Kanibalai ėda ne tik jūsų kūnus. Jie gali sunaikinti ir jūsų laisvę matyti ir jausti. Viešas atsakymas p. Joanai Jucytei iš Kauno (ir visiems tiems, kuriems kliūva tai, ką jie vadina „vamzdžiu“).
Yra tokia žmonių rūšis, kuri man atgrasi. Jai priklauso tos dainininkės (šiaip jau gana prastos) ir tie krepšininkai (irgi ne stebuklas kokie profesionalai), kurie nutaria, kad jeigu jiems
„negražu“, tai privalome nuimti nuo Neries krantinės vieno geriausių Lietuvos skulptorių kūrinį, kurį jie paniekiančiai vadina „vamzdžiu“.
Jie mato vamzdį, nes tik vamzdį pajėgūs matyti. Kad už vamzdžio matytum meną, reikia ilgai ir daug dirbti: žiūrėti, mokytis žiūrėti, skaityti, interpretuoti ir suvokti.
Šiandien gavau Joanos Jucytės iš Kauno laišką (skundą?), skirta Seimo nariams. Ji rašo:„ Sveiki, gerbiamieji. Nežinau, kaip reaguosite Jūs, bet mane žiauriai sukrėtė šios būsimos parodos rengimas Kaune. Kas tai? Galutinis nužmogėjimas? Trūksta žodžių. Nejaugi tokia bjaurastis bus rodoma Lietuvoje? Paskaitykite ir susidarykite savo nuomonę:
Laiško pabaigoje linkima tvirtybės ir Dievo palaimos.
Labai nemėgstu moralistų. Ypatingai man atgrasūs visokie moralistai, aiškinantys, koks menas turi būti ir kokio rodyti nevalia. Taigi jos paklausiau, o kas ją konkrečiai sukrėtė? Juolab, kad, kaip supratau, parodos ji nematė, tik apie ją skaitė.
J. Jucytės atsakymas buvo perdėm emocionalus ir gan abstraktus: „Atleiskite, gerb. parlamentare, netekau žado, nes tokio jūsų klausimo tikrai nesitikėjau.”
Tada pabandžiau jai paaiškinti, kodėl paklausiau: „O mane sukrečia tai, kad žmonės vertina tai, kam nepasiruošę. Jūs galite profesionaliai ir įvertindama kontekstus kalbėti apie meno sklaidą?
Kažkada sukrėsdavo net Paul Cézanne, jau nekalbant apie Edgar Degas ar Camille Pissarro. O Pablo Picasso su Salvador Dalí sukėlė isteriką. Man nepriimtinas toks ultimatyvus deklaravimas savo norų ir kitų menkinimas, jeigu kažkas nepatinka. Nepatinka? Neikit į tą parodą. Ir tiek.
Laiško pabaigoje post scriptum dar pridūriau: „Jeigu vis dėlto sugebėsite pagrįsti savo poziciją profesionaliu esė su malonumu savo pastabas atšauksiu“.
Neužilgo sulaukiau tokio atsakymo: „Gerb. parlamentare, pasakysiu tiesiai šviesiai — man šios parodos anonsavimas kelia siaubą. Tai — morgas, skerdykla, kanibalų puota. Vien pažiūrėjus į tas nuotraukas nupurto siaubas ir pasišlykštėjimas. Esu paprasta Lietuvos pilietė, pensininkė, ne meno žinovė. Bet juk menas ir skiriamas paprastam eiliniam žmogui, kuris jį priima širdimi. Mano širdis ir siela tokį “meną” atmeta iškart. Ir jokie, net ir patys profesionaliausi, esė neprivers manęs tokių žmonių lavonų išdarkymų pavadinti menu. Pasikartosiu: menas priimamas širdimi. Ir jeigu meno kūrinys nekelia estetinio pasigėrėjimo ir žiūrovo širdis jį atmeta, tai reikia gerai pagalvoti, ar jis vertas meno vardo. „
Platesniame J. Jucytės atsakyme kliuvo ir žiniasklaidai: „Mano supratimu, žiniasklaida, kaip visuomenės formuotoja, turėtų kelti Lietuvos žmonių dvasingumą, teikti geresnio gyvenimo vilties, bet — ne gniuždyti ir taip sugniuždytų ir toliau tebegniuždomų Lietuvos žmonių. Taip pat — ir meno kūrėjai. Jų pareiga pakelti žmogų, o ne stumti į dar didesnę neviltį. Juk tai taip elementaru. Ir keista, kad ne visi menininkai tai supranta. „ Pabaigoje p. J. Jucytė linki „Prasmingų ir palaimingų dienų.“
Atsakydama labai stengiausi valdytis, nors – prisipažinsiu – agresyvi vadinamųjų „paprastų“ žmonių, kurie sau priskiria teisę netgi nurodyti, kokia paroda verta mano dėmesio, arogancija veda iš proto. Tad parašiau tik tiek: „Jūs jaučiatės ta, kuri it Dievas turi teisę matyti visų sielas ir matyti tai, ką kiti mato. Nors tai tik jūsų, akivaizdu, menkai išmanančios meną, nuomonė.
Žiniasklaida neturi kelti dvasingumo. Ypač, jeigu tas dvasingumas matuojamas eilinės gan susireikšminusios moters be ilgamečio darbo, kuriuo bandoma matyti plačiau ir suvokti kontekstus, nuomone.
Žiniasklaida turi informuoti, ką ji čia ir padarė. Ką jūs pamatėte yra viena. Ką darė menininkai yra kita. Ir tai, ką jie rodo gali būti šimtus kartų labiau dvasinga (nes rodo kančią), nei jūsų proteguojamas pigokas saldumas.
Visuomenė leidžia saldžius pigius Sveikinimų koncertus.
Bet ji taip pat turi teisę turėti ir rimto meno renginių. O ne vien atitinkančių vadinamųjų paprastų žmonių skonį.“
Būti Seimo nare yra sudėtinga visų pirma dėl tų vadinamųjų paprastų žmonių naivumo, kuris virsta totalitarine kultūros ir visuomenės naikinimo mašina.
Jeigu jūs manęs paklausite, kas sunkiausia mano dabartiniame darbe, tai vėl ir vėl kartosiu: sunku dirbti labui tų, kurie neturi gebėjimo suvokti to, ką darai, esmės, logikos ir padarinių.
