MENIU

Autorius

798

Vienuolė liudija Kristaus meilę

Be kategorijos

4 kovo, 2021

Sesuo Luisa (kairėje) 2010 m. kalba per Translytinio susivokimo sesiją kunigams ir diakonams 2010. (nuotrauka Nathan Schneider).

Amerikos jėzuitų leidinyje šių metų vasario 25 dieną sesuo Luisa liudija savo patirtis (vertė Kazimieras Seibutis).

Esu vienuolė ir jau daugiau kaip dvidešimt metų patarnauju translyčiams asmenims. Pateikiu kelias drąsiausių iš jų istorijas.

Courtney Sharp yra pirmoji translytė moteris, su kuria susidūriau. Susipažinau su ja dar 1999 metais, ir tuo tada esame draugės.

Neseniai gavau iš jos elektroninį laišką. Ji ką tik perskaitė 2020 m. birželio dokumentą dėl translyčių asmenų, kurį parašė Sent Luiso arkivyskupas emeritas Robertas Carlsonas.

Savo pastabas ji pradėjo tokiais žodžiais: „Galvoju apie tai, kaip krikščionys gali supaprastintai žvelgti į dalykus ir greitai padaryti žalingų išvadų, kurios palaiko jų iš anksto nusistatytas sampratas.“

Tai, ką jis pasakė apie ją ir kitus translyčius asmenis, visiškai neatspindėjo to, kas ji yra. Kaip ir Sharp, mane šis pranešimas labai nuliūdino.

Tai, kas sakoma apie translyčius asmenis, man labai asmeniška, nes jau daugiau nei dvidešimt dvejus metus jie formuoja mano tarnystę ir mano pačios gyvenimą Dieve.

Kai pradėjau patarnauti jiems, vos keli žmonės apskritai žinojo šį žodį. Per kelerius pastaruosius metus translyčiai asmenys tapo daug labiau matomi, bet iš maždaug 330 milijonų Amerikos gyventojų tik apie pusantro milijono yra translyčių, tad dauguma amerikiečių asmeniškai nepažįsta nė vieno translyčio asmens. 

Dėl to kyla daug sumaišties. Ką gi reiškia tas „translytis asmuo“ ir ką vadinamieji normalūs katalikai turėtų galvoti apie translyčius asmenis, gyvenančius tarp jų, ir kaip su jais turėtų bendrauti?

Arkivyskupas Carlsonas yra vienas iš keleto vyskupų, kuris savo vyskupijų tikintiems katalikams pateikia potvarkių dėl translyčių asmenų.

Savo raštą, kaip ir kiti vyskupai prieš jį, jis pradeda teiginiu, jog svarbu gerbti translyčius asmenis kaip Dievo vaikus, užjausti juos ir būti taktiškam jų atžvilgiu.

Bet išsyk po to paskelbiama pamatinė žinia, jog pats translyčių asmenų buvimas yra neįmanomas, nes Dievas nekuria translyčių žmonių.

Jie neva kenčią psichologinį sutrikimą, todėl mes turime švelniai ir pagarbiai padėti jiems suprasti, kad jie nėra tokie, kokie sakosi esantys.

Negana to, jie rizikuoja savo amžinuoju išganymu, nes iškelia save aukščiau už Dievą ir, remdamiesi paviršutiniškais jausmais, savanaudiškais norais ar kokia nors „genderine ideologija“, mano galį pakeisti savo kūnus.

Kad ir kokie geri būtų vyskupų ketinimai, nerandu pakankamai griežtų žodžių išsakyti savo nepritarimą, nes juk neįmanoma skatinti pagarbos ir užjautos žmonėms ir tuo pat metu tvirtinti, kad jų nėra.

Sharp toliau sako, jog kai kurie žmonės: „tiki, jog gana pasižiūrėti į X ir Y chromosomas ir Pradžios knygos 1-ojo skyriaus 27-ąją eilutę („Dievas… sukūrė … vyrą ir moterį“, Pr 1,27), kad taptų aišku, ką Dievas numatė kiekvieno mūsų gyvenimui. Dievas sukūrė mus vyrais ir moterimis. Tai viskas, ką turime žinoti. Tai taip paprasta.“ Tačiau viskas nėra taip paprasta. Jokio žmogaus gyvenimas negali būti redukuotas iki tokio visiško binariškumo.

Teko ne vienus metus pažinoti translyčių asmenų ir prieš tai, kai jie pakeitė lytį, ir po jų pereinamojo laikotarpio. Praleidau tūkstančius valandų su jais — jų ir savo namuose, jų ir savo bažnyčioje, taip pat su jų šeimomis per gimtadienius ir laidotuves. Verkiau ir džiaugiausi kartu su jais.

Translyčiai žmonės kur kas akivaizdžiau nei dauguma mūsų suvokia tą tikrovę, jog mes, žmonės, esame sudėtingi, slėpiningi Dievo kūriniai iš kūno ir sielos, todėl labiausiai nori, kad ši tikrovė būtų gerbiama.

Jų pereinamasis laikotarpis — tai procesas, kurio metu augama į visybiškumą ir šventumą. Tai, ką jie patiria, yra klasikinis krikščioniškasis gyvenimo atsivertimas, atsimainymas Dieve. Tai, ko liudininke man daug kartų teko būti jų gyvenime, yra tai, ką katalikai vadina Velykų slėpiniu.

Daugumos mūsų vidinis jausmas to, kas esame ir kaip kiti mus suvokia, sutinka. Mes tą atitikimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir nė neįsivaizduojame, kad kitiems gali būti kitaip. 

Tačiau dalelei žmonių šeimos šis atitikimas yra sunkiai suvokiamas dėl priežasčių, kurių vis dar iki galo nesuprantame. Tiems, kurie nėra translyčiai, dažnai sunku suvokti gelmę kančios, kurią sukelia bandymas būti tokiu asmeniu, kokiu, kaip jie žino, jie nėra. Tai dažnai sukelia depresiją, izoliaciją ir savidestrukcinį elgesį.

Dawn Wright išgyveno pereinamąjį laikotarpį prieš daugelį metų ir šiuo metu gyvena Floridoje. Ji yra Vakarų gubernatorių universiteto verslo analitikos dėstytoja. 1999-aisias, kai susipažinau su ja, jai buvo 54-eri ir ji vis dar desperatiškai stengėsi kovoti su faktu, kad yra translytė. 

Ji keliskart bandė žudytis ir jautėsi labai nestabiliai. Nesyk jai išsprūdo skausmingas prisipažinimas: „Aš neprašiau šių jausmų. Jie tiesiog yra manyje. Ištisus dešimtmečius kasdien meldžiau, kad norėčiau būti vyru, bet šios maldos man nepadėjo.“ 

Wright, kaip ir tūkstančiai kitų, dėjo milžiniškas pastangas stengdamasi būti tuo asmeniu, kuriuo visi ją laikė. Jai tai nepavyko, lygiai kaip tai nepavyksta jokiam kitam translyčiam asmeniui.

Po daugelio bandymų metų, daugiau nebeišgalėdami dėtis tuo, kuo jie nėra, translyčiai asmenys įžengia į antrąją transformacijos proceso stadiją. Jie priima itin rizikingą ir drąsų sprendimą gyventi pagal tiesą, o ne pagal melą. 

Galiausiai jie prisipažįsta patys sau, jog nebegali apsimetinėti ir bandyti būti tuo, kuo jie nėra. Toks pripažinimas ateina tik po to sunkaus savęs pažinimo darbo per terapiją ir po ilgų maldų. 

Tada pamažu ir atsargiai jie pradeda priimti gyvenimą keičiančius sprendimus, kad pagaliau galėtų gyventi pagal autentišką savastį. Daugelis jų praranda šeimą, netenka darbo, draugų, tikinčiųjų bendruomenės ar net visų šių dalykų iš karto! Kiek iš mūsų esame sumokėję tokią kainą, kad gyventume vientisai?

Sara Buechner yra koncertuojanti pianistė, pelniusi keletą tarptautinių apdovanojimų. Pažįstu ją jau keturiolika metų. Šiuo metu ji dirba Templo universitete Filadelfijoje.

Buechner darė tarptautinę karjerą, tačiau iš jos liko šipuliai, kai ji pradėjo perėjimo laikotarpį. Tai buvo dveji su puse metų neįtikėtinų praradimų. Kaip sako ji pati: „Bet mano kūne tvyrojo visiška ramybė, nes ši vidinė kelionė buvo neatsiejama nuo manęs, ir į ją aš leidausi ne viena, o su Dievu.“

Pamažu, po dar ne vienus metus trunkančio laikotarpio, kai jie eina per skausmingas ir sudėtingas asmeninio bei viešo perėjimo laikotarpio stadijas, kurios kiekvienam yra unikalios, neapykantą sau pakeičia meilė sau. 

Jie atgauna pasitikėjimą savo pačių tikrovės suvokimu. Pagaliau jie pasiekia santarvę su savimi ir su aplinkiniu pasauliu. Ir su Dievu. Jie perėjo iš to, kas buvo kova su mirtimi, į tai, kas dabar gali teikti gyvybę. Tai ir yra Velykų slėpinio išgyvenimas.

Scotty Pignatella yra aviacijos ir kosmoso pramonėje dirbantis sistemų inžinierius, gyvenantis Tusono mieste Arizonoje. Didžiausia jo aistra — tai fotografija. Jį irgi pažįstu keturiolika metų. Pignatella man ne kartą yra sakęs, jog nuotraukos geriausiai pavyksta ne skaisčią dieną ar tamsią naktį, bet pereinamuoju metu, kai žaidžia brėkšmės ir sutemų šviesos. Jam patinka sakyti: „Aš esu sutemos. Esu Dievo kūrinys ir man duotas grožis pasaulyje, kurį gali matyti tik tie, kas pasirenka jį matyti.“

Ši šventa kelionė į gyvenimą su savo tikrąja savastimi Dieve ne visiems yra vienoda. Mes žmonės, o ne pagal vieną formelę išspausti sausainiai. Visgi galiu liudyti, jog translyčiai žmonės yra tie, kas jie sakosi esą. 

Žinau tai, nes kai kas nors iš mūsų gyvena pagal sąžinę ir tiesą, jaučiame Dievo esamybę. Patiriu Šventosios Dvasios dovanas translyčiuose asmenyse, kurie pretenduoja į savo tikrąją tapatybę Dieve. Matau juose ramybę, džiaugsmą, užuojautą, išmintį, meilę ir labai daug atlaidumo.

Šie žmonės yra Kristaus kūno dalis, ir nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi kaip su Kristaus kūnu. Jie nėra tobuli. Niekas iš mūsų nėra tobulas. Po pereinamojo laikotarpio jie kovoja su gyvenimo sunkumais taip pat, kaip kovojame kiekvienas iš mūsų, bet dabar šiuos sunkumus jie įveikia su savo nepažeistu vientisumu.

Translyčiai asmenys nėra apimti kliedesių ir nebando vaidinti Dievo. Jie nėra genderinės ideologijos aukos. Jie yra tie, kas jie sakosi esą. 

Visus šiuos ilgus metus mantra, kurią jiems skyriau, buvo tokia: „Tiesa visada veda mus pas Dievą ir niekada netolina nuo jo. Laikykite savo širdį ir gyvenimą arti Dievo, ir Dievas jums parodys tiesą. Tada sužinosite, kas esate ir kaip turite gyventi pagal šią tiesą.“

Skaityti straipsnį

2555

Atviras laiškas dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje

#Maldeikienė

24 vasario, 2020

Atviras laiškas dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje

Lietuvos vyskupų konferencijai, Apaštaliniam Nuncijui Lietuvoje

Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, trumpai vadinama Stambulo konvencija, Lietuvos viešojoje erdvėje sulaukia nemažai dėmesio. Ypatingai dažnai akcentuojama, jog ji neva kažkaip paneigianti Katalikų Bažnyčios mokymą, nors Romos Katalikų Bažnyčia nėra oficialiai jokiuose savo dokumentuose pasisakiusi dėl šios Konvencijos.

Mes, žemiau pasirašiusieji, esame praktikuojantys katalikai. Mūsų padėtis Lietuvos visuomenėje dabar yra dviprasmiška. Netikintieji, kurie gauna iškreiptą krikščionybės paveikslą, nesupranta, kaip mes galime laikytis tokio tikėjimo. O dalis mūsų brolių ir seserų katalikų, apimti nerimo, pasėto atskirų, nežinia kieno įgaliotų, asmenų skleidžiamo diskurso ir negaudami visapusiško mokymo, su nepasitikėjimu žiūri į bet ką, kas mėgina užmegzti diskusiją.

Esame priversti nerimauti, jog, komentuojant minėtą Konvenciją iš neva krikščioniškos ar net tariamai katalikiškos perspektyvos, pernelyg dažnai prasilenkiama su Konvencijos tikslais ir turiniu, yra skleidžiami teiginiai, kurie diskredituoja Bažnyčios mokymą, taip pat marginalizuojama ir paniekinama akademinė bei mokslinė kataliko mąstysena.

Būtent todėl drįstame teigti, jog Lietuvos Bažnyčios tyla, kai nevyriausybinės organizacijos, kurios sakosi ginančios religijos laisvę bei katalikiškas vertybes, komentuodamos Konvencijos klausimą, skleidžia kataliko vardą diskredituojančius teiginius, supriešina Lietuvos katalikus tiek tarpusavyje, tiek su kitų krikščioniškos tradicijos valstybių katalikais, turėtų būti nutraukta.

Oficiali Bažnyčios pozicija tokiame kontekste svarbi ne tik abejonių apimtiems tikintiesiems. Ji būtina ir kaip liudijimas pasauliui. Be to, yra svarbu sudaryti sąlygas krikščionims politikams laisvai ir atsakingai daryti pasirinkimus savo darbe. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

6979

Žvilgsnis į pragaro ambulatoriją

Knygos

10 rugpjūčio, 2017

Andrius Černiauskas Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys skubios pagalbos skyriuje, Tyto alba, 2016, 264 psl.

Smagi knyga ir mielas autorius. Prarijau per porą vakarų it gardžius pyragėlius. Sužinojau visokių naujų dalykų (tiesa, didžią dalį iš karto pamiršau), pasidžiaugiau jaunais gydytojais, nuoširdžiai pasijuokiau ir … atsipalaidavau po atostogų klajonių Briuselio gatvėmis.

Kodėl rašau apie tokią, atrodytų, nuo literatūros gan tolimą knygą?

Nuo vaikystės mėgstu knygas apie įvairius žmonių darbus. Prisimenu, buvo toks sovietmečiu populiarus ir noriai verstas britų-kanadiečių rašytojas Arthur Hailey (Artūras Heilis) pasakojęs istorijas, kur pagrindinis veikėjas buvo pats darbo procesas. Žinoma, jo romanuose viešbutyje, redakcijoje, oro uoste ar automobilių gamykloje vaikščiojo žmonės, virė aistros, herojai juokėsi ir verkė, bet visus gyvuosius pranokdavo „gamybinė“ erdvė, kuri savotiškai transformuodavo ir knygos veikėjų pasaulius.

Žinoma, A. Černauskas nėra rašytojas tikrąja to žodžio prasme. Vakaruose jis gautų autoriaus vardą, ir pasakoja jis ne apie sukurtą pasaulį, o apie savo darbo skubiosios (anksčiau sakydavome greitosios) pagalbos skyriuje kasdienybę. Pasakoja paprastai, šmaikščiai, su gera ironijos ir, svarbiausia, autoironijos doze.

„Ligoninės priimamąjį galima arba aukštinti ir dievinti, arba peikti ir keikti. Per dieną galima net keliskart pakeisti apie jį nuomonę: iš ryto dievini, priešpiet nekenti, per pietus keiki, po pietų aukštini, pavakariui vėl nekenti, vidury nakties žiauriai nekenti ir panašiai“ (51 psl.). Kodėl jam kyla tokie jausmai, knygos autorius pasakoja atvirai, pridurdamas linksmesnes ar pamokančias savo praktikos istorijas, paaiškindamas mums, kuriems gal teks pas jį ar jo kolegas lankytis (geriau, žinoma, ne), ką verta žinoti, kaip elgtis ir ko tikėtis.

Pabrėžiu, knyga man tikrai patiko, bet… dabar šaukštas deguto.

Perskaitykite dar kartą aukščiau cituotą knygos vietą? Niekas nekliūva? Man kliūva pabaiga. Na kas čia per „ir panašiai“. Kaip panašiai? Su kuo panašiai? Para gi jau baigėsi, laikas namo.
Tokių ir panašių liapsusų knygoje apstu. Ir tai jau ne tiek autoriaus, kiek leidyklos darbo brokas.

Knygą rašė gydytojas. Nežinau, ar kada nors Andrius (čia familiariai rašau, nes jaučiu nuoširdžią simpatiją) sugebės tapti rašytoju. Abejoju, ar jam to reikia ir ar jis to norėtų.

Vis dėlto, jam rašyti patinka (tai akivaizdu) ir jis gali (tai svarbiausia) rašyti. Tačiau, kaip ir gydytojo karjera, taip ir autoriaus (ne rašytojo, tai kitas darbas, o autoriaus) duona laistoma prakaitu. Struktūra, pasikartojimai, teksto logika, santykis tarp informacijos ir tos informacijos „sušildymo“, pavyzdžių, asmeninio santykio su faktu ir faktų tarpusavyje sukabinimas yra profesijos pamatas. Va čia autorių ir paveda jo saviveiklinio tinklaraštininko įgūdžiai. Įdomu, „skaitabilu“, bet užvertei knygą ir su nuostaba atsigręži: o ko čia aš kikenau?

Knygos turinys rimtas, ačiū Dievui, jokių transcendentinių kliedesių, patarimai logiški ir paremti mokslu, pasirinkta kalbėjimo maniera patraukli, autorius gabus, bet – rezultatas neprofesionalus. Redakcija, kaip mūsuose įprasta, nesivargino, nors padirbėjus su autoriumi šitą knygą buvo galima padaryti tikrai puikią.

Verdiktas: skaitykit, ir nekreipkit dėmesio į kandžias mano pastabas. (Į jas turi atsižvelgti tik autorius, kaip ir aš ketinu vykdyti jo nurodymus, kaip elgtis skubios pagalbos skyriuje ir kaip nenervinti gydytojų tuščiomis ašaromis). „Turėsit gerą laiką“, kaip dabar sako. O svarbiausia, tikiu, bus naudinga.

Tiesa, nors autorius primygtinai pataria bėgioti, nelakstysiu.

Ir, beje, laukiu kitos, brandesnės knygos. Tikrai pirksiu.

Skaityti straipsnį

2353

A. Maldeikienė daro išvadą, kad R. Karbauskis melavo

#išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė, Žiniasklaida ir aš

30 sausio, 2017

Lietuvos bankas patvirtino, kad Ramūnas Karbauskis spaudos konferencijos metu sakė netiesą, informuoja Seimo narė Aušra Maldeikienė.

„Atsakydamas į mano sausio 19 dienos užklausimą, Lietuvos bankas paneigė sausio 17 dieną spaudos konferencijos metu Seimo nario Ramūno Karbauskio viešai paskleistą informaciją, kad išperkamoji automobilių nuoma su įmone nesusijusiems fiziniams asmenims yra įprastinė įmonės „Agrokoncernas“ įmonės praktika“, – pirmadienį socialiniame tinkle „Facebook“ parašė A. Maldeikienė.

Ji priminė, kad spaudos konferencijos Seime sausio 17 dieną metu R. Karbauskis tvirtino, kad „tai yra normali praktika, išperkamosios nuomos sutartis, palūkanos ir visa kita, kaip priklauso, tokių žmonių, kaip Greta Kildišienė, mūsų verslo praktikoje yra šimtai tūkstančiai“. (daugiau…)

Skaityti straipsnį