugnas, už 1 dolerį galėjai gauti 150 rublių.

Vis dėlto visa, ką pasakiau aukščiau, tėra tušti faktai. Gerokai įdomiau tai, kokiu būdu rublis atkūrė savo vertę ir kokie ekonominiai procesai slypi anapus tokių svyravimų.

Kaina, kurią Rusija sumokėjo už dabar popieriuje tokį stiprų rublį, yra prarastas valiutos konvertabilumas. Tiesą sakant, Rusijos rublis nebėra laisvai konvertuojama valiuta, tad tikrasis jo kursas nežinomas. Visų valiutų kursai nustatomi per laisvus mainus atviroje valiutų rinkoje, kur rublių praktiškai nebėra, nes jie iš esmės niekam nereikalingi. 

Šiuo metu rublis tėra vidinė Rusijos valiuta, kurios kursą nustato Centrinis bankas savo sprendimu. Jis riboja ir jo vartojimą. Karui prasidėjus nustatyta, kad net 80 proc. savo valiutos, gautos už prekių importą, įmonės privalo konvertuoti į rublius. Rusijos piliečiai, net jeigu turi valiutines sąskaitas, negali jomis laisvai disponuoti: iki metų pabaigos negalima išsiimti daugiau nei 10 tūkst. dolerių per mėnesį.

Šios ir kitos Centrinio banko manipuliacijos, pavyzdžiui, nuo kovo pabaigos iki birželio 30 dienos vykdoma aukso supirkimo už fiksuotą 5000 rublių už gramą kainą, palaiko rublio vertę. Vis dėlto, kintant giluminei Rusijos ekonomikos struktūrai, — o tai neišvengiamai įvyks per kelis ateinančius metus, rublio ateitis yra mažų mažiausiai neaiški.

Drastiškai auga karinės išlaidos

Abejojama ir Rusijos gebėjimu dengti savo skolas. Kol kas jai sėkmingai pavyko savo kreditoriams sumokėti 650 mln. dolerių iki numatytos gegužės 4 dienos, vis dėlto finansų rinkų analitikai mano, kad Rusijos defoltas (kitaip sakant, negebėjimas laiku padengti prisiimtų įsipareigojimų) per kitus porą metų labai tikėtinas.

Iki karo Rusija suformavo ganėtinai solidų vadinamąjį gyvenimo kokybės fondą, kuriame sukauptomis lėšomis gali padengti apytikriai 90 proc. savo metinių biudžeto išlaidų, net jeigu neturėtų jokių pajamų. Kiek tvarus toks srautas, pasakyti sunku. 

Balandžio mėnesį biudžeto išlaidos „gynybai“ išaugo 2,5 karto iki 630 mlrd. rublių. Palyginimui visos metinės išmokos vaikams nuo 8 iki 17 metų sudaro 450 mlrd. rublių, išlaidos švietimui — 881 mlrd. rublių, medicinai — 855 mlrd. rublių. Taigi karui per mėnesį putinas gali skirti beveik tiek pat, kiek visos Rusijos mokykloms per metus. Neatsitikinai juokaujama, kad tai ne putinas mažiau kariaus, tai vaikai mažiau valgys.

Rusijos pajamų srautą palaiko ir vis dar tekanti pinigų, kurias ji gauna už energetinius išteklius, upė. Jai nukirsti reikės laiko ir politinių pastangų.

Tikėtina, dabar jums jau kyla klausimas, o tai ar paveiks Rusijos ekonomiką sankcijos, kurios jau dabar į neregėtas aukštumas nusviedė benzino kainas JAV ar kasdien brangina prekes europiečiams? Nuraminsiu: atpildo valanda ateis.

Visa tai, ką minėjau iki dabar ir apie ką energingai diskutuoja viso pasaulio finansų analitikai, tėra kalba apie finansų ir pinigų rinkas. Vis dėlto tikroji ekonomika formuojasi vadinamajame realiajame sektoriuje — prekių ir paslaugų rinkose. 

Kaip konkrečiai keisis Rusijos ekonomikos struktūra ir jos žmonių gyvenimas, kitą penktadienį. Ir tai bus gerokai liūdnesnis pasakojimas.

Skaityti straipsnį

1459

Veidrodis, kuris nepatiko: anapus vienos bylos

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

13 gegužės, 2022

Veidrodis, kuris nepatiko: anapus vienos bylos

Istorija, kurią šiandien papasakosiu, prasidėjo prieš metus, tuomet, kai mažutė Lietuvos gyventojų dalis kilo UŽ smurtą prieš moteris, UŽ panieką LGBT žmonėms, UŽ neapykantą laisvuose rinkimuose išrinktai šalies valdžiai.

Atrodo, nieko ypatinga. Susirinko prastokų dainininkų. Į kovas kvietė vulgarių anekdotų meistras. Mokesčius vogęs žmogus aiškino apie teisę. Pavargęs smuikininkas griežė už tradicinę šeimą, tik nepaaiškino, kuri iš jo šeimų yra ta tradicinė — ar pirmoji, kurioje pametė žmoną su sūneliu, ar antroji, kuri jau galbūt graži ir teisinga?

Rytų barbarus kviečiant

Dabar nedidelis, iš pirmo žvilgsnio lyg ir šalutinis geografinis ir istorinis ginčas apie tai, kur gyvename mes, lietuviai. Vis dėlto būtent atsakyme, kur — Vakarų ar Rytų civilizacijoje gyvename mes, lietuviai, slypi atsakymas apie mūsų ateitį. Ir būtent atsakymas parodo, kuri — europinė ar rusiškoji tradicija ėda mūsų smegenis.

Jokios civilizacinės prasmės neturinčią geografinę perspektyvą puikiai demistifikavo profesorius Alfredas Bumblauskas, piktokai paklausęs, o koks skirtumas, kur prieš 50 mln. metų susidūrė kažkokios plutos[i].

„Prie ko čia tos plutos?“, — klausė Lietuvos profesorius. Ir uždavė klausimą, kuris jau ne vieną šimtmetį jaudino daugybę pasaulio mąstytojų, paminėsiu tik Samuelį Huntingtoną[ii] ir Rémi Brague‘ą.

Esminis klausimas, kur eina civilizacinė Europos riba ir ar jai galime priskirti bizantiškos didybės kupiną autoritarinę Rusijos imperiją. Ukrainos karas, manau, galutinai parodė, kad Rusija nėra Europa. Tai šalis, kuri neigia vieną esminių Europos giluminių vertybių — žmogaus autonomiją.

Gyvena paribyje

Lietuva gyvena paribyje tarp liberalių Vakarų ir vis labiau totalitarinių Rytų. Tad visai neatsitikinai kasdien matome žmones, kurie, skelbdamiesi esą tikroji lietuvių tauta, kalba slavų — žmogžudžio Putino ir jo tarno patriarcho Kirilo — žodžiais.

Didelė dalis tų žmonių yra žiauriai prastai išsilavinę, tad net nesuvokia, kad pila vandenį ant Rusijos malūno. Šaukdami apie kažkokias tradicines vertybes, jie akcentuoja tik galią, prievartą, nelaisvę.

Klasikinis tokio rytietiško, net jeigu nesuvokto, mąstymo žmonių pavyzdys — visokie maršų veikėjai, bebalsės vaidilutės, antros Lietuvos nidos ir agresyvūs fašistuojantys žydšaudžių gynėjai.

Šiandien kalbu labai piktai. Jei mokėčiau, kalbėčiau dar pikčiau. Jeigu ne vasario 24 diena, vargu ar būčiau net užsiminusi apie vieno neįtikimai neprofesionalaus advokatėlio man suorganizuotą bylą.

Absurdiški kaltinimai

Per beveik 35 rašymo ir viešo kalbėjimo metus labai gerai supratau, kad visokie maršų ir kartuvių statymo specai nesugeba suvokti civilizuotos retorikos, neatpažįsta sarkazmo, galai žino kodėl jaučiasi tauta, nors nė per vienus rinkimus nesugeba net tiek balsų surinkti, kaip aš viena, ar bent tiek, kad į Seimą pateiktų.

Ilgainiui pradėjau kalbėti kiek įmanoma aiškiau ir jiems suprantamiau. Pradėjau kalbėti taip vienprasmiai, kad net visos tos politinės atplaišos suvoktų, kaip nuoširdžiai aš jų negerbiu.

Mano pernai birželio 11 dieną feisbuke paskelbtas, o vėliau daugybės leidinių išplatintas įrašas pasakojo apie mano kovą su tais žmonėmis, kurie niekina kitus ir stato kartuves jiems nepatinkantiems.

Komentaruose ir mano tiklaraštyje galite rasti visą bylos medžiagą — ieškinį, mano atsakymą bei teismo nutartį. Manau, kad bent jau profesionaliems teisininkams medžiaga gali būti įdomi jau vien dėl absurdiškų kaltinimų ir sveiku protu nesuvokiamų argumentų.

Labai trumpai bylos esmė. Ieškovai, kurių advokatėlis pareiškė, kad mano įrašas „nepadarytų gėdos net kaip reikiant pagiringam kolūkio mechanizatoriui“, pareikalavo panaikinti vieną mano įrašo pastraipą. Cituoju įsiūtį sukėlusią mintį.

Visi tie tradicinių šeimų gynėjai man (tikiuosi ir visiems mano draugams) atgrasūs ir savo dvejetukininkų knygos nemačiusių mentalitetu, savo aistra pinigams, vogimui, melui, korupcijai, be kurios jie savo gyvenimo nemato (…)  Tie tradicinių šeimų gynėjai (įskaitant juos remiančius kardinolus, vyskupus, kunigus ir zakrastijonus) yra primityvūs ir gašlūs — visa ta jų tradicija tėra labai mažo protelio žmogaus mėgavimasis bent svajonėse apie seksą (…)Kai užaugi tarp alkoholikų, nematei knygų ir mokykloje net prieveiksmio be klaidos parašyti neišmokai, tai taip ir gaunasi.“

Žiaurus tekstas? Kaip žiūrėsi. Kadangi neturiu jokio suopračio apie mechanizatorių retoriką, tai negaliu nei paneigti, nei patvirtinti, ar man pasisekė ją išlaikyti. O už turinį atsakau pilnai ir galiu tik pasikartoti.

Koją kiša savivertės bėdos

Nepatinka, kaip kalbu? Tai ne mano bėdos. Tai problemos tų, kurie šiuose žodžiuose įžvelgia save. Va jų vietoje tikrai susimąstyčiau, kodėl jie save regi būtent taip. 

Beje, komiškas faktas. Teismo metu atsakydamas į teisėjos klausimą, o kas rodo, kad aš įraše dėstoma apie ieškovus, advokatėlis kartojo visus mano tekste paminėtus epitetus. Kadangi, tikėtina, jis tuos ieškovus matė, tai jam geriau žinoti.

Priešingai, aš tų žmonių nepažįstu. Šiokį tokį supratimą turiu tik apie vieną buvusį studentą, Žirmūnuose per 2016 metų Seimo rinkimus man žiauriai pralaimėjusį politinį konkurentą ir ilgametį Ramūno Karbauskio klapčiuką.

Mano nuomonė apie tą žmogų yra prasta. Jis man tiesiog neįdomus. Kodėl jis šiuose pasažuose išvydo save, man nežinoma. Gal taip save regi veidrodyje?

Kai mano oponentai mane vadina sena pikta boba, pydaro motina, aš matau simpatišką linksmą pensininkę, kuri drąsiai kalba tai, ką mato ir supranta.

Matau dviejų sūnų mamą ir protingo anūko močiutę. Aš matau sąžiningą žmogų, ilgus 40 metų diena dienon padėjusį raštingajai tautos daliai suvokti tuos ar kitus politinius ir ekonominius procesus. Matau žmogų, kuris jau senas, bet man labai patinka.

Vakarų civilizacijos priešai

Mano akyse kiekvienas, kuris lankosi maršuose, kuriuose žeminama Lietuva, jos politikai, vakarietiškos vertybės — teisės viršenybė, moterų lygybė, LGBT žmonių teisės yra vertas paniekos.

Mano nuomone, tokie žmonės yra Vakarų civilizacijos ir Lietuvos, kurioje noriu gyventi, priešai. Neneigiu tų žmonių teisės apie mane galvoti, ką tik jie nori. Sutinku, kad SAVO paskyrose jie apie mane rašytų bet kokius kliedesius. Gerbiu jų teisę į laisvą žodį, tad tikrai į teismus neisiu. Man tie žmonės neįdomūs, ir aš jų tekstų neskaitau.

Ieškinyje esu gąsdinama, kad kažkokiu mistiniu būdu sakydama, ką galvoju, pažeidžiu Valstybės politikų elgesio kodekso reikalavimus, o taip pat padidintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus.

Lietuvos Valstybės politikų elgesio kodeksas man nėra nei svarbus, nei įdomus. Esu politikė, mano darbas paremtas etikos, o ne etiketo normomis.

Maldeikienė — ne savivaldybė

Priešingai, tvirtai tikiu, kad man, kaip POLITIKEI, taikomi padidinti atsakingumo reikalavimai reiškia ypatingai aiškų ir tiesų kalbėjimą. Tarkime, nesutinku smurto prieš moteris vadinti pagarba tradicinėms vertybėms. Kaip ir nesutinku kvailysčių, kurias prirašė advokatėlis, vadinti teisingumo siekiu.

Jūs tik pagalvokit, koks turi būti neprofesionalus ieškovų atstovas, kad ieškinį grįstų tuo, kad rašydama, ką galvoju, aš esą kažkokiu mistiniu būdu pažeidžiu anų konstitucinę teisę į susirinkimų laisvę.

Kur ir ko mokėsi advokatėlis, jeigu net nežino, kad mano Europos Parlamento narės mandatas (kitaip sakant, man rinkėjų suteikti įgaliojimai) niekaip nėra susiję su teisę leisti ar drausti susirinkimus? 

Mitinguokit, dėl Dievo, nors kasdien. Kuo daugiau kalbat ir rašot, tuo daugiau turiu argumentų, kad esu teisi.

Pačiam advokatėliui dar pasakysiu, kad aukštasis išsilavinimas, priešingai nei dėstote ieškinyje, nerodo, kad žmogui nebūdingas „dvejetukininkų knygos nemačiusių mentalitetas.

Knygą matęs ir teksto mintį įveikiantis teisininkas gebėtų suprasti, kad ne Maldeikienė, o miesto savivaldybė suteikia leidimus rinktis ir mitinguoti. Ne visiems tai duota.

Negaliu atsiprašyti

Kita vertus, advokatėlis ieškinyje rauda, kokia svarbi ta „piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje“. Telieka paklausyti, o ta teisė galioja tik ieškovams, ar ir man?

Nevarginsiu jūsų daugybe kitų panašus lygio kliedesių, kurių kupinas ieškinys — galite perskaityti patys. Tiesą sakant, net vertinti gėda — nei logikos, nei įstatymų išmanymo.

Ieškovai reikalavo, kad teismas įpareigotų atsakovę Aušrą Maldeikienę, per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo šioje civ. byloje įsiteisėjimo dienos, savo socialinio tinklo feisbuko paskyroje paneigti aukščiau cituotą įrašą.

Teismas visus ieškovų reikalavimus atmetė ir priteisė padengti 6254,64 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Kovoju žodžiais ir mintimi

O dabar jau aš skelbiu savo verdiktą. Aš, Aušra Maldeikienė, negaliu atsiprašyti visų ar kokių konkrečių „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalyvių už savo 2021-06-11 socialinio tinklo feisbuko paskyroje išsakytus teiginius. Pareiškiu, kad tokias mintis išsakiau rimtai, vertinusi ir svarsčiusi ne vienus metus. Mano pasisakymas buvo apgalvotas ir aiškiai nukreiptas prieš grupę žmonių, kuri suvokdama ar nesuvokdama, ką daro, bando naikinti mano valstybės ateitį. Parašiau matydama ir vertindama žmones, kurie stovi ano judėjimo priešakyje — tarp jų teistus už korupciją žmones“.

Kartoju: mąstantis, gebantis ne tik skaityti, bet ir suvokti, ką skaito, žmogus; žmogus gebantis matyti ne tik save ir savo ambicijas, bet ir kitus žmones; žmogus gebantis būti dėkingas, niekada neis į jokius maršus, kuriuos organizuoja visokios respublikos, orlauskai, furmanavičiai ir panašiai.

Palikau darbą Universitete ir mokykloje todėl, kad kovočiau PRIEŠ tokias tautos atplaišas ir tokias mintis. Tai nuosekliai dėsčiau visuose savo rinkimų programose ir visuose susitikimuose su potencialiais rinkėjais.

Tai kiekvieną kartą pabrėždavau būdama Seimo nare. Už tai balsuoju ir agituoju dabar jau Europos Parlamente.

Europinės vertybės — teisės viršenybė, pagarba moterims ar LBGT bendruomenei — man yra išskirtinai svarbios. Būtent tai mus ir skiria nuo barbariškų Putino Rytų.

Kaip Vakarų civilizacijos žmogus, kartuvių nestatau, specoperacijų „nuteisk oponentą“ neorganizuoju. Kovoju žodžiais ir mintimi. Man sekasi puikiai, ir byla, kuria nesėkmingai bandyta mane užčiaupti, tai tik patvirtina.

Su Vilniaus Apylinkės Teismo sprendimu susipažinti galite čia.


[i] Puiki prof. Alfredo Bumbliausko paskaita, kurią labai siūlau pažiūrėti tiems, kurie turi smegenų. https://www.youtube.com/watch?v=K2pGNvCg93Q&list=WL&index=2

[ii] https://www.knygos.lt/lt/knygos/civilizaciju-susidurimas-ir-pasaulio-pertvarka/; Ekscentriškoji Europos tapatybė

Skaityti straipsnį

767

„Grėsmių“ grėsmės

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

6 gegužės, 2022

Nežinau, kiek žmonių skaito kasmet platinamus vadinamuosius „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimus“. Manau, nedaug. Nežinau, ar juos skaito Seimo nariai. Jei ir skaito, tai tik keletas. Ar juos skaito šalies vadovai? Abejoju. Kiek analitikų vertina tų tekstų kokybę? Neteko matyti nė vienos analizės, nors ieškojau.

Gal ir gerai, kad visi šie žmonės negaišta laiko, kita vertus, kuo baigiasi mirusios žvalgybos tinginystė, kasdien regime savo ekranuose.

Kiekvieną pavasarį jau septinti metai iš eilės Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis Operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM paruošia 500 egzempliorių  brošiūrą. Tai  apytikriai 75 psl. vizuali mišrainė: daug nuotraukų, schemų, kai kurios gan sudėtingos ir joms suprasti privalu turėti specialių žinių. Kalbos stilius kinta nuo buitinio iki paremto profesiniu žargonu. Net porą kartų paminėta, kad tekste naudojamasi vertinimo tikimybių  ir laiko perspektyvų reikšmių skale. Tokie vertinimai tikrai būtų naudingi, bet dokumente jie taip  gudriai užmaskuojami įvairiose netikėtose vietose, kartais tiesiog  pastraipų viduryje, kad norint aptikti reikia gerai padirbėti.   

Be abejo, šio kūrinio pradžioje į Lietuvą žvelgia minėtų institucijų vadai — sovietinės tradicijos gajos. Beje, jei nesate matę, galite sužinoti ir kaip atrodo Putinas, Bortnikovas, Lavrovas ir kiti panašūs veikėjai. Nežinojote, kad jie yra grėsmė Lietuvai? Na tai dabar žinosite. Nors gal grėsmės jų amžius, kuris irgi paslaugiai pateiktas.

Koks dokumento tikslas?

Beveik keturis mėnesius rengtas vos per 100 tūkst. ženklų (tai labai nedaug!) opusas savo turiniu yra išskirtinai lėkštas. Neilgame tekste nepersidirbusio ir gerai pasty/copy žanrą įvaldžiusio pirmakursio stiliumi Lietuvos žvalgybininkai porina, ką sugebėjo pamatyti per praėjusius metus.

Lietuvos žvalgybos raštininkai sakosi kalbą aptakiai, nes negali viešinti įslaptintos informacijos ar jautrių detalių. Matyt, turime suprasti, kad jie neketina tenkinti mūsų tuščio smalsumo. Tiesa, kodėl jiems atrodo, kad iš jų tikimąsi detektyvo, o ne logiško teksto, kur aiškiai galime įžvelgti tendencijas, grėsmes bei aiškų vertinimą, kiek tikėtina ta ar kita grėsmė,  taip ir nesupratau.

Įvadiniame žodyje autoriai teigia norintys, kad  Lietuvos gyventojai žinotų apie tai, kad juos gali verbuoti, pasinaudoti jų žiniomis, ryšiais, manipuliuoti ar kiršinti. Jie informuoja, kad priešai „įsilaužinėja į jų kompiuterius, siekia klaidinti ir skaldyti visuomenę skleisdami dezinformaciją“. 

Nemanau, kad Lietuvoje gyvena nors vienas vyresnis nei 16 metų žmogus, kuris to nežinotų. Ir todėl niekaip nesuprantu, kad pats tokio žinojimo faktas, „praplės mūsų visuomenės akiratį, padės kritiškai suvokti ir vertinti tikrovę, sustiprins kiekvieno asmens ir valstybės atsparumą“. Jeigu jums sunku patikėti, kad Lietuvos žvalgybininkai aptinka tamprią priklausomybę tarp žinojimo, kad gali būti verbuojamas, ir visuomenės gebėjimo kritiškai vertinti tikrovę, jau nekalbant apie asmens atsparumą (kam konkrečiai?), paskaitykite patys. Dokumentas viešas.

Jeigu norite patys įvertinti viso teksto kokybę taip pat paskaitykite analogišką kasmet viešai skelbiamą „Metinę grėsmių vertinimo strategiją“, kurią rengia JAV žvalgybininkų bendruomenė. Argumentų, kodėl negalima lyginti JAV ir Lietuvos gebėjimus šiose srityse, nepriimu. Jei manysime, kad mūsų atitinkamo rango pareigūnai yra taip intelektualiai atsilikę nuo JAV kolegų, tai turėsime sutikti, kad ir modernios ginkluotės mums patikėti negalima.

Pirmas skirtumas, kuris iš karto krenta į akis, yra skirtingas suvokimas, kam skirtas dokumentas ir netiesiogiai, ką reiškia pati grėsmių samprata.  

JAV žvalgybinės institucijos informuoja įstatymų leidėjus, karius ir teisėtvarkininkus („policymakers, warfighters, domestic law inforcement personnel“) apie grėsmes, su kuriomis šalis gali susidurti einamaisiais metais.

2022 metų vasarį, remdamiesi savo duomenimis, sukauptais iki sausio, jie apibrėžia, su kokiais rimčiausiais iššūkiais šiemet valstybė gali susidurti (1) geopolitinėje erdvėje (išskiriama Kinija, Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja); (2) infekcinių ligų, biologinio ginklo ar kitų masinį pavojų visuomenės sveikatai keliančių veiksnių lauke; (3) klimato kaitos srityje; (4) technologinėje, tarptautinio organizuoto nusikalstamumo, migracijos ir terorizmo sferoje; ir (5) prognozuoja, kokie pasauliniai konfliktai gali labiau destabilizuoti padėtį.

Tekste nėra nė vienos nuotraukos ir spalvotų schemų. Jo autoriai gerbia savo skaitytojus, nelaiko jų naiviais vaikais, tad nepasakoja apie verbavimus. Tekstas labai aiškiai ir logiškai struktūrizuotas. Esminės tezės paryškintos. Parašytas profesionalia kalba, bet neperkrautas jokia profesine leksika, kurios suvokimui jau reikėtų specialių žinių. Nepamatysite ir viršininkų veidų.

Kodėl akcentuoju tokius, atrodytų, tik formos dalykus? Atsakymas paprastas —  lietuviškas dokumentas, priešingai nei teigia jo autoriai, neturi adresato. Visuomenei, kurios kritinį mąstymą jis esą pašauktas formuoti, tai pernelyg profesionalu. Profesionalams — užsienio politikos formuotojams, teisininkams ar kariams — pernelyg banalu. Pamestas adresatas galiausiai reiškia ir išskirtinai lėkštą menkos prognozuojamos vertės turinį. 

Ar tikrai dešimtmečius skaičiuojančios tendencijos naujos? 

Perskaičius dokumentą kelis kartus vis aiškiau supranti, kad jo paskirtis yra visiškai formali,  tokia optinė —  lyg ir kažkas matosi, bet iš tiesų nieko nėra. Jei jau reikalauja Žvalgybos įstatymo 26 straipsnis kasmet skelbti veiklos ataskaitas ir grėsmių vertinimus, tai ir sukurpiamas tas tekstas pagal principą, kad sudėsim čia, ką turim, gi vis tiek niekas neskaitys, nevertins ir juo remdamiesi sprendimų nepriiminės. Ir ar galėtų priiminėti?

Paanalizuokime šio vertinimo skyrelį apie Kiniją. Kalbant bendrai, apie Kiniją prirašyta banalybių, kurias be vargo galime rasti kiekvieno didesnio portalo atitinkamose skiltyse.

Didžioji informacijos dalis neaktuali ar net pasenusi. Tarkime, konstatuojama, kad „Kinija keičia savo strateginę laikyseną imdamasi vykdyti agresyvią užsienio politiką, asimetrinę ir nesąžiningą ekonominę veiklą, informacines ir dezinformacijos kampanijas“ ir t.t., ir t.t. 

Kinija savo strateginius tikslus vykdo jau labai daug metų, tad kas čia naujo? Pavyzdžiui, keli konkretūs ankstesnė laikotarpio pavyzdžiai susiję su Lietuva.

Lietuvos žvalgybininkams tylint (nematė grėsmės?) buvęs Lietuvos finansų ministras prieš keletą metų paskelbė, kad Lietuva taps Kinijos aukštųjų technologijų centru, iš kurio kinų investicijos esą sklis po visą Europos Sąjungą. Sprendimas buvo padarytas jo net nesvarsčius nei Seimo Užsienio reikalų komitete, nei Europos reikalų komitete, taigi iš esmės pažeidžiant tiek šalies įstatymus, tiek kai kuriuos tarptautinius įsipareigojimus. Priimtas aiškiai oponuojant Lietuvos strateginiam saugumo partneriui JAV.

Kinijos komunistų partijos finansuojamas ir jos ideologiją platinantis Konfucijaus institutas be jokio vargo prisiglaudė Vilniaus universitete, kurio tuometinis rektorius, o dabar Seimo narys, tai grindė finansiniais ir tautų draugystės aspektais.  Studentai liudijo, kad kai kurie kinų kalbos dėstytojai atvirai aukštino Mao ir Kinijos komunistų partijos politiką. Atskiri Lietuvos veikėjai, tarkime, Linas Eriksonas, Kinijos komunistų partijos finansuojamuose Vengrijoje spausdinamuose leidiniuose atvirai tyčiojosi iš Lietuvos politikų, kurie drįsta abejoti Kinijos investicijų nauda ir kalba apie anos autoritarinės, o dabar jau totalitarinės, valstybės grėsmę Lietuvos nacionaliniams interesams.

Jeigu jau dokumentas pašauktas paryškinti NAUJAI susiformavusias grėsmes, tai tikrai privalu matyti ir informuoti visuomenę apie tai, kad Kinija, netekusi  įtakos, kurią buvo sugebėjusi susikurti valdant ankstesnei vyriausybei, nuo pernai metų atvirai vykdo labai grėsmingą Lietuvos užsienio politikos ir atskirų politikų diskreditavimo kampaniją.

Kinijos formuojamas naratyvas itin plačiai atkartojamas socialinėje žiniasklaidoje ir net viešame politiniame diskurse. Kita vertus, nereikia būti kažkokiu ypatingu sekliu, tiesiog skaityti ir analizuoti, kad matytum, jog žmonės, kurie anksčiau palaikė Rusijos ar Baltarusijos politiką, dabar, kai išaugo visuomenės atsparumas Rusijos propagandai, persijungė prie Kinijos argumentų platinimo. Apie šitas dezinformavimo kampanijas, manytina, privalu žinoti visuomenei, ir tai tendencija, kuri galutinai susiformavo būtent 2021 metais.

„Grėsmėse“ apie tokias tendencijas nekalbama. Kodėl? Nematoma grėsmės? Kai kurių politikų ir verslininkų atviri demaršai Kinijos naudai nurašomi jų ribotumui ir nesigaudymui ar politinėms kovoms? Ar ne  žvalgybininkų pareiga įspėti, kaip atitinkamos JAV institucijos  savo politikos formuotojus jau eilė metų įspėja, ir dėl minkštosios Kinijos politinės įtakos per Konfucijaus institutus, ir dėl dezinformacijos kampanijų, kartais nutaikytų tiesiogiai į atskirus politikus? 

Kartojant dalykus, kurie jau seniai akivaizdūs kiekvienam, kuris nors šiek tiek domisi Kinijos politika ir jos veikimo metodais tarptautinėje arenoje, naujausių tendencijų dokumente nėra.

Nerasite nė žodžio apie Lietuvai realią grėsmę keliančią Kinijos „draugystę“ su Putinu. Minimi bendri kariniai mokymai vyksta jau seniai, tačiau pastaraisiais metais santykiai tvirtėja ir plinta į kitas sritis. Apie tai plačiai kalba Vakarų analitikai, kurie būtent čia įžvelgia didelę geopolitinę grėsmę Vakarų demokratijoms, ir tai reiškia mums.

Ir argi tikrai neprivalu būtų bent paminėti apie nors ir nelabai naują, bet pastaruoju metu vis aktyviau propaguojamą ekonominę programą, kuria planuojama perpaišyti tiekimo grandines? Ar turi įtaką Lietuvai kinų susitarimai su Saliamono salomis, dėl kurių visi Vakarai stovi ant ausų? Apie technologijas šiek tiek yra, bet ar tikrai neverta kalbėti apie tai, kokią grėsmę kelia Kinijos siekis diktuoti standartus ir kokios būtų galimos to pasekmės.

Tarkime, neseniai įvyko skandalas dėl kiniškų DJI dronų Ukrainoje, nes vos ukrainiečiai juos panaudodavo, į juos veikiai atlėkdavo rusų raketa, kadangi, sakoma, rusams jų lokacijos duomenys buvo perduodami per dronų įrangą.

Mėnulio tyrinėjimai irgi grėsmė Lietuvai?

Nutylint šias ir kitas realias naujai ryškėjančias grėsmes, daug dėmesio skiriama dalykams, kurie  vargu ar laikytini grėsme, bent jau be specialių paaiškinimų.

Tarkime, teigiama, kad Kinija siekia keisti tarptautines institucijas. Na ir kas? Gal jas tikrai reikia keisti, gal jos tikrai nebeatitinka šių dienų poreikių? Kad reikia transformuoti, tarkim, Pasaulinę prekybos organizaciją, kalbama seniai. Ukrainos prezidentas apskritai neseniai pasiūlė Saugumo tarybai pasileisti, jei nesugeba užtikrinti saugumo, ir visi jam plojo. Gudrieji visuomenės kritinio mąstymo ugdytojai tiesiog pamiršta paminėti, kokie konkrečiai Kinijos pageidaujami  pokyčiai ir kodėl pateko į grėsmių sąrašą.  

Nejauku skaityti, kai sakoma, kad Xi, tikėtina, sieks trečios kadencijos. Tai ne tikėtina, tai  garantuota, nes dar 2018 metų Konstitucijos pakeitimais buvo pašalinti kadencijų apribojimai.  Bet — o kokia čia konkrečiai grėsmė Lietuvai? Jau apsamanojo žinios, kaip Xi koncentruoja valdžią savo rankose, ypač visą karinę valdžią, ir nori net Mao savo galia peržengti.

Komiška skaityti, kad kinai ir rusai bendradarbiaus tyrinėjant mėnulį. Kur čia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui? Jei tokios grėsmės esama, tai tikri būtų įdomu sužinoti, kokia konkrečiai ta grėsmė  ir gauti jos vertinimo tikimybę laiko skalėje, kaip žadėta.

Kokią grėsmę Lietuvai kelia agresyvi Kinijos retorika? Tai gal ir nemalonu, bet vargu, ar tai grėsmė, juolab kad ji pačiai Kinijai labiau kenkia nei mums. Prisiminę retoriką, apie tikrą grėsmę keliančią dezinformaciją teksto autoriai pamiršo.

Bendrai vertinant, visas skyrelis apie Kiniją yra ne apie grėsmes, o tiesiog paviršutiniška Kinijos politikos apžvalga – informacijos ir gerokai rimtesnės net Vikipedijoje daugiau.

Kiti dokumento skyreliai labai panašios vertės.  Na o ypatingai teksto vertę menkina tai, kad priešingai įprastai analogiškų dokumentų Vakaruose praktikai, nesugebėta pateikti jokių rekomendacijų politikos formuotojams. Nors gal ir nieko nuostabaus. Tikslas gi anonsuotas kitas — mokyti  visuomenę mąstyti kritiškai, o ne padėti, kaip reikalautų Žvalgybos įstatymo logika, visuomenei vertinti grėsmes.

 Tiesa, lieka neaišku, ar kritinis mąstymas lavėti turėtų rimtai priimant informaciją ataskaitoje, ar pati ataskaita yra provokacija kritiškai mąstantiems sunerimti dėl žvalgybininkų požiūrio į Lietuvos saugumą.

Skaityti straipsnį

578

Dirbtinis intelektas

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

29 balandžio, 2022

Pavojai dirbtinio intelekto šešėliuose

Puikiai suprantu, jog kasdien galvojate apie karą. Jo baisumus, grėsmes, galimus scenarijus. Tikitės, kad Ukraina greit įveiks priešą. Svarstote, ar pakankamos sankcijos Rusijai, ir diskutuojate, kas lėmė, kad didelė tauta prarado protą ir garbę. Tai sekina.

Ir nors tikrai labai svarbu, kiek galima padėti kovojančiai Ukrainai, negalime mesti ir kitų savo darbų. Tad šįkart jūsų mintis bandysiu pasukti šiek tiek kita linkme.

Pasibeldė į kiekvienus namus

Kitą savaitę Strasbūre Europos parlamentas balsuos dėl ilgalaikio dirbtinio intelekto vystymo gairių. Daugiau kaip pusantrų metų veikęs specialus Europos Parlamento komitetas dirbtinio intelekto skaitmeniniame amžiuje klausimais pateikė pranešimą, kuriame plėtojamos dabartinės teisėkūros iniciatyvos ir numatomas tolesnių veiksmų šioje srityje planas.

Esu tikra, kad daugelis jūsų, ypač tie, kurie daugiau naudojatės socialiniais tinklais, girdėjote apie dirbtinį intelektą ir matėte populiarią anglišką dviejų raidžių AI santrauką. Jeigu mėgstate žiūrėti Netfliksą ar klausote Spotify, irgi kasdien susiduriate su dirbtiniu intelektu, – būtent jis pagal jūsų pasirinkimus siūlo jums naujus filmus ar parenką mėgstamą muziką.

Vertinant labai bendrai, dirbtinis intelektas pasirodo kaip mašinos gebėjimas demonstruoti galimybes, kurios pasiekiamos tik žmogui. Dirbtinis intelektas leidžia techninėms sistemoms suvokti savo aplinką, susitvarkyti su tuo, ką suvokia, ir išspręsti problemas siekiant konkretaus tikslo.

Kadangi kompiuterių pajėgumo ir jų kainos santykis pastaraisiais metais nuolat gerėjo, dirbtinis intelektas palaipsniui pasibeldė į kiekvienus namus, kurie tik pajėgūs įsigyti modernesnį kompiuterį.

Dirbtinio intelekto galimybės toli gražu neišsemtos, bet jo inspiruota skaitmeninė revoliucija jau kuria nemažai problemų.

Skaitmeninės revoliucijos smegenys

Vertinat retrospektyviai, dirbtinis intelektas kartu su savo palydovais – didžiaisiais duomenimis, robotika, 3D spausdintuvais ir kitomis modernybėmis – atvėrė duris ketvirtajai pramonės revoliucijai.

Jei pirmieji atradimai suteikė žmonėms galimybes keliauti vis greičiau, susisiekti per didelius atstumus ar sukurti milžiniškus megapolius, kurie nemiega nei dieną, nei naktį, tai šis pastarasis pramonės pertvarkos etapas toliau keičia visuomenės ir žmogaus santykius.

Kur mes dažniausiai naudojamės dirbtinio intelekto paslaugomis, net jeigu to neatpažįstame?

Pasiremdamas ankstesnėmis jūsų paieškomis, pirkimais ar kitokiu elgesiu internete dirbtinis intelektas padeda rinktis ir kuria dideles globalias rinkas.

Paieškos sistemos mokosi iš daugybės naudotojų pateiktų duomenų, kad pateiktų pritaikytus paieškos rezultatus. Mūsų išmanieji telefonai naudoja dirbtinį intelektą, kad pateiktų kuo tinkamesnį ir labiau pritaikytą produktą.

Padėjo kovoti su kovido pandemija

Virtualūs asistentai, atsakinėjantys į klausimus, teikiantys rekomendacijas irgi tapo kasdienybės dalimi. Čia galime paminėti ir vertimo programinę įrangą, kuri tobulėja irgi pasiremdama dirbtiniu intelektu. Dirbtinio intelekto sistemos gali padėti atpažinti kibernetines atakas ir kitas kibernetines grėsmes.

Beje, dirbtinis intelektas padėjo mums kovoti ir su kovido pandemija, nes jis puikiai tarnavo terminio vaizdo įrangose oro uostuose ir kitur. Medicinoje jis gali padėti atpažinti infekciją iš kompiuterinės tomografijos plaučių tyrimų.

Analizuodamos socialinės žiniasklaidos duomenis, ieškodamos sensacingų ar bauginančių žodžių ir nustatydamos, kurie internetiniai šaltiniai laikomi autoritetingais, kai kurios dirbtinį intelektą naudojančios programos gali aptikti netikras naujienas ir nustatyti klaidingą informaciją.

Dirbtinis intelektas keičia sveikatos paslaugų teikimo protokolus. Jis padeda pramonei ir ūkininkams. Galima tęsti ir tęsti, bet… kaip visada anapus gerų dalykų būtina matyti ir tykančius pavojus.

Dirbtinio intelekto pavojai

Visi girdėjome apie dirbtinio intelekto grėsmę pagrindinėms teisėms ir demokratijai. Jo dizainas ir duomenys gali būti šališki, tad ir gauti rezultatai nebūtinai patikimi.

Be to, naudojant skaičius, vaizduojančius socialinę tikrovę, dirbtinis intelektas gali atrodyti faktinis ir tikslus, net jei taip ir nėra. Jei nebus padaryta tinkamai, samdant ar atleidžiant darbuotojus, teikiant paskolas ar netgi arešto orderiuose dirbtinis intelektas gali priimti sprendimus, grįstus etniškumu, lytimi ar amžiumi.

Tad ir dirbtinio intelekto reglamentavimas, kurį palaipsniui diegia ir Europos Sąjunga, visų pirma yra mėginimas apsaugoti žmones nuo to, kas yra nematoma, neapčiuopiama ir daugeliui net nesuvokiama, bet tuo pačiu visus gali paveikti labai reikšmingai.

Keletas konkrečių pavyzdžių. Jau kuris laikas, tarkime, bankai, spręsdami, ar išduoti paskolą klientui, pasitelkia dirbtinį intelektą.

Tai atveria eilę etinių klausimų. Su atskiro banko tarnautojo motyvais ar sprendimu galima ginčytis. Bet kaip ginčytis su algoritmu? Į ką būtina atsižvelgti sprendžiant ar esate verti paskolos? Tarkime, ar reikia vertinti Jūsų socialinių tinklų anketas? Yra manančių, kad tai informacija, svarbi ir jūsų kreditingumui nustatyti.

Atsakomybė ir atskaitomybė

Feisbuko draugų skaičius, žinoma, yra socialinis kapitalas. Socialinis kapitalas turi vertę. Įmanoma, kad dirbtinis intelektas padidintų kreditingumo reitingą to, kurio socialinis kapitalas, išmatuotas kaip socialinių tinklų draugų skaičius, didesnis. 

Bet ar tai tikrai būtų teisinga? Net jeigu vertinant iš banko perspektyvos tas, kuris turi daugiau draugų socialiniuose tinkluose, yra labiau patikimas, ar tai reiškia, kad tai būtų logiška ir teisinga vertinant iš vartotojų teisių perspektyvos? 

Labai rimtus iššūkius kelia ir atsakomybės klausimas.

Įsivaizduokime, kad pradedama taikyti pirminė sveikatos apsaugos diagnostika, kuri remiasi dideliais duomenimis ir dirbtiniu intelektu. Panašių bandymų diagnozuojant kai kurias ligas jau esama ir tikrovėje.

Vis dėlto iškyla klausimas, kas turėtų prisiimti atsakomybę, jei kompiuteris suklystų? Ar reikėtų atsisakyti dirbtinio intelekto pagalbos, net jeigu žinotume, kad statistiškai jis klysta rečiau nei žmogus? 

Svarbi ne tik atsakomybė, bet ir atskaitomybė. Nereguliuojamas dirbtinis intelektas gali kelti grėsmę demokratijai. Jau plačiai aiškinta, kad dirbtinis intelektas yra kaltinamas dėl to, kad kuria savotiškus uždarus aido kambarius, kai žmogui rodomas jau iš anksto pagal jo elgesį skaitmeninėje erdvėje parinktas turinys.

Gyvenimas tarp dviejų rizikų

Tokiu būdu žmonės gali patekti į pinkles, taip manipuliuojant jų nuomone, kuri gali lemti net rinkimų rezultatus. Dirbtinis intelektas gali pažeisti ir žmonių teisę protestuoti, sekdamas ir susiedamas individualius asmenis su jų veiksmais ir įsitikinimais.

Norėdama būti tikra, kad dirbtinis intelektas tikslingai nepažeidinėja žmonių interesų, valstybė privalo turėti galimybę aiškiai matyti dirbtinio intelekto kūrėjų intencijas, tikslus, tirti jo poveikį.

Kita vertus, klaidas daro ne tik kompiuteriai. Jas daro ir žmonės. Tad dar viena labai sudėtinga problema, kaip atskirti, kada klaida buvo tyčinė, o kada – ne. Teisinėje valstybėje tai irgi labai svarbu.

Kaip matome, nors dirbtinis intelektas tikrai padidina našumą, kuria daugybę naujų galimybių, jo poveikis žmogui, vartotojui, visuomenei plačiąja prasme ganėtinai neapibrėžtas.

Kaip subalansuoti naudą ir rizikas?

Technologijų plėtra visada yra gyvenimas tarp dviejų rizikų. Vienoje pusėje – rizika atsilikti technologiškai, pralaimėti ekonomiškai ar politiškai, kitoje – rizika pažeisti žmogaus ar visos visuomenės interesus. Bandymas apibrėžti sveiką balansą tikrai didelis iššūkis įstatymų leidėjams. 

Technologinis gynybos pranašumas

Beje, dabartinė padėtis labai aiškiai rodo, kaip svarbu išlaikyti technologinį krašto gynybos pranašumą.

Hipotetinis pavyzdys. Raketinės sistemos, kurios modernesnio dirbtinio intelekto dėka sugebėtų išvengti priešraketinių sistemų, tuo pat metu reikštų, kad pažangesnės priešo technologijos akimirksniu nuvertina konvencinę oro gynybą.

„Protingiems“ ginklams įveikti ar bent jau prieš juos atsilaikyti, būtini bent jau tiek pat „protingi“, o geriau – „protingesni“ ginklai. Rizika riboti dirbtinį intelektą karo pramonėje pernelyg didelė.

Panašios ir rizikos sietinos su vidaus saugumu. Dirbtinis intelektas, gebantis atpažinti žmonių veidus, yra nepamainomas pagalbininkas ieškant dingusių žmonių ar gaudant nusikaltėlius.

Tačiau tos pačios sistemos galėtų būti naudojamos ir privatiems interesams, suteiktų galimybę pažeisti žmogaus privatumą. Todėl dirbtinio intelekto aktas griežtai apibrėžia poreikį dirbtinį intelektą naudoti tik būtiniausiems saugumo atvejams.

Aukštos rizikos sričių sąrašas ilgės

Balansavimas tarp rizikos ir naudos, kai vertinamas poveikis vartotojams, dar sudėtingesnis. Kadangi kiekviena dirbtinio intelekto sistema turi savo paskirtį, kuri savo ruožtu kelia tas ar kitas grėsmes, tai valstybės nori nenori šias sistemas privalo vertinti ir sertifikuoti.

Savo ruožtu dirbtinio intelekto algoritmų kūrėjai privalo kruopščiai dokumentuoti savo veiklos apimtis, tikslus, pateikti rizikos vertinimus, užtikrinti galimybę institucijoms tirti jau priimtus sprendimus bei identifikuoti problemas.

Kitaip sakant, turi būti padaryta visa, kas įmanoma, kad gyventojų ir vartotojų interesai būtų kuo geriau apsaugoti.

Dirbtinio intelekto aktas išskiria sritis, kur galima rizika didžiausia. Tai – žmonių įdarbinimas, teisėsauga, švietimas, svarbi transporto infrastruktūra ir panašiai. Jau aptartas kreditingumo vertinimo pavyzdys taip pat priskirtinas didelės rizikos grupei.

Akivaizdu, kad ilgainiui aukštos rizikos sričių sąrašas ilgės, ir reguliavimas apims papildomas erdves.

Aršesni mūšiai

Kadangi reguliavimas brangina dirbtinio intelekto panaudojimą, jau dabar ganėtinai intensyvūs mūšiai tarp politikų ir lobistų bus dar aršesni.

Dirbtinio intelekto aktas, kuris bus svarstomas kitą savaitę, ir yra konservatyvus ir labai atsargus bandymas nubrėžti gaires, kurios leistų toliau ieškoti sveiko balanso tarp dirbtinio intelekto generuojamos naudos ir jos keliamų grėsmių.

Skaityti straipsnį

775

Tuščio kalbėjimo pinklėse

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

22 balandžio, 2022

Tuščio kalbėjimo pinklėse

Šią savaitę „Delfi“ paskelbtas Vladimiro Laučiaus interviu su TSPMI profesoriumi Tomu Janeliūnu apie  Lietuvos užsienio politikos sprendinius, manyčiau, vertas aptarimo.  

Interviu Lietuvos politikai kaltinami, kad „skuba kurti papildomas grėsmes šaliai, nebūdami joms pasiruošę ir net neapgalvoję tolesnių priešininko veiksmų.“

Lietuvoje tikrai yra politikų, kurie  rimtai dirba užsienio politikos srityje, analizuoja pasaulines tendencijas, palaiko ryšius su kitų šalių įtakingais politikais ir sąmoningai priima tuos ar kitus sprendimus. Kad rinkėjai retai apie tai girdi ar skaito, jau ne tų politikų kaltė. Tai kaltė arba tiksliau pasirinkimas žurnalistų, kuriems lengviau surašyti kelias banalias tezes, užduoti politikui kelis klausimus, kurie teatskleidžia pačių žurnalistų minties skurdą.  

Europos reikalų komitete, kur teko dirbti trejetą metų NĖ KARTO nemačiau jokio žurnalisto, nors tarp svarstomų problemų tikrai buvo labai aktualių daugumai Lietuvos gyventojų  klausimų. Žurnalistams įdomiau, kas su kuo susipyko bei kas ir kur kiek išgėrė, nei rimtų vienareikšmio atsakymo neturinčių klausimų pristatymas ir analizė.

Kai visi pradėjo kalbėti apie propagandos užvaldytą Rusijos visuomenę,  labai nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti į Lietuvos informacinį lauką, kur lėkščiausi samprotavimai pateikiamai it tiesos žodis net nebandant kvestionuoti komentuojančiojo mąstymo ribų. Toks dialogo vengiantis komunikavimas galiausiai zombina kiekvieną visuomenę, Lietuva — ne išimtis.

Minėtą interviu pasirinkau aptarti todėl, kad man gaila tų skaitytojų, kurie tikrai nuoširdžiai nori suprasti, kas vyksta pasaulyje ir kurlink krypsta Lietuvos užsienio politika. Bandžiau įsivaizduoti, o ką išgirsčiau aš pati, jeigu ta ar kita forma jau per keturias dešimtis metų nebūčiau susijusi su tarptautinės ekonominės politikos sprendinių lauku, iš kurių pastaruosius šešerius metus tiesiogiai, kaip veikianti politikė.  

Statiško pasaulio iliuzija

Pirmiausia, ir tai išties stulbina, užsienio politiką politologas narsto kaip žaidimą, kuris vyksta ant statiškos nekintančios pasaulio lentos, kur realius judesius pajėgi daryti vienintelė Lietuva, kuri formuodama savo užsienio politiką stebukliniu būdu apdovanota galimybe išvengti  geopolitinių pokyčių. Visos kitos figūros regimos kaip statiškos, o jei ir kinta, tai tik todėl, kad jas taip ar kitaip veikia Lietuvos politikų sprendimai.

Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad T. Janeliūno sąmonės ir vertinimų niekaip neveikia globalūs tektoniniai geopolitikos poslinkiai. Jo svarstymus aplenkia technologinės revoliucijos ir jų poveikis tarptautiniams politiniams santykiams. Jo įžvalgose Lietuvos užsienio politika regima, kaip nesusijusi su politiniais pokyčiais kitose valstybėse. Neatsitikinai anapus atsakymų lieka ir tikrai rimtas klausimas, ar įmanomas vienodas Lietuvos santykis su Trumpo Amerika ir Bideno Amerika, jau nekalbant apie tai, ar ir kaip galėtų keistis Lietuvos užsienio politika, jeigu rinkimus Prancūzijoje sekmadienį laimėtų kraštutinės dešinės politikė.   

Dabartinio karo Ukrainoje kontekste profesorius regi grėsmę, kad „iki karo Ukrainoje Vakarų nekentė Putinas ir jo aplinka, o po karo Vakarų gali pradėti nekęsti visa Rusijos visuomenė“. Reikia būti tikrai aklam ir kurčiam, kad jau seniai, prieš daug dešimtmečių įvykusį faktą pamatytum tik dabar. Gal nustebinsiu profesorių, bet net aštuntame dešimtmetyje žmonės iš Baltijos valstybių atvirai buvo vadinami fašistais, ir tai lėmė menkai pridengtas pavydas tiems, kurie esą gyvena „kaip Vakaruose“.

Per pastaruosius tris dešimtmečius Rusija tikrai netapo nei turtinga, nei demokratine, ir tai akivaizdu kiekvienam rimtesniam stebėtojui. Pasimetusi ir prošvaisčių nematanti Rusijos gyventojų dauguma jau seniai gyvena vedina mistinės neapykantos „turtingiems“ Vakarams ir naivaus tikėjimo, kad neturtas rodo išskirtinį dvasingumą, kuriuo privalu dalintis su pasauliu.

Stebina ir tai, kad profesorius it veidaknygės komentatorius vertindamas procesus neatsižvelgia į realius tų ar kitų užsienio politikos subjektų mandatus. Tarkime, Vakarams (kas tie Vakarai iki galo neaišku, bet pagal logiką lyg ir kalbama apie Europos Sąjungą) priskiria funkcijas, kurios gerokai peržengia sutarčių rėmus, o po to kaltina Sąjungą, kad toji esą nesiima veiksmų, kurių ji ir neturi teisės imtis.

Vakarai „amoralūs“, nes nežvangina ginklais?

Tekste atvirai tyčiojamasi iš Vakarų aiškinant, kad jie „bando pateikti save kaip labai moralią, vertybiškai toli pažengusią visuomenę“, bet „savo moralinių įsitikinimų (…) niekada nebuvo linkę paremti ginklais“.

Bendrai imant, nevertybinės politikos tiesiog nėra. Bet kokia politika visada yra vertybinė, kaip ir bet koks tos politikos vertinimas irgi yra vertybinis. Panašu, kad T. Janeliūnui vertybė yra demokratijos plėtra durklų pagalba. Kiek demokratijos yra prievartą primestoje demokratijoje, politologas nepaaiškina, tačiau jo sarkazmu persmelkti svarstymai apie tai, kad vakariečių įsivaizdavimas, kad „kištis į kitų valstybių reikalus karinėmis priemonėmis — amoralu“, leidžia manyti, kad jam tai būtų priimtina. Kiek tokia pasaulio, kur lemia norai bei kaprizai, o ne tarptautinės sutartys, samprata skiriasi nuo rašizmo, palieku vertinti skaitytojui. Man asmeniškai skamba labai panašiai.

Suprimityvinus užsienio politiką, kai net nebandoma analizuoti kitų politinio lauko žaidėjų intencijų, tikslų ir galimų politinio veikimo pokyčių, Lietuvos užsienio politika yra nuskurdinama iki klausimo, ar tinkamai elgiasi (pabrėžiu — elgiasi) tie, kurie tą politiką Lietuvoje formuoja. Taip gerokai įdomesni ir nepalyginamai svarbesni klausimai susiję su  šalies užsienio politikos formuotojų prognostiniais gebėjimais, jų pasirinktų strategijų veiksmingumu, lieka anapus rimtesnio svarstymo. 

Neįgali skandalistė?

Pasak T.  Janeliūno, Lietuva dar 2008, 2009 metais „susikūrė savo kaip skandalistės įvaizdį“, buvo vadinama vieno klausimo valstybe, dėl Rusijos grėsmės nuolat šoko į akis Vakarų sąjungininkams. Prelegento nuomone, „tikrai yra pagrindo klausti, ar toks veikimas – efektyvus“ ir konstatuojama, kad „kartais jis gali padaryti daugiau žalos nei duoti naudos“. Apie kokią konkrečiai žalą kalbama neaišku, bet, kaip galima suprasti iš konteksto, žala ta, kad atrodome nestabilūs ir negebame išlaikyti balanso, nors strategiškai esame teisūs.

Pradėsiu nuo to, kad nelabai aišku, kodėl atskaitos tašku imami 2008-ieji, jeigu Rusijos klausimą Lietuva laiko pagrindiniu savo užsienio politikos klausimu nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo ir net dar anksčiau, nuo pirmų Sąjūdžio diskusijų apie Lietuvos vietą pasaulyje. Gruzijos karas ar Krymo aneksija tik patvirtino, kad amžiaus pradžioje nesėkmingai bandžiusi prisišlieti prie NATO Rusija radikalizavosi, tad, akivaizdu, aktualizavosi ir Rusijos grėsmės akcentavimas. Kad ir kaip žiūrėtum, visa Lietuvos istorija aiškiai rodo, kad Rusijos grėsmės klausimas yra valstybės išlikimo klausimas.

Rusijos agresija Ukrainoje T. Janeliūnui lyg ir išmuša kortas iš rankų ir jis sutinka, kad „mes buvome teisūs, o vakariečiai tik dabar suprato, ką norėjome pasakyti”. Karas Ukrainoje, lyg ir sutinka T. Janeliūnas, leidžia manyti, kad Lietuvos veikimo būdas ir koncentravimasis į Rusijos grėsmę PAGALIAU pasirodė buvęs pagrįstas. Norisi paklausti, jeigu vakariečiai tai PAGALIAU suprato, tai kame tada iš viso problema?

O problema, svarsto profesorius, ta, kad garsiau ir aiškiau kalbėdami galime netekti mistinių Vakarų (kas konkrečiai turima galvoje, neaišku) globos. T. Janeliūno žodžiais kalbant, „turėtume išlaikyti balansą“, kad „Vakarų kantrybė ir nuolatinis globos rodymas mums iš tikro būtų naudingas“.  Plėtodamas globos naratyvą, politologas pabrėžia, kad globos neišsireikalausi tylėdamas, bet kalbėdamas gali erzinti.

T. Janeliūno samprotavimai, kad tuo pat metu esame teisūs ir „turime išlaikyti balansą, neperžengdami ribos” irgi mažų mažiausia dviprasmiški.

Kokios yra tos ribos, jei esame teisūs? Ir kas yra tas balansas? Ar tos ribos yra, pasak T. Janeliūno, bailūs Vakarai, įsispraudę save į kampą ir nelinkę kovoti dėl savo vertybių? O tas balansas gal kartais „yra viena didžiųjų europiečių tragedijų”, balansas tarp „gerovės ir kainos”, kurią gali tekti mokėti kovojant dėl vertybių?

Prieštaros nesenka. Viena vertus aiškinama, kad „ideologiniu ir informaciniu atžvilgiu Lietuva parodo, kad viena pirmųjų žengia radikalesnius žingsnius ir ragina neatsilikti einančius iš paskos”, o „kaip mažai valstybei tai – racionalus veiksmas“, mat „gali būti racionalu pritraukti dėmesį per savotišką provokaciją”. Kita vertus iš karto po to jau aiškinama, kad „tai gali erzinti, ir tada toks dėmesio pritraukimas jau nebus efektyvus”. Kodėl tai turėtų „erzinti“ būtent dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą, nutylima.

T. Janeliūnui, kritikuojančiam Lietuvą kaip vieno klausimo valstybę, nepatinka ir tai, kad atsiranda kitų, išoriškai tiesiogiai su Rusijos grėsme nesusijusių temų. Kai Lietuva PAGALIAU pradėjo veikti ir kitose srityse, akcentuodama Taivano, Kinijos problematiką, tai politologas tą veikimą nurašė tam tikriems „išsišokimams”, nors iš tarptautinės, ir ypač iš JAV, reakcijos atstovybės klausimo išsišokimu pavadinti nelabai ir išeina.

Menkai susijusių tezių mišrainę vainikuoja ganėtinai isteriškas gąsdinimas apie tai, kad didysis Vakarų ir Rusijos „susidūrimas greičiausiai vyktų mūsų teritorijoje“ ir pasekmės būtų skaudžios. O tų skaudžių pasekmių, T. Janeliūno galva, išvengtume, jeigu neerzintume  Rusijos. Panašiai mąstant, matyt, ir Ukraina erzino Rusiją, tad dabar kenčia, bet būtų tylėjusi ir karo nebūtų.

Skaityti straipsnį

873

Sankcijų poveikį didina priešo mąstymo supratimas, o ne naivios raudos

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

8 balandžio, 2022

Sankcijų poveikį didina priešo mąstymo supratimas, o ne naivios raudos

Iš karto noriu pabrėžti, kad jums neliktų jokių abejonių: sankcijas palaikiau, palaikau ir už jas balsuoju. Trečiadienį pasirašiau dalies Europos Parlamento narių laišką, kuriame reikalaujame, kad sankcijų paketas apimtų visą iškastinį kurą — anglį, naftą, dujas ir branduolinį kurą, ir tas draudimas būtų įvedamas tuoj pat, nedelsiant.

Vis dėlto abejotina, kad tokį reikalavimą šiuo metu balsuodami paremtų dauguma parlamento narių. Dar daugiau klausimų kelia tai, ar visišką dujų embargą palaikytų Europos Vadovų Taryba.

Sankcijų ratas plečiamas

Šią savaitę Europos Sąjunga paskelbė jau penktą ekonominių sankcijų paketą per penkias savaites nuo tos dienos, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Sankcijų ratas bus plečiamas, o kai kurios jų transformuojamos didinant griaunamąją galią. Vis dėlto pasakyti, kiek tos sankcijos efektyvios, bent kol kas tikrai labai sudėtinga. Palaikydama sankcijas suprantu, kad jos pačios savaime putino režimo nesustabdys.

Manau, kad galiausiai — ir tai gali įvykti labai greit — sprendimas atsisakyti bet kokios prekybos su Rusija, tarp jų ir energetiniais ištekliais, bus priimtas. Vis dėlto šiuo metu dar tik sėjamos sėklos,  kurios, bijau, duos vaisius tik po to, kai Rusija atvirai pasikėsins į ES teritoriją. Nenoriu būti blogu pranašu, bet bijau, tokia diena gali išaušti. Ir ji gali išaušti gan greit.

Prieš mėnesį jau sakiau, kad daugybė politekonominių tyrimų rodo, jog sankcijos niekur ir niekada nėra buvę veiksmingu trumpalaikiu priešininko užmačių suvaldymo mechanizmu.

Geriausiu atveju,  ir tai labiau išimtis nei taisyklė, jos padėdavo siekiant ilgalaikių tikslų. Galimas — pabrėžiu galimas, bet sunkiai įrodomas atvejis, kai sankcijos pasiekė savo tikslą — JAV technologiniai ribojimai Sovietų Sąjungai, kurie, kaip manoma, paspartino planinio monstro griūtį.

Klausimas tuo labiau keblus, kad sankcijos gali ir privalo būti nagrinėjamos iš skirtingų perspektyvų — tiek dažniau aptariamų ekonominių ar politinių, tiek kol kas menkiau analizuojamų geopolitinių.

Trumpalaikis ir ilgalaikis poveikis

Atskirais atvejais sankcijų poveikis gali susilpnėti dėl to, kad ekonominės sankcijos pajėgios sukelti neprognozuojamus ar nepageidaujamus politinius pokyčius, o šie nepalankia linkme perbraižyti pasaulio įtakų žemėlapį.

Kalbant apie sankcijas negalime pamiršti, kad jų trumpalaikis ir ilgalaikis poveikis irgi gali labai skirtis.

Kas dabar gali suvaldyti agresorių, jeigu sutiksime su prielaida, kad sankcijų, kaip ir bet kurių kitų hibridinio karo įrankių, poveikis ribotas? Akcentuočiau du dalykus.

Pirma, ir tai, tikėtina, svarbiausia, privalu suprasti, kaip mąsto tiek priešai, tiek sąjungininkai. Antra, ginkluotė.

Po Bučos Vakarų pasaulis jau vienareikšmiškai suvokė, kad vien hibridinės ekonominės priemonės kovojant su putino režimu nepakankamos. Sprendimas teikti ginkluotę Ukrainai, ir, reikia pabrėžti, teikti modernią ginkluotę, iš esmės jau priimtas, o ginklai keliauja.

Karinės pagalbos klausimas

JAV praėjusią savaitę paskelbė apie naują karinę strategiją ir precedento neturintį karinės ginkluotės didinimą. JAV generolai viešai ir atvirai teigia, kad jų šalis teiks Ukrainai visą jai reikalingą ginkluotę, išskyrus branduolinę.

Neatsilieka ir Didžioji Britanija bei Rytų Europa. Tikiu, kad artimiausiu metu prie jų jungsis ir kitos Vakarų demokratijos, visų pirma Prancūzija.

Tiesa, Prancūzijos atveju kortas sumaišyti gali artėjantys prezidento rinkimai. Macrono pralaimėjimo tikimybė nėra didelė, bet ji egzistuoja. Jeigu pergalę švęs Macronas, karinės pagalbos Ukrainai klausimas bus išspręstas greit.

Jo konkurentai ta ar kita forma susiję su putino režimu, ir nors pastarosiomis savaitėmis jie viešai baisėjosi karu Ukrainoje, tačiau akcentavo taiką. Kitaip sakant, pabrėžė neutralumą, kuris dabartiniame kontekste reiškia atvirą paramą agresoriui.

Kraštutinės dešinės politikai Europos Sąjungoje iš esmės visi susiję su putino režimu. Kai kurios partijos gaudavo tiesioginį Rusijos finansavimą, kitos nuosekliai rėmė esmines putino režimo vertybes – autoritarizmą, korupciją, vadinamąsias tradicines vertybes, kurios iš esmės sutraukiamos į panieką moterims, grubų mačizmą bei kovą su seksualinėmis mažumomis.

Praėjusį sekmadienį prezidento rinkimus Vengrijoje laimėjęs Orbanas iš esmės ir dabar ganėtinai atvirai žavisi putinu.

Jo vadovaujamos kraštutinės dešinės partijos politikai diskusijoje su žurnalistais Strasbūre šią savaitę pripažino, kad jų labai rimtos pergalės rinkimuose korta buvo Ukraina.

Tiesa, kalbėta ne apie paramą Ukrainai. Vengrijos mamos buvo gąsdinamos, kad pralaimėjus Orbanui, jau kitą dieną po rinkimų jų vaikus išsiųs į frontus kautis už Ukrainą.

Ir taip sugrįžkime į mąstymo lauką.

Ukrainos vadovybės elgesys

Ne vienas Vakarų analitikas, svarstydamas, kodėl daugelyje valstybių, jų tarpe ir JAV, iki karo buvo tikima, kad Rusija karą gali laimėti vos per kelias dienas, akcentavo būtent Ukrainos vadovybės elgesį. Minima ir ganėtinai atsaini reakcija į stiprėjančius JAV ir Vakarų sąjungininkų įspėjimus, kad karas jau už durų; ir vaidai tarp aukščiausio ešelono Ukrainos karinio personalo; ir galima didelio masto korupcija.

Karas viską sustatė į savo vietas. Dabar tie patys analitikai išskirtinai aukštai vertina ukrainiečių karinius gebėjimus, visų pirma eilinių karių bei vidurinės grandies karininkų. Sprendimas apginkluoti Ukrainą susijęs ir su ukrainiečių tautos bei jų prezidento elgesiu per karą.

Norint suvokti priešo veiksmų logiką, tad ir jiems veiksmingai priešintis, privalu pabandyti mąstyti taip, kaip mąsto jis. Norint laimėti ne virtualioje tikrovėje, bet realiame gyvenime, priešą geriau pervertinti nei nepakankamai įvertinti. Ypač pavojinga priešą matyti kaip absoliutaus blogio įsikūnijimą, taip savaime savo galvoje įsitvirtinant kaip gėrio ir tiesos šaltiniui

Siaura ekonominė logika

Įvesdama sankcijas ES, kaip ir JAV, iki šiol rėmėsi išimtinai siaura ekonomine logika. Manyta, kad sankcijos pakirs Rusijos ekonomiką, smuks gyvenimo lygis, o tai sukels neišvengiamą ūkio griūtį, kurį savaime susilpnins agresorės karinę galią.

Panaši mintis būtų teisinga tik pritarus prielaidai, kad žmogaus elgseną lemia išimtinai ekonominiai motyvai. Nors tokia ekonomistinė pasaulio samprata politikų itin dažnai pasitelkiama rinkimų kovose, abejotina, ar ji veikia, ypatingai karo akivaizdoje.

Kasdien augantis sankcijų sąrašas Rusijos žmonių galvose atsiverta tik kaip dar vienas ginklas, kuriuo bandoma parklupdyti jų tėvynę.

Ką dabar girdi Rusijos žmonės? Jiems be sustojo ir labai emocionaliai daugybė propagandistų, žurnalistų, politikų ir žinomų žmonių aiškina, kad Vakarai jau seniai susimokė prieš jų valstybę, o dabar dar bando iš Rusijos gyventojų atimti net kasdienes prekes.

Nuolat ir be sustojo aiškinama, kad Vakarus valdo gėjai, kurie terorizuoja esą geras tradicines šeimas. Vakarai pateikiami kaip tie, kurie nekenčia dvasingų Rytų ir mato juos tik kaip pigios naftos upes.

Aukšti reitingai

Prieš porą savaičių JAV finansuojamas televizijos kanalas Svoboda Peterburgo ir Maskvos gatvėse žmonių klausinėjo, ar jie nori gyventi kaip Europoje. Dauguma atsakymų buvo neigiami. Dalis žmonių be jokios ironijos teigė, jog Europoje žmonės gyvena labai blogai, ir jie tikrai nenori tokios ateities savo vaikams.

Kritinėse situacijose, o karas tikrai visus pastato į ribinę būklę, normali žmonių reakcija yra susitelkti prieš priešą, kuris, kaip jie mano, kėsinasi į jų gyvenimą. Tai dabar matome Rusijoje, ir nė vieno rimtesnio politologo ar ekonomisto tikrai neturi stebinti itin aukšti putino reitingai bei susitelkimas apie šalies vadovus. 

Toks Rusijos gyventojų susitelkimas tuo stipresnis, kuo energingiau kita pusė bando įrodinėti, kad blogis konkrečiu atveju yra ne Ukrainoje ir Vakaruose, bet pačioje Rusijoje.

Neatsitiktinai net po Bučos skerdynių net tie Rusijos gyventojai, kurie matė vaizdus Kijevo priemiesčio gatvėse,  nuoširdžiai tiki pasakomis, kad tai priešo sufabrikuoti vaizdai.

Priešinga reakcija

Kuo energingiau bandoma paneigti propagandą ir melagienas,  tuo labiau dauguma linksta manyti, kad melas yra tiesa, ypač tais atvejais, kai suvokta tiesa gali būti pernelyg skaudi.

Pasitelksiu pavyzdžių iš Lietuvos gyvenimo.

Matyt, girdėjote, kad Lietuvos gyventojai pastarosiomis dienomis kviečiami skambinti į Rusiją ir aiškinti jos žmonėms, kad Rusija yra agresorė ir žudikė. Viena jauna ir, atrodytų, protinga moteris socialiniuose tinkluose labai susižavėjusi savimi ir šia akcija, aiškino, kad jau paskambinta per 100 tūkst. Rusijos gyventojų.

O dabar pagalvokite, kaip reaguotumėte, jeigu panašus skambutis jus pasiektų iš Rusijos ir žmogus laužyta kalba jums pradėtų aiškinti, kad gyvenate gėjų valdomame pasaulyje, kuris nori sugriauti dvasingą tradicinėms vertybėms ir tradicinei šeimai atsidavusią Rusiją?

Kaip reaguotumėte, jeigu jums skambučiu iš Rusijos primintų Holokaustą ir aiškintų, kad Lietuvos valdžia padeda Ukrainai tik todėl, kad abi šios šalys yra nacistų valdomos?

Beje, tie rusai galėtų cituoti ir ganėtinai dažnai pastaraisiais metais Lietuvos maršistų, taigi pačių lietuvių eskaluotą temą, kad Lietuva dabar užvaldyta gėjų ir fašistų.

Manau, sulaukę tokio skambučio, dauguma jūsų supyktumėte ir reakcija būtų priešinga tai, kurios tikėjosi skambinęs žmogus.

Savo klaidų paieška

Rusai yra tokie pat žmonės, kaip lietuviai, tad ir jų reakcija tokia pat. Kuo dažniau mes jiems aiškiname, kaip jie klysta, tuo nuoširdžiau jie tiki, kad yra teisūs. Ta visa skambučių akcija yra klasikinis atvejis, kai gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Sakyti tiesą ir realiai vertinti procesus nėra lengva. Reikia ilgai mokytis, daug skaityti, diskutuoti su oponentais ir išmokti vieno sudėtingiausių dalykų — autorefleksijos ir savo paties mąstymo klaidų įvertinimo. Pastarasis dalykas — autorefleksija ir SAVO klaidų paieška — čia esminis momentas. 

Tiesiai kalbant, absoliuti dauguma bet kokios visuomenės yra ganėtinai tamsi, linkusi tikėti bet kokiais kliedesiais, ypač noriai tiki būtent pačiais kvailiausiais dalykais.

Galime juoktis iš Rusijos žmonių, kad jie tiki kliedesiu, jog ukrainiečiai kūrė  biologinį ginklą, kuris naikina išimtinai slavų kilmės žmonės, ir tas ginklas tiek gudrus, kad sugeba net tuos slavus išskirstyti į ukrainiečius, kurių nežudo, ir rusus bei Baltarusijos gyventojus, kuriuos paveikia.

Būtų labai juokinga, jeigu nebūtų tolygu visokių kepenių įrodinėtoms nesąmonėms, kad skiepai nuo kovido veikia kaip genetinis ginklas.

Kovoti su priešais kažkur kitoje valstybėje yra gerokai,  nepalyginamai lengviau, nei kasdien kalbėti apie demokratiją namuose. Sunkiau, bet tikrai prasmingiau.

Neprarasti galvos

Laimėti gyvenimą galima tik neprarandant galvos. Karas ne išimtis. Situacija Ukrainoje labai labai sunki. Ukrainai trūksta ginklų.

Ir kalbėdami apie sankcijas ir kitus hibridinio karo elementus, privalome nepamiršti, kad daug labiau nei visokie absurdiški skambučiai, rankų socialiniuose tinkluose grąžymas ir naivios raudos Linkedinuose, netgi daug labiau nei bet kokios ekonominės sankcijos Rusijai, dabar Ukrainai padėtų ginklai.

Skaityti straipsnį