MENIU

Autorius

Asociatyvi nuotrauka.

1014

Europos Sąjunga nesušalo, bet jos laukia globalios energetinių išteklių rinkos iššūkiai

Darbas Europos Parlamente

25 kovo, 2023

Europos Parlamentas nuo pirmųjų karo dienų labai aiškiai stojo Ukrainos pusėn. Ilga virtine rezoliucijų, priimtų didele balsų persvara, jis pasisakė prieš Rusijos sukeltą karą, rėmė didesnę karinę ir humanitarinę pagalbą Ukrainai, reikalavo greičiau ir platesniu mastu taikyti sankcijas agresorei.

Nors buvo suprantama, kad šios sankcijos, ypač susijusios su energetiniu ištekliu importu, gali rimtai paveikti ir valstybių narių ūkius bei tapti rimta ekonomine ir politine našta, sprendimus nusvėrė vertybinė dimensija. Europos Parlamentas aiškiai skelbė, kad agresoriai turi būti stabdomi ir stabdomi visomis įmanomomis priemonėmis. 

Planas sušaldyti neišdegė

Dar pernai balandį ES asamblėja pareikalavo sukurti bendrą europinę energetinių išteklių atsargų strategiją bei sumažinti išorinę priklausomybę nuo energetinių išteklių importo ir jų kainų svyravimų.  

Gegužę priimtoje rezoliucijoje parlamentas akcentavo, kad privalu esmingai didinti investicijas į energetinę infrastruktūrą, nes tai galiausiai garantuos energetinį saugumą bei strateginę autonomiją.

Pernai spalį, reaguodamas į energetinių išteklių brangimą, Europos Parlamentas dar kartą reikalavo didinti investicijas į atsinaujinančius išteklius bei finansuoti energetinį efektyvumą garantuojančius projektus. 

Rusijos planas šią žiemą sušaldyti Europą mažinant energetinių išteklių, visų pirma gamtinių dujų, tiekimą bei manipuliuojant jų kainomis, neišdegė. 

Alternatyvūs dujų tiekimo maršrutai, viso žemyno pastangos taupyti energiją, šilta žiema bei dėl itin griežtų kovido apribojimų gerokai sumenkusi suskystintų dujų paklausa Kinijoje lėmė priešingą rezultatą: Europa ne tik išvengė pranašauto energijos išteklių trūkumo šaltuoju sezonu, bet ir dar labiau sumažino savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Priklausomybės mažinimas

2021 metais, iki karo Ukrainoje, Europos Sąjungos priklausomybė nuo rusiškų gamtinių dujų siekė 36 procentus. Įvertinus tai, kad Rusija tiekė 45 proc. Europos Sąjungai reikalingų anglių bei 25 proc. naftos, ji buvo didžiausias Europos Sąjungos energetinių išteklių tiekėjas. 

Šiuo metu padėtis iš esmės kitokia. Reaguodama į Rusijos karą Ukrainoje, Europos Sąjunga paskelbė embargo anglių importui, kuris galutinai įsigaliojo nuo 2022 metų rugpjūčio. Embargo rusiškai naftai paskelbtas pernai metų pabaigoje, o naftos produktų galutinai atsisakyta nuo 2023 metų vasario 5-osios.

Skelbiama, kad pagal paskutinius oficialius duomenis 2022 metų trečiąjį ketvirtį  Europos Sąjunga iš Rusijos importavo tik 13 proc. jai būtinos anglies, 14 proc. naftos ir 18 proc. dujų. Dabar skaičiai bus dar mažesni.

Kovodama su energetine krize pernai Europos Sąjunga ėmėsi įvairiausių priemonių. Buvo priimta virtinė naujų reglamentų, pateikti siūlymai veikiančioms energetinėms direktyvoms, diegiamos naujos tvarkos.  

Pastaruoju metu ypač svarbus priklausomybės nuo gamtinių dujų iš Rusijos mažinimas, kuris apima dvi svarbias dedamąsias. 

Pirmiausia diversifikuojami tiekimo maršrutai, paprasčiau kalbant, ieškoma naujų, daugiausia suskystintų gamtinių dujų, tiekėjų. Tuo pačiu metu įvairiomis priemonėmis garantuojamas energijos taupymas. 

Reikia dėkoti klimato kaitai

Reaguodama dar iki karo Ukrainoje prasidėjusią beprecedentę energijos išteklių kainų krizę ir besiruošdama šaltajam sezonui Europos Sąjunga 2022-2023 metų šildymo sezonui atliko namų darbus, žiemą pasitikdama beveik pilnomis gamtinių dujų saugyklomis. 

Dėl to net ir įpusėjus žiemai šių metų pradžioje Europos Sąjungos gamtinių dujų saugyklos buvo užpildytos maždaug 85 proc. – gerokai viršijant jų užpildymo lygį tuo pačiu metu per pastaruosius penkerius metus. Net dabar, kai žiema jau baigėsi, gamtinių dujų Europos saugyklose turime dar gana daug. Šiuo metu saugyklos užpildytos 56 proc., kai pernai tuo pat metu – tik 26 procentais. 

Dujos saugyklose išsilaikė dėl šiltos žiemos, sumažėjusios paklausos ir masinio importo alternatyviais maršrutais.

Rusija Europoje tikėjosi šaltos žiemos, tačiau, visiškai atvirkščiai, visame žemyne buvo galima stebėti žiemoms įprastai nebūdingus šilumos rekordus. Taigi šiuo atveju gan paradoksaliai galima dėkoti klimato kaitai.

Neįprastai šilta žiema prisidėjo prie to, kad šildymui reikalingos energijos buvo suvartota ženkliai mažiau, o išteklių kainos smarkiai krito – gamtinių dujų kaina netgi smuko iki tokio lygio, kurį paskutinį kartą stebėjome dar gerokai iki karo Ukrainoje.

Sureagavo pakankamai lanksčiai

Be šiltos žiemos, valstybės narės taip pat buvo įsipareigojusios taupyti energiją, ir tai joms sekėsi labai gerai. Be to, priešingai nei prognozuota, energijos taupymas nesukėlė drastiškų neigiamų pasekmių Sąjungos pramonei ir ekonomikai.

Nepaisant taupymo, gamyba ir toliau augo, taip pat pavyko išvengti masinių gamyklų uždarymų ar drastiško produkcijos mažinimo. Taigi, panašu, kad tiek pramonė, tiek namų ūkiai į krizinę situaciją sureagavo pakankamai lanksčiai. 

Kalbant apie alternatyvius gamtinių dujų tiekimo maršrutus arba importo išskaidymą, svarbiausia dujų tiekėja vamzdynais buvo Norvegija, o suskystintų gamtinių dujų pavidalu daugiausia jų buvo importuojama iš JAV. 

Prasidėjus karui Ukrainoje Europa importavo rekordinius suskystintų gamtinių dujų kiekius. Vis dėlto ir čia esama iššūkių. Norėdama priimti išaugusias suskystintų dujų apimtis, Europos Sąjunga susiduria su reikiamos infrastruktūros stygiumi, tad jau statoma ir planuojama statyti dar daugiau  suskystintų gamtinių dujų terminalų.

Globalios rinkos pokyčių iššūkiai

Trumpai sakant, kol kas su energetikos krize Europos Sąjungai tvarkytis sekėsi išties neblogai. Labai tikėtina ir tai, kad beprotiškas gamtinių dujų kainų svyravimas, su kuriuo teko tvarkytis pernai, nebepasikartos. 

Šiuo metu Europa pereina į kokybiškai naują etapą, kai rusiškų dujų bus importuojama smarkiai mažiau, o ilgainiui ir visiškai atsisakyta. Taigi iškyla kitas sudėtingas uždavinys, kaip balansuoti tarp paklausos Europos Sąjungoje ir gamtinių dujų pasiūlos globalioje rinkoje.

Iki šiol rusiškos dujos į Europos Sąjungą didžiąja dalimi patekdavo vamzdynais. Dabar Sąjunga privalės pereiti prie tanklaiviais iš viso pasaulio atplukdomų suskystintų gamtinių dujų. Kita vertus, suskystintos gamtinės dujos paprastai yra brangesnės, o jų pasiūlą ir kainą lemia daug platesnės globalios rinkos pokyčiai.

Tai, kad Šiaurės Europa pradeda importuoti gerokai daugiau suskystintų gamtinių dujų, reiškia Europos energetikos gilesnę integraciją į pasaulinę dujų rinką. Tai galima vertinti teigiamai, mat dujų balanso sutrikimus Sąjungoje gali sušvelninti globali rinka, kuri atsvertų spaudimą Europos rinkai. 

Kita vertus, galima ir priešinga nepalanki situacija. Naujieji tiekimo šaltiniai reiškia, kad, jiems įsigalėjus, Europos dujų rinka labai priklausys nuo pasaulinės suskystintų gamtinių dujų rinkos pokyčių. Tarkime, papildoma paklausa Kinijoje arba tiekimo iš JAV sumažėjimas tikrai neigiamai paveiktų padėtį Europoje. 

Įpareigojimas užpildyti dujų saugyklas

Siekiant švelninti tokio pobūdžio įtampas dar šią vasarą numatyta paleisti Europos Sąjungos energetikos platformą, kurios tikslas yra koordinuoti Sąjungos suskystintų gamtinių dujų paklausą.

Taip turėtų būti padedama toms valstybėms narėms, kurios niekada anksčiau negalvojo apie tai, ką darytų, jeigu reikėtų pakeisti rusiškas dujas. Per šią bendrą platformą valstybės narės bus įpareigotos savo saugyklas užpildyti mažiausiai 15 procentų. 

Bendrai imant, valstybės iki ateinančios žiemos pradžios įpareigotos savo dujų saugyklas užpildyti 90 procentų. Tai reiškia, kad Europa pradeda mokytis iš savo klaidų ir supranta, kad nori nenori privalo būti kaip reikiant pasiruošus žiemai, įskaitant įvairiausias force majeure aplinkybes, tarp jų ir tokias tragiškas kaip karas.

Vis dėlto net jei Europai šiais metais pasiseks su gamtinių dujų pasiūla, t. y. jeigu jai pavyks išlaikyti rekordinį suskystintų gamtinių dujų importą ir žiemą pasitikti pilnomis dujų saugyklomis, teks reguliuoti ir paklausą. Vartotojai ir toliau bus įpareigojami mažinti energijos suvartojimą. 

Mažinti gamtinių dujų suvartojimą

Nors pernai priimtas į(si)pareigojimą valstybėms narėms 15 proc. sumažinti gamtinių dujų suvartojimą turėjo baigtis kovo pabaigoje, atsižvelgdama į naujas aplinkybes Europos Komisija pasiūlė jį pratęsti dar metams. 

Beje, nors šis į(si)pareigojimas buvo savanoriškas, nuo pernai rugpjūčio iki šių metų sausio Europos Sąjungos šalys jį netgi viršijo ir bendrą dujų suvartojimą sumažino net 19 procentų.

Galime sakyti, kad Europos pramonė ir šeimos pademonstravo, jog geba vartoti mažiau energijos. Maža to, toks mažėjimas neigiamai nepaveikė Europos ekonomikos. 

Kita vertus, iki šiol energijos paklausos sumažėjimą visų pirma lėmė aukštos kainos ir didelės sąskaitos. Dabar, kai energijos kainos Europoje mažėja, galimas perteklinis vartojimas, ypač jeigu vasara bus labai karšta. O jeigu taip atsitiktų, vėl kiltų nerimas, ar sukauptų dujų pakaks.

Platesnis tvariųjų išteklių vartojimas 

Kur išeitis? Matyt, garantuotą saugų energetinės rinkos veikimą gali nulemti tik platesnis tvariųjų atsinaujinančių išteklių vartojimas. 

Tarkime, bus įrengiama dar daugiau saulės elektrinių ar šilumos siurblių, o valstybės narės visomis įmanomomis priemonėms tai skatins.

Skaityti straipsnį

290

Tibeto kelias į laisvę

Darbas Europos Parlamente

18 kovo, 2023

Europos parlamento nario darbas vyksta ne vien Europoje. Kartas nuo karto europarlamentarai vyksta į keliones, kur gali geriau susipažinti su kitų tautų gyvenimu ir problemomis bei  papasakoti apie Sąjungos vertybes ir darbus. 

Metiniuose darbų planuose tokioms kelionėms skiriamos specialios vadinamosios žaliosios savaitės, kai arba susitinkama su rinkėjais namuose arba keliaujama į kitus kraštus. 

Dar kadencijos pradžioje visi europarlamentarai paskiriami į vadinamąsias delegacijas su ta ar kita šalimi ar šalių grupe. Man teko ganėtinai egzotiška Pietų Azijos delegacija, kuriai prisikariamas Nepalas, Butanas, Šri Lanka, Maldyvai, Bangladešas ir Pakistanas. Delegacijos rėmuose Briuselyje arba Strasbūre vyksta pastovus bendravimas su minėtų šalių ambasadoriais, politikais, kadencijos metu apsilankoma kai kuriose iš jų.  Gegužės pabaigoje kartu su keletu kitų Pietų Azijos delegacijos narių lankysiuosi Šri Lankoje ir Maldyvuose.  

Žinoma, tai nėra turistinės kelionės pagal pageidavimus. Jos labai intensyvios, kupinos susitikimų, pokalbių, vakarienių, kurių metu gvildenami tie ar kiti klausimai. 

Šalia minėtų oficialiai suformuotų delegacijų kuriamos ir mažiau formalios parlamentarų, palankančių tas ar kitas tautas, draugystės grupės. Aš esu pasirinkusi tokio pobūdžio bendravimą su Taivanu bei Tibetu, kurie dėl politinių priežasčių negali pretenduoti į delegacijos statusą.  

Kelionės į šalis, su kuriomis ryšius palaiko vadinamosios draugystės grupės, neturi oficialaus statuso, ir paprastai jos skirtos pademonstruoti solidarumui su viena ar kita tauta. 

Tokio formato rėmuose praėjusią savaitę tris dienas praleidau Indijos šiaurėje esančioje Daršalamoje, kur įsikūrę aukščiausi tėvynės netekusio Tibeto vadovai bei pagrindinės šios tautos institucijos tremtyje — 42 žmonių parlamentas, vyriausybė, įvairios Nevyriausybinės organizacijos.  

Religinis lyderis virtęs pasaulio mąstytoju

Labiausiai Daršalama žinoma kaip Jo Šventenybės Dalai Lamos gyvenamoji vieta. Daugybė įvairiausių tautų ir tikėjimų žmonių visame pasaulyje  laiko didžia garbe susitikti su šiuo vienu iš pasaulio lyderių ir mąstytojų, tad tikrai esu laiminga, kad dabartinės mano pareigos tokią galimybę suteikė ir man. 

Pagal Tibetui šventą reinkarnacijos tradiciją dabartinis Dalai Lama yra keturioliktoji prieš 550 metų mirusio pirmojo Dalai Lamos Gedun Drupa reinkarnacija. Dalai Lama yra Tibeto dvasinis ir pasaulietinis valdovas, atstovaujantis vieną iš Tibeto budizmo šakų (dalai reiškia vandenyną, o lama — šventiką). Pasak tradicijos, po mirties Dalai Lamos siela įsikūnijanti naujagimyje, kurį pagal įvairius ženklus ir simbolius atpažįsta specialiai parengti lamos. 

1933 metais mirus tryliktajam Dalai Lamai, remiantis nuorodomis buvo sudarytas 16 berniukų sąrašas. Galiausiai keturioliktasis Dalai Lama buvo atpažintas kaip didelės 16 vaikų valstiečių šeimos iš atokios Tibeto provincijos sūnus. 

Įdomu, kad mūsų delegacijos susitikimo su Jo Šventenybe metu dabar jau 87 metų Dalai Lama džiugiai prisiminė apie tai, kad pamatęs ateinančius į jo tėvų namus lamas jis, tuomet dar mažai kalbėjęs dvimetis berniukas, iš karto atpažino jam anksčiau priklausiusį tradicinį budistinį rožinį ir pareikalavo jį jam grąžinti. 

Būtent gebėjimas iš pateiktų labai panašių daiktų atrinkti iki reinkarnacijos asmeniškai naudotus daiktus laikoma išskirtine žyme, kuri leidžia lamoms patvirtinti, kad jie rado tikrąjį atgimusį Dalai Lama. 

Šiuo metu tibetiečiai nerimauja, kokiu būdu bus atpažintas naujasis penkioliktasis Dalai Lama. Dabartinis Tibeto dvasinis lyderis ne kartą yra minėjęs, kad  jis atgims tik laisvame pasaulyje, tokiu būdu eliminuodamas Komunistinės Kinijos pastangas tiesiog paskirti jiems tinkamą naująjį tibetiečių dvasinį lyderį ir ugdyti jį sulig savo pažiūromis. 

Susitikimo metu Dalai Lama irgi kalbėjo apie būsimą reinkarnaciją. Meksikos delegacijos narių paklaustas, kur tikėtis jo naujojo atgimimo, jis džiugiai replikavo: „O kodėl ne Meksikoje? Gal Meksikoje“. Beje, Dalai Lama ne juokais yra sakęs, kad gali atgimti ir moterimi.

Prisistatydamas jis linksmai dėstė, kad būdamas jau keturioliktasis yra gerokai tobulesnis, nei jo pirmtakas, kuris net nebuvo išvykęs iš Tibeto. 

Žmogus turi būti paprastas ir laimingas

„Esu atviras pasauliui. Privalome būti atviri visiems žmonėms, kur jie begyventų ir kokiai religijai bepriklausytų. Mes visi esame žmonės. Mes turime vienodas akis, nosį, burną, mes lygūs, nesvarbu, kur gyvename,“ — kalbėjo Dalai Lama. Ir pridūrė: „ Jeigu nesuvoksime, kad visi esame broliai ir seserys ir negyvensime draugiškai, Žemė sudegs.“  Pastarąjį degančios Žemės ateities įvaizdį Dalai Lama pakartojo net kelis kartus.   

Per apytikriai pusantros valandos trukusį susitikimą mane asmeniškai labiausiai pakertėjo Dalai Lamos tobulas gebėjimas vaikišką džiugesį derinti su išminčiui būdingu paprastumu. 

Žiūrėdama, kaip bendrauja ir kaip reaguoja Dalai Lama, aš pirmą kartą aiškiai supratau, ką Evangelijoje kalbėjo Kristus, sakydamas būkite kaip vaikai. 

Kiekvienam prie jo priėjusiam jis nuoširdžiai žvelgė į akis, tegul ir trumpam visą savo dėmesį sukoncentruodamas būtent į tą, su kuriuo kalbėjo. 

Priėjus Meksikos delegacijos vadovui — aukštam stotingam vyrui su vešlia žila barzda, Dalai Lama nutraukė jo veidą dengusią kaukę ir patampė už barzdos, tuo visus ir ypač save patį labai pralinksmindamas. 

Kai paprašiau pasirašyti man knygą, jis guviai griebėsi pasiūlyto rašiklį ir mielai paliko autografą ant lietuvių kalba išleistos knygos apie Tibeto šventąją reinkarnacijos tradiciją. Tada nusijuokė ir du kartus pakartojo „Happy for ever“.   

Toks ir panašus jo elgesys neturėjo nė lašelio susireikšminimo, būdingo daugeliui aukštesnes pareigas turinčių pasauliečių ir kulto tarnų, ir spinduliavo džiugesiu, su kuriuo į pasaulį žvelgia mažyliai. 

Dalai Lama net keturis kartus lankėsi ir Lietuvoje. 1991 metais jis buvo susitikęs su Vytautu Landsbergiu, 2001 — prezidentu Valdu Adamkumi, o 2013 — prezidente Dalia Grybauskaite. 

Vis dėlto nors asmeninė Dalai Lamos audiencija ir buvo mūsų kelionės aukščiausias taškas, vykome į Daršalamą Tibetui labai svarbia proga. 

64 tremties metai 

Kovo 10 dieną tibetiečiai minėjo 64-ąsiais Tibeto nacionalinio sukilimo prieš Kinijos agresiją metines.

Kinijos Liaudies Išvadavimo Armija į Tibetą įsiveržė dar 1949 metais kinų komunistiniam režimui paskelbus, kad Tibetas yra teisėta Kinijos Liaudies Respublikos dalis.  Ši pretenzija neturi jokio teisinio pagrindo ir, tarptautinės teisės požiūriu, Tibetas yra okupuotas. Kinų karių atnešamą „išlaisvinimą“ ir „civilizaciją“ pirmieji pajuto rytinių Tibeto dalių gyventojai. 

1951 metų rugsėjį į Tibeto sostinę Lhasą įžengė apie 3 tūkst. kinų kareivių. Netrukus iš Rytų juos papildė dar apie pora tūkstančių. Kinijos armija užėmė pagrindinius Tibeto miestus ir įvedė savo valdymą. 

Nesulaukusi lygiaverčio pasipriešinimo ar bent jau griežtesnės pasaulio bendruomenės reakcijos, Kinija okupavo Tibetą, nors ginkluotas partizaninis pasipriešinimas Tibete gyvavo dar beveik dvidešimt metų.  Komunistinės Kinijos skelbiamą „išlaisvinimą“ lydėjo smurtas, priverstinis darbas ir nepaklusniųjų įkalinimas, drastiškas šeimų ardymas, o pastaraisiais metais ir prievartinis vaikų atėmimas, perkeliant juos į specialius perauklėjimo internatus.

Tibetiečių sukilimas Lhasoje prasidėjo 1959 metų kovo 10 dieną. Išvakarėse mieste pasklido žinia, kad Jo Šventenybė pakviestas į spektaklį, kuris vyks Kinijos karinio dalinio štabe, o kvietime nurodyta, kad Dalai Lamą gali lydėti tik nedidelis neginkluotų sargybinių būrelis. Miestiečiai ne be pagrindo įtarė, kad tokiu būdu bus bandoma Dalai Lamą pagrobti, išgabenti į Pekiną ir galutinai pavergti tautą. 

Žiniai pasklidus, tūkstančiai žmonių apsupo Dalai Lamos rūmus. Po labai įtemptos savaitės, kai lamos nuolat ieškojo ženklų, kaip derėtų elgtis, galiausiai buvo priimtas sprendimas palikti šalį. Pasirinkta trauktis į kaimyninę Indiją, kur buvo tikėtąsi sulaukti paramos. 

Kovo 17-osios naktį Dalai Lama ir jį lydintys asmenys pasitraukė iš Lhasos. Po savaitę trukusios labai sunkios kelionės, kurios metu ne kartą buvo manoma, kad kinų kariuomenė bėglius tuoj tuoj sugaus, į tris grupes pasiskirsčiusi Tibeto dvasinių vadovų ir vyriausybės narių kolona pasiekė Indiją. 

Kinijos karinės pajėgos supratusios, kad Dalai Lama paliko šalį, be jokio pasigailėjimo ėmė žudyti tibetiečius. Buvo sugriauta tūkstančiai šventyklų ir vienuolynų, o vienuoliai žeminami ir žudomi. Manoma, kad per keletą savaičių buvo nužudyta per 80 tūkst. tibetiečių, daugelis  kitų ilgus metus kentė kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose.

Dalai Lama kuria būsimą demokratinį Tibetą

Indijoje Dalai Lama atkūrė Tibeto vyriausybę tremtyje ir pradėjo nuoseklią kampaniją už savo tautos teises okupuotame krašte. Dalai Lamai vadovaujant buvo atkurta Vyriausybė tremtyje. 

Po kurio laiko Dalai Lamos nurodymu pradėtos kurti ir stiprinti demokratinės institucijos — visų pirma, suformuotas Tibetiečių tremtyje parlamentas bei eilė nevyriausybinių organizacijų, vienijančių buvusius politinius kalinius, moteris, jaunimą ar studentus. 

Nepaisant jau daugiau nei šešis dešimtmečius vykstančio tibetiečių genocido Tibete, tautos pasipriešinimo dvasia gyva. 

O man, kartu su Sukilimo metinių minėjime puikiai kalbą pasakiusi Lietuvos Seimo nariu Arūnu Valinsku, telieka tibetiečiams palinkėti kuo greičiau sulaukti savo kovo 11-osios. 

Skaityti straipsnį

Asociatyvi nuotrauka.

1022

Elektros rinka — status quo ar reformos

#Maldeikienė, Darbas Europos Parlamente

3 kovo, 2023

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą visoje Europoje drastiškai padidino energijos kainas. Siekiant apsaugoti elektros vartotojus pernai rudenį Europos Sąjungoje buvo atlikta iki tol neregėta rinkos intervencija – nustatyta viršutinė riba pajamoms, gaunamoms už parduotą elektrą.

Tokiu būdu buvo apribotas pigiausiai elektrą generuojančių kompanijų – visų pirma vėjo ir saulės energetikos verslo įmonių – smarkiai išaugęs netikėtas pelnas (windfall profit). 

Poreikis pertvarkyti elektros rinką

Šias pajamų „lubas“ viršijančią sumą – vadinamuosius viršpelnius – nuspręsta perskirstyti, siekiant padėti vartotojams sumažinti sąskaitas už elektrą.

Nauja padėtis vėl aktualizavo europinės elektros rinkos pertvarkos klausimą, tad neatsitikinai sausio pabaigoje ir vasario pradžioje Europos Komisija vykdė viešąsias konsultacijas dėl būsimų reformų. 

Planuojama, kad jos turėtų atsispindėti naujajame Komisijos teisės akto dėl elektros rinkos pertvarkos pasiūlyme, kurio pristatymo laukiama ateinančią Strasbūro savaitę.  

Konsultacijų metu aptartos labai įvairios temos. Kaip sumažinti sąskaitų už elektros energiją priklausomybę nuo trumpalaikių iškastinio kuro kainų svyravimų? Kaip paskatinti plačiau diegti modernias atsinaujinančiųjų išteklių technologijas. Kaip garantuoti elektros tiekimo saugumą? 

Be deramo dėmesio nepalikti ir vartotojų apsaugos bei didesnės jų galios būsimoje rinkos valdysenoje klausimai, rinkos skaidrumo bei jos priežiūros problemos. 

Status quo ar reformos

Vis dėlto nors visos Europos Sąjungos valstybės narės sutinka, kad nuo to, kaip bus organizuota elektros rinka, priklauso daugybės esminių europinių projektų sėkmė, nuomonės dėl to, ką reikia daryti, skiriasi. Skirtumai ganėtinai rimti, ką parodė ir antradienį Stokholme įvykęs Europos Sąjungos valstybių energetikos ministrų susitikimas. 

Esminis klausimas: ar Europos Sąjungos elektros rinka turėtų būti pertvarkyta iš esmės ar užtektų vien dalinių pokyčių?  

Niderlandų ir galingiausios Sąjungos ekonomikos —  Vokietijos vedamos septynios Europos Sąjungos valstybės radikalesnių reformų nepalaiko ir siekia išlaikyti status quo.

Tuo tarpu kita grupė, kur lyderiauja Ispanija ir Prancūzija, priešingai, kritikuoja dabartinį ribinės kainodaros modelį ir agituoja už radikalesnes struktūrines elektros rinkos reformas. Šiai grupei tikėtina priklauso ir Lietuva, kuri nors viešai prie šio bloko neprisijungė, bet palaiko esminę elektros rinkos peržvalgą. 

Status quo šalininkės – Danija, Estija, Latvija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Suomija ir Vokietija vasario 13 dieną laišku kreipėsi į Europos Komisiją ragindamos išlaikyti jau egzistuojančius rinkos privalumus. 

Argumentuojama tuo, kad, nepaisant energetikos krizės, Europos Sąjungos elektros rinkos integracija per pastarąjį dešimtmetį blokui atnešė milžiniškos naudos – žemesnes didmenines elektros kainas, saugų elektros tiekimą, leido plėtotis atsinaujinančių išteklių energetikai. 

Elektros rinkos integracijos privalumai

Akcentuojama, kad prieš imantis bet kokių reformų, būtina įvertinti, ar pertvarka nesutrikdytų rinkos funkcionavimo. 

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pokyčiai negali kirstis su būtinybe dekarbonizuoti Sąjungos ekonomiką, kitaip sakant, reforma negali stabdyti procesų, kurie leidžia mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį.

Laiške taip pat pabrėžiama būtinybė išlaikyti Europos Sąjungos elektros rinkos integracijos teikiamus privalumus. Tarkime, stiprėjantys infrastruktūriniai valstybių narių ryšiai padėjo palaikyti energetinį saugumą tuose regionuose, kurie praėjusiais metais patyrė elektros tiekimo sutrikimų. 

Šio status quo šalininkės taip pat ragina Europos Komisiją didinti elektros rinkos atsparumą kainų šokams, visų pirma geriau integruojant rinkas, tobulinant jų veikimo mechanizmus ir stiprinant tam tikrus specifinius instrumentus, tokius kaip elektros pirkimo susitarimai (power purchasing agreements).

Stabilizuojanti žalioji energetika

Išskirtinis dėmesys laiške skiriamas jau minėtam dekarbonizacijos procesui. Net krizės metu atsinaujinantys ištekliai generavo elektrą už mažiausią kainą ir taip įrodė savo naudą vartotojams. Ateityje atsinaujinanti energija dar geriau stabilizuos rinką ir apsaugos vartotojus nuo elektros kainų svyravimų.

Septynios valstybės narės skeptiškai vertina ir europiniu lygmeniu taikytas laikinąsias energetikos krizės stabdymo priemones, kurios pradėtos taikyti Ispanijoje, o vėliau perkeltos į kitas valstybes nares.

Manoma, kad panašūs žingsniai didina elektros rinkos neapibrėžtumą, mažina investuotojų pasitikėjimą ir taip riboja žaliosios energetikos plėtrą. 

Tarkime, galingiausia bloko valstybė narė Vokietija laikosi pozicijos, kad pastarojo meto elektros kainų šuolį lėmė ne rinka, o tam tikros force majeure aplinkybės, susijusios su sumažėjusiu gamtinių dujų tiekimu iš Rusijos. 

Elektros gamintojų pelno ribojimas

Šalies vicekancleris ir ekonomikos bei klimato ministras Robertas Habeckas įsitikinęs, kad Europa turi vieną geriausiai veikiančių elektros rinkų pasaulyje. Jo nuomone, privalu išsaugoti laimėjimus, o ateityje užtikrinti investicijų į atsinaujinančių išteklių energetiką paskatas. 

Vasario 20 dieną Berlynas netgi paragino Europos Komisiją pristabdyti elektros rinkos reformų procesą, pertvarką „pilnu tempu“ pradedant po kitais metais vyksiančių Europos Parlamento rinkimų.

Su panašiosiomis mintimis nesutinka kita valstybių narių stovykla, kuriai priklauso Europos Sąjungos pietinės šalys, ypač Ispanija ir Prancūzija. 

Pastaroji grupė pasisako už radikalesnes struktūrines elektros rinkos reformas ir kritikuoja dabartinį ribinės kainodaros modelį.

Šiuo metu elektros kaina nustatoma atsižvelgiant į gamintojų sąnaudas naudojant pigiausius atsinaujinančius išteklius, o kai jų nebeužtenka – brangesnius (pavyzdžiui, iškastinį kurą), kurie galiausiai ir apsprendžia elektros kainą. 

Jau minėta Ispanija pirmoji nusprendė apriboti netikėtą elektros gamintojų pelną, o gautas lėšas skirti išaugusioms vartotojų sąskaitoms kompensuoti.

Dar ankstyvą praeitų metų pavasarį drauge su kitomis Pietų šalimis Ispanija įspėjo apie neigiamą gamtinių dujų kainų poveikį elektros rinkoms. Dabar Ispanija ragina Europos Komisiją jau europiniu lygiu atsieti gamtinių dujų ir elektros kainas. 

Viršpelnių dalybos 

Šios vadinamosios pertvarkos grupės šalys taip pat labai aktyviai ragino Europos Komisiją imtis drastiškų rinkos intervencijų rekordinėms elektros kainoms pažaboti.

Elektros rinkos reformavimo stovyklų priešpriešoje Lietuva palaiko Pietų šalis ir siekia radikalesnės pertvarkos. 

Lietuvos status quo netenkina, visų pirma, dėl to, kad ji neturi pakankamai atsinaujinančios energijos subjektų, gaminančių pigią elektrą. Tai reiškia, jog Lietuva neturi šaltinio, kuris leistų kompensuoti išaugusias vartotojų sąskaitas. 

Manoma, kad su tomis šalimis, kurioms nepakanka pigią elektrą generuojančių pajėgumų, viršpelniais privalo dalytis elektrą eksportuojančios šalys. Lietuvos atveju – Švedija. 

Deja, ligšiolinė europinė praktika rodo, kad valstybių narių derybos dėl viršpelnių pasidalijimo visada buvo itin komplikuotos. Lietuvai ir Švedijai irgi iki numatyto 2022 metų gruodžio 1 dienos termino susitarti nepavyko.  

Dar daugiau, ekspertų teigimu, net ir pavykus susitarti, bent jau Lietuvos atveju, iš Švedijos gauta suma nebūtų didelė.

Taip pat minima, kad dabartinis europinės elektros rinkos modelis neatsparus vadinamiesiems šokams, kitaip sakant, iš anksto sunkiai numatomiems įvykiams.  

Kainų svyravimai

Pernai spalį energetikos ministras Dainius Kreivys sakė, kad tokioms mažoms rinkoms kaip, pavyzdžiui, Lietuva trukdo ir tai, kad esama situacija neleidžia išvystyti įvairių išvestinių finansinių instrumentų, kurie panašiose rinkose gali būti labai naudingi.

Anot jo, dabartinis elektros rinkos dizainas žiemą galėjo lemti pasiūlos problemas, paprasčiau sakant, elektros trūkumą. 

Lietuva laikosi pozicijos, kad pertvarkant europinę elektros rinką privalu sutarti, kaip elektros kainas apsaugoti nuo tokių didelių svyravimų, kurie stebimi gamtinių dujų rinkoje. 

Pastaroji mintis visiškai sutampa su Pietų šalių grupės įsitikinimu, kad privalu spręsti neigiamo gamtinių dujų kainų poveikio elektros rinkoms problemą.

Dujų ir elektros kainų atsiejimas

Vienas iš šios problemos sprendimų ir galėtų būtų Ispanijos anksčiau pateiktas pasiūlymas europiniu lygiu atsieti gamtinių dujų ir elektros kainas.

Vienokie ar kitokie pasiūlymai, kaip spręsti čia paminėtas problemas, bus aiškūs jau kovo 16 dieną. Tada ir pamatysime, kokią poziciją yra linkusi paremti Europos Sąjungos vykdomoji valdžia – Komisija.   

Skaityti straipsnį

2934

Meluojančios vizijos už 15 eurų

#Maldeikienė

23 vasario, 2023

Istorijos įvykių interpretacijos yra aštrus ginklas. Pastarieji metai mums parodė, kad tai gali būti net branduolinis ginklas.  

Istorija, kurią papasakosiu, tikrai nėra tokia baisi. Bet ji yra mažų mažiausiai apgailėtina. 

Tai yra pasakojimas apie buvusį garsų Lietuvos kalėjimą, jaunus žmones, kurie tą kalėjimą  išsinuomojo, ir vieną iškilią Lietuvos moterį, vardu Rūta Vanagaitė. 

Rūta Vanagaitė yra žavus gyvas žmogus — teatrologė, rašytoja, visuomenininkė ir politikė. Jos dėka turėjome daugybę puikių dalykų:  teatro festivalius „LIFE“, eilę Eimunto Nekrošiaus spektaklių, kultines to meto TV laidas „Pagauk kampą“, „J.E.S.“ ir „Vienas prieš vieną“, režisuotas sovietinio siaubo patirtis bunkeryje, puikias knygas apie senatvę ir slaugą bei Holokaustą Lietuvoje. 

1993 metais ji tapo Lietuvos metų moterimi, 2016 metais JAV apdovanota už drąsą kalbėti apie žydų genocidą Lietuvoje knygoje „Mūsiškiai“.  

Prisipažinsiu, „Mūsiškių“ įveikti nesugebėjau: buvo labai sunku paimti ją į rankas,  žinant, kiek daug žemės Lietuvoje persisunkę žydų  — vyrų, moterų ir vaikų, net kūdikių, krauju. Tiesa, kitą knygą ta pačia Holokausto tema — „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ ne tik perskaičiau, bet ir pasidalinau mintimis apie tai, ką skaitydama mąsčiau ir ką sugebėjau suprasti. 

https://literaturairmenas.lt/s-keltininkai/ausra-maldeikiene-knyga-apie-ateiti-dieckmannas-atsako-vanagaitei

Tada rašiau, kad Holokaustas yra ne tik didžioji mūsų tautos tragedija, tai ir esminis mūsų valstybės ateities potėpis. Moralinis Holokausto vertinimas geriau nei kas kita parodo, kokia visuomenė esame, taip pat tai, kokia ateitis mūsų laukia. Pasirinkimai du: arba nuoširdžiai suvokiame savo moralinę atsakomybę už tuos įvykius ir susitaikę su savo ribotumu kuriame etiškesnę bendruomenę, arba toliau ieškome pateisinimų tam, kas vyko, ir taip žudome vėl ir vėl. Tiesa, dabar jau ne tuos, kurie dešimtmečius guli Lietuvos pakelėse ir pamiškėse, bet save pačius. Ši mintis man vėl suskambėjo galvoje perskaičius pastarąją R.Vanagaitės knygą „Lukiškės.  Tamsioji Vilniaus širdis“. 

Mano mylimiausios knygos, kurias savo knygų lentynose stengiuosi palikti ilgam, yra tos, kurios suteikia galimybę naujai permąstyti moralinius pasirinkimus.

R. Vanagaitės knygoje kalba Lukiškių kaliniai, ir kalba archyvinių bylų eilutės. 25 pasakojimai yra 25 moraliniai pasirinkimai. Man giliausią žymę galvoje paliko Antanas —  čekistas ir Lietuvos patriotas, žudęs tam, kad gelbėtų Lietuvos patriotus, ir nužudytas, nes pasirinkimai buvo pernelyg klampūs. Kai jį sušaudė, ėjo 1946-ieji. Buvo jis dar vaikas, tik dvidešimties ir teko jam gyvenimas it moralinis skrodimas.

R. Vanagaitės knyga pervėrė ne tik mano galvą. Ji skaldė širdį. Kai apie tragiškus žmonių pasirinkimus lūžių metais  kalbama ramiai ir net tyliai, be patronuojančio autoriaus įsiterpimo, dažnai tiesiogine kalba, kiekvieno — ir aukos, ir budelio —  istorija tampa deimantu, kurio karatai kuklūs, bet kančios ir tiesos šviesa iš jų trykšta.

Ta šviesa regima net tada, kai kalbantysis akivaizdžiai žavisi savimi ir savo išskirtinumu (istorija apie vieną tokį Andrių iš Seimo).

Perskaičius knygą parašiau R. Vanagaitei. Padėkojau, kad jos pasakojimas praveria grotuotus Lukiškių kamerų langus  ir per kalėjusių žmonių istorijas ypatingu būdu perlaužia daugiau nei 100 metų Lietuvos kataklizmus. 

Ir tada gavau jos liūdną laišką apie dabartinių Lukiškių „savininkų“ nusavintą mūsų istoriją. 

R. Vanagaitės knyga iliustruota. Dabartinių buvusio kalėjimo nuomotojų rašytoja taip pat prašė leisti apsilankyti kartu su fotografu ir padedant gidui ar bet kam, kas pažįsta kalėjimą, suteikti galimybę padaryti kalėjimo koplyčios, kai kurių kamerų detalių nuotraukas. 

R. Vanagaitei atsakė kita Rūta, Lukiškių kalėjimas 2.0 projektų koordinatorė. 

Palinkėjusi „gražios dienos ir šviesaus savaitgalio“ fotografuoti neleido: „Visgi, į praeitį nebesidairome ir šiuo metu kuriame naują kalėjimo viziją — Lukiškių kalėjimą siejame su kultūra, bendruomene, kūrybine energija, gyva muzika, šviesa, o ne tamsiu šiose erdvėse gyvenusiu tonu. Dabar čia — daug naujų idėjų ir gyvybės. Patys turime labai aiškią ir griežtą fotografavimo politiką ir tai su mūsų vizija nesiderina.“ 

Žiūrim, ką išties turim. Kiekvienas jūsų tik už 15 eurų (infliacija gi, ar ne?) galite nusipirkti galimybę pasivaikščioti po buvusį kalėjimą dieną. Naktį kainuos brangiau — 20 eurų. Sako, kad gali pasisekti ir ekskursiją ves žmogus, gebantis kalbėti apie istoriją. Man nepasisekė. 

Nutarusi pasidomėti, kokia ta „naujoji kalėjimo vizija“, kuri atmeta praeitį ir regi tik ateities šviesą, sau ir komandai nupirkau bilietus. Tiesa, mano ekskursija galiausiai truko vos 5 minutes. 

Gidė (?) įvadą į „naująją kalėjimo viziją“ pradėjo tuo kerinčiai saldžiu gelinių nagučių savininkių iš „Instagramų“ stiliuku. 

„Matyt, jūs stebitės, kaip čia tas kalėjimas atsirado tarp mokyklų ir naujų pastatų“, — šypsodamasi ji pradėjo pasakojimą klausdama  publikos, nemenka dalis kurios jau prieš keturias dešimtis metų atšventė savo 5-ąjį gimtadienį. Panašiai tuo metu normalaus intelekto tėvų auginami vaikai jau skiria sovietinio stiliaus, tegul ir renovuotą, pastatą ir praėjusio amžiaus pirmųjų metų statinį. 

Mano galvoje įsijungė pirmas raudonas signalas. Po kelių sekundžių pasigirdo ir antrasis. Tada išgirdau apie vadinamąjį KGB muziejų. Kodėl tik vadinamąjį, neišgirdau.  

Kai buvo pareikšta, jog filmuoti kalėjime negalima, nebeišlaikiau. Pasidomėjau, o kodėl BUVUSIAME kalėjime negalima filmuoti. Atsakymas buvo komiškas: „Neleidžia Kalėjimų departamentas“. Paprašius pateikti tą sunkiai įsivaizduojamą kalėjimų departamento, kuris jau senokai neturi jokios galios buvusiai teritorijai ir pastatams, draudimą, sužinojau, kad mano dalyvavimas ekskursijoje nepageidaujamas. Esu įkyri ir trukdau skleistis ateities šviesai apšepusiose kalėjimo patalpose. 

Pasijutau, kaip kalinė, kuriai privalu paklusti be žodžių ir netrukdyti prižiūrėtojams. Oi, atsiprašau,  gidėms. 

Išvaryta nudžiugau ir greit palikau patalpą. 5 minučių nelabai rišlaus pasakojimo man pilnai užteko tam, kad suvokčiau, jog  už 15 eurų jokių naujų vizijų neišgirsiu, nes bus eksploatuojamos kalėjimo praeities istorijos (taigi, R.Vanagaitei buvo meluojama). 

Buvo meluojama ir dėl Kalėjimų departamento, kuris esą draudžia filmuoti. Žinau, nes kartu sus savo komanda apdairiai pasikviečiau ir vieną aukštas pareigas užimančią to departamento pareigūnę. 

Gidės kalbų per 1,5 val. klausiusios mano padėjėjos irgi neišgirdo nieko, kas nebūtų gerokai suprimityvinta praeities istorija, pagardinta lėkštokais juokeliais.

Graudžioji mano pasakojimo išvada. 

R. Vanagaitei filmuoti neleista, nes naujieji „vizionieriai“ be vizijų savo brangaus laiko knygoms, juolab mąstymui, negaišta, bet jie žino, kas yra košerinis, priimtinas rašytojas, o ko geriau vengti. 

Jeigu turite mąstančią, o ne žinančią galvą — pirkite knygą apie Lukiškes. Sužinosit daug, galėsit ir pajausti, ir pamąstyti. Vėliau galėsite būti gidais patys sau, žinoma, jeigu jums leis pavaikščioti be 15 eurų (dėl šios dalies  abejoju). 

Tuo pačiu atvirai dar kartą pakartoju visiems, kurie nemėgstat Rūtos Vanagaitės ir neskaitot jos knygų, nes jį esą kažką ne taip pasakė apie tą, apie ką nieko sakyti negalima.

Priskiriu jus žinančių grupei. Grupei, kuri visada visais laikais ir visose šalyse buvo didžiausia apimtimi ir menkiausia savo siela.

P.S. Jei ką, už 15 eurų aš Briuselyje esu išklausiusi pasaulinio lygio orkestro 2,5 val. koncertą su puikiais atlikėjais „Bozare“ (art nouveau architektūros šedevras, kuriame salė su puikia akustika).        

Skaityti straipsnį

2350

Nebalsuokime už galios koncentraciją ir socialinę įtampą

#Maldeikienė, Darbas Europos Parlamente

17 vasario, 2023

Kovo pradžioje Lietuva rinks savo atstovus miestų savivaldybėse. Šiandien pabandysiu paaiškinti, kokie kriterijai gali padėti suprasti, už ką jums vertėtų balsuoti.

Pirmas klausimas, ties kuriuo įklimpsta ne tik rinkėjai, bet ir tie, kurie pretenduoja jiems atstovauti, yra klausimas dėl to, ar savivaldybių tarybų nariai yra politikai? 

Mintis, kuri dažnai paslepiama po tokiu klausimu, nėra labai sudėtinga, bet nuo to, kaip į tą klausimą atsakysi, priklauso tikrai daug. 

Ūkinių klausimų akcentavimas

Bene labiausiai sovietinis paveldas žmonių galvose išlenda, kai jie pirmenybę politiniuose rinkimuose teikia ne politikai, o vadinamajai ūkinei veiklai.

Taip mąstantys žmonės mėgsta aiškinti, jog nesvarbu, kad vagia, svarbu, kad ir miestui kažką daro. Kas tas nuostabusis kažkas, kuris neva daromas miestui, neaišku. Nelabai aišku ir tai, kas tas miestas, kuriam esą daroma.

Klausimai be rišlių atsakymų, tačiau turi daug gerbėjų. Keistoka, bet taip galvoti gali ir visai jauni žmonės. 

Panašaus mąstymo pavyzdžių apstu per kiekvienus rinkimus. Šiuo metu bene aktualiausias ir aštriausias pavyzdys – matijošaitiada Kaune. 

Panašių neapibrėžtų ir paprastai išimtinai ūkinių klausimų akcentavimas labai įprastas autokratinei politikai. Nors itin drastiškas, bet tikslus tokio visuomenės užvaldymo pavyzdys gali būti putino rusija. Palyginkime. 

Savų ratas

Visvaldo Matijošaičio rinkimų sąraše pilna giminaičių, draugų ir net moteris, kuri bene penkerius metus nešioja „širdies draugės“ titulą. Toks savų ratas. 

Šalia kai kurios garsios jau tikrai garbaus amžiaus žmonių pavardės. Jas matydamas nori nenori prisimeni putino kosmonautę tereškovą iš dūmos, – toji irgi visiškai taip pat nemato jokių lyderio trūkumų.

Tinka viskas – graudūs melai apie verslą ir neva teisėtai pasisavintas žemes, tradicinių vertybių gynėjams labai būdingi seksistiniai juokeliai ir homofobiškos kalbos. Manyti, kad kadais garsi šokėja, kuriai tai priimtina, yra inteligentiškas žmogus, būtų tikrai naivu.

Kuo pavojingas panašus politinis laukas? Nors ir akivaizdu, kad tokioje atmosferoje miesto bendruomenės ištekliai įvairių schemų pagalba palaipsniui nusėda savų rankose, gerokai blogiau tai, kad formuojasi neapykantos kitiems, kitokiems ir silpnesniems laukas. 

Valdžios svertai vienose rankose

Autokratinis valdymo modelis susijęs su galios viršenybe. Turinčiuosius galią linkstama vertinti palankiai, o tie, kas jos stokoja, paprastai diskriminuojami. Sprendimų priėmimas čia orientuotas ne į bendrąjį gėrį ar juolab solidarumą. 

Sistema konstruojama taip, kad vis daugiau valdžios svertų būtų sukoncentruota vienose rankose, nes galios koncentracija leidžia gauti dar daugiau galios. 

Palaipsniui įsukamas užburtas ratas: pasitelkus manipuliacinius mechanizmus, propaguojant stereotipus ir vadinamąsias tradicines vertybes skatinama neapykanta įvairioms gyventojų grupėms. 

Nors Lietuvoje esu girdėjusi apgailėtinų aiškinimų, kad toks modelis esą leidžia veikti operatyviai, greičiau pasiekti gamybinių rezultatų, jo pasekmės liūdnos.

Bendruomenė susiskaldo, stiprėja priešiškumas, augantis miesto gyventojų pasyvumas paradoksaliai juos stumia į dar didesnę priklausomybę nuo valdžią savo rankose sutelkusio autokratinio lyderio. 

Žadėta gerovė ir didesnės galimybės visiems tolsta, socialinė įtampa tik didėja, o rinkimų sąrašuose menksta veiklių savarankiškų žmonių dalis, ir auga teistųjų kandidatų gretos.

Ne miestas, o miestiečiai 

Ir kalbu čia ne vien apie Kauną ar Druskininkus. Tokių savivaldybių, kur vyrauja panašus veikimo modelis, apstu visoje Lietuvoje. 

Norint įveikti tokį besiplečiantį blogį, visų pirma būtina suvokti, kad savivaldos rinkimuose renkami politikai. Pabrėžiu: ne ūkvedžiai, o politikai, kurių darbas yra siekti ne didesnės valdžios, o kiek įmanoma platesnės viso miesto ar rajono bendruomenės įtraukties į bendrus projektus. Ką tai reiškia konkrečiai? 

Taigi, antras punktas. Dėl ko renkame savivaldos Tarybą? Labai trumpas atsakymas – taryboje susirinkę politikai turi numatyti bendruomenei svarbiausius klausimus, aptarti ir patvirtinti miesto ar rajono biudžetą, stebėti, kad būtų kiek įmanoma sąžiningiau pasirūpinama tomis sritimis, kurios vienodai svarbios visiems – švietimu, sveikatos apsauga, parama seniems žmonės, nepamirštant ir tų, kuriems privalu padėti oriai mirti. 

Esminė kiekvieno miesto problema yra ne miestas kaip toks, o žmonės. Tų žmonių kasdieniai reikalai. 

Ieškodami kandidato, už kurį balsuosite, visada pagalvokite, kokie dalykai mieste jums aktualiausi ir pažiūrėkite, kas ir kaip tai prisimena. 

Pinigai atiteko verslui

Jeigu apie jums svarbų klausimą viešosiose diskusijose, kur temų ratas apsiriboja vidutiniškos kokybės žurnalistų klausimais, nekalbama, drąsiai rašykite laišką kandidatams ar partijos  rinkimų štabui. Pasidomėkite, ką jie ketina daryti jums svarbioje srityje. Jeigu atsakys – puiku.

Galite rimčiau svarstyti kandidatūras. Jeigu atsakymo nebus, tai irgi bus atsakymas: išties jiems reikia tik jūsų balso, o rimtai dirbti kitų labui jie nenusiteikę.

Kad geriau suprastumėte, apie ką konkrečiai kalbu, priminsiu vieną svarbų klausimą iš to laiko, kai buvau Vilniaus Tarybos nare. 

Tuo metu Vilniaus mieste stigo apie 7000 vietų vaikų darželiuose. Liberalų frakcija su meru Remigijumi Šimašiumi priekyje problemos sprendimą perkėlė ant tėvų pečių. 2015 metų birželį Vilniaus miesto savivaldybės taryba nutarė tėvams, kurių vaikučiai lanko privačius darželius, kas mėnesį kompensuoti 100 eurų (nuo šių metų kovo 1 dienos bus kompensuojama jau 120 eurų). 

Balsavau prieš. Kodėl? Suprantu, kad tėveliams, kurie negali dirbti, nes neturi kur palikti savo vaikučių, geriau privatus darželis, net jeigu sunkiai įperkamas, ypač jeigu nors iš dalies kompensuojamas.

Toks sprendimas, manau, iš principo būtų galimas trumpą laikotarpį, kol miestas sugebės pastatyti ar įrengti deramą vietų kiekį ikimokyklinukams. Tačiau sprendimas buvo neterminuotas, ir galioja jau beveik aštuonerius metus. 

Kas pasikeitė? Per tą laiką privačių darželių skaičius Vilniuje smarkiai padidėjo, ir dabar jie sudaro apie trečdalį ikimokyklinių įstaigų. Per tą laiką miesto biudžetas neteko labai solidžių sumų, už kurias buvo galima įrengti daugybę pigesnių vietų ikimokyklinukams. Tie pinigai atiteko verslui. 

Atskirties skatinimas

Savaime tai nėra blogai, bet skatina atskirtį, kam aš niekaip negaliu pritarti.

Tokiu būdu miestas parėmė turtingesnius žmones, kurie išgali savo vaikučius leisti į brangius privačius darželius. Žinant, kad vietos darželiuose yra skiriamos atsižvelgiant į daug įvairių parametrų, jų paprastai užtenka visiems, kas gyvena sunkiau. 

Vis dėlto dalis vidurinės klasės vilniečių tokioje situacijoje nukenčia labiausiai: jie neturi lengvatos prioritetine tvarka gauti savo vaikučiui vietą darželyje, ir neturi pakankamai lėšų leisti savo vaikutį į brangų privatų darželį. 

Šis pavyzdys dar kartą aiškiai rodo, kad Tarybos nariai yra politikai. Jie sprendžia problemas atstovaudami savo rinkėjų interesams, ir jų sprendimus lemia jų pasirinkta politinė ideologija. Konkrečiu atveju liberalizmas, prioritetą teikiantis individui ir verslui, o ne bendruomenei. 

Analogiška padėtis ir kitose daugumai kiekvieno miesto gyventojams svarbių sričių. Senėjant visuomenei reikia vis daugiau globos namų vienišiems senukams ar sunkią negalią turintiems žmonėms, privalu turėti daugiau hospisų ir lovų juose. 

Rypavimai apie skurstančiuosius

Panašius klausimus galima spręsti miesto biudžeto lėšomis arba didinant privačios pagalbos apimtis. Pastaruoju atveju sprendimas tikrai bus brangesnis jau vien dėl to, kad verslas siekia pelno, o tai reiškia parama bus prieinama turtingesniesiems.  

Trečia, labai svarbu nepasiduoti demagogų kalboms. Klasikinis tokio kalbėjimo pavyzdys yra socialdemokratų partija. Jos lyderiai be atvangos rypauja apie tai, kaip skursta žmonės ir kaip būtina nuolat daugiau visus remti. 

O dabar žygiuokime į Utenos rajoną, kurį jau daugybę metų valdo socialdemokratai. Lietuvių kalbos mokytojas, rašytojų sąjungos narys, meilės eilėraščių autorius, meras Alvydas Katinas valdžioje nuo 2003 metų. Pažiūrėkime, o kokie reikalai ten, kur metų metais tokie jautrūs politikai valdo. 

Tik viena detalė. 2021 metais iš Lietuvos biudžeto Utenos miestui buvo skirta 2,4 2 mln. eurų piniginei socialinei paramai nepasiturintiems gyventojams.

Iš šių lėšų panaudota 1,1 mln. eurų, o nepanaudota daugiau – net 1,31 mln. eurų. Beveik 338 tūkst. eurų atiteko skurdui mažinti, nė cento neskirta savivaldybės butų plėtrai, tiesa, 218 tūkst. eurų papildė socialinių darbuotojų ir savivaldybėje dirbančių socialinių išmokų specialistų kišenes. 

Atlygiai už „rimtą“ darbą

Gal tiesiog Utenoje nebėra skurstančių? Jeigu taip, tai tikrai puiku, kad kyla savivaldybės darbuotojų atlygiai. Bet… gerai žinau padėtį, kurioje atsidūrė vienas jaunas žmogus, turintis negalią ir negalintis dirbti. 

Pernai rudenį jo pajamos vieną mėnesį buvo mažiau nei 200 eurų, kai tuo tarpu jis tą mėnesį negavo jam priklausančios kompensacijos už namo renovaciją, nes savivaldybės darbuotojai tiesiog laiku nepasirūpino informuoti butų ūkio. 

Tai jam kainavo beveik 90 eurų. Dar per 40 eurų teko atseikėti už nekompensuojamus vaistus. Bendrai imant, vien išlaidos renovacijai, komunaliniams ir vaistams 15 eurų viršijo visas to jauno žmogaus mėnesines pajamas. Ar tai buvo svarbu algas pasikėlusiems socdemų parankiniams Savivaldybėje? 

Jie dirbo rimtesnį darbą: aiškino visiems į kairę ir dešinę, kokie blogi konservatoriai. 1,31 mln. eurų, kurie galėjo padėti vargstantiems uteniškiams, liko biudžete.  

Panaši situacija, beje, visoje Lietuvoje. Minėtais metais nepasiturintiems gyventojams paremti buvo skirta 223,3 mln. eurų, panaudota tik 128,1 mln. eurų arba 42,7 proc. 

Prisiminkite skaičius

Prisiminkite šiuos skaičius, kai eisite balsuoti. O dar geriau – pasidomėkite, kokia padėtis jūsų rajone ar mieste ir paklauskite, kodėl pinigai nepasiekia tų, kuriems jų taip reikia. 

Informaciją apie tekste minimas išmokas visose Lietuvos savivaldybėse galite rasti čia:

PSP-lesu-panaudojimo-lentele_2021-m._F-3Parsisiųsti

Skaityti straipsnį

377

Už Valdą Benkunską ir Konservatorių frakciją Vilniaus Taryboje!

#išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė

12 vasario, 2023

Artėja rinkimai, kurie didžia dalimi kiekvienam mūsų yra svarbiausi. Kalbu apie savivaldos rinkimus. 

Savivaldos Taryba sprendžia ne tik gatvių pločio ar gėlyčių, kurios auga ten ar kitur, klausimus. 

Ji sprendžia tai, kas svarbiausia mūsų gyvenime — kokios bus mokyklos, kas joms vadovaus (kitaip sakant, tai mūsų ateities klausimas) ir jos padeda tiems, kuriems sunkiausia — neįgaliesiems, sergantiems, seniems žmonės, bendrai — didžiai daliai visos sveikatos apsaugos sistemos. 

Nuosekliai neseku rinkiminių batalijų Lietuvoje, — tai pernelyg sudėtinga ir nėra laiko. 

Bet nematau diskusijų šiais svarbiausias klausimais. 

Ir, žinokite, visai neįdomu, kai nuobodžiaujanti ir nežinanti, ką veikia savivalda, kokia nors žurnalistė klausia, ką darysite.

Savivaldos rinkimai— tai ne vizijų konkursas. Tai kalba apie tai, ką darėte, kas nepavyko, kodėl nepavyko ir ką keisite, kad būtų geriau. 

Nuolat bėgiojančios partijos, kurių lyderiai grožisi gamta Tailande ar pastoviai rašo skundus, kurie niekaip nepasitvirtina, meluojantys frontai ir neapykantas skleidžiančios partijos — tikrai nėra tai, ką rekomenduočiau. Plačiau apie tai kalbėsiu savo penktadienio įraše. 

O dabar, kodėl konservatoriai? 

Nesu fanė. Be vargo galiu rasti problemų — ypač švietimo srityje, kurios nesprendžiamos metų metais, o tiesiog sušluojamos po kilimu. Na, kad nesimatytų. 

Bet ta partija mieste nuolat. Problemas žino, o ir jų siūlomas meras man beapeliaciškai atrodo geriausias. 

Kodėl renkuosi Valdą Benkunską, atsakyti labai paprasta. Man patinka žmonės, kurie dirba. Genijų, kurie žino viską, bet nesugeba ramiai kasdien nuosekliai dirbti, o ne sklaidytis socialiniuose tinkluose rasti lengva. Dirbančių — ir mažiau, ir jie rečiau matomi. 

Aš pažįstu Valdą nuo bendro darbo Vilniaus Taryboje metų. Kiek esu tuomet su juo bendravusi, visada gaudavau aiškius, profesionalius atsakymus. Tai man imponavo ir tuomet, o dabar, kai žinau, kokia tai retenybė Lietuvoje, imponuoja dar labiau. 

Mykolas Majauskas, mano galva, jau todėl negali būti meru, kad nesugeba suvaldyti savo ambicijų ir tuomet, kai dirbome toje pačioje Taryboje, draskėsi, kad jauni žmonės negautų licencijos atidaryti savo barą vietoje baro, kur buvo nužudytas žmogus. Logika Majausko tada buvo tokia: tegul gaidys vištelei akį išmuša, nes ožka lazdyną pagraužė. Taigi, Konstitucija ir įstatymai jam dzin. Man tai buvo raudona linija. Beje, baras veikia, ir toje vietoje ramu tylu jau daug metų. 

Artūras Zuokas yra tiesiog tinginys. Į Tarybos posėdžius ateidavo tuomet 10-15 min. ir kažkur išeidavo. Yra tokie žmonės — jie tik vadovauja ir skirsto nuopelnus savo naudai, o dirba kiti. Tuomet dirbo Šilgalis. Dėkui, man tokio mero nereikia. Ir jis neturi jokios rimtos profesionalios komandos. 

Taigi, ramiai balsuosiu už Valdą Benkunską. Ir palaikysiu Konservatorius. Žinosiu, kam po to pretenzijas reikšti ir į ką kreiptis. 

Skaityti straipsnį

3497

Skaitmeninis euras

Be kategorijos, Darbas Europos Parlamente

11 vasario, 2023

Šį kartą plačiau apie konkretų klausimą, kuris dabar aptariamas Europos parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitete, kurio narė esu. 

Bendrais bruožais sužinosite ir apie skaitmeninį eurą, kuris, tikėtina jau gana greit taps jūsų gyvenimo dalimi. 

Tuo pačiu dar kartą aiškinu, ką realiai veikiame Europos parlamente. 

Debatai dėl skaitmeninio euro: pigesnio atsiskaitymo paieškos ir potencialios rizikos

Skaitydama jūsų laiškus, atsakinėdama į klausimus per susitikimus ar stebėdama komentarus socialiniuose tinkluose itin dažnai neatsikratau minties, jog daugybė žmonių akivaizdžiai nežino, ką išties veikia politikai, o ypač, ką veikia politikai Europos Parlamente. 

Maža detalė, kurią nuolat kartoju ir kuri sulaukia didelio pasipiktinimo: vienoje ar kitoje valstybėje narėje išrinkti europarlamentarai neatstovauja savo šaliai, jie atstovauja visiems europiečiams, kurių pažiūros sutampa su tos ar kitos politinės krypties pažiūromis. 

Sieja panašūs įsitikinimai

Kalbant paprasčiau, Europos Parlamento nariai yra pasidaliję į septynias skirtingas politines ideologijas išpažįstančias frakcijas, į kurias jie jungiasi pagal politines pažiūras.

Taigi, pabrėžiu, frakcijos narius sieja ne pilietybė, o panašūs įsitikinimai. Tiesa, jiems paliekama teisė nesijungti į jokią frakciją. Dėl vienų ar kitų priežasčių politinės grupės nepasirinkę europarlamentarai veikia savarankiškai. 

Tokia tvarka europarlamentarams suteikia galimybę kartu su kolegomis iš kitų Sąjungos šalių siekti, kad klausimai, kurie pagal Sąjungos sutartis priskirti ne valstybės, o Sąjungos kompetencijai, būti sprendžiami pagal jiems priimtinus įsitikinimus bei pažiūras. 

Tuo tikslu visi europarlamentarai frakcijos sprendimu paskiriami dirbti viename ar kitame komitete, kuriame balsuoja už to komiteto sričiai priskirtus dokumentus bei dalyvauja įvairiuose klausymuose. 

Skaitmeninio euro vizija

Šiandien, remdamasi vienu iš sausio pabaigoje Ekonomikos ir pinigų politikos komitete, kurio narė esu, vykusiu klausymu, pabandysiu parodyti jums, koks yra Europos Parlamento darbas. 

Klausymai yra tokia veiklos forma, kai europarlamentarai susipažįsta, kaip vykdomoji valdžia sprendžia tą ar kitą klausimą ir ar laikosi parlamento jiems suteiktų įgaliojimų.   

Sausio pabaigoje minėtame komitete eilinį kartą buvo aptariamas daugeliui europiečių ir Europos verslų svarbus skaitmeninio euro klausimas.

Apie tai, kaip vyksta skaitmeninio euro įvedimo darbai, komiteto narius informavo Europos centrinio banko Vykdomojo komiteto narys Fabio Panetta, atsakingas už šio klausimo sprendimą.

Pradėti skaitmeninio euro įvedimą Europos centrinis bankas nutarė dar 2020-ųjų metų sausį. Tų pačių metų spalį buvo parengtas dokumentas, kuriame konkretizuoti tikslai bei būdai, leidžiantys atsirasti skaitmeninei europinių pinigų formai. Tada pradėtos ir diskusijos su piliečiais bei verslais, kuriems svarbus šis klausimas. 

Po gero pusmečio, 2021 metų liepą, nutarta pradėti konkretesnę dvejų metų trukmės skaitmeninio euro įvedimo programą. O šį rudenį jau turėtų būti pateikta išsami vizija su vertinimais, kaip skaitmeninis euras galėtų atrodytų praktiškai, kaip jis būtų naudojamas, platinamas ir kokie technologiniai sprendimai turėtų būti pasitelkti.

Parama naujos kartos valiutai

Žinoma, privaloma įvertinti ir galimą šios naujos pinigų formos poveikį pinigų politikai ir finansiniam eurozonos stabilumui, nuspręsta, kaip turėtų keistis mokėjimų sistema ir kokiu būdu vyktų patys mokėjimai.

Be abejo, taip pat privalu numatyti, kaip garantuoti atsiskaitymų saugumą, užkardyti pinigų plovimą ar mokesčių slėpimą. 

Sausį paramą skaitmeniniam eurui išreiškė ir visi eurozonos finansų ministrai, o artimiausiu metu turėtų būti skelbiami viešų konsultacijų rezultatai. 

Bendrai imant, skaitmenins euras – tai naujos kartos technologijų amžiui skirta valiuta. Kartu su grynaisiais pinigais jis galėtų užtikrinti visuotiną ir saugią prieigą prie pinigų, padėtų gyventojams ir verslams lengviau dalyvauti finansų rinkose bei teiktų papildomą naudą vartotojams. 

Visame pasaulyje diskusijas apie skaitmenines centrinių bankų valiutas paskatino sparti finansinių paslaugų ir technologijų pažanga, taip pat besikeičianti vartotojų elgsena.

Akcentas, kad tai centrinio banko valiuta šiuo atveju nurodo, kad šią skaitmeninę valiutą kuria centrinis bankas. 

Sprendimas dar nepriimtas

Tikėtina, kad jis galėtų būti tinkama priemonė, jei ir toliau mažėtų banknotų naudojimas atsiskaitymams arba rinkoje įsitvirtintų užsienio subjektų išleistos naujos kartos skaitmeninės atsiskaitymo priemonės.

Taip pat jis gali būti naudojamas esant krizinėms situacijoms, pavyzdžiui, kibernetinių atakų, masinių techninių sutrikimų atvejais ir panašiai. 

Tiesa, dauguma centrinių bankų apie skaitmenines valiutas kol kas kalba tik iš teorinės perspektyvos, nors kai kurie, tarp jų ir Europos centrinis bankas, jau pradėjo ir bandymų etapą. 

Vis dėlto eurozonoje sprendimas dėl skaitmeninio euro kol kas nepriimtas, – kol kas siekiama išsiaiškinti visuomenės poreikius ir technines galimybes. 

Asmeninės „piniginės“

Bendrai imant, šiuo metu skaitmeninio euro nauda visų pirma matoma tarpvalstybiniuose atsiskaitymuose, o didžiausia grėsmė įžvelgiama staigiame didelės apimties  pinigų judėjime.

Toks dalykas galėtų susiklostyti, jeigu, tarkim, iš asmeninių sąskaitų komerciniuose bankuose didelės pinigų sumos būtų perkeltos į asmenines savotiškas „pinigines“ Europos centriniame banke. 

Siekiant sumažinti pavojų, kad skaitmeninis euras tarnautų ne atsiskaitymams, o virstų lėšų laikymo priemone, svarstomi keli grėsmės užkardymo scenarijai.  

Ketinama nustatytos lubas, kiek lėšų būtų galima laikyti skaitmeninio euro sąskaitoje.

Taip pat siūloma įvesti ribą, aukščiau kurios palūkanos už skaitmeniniu pavidalu laikomas lėšas ne tik kad nebūtų mokamos, bet, priešingai, minėta suma apmokestinama.

Tokiu būdu didesnių lėšų laikymas skaitmeniniu pavidalu taptų nepatrauklus ar bet mažiau patrauklus. 

Proceso atpiginimas

Kokia situacija stebima dabar? Šiuo metu paslaugas teikiantis ūkio subjektai, kurie norėtų atsiskaityti virtualiu būdu, priversti veikti per komercinius bankus arba pasitelkti kitus rinkoje esančius išvestinius produktus.

Tai reiškia, kad skirtingose valstybėse susiklosto skirtingos situacijos, atsiranda labai daug įvairių finansinių priemonių, o dėl to ir dėl būtinybės naudotis tarpininkų paslaugomis procesas pabrangsta. 

Kadangi skaitmeninis euras galėtų veikti kaip atsiskaitymo priemonė visoje eurozonoje, tai procesas būtų ir paprastesnis, ir pigesnis. 

Kita vertus, menkstant grynųjų pinigų apyvartai, skaitmeninis euras paskatintų greičiau pereiti prie skaitmeninių paslaugų, Taip pat galėtų būti naudingas tiek paslaugų tiekėjams, tiek jų vartotojams. 

Skaitmeninis euras galėtų padėti ir tiems gyventojams, kuriems dėl nepakankamo finansinio raštingumo ar, tarkim, negalios, sunkiau pasirinkti tinkamas atsiskaitymo priemones. 

Bendrai imant, skaitmeninis euras padėtų Sąjungai geriau kontroliuoti savo atsiskaitymų sistemą, mat jeigu ES įsitvirtintų kitos skaitmeninės valiutos, kurių nebūtų galima kontroliuoti, tai savo ruožtu galėtų pakenkti zonoje vykdomai pinigų politikai, o gailiausiai ir gyventojų perkamajai galiai. 

Daugybė rizikų

Tačiau šalia gražių norų, egzistuoja ir daugybė potencialių rizikų.

Jeigu žmonės masiškai imtų rinktis savo santaupas laikyti Europos centriniame banke, tai valstybių komerciniai bankai galėtų netekti pajamų.

Bankai galėtų pradėti mažiau skolinti, o tai neigiamai paveiktų visą eurozonos ūkį. Kita vertus, paskolų palūkanos gali išaugti, nes bankai bandytų kompensuoti atsiradusius praradimus.

Panaši padėtis ir su atsiskaitymais. Kadangi tai yra vienas iš bankų pajamų šaltinių, tikėtina, kad, jo netekę, bankai ryžtųsi ieškoti alternatyvių šaltinių, tarkim, imtųsi rizikingesnių investicijų su didesne grąža. O tai irgi augintų rizikas ekonomikai. 

Beje, išaugus Europos centrinio banko vaidmeniui, padidėtų ir su šia veika susijusi paties centrinio banko veiklos rizika.  

Tarkime, skaitmeninis euras tampa itin populiarus už eurozonos ribų. Jei centrinio banko balansas dramatiškai išaugtų, reikėtų surasti būdus, kaip padengti skaitmeninio euro kaštus. Tikėtina, kad tokiu atveju centrinis bankas net gali būti priverstas perskolinti skaitmeninio euro pavidalu laikomą turtą komerciniams bankams.

Kita vertus, stipri skaitmeninio euro paklausa, augintų euro vertę, o tai gali neigiamai veikti eurozonos verslo konkurencingumą. 

Naudingesni europiečiams

Kur čia europarlamentarų vaidmuo? Ne kas kitas, o būtent europarlamentarai privalo įvertinti viso šio proceso poveikį Sąjungos piliečiams ir atskiroms jų grupėms – verslui, turtingesniesiems, mažiau pasiturintiems, tiems, kuriems gali būti sudėtinga pasinaudoti visais sistemos privalumais. 

Jie privalo, kiek gali rimčiau, įsigilinti į tikrai sudėtingus, o kartais itin techniškus problemų momentus, ir stengtis, kad priimami dokumentai būtų kiek galima naudingesni europiečiams. 

Skaityti straipsnį

1693

Melas kaip naujausia demokratijos forma

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

3 vasario, 2023

Prieš metus gražiame Lietuvos miestelyje prie jūros gimė kūdikis. Gimimo liudijimo įrašas skelbia, kad kūdikio mama buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Kadangi pagal lietuvišką politologijos abėcėlę 2016 metais Ramūno Karbauskio žmonės, sušluoti į sąrašus iš visokių pašalių, sakėsi esą geri, nuoširdūs ir atėję kaltųjų (suprask, konservatorių) bausti, tai logiška, kad tautiniai politologai juos pavadino centro kairės partija, kad ir ką tai reikštų.

Bėda dėl tėvelio

O kai mama iš centro kairės, tai ir kūdikėlis prie anų buvo priskirtas. Taip sakant pagal judėjišką liniją.

Vis dėlto buvo viena bėda. Kairiosios mamytės pagimdyto kūdikio tėvelis garsiai paskelbtas nebuvo, nors įrašai partijos gimimo liudijime teigia, kad centro kairiosios demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ ideologija yra socialinis konservatizmas.

Trumpai kalbant, žalią kairiąją mamytę sugundė politinis konservatorius, garbinantis tradicinės galios struktūras, agituojantis už tradicines vertybes, nacionalinį patriotizmą ir religinių institucijų teisę uzurpuoti viešąją erdvę.

Iš tokios ideologiškai mišrios santuokos gimė labai veiklus kūdikėlis, kuris dar nė bėgioti gerai neišmokęs, jau balsiai kvestionuoja logikos ir argumentavimo pamatus, vis atrasdamas dar nematytų politinių gyvūnų.

Į kovą su liberalia demokratija.

Bene įdomiausias panašios ideologinės šizofrenijos pavyzdys nuskambėjo pernai gegužę, kai partijos lyderis ir jos balsas Saulius Skvernelis, svarstydamas Lietuvos užsienio politikos vertybinius pamatus, pradėjo aršiai kautis su liberalia demokratija.

Pasak S. Skvernelio, tuo metu Seime svarstytame sutarime dėl užsienio politikos „[L]abai brukamos Vakarų liberaliosios demokratijos nuostatos. O kas tai yra, matome dabar konflikte Ukrainoje. Vakarų liberalios demokratijos kai kurios siūlo Ukrainai atiduoti agresoriui savo teritorijas, aplaistytas žmonių, vaikų krauju.“

Jūs ką nors supratote? Klausimas, už kokią demokratiją ir vardan kokios Lietuvos kovoja skvernelitai, atviras.

Aukščiau cituojamai minčiai prieštarautų jau vien tai, kad nuo pirmųjų karo dienų Rusiją tiesioginiai ir netiesiogiai palaikė tik Vengrija, kuri vadina save neliberalia demokratija.

Kita vertus, remiantis tikėjimu iš troškimo, priežastys, kurios lemia kai kurių senųjų Europos valstybių sprendimus dėl dalyvavimo karo veiksmuose formų ir apimties, pateikiamos kaip liberalios demokratijos prigimtinės nuodėmės.

Dingo neatsitikinai

Be abejo, liberali demokratija, kuri išskirtinai akcentuoja teisės viršenybę ir visų lygybę prieš įstatymą, yra tam tikras kompromisas tarp liberalizmo propaguojamų individualių laisvių ir daugumos diktato.

Vien tik daugumos principu paremta demokratija savaime negarantuoja pagarbos mažumoms ir atskirų žmonių teisių. Akcentuodama šiuos momentus liberali demokratija saugo visuomenę nuo „daugumos tironijos“, linkusios virsti autoritarizmo tėvonija.

Kalbant rimčiau, jau pats partijos pavadinimas leidžia manyti, kad būdvardis liberali nuo demokratijos dingo neatsitikinai.

Tai paaiškintų ir partijos lyderių nuolatinį atstovavimą Kinijos autoritarinei sistemai, ir jos pasipiktinimą bet kokiu rimtesniu bendradarbiavimu su liberalią demokratiją išpažįstančiu Taivanu.

Patys nesupranta, ką kalba

Tuo pačiu metu, jau daug metų stebėdama absoliučios daugumos šio politinio darinio vadovų, manau, kad tiek pats jo pavadinimas, tiek jo lyderių kalbos yra prastokai sudėliotų neišlavintų smegenų vaisius.

Dirbdama Seime su kai kuriais jų net esu bendravusi artimiau, tad turiu stiprių abejonių, kad jie patys supranta, ką kalba.

Tos pačios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos metu, S. Skvernelis dėstė, kad sutarimo projektas „persmelktas nesuprantamų ideologinių nuostatų.“

Ir paaiškino, kad kalbama „apie liberalios demokratijos vertybes, nors demokratija gali būti liberali, konservatyvi: yra demokratija arba ne demokratija.“

Tikėtina, kad minties pradžioje norėta pasakyti, jog demokratija negali būti liberali ar konservatyvi, deja, žurnalistas patingėjo ar nesugebėjo iki galo išsiaiškinti, kas norėta pasakyti.

Neturi politinės šerdies

Antroji S. Skvernelio samprotavimo dalis kreipia link teiginio, kad liberali demokratija šio politiko galvoje nėra demokratijos pavyzdys.

Galite paklausti, o kur link veda visos šios tegul ir labai bendros, bet iš pirmo žvilgsnio išimtinai teorinės įžvalgos?

Pasakysiu atvirai, kol kas aišku tik tai, kad susidūrėme su dariniu, kuris neturi jokios politinės šerdies ir tėra kažkur kažkieno ištartų minčių ir mintukių sumestinis.

Rimčiau pasidomėti tuo, kaip mąsto šio politinės sąjungos vadai ir vadukai įkvėpė keli pastarųjų dienų įvykiai, iš kurių dabar ypatingai noriu akcentuoti absoliučiai neįtikimą partijos lyderio S. Skvernelio pasisakymą vienoje televizijos debatų laidoje.

Prieš keletą savaičių diskutuodamas apie užsienio politiką LRT forume S. Skvernelis griežtai paneigė kada nors kokia nors forma protegavęs Kiniją Lietuvoje.

Jis aiškino, kad niekada net mintyse neturėjęs Lietuvos paskelbti Kinijos vartais į Europą, ir stebėjosi, iš kur oponentai ima tokias mintis.

O dabar truputis istorijos.

Kinai prieš latvius

2017 metų balandis, Lietuvoje vieši Kinijos parlamento pirmininkas.

S. Skvernelis agituoja kinus investuoti į Klaipėdos uostą. Žurnalistams jis aiškina, kad „atkreipėme svečių dėmesį, kad Klaipėdos uostas vienareikšmiškai yra labiausiai augantis Baltijos jūros regione, yra neužšąlantis uostas.“

Be to, tęsia jis, „Lietuvos vyriausybė yra pritarusi ambicingam uosto plėtros ir išorinio jūrų uosto statybų planui, kuris padarys mūsų uostą patrauklesniu užsienio investuotojams.“

Ir galiausiai priduria: „Žinoma, kviečiame ir kinus.“

Negana to, jis dar šmaikštauja, kad, pavykus pritraukti kinus,

sunkiai bus galima kalbėti apie broliukų iš Latvijos uostų rimtesnę konkurenciją.

2017 lapkritis, Budapeštas. Susitikęs su Kinijos premjeru S. Skvernelis agituoja kinus „didinti savo krovinių transportavimą per Klaipėdos uostą ir plėtoti glaudesnį bendradarbiavimą su Kinija finansinių paslaugų srityje, saugių ir pigių atsiskaitymų pagalba aptarnauti Kinijos ir Europos Sąjungos prekybinius srautus. Tai pat žadama aktyviau vystyti bendradarbiavimą e-komercijos srityje.“

Ambasada sugriovė viską

2018 metų liepa, Lietuvos vyriausybė praneša, kad Lietuva s1iekia tapti Kinijos finansinių paslaugų vartais į Europą, o Vilniuje įkurti  finansinių technologijų koordinavimo centrą ir organizuoti aukšto lygio fintech konferenciją.

2021 metų gruodį, kai Pekinas pradėjo šantažuoti Vilnių ir kvestionavo mūsų valstybės teisę patiems priimti sprendimus, S. Skvernelio pavaduotojas Algirdas Butkevičius susitinka su Kinijos ambasados Lietuvoje laikinuoju reikalų patikėtiniu ir apgailestauja,  ad Vyriausybės sprendimas atverti Taivaniečių atstovybę, „sugriovė viską, kas buvo kuriama ir ko buvo pasiekta per pastarąjį dešimtmetį.“

2022 metų pavasaris. S. Skvernelis kategoriškai reikalauja užsienio politikos susitarime korektiškai kalbėti apie Kiniją, jos politinę sistemą ir, žinoma, remti glaudesnius ryšius su komunistine šalimi. Priešingu atveju grasina sutarimo nepasirašyti.

2023 metų sausis. Tas pats S. Skvernelis drąsiai dėsto, kad “[N]iekada Kinijos investicijos nebuvo laukiamos. Dar daugiau galiu pasakyti – Kinija turėjo labai aiškiai suformuluotą tiek mano Vyriausybės, tiek ankstesnės Vyriausybės poziciją, tiek tą poziciją deklaravo ir tuometinė šalies prezidentė, kad mums nereikia Kinijos investicijų. Ir ne tai, kad nereikia – jos draudžiamos į strateginę infrastruktūrą”. [Nuoroda į Europos žinias, stenograma]. 

Kulinarinės mišrainės

Jeigu Lietuvoje būtų nors vienas save gerbiantis politikos žurnalistas, jis vos per kelis interviu visuomenei parodytų, iš kokių tarpusavyje nedarančių ingredientų yra pagamintos panašios ideologinės mišrainės, ir primintų, kas būna, kai vartoji nepatikrintus kulinarinius eksperimentus.

Jeigu turėtume nors kelis rimtai dirbančius ir savo klausytojus gerbiančius politikos komentuotojus, tikėtina, būtų mažesnė tuščiavidurių politinių darinių paklausa ir pasiūla.

Skaityti straipsnį

1507

Skaitmeniniai ateičiai galynėjantis su gatvėmis lakstančia praeitimi laimi vizionieriai

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

27 sausio, 2023

Prieš dešimtmetį, 2013 metų vasario 1-ąją, nusileidau tuomet man nepažįstamoje Taivano saloje, kur net pusę metų dirbau Taivano nacionaliniame universitete.

Per tą laiką parašiau „Melo ekonomiką“ apie Lietuvoje gajus ekonominius mitus, bet svarbiausia labai daug sužinojau apie tai, kaip vos per ketvirtį amžiaus metų viena iš tuomet labiausiai atsilikusių Tolimųjų Rytų valstybių – Kinijos Respublika, dar vadinama Taivanu, virto 15-ąja galingiausia pasaulio ekonomika.

Vis dėlto tai įvyko

Jeigu tuomet man kas nors būtų pasakęs, kad po dešimtmečio Lietuva bus pirmoji ne tik Europos, bet ir pasaulio valstybė, su kuria Taivanas nuspręs pasidalyti didžiausiu dabarties pasaulio turtu – lustų technologijomis, tikrai nebūčiau patikėjusi.

Kaip ir būtų buvę sunkoka įsivaizduoti, kad po gerų aštuonerių metų kiekvienas taivanietis puikiai žinos, kur mano tėvynė.

Vis dėlto tai įvyko.

Praėjusią savaitę prie lapkritį 3,5 mln. JAV dolerių iš Taivano rizikos kapitalo fondo gavusios Lietuvos lazerių įmonės „Litilit“ prisijungė dar trys. Šį kartą sutarta dėl 8 mln. eurų paskolos ir 13,5 mln. eurų investicijų.

Šiame pakete išskirtinė vieta tenka susitarimui tarp Lietuvos gamybos grupės „Teltonika“ ir Taivano pramonės technologijų tyrimų instituto. Jame kalbama apie puslaidininkių lustų technologijų perdavimą. Šiuo metu sutarta dėl 4 mlrd. eurų „Teltonikos“ investicijų, kurios sukurtų 8 tūkst. puikiai apmokamų darbo vietų ir generuotų apie 5 proc. Lietuvos BVP.

Vis dėlto šiuo atveju svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad Lietuva tampa pirmąja užsienio valstybe, kuri gali pasigirti gavusi prieigą prie taivaniečių kuriamų puslaidininkių technologijų, ir tokiu būdu pravėrusi duris į bene labiausiai dabar pasaulyje trokštamą lustų gamybos pramonę.

Iki šuolio dar toli

Taip jau sutapo, kad lustų klausimas buvo ir vienas svarbiausių šią savaitę Europos Parlamente svarstytų klausimų.

Antradienį po metus trukusio paruošiamojo darbo Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nariai didele balsų dauguma patvirtino Lustų aktą. Vasarį dėl šio dokumento bus balsuojama ir plenarinėje Parlamento sesijoje.

Vieningai sutinkama, kad sukūrus Europos puslaidininkių ekosistemą (o būtent toks tikslas ir užprogramuotas Lustų akte) Europos karinis saugumas, pramonės konkurencingumas bei ekonomika gautų naują kokybinį šuolį. Tiesa, iki tokio rezultato dar ganėtinai toli.

Bendrai imant, Europa, kurios dalis lustų gamyboje sudaro mažiau nei 10 proc., bent kol kas šioje XXI amžiaus skaitmeninės ekonomikos esminėje srityje yra tikrai kukli.

Šiuo metu patys pažangiausi 5 nanometrų (nanometras yra milijardoji metro dalis) lustai gaminami tik dviejose pasaulio valstybėse – Pietų Korėjoje ir Taivane, ir Taivanas jų pagamina daugiau nei 92 proc.

Beje, jeigu turite „iPhone 12“ ar aukštesnės klasės „iPhoną“, tai naudojatės ir 5 nm procesoriais.

Ne tik pridėtinė vertė

Kalbant apie lustų pramonės plėtros projektus, paprastai akcentuojama šios šakos kuriama pridėtinė vertė ir gerai apmokomos darbo vietos.

Tarkime, Europoje šiame sektoriuje tiesiogiai dirba beveik pusė milijono žmonių, o kartu su užimtaisiais visoje gamybos grandinėje bei logistikoje per 2,6 mln. europiečių. Tačiau tai toli gražu ne viskas.

Puslaidininkių lustai užtikrina, kad veiktų skaitmeniniai produktai – nuo išmaniųjų telefonų iki automobilių ir itin svarbių taikomųjų programų bei infrastruktūros projektų sveikatos, energetikos, ryšių ir kitose srityse.

Pastarųjų metų krizės parodė, kad Europa šioje srityje labai pažeidžiama. Pasaulinis puslaidininkių trūkumas atskleidė priklausomybę tiek nuo tiekimo iš riboto skaičiaus įmonių ir vietų, tiek pažeidžiamumą dėl eksporto iš trečiųjų šalių apribojimų.

Šie procesai ypatingai paaštrėja dabartiniame geopolitiniame kontekste.

Nestabilumą didinanti priklausomybė

Priklausomybę dar labiau didina sunkumai, kurie lydi įmones, bandančias įsiterpti į sektorių ir išskirtinai didelės lėšos, būtinos jų veiklai.

Pavyzdžiui, galingiausiems skaičiavimo lustams gaminti reikia kelių nanometrų tikslumo. Tam, kad būtų pradėta tokių įrenginių gamybos statyba, būtinos ne mažesnės kaip 15 mlrd. eurų investicijos ir mažiausiai trejetas metų. Vien tokių lustų projektavimo išlaidos gali svyruoti nuo 0,5 iki gerokai daugiau nei 1 mlrd. eurų.

Didelę dalį lustų projektavimo ir gamybos sudaro moksliniai tyrimai. Jie padeda kurti miniatiūrines puslaidininkių technologijas, reikalingas naujos kartos galingiems skaičiavimo lustams.

Būtent mokslinių tyrimų srityje Europa yra ypač stipri, deja, dauguma joje generuotų mokslinių idėjų realizuojamos už Sąjungos ribų.

Nepaisant stiprios pasaulinės pozicijos medžiagų ir įrangos gamybos srityse, Sąjunga labai priklausoma nuo trečiųjų šalių tiekėjų tiek projektuojant, tiek gaminant, integruojant į korpusą, bandant ir surenkant lustus. Ši tendencija irgi didina nestabilumą.

Geopolitinė dedamoji

Pasaulis aiškiai suvokia, kad be siaurai ekonominės vertės, puslaidininkių pramonės plėtra gyvybiškai svarbi pramonės, tarp jų ir karinės pramonės, plėtrai.

Šiuo metu puslaidininkiai yra ne tik pasaulio technologinių lenktynių esminė ašis, bet ir pagrindinis geostrateginių interesų aspektas. Žinant apie įtampas Pietų Kinijos jūroje bei aštrėjančius santykius tarp JAV ir Kinijos, būtent geopolitinė dedamoji tampa ypač aktuali.

430 mlrd. JAV dolerių vertės Taivano gigantas Taivano puslaidininkių gamybos kompanija (TSMC) jau paskelbė apie 40 mlrd. dolerių vertės statybas Arizonoje.

Šis žingsnis, kurį sveikino JAV prezidentas Joe Bidenas, visuotinai siejamas su šalies administracijos pasižadėjimu galimo karinio konflikto su Kinija atveju visokeriopai remti Taivaną.

Pirmajai už Taivano ribų TSMC investicijai tikėtina įtaką padarė ir pernai JAV priimtas Amerikos lustų aktas, kuriuo ši valstybė įsipareigojimo paremti puslaidininkių pramonės plėtra 200 mlrd. dolerių.

Amerikos lustų aktas, kuris šalia solidžių finansinių injekcijų taip pat kategoriškai apribojo ar net uždraudė Amerikos piliečių ir įmonių darbą Kinijos puslaidininkių sektoriuje, tokiu būdu siekia sumenkinti ir savo pagrindinio politinio priešininko – Kinijos galią.

Taivano puslaidininkių gamybos kompanija pastaruoju metu kalba ir apie didelio masto investicijas Japonijoje bei Vokietijoje.

Atsiliekama projektuojant lustus

Tiesa, jeigu Japonijos atveju Taivanas mainais jau užsitikrino ir karinę pagalbą, Vokietijos pusė kol kas linkusį kalbėti tik apie ekonominius aspektus. Pasaulio finansų spaudos nuomone, tai gali stabdyti projektus šioje šalyje.

Europos Komisiją pirmą kartą rimčiau apie puslaidininkių pramonės plėtrą pradėjo kalbėti dar 2013 metais. Tiesa, tuo metu patvirtintos programos žlugo.

Europa kaip buvo taip ir liko vieta, kur sėkmingai plėtojamas mokslinis šios modernios technologijos pagrindas, bet atsiliekama projektuojant lustus ir jų projektavimui reikalingą įrangą, kuri sukoncentruota Jungtinėse Valstijose. Lustų gamybos procesas sutelktas beveik be išimties Azijoje.

Šiuo metu Europos Sąjungoje puslaidininkių komponentų plėtra ir gamyba vystoma Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Belgijoje ir Airijoje.

Taigi „Teltonikos“ su Taivano partneriu pasirašytas sutarimas šią pramonės šaką atveda ne tik į Baltijos valstybes, bet ir bendrai į Rytų Europą.

Trys esminės grandys

Dabar svarstomas Europos Sąjungos Lustų aktas turėtų sustiprinti Europos puslaidininkių ekosistemą, padidinti Sąjungos puslaidininkių tiekimo saugumą ir sukurti naujas Europos pažangiųjų technologijų rinkas, kurios apimtų visą vertės kūrimo grandinę nuo projektavimo iki gamybos pajėgumų.

Tokiu būdu tikėtina sumažėtų būsimo puslaidininkių tiekimo trūkumo rizika Europoje ir išaugtų kontinento pramonės atsparumas.

Kokiu būdu ketinama siekti minėtų tikslų? Išskiriamos trys esminės grandys.

Pirma, nustatoma, kad visoje Sąjungoje bus remiamos didelio masto technologinių pajėgumų inovacijos.

Konkrečiau, kalbama apie novatoriškų procesų technologijų bandomųjų linijų kūrimą, lengvesnę prieigą prie projektavimo išteklių; paramą kvantinių lustų kūrimui; kompetencijos centrų steigimą, turintį stiprinti šios srities talentų ugdymą, ir Lustų fondą, kurio lėšomis būtų remiami startuoliai bei mažos ir vidutinės įmonės.

Antra, bus kuriama sistema, kuri garantuotų tiekimo saugumą pritraukiant investicijas ir didesnius gamybos pajėgumus.

Trečia, atsiras valstybių narių ir Europos Komisijos koordinavimo mechanizmas, vadinamoji Europos puslaidininkių taryba. Ši institucija bus atsakinga už stebėseną, vertins puslaidininkių pasiūlą, apskaičiuos paklausą, numatys galimą stygių, o reaguodama į tikėtinas krizes imsis specialių priemonių.

Kova tarp dviejų pasaulio vaizdinių

Grįžtant prie Lietuvos politikos telieka stebėtis tuo, kaip tikrai išskirtinę Lietuvos pergalę labai įtemptoje pasaulinėje kovoje už vietą puslaidininkių gamybos rinkose bando menkinti kai kurių politinių partijų veikėjai.

Nesileidžiant į detales, vis labiau akivaizdu, kad Lietuvos politikoje didėja takoskyra tarp dviejų politinių stovyklų.

Viena grupė paskendusi praeityje ir vis dar laksto gatvėmis, kaip jaunystėje tikėdamiesi užsidirbti iš greitį viršijančių automobilių su vidaus degimo varikliais bei išmokų už dirvožemį ir gamtą neretai niokojančias žemdirbystės praktikas.

Kitoje pusėje – vizionieriai, kurie geba suvokti jau atėjusio skaitmeninio pasaulio ženklus ir taip bando stumti Lietuvą modernaus pasaulio link.

Kova tarp šių dviejų pasaulio vaizdinių iš esmės ir lems Lietuvos ateitį. Jums telieka pagalvoti, kokioje norėtumėte gyventi.

Skaityti straipsnį

1218

Vidinių politinių procesų aklavietės

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

20 sausio, 2023

Šiandien pratęsiu praėjusios savaitės temą apie vidinius politinius procesus, kurie neretai trukdo proceso skaidrumui, galutiniams rezultatams, tad neretai lemia ir didelės rinkėjų dalies nusivylimą.

Tai klausimas, kurį, žinoma, turėtų narstyti ne veikianti politikė, o politologai, jeigu jie realiai dirbtų savo darbą, o ne vien bandytų komentuoti šį bei tą prieš tai nė nepabandę pasiginti.

Svetimos gėdos jausmas

Tiesą sakant, didžioji dalis lietuviškų politinių komentarų, bent jau man, kelia tik svetimos gėdos jausmą.

Akivaizdu, kad ir klausinėjantys žurnalistai, ir jiems atsakinėjantys politologai taip žavisi galimybe sudoroti esą praktiškai be išimties kvailus politikus, jog savo pačių intelektualinio neįgalumo visai nereflektuoja.

Pabandykite rasti kokio garbaus politologo svarstymus dėl to, kokios interesų grupės veikia, kodėl galiausiai priimamas tas ar kitas sprendimas, kokios tikėtinos sprendimo pasekmės. Pabandykit. Tikrai nerasit.

Tekstai vadinamuosiuose politologiniuose žurnaluose yra perdėm teoriniai ir skirti bendraminčių rateliui dar kartą pademonstruoti savo išskirtinį protą.

Deja, to proto ir išsilavinimo neužtenka tam, kad padėtum savo šalies žmonėms suvokti, o kas ir kodėl vyksta.

Galutinis tokio pseudomokslo ir pseudokomentarų rezultatas nestebina. Žmonės neturėdami deramos analizės ir garbingų paaiškinimų, nesupranta, kaip nusikalba vėgėlės ir kitos politinio planktono žuvys, mintančios informacijos greitmaisčiu.

Budulių komentarai bus naikinami

Čia stabtelsiu ir prieš tęsdama, noriu paskelbti informaciją, kuri svarbi tiems, kurie seka mano įrašus ir supranta, ką kalbu.

Matydama neretai tragiškas informavimo ir informacijos interpretavimo skyles nuo šiol kiek daugiau dėmesio skirsiu lietuviškos politikos analizei žiniasklaidoje ir politologų tekstuose.

Vis dėlto nenoriu kalbėti tiems, kurie nepajėgūs suvokti, kas jiems sakoma, ir tai aišku skaitant jų komentarus po mano įrašais. 

Didžioji dalis komentarų po mano tekstais „Meta“ paskyrose yra parašyti žmonių, kurie nei klauso, ką kalbu, nei pajėgūs suvokti teksto. Jų neapykanta persunkti komentarai labai apsunkina bendravimą su tais, kuriems išties įdomu suprasti, kodėl procesus vertinu vienu ar kitu būdu.

Tiesiog neturiu nei laiko, nei noro, nei sveikatos skaityti šimtus pastabų, didžioji dalis kurių parašyti savo gyvenimu nusivylusių, piktų žmonių, aklai kartojančių visokių moraliai nešvarių grinevičiūčių, gylių ir orlauskų šmeižtus ir nesąmones.

Artimiausiu metu savo paskyras „Metoje“ uždarysiu, tad tie, kuriems įdomu, ką kalbu, turėtų arba prenumeruoti mano „YouTube“ paskyrą arba skaityti mano tinklaraštį www.maldeikiene.lt, kurį dabar pertvarkome taip, kad jį būtų paprasčiau naudotis bei lengviau rasti ankstesnius tekstus.

Tose paskyrose budulių komentarai bus naikinami, o su tekstu nesusietos mintys ravimos iš pašaknų.

Argumentais grįstos pastabos

Galite ironizuoti, kad pradėjusi nuo to, jog platesnį kontekstą regintys, kompetentingi žmonės privalo rasti tinkamus žodžius visiems, net emocijoms mintantiems buduliams, dabar atsisakau imtis tokio vaidmens.

Kai esi veikiantis politikas, o ne vien proceso stebėtojas ir jo vertintojas, matymo kampas skirtingas.

Savo paskyrose, visų pirma, kalbu su tais, kuriems įdomios mano mintys ir su tais, kurie balsuodami už mane suprato, už ką konkrečiai balsuoja. Akylesni tikrai pastebėjo, kad nuolat bandau reflektuoti tiek savo pasirinkimų moralinį turinį, tiek paaiškinti, kodėl remiu vieną ar kitą kompromisą. 

Visą gyvenimą nuoširdžiai bandžiusi padėti visiems ir kasdien aiškinusi sudėtingesnius ekonominius reiškinius, dabar jau jaučiuosi turinti teisę kalbėti visų pirma tiems, kurie suvokia, jog kritinis mąstymas ir tuščia kritika yra ne tas pats.

Žmonės, kurie pajėgia suvokti, ką ir kodėl kalbu, man įdomūs. Kartkartėmis po tekstais pasirodantys jų komentarai ar faktais ir argumentais grįstos pastabos, kurias išgirstu asmeniškų pokalbių metu, man svarbios.

Ilgi sunkaus mokymo ir dėstymo metai, kai nesirinkau auditorijos, manau, suteikia man teisę dabar, kai jau baigiu savo karjerą, bendrauti su tais, kurie įkvepia mane. 

Ką ėsti vilkams, o ką – stirnoms?

Na o dabar grįžkime prie praėjusią savaitę pradėtos nagrinėti politinio diskurso Lietuvoje temos.

Apie ką kalbėjau aną penktadienį? Tiems, kurie suvokia tekstą buvo aišku: kalbu apie įsisenėjusias gilumines politinių sprendimų Lietuvoje formavimo ir jų priėmimo ydas.

Jau minėta dalis teksto nesugebančių suvokti komentatorių užkibo ant pavyzdžio, kurį pasitelkiau klausimui aptarti.

Vos išgirdę žodžius „gyvūnų gerovė ir apsauga“ jie puolė aiškinti, kad gyvūnų gerove besirūpinantys žmonės esą nesivadovauja sveiku protu, o jų sprendimus lemia „mados socialiniuose tinkluose ir emocijos.“

Tarkime, kažkokiam Zydrunui Juozapaviciui, kuris jaučiasi gerai išmanąs veganišką ideologiją, tik, deja, nėra girdėjęs apie lietuviškas raides, viskas galvoje taip susivelia, kad po tekstu apie politinio proceso skaidrumą, imama sapalioti apie tai, kad „ideologijos atima teisę rinktis“ (????).

Kadangi mano tekste minimi „Tušti narvai“, jo galva, pasirinko ideologiją, tai toliau jau važiuojama į visiškas lankas ir absoliučiai nutolstant nuo aptariamos temos galiausiai svarstoma, ką ėsti vilkams, o ką – stirnoms.

Politika suplokštėja iki šūkio

Ilgokame pasąmonės sraute, suguldytame į prieštaravimų kupiną komentarą, taip ir nesužinome, kokiu būdu ideologijos tam ponui atėmė galimybę rinktis. Juolab kad jo paties tekstas aiškiai demonstruoja ir sunkiai valdomas emocijas, ir ideologinį šališkumą.

Tokie ir panašūs komentarai, itin dažnai formuluojami sekant žiniasklaidoje populiariomis skandalingomis antraštėmis, yra viena didžiausių dabartinės lietuviškos politikos ydų.

Vis dėlto, jeigu panašius niekus rašytų tik socialinių tinklų komentatoriai, bėda nebūtų tokia rimta.

Deja, nueinama taip toli į lankas, kad net didžiausią skaitytojų ratą turinčios medijos užsideda skambias antraštes, kurios neretai prieštarauja tekste dėstomiems faktams.

Atrodo, kad žurnalistai, kurie specialiuose melagienas demaskuojančiuose puslapiuose drąsiai narsto nesąmones, tas melagienas ir nelogiškus teiginius geba matyti tik tada, kai už jų dekodavimą mokama papildomu tiksliniu projektinio finansavimo srautu. 

Informacijos gausoje skaitytojų akys spėja užfiksuoti tik antraštę, kuri daugeliui žemesnio išsilavinimo žmonių galiausiai tampa žinia, kurią jis jau vertina kaip faktą.

Taip politika suplokštėja iki trumpo šūkio, ir eilinis rinkėjas patenka į jam paspęstus spąstus.

Moralus asmuo nėra šventasis

Bene liūdniausias panašaus politinio proceso fenomenas yra tas, kad nuo jo labiausiai nukenčia žmonės, gyvenantys atskirtyje, mažiau pasiturintys, informaciją gaunantys iš esmės vien per vadinamąjį pramoginį turinį.

Sveika visuomenė itin rimtą dėmesį kreipia į moralinius pasirinkimus. Tiesa, priešingai nei įprasta vadinamojoje masinėje sąmonėje moralus asmuo nėra kažkoks gėrio kupinas šventasis. Amoralius pasirinkimus daro ir giliai tikintys žmonės, net kunigai ar net kardinolai.

Tarkime, prieš mažiau nei metus kardinolo Sigito Tamkevičiaus viešai numesta frazė, kad Lietuva dar niekada negyveno taip blogai, kaip dabar, yra mažų mažiausia apgailėtina, ypač kad ji nebuvo paremta jokiais konkretesniais svarstymais.

Mano tvirtu įsitikinu, tokios frazės, ypač, kai jas ištaria aukšto rango religinis veikėjas, yra amoralios.

Bendrai imant, Lietuvos vyskupų konferencijos kartkartėmis visuomenei numetami pareiškimai irgi paremti suprimityvintu pasaulio vaizdu, kuriame pasaulis regimas ganėtinai akivaizdžiai padalintas į gėrio ir blogio pusę.

Pamiršta asmeninius paklydimus

Kas labiausia nukentės nuo tokiu būdu suformuoto vaizdinio? Deja, ir šiuo atveju tie, kurie mažiau išsilavinę, turinys mažiau galimybių, gyvenantis vargingiau.

Ypač graudu tai, kad užsiundžius eilinius tikinčiuosius ant LGBT bendruomenės, žmonių, kurie griežtai kovoja prieš smurtą šeimoje ir panašiai, menkesnio religinio išsilavinimo žmogus patenka jau ne tiek į skurdo, kiek į moralinio pasimetimo spąstus.

Fariziejų pasiųstas kautis su blogio daigais kituose, jis pamiršta asmeninius paklydimus ir nuodėmes.

Tarp išskirtinių lietuviško  politinio proceso ydų pažymėčiau ir sunkai išsprendžiamus įvairaus lygmens lobizmo klausimus.

Štai mąstant apie politinius procesus, kuriuos galima užčiuopti anapus Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimų peripetijų, nori nenori kyla klausimas, o koks yra šalies ministro pirmininko patarėjų vaidmuo.

Man bene įdomiausia, kaip ministrės pirmininkės patarėju tampa žmogus, kuris dar iki paskyrimo atvirai žiniasklaidoje dėstė, kad jam svarbi ne politinė valdančiųjų partijų valia, o tik žemės ūkyje triūsiančių žmonių interesai.

Atvirai skelbiasi esąs lobistas

Interviu „Ūkininko patarėjui“ dar iki oficialaus paskyrimo Ignas Jankauskas aiškino, kad „nors ir pretenduojąs tapti premjerės politinės komandos nariu, tačiau vis vien save laikąs žemdirbių atstovu.“

Kitaip sakant, premjerės patarėjas atvirai aiškino esąs lobistas.

Įdomu ir tai, kad nors I. Jankauskas skelbėsi esąs žemdirbių atstovu, jo paskyrimą palaikė tik dalis žemdirbių bendruomenės – įtakingi Žemės ūkio rūmai atvirai teigė nepritariantys buvusio Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos direktoriaus I. Jankausko skyrimui.

Įvertinus tai, jog I. Jankauskas, prieš tapdamas premjerės patarėju, spėjo ir grūdininkams talkininkauti, ir padirbėti keliose nedidelės kredito unijose, o skyrimo metu aiškino mokąs dirbti su blogais aktyvais, tad susitvarkys ir žemės ūkio politikoje, tikrai norisi suprasti, kokiu tikslu pasamdytas šis žmogus devyndarbis, kurio dabartinė veikla regima tik išskirtinai nekompetentingų komentarų „Metoje“ pavidalu.

Klausimas teisėtas jau vien todėl, kad atlyginimą už šio lobisto-politinio pasitikėjimo pareigūno darbą moka mokesčių mokėtojai.

Abejotina politika

Šis klausimas įdomus ir dėl plačiai nuskambėjusių buvusios Sauliaus Skvernelio vyriausybės vicekanclerio Luko Savicko bei patarėjo Jono Kairio vaidmens dėl greitųjų COVID-19 testų pirkimo.

Ar tikrai logiška, kad premjero patarėjai padeda sudarant verslo sutartis? Man regis, abejotina politika.

Skaityti straipsnį