MENIU

Autorius

33

Nėra juodai – balto laiko

Darbas Europos Parlamente

15 kovo, 2024

Šiandien, kovo 15 dieną, prasideda rinkimų farsas Rusijoje. Kalbant tiksliau, tas diktatoriaus perrinkimo spektaklis vyksta jau beveik mėnuo, nes pradžioje balsuoti buvo priversti kariai fronte, o vėliau — okupuotų Ukrainos teritorijų žmonės. 

Okupuotose teritorijoje balsavimas prievartinis, — balsuoti privalai nori nenori. Žmonės, kurie išdrįsta atsisakyti paimti rinkimų biuletenį ir stebint rinkimų komisijos atstovams, o neretai ir specialiųjų tarnybų žmonėms, pažymėti nurodytą kandidatą, persekiojami. Dalis užvestų administracinių bylų baigiasi baudžiamąja atsakomybe. Tokioje teroro aplinkoje žmonės palūžta ir net nesutikdami su nusikalstamos putino gaujos režimu, balsuoja.

Šalį palikusi opozicija ganėtinai energingai ginčijasi, ar dalyvauti rinkimuose. Dalis apskritai nesutinka eiti balsuoti, kiti siūlo žymėti bet kurį kitą kandidatą, tik ne putiną. 

Aleksejaus Navalno bendražygiai Rusijoje likusius režimui ir jo sukeltam karui nepritariančius žmones kviečia sekmadienį 12 valandą rinktis prie rinkimų apylinkių ir tokiu būdu pademonstruoti, kokia daugybė tūkstančių žmonių nesutinka su nusikaltėlių klikos primestu valstybės keliu. 

Eilė šalį palikusių sociologų vis dar bando sekti gyventojų nuomones ir skaičiuoja, kad karui nepritaria apytikriai pusė gyventojų. Kiek tikslus tas skaičius esamoje situacijoje, pasakyti sudėtinga: apklausos totalitarinėje valstybėje itin nepatikimas matas. 

Kaimyninėje Latvijoje sekmadienį numatyta tikrinti visų, kurie eis balsuoti, dokumentus. Sprendimas paremtas tuo, kad per praėjusius pseudorinkimus Latvijoje už putiną buvo atiduota per 90 proc. balsų. Tiesa, tai oficialus skaičius, nes niekas nežino, kiek balsų diktatoriui buvo tiesiog prirašyta. 

Žinoma, dokumentų tikrinimas jokiu būdu nereiškia, kad žmonėms su rusiškais pasais bus uždrausta balsuoti ar klausiama, už ką jie. Vis dėlto, Latvijos valdžios nuomone, toks patikrinimas leis bent jau aptikti žmones, kurie neturi leidimo gyventi Europos Sąjungoje. 

Man asmeniškai labai priimtina ir nuostata, kad jeigu Latvija a priori nepritaria rinkimų legitimumui, tad ir jo rezultatams, tai ir dalyvavimas tame rinkiminiame farse reiškia pritarimą diktatorių režimui. 

Vis dėlto atsitraukus nuo šios dienos aktualijos, gerokai svarbesnis kitas momentas. Kalbu apie labai neadekvačią viešosios erdvės retoriką į Lietuvą pastaruoju metu atvykusių rusakalbių atžvilgiu. 

Pirma, į vieną vietą suplakami labai skirtingi žmonės, pamirštant, kad esmė —  ne jų tautinė priklausomybė. Esminis dalykas — jų santykis su demokratija ir Vakarų vertybėmis.

Lietuvoje prieglobstį pastaruoju metu gavo visa eilė Baltarusijos ir Rusijos demokratinės opozicijos žmonių. Praktiškai visi jie savo šalyse yra paskelbti valstybės priešais, tad vos kirtus sieną jų laukia ilgi metai kalėjimuose. Didelė jų dalis turi vadinamąjį inoagentų (užsienio agentų) statusą, kai kurie nuteisti už akių ilgiems metams vien už tai, kad atvirai kalba apie karą Ukrainoje, linki sėkmės Ukrainos kariams ir skelbia informaciją apie tai, kas vyko Bučoje ar Mariupolyje. 

Tai žmones, kuriems Lietuva privalo padėti be jokių išlygų. Nevalia pamiršti, kad šie ir daugybė kitų demokratiją išpažįstančių Rusijos gyventojų padėjo mums per kruvinas sausio dienas. Jau kitą dieną, sausio 14-ąją, jie Maskvoje suorganizavo patį didžiausią kada nors vykusį demokratinių jėgų mitingą. Virš Maniežo aikštės tada pleveno šimtai Lietuvos trispalvių, žmonės skandavo Laisvę Lietuvai. Toks spaudimas išgąsdino Gorbačiovo administraciją ir, be abejo, tai buvo vienas iš veiksnių, lėmusių, kad tuometinis okupacinis režimas atsitraukė. Padorumas neleidžia pamiršti istorijos, o jos nutylėjimas niekur ir niekada prie gero nepriveda. Tai demonstruoja ir pastarasis karas Ukrainoje.

Dauguma šių žmonių turi vadinamąsias humanitarines vizas ir buvo pakviesti atvykti į Lietuvą, kur jiems pažadėta galimybė kovoti su lukašenkos ar putino režimu saugioje aplinkoje. 

Deja, jie užsipuolami ir socialiniuose tinkluose, ir gatvėje. Vandalas ištepliojo  A. Navalno kameros maketą Europos aikštėje, galiausiai šią savaitę jau visai rimtai nukentėjo vienas iš ryškiausių Lietuvoje apsistojusių putino kritikų. 

Dalis pseudopatriotų nuolat bando žeminti tuos žmones, kabindami okupantų ir imperialistų etiketes. Net tuo metu, kai A. Navalno bendražygiai jam mirus tiesiogine to žodžio prasme verkė prie stalinizmo aukoms skirto paminklo Vilniuje, tokie patriotai vos už keleto metrų garsiai piktinosi, kad Vilniuje girdisi pernelyg daug rusiškai kalbančių žmonių. Kaip Lietuvoje atsirado šie žmonės ir kaip jie vis didesnės grėsmes akivaizdoje kaunasi už savo šalies laisvę, paminėta nebuvo. 

Nuolat eskaluojama litvinizmo tema, kuria bandoma apjuodinti Baltarusijos opoziciją, irgi tarnauja tik lukašenkos režimui.  

Garbės Lietuvai nedaro ir agresyvi buka kova su rusų kultūra. Švelniai sakant nejauku, kai rašytoja, kuri energingai eksploatuoja pikantiškas ir publikai tokias patrauklias Rusijos carų gyvenimo detales, nuolat pabrėžia, kokia ta rusų kultūra esanti žemos prabos. 

Rusų kultūra, kaip ir bent kurios kitos šalies kultūra, yra visokia. Yra tokia, kaip anos ponios daugiatomiai rašiniai nugulę prekybcentrių salėse, ir yra ta, kuri atveria žmonėms jų žmogiškos būties ir kančios briaunas. 

Daugiau negu juokinga ir kova su prieš porą šimtų metų mirusiu rusų poetu, ypač tada, kai apie jo išskirtinį vaidmenį, esą vos ne lėmusi putino istorinius kliedesius atvedusius į karą, pasakojama Italijos, Ispanijos ar Graikijos politikams, kurie net ano vardo nėra girdėję. Tada belieka stebėtis tuo, kad tokios žodžiais antirusiškos ponios galvoje taip įstrigęs sovietinės mokyklos palikimas, kurio neišvalė net ilgi Nepriklausomybės metai.

Beje, jeigu jau karo Ukrainoje šaknų ieškoti istorijoje, tai nepalyginamai vertingesnė yra neseniai į lietuvių kalbą išversta rusų žurnalisto Michailo Zygario knyga „Karas ir bausmė. Rusijos įsiveržimo į Ukrainą istorija“. 

Apgailėtina ir rusų muzikos atšaukimo Lietuvoje akcija. Neklausydamas Rachmaninovo, Prokofjevo ar Šostakovičiaus ne Ukrainai padedi, o susini savo sielą. Ir būtent todėl vis sunkiau suvoki laisvės grožį ir jos kainą, palaipsniui slysdamas totalitarizmo narvą.

Lietuvai, ypač visos eilės rinkimų ir geopolitinių įtampų fone, būtinas gerokai aiškesnis santykių su rusakalbe emigracija paveikslas. Nepretenduoju į galutinę tiesą, tik apibrėžiu kelis, mano galva, plačių diskusijų ir skubaus sprendimo reikalaujančius momentus.

Pirma, privalu atskirti ekonominius emigrantus, ir tuos, kurie atvyko gelbėdami save ir savo šalį. Ekonominiai emigrantai, žinoma, nėra blogis per se, tačiau jų darbo Lietuvoje aplinkybės turi būti vertinamos ne vien iš pigios darbo jėgos ieškančio verslo perspektyvos. Politiniams gi emigrantams turi būti garantuojama saugi gyvenimo erdvė.

Antra, būtina kuo skubiau visas rusiškas mokyklas pervesti į mokymą lietuvių kalba, be abejo, paliekant tam tikrą adekvatų kiekį pamokų ukrainiečių, baltarusių ar rusų kalbomis atsižvelgiant į vaiko tautybę. 

Argumentas, kad rusų mokyklų negalima naikinti, nes taip esą bus pažeisti lenkų mokyklų interesai, yra tuščias. Neteko girdėti, kad kuri Europos valstybė emigrantams garantuotų valstybines mokyklas, kuriose mokoma jų gimtosiomis kalbomis. Kaip lietuvių vaikai Anglijoje sugeba išmokti angliškai, taip ir rusakalbiai vaikai puikiai sugebės išmokti lietuviškai. 

Trečia, nevalia naikinti rusų kalbos pamokų mokyklose. Rusija, kad ir koks režimas joje įsitvirtintų, visad bus ne tik kaimynė, bet ir potencialus agresorius. Ir būtent todėl privalome turėti pakankamą kiekį žmonių, gebančių suprasti, kas ir kodėl vyksta Rytuose anapus mūsų valstybės sienų.

Nukėlęs eilinę skulptūrą, žmogaus galvos neišvalai, bet atimi gilesnės analizės ir savęs bei savo laiko įtampų interpretacijos galimybę. Prisiminkite, kad ir vieną buvusį laisvės šauklį merą, kuris Žaliojo tilto skulptūras pakeitė prastais vazonais, vis dėlto išties laisvė jam buvo tokia tolima sąvoka, kad drąsiai lukašenkos banditams atidavė vieną garsiausių Baltarusijos disidentų. 

Karas nudažo pasaulį dviem spalvoms. Norėdamas likti žmogumi, privalai matyti daugybę tonų ir atspalvių. 

Skaityti straipsnį

38

POLITIKA YRA NESIBAIGIANTIS POKALBIS

Darbas Europos Parlamente

9 kovo, 2024

Kovo 2 dieną iki Europos parlamento rinkimų buvo likę 100 dienų. Lietuvos prezidento rinkimai vyks mėnesiu anksčiau. Eilinio rinkėjo sąmonėje šie politiniai renginiai sukimba menkai. Vis dėlto vertinant iš esmės, jie sprendžia tą patį klausimą — ar ir kiek Lietuva yra Europa. 

Nesijaudinkite, neabejoju tuo, kad geografiškai viskas aišku. Kažkas net geografinį Europos centrą Lietuvoje aptiko. Deja, geografinė priklausomybė pati savaime neatsako į politinės tapatybės klausimus. Vengrija, o ir Rusija, irgi Europoje. Geografiškai. Tačiau ar daug atsiras tų, kurie drįs pasakyti, kad minėtos, o ir eilė kitų Europos žemyne esančių valstybių gali būti laikomos europietiškomis, jeigu išsitrauksime politinę liniuotę? 

Europos Sąjungoje susitelkusias valstybes, priešingai, nei kartais akcentuojama, vienija ne tiek bendra rinka, kitaip sakant, ekonominiai interesai, kiek jos veiksmų pamate glūdinti liberali demokratija. Kalbant dar tiesiau, Europa yra erdvė, kuri jau ne vieną dešimtmetį didina geografinį lauką, kuriame sprendimas priklauso įstatymui, o ne galios žaidimams. 

Nesu naivi. Žinau, kad žmogiška prigimtis, troškimas manipuliuoti ir valdyti kasdien meta pirštinę Europos svajonei gyventi darnoje, o pastaruoju metu ir taikoje. Europinės vienybės pamatas pastarosiomis dienomis klibinamas dažniau ir intensyviau. Ir tai reiškia, kad tie, kuriems brangi ant liberalios demokratijos pamatų iškilusi Europa, turi kalbėti aiškiau ir garsiau.

Kalbant apie Lietuvą ir jos politiką nori nenori iškyla papildomas sudėtingų klausimų ratas. Ką reiškia Lietuvos suverenitetas, kur jo ribos, ir kiek pati Lietuva gali garantuoti savo valstybės išlikimą? 

Šios tarpusavyje sukibusios teorinės ir praktinės laisvės plokštumos ir susikerta šalies prezidento ir Europos parlamento rinkimuose. 

Lietuvos prezidentas remdamasis Konstitucija kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką bei atsako už šalies gynybinį potencialą. Akivaizdu, kad bet kuriam kandidatui visų pirma turi būti keliamas klausimas, o kaip jis suvokia įstatymo viršenybės principą bei liberalios demokratijos priesakus. Ar įžvelgia grėsmių šiems pamatiniams Konstitucijos principams? 

Klausimai ypatingai aktualūs ir todėl, kad jau prezidentės Dalios Grybauskaitės vadovavimo dešimtmetį buvo paminta visa eilė Konstitucijos nuostatų. Tuometinėms Vyriausybėms tyliai pritariant esminiai užsienio politikos sprendimai perkelti į Daukanto rūmus, taip radikaliai mažinant parlamento ir jo skirtos Vyriausybės galias. 

Prezidentės D. Grybauskaitės tonas jai Seimo salėje skaitant metinius pranešimus nė minutei neleido suabejoti, kieno rankose valdžia ir galia. Piktos mokytojos tonu skelbdama  panieką politikai ir partijoms ji traiškė demokratijos pamatus, o palaipsniui augančios ekonominės gerovės akinama šalis politiką palengva delegavo komikams ir niekam neatskaitingiems aktyvistams. Tragiškai siauro akiračio žiniasklaida tylėjo, karts nuo karto paverkdama tik dėl galimai menkstančių reklamos pinigų srautų. 

Šliaužiantis autoritarizmas nebuvo stabdomas net tada, kai prezidentė atvirai pradėjo spręsti išimtinai Vyriausybės kompetencijai priklausančius klausimus. Pasinaudojusi akivaizdžiai neteisiniu asmeninės kompetencijos argumentu, ji užsėdo kėdę Europos Vadovų Tarybos salėje, o tuometinis užsienio reikalų ministras nerišliai lemeno, kad nors tai neteisėta, bet Lietuvai naudinga, mat prezidentė žino Briuselio koridorius. Ambasadoriui Linui Linkevičiui į galvą nešovė net tokia menkutė mintis, kad prezidentė ne amžina, o po to jos kėdę gali užimti tas, kuris nei koridorių žino, nei rišlios minties nesurezga. 

Pastaruosius penketą metų šaliai į autoritarizmo liūną galutinai pasinerti kliudė tik tai, kad dabartinis prezidentas yra išskirtinai nekompetentingas ir labai silpnas. Jo pareiškimai apie tai, kad jis personifikuoja Lietuvą, yra vienintelis tiesiogiai renkamas Lietuvos politikas, kaip ir paprotine teise paremta pretenzija vaidinti Vyriausybės vadovą Briuselyje, labiau komiški, nei grėsmingi. Juolab, kad ir jo kabinetas protu nežvilga. 

O dabar pažiūrėkime, kur esame šiandien.

Iš karto pasakysiu, kad Prezidento rinkimuose balsuosiu už Ingridą Šimonytę, kurią gerbiu ir myliu. Jeigu jos nebus antrame ture, rinkimus ignoruosiu. Taigi, deklaruoju savo interesą ir šališkumus. Vis dėlto …

Jeigu jūs manęs paklaustumėte, ar tai geriausias pasirinkimas Lietuvai, aš tylėčiau. Be abejo, ji geriausias pasirinkimas iš to, ką dabar matome, tačiau ji išskirtinai silpna ten, kur slypi politinės lyderystės esmė. Ji neturi ateities vizijos, už kurią kovotų iki mirties, ir, manau, paradoksaliai būtent todėl nenori nugalėti. Tai matome ir jos žinutėse tautai, ir jos pastoviai košmariškai prastoje komunikacijoje. 

Jau maniau, kad už I. Šimonytės 2019  metų rinkiminį šūkį „Susitarkime pagaliau“ prasčiau būti negali. Pasirodo, gali.  Pastarasis „Stipri prezidentė — stipri šalis“ nepalyginamai baisiau. Pažinodama I. Šimonytę, neabejoju ne truputėlio, kad ji supranta, jog stipri ta šalis, kurios institucijos stiprios. Vis dėlto žinoti, reiškia ir kovoti už tai, ką žinai. 

Lyderio darbas kovoti už galvas. Jis  privalo turėti svajonę. Privalo turėti atvirą širdį ir kalbėtis. Kalbėtis ir kalbėtis, kviesti ir nenutilti net tada, kai žiauriai skauda. Lyderiai neaukoja valstybės nemokšų iš komunikacijos agentūrų projektams. Lyderiai patys kuria komunikaciją. Dar vienas paradoksas: Gitanas Nausėda komunikuodamas yra nepalyginamai autentiškesnis, nei I. Šimonytė ir tai, manau, jam teikia papildomų balsų. 

Ir, žinoma,  tikri lyderiai, ypač tada, kai valstybė pavojuje, kalbėdami su visokiais mackevičiais (dabar Lietuvoje jų legionas) ne nuolankiai atsakinėja į sukrečiančiai primityvius klausimėlius,  o aiškiai artikuliuoja savo žinią ir pažadą tautai. 

Tą šiurpią politinę parodiją, kurią čia miniu, palyginsiu su rinkiminiu renginiu Briuselyje.          

Akcentuojant 100 dienų iki Europos parlamento rinkimų vienoje didžiausių prestižinių Briuselio salių, kurioje nuolat skamba geriausių pasaulio klasikinės muzikos atlikėjų koncertai, įvyko susitikimas su dviem garsiais Europos politiką nagrinėjančiais mokslininkais ir 5 skirtingų Europos parlamento frakcijų atstovais.  Bilietai į šį renginį kainavo 10 eurų, o tikrai didelė „Bozar“ salė buvo pilnut pilnutėlė. 

Didesnė publikos dalis buvo į ketvirtą ar penktą dešimtmetį įžengę žmonės, kurie, tikėtina, viena ar kita forma susiję su politika, vis dėlto buvo ir tokių klausytojų, kurie akivaizdžiai atėjo, nes jiems tiesiog įdomu išgirsti skirtingus vertinimus bei politines prognozes. 

Kaip ir I. Šimonytės pokalbio su Rolandu Mackevičiumi metu, buvo juokaujama. Bet tai nebuvo humoras, kai už juokelius apima svetimos gėdos jausmas. 

Pokalbį moderavo Europos studijų Oksforde profesorius Timothy Ash, jau 50 metų rašantis apie Europos politiką ir jos dramatiškiausius momentus. Pašnekovai — dar du profesoriai, taip pat angažuoti liberalios europinės politikos proponentai. Po valandos prisijungę skirtingų politinių partijų europarlamentarai irgi kalbėjo gal ir nepatogiomis, bet prasmingomis temomis.  

Jeigu pokalbis Vilniuje buvo klaikiai nuobodus ir be jokios nuorodos į realias politines problemas, su kuriomis susiduria Lietuva pasaulyje ir Europoje, tai Briuselyje jis vertė mąstyti, ir klausantis ieškoti savo atsakymo. 

Ar įmanoma pasiekti, kad demokratijos dirbtų žmonijos gerovei? Ar sutinkate, kad Jungtinė Karalystė po „Breksito“ liko Europoje? Ar Europos Sąjungos plėtra negali tapti demokratijos laidotuvėmis? Kiek Europos yra Rytų Europoje? Klausiama buvo ne tik kalbėtojų, bet ir salės, kuri balsavo už vieną ar kitą alternatyvą.

Vienas klausimas ypatingai užgavo širdį. Ar šiandien vyksta karas Europoje? Salė pasidalino per pusę. Ir tai buvo baisu.

Lietuvai dabar reikia tokio prezidento, kuris negaištų laiko kalbėdamasis su savimi besižavinčiu renginių vedėju, bet važinėtų ir kalbėtų su kitų šalių žmonėmis ir lyderiais. Prezidento, kuris mokėtų politikos kalbą. Suprastų, kad politika — tai komunikacija. Mums reikia prezidento, kuris beatodairiškai tikėtų Europa ir jos galia susitelkti ir išsaugoti laisvę. Europos laisvę, ir tai reiškia Lietuvos laisvę. 

O mes net laisvę mąstyti keičiame tuščiu plepėjimu. 

Skaityti straipsnį

71

Visi lygūs, bet kai kurie lygesni

Darbas Europos Parlamente

29 vasario, 2024

Visa, ką privalu žinoti apie Lietuvos mokesčių sistemą vienoje  vietoje – parsisiųskite ir skaitykite. O skaitydami, —  permanykite. 

Jeigu norėsite sužinoti daugiau — ateikite į diskusijas Kaune (kovo 1 dieną) ir Vilniuje (kovo 15 d.). 

Susitikime Kaune dalyvaus prof. Raimondas Kuodis ir dr. Marius Kalanta, moderuos Vytautas Adomaitis, Pasaulio banko mokesčių peržiūros projekto vadovas.  

O dabar apie Lietuvos mokesčių sistemos absurdus.

Kad Lietuvos mokesčių sistema išskirtinai klampi ir neteisinga žino kiekvienas, kuris turi galvą ir pažįsta skaičius. Kad ir kiek bandytum ieškoti logikos ar elementaraus teisingumo — jo nerasi.

Yra profesijos, kurios mylimos, — ir ten net gavęs itin dideles pajamas, mokesčių mokėsi labai mažai. Norite pavyzdžių? Tarkime, ūkininkai ar advokatai. 

Yra profesijų, kur mokesčių suma priklausys nuo to, kokiu būdu pasirinksi savo darbą dirbti. Tarkime, mokytojas valstybinėje ar privačioje mokykloje mokės maksimaliu tarifų visus samdomo darbuotojo mokesčius, o va tas pats mokytojas, dirbantis korepetitoriumi ir pasirinkęs individualią veiklą — nelyginamai mažiau.

Palyginkime. Mokykloje dirbantis mokytojas, kuris į rankas per mėnesį gauna 2000 eurų (tokių mokytojų nedaug, bet yra), sumoka 1305,79 eurų mokesčių: pajamų mokestis 20 proc. — 661,16 eurų, pensijų draudimas 8,72 eurų — 288,26 eurų, privalomas sveikatos draudimas 6,98 proc. arba 230,74 eurų, ligos socialinis draudimas 1.99 proc. — 65,79 eurų ir motinystės socialinis draudimas 1,81 proc. arba 59,83 eurų.

Visos tokio mokytojo metinės pajamos bus 39672 eurai, ir per metus valstybės ir SODROS biudžetams jis perves 15672 eurus.

O dabar tas pats mokytojas, tiesa, vienu metu mokinantis tik vieną pasiturinčių tėvų, kurie gali įpirkti jo paslaugas, vaiką, pasitelkęs individualios veiklos pažymą ir taip uždirbantis tuos pačius 39672 eurų per metus mokesčių iš viso sumokės … 7701 eurų: pajamų mokestis dvigubai mažesniu 10,18 proc. tarifu nuo trečdaliu sumažintos apmokestinimo sumos bus 2827,1 eurų, pensijų draudimas — 3129,17 eurų ir privalomas sveikatos draudimas — 1744,54 eurų.

Kur logika? Matyt tie, kurie kūrė mokesčius, žino, kad mokyti vieną vaiką namuose yra dvigubai sunkiau, nei 27 ar 30 vaikų klasėje. Tad ir mokesčiai mažesni, ir per metus gaus ne 24000 eurų, o visus 32171 eurą. Juokas pro ašaras.

Ir čia paminėjau tik labai labai mažą dalį absurdo, kuris valdo Lietuvos mokesčių sistemą.

Ateikite penktadienį į diskusiją Kaune ir išgirsite nuoseklesnį paaiškinimą, kaip atsirado tokia mokesčių (ne)sistema, kodėl jos nepavyksta pakeisti jau ketvirtį amžiaus ir, svarbiausia, kur veda toks mokestinis liūnas.

Skaityti straipsnį

60

Politikų veiklos vertinimo vingiai

Darbas Europos Parlamente

24 vasario, 2024

Praėjusią savaitę pristačiau pirmąjį komentarą apie IQ žurnalo biuro Briuselyje vadovo Evaldo Labanausko dabartinės kadencijos europarlamentarų darbo vertinimą. Šiandien plačiau apie tai, kiek pamatuotos jo pastabos apie kolegų darbą. 

Jau pačioje E. Labanausko apžvalgos pradžioje akis užkliūva už negrabiai suformuluoto klausimo. Kviesdamas žvilgterėti, „kaip jiems [Lietuvos europarlamentarams — A.M.] sekėsi pastaruosius beveik penkerius metus dirbti Europos ir Lietuvos labui“, žurnalistas savotiškai atskiria Europos ir Lietuvos interesus. 

Kiekvienam mąstančiam politikui nacionalinių ir europinių interesų derinimas tikrai rimta problema. Vis dėlto manytina, kad E. Labanauskui ši problema yra greičiau retorinė figūra: vos išsikėlęs užduotį, jis ją iš karto pamiršta ir toliau tekste nė karto jos nebeprisimena. 

Per rinkimus, ir Europos parlamento rinkimai nėra išimtis, balsuojama už tam tikrą ideologinę kryptį. Akivaizdu, kad balsuodami europarlamentarai nori nenori privalo atsižvelgti į savo frakcijos politines nuostatas. Tai ypatingai aiškiai regima didžiosiose centro-dešinės ir centro-kairės frakcijose, kur kompromisiniai iš anksto suderinti sprendimai ilgu laikotarpiu padeda išlaikyti įtaką ir priimti politinei šeimai parankius sprendimus jai ypatingai aktualiose srityse. 

Politinė grupė, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių, nesilaikys išankstinio sutarimo, neteks pasitikėjimo ir ateityje į jos interesus bus atsižvelgiama nepalyginamai mažiau. 

Kita vertus, politinę darbotvarkę gali formuoti interesų grupės frakcijos viduje, kurios savo nacionalinius interesus sugeba pristatyti kaip visai Europai išskirtinai svarbų tikslą. Panašiu atveju frakcijos pozicija tikrai gali kirstis su politiko rinkėjų tėvynėje lūkesčiais.

Tarkime, Europos liaudies partija, atsižvelgdama į įtakingas Nyderlandų ir Vokietijos delegacijas, teigia atstovaujanti Europos ūkininkams,  nors tai pačiai politinei šeimai priklausanti Tėvynės Sąjunga Lietuvoje vargu ar galėtų taip save pozicijonuoti.    

Norėdami išlikti europinės politikos arenoje ir vaidinti joje pakankamai aktyvų vaidmenį politikai priversti atsižvelgti į savo politinės frakcijos interesus, kurie savo ruožtu gali kirstis su politiko pažadais jo rinkėjams. 

Dėstydamas savo išskirtinai chaotiškas įžvalgas, E. Labanauskas pamiršta paaiškinti ir tai, o kas, jo nuomone, slepiasi po iškaba „dirbti Lietuvos labui“. 

Tuo ar kitu metu šaliai vadovaujanti Seime suformuota politinė dauguma ir Vyriausybė turi savo programą, kuri ketverių metų laikotarpiui gali būti suprantama kaip Lietuvos interesas. Kai veikianti Vyriausybė Vadovų taryboje pristato Lietuvos poziciją, ji ją tapatina su  valdančiosios daugumos interesu. 

Lietuvos ministrai susitikę su savo kolegomis Briuselyje ar Liuksemburge, beje, ir prezidentas Europos Vadovų taryboje, Vyriausybės programos nuostatas privalo pateikti kaip Lietuvos interesą. 

Vis dėlto tokia veikimo logika negalioja demokratinių valstybių politikams, nesvarbu, ar jie nacionalinių parlamentų, ar Europos parlamento nariai. 

Tarkime, sunku suprasti, o kodėl šalies valdančiosios daugumos sprendimus būtinai turėtų palaikyti oponuojančių politinių partijų sąrašuose rinkti politikai? Ar tikrai būtų logiška reikalauti, kad dabartinės Lietuvos valdančiosios daugumos sprendimą būtinai palaikytų socdemai ar valstiečių partijos atstovai? Juk akivaizdu, kad  rinkėjai, kurie siunčia politiką kovoti prieš vadinamąsias Vakarų vertybes, tikrai nesidžiaugs, jeigu tas žmogus staiga ims balsuoti priešingai, nes taip pageidauja konkrečiu metu šaliai vadovaujantys oponuojančios politinės jėgos atstovai.

Trumpiau kalbant, kiekvienas europarlamentaras balsuodamas privalo atsižvelgti į savo politinės grupės interesus, į tai, ką žadėjo savo rinkėjams namuose, ir į tai, kuo jis asmeniškai tiki. Nors ir laisvas balsuoti pagal savo sąžinę, jis vis dėlto privalo labai gerai pamąstyti, jeigu nutaria nepalaikyti savo frakcijos sprendimo, ir ne tiek dėl savo asmeniškos naudos, kiek dėl to, kad jo atstovaujama ideologija liktų politinio lauko žaidėja. 

Balsuodami politikai kaskart priversti vertinti, kuri perspektyva — asmeninis įsitikinimas, nacionalinės politinės partijos lūkesčiai ar politinės frakcijos nurodymas, kaip balsuoti, galiausia lems, kuris mygtukas bus paspaustas. 

Konkretus tokių kolizijų pavyzdys gali būti labai įtemptas balsavimas dėl Gamtos atkūrimo akto. 

Tarkime, aš aiškiai pasipriešinau savo frakcijai balsuodama už minėtą dokumentą, nors politinė grupė palaikydama ūkininkų pretenzijas labai kategoriškai reikalavo balsuoti, kad dokumentas būtų atmestas. Mano kolegos Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė pasirinko palaikyti partinę liniją, kolega Liudas Mažylis po ilgų dvejonių susilaikė. Beje, Lietuvos vyriausybė rekomendavo tą dokumentą palaikyti. 

Ypatingai noriu pabrėžti, kad šiuo konkrečiu atveju mano sprendimas paspausti žalią mygtuką tikrai nebuvo geresnis už kolegų pasirinktus raudonus (prieš) ar baltą (susilaikau). Mes visi balsavome sąžiningai įvertinę daugybę aplinkybių ir pasirinkę tą variantą, kuris atrodė asmeniškai tinkamesnis.

Jeigu E. Labanauskas bent jau bandytų paaiškinti, ką reiškia tas „dirbti Lietuvos labui“, jis gautų instrumentą leidžiantį jam vertinti, kiek to ar kito europarlamentaro darbas atitinka paties E. Labanausko įsivaizdavimą, koks tas nacionalinis Lietuvos interesas. O tai reiškia, kad sužinotume tik tai, kiek to ar kito europarlamentaro darbas tenkina E. Labanausko lūkesčius. 

Išskirtinai siaura  narcisistinė autoriaus perspektyva svarbi tik tiems, kurie autorių laiko pakankamai intelektualiu, kad deleguotų jam savo sprendimo teisę.  Galbūt įtardamas, kad tokių skaitytojų ratas nėra platus, autorius atsakymo ir neieško.

Tiesa, tai, kad E. Labanauskas nesugeba klausimo išrišti, nereiškia, kad problemos nėra. 

Nepamatuotos ambicijos įsitaisyti teisėjo krėsle nesugebant net elementariai logiškai pagrįsti savo nuosprendžių E. Labanauskui kiša koja visame tekste. Kiek tinkama žurnale su pretenzija į intelektą skleisti gandus, o analizę keisti lėkštais juokeliais, spręsti palieku IQ žurnalo skaitytojams ir jo redaktoriui, vis dėlto leisiu sau būti kolegų advokatu. 

Pradėsiu nuo savo grupės politikų, su kurių darbu esu susipažinusi geriausiai. 

Ypatingai ciniškai skamba atvirai seksistinis atsainus R. Juknevičienės darbo vertinimas. E. Labanauskas pripažįsta, kad ši politikė yra didžiausios Europos liaudies partijos vicepirmininkė, tačiau svarsto, kad grupės pasirinkimą „nulėmė lytis, aktyvumas (ne tik feisbuke) ir Andriaus Kubiliaus palaikymas bei autoritetas“. 

Po to, kai kolegė iš Latvijos Sandra Kalnietė dėl šeimyninių aplinkybių pasitraukė iš frakcijos vicepirmininkės pareigų, mūsų delegacija pasiūlė R. Juknevičienę. 

Įvertinus tai, kad ji buvusi Krašto apsaugos ministrė, kelerius metus net pirmininkavo NATO Generalinei asamblėjai, aktyviai dalyvauja svarstant nacionalinio saugumo klausimus, balsavimas dėl jos paskyrimo jai buvo labai palankus ir jį be vargo įveikė kandidatę iš Danijos.

Balsavimas vyko dar iki karo Ukrainoje. Karui prasidėjus jos labai nuoseklus darbas grupės vadovybėje, Ukrainos ir Rytų partnerystės šalių problemų išmanymas ir  aiškinimas kolegoms iš mažiau su klausimais susipažinusių pietinių Europos regionų buvo labai vaisingas. 

Net jeigu tai ir nepatinka tingiam žurnalistui, kuris nepasivargino domėtis ir informuoti, R. Juknevičienė, kuri šiuo metu parlamento hierarchijoje tarp Lietuvos europarlamentarų užima aukščiausią postą, tos vietos tikrai verta ir labai garbingai vykdo jai patikėtas pareigas. 

Ne mažiau apgailėtinas ir išpuolis prieš A. Kubilių, kuris, anot varganos E. Labanausko galvos, pasižymėjo tuo, kad „sukūrė ir visa galva pasinėrė į „tikėtojų“ Rusijos demokratija sektos reikalus“. 

Bet kas nors minimaliai susipažinęs su Europos parlamento darbu suvokia, kokios svarbios, ypatingai dabar, Nuolatinio pranešėjo Rusijos klausimu pareigos. Jeigu E. Labanauskas turėtų savigarbos, jis nedrįstų tų pareigų nutylėti ar infantiliai kalbėti apie kažkokias tik jam žinomas sektas. 

A. Kubiliaus statusas ypatingas tuo, kad visos kadencijos laikotarpiui jis yra atsakingais už Parlamento pozicijos formulavimą ir požiūrį į tai, kas vyksta Rusijoje. Jis taip pat rengia  pranešimus, rezoliucijas, specialius klausymus, skirtus Rusijos reikalams. Negana to, jis dar ir vadovauja EURONEST Parlamentinei Asamblėjai, kurios svarbiausia veiklos sritis permainos geopolitiškai svarbiose Europai Rytų partnerystės šalyse. 

Lėkšta E. Labanausko ironija, skirta A. Kubiliui, neturi nieko bendra su kolegos veikla, tik dar kartą patvirtina įžvalgą apie absoliučią autoriaus profesinę nekompetenciją. 

Profesoriaus Liudo Mažylio darbas vertinamas per matomumo prizmę: jis „mažiau matomas nei jo kolegos, tačiau ne taip retai kaip anksčiau minėti „nuliai“. Galima suprasti, kad E. Labanausko galva, vienintelis L. Mažylio nuopelnas yra tai, kad jį pastebėjo žurnalistas. Klausimas, o ar tas žurnalistas geba apibrėžti, kam konkrečiai atstovauja L. Mažylis, kokia jo politinė laikysena ir veiklos prioritetai lieka anapus autoriaus regėjimo lauko. 

Labai panašiu primityviu stiliumi E. Labanauskas pašiepia  kolegas Stasį Jakeliūną ar Viktorą Uspaskichą, net nebandydamas rimtai vertinti jų darbo atstovaujant juos išrinkusiems žmonėms. Komiška tai, kad nors vertinant A. Kubiliaus darbą vargo „rašytojui“ užkliuvo jo angažavimasis demokratinių pokyčių Rusijoje klausimu, S. Jakeliūnas ir V. Uspaskichas kaltinami, kad esą palaiko dabartinę Rusiją. 

Itin neprofesionalai skamba ir E. Labanausko tezė, kad „rezoliucijų rašymas Europos parlamente nieko nereiškia“.   Ironizuodamas apie V. Uspaskicho grafomaniją, kurios net nebando pagrįsti nors menka citata ar nuoroda, E. Labanauskas drąsiai paneigia vieno pagrindinių Europos parlamento politinių instrumentų svarbą. 

Panašiomis pigiomis replikomis jis išsemia ir Waldemaro Tomaszewskio bei Vilijos Blinkevičiūtės  darbus, šiek tiek pagarbos demonstruodamas tik Juozui Olekui bei Petrui Auštrevičiui. Tiesa, kaip ir kritikuodamas, taip ir bandydamas vertinti pozityviau, pranešti, kuo remdamasis jis daro savo sprendimus, E. Labanauskas nebando. 

Kai nesivarginama paminėti P. Auštrevičiaus darbų, kurie lėmė tai, kad šis politikas „jau kelerius metus iš eilės sugeba atsidurti įvairių įtakingiausių europarlamentarų šimtukuose“, pagyrimas pernelyg neįtikina. Neabejodama P. Auštrevičiaus darbu, vis dėlto manau, kad žurnalo skaitytojai visai pamatuotai tikėtųsi ir platesnio jo darbų pristatymo.  

Prisistatydamas socialiniuose tinkluose, E. Labanauskas skelbiasi esąs „didelę praktinę ir teorinę patirtį sukaupęs žurnalistas, redaktorius ir apžvalgininkas“, ir drąsiai pabrėžia, kad specializuojasi rašyti apie Lietuvos vidaus ir užsienio politiką.

Čia nagrinėjamas tekstas skelbiamas rubrikoje „Komentaras“. Žurnalistikos pradžiamokslis aiškina, kad komentaras — tai analitinės žurnalistikos kūrinys, kuriame aiškinami visuomeninio, politinio ar kultūrinio gyvenimo reiškiniai, įvykiai, aptariamos su jais susijusios aplinkybės ar problemos. Skaitytojas gali tikėtis, kad komentaro autorius pateiks asmeninę nuomonę apie tą ar kitą reiškinį. 

Vis dėlto labai svarbi viena detalė. Norėdamas vertinti, komentaro autorius turi gerai išmanyti temą, apie kurią kalba, ir, be abejonės, gebėti naudotis bent primityviais analizės instrumentais. Gandų ir jausmų mišrainė teksto analize nepaverčia. Kai komentaro autorius stokoja savikritikos ir nesugeba įvertinti savo neišmanymo ribų, komentaras virsta paskviliu. 

Tik, priešingai, nei tikisi komentaro autorius, pajuokos objektu tokiu atveju tampa jis pats. 

Skaityti straipsnį

55

Įvertinkime vertintojus 

Darbas Europos Parlamente

17 vasario, 2024

Daugybę metų  girdžiu esanti didelis daugelio iškilių Lietuvos žurnalistų ir kai kurių politikų nusivylimas.  Nusivylusiųjų, tikiu, yra ir tarp tų 82 tūkst. Lietuvos rinkėjų, kurie prieš penkerius metus už mane balsavo, bet patingėjo perskaityti, ką rašiau ir ką, eidama į Europos parlamento rinkimus, žadėjau. 

Tie, kurie nuosekliai sekė, ką kalbu ir darau jau 36 metus, nusivilti neturėtų. Sąžiningai, kiek leido jėgos ir protas, vykdžiau pažadus ir visas man pavestas pareigas. 

Pirma, nuolat kartojau, kad didžiausias iššūkis Europos Sąjungai yra demokratijos erozija, tad žadėjau nuosekliai už ją kovoti. Įvykdžiau.

Antra, nuolat kartojau ir rašiau, kad iš visų jėgų kovosiu už daugiau įvairovės. Įvykdžiau.

Beje, mano galvoje, daugiau įvairovės visų pirma reiškia daugiau nuomonių įvairovės, ir tik kaip pasekmė — daugiau teisių tiems, kurių nenori matyti nuomonių kontrolieriai. Taigi, nuolat rėmiau seksualines mažumas, žmogaus, tame tarpe moterų, teisių aktyvistus, neneigdama ir jiems oponuojančių teisės kalbėti.  

Būtent todėl aiškiai dėsčiau savo poziciją, kartais labai aštriai ar/ir ironiškai argumentuodama,  kodėl nesutinku su ta ar kita idėja ar politine nuostata, bet niekad nereikalavau tildyti tų, kurie mąsto kitaip. Šitą punktą irgi įvykdžiau.

Trečia. Niekad nežadėjau  likti parlamente ar kokiose kitose panašiose pareigose iki mirtis mus išskirs. Kita vertus, jeigu universitete profesoriai ar teisėjai gali dirbti iki 65 metų, kodėl panašiai neturėtų būti ir politikoje? 

Žinoma, sprendžia rinkėjai, ir tikrai manau, kad, tarkime, Andrius Kubilius, jeigu juo dar kartą pasitikės, labai energingai ir nuosekliai atstovaus Ukrainos ir Rusijos reikalams. Vis dėlto, mano galva, tai greičiau išimtis, nei taisyklė. 

Taigi ir savo pažadą visad remti jaunesnius ir padėti jiems bent jau tuo, kad nestoti skersai kelio, irgi įvykdžiau, ar ne?

Galima tęsti ir tęsti, ir tai, ką čia kartoju, tikrai ne naujiena tiems, kuriems išties buvo įdomu, ką veikiu. 

Bet grįžkime prie nusivylusiųjų ir pažiūrėkime, kas ir kodėl mano darbe ir net manyje taip nepatiko. 

Pirmiausia manimi nusivylė įtakingas „Veidaknygės“ žmogus Rytis Zaloga. Jo pretenzija, kad neįvykdžiau pažado Europos parlamente jungtis prie liberalų arba žaliųjų, buvo pamatuota. 

Tiesa, viešai paaiškinau, kad dirbti vienoje frakcijoje su Viktoru Uspaskichu, kuriuo 2019 metais dar kartą pasitikėjo Darbo partijos rinkėjai, negalėsiu, o galimybės jungtis prie Žaliųjų frakcijos netekau todėl, kad mano kandidatūrą šachavo toje frakcijoje jau seniai dirbantis Lietuvos Valstiečių partijos atstovas Bronis Ropė. 

Dar kartą pabrėžiu, kad dėl to neturiu jokių pretenzijų nei kolegai B.Ropei, nei jo frakcijai. Nors R. Zaloga ir bandė įrodyti, kad melavau, ir net raštu klausė Žaliųjų frakcijos vadovų, ar tikrai man buvo atsakyta, galiu tik dar patvirtinti, kad sakiau tiesą. 

Bet kuriame parlamente, ir Europos parlamentas ne išimtis, automatiškai tapti tos ar kitos frakcijos nariu gali tik tie politikai, kuriuos iškėlusios partijos priklauso politinei šeimai. Kadangi aš su savo traukiniu tikrai a priori negalėjau būti afiliuojama su jokia  politine jėga, turėjau prašytis būti priimta.

Absoliučiai akivaizdu, kad apsispręsdamos frakcijos būtinai atsiklausia jau seniau jose dirbančių atitinkamos valstybės politikų, ar naujo žmogaus atsiradimas nesukels nepageidaujamų įtampų.  

Kolegos B. Ropės sprendimas man atsakyti buvo logiškas. Mano pažiūros tiek dėl klimato kaitos, tiek dėl, esu įsitikinusi, nepamatuotų ūkininkų pretenzijų kitų sektorių sąskaita išsaugoti Europos Sąjungos aušroje išsimuštas privilegijas, labai skiriasi nuo Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų partijos pozicijos. Taigi, nekeista, kad mano  bandymas  jungtis prie Žaliųjų frakcijos buvo nesėkmingas. 

Pasirinkau frakciją, į kurią mane jau anksčiau kvietė TS-LKD partijos vadovai.  Pasirinkimas buvo logiškas ir todėl, kad niekada neslėpiau esanti socialiai orientuotos rinkos šalininkė, o būtent tokia ir yra šios Europos liaudies partijos politinė platforma. Man pasisekė, nes radau kolegas, su kurių nuomone man svarbiais politiniais klausimais paprastai sutinku. Esu jiems dėkingą už tai, kad pakvietė. 

Beveik prieš metus tapau TS-LKD partijos nare, ir tai labai apmąstytas sprendimas. Ji nulėmė ir tai, kad ateityje neketinu dalyvauti jokiuose rinkimuose, ir tai, kad rašydama ir komentuodama liksiu politiniu proceso dalyve, o skaitytojai žinos, kad mano vertinimai remiasi centro dešinės perspektyva. 

Neišdaviau ir savo pažado  visada remti kovą su klimato kaita ir žaliąjį Europos kursą. Kai pernai mano frakcijos vadovybė itin agresyviai reikalavo nepalaikyti Gamtos atkūrimo akto, aš nepasidaviau ir buvau viena iš nedaugelio balsavusių prieš grupės poziciją. 

Nors tai ir tuštybė, bet man malonu, kad po penkerių metų TS-LKD partiečiai linkę sutikti su mano per praeitus rinkimus akcentuota būtinybe atšaukti veto teisę ir gerokai padidinti Sąjungos ginklavimosi paketą. Per 2019 metų rinkimus už šias mintis jie labai mane kritikavo,  tokiuose siūlymuose įžvelgdami galimą mažų tautų suvereniteto varžymą ir NATO galių menkinimą. Gyvenimas parodė, kad kintantis pasaulio pavidalas, apie kurį nuolat rašau jau nuo 2016 metų, keičia ir požiūrį. 

Šiek tiek vėliau manimi nusivylė tradicinių vertybių saugotojai. 

Iš pirmo žvilgsnio kraštutinės dešinės ir populistų deklaruojamosios tradicinės vertybės, ypač todėl, kad su retomis išimtimis jie kažkodėl tradicija laiko ir galimybę gyventi su antra, trečia ar n-tąja sutuoktine ar net nesusituokus, yra ne tiek pavojingos, kiek komiškos.  Vis dėlto kalbos  apie tradicinių vertybių sugrąžinimą ir jų saugojimą nepavojingos tik iš pirmo žvilgsnio. 

Tradicinių vertybių protegavimas skatina gyventi praeitimi, kita vertus, bandymai kontroliuoti žmonių seksualinį gyvenimą ir jo įvairovę yra vienas pirmųjų aiškių ženklų, kad valstybė krypsta autoritarizmo link. 

Kadangi bent kokie autoritariniai režimai, nesvarbu, kur jie pasirodytų — Vengrijoje, Turkijoje, Kinijoje ar Rusijoje galiausia reiškia daugybės žmonių kančias ir pamintas jų teises, kovojau ir kovosiu su kraštutinės dešinės vertybinėmis nuostatomis. Tiesa, skirtingai nei anie, kovoju ne draudimais, o argumentais. 

Kad mano kova turi prasmę pademonstravo ir Ramūno Karbauskio partijos klapčiukų teisinis  ieškinys man, kuriame jie reikalavo atsiprašyti manęs dėl aštrios kritikos maršistams. Teismą, kuriuo siekta mane užtildyti, jie, žinia, pralaimėjo. 

Po to manimi nusivylė „Respublika“, jos vadai ir skaitytojai. Anie ilgai rinko parašus po peticija, kurioje reikalauta mane ekskomunikuoti. 

Koks ryšys tarp „Respublikos“ ir katalikų Bažnyčios, kurios nare esu daugiau nei šešis dešimtmečius, man taip  ir nepaaiškėjo. Tiesa, supratau, kad tikėjimo broliai ir sesės susitelkę po „Respublikos“ stogu norėtų atimti iš manęs privilegiją sekmadienį priimti Šv. Komuniją ir būti laidojimai sulig katalikų kanonais.

Praėjusį sekmadienį  gavau ne tik Šv. Komuniją, bet ir Ligonių patepimą. Pelenų dieną irgi priėmiau sakramentus. Tad viliuosi, kad „Respublikos“ balsas bent kol kas į dangų nenuėjo. 

Žinoma, ironizuoju. Kiekvienas turi teisę linksmintis kaip jo protelis jam šviečia, turi tokią teisę ir „Respublikos“ vertybių apologetai. 

Galiausiai, manimi nusivylė „Verslo žinios“, nes, redakcijos nuomone, esu dėmesio neverta nuoboda. Kas lėmė tokį mano darbo vertinimą, paaiškinti nesiteikta.  

Manimi nusivylusių sąrašą galima tęsti ir tęsti, tad taupydama savo ir jūsų laiką žengiu prie paskutinio nusivylusiojo — IQ žurnalo biuro Briuselyje vadovo, kuris savo nuosprendį man skelbia paskutiniame IQ žurnale. 

Atsakydamas į klausimą, kaip Lietuvos atstovams Europos parlamente sekėsi per pastaruosius penkerius metus, aštrių žodžių man jis nepagailėjo: „Didžiausias nusivylimas  — Aušros Maldeikienės karjera EP. Lietuvoje ir ypač feisbuke aršiais komentarais pagarsėjusi politikė Briuselyje yra „nulis“ pagal jos pačios terminologiją“. 

Atmeskime šalin emocionalų pasažą, kur Lietuva lyginama su „Veidaknyge“ — kam nepasitaiko loginių klaidų. Pasidžiaukime, kad pati A. Maldeikienė supranta esant nulis, tad savo „nulinės „karjeros netęs.“.

Stebina kita. Iškilus IQ, taigi intelekto koeficiento, biuro vadovas pamiršta argumentus. 

Klausimas, o kas gi taip anos A. Maldeikienės karjeroje ji nuvylė, lieka anapus komentaro rėmų.  Žinoma, jeigu bendrai kokių nors argumentų išskyrus sužeistą ir apviltą E. Labanausko širdį esama. 

Kokių pažadų, komentuojančio vadovo nuomone, ta moteris neįvykdė? Kokius centro dešinės pažiūrų europiečius jos sprendimai galėjo papiktinti?  Kuriems „A. Maldeikienės traukinio“ pažadams ar ją priglobusios frakcijos programinėms nuostatoms ji prieštaravo? Jeigu prieštaravo, kokie buvo jos argumentai? Ką A. Maldeikienės terminologijoje reiškia politinis „nulis“?  Ar įmanoma, kad be jokios politinės jėgos pagalbos į politinę areną įžengęs žmogus, ypač tas, kuris neturi jokių karjeros ambicijų,  perlaužtų sistemą? Ir svarbiausia — o koks turėtų būti tos karjeros tikslas? 

Priešingai nei E. Labanauskui, man būtų gėda skelbtis realiai neegzistuojančio biuro, kuriame nėra darbuotojų, vadovu. Man įdomiau kokybiškai dirbti savo darbą ir vykdyti pažadą nuosekliai informuoti apie parlamento darbą ir jo įtampas. 

Problema ta, kad absoliuti dauguma Lietuvos žurnalistų ir net politologų sunkiai suvokia, kad politikos prasmė ir esmė ne tame, kaip išmušti daugiau kokių nors pinigėlių kokiam projektui ar kokiems jau bene 30 metų mirštantiems ūkininkams. Politikos esmė yra itin sudėtingas ir labai nedėkingas bandymas keisti visuomenės nuostatas, siekiant daugiau teisingumo, plačiau kalbant —  demokratijos. 

Ponas E. Labanauskas (žurnalistu jo vadini man ranka nekyla) mąstymo ir procesų analizės rimtu darbu nelaiko. Tikėtina, kad taip yra  todėl, kad jam pačiam panašiam darbui stinga ir išsilavinimo, ir gebėjimų, ir elementaraus darbštumo.  

Priešingai, nei E. Labanauskas, aš savimi nenusivyliau ir nuoširdžiai didžiuojuosi tuo, ką padariau. 

Kaip ir žadėjau, išnaudojau kiekvieną minutę ir aiškinau žmonėms, kas yra politika ir kaip bei kodėl jį veikia jų gyvenimus. Kalbėjau nemalonius dalykus, ir aiškinau, kad neieškodami kompromisų, atmesdami tuos, kurie mums nepatinka, drausdami mintis, kurios mums atrodo nepriimtinos, eisime ne į priekį, bet atgal. 

Didžiuojuosi visa eile renginių tomis temomis, kurios visuomenėje vertinamos nevienareikšmiškai. Tai ir didelio dėmesio tikinčiųjų bendruomenėje sulaukusios diskusijos apie klerikalizmo įsigalėjimą Lietuvoje, virtusios net knygele. Tai ir pokalbiai apie Stambulo konvencijos prasmę, tai ir aistras kėlęs laiškas Lietuvos vyskupams dėl Stambulo konvencijos bei smurto artimoje aplinkoje netiesioginio teisinimo. Daugybę kartų susitikta su rinkėjais ir kalbėta, kodėl tokie svarbūs žmogaus teisių klausimai ir kodėl visų pakraipų autoritarai savo politinius kelius pradeda nuo nacionalizmo, tradicinių vertybių, kurias redukuoja į panieką seksualinėms mažumoms, ir moterų žeminimo. 

Neatsitikinai vyko ir diskusijos apie  onkologinių ligonių stigmatizavimą. Didžiuojuosi tuo, kad parodžiau daugeliui likimo draugų, kad įmanoma gydytis ir sąžiningai atlikti pavestus darbus. 

Nė karto nepraleidau nė vieno balsavimo komitete ar Europos parlamento salėje net tada, kai intensyviai gydžiausi. Nors nereikia didelio proto, tik elementaraus žmogiškumo, kad suvoktum, kaip sudėtinga kiekvieną ketvirtadienį parskristi namo 1 val. naktį, 7 val.. ryte jau būti Nacionaliniame vėžio institute, 6-7 val.  praleisti su chemoterapijos lašeline, ir, trumpai pailsėjus, pirmadienį anksti ryte vėl skristi į darbą. Ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos gydytojai vis dažniau kalba, kad darbdaviai geriau supranta onkologinių ligonių problemas ir išsaugo jų darbo vietas. Tikiu, kad tame yra nors ir labai mažas, bet ir mano darbo, lašas.

Skambiu IQ vardu vadinamame žurnale intelekto tenka ieškoti su žiburiu, o va paniekos kitų darbui — nors vežimu vežk. Kitą savaitę nuosekliai išnarstysiu teisėjo toga apsigaubusio biuro vadovo seksistinę retoriką, nuosprendžius mano kolegoms ir jo absoliutų negebėjimą analizuoti. 

Skaityti straipsnį

324

Nuobodi versus nenuobodi politika

Darbas Europos Parlamente

2 vasario, 2024

Visą šią savaitę Briuselyje protestuoja ūkininkai. Negaliu palyginti, kieno traktoriai atrodo geriau — ar tie, kurie Briuselyje užplūdo parlamento prieigas, ar tie, kurie užtvindė Gedimino prospektą ir džiugino vilniečių širdis.  Gaila, prieš savaitę grįžusi namo traktorių mieste  jau neberadau. 

Briuselyje traktorių buvo tikrai daug. Manau, kad juos reikia skaičiuoti ne šimtais, o tūkstančiais. Visos gatvės ir gatvelės aplink Liuksemburgo aikštę, kur  stovi Europos parlamentas, buvo trimis juostomis užkimštos žemės ūkio technika. Atsivežė ūkininkai ir mėšlą vežiojančių mašinų. Matyt, ketino apipilti politikus mėšlu. Tiesa, kol kas degina padangas, medžius ir varto skulptūras. 

Kai ketvirtadienį apie 23 val. vakare prasidėjo tikrai įspūdingas traktorių ir ūkininkų performansas, užsimečiau paltą ant pižamos (Briuselyje gana šilta) ir išėjau parodyti savo „Veidaknygės“ sekėjams. Renginys vyko visą naktį, ir kas valandą bent po 10 minučių traktoriai baubė tiesiog po mano langais. Jau ryte į darbą irgi keliavau tankios traktorių sienos šešėlyje. Visą kitą mėnesį keletas šio renginio gyvų transliacijų taip ir liks mano paskyrose, kur galite jas pamatyti.

Pasakysiu iš karto,  man šis ūkininkų performansas patiko. Nė truputėlį nesinervinau dėlto, kad visą naktį vos užmigus vėl tekdavo pabusti. 

„Vikipedija“ skelbia, kad performanso žanras paplito praėjusio šimtmečio 8 dešimtmetyje. Galiu paliudyti, kad už savo laisvę mąstyti ir kalbėti kovoję jauni lietuviai tikrai apytikriai tuo metu ėmėsi trumpalaikių teatrališkų veiksmų, kuriuos atlikdavo dažnai apstulbusių žiūrovų akivaizdoje. 

Buvo, tarkime, ir toks. Kokiais 1978-ais, 17-metis Vilniaus 22 vidurinės mokyklos vienuoliktokas Antakalnio žiede įlipa į troleibusą ir savo pėdomis pasikabina žemyn galva nuo strypo, skirto keleiviams laikytis troleibusui judant. Pasikabinęs garsiai skanduoja rusų futuristo Vladimiro Majakovskio eilėraščio žodžius „vilku aš išgraužčiau biurokratizmą“.

Šis ir nemažas skaičius kitų jaunųjų, dabar vadinamu kontrkultūrinės Lietuvos disidentinės bendruomenės atstovų, tokius performansus praktiškai visada užbaigdavo Vasaros gatvės pirmajame skyriuje. Na ten, kur sovietmečiu veždavo sunkiausius psichinius ligonius.

Negali gi sveikas žmogus nesidžiaugti gyvenąs plačioje šalyje, kur „taip laisvai žmogus kvėpuoja“. Nežinantiems pasakysiu, kad daina su šias žodžiais buvo privalomas sunkiųjų darbų Vorkutos lageriuose refrenas. 

Tuomet sovietuose tokie performansai reiškė diagnozę „Šizofrenija, socialiniai motyvai“ ir prievartinį sveikų žmonių kankinimą visokiais galapiridoliais.  Lietuvoje tokiai baudžiamajai psichiatrijai kelius tiesė ir „specialistus“ jai rengė liūdnos atminties psichiatras Algirdas Dembinskas, kurį jo darbus tęsiantys kolegos vos prieš septynerius metus drąsiai vadino iškiliu gydytoju ir nei daugiau, nei mažiau „humanistinės krypties psichiatrijoje pradininku“. 

Paliksiu tuos ciniškus kliedesius anų sąžinei, bet viliuosi, kad bent 34-ais Lietuvos nepriklausomybės metais anie išmoko skirti laisvą laisvo žmogaus kalbėjimą nuo psichinės ligos ir nebetaiko sveikiems žmonėms insulininių komų, kurias anas jų „humanistas“ propagavo. 

Galite paklausti, o koks sąryšis tarp šių iš pirmo žvilgsnio tokių skirtingų reiškinių?

Panašus palyginimas absoliučiai aiškiai demonstruoja, kuo skiriasi laisva demokratinė Vakarų visuomenė ir totalitarinė ar autoritarinė diktatūra. 

Pirmu atveju visi turi teisę kovoti už savo teises, interesus ar net įnorius, antru — bet koks veiksmas, kuris leidžia valdžiai įžvelgti mažiausią nepritarimą jos skelbiamai generalinei linijai yra sutinkamas arba kaip priešo įtaka, arba kaip dembinskinės „humanistinės“ psichiatrijos apraiška. 

Tad, pirma, tikrai džiaugiuosi gyvenanti ten, kur visi turi teisę protestuoti, kalbėti, piktintis ir/ar agituoti.  Net didžiausios kvailystės, kai jos gali būti viešai dėstomos, gali būti taip pat viešai paneigtos. 

Kita vertus, demokratijoje svarbu ne tik išdėstyti savo norus, bet ir sugebėti paveikti rinkėjų nuomonę. Priešingai, negu dažnai įsivaizduoja korupcinės politikos apologetai, ne politikai galiausiai lemia sprendimus, o rinkėjai. 

Dėl kyšio kelnes prasidrėskęs koks nors eilinis puidokas ar atvirai iš žydų besityčiojantis eilinis žemaitaitis neretai nugali todėl, kad jie daug nuoširdžiau ir gyviau bendrauja su savo rinkėjais, sugebėdami pastariesiems įrodyti savo dažnai tiesiog klaikias „tiesas“. 

Yra ir gerokai švelnesnių pavyzdžių. Tarkime, Lietuvos ūkininkai jau per 30 metų yra neįtikimai privilegijuota visuomenės grupė, kuri iki 2009-ųjų nemokėjo jokių mokesčių. Jie naudojasi daugybe mokestinių lengvatų. Jų kalbos apie tai, kaip jie maitina Lietuvos žmones, dažnai subliūkšta parduotuvėse, kai Lietuvos gyventojai jeigu ir ne pačioje Lenkijoje apsiperka, tai šalies parduotuvėse lenkiškus maisto produktus perka. 

Kol kas neaišku, kaip galiausiai Lietuvos ūkininkų protestai paveiks rinkėjų pasirinkamus. Vis dėlto bent dabar, mano galva, jie absoliučiai sutraiškė jiems oponuojančius aplinkosaugininkus, kurie panašių akcijų nepadaro. 

Tiesa, nežinau, ar tie aplinkosaugos aktyvistai savo performansų nedaro, nes tingi, ar nedaro, nes nemato prasmės. O gal jie tiesiog labai kultūringai pasiunčia į mūšius labai minkštą, tylų ir nuobodų kolegą  Kęstutį Navicką. Žmogus jis, atrodo, geras, bet politikas klaikiai nevykęs, tad ir rezultatų aplinkosaugos baruose tikėtis neverta.  

Mano sprendimo ir toliau nuosekliai balsuoti už gamtos atkūrimą, už pagalbą Europos ir Lietuvos pievoms nepaveiks jokie protestai. Balsavau ir balsuosiu už tai.  Kaip ir balsavau ir balsuosiu už tuos politikus, kurie nesutinka su absoliučiai nepamatuotomis ūkininkų mokestinėmis lengvatomis. 

Kliedesius apie tai, kad traktoriai patys nenusipirks, atmušiu argumentu, kad ir kompiuteriai rašančiam žmogui patys į namus ant ilgų nemokamų kojelių neatbėga. Kaip ir dažai ar molis menininko studijoje patys nesusikrauna. 

Beje,  būtent todėl nepalaikau ir nepalaikysiu dar vieno Navicko, šį sykį jau Andriaus, organizuojamų mokytojų streikų. Jeigu į kovas keliami mokytojai nesugeba suvokti, kad jų pretenzijos į didesnius atlygius tiesiogiai susietos su lengvatomis įvairioms išskirtinėms mokesčių mokėtojų grupėms, tai tiek jie ir verti. Streikuoti  jie, be abejonės, gali. Vis dėlto baisu būtų, jeigu mano vaikų klasėje atsirastų mokytojai, kurie nesugeba suprasti giluminių visuomeninių reiškinių, kurie lemia jiems nepriimtiną situaciją. 

Kad protestuojant ar/ir siekiant rinkėjų palankumo vienodai svarbus ir turinys, ir forma, parodė ir klausymai Europos parlamente dėl to, kuriame mieste bus steigiama nauja Europos Sąjungos Pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo priežiūros institucija. Vilnius šiame konkurse nutarė dalyvauti prieš daugiau kaip porą metų dar 2021 metų rudenį. 

Galiausiai trečiadienį buvo diena, kai visi 9 atrankoje dalyvavę miestai metė savo kozirius. 

Finansų ministrė Gintarė Skaistė ir jos pavaduotojas aiškino, kad Vilnius turėtų būti pasirinktas dėl gerų rezultatų pinigų plovimo ir terorizmo prevencijos srityje, 10 tūkst. aukščiausios klasės informacinių technologijų specialistų ir itin puikios fintecho reguliavimo patirties. Na dar, žinoma, Vilnius labai žalias, puikus susisiekimas su bet kuria Europos Sąjungos valstybės sostine, be vargo galima rasti tarptautinių mokyklų vaikams ir darbo vietų šeimų nariams. 

Jeigu norite rasti platesnį aprašą, kodėl mes esame išskirtinai puikūs ir turėtume būti pasirinkti, nueikite į finansų ministerijos svetainę. Ten rasite visus nuosekliai biurokratine kalba išdėstytus argumentus ir sužinosite, kad pas mus problemų nebuvo ir nebus, anglų kalba užvaldžiusi visas padoriais modernias vietas ir vieteles, gyvenimo kokybė kaip Europos centre, o kainos — mažesnės. 

Tiesą sakant, dėl kainų sutikti man sunku. Tarkime, viename brangesnių Briuselio turgelių Liuksemburgo aikštėje kainos gerokai mažesnės, nei Tymo turgelyje. Nelabai įsivaizduoju ir to, kur tie suplūdę šimtai gerai apmokamų biurokratų gyvens. Negaliu patikėti, kad jie rinksis tegul ir naujos statybos apytikriai 50 kv. m butelį, iš kurio jų vaikai keliaus į tarptautines mokyklas. Kai vienam iš europarlamentarų paklausus, kokios susisiekimo su Vilniumi galimybės, išgirsti Lietuvos atsakymą, kad mieste puikus viešasis transportas, antakiai nenorom kilsteli. 

Bet čia smulkmenos. Blogiau tai, kad per du su viršum metų nuo sprendimo dalyvauti atrankoje Lietuva taip ir nesugebėjo priimti visos eilės būtent su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimo priežiūra susijusių įstatymų. 

Pristatymo metu ministrė tai nutylėjo. Vis dėlto, kai klausimų sesijos metu toks klausimas išlindo (ir tikrai negalima buvo tikėtis, kad jis nenuskambės) atsakymas visų pagyrų fone skambėjo graudžiai: „na jau viską surašėme, ir jau tuoj tuoj, pavasario sesijoje priimsime“. 

Gintarė Skaistė drąsiai kalbėjo apie išskirtinai inovatyvų Lietuvos banką, kuris reguliuoja geriau neįmanoma ir sprendimus kuria, bet va CentroLink kiauras…Ir eina pinigai it per rėtį. 

Išgirdus klausimą, o  kaip kovos su pinigų plovimu, atsakyta, kad greičiau už kitus diegiam procedūras. Nutylėta, kaip jos veikia. 

Išgirdus klausimą, o kokia patirtis kovojant su pinigų plovimu (kitos šalys turi), atsakymo nepateikė, nes jo nėra. Kaip kovoja su fintecho įmonių problemomis, žinome — atima licencijas.

Užstrigo ir pareiškimas, kad Lietuva išvengė pinigų plovimų skandalų, bet realybė yra ta kad vaikštome ašmenimis dėl to pačio CentroLink, dėl wagner ar dėl tokių žaidėjų kaip Binance  (dukterinė įmonė Lietuvoje UAB Bifinity), kurie sudarinėja 4 mlrd. JAV dolerių vertės  taikos sutartis su JAV Vertybinių popierių keitimo komisija,  kad išvengtų atsakomybės.

Kaip ir visa Lietuvos pastarųjų metų komunikacija, pristatymas buvo neįtikimai nuobodus. Ministrė greitakalbe kanceliarine anglų kalba iš lapelio bėrė žodžius, rodomos skaidrės — pilnos tuščių klišių, kurios, beje, kartojosi ir daugelio kitų miestų pristatymuose.

Net argumentas, kad penkerius metus Lietuva išlaikys agentūros patalpas nuskambėjo liūdnokai, kai girdi, kad Dublinas žada visus 80 mln. eurų.

 Nežinau, ar linkėti Vilniui pergalės. Labai abejoju, kad ji mums reikalinga. Ir tikrai ta klausymų diena manęs nieko neįtikino. 

Ministrei ir ministerijai linkiu atsibusti ir prisiminti, kad kalbant apie tai, kas svarbu ir ką myli, kalbi nenuobodžiaudamas. Niekas nematė mylinčio žmogaus, kuris miega šalia savo aistros objekto. Kol miegame, agentūros, tikėtina, kursis kitur.

Skaityti straipsnį

572

Kaip nukirsti šaką ant kurios sėdi?

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

30 sausio, 2024

Lietuvos banko metinės finansinės ataskaitos, 2022 m.

Keli klausimai Lietuvos bankui. 

Lietuvos banko valdyba pradeda skaičiuoti priešpaskutinius kadencijos metus. Pažiūrėkime, kuo galime pasidžiaugti:

  1. Užsienio rezervų valdymas – kiauras minusas, tiesa, tautai pateiktas, kaip 0. Suprask, labai neblogai pasidarbavom (1);
  2. Skambių baudų prižarstyta į visas puses, bet kad paties Lietuvos banko produktas CENTROlink kiauras, kaip rėtis, niekam nerūpi;
  3. Anos kadencijos valdybos žadėtas ir kurtas fintechų rojus, Šimkaus širdies nedžiugina. Patogiau atsikratyti rizikomis, o ne jas valdyti. Gal net pavyks ir į antrąją kadenciją įšokti;
  4. Bankinio sektoriaus konkurencijos mažinimas pavirto anekdotu. Tai kur tas naujas rinkos žaidėjas? Lyg kalbėta apie lenkus, šiandien jau apie taivaniečius…(2)

Tad nuolat pliurpiama apie palūkanas, infliacijas, na apie tai, kas labiau Europos centrinio banko kompetencijoje. 

Manau, kad tokių ir panašių „pasiekimų“ sąrašą galime tęsti. 

Vis dėlto galite paklausti — kodėl jau senai neberašydama  apie Lietuvos finansų sektoriaus įtampas, netikėtai grįžau į šias lankas.

Priežastis elementari. Grįžusi savaitgaliui į Vilnių pamačiau žinutę apie galimai per Lietuvą finansuotą wagner gyvulių gaują (3). Ir niekam šita žinia nepasirodė svarbi ir verta rimtesnio dėmesio. Nei iškiliems žurnalistams, nei politikams. 

Bet čia yra skandalas! Jei išties per vietines įmones teroristams nutekėjo milijonai, man kyla tik vienas klausimas – o ką veikia mūsų kontrolės institucijos? Atsakymų lauktume iš FNTT, bet pirmiausia iš Lietuvos banko kontrolierių. 

Kur guli visų Lietuvoje veikiančių fintechų sąskaitos? 

Atsakymas aiškus it tyra ašara – jos tvarkomos Lietuvos banko sistemoje CENTROlink. Ir tai reiškia, kad prie galimo žudikų gaujos finansavimo prisidėjo pats Lietuvos bankas, kuris nesugebėjo pamatyti, kad per jų sistemas plaukia milijonai skirti mažų mažiausiai įtartiniems tipams. 

Vyriausias mūsų bankininkas Šimkus dabar aiškina, kad Lietuva pirmauja Europoje pagal fintechų koncentraciją. Tiesa, jis dėsto, kad jo tokia statistika nedžiugina. 

Ir kodėl gi nedžiugina? Nes reikia dirbti realius darbus t.y. valdyti rizikas. 

Nuolat skelbti labai neapibrėžtas prognozes apie tai, kada kas nors (palūkanos, BVP, etc. etc. etc.) kils ar smuks darbas nesudėtingas. Reali, rimta, atsakinga ir subalansuota priežiūra — jau kitas dalykas. Jai reikia proto, atsakomybės ir sugebėjimo laiku numatyti potencialias rizikas. 

Vietoje to, Lietuvos banko vadovas migdo mus pradedančio analitiko lygio svarstymais. O gal tikslas kitas – gal tiesiog trokštama apskritai išsivalyti nuo fintechų. Tada (ironizuoju, bet kas žino) puikūs rodikliai, sumažėjusios rizikos nuklotų kelią antrai kadencijai, ar ne? 

Lietuvos politika labai neatsakinga, nes ji kažkokia isteriškai trumpalaikė. Ir kviečiant disidentus, ir planuojant reformas, kurios atšaukiamos vos tik galingesni parėkauja, ir formuojant ekonomikos, tame tarpe finansų, ateities landšaftą.

Dar taip neseniai lipome ant tarptautinės bačkos ir visam pasauliui rėkėm, kad Lietuva bus fintechų rojus. Pasileido į pasaulį ministrai ir kiti klerkai, kurie nešė 21 amžiaus Gedimino laiškus ir kvietė atvykti Londonų ir kitus fintechus į Vilnių. 

Mus išgirdo. Taip išgirdo, kad pastaruosius metus, galima atsargiai vertinti, būtent fintecho įmonės iš prarajos traukė buksuojančią Lietuvos ekonomiką. Ne traktoriai ir grūdai tą ekonomiką traukė – tai vis dar sektorius, kurio indėlis į BVP yra mažesnis, nei jo gaunama parama. 

Lietuvą augino modernios aukštųjų technologijų įmonės.

Žinoma, patogiau uždaryti veikiančius fintechus, neišduoti licencijų naujai prašantiems, kaltinti visus aplinkui sukčiavimu ir vagystėmis, nei pripažinti, kad valdai kiaurą rėtį CENTROlinką. 

Tai gal ponui Šimkui ir jo komandai laikas būtų užverti to rėčio angeles ir galų gale sukurti kontrolės mechanizmą, kuris suteiktų galimybę fintechams toliau atsakingai veikti Lietuvoje nebijant eilinio Lietuvos banko ir jo vadovų isteriško priepuolio? 

Kita vertus, tam sistemos lopymui ir tvarkymui CENTROlinkas, manytina, turėtų užsidirbti pats. 

Kas domisi, kokios jo pajamos, kaip jam sekasi pelno baruose, kur tas pelnas keliauja ir kokia jo dalis pildo valstybės biudžetą?

Kažkodėl manau, kad tas pelnas panaudotas lopant metinę Šimkaus ataskaitą, kad tarptautinių investicijų rodiklis būtų ne su minuso ženklu, o bent lygus nuliui? Bet ir šitie faktai neužkliuvo nei iškiliems žurnalistams, nei politikams. 

Šiek tiek statistikos, kuri, atrodo, nemiela Lietuvos bankui, nors jis pats ją ir skaičiuoja.  

Taigi,  2023 m. pirmojo pusmečio pabaigoje EPĮ ir MĮ sektoriuje veikė 127 įstaigos (83 EPĮ ir 44 MĮ). 

Šių metų pradžioje, palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, sektoriaus licencinės veiklos pajamos padidėjo beveik ketvirtadaliu – iki 227 mln. eurų, o mokėjimo operacijų suma išaugo daugiau nei du kartus – iki 221 mlrd. eurų. 

Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų pajamos iš licencinės veiklos pirmąjį 2023 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu metu pernai, pasiekė 107 mln. eurų (padidėjo 29 proc.). 

Šių metų sektoriaus skaičiai rodo tendenciją, kad Lietuvoje „fintech“ sėkmingai auga toliau. 

  1. https://www.lb.lt/uploads/publications/docs/40875_c5eed86bf5a79e443f0c4ca580719c3e.pdf
  2. https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/2181605/simkus-taivanas-rodo-susidomejima-del-banko-steigimo-lietuvoje-bet-konkreciu-veiksmu-dar-nera
  3. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/uzsienio-ziniasklaida-skelbia-kad-per-lietuva-galejo-buti-plaunami-milijonai-wagner-95620279

Skaityti straipsnį

427

Madinga politika

Darbas Europos Parlamente

27 sausio, 2024

Nuoširdžiai manau, kad mano klausytojų tarpe nėra naiviai tikinčių, kad Lietuva nuo visų bėdų ir nelaimių apsigins pati, be kitų pagalbos. 

Vis dėlto pernelyg dažnai net savo burbule matau ir girdžiu kitokio naivumo apraiškas. Aklai tikima žodžiais, bet ne darbais. Ramus ir išlaikytas balso tonas siejamas su išmintimi. Mandagumas regimas vos ne kaip esminis gero politiko bruožas. Sakoma, taktiškas, santūrus, vabalėlio neužgaus. 

O jei tas mandagumas dar įtalpinamas į dažniau žiniasklaidoje pozityvia nata aptariamas temas, gimsta rinkėjų minias svaiginantis mandagios politikos kokteilis. Būtent toks gėrimas, žiniasklaidos noriai pabarstytas dar ir didelėmis cukraus bei pagyrų dozėmis, daugeliui netikėtai prieš penkerius metus atnešė aukštą ir gražų. Ir tikrai ne jį vieną. 

Madingos politikos sąvoka mano galvoje netikėtai susidėliojo praėjusį sekmadienį, išvydus žmones, kuriais mikliai pasinaudota tada, kai jie buvo ant bangos ir traukė visų akis. Ilgainiui, kai miniai prireikė naujų didvyrių, su jais taip pat lengvai atsisveikinama.

Poroje šalčiu persmelktų renginių buvau priversta žvelgti į pasimetusias anksčiau į Lietuvą pakviestų rusų ir baltarusių disidentų akis. Ir buvo aišku, kad regiu madingos politikos aukas. 

Pirmoji madingos politikos istorija sukasi apie jau trejus metus Rusijos kalėjimuose žudomą Aleksejų Navalną.

Europos parlamentas kasmet išrenka ir už išskirtinį indėlį apsaugant minties laisvę ir veiklą  žmogaus teisių srityje apdovanoja žmones ar organizacijas. Skirdamas šią aukščiausią Europos Sąjungos premiją pavadintą rusų disidento Sacharovo vardu parlamentas parodo, kad mato žmogaus kovą už kitų laisvę ir linki jam stiprybės bei jėgų apginti savo darbus.

Europos parlamente tikrai nebuvau didžioji A. Navalno reikalo rėmėja. Visą laiką laikiausi santūriai — pernelyg prastai žinojau situaciją Rusijoje ir paties A. Navalno darbus. 

Kai kolegos mūsų politinėje grupėje pirmą kartą jau 2019 metais metais stūmė A. Navalno kandidatūrą Sacharovo premijai, aš balsavau už uigūrų ekonomistą Ilhamą Tohti jau porą dešimtmečių įkalintą Kinijos komunistinio režimo.

Vis dėlto po poros metų galiausiai paklausiau Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus, kurie labai agitavo už šį rusų disidentą, ir prisijungiau prie jų. 

Mano pasirinkimą sustiprino tai, kad 2020-ųjų rugpjūtį A. Navalnas vos išsigelbėjo po putino režimo bandymo nunuodyti jį „Novičioku“, ir net po to, kai Vokietijos medikai pastatė jį ant kojų, jis grįžo į savo tėvynę toliau kovoti su nusikaltėlių režimu pavergusių jo tautą. Tiesa, dar oro uoste jis buvo suimtas ir įkištas į kalėjimą, kur šaltyje, poliarinėje tamsoje, dažniausiai vienutėje ir toliau demonstruoja, ką gali stiprios valios žmogus.

Nors rėmiau A. Navalno kandidatūrą, nelaksčiau nuotraukų su jo šeima darytis, neorganizavau palaikymo mitingų saugiuose parlamento salėse, nekalbėjau per visus įmanomus rusiškus kanalus, nekėliau visokių pažadų ir šūkių į Facebooką ir Instagramą. Kaip ir neorganizavau demokratinės Rusijos opozicijos grandiozinių renginių, kuriuose žadėjau paramą iki pergalės. 

Aš tuo tarpu, priešingai,  — ir toliau sąmoningai laikiausi nuošalyje. Nors tai ir neatitinka madingos politikos postulatų, bet man atgrasu šildytis svetimos kančios šešėlyje, ypač jeigu žinau, kad padėti tam žmogui galiu tik labai teoriškai. 

Kolegos gi ir nuotraukas kėlė, ir agitavo, ir į A. Navalno komandos televizijos kanalą ėjo. Ėjo, kol be didesnių problemų tą svetimą kančią instrumentalizuoti galėjo.  Kai dabar tai tapo nebemadinga ir sulėkę putino režimo veikėjai jau Lietuvos gatvėse atvirai grasina seniesiems disidentams, juos terorizuoja ir kitų Europos miestų gatvėse, madingos politikos apologetai dingo. 

Nebuvo jų ir sekmadienį šaltoje Kudirkos aikštėje, kai kelios dešimtys Rusiją palikusių žurnalistų ir aktyvistų susibūrė priminti apie A. Navalno kančią ir, svarbiausia, vis dar garsiai skanduoti „putinas — žmogžudys“, „Rusija be putino“.  Nerado jie laiko net paramos žinutei socialiniuose tinkluose.

Lietuvius, bent jau Lietuvos politikus, atstovavau viena. Per trisdešimt metų jau įpratau, kad tada, kai tema nebeneša  politinės naudos, yra, kaip sakoma, kontoversiška, pabosta žurnalistams ar publikai, lieku viena. Taip buvo ir šį kartą. A. Navalno kova ir kančiomis pasinaudoję politikai nusiplovė rankas. Mano galva, tai Pontijaus Piloto gestas.

Kai kitą dieną pabandžiau paklausti, kas sutrukdė ateiti, R. Juknevičienė labai nerišliai ir piktai numetė, kad kažkaip ne taip anie rinkimus vertina. Palieku jos sąžinei spręsti, kas ir ką ten dėl rinkimų iš vienutės poliarinio rato šaltyje gali padaryti. Deja, turiu sutikti, kad dar kartą naiviai patikėjau gera žmogaus širdimi.

Dar ir dar kartą primenu vyresniesiems ir sakau jauniesiems, kad 1991 metų sausį sovietų kariuomenei pamėginus užgniaužti Lietuvos nepriklausomybės siekį daugiau kaip pusė milijono rusų susirinko Maskvoje ir laikydami rankose trispalves skandavo „Laisvę Lietuvai!“. 

Beje, sekmadienio mitinge dalyvavo ir vienas to mitingo dalyvių, tuomet aštuoniolikmetis Vladimiras Milovas, dabar palikęs tėvynę ir gyvenantis Vilniuje.

Rusų solidarumas ir parama tuomet mums buvo labai svarbi, kaip ir dabar sąžiningiems rusams svarbi mūsų parama.

A. Navalno rėmėjų mitinge sekmadienį Kudirkos aikštėje dar kartą padėkojau už paramą tomis  baisiomis dienomis ir pasakiau, kad blogį ir neapykantą galime nugalėti tik visi kartu. 

Vis dėlto po to, kai po mitingo A. Navalnui paremti patekau į Baltarusiją palikusių aktorių spektaklį apie Lukašenkos teismuose kankinamus žmones, prieš savo valią buvau panardinta į daug baisesnę nevilties jūrą. 

1,5 val. nešildomoje apgriuvusioje sovietinių laikų Statybininkų rūmų salėje baltarusių aktoriai pasakojo tragišką savo šalies istoriją. 

Tai buvo spektaklis apie gydytoją, kuris gelbėjo protestuose omonininkų sudaužytus žmones, ir už tai buvo teisiamas. Tas teismas tikrai nebuvo teismas, kur lemia tiesa ir įstatymas. Tai buvo teismas, kur meluojama, tyčiojamasi ir kankinama už tai, kad myli savo šalį ir nori jai gero. 

Išskyrus kelis aktorius Lietuvos piliečius, visi kiti vaidinę aktoriai prieš patekdami į Lietuvą nuėjo savo galgotas: buvo kankinami, mušami, slapstėsi, bėgo nuo mirties. Spektaklio pabaigoje  kiekvienas jų pasakojo apie savo kančios kelią. 

Spektaklis buvo profesionalus ir gilus, ypatingai tragiškai skambėjęs dėl aplinkos, kurioje buvo priversti vaidinti baltarusių aktoriai, gyvenantis Lietuvoje su humanitarinėmis vizomis. Jie buvo pakviesti, kai tai buvo madinga. Ir dabar, kai tai jau nebe taip labai comme il faut , kitaip sakant, naudinga, pamesti.  

Nors buvo žadėta, jiems atsakė kelias scenas. Paskutinę minutę rezervaciją atšaukė ir Vilniaus lenkų kultūros namai, paaiškinę, kad ne ta kalba spektaklyje girdima.

Apie baltarusių aktorius ir jų kūrybą aš būtinai papasakosiu vėliau. Nuoširdžiai tikiu, kad mano klausytojų tarpe tikrai atsiras žmonių, kurie ras laiko apsilankyti jų spektakliuose. Ten jie  išgirs apie prarastos tėvynės ilgesį ir kančią, kai gyveni bandito valdomoje šalyje. Juolab, kad jų spektakliai radus normalesnę salę jau bus subtitruojami ir lietuviškai. 

Ir vėl grįžtu į politikos lauką. Jau minėtą Sacharovo premiją 2020 metais gavo Baltarusijos demokratinės opozicijos moterys ir vyrai. Tuomet Europos Parlamento salėje buvo pripažįstama, kad „[J]ų [baltarusių] pusėje yra kažkas, ko žiauri jėga niekada negali nugalėti: tiesa“. Tada buvo raginama „ [N]epasiduokite savo kovoje‘ ir žadama, „[M]es esame šalia jūsų“.

Ar įvykdytas tas pažadas? Bent jau šitiems, mūsų pačių kviestiems žmonėms, mūsų įsipareigojimas netapo kūnu.

Yra dar viena maža detalė. Prisimenu daugybės iš Lietuvos karo pabaigoje pasitraukusių lietuvių pasakojimus apie gyvenimą perkėlimo stovyklose Vokietijoje, baimę būti sugrąžintiems į sovietinį pragarą, kančią, alkį ir tą pačią neviltį. 

Turiu priminti, jei mes ir toliau agresyviai žeminsime tuos, kurie nesutikdami su banditų režimais, o dažnai ir bėgdami nuo mirties, Lietuvoje neras vietos ir saugumo, jau mums gali tekti kartoti jų kelią po keleto ar keliolikos metų. Ir tada jau mums, kur nors Europos viduryje, sakys — grįžkite namo, jūsų čia per daug, jūs svetimi ir kalbate ne ta kalba. Kaip šauki, taip atsiliepia. 

O nugalėti putino ir lukašenkos režimus, kaip ir visus kitus blogio šaltinius užversti, galime tik kartu. 

Skaityti straipsnį

684

Pasaulis per Maldeikienės akinius

#Maldeikienė, Darbas Europos Parlamente

20 sausio, 2024

IQ su minusu

Palengva sugrįžtu prie to, ką praradau 2016 metų lapkritį tapusi veikiančia politike. Trumpai: kai darbus dėlioja politinė dienotvarkė, neturi privilegijos atsiduoti tam, ką PATI manai esant svarbiausia. 

Skamba arogantiškai? Galbūt. Arogancija — mano didžiausias turtas, kurį saugau ir puoselėju. Juolab, kad jokio kito neturiu. 

Ilgus metus nuo tada, kai 1988 metų rudenį „Švyturyje“ pasirodė mano pirmasis straipsnis, ganėtinai donkichotiškai į ekonominio liberalizmo apsėstas smegenys bandžiau įsodinti mintį, kad žmogaus vertė nematuojama jo piniginės svoriu ar posto skambumu. 

Įrodinėjau, kad savo gimdytoją — politinę ekonomiją paminusi ir sudėtingų moralės dichotomijų nebereginti ekonomika tėra tuščias nevaisingas žiedas. 

Beveik keturiems dešimtmečiams prabėgus esu priversta sutikti, kad įvertinti kontekstą, įžvelgti sąryšius anapus reiškinių, skirti  priežastį ir pasekmę, juolab logiškais argumentais pagrįsti savo kalbą, sugeba vienetai. Dauguma patogiai įsitvirtina kasdien girdimų propagandinių šūkių narkotizuojančiame malonume. 

„Kas lieka pelei, įvarytai į kampą, — jeigu kas, šokt ir išdrąskyt akis“[i], cituoju poetą Sigitą Gedą, vertinantį sovietmečio kūrybinę aplinką. Jo kūrybą analizuojantis Rimantas Kmita tokį kūrėjo agresijos judesį savotiškai pateisina laikmečiu, kai „…dviejų tiesos pusių nėra, tėra vienos pusės bandymas kontroliuoti kitą — braukyti ir  stabdyti“[ii].  

Pasikeitęs laikas pastumia kompaso strėlę. Išnykus profesionaliems cenzoriams, jų kėdes palaipsniui užsėda žiniasklaidos vidutinybės. Neturėdamos galimybės tiesiog išbraukti jiems, nors dažniau jų korumpuotiems leidinių savininkams, nepriimtinų idėjų, jie imasi eliminuoti žmones, kurie tas mintis dėsto. 

Profesionalų meno — knygų, teatro ar koncertų — vertinimą, tokį svarbų ne tik klausytojams, bet pirmiausia patiems autoriams ar atlikėjams, o netiesiogiai ir visam visuomeniniam šalies klimatui, keičia iš anksto apmokėtos „piarščikų“ panegirikos. Kiekvienas priklydęs operos solistas netikėtai tampa pasauline įžymybe, o vulgari madingos rašytojos knyga pasaulį (atsiprašau, Prancūziją) sukrėtusiu kūriniu. Vienu žodžiu, stingdantis nesibaigiančių orgazmų šaltis, ne kitaip. 

Veikimo logika, kai dirbtinis žavėjimas geriausią prilygina prasčiausiam, atsisuka prieš tikrai puikius autorius, o minia netenka kelio ženklų. 

Blogiau tai, kad dirbtinai sumodeliuota kultūra ilgainiui išnešiojo negyvą politiką. Sumokėjęs kokiam leidiniui, pataikaudamas laidų vedėjams ar leidinių savininkams būsi pristatytas kaip tikra lakštingala, nors net iki žvirblio netempi. Ir niekas, nė vienas vadinamasis apžvalgininkas ar ekspertas nė necyptels. Visi jie žmonės mandagūs, o mandagūs, nes mėgsta pinigus ir be dirbinių šypsenų jų galvų skrynelėse sunku ką nors papildomo aptiki.

Aukščiau minėtas agresyvios pelės vaizdinys irgi ne atsitiktinis. Jį prisiminti pastūmėjo toks, tarkime, iškilus plunksnos meistras, žurnalistikos dirvonus, kaip pats sakosi, aręs visose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, Evaldas Labanauskas. 

Šis IQ bendradarbis Briuselyje (čia jau rimta, ar ne?) neseniai rašė: „Lietuvoje aštriu liežuviu pagarsėjusi, bet EP pilka pelyte tapusi Aušra Maldeikienė jau pranešė, kad nedalyvaus rinkimuose“. Tad šiandien ši pilka pelytė išlys iš urvelio ir aptars, kiek IQ išties vertas „IQ“, kuriame peles trypia žurnalistikos dramblys.  

Kad einu vienai kadencijai, žodžiu ir raštu ne kartą pranešiau dar 2019 metais per rinkimus. Na bet drambliams atleistina — jie aukštai, tai pelių cypcėjimo negirdi. 

E. Labanausko įžvalga, kad Europos parlamente esu gana tyli, teisinga. Nesu ir niekada nebuvau tas politikos sunkiasvoris, kuris it volu važiuoja per politikos brūzgynus ir suka jos girnas. Buvau ir esu tik stebėtoja, ieškanti reiškinių prasmės ir be sustojo jau keturis dešimtmečius aiškinanti savo skaitytojams, ką matau ir ko jie gali tikėtis. Dar labai mėgstu tyliai padėti kolegoms, jeigu jie turi pakankamai proto paprašyti. 

Politiko darbas man visad buvo ir yra sunkus:  nemoku manipuliuoti, esu patikli ir atvira, nedrįstu trukdyti žmonių, jeigu manęs tiesiai nepaklausia. Man žiauriai stinga vadinamojo mandagumo, tad matydama rinkėjams pavojingą melą rėkiu, o ne apsimetu akla ir kurčia. Visos šios savybės veikiančiam politikui dividendų neneša.

Atsakydama į priekaištus tik priminsiu, kad nuosekliai vykdžiau tai, ką žadėjau per rinkimus: aiškinau, kaip veikia parlamentas, kokius klausimus sprendžia, ką jis gali ir ko negali. Per penkerius metus įrašiau 126 video iš EP, parašiau trejetą knygų, organizavau renginius, mano galva, labai svarbiomis, bet nepopuliariomis temomis — apie klerikalizmą Lietuvoje,  Stambulo konvencijos svarbą ar onkologinėmis ligomis sergančiųjų stigmatizavimą. Tiesiog sąžiningai ėjau eilinio politikos kareivio pareigas, kaip tai dariau visą savo gyvenimą visose man siųstose pareigose. 

Kita vertus, matyt, ta pilka pelytė labai kaitina dramblio širdį, jeigu nuo jos net būsimų Europos parlamento rinkimų Lietuvoje pristatymą pradeda. Už tokią garbę, žinoma, dėkoju, tik gaila, kad IQ žurnale pademonstruotas asmeniškas dramblio IQ nedidukas.  

Trijose 27 trumpų  eilučių pastraipose rikiuojasi 6 dabartinių europarlamentarų pavardės ir porą trivialių prognozių. 

Atrodytų, akivaizdūs klausimai, tarkime, o ką tie rinkimai reiškia Lietuvai, kokia jų prasmė konkrečiu momentu, kai pasaulis keičia savo politinį pavidalą, ką rodo tai, kad Lietuvos delegacija vyriausia amžiumi ar kokio pobūdžio politikus vertėtų Lietuvos rinkėjams siųsti ir ką jie realiai gali pasiekti, etc. lieka anapus kelių banalių ištarmių[iii]

Jei manote, kad mano verdiktas per griežtas, perskaitykite „Pasaulis 2024“, kurį leidžia IQ žurnalas. 

Leidinys, kaip skelbiama, sudėliotas pagal išimtinę licenciją leidžiančią versti ir publikuoti „The Economist“ ateinančių metų politines, ekonomines ir technologines prognozes. „The Economist“ prenumeruoju jau bene 20 metų, tad tekstų originalus perskaitau dar lapkritį. Jie tikrai verti dėmesio, nors ir ganėtinai dažnai nepasitvirtina. 

Gaila, bet kokybiškos žurnalistus kontekste keli lietuvių autorių tekstai stebina tik lėkštumu. 

Apžvalgininkė (?) Liepa Žeromskaitė cituoja porą viešojoje erdvėje  nuolat šmėžuojančių ekonomikos ekspertų. Tai, kaip žinia, pradedančio reporterio darbas. Ji daugmaž raštingai, nors žiauriai nuobodžiai sudėlioja svetimų minčių tekstuką. Anapus beprasmiškai sumestų skaičiukų nė su žiburiu neaptiksi jokio asmeninio santykio su tekstu bei aptariamais reiškiniais, kas privaloma apžvalgininko statusą turinčiam žurnalistui. 

Itin švelnus verdiktas: nuobodu ir beprasmiška. Tokia, sakyčiau, romanų, skirtų tarnaitėms, lygio lektūra, tikrai neverta jokio dėmesio. Akivaizdu, kad autorė neturi apžvalgininkei deramo išsilavinimo bei gebėjimų. Trumputė kitų jos opusų paieška internete rodo, kad pasitelkus svetimas mintis rašo apie viską — nuo dirbtinio intelekto iki kosminių technologijų. Jokio ryšio tarp ambicijų ir  amunicijų. Pavardę išgirdau pirmą kartą, ateityje jos kūrinėlių vengsiu kaip kryžiaus. 

Bendradarbio Briuselyje tekstą jau minėjau. Palyginus su L. Žeromskaite, tikrai geriau. Kai pastaroji negromuliuodama virškina svetimas mintis, E. Labanauskas bando bristi į vandenis, kur plauko žinomesnės pavardės ir net pateikia asmeninę perspektyvą, kiek tikėtinas to ar kito politiko tolesnis kopimas į valdžios olimpą. 

Pastaroji perspektyva, kai dėmesys politiniams procesams redukuojamas į tikėtinas postų dalybas, mano galva, gerai atskleidžia šio autoriaus mąstymą. 

Pirma, jo akyse statusas pats savaime yra didelė vertybė, apibrėžianti galutinę žmogaus vertę. Neatsitiktinai prisistatydamas LinkedIn‘e jis ypatingai akcentuoja savo vadovaujančio darbo patirtį, bet ne jo turinį ar įtampas.  

Antra, remdamasis geriausio biurokratinio mąstymo pavyzdžiais, jis net nebando svarstyti, o koks tikėtinas vieno ar kito kandidato intelektualinis ir vertybinis potencialas, kuris galiausiai ir lemtų institucinius pokyčius vienoje ar kitoje struktūroje. Konkrečiu atveju vėlgi akivaizdus atotrūkis tarp autoriaus ambicijos analizuoti ir gebėjimo analizuoti, tad galiausiai rimtą analizę keičia žemesnio išsilavinimo publikos tokia mėgstama gandų sklaida. 

Šiame pilkame gėlyne pats leidinio vyriausiasis redaktorius Ovidijus  Lukošius tikrai ryškiausias žiedas. Jo tekstuose  jau randame ir svarstymų, ir platesnės perspektyvos. Nieko naujo ar netikėto, išliekama intelektualiai saugioje zonoje, bet gi tikrai ne kiekvienas žvaigždes nuo dangaus privalo skabyti. 

Labiau kliūva tai, kad praktiškai neįmanoma pasakyti, kokiam skaitytojui skirtos jo apžvalgos, kaip ir pats jo formuojamas leidinys. Profesionalams tai tėra laiko nevertas banalus puikiai žinomų dalykų kartojimas, politika besidominčiam smalsiam rinkėjui  nieko naujo, atsitiktinai priklydusiam praeiviui trūksta konteksto. Kai rašai visiems apie viską — turinys pakimba ore. Netenka skaitytojo. 

Įtarčiau, kad koją kiša ir bandymas vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių.  Apžvalgininko statuse, ypač  nevaisingose Lietuvos žurnalistikos pievose, jis gal ir ne prasčiausias variantas. Bet ambicija redaguoti tikrai verstų išsikelti ne tik klausimą, o kam skirtas leidinys, bet ir svarstyti, tarkime, kokiu tikslu samdomi autoriai, kurie jau gimė mirę?  

Vis dėlto kaip redaktorius O. Lukošius galutinai pasirašo sau profesinio neįgalumo nuosprendį vienoje iš apžvalgų vertindamas liberalių centro dešinės rinkėjų 2019 metų pasirinkimą balsuoti už Gitaną Nausėdą. Pasak jo, anie balsavo už, nes jis „atrodė saugus pasirinkimas, nors vėliau paaiškėjo, kad nugalėtojas buvo su kauke“[iv]

Kam liberalioje demokratijoje reikalinga žiniasklaida? Atsakymas trivialus: laisva spauda tarnauja sarginiu šunimi, kuris aršiai loja pamatęs demokratijos priešus. Kitaip sakant, nuplėšia veidmainių kaukes. Vykdydama šią institucinę priedermę ji nuolat stebi ir vertina visų pirma ne pretendento galimybę įkopti į tą ar kitą postą, bet jo vertybes, mąstymą, gebėjimus ir pasiruošimą darbui. Gero sarginio šuns uoslė leidžia skirti mandagumą ir veidmainystę. 

Iki bet kokių rinkimų G. Nausėdos panieka žemiau jo pareigose esantiems žmonėms buvo vieša  paslaptis. Apie ją kalbėjo ne vienas ir ne du banko, kur jis dirbo žmonės. 

Skandalinga ir drįsčiau įtarti ne visai švari namo draustinyje statyba ir tos statybos peripetijos teisme. 

G. Nausėdos ekonomikos neišmanymas stulbino. Jis tai viešai demonstravo savu laiku žiniasklaidoje nušviestuose profesiniuose ginčuose su profesoriumi Romu Lazutka ir „Swedbank“ analitiku Nerijumi Mačiuliu. Abiem atvejais G. Nausėda demonstravo akivaizdų elementarių ekonomikos pradmenų neišmanymą. Tokių pavyzdžių dešimtys. 

Mušta buvo ir jo gerovės valstybės korta, žinant, kad prieš gerovės valstybę tarnaudamas banke jis nuosekliai kovojo porą dešimtmečių. 

Viskas, ką 2023 metais turėtų padaryti sąžiningas pats sau nemeluojantis redaktorius, tai muštis į krūtinę su žodžiais: „Mea culpa, mea culpa, mieli liberalūs mano tekstų skaitytojai, aš jūsų neįspėjau, nors tam buvau pašauktas, aš tingėjau ir netikrinau, aš norėjau patikti tam, kuris ateis, nes moku tarnauti, bet drąsus esmi tik spardydamas silpnesnį“.

G. Nausėda nėra atsitiktinis reiškinys. Jis yra visų šitų labanauskų ir lukošių bendras dvasinis vardiklis. 


[i] Rimantas Kmita, Ugnies Giesmės/ Tūkstantis Sigito Gedos veidų, Vilnius, Tyto alba, 2022, 134 psl. 

[ii] Ten pat, 192 psl.

[iii] Evaldas Labanauskas “Sudie, Briuseli, labas, Briuseli“, IQ. Pasaulis 2024, psl. 35. 

[iv] Ovidijus Lukošius, „Nesakyk „op“…/ Kas Gitanui Nausėdai gali sutrukdyti laimėti prezidento rinkimus?“, IQ. Pasaulis 2024, psl. 34

Skaityti straipsnį

226

Nuoširdžiai manau, kad verkti reikia dėl savo smegenų, o ne dėl savo piniginių

#išsaugokgalvą, Be kategorijos, Kas esu ir kuo tikiu

18 sausio, 2024

Tiems, kas supranta rusiškai. Nors, beje, šito neužtenka. Išgirsti, ką kalbu, gali tik tas, kuris atviras kitam, o svarbiausia sau. 

Rusas Oleg Šurajev tikrai šito teksto nesuvoks.  

Nuoširdžiai manau, kad verkti reikia dėl savo smegenų, o ne dėl savo piniginių. Tai tik vienas sakinys iš interviu, kuris sudėliotas pernai gruodžio pabaigoje mano namuose šalia nedidelės, bet tikros eglutės. Jis nėra svarbiausias, bet keli klausę kažkodėl paminėjo šią,  iš esmės labai banalią mintį. Gal kad malonu ją pamiršti? 

Išauginti smegenis gi nepalyginamai sunkiau, nei tapti turtingu. Prisimenat tą kupranugarį iš Evangelijos?  

Niekada neskirčiau žmonių į vyrus ir moteris, į jaunus ir senus, į turtingus ir vargšus arba kokius nors svarbius ir ne tokius svarbius. Man įdomūs visi, kurie suvokia savo ribas ir augina tas savo smegenis — skaito ir bando suvokti, ką skaito, klauso geros muzikos, atjaučia tuos, kurie tikrai kenčia ir moka juos atpažinti. 

Visokie paprasti žmonės man atgrasūs jau vien todėl, kad labai arogantiškai sau priskiria kažkokią ypatingą vietą pasaulyje, nors bemaž visad anapus to deklaruojamo paprastumo tūno elementari tinginystė. Paskutinis suolas mokykloje ir nepadaryti namų darbai, kurie taip ir velkasi per visą jų gyvenimą. Ypač komiškai tokie paprasti žmonės atrodo tada, kai aptenka pinigais. 

Ir niekada neskirsčiau žmonių pagal tautybę. Niekada. Nėra blogų ir gerų tautų. Yra geri ir blogi žmonės. Ir baisi nuodėmė pulti žmogų vien už tai, kokia jo tautybė. 

Mano tėvelį ir senelius su vaikais į lagerius ir tremtį išvežė lietuviai. Įdavė lietuvis partizanas (nesmerkiu, visiems kankinamiems atleistina, jeigu neįveikia jie tos galgotos). 

Mano broliuką į psichiatrines už maištus prieš tarybų valdžią anais laikais kišo daktarai lietuviai. Ir daktarai lietuviai (dalis dar gyvi) tuos paauglius maištininkus, visiškai sveikus,  šėrė baisiais vaistais. Atėjus Nepriklausomybei anie „daktarai“ lietuviai net nerado savyje žmogiškumo atsiprašyti.

Maskvos universitete mane už netarybinę, taigi liaudies priešų, šeimą skundė lietuviai. Rašė raštus ir laukė, kol, būsiu išmesta. O garbingi rusai gelbėjo. 

Daugybė rusų buvo geri draugai, padėjo sunkią valandą, daugybės rusų rašytojų kūriniai man labai artimi ir juose atsiverianti žmogiškos egzistencijos kančia ir prasmė padeda išlikti gyvenime. Ir visada, kada sunku iki tiek, kad oro trūksta, žinau, kad  Rachmaninovo 2-ojo Koncerto fortepijonui 2-oji dalis nuplaus skausmą ir ašaras. 

Banditai užgrobę postus Rusijoje, nėra visa rusų tauta. Kaip ir žydus šaudę lietuviai nėra visa mano tauta. Nors už anuos lietuvius žydšaudžius man labai labai gėda ir skaudu.

Skaityti straipsnį