MENIU

Autorius

567

Vengrijos kova su buhalteriais slepia autoritarizmą

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

9 gruodžio, 2022

Prasta Vengrijos reputacija Europoje niekam ne naujiena. Karo fone atvirai pasisakydama prieš realią pagalbą Ukrainai ši Europos Sąjungos valstybė galutinai pademonstravo savo tikrąją prigimtį.

Vengrijos atsisakymas remti Ukrainą ginklais, draudimas sąjungininkams naudoti šalies teritoriją jų paramos logistikai, nuolatinis oponavimas sankcijoms Rusijai ir galiausiai šį antradienį paskelbtas Vengrijos veto 18 mlrd. eurų Europos Sąjungos pagalbos Ukrainai paketui – atskiros tos pačios dėlionės dalys.

Pergalę lėmė agresyvūs viešieji ryšiai

Iškart po parlamento rinkimų šių metų balandį, kai Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas užsitikrino ketvirtąją kadenciją, jo partijai „Fidesz“ surinkus per 53% balsų, šios partijos atstovai Europos Parlamente viešai dėstė, kad pergalę lėmė ir agresyvūs viešieji ryšiai.

Pagrindinė „Fidesz“ žinutė – pralaimėjus jų partijai, Vengrijos vaikinai jau kitą dieną bus priversti kautis Ukrainos laukuose. Kiek tiesos tuose žodžiuose, aiškinti neverta.

Nors Vengrijos valdantieji nuolat teisinasi, kad Ukrainą jie remia, mat priima pabėgėlius, teikia humanitarinę pagalbą, vis dėlto matome, kad tuo pačiu metu jie kategoriškai atsisako rizikuoti ten, kur galima užčiuopti nors minimalią karinę paramą.

Paaiškinimas, kad tokiu būdu Vengrija būtų įtraukta į tikrą karą, žinoma, kuria labai stiprų emocinį foną, nors sunkiai išlaiko elementarią kritiką.

Viena vertus, tokiu būdu šantažuojama Europos Sąjungą, kuri dėl teisės viršenybės principų pažeidimų sustabdė mokėjimus šiai šaliai.

Kita vertus, anapus tokio žingsnio, kurio net V. Orbánas nebegali pateisinti kalbomis apie esą galimą Vengrijos įsitraukimą į karinius veiksmus, aiškiai regima, nors žodžiais ir neįgarsinama, parama Rusijai.

Dangstymasis nacionaliniais interesais

Būtent Ukrainos kontekste puikiai atsiskleidžia Vengrijos valdančiųjų politinis modus operandi. Prisidengiant vadinamaisiais nacionaliniais interesais nuolat pateisinamas atotrūkis tarp retorikos ir realių veiksmų.

Gąsdinant šalies gyventojus išorinėmis grėsmėmis, kurios esą neišvengiamai pakirs nacionalinį interesą, susiformavo V. Orbáno kultas, o šalis nutolo nuo pagarbos tarptautinėms sutartims ir savo įsipareigojimas. Prasidėjo tai tikrai ne dabar.

2010-aisiais Vengrijos „Fidesz“ partijos laimėta konstitucinė dauguma atvėrė V. Orbánui kone beribes galimybes įgyvendinti savo politinę darbotvarkę.

Tiesa, tuo metu Vengrija dar buvo demokratinė valstybė, o tai reiškė, kad egzistavo visa virtinė grandžių, kurios stabdė nepamatuotus nuokrypius nuo demokratijos.

Tuomet dar demokratinėje Vengrijoje veikė opozicija, su kuria neišvengiamai tekdavo diskutuoti dėl naujų įstatymų. Tuo metu vis dar dirbo valstybės pareigūnai, kurie turėjo teisę ir pareigą vertinti teisėkūros siūlymus.

Konstitucinio Teismo suvaržymas

Savo vertinimus teikė nepriklausomos nevyriausybinės organizacijos, kurios savo srityje gynė viešąjį interesą. Galiausiai tuo metu dar dirbo ir demokratinės stabdžių ir atsvarų sistemos didžiausias sergėtojas – Konstitucinis Teismas.

2011 m. balandžio 18 dieną Vengrijos parlamentas palaimino naują Konstituciją, kuri stipriai apribojo Konstitucinio Teismo galias. Konstitucinis Teismas nebeteko teisės vertinti socialinės politikos klausimų.

Siekiant apeiti opoziciją ir diskusiją su visuomene, dauguma įstatymų „Fidesz“ politikai pateikinėjo ypatingos skubos tvarka, kuri istoriškai buvo numatyta tokiems išimtiniems atvejams, kaip, tarkime, stichinės nelaimės ir pandemijos.

Iki to meto visur viešai deklaravęs, kad nėra religingas, V. Orbánas kartu su naująja Konstitucija atsivėrė krikščionybei.

Nuo tada Konstitucija jau gynė ne tik vadinamuosius nacionalinius interesus, bet ir aiškiai neįvardytas krikščioniškas vertybes. Pastarosios vos ne per vieną naktį tapo tiek Vengrijos valstybingumo pamatu, tiek V. Orbáno ano asmeninio identiteto šerdimi.

Atsikratymas neįtikusiais valstybės tarnautojais

Apkarpius Konstitucinio Teismo galias, imtasi viešojo sektoriaus tarnautojų.

Nors iki tol politinio pasitikėjimo asmenys buvo tik politikų ar ministrų kabinetų darbuotojai, pagal naujus įstatymus į tą pačią kategoriją pateko visi valstybės tarnautojai, kuriuos iš darbo buvo galima atleisti vien motyvuojant prarastu pasitikėjimu.

Galiausiai V. Orbánas paskelbė, kad, išrinkdami konstitucinę daugumą, šalies rinkėjai suteikė valdantiesiems absoliučias teises valdyti šalį ir tuo pagrindu panaikino trišalę tarybą.

Buvo įkurtas alternatyvus „Nuolatinių konsultacijų forumas“, į kurį valdžia subūrė apytikriai trečdalį iki tol trišalėje taryboje veikusių nevyriausybinių organizacijų. Žinoma, tarsi netyčia ten pateko tik tos, kurios buvo palankios naujajam režimui.

V. Orbáno partijai siautėjant kai kurios reformos buvo paskelbtos antikonstitucinėmis. Taip, pavyzdžiui, buvo panaikinta teisė be aiškios priežasties ir praktiškai be jokios kompensacijos atleisti neįtikusius valstybės tarnautojus.

Įgyvendinta budulio svajonė

Tačiau teisinių sprendimų galimybė vis dar išliko, todėl įsižeidę Vengrijos valdantieji darsyk pataisė neseniai priimtą Konstituciją ir papildė ją punktu, kad Konstitucinis teismas neturi teisės kvestionuoti parlamento konstitucine dauguma priimtų papildymų.

Po to Vengrijos parlamentas visus antikonstitucinius įstatymus ėmė priiminėti tiesiog kaip valdančiųjų Konstitucijos papildymus.

Tokiu būdu, prisidengiant 2008-ųjų metų ekonominės krizės nulemtais sunkumais, Vengrijoje buvo eliminuotas labai svarbus demokratinės sistemos siekis, kad politiniame procese negali įsiviešpatauti atskirų politikų asmeninė pasaulėžiūra, interesai bei kompetencijos, o privalo būti atstovaujama skirtingoms interesų grupėms.

Ironizuojant galima pasakyti, kad vos per metus V. Orbáno valdomoje Vengrijoje buvo įgyvendinta dažno Lietuvos budulio svajonė.

„Lojariams“ (kitaip sakant, teisei) uždėtas apynasris, apribotos „valdiškame darbe“ dirbančių žmonių teisės, o nevyriausybinėms organizacijoms, kurios esą tik „už nieką“ gauna pinigus, parodytos durys.

Beje, po 2016 metų rinkimų Lietuvoje buvo susiklosčiusi padėtis, gana artimai tai, kuri Vengriją ištiko 2010 metais.

Panaši grėsmė Lietuvą aplenkė tik todėl, kad, pirma, Valstiečių partija ir jos lyderis neturėjo pakankamai intelektualinio potencialo aiškiai sudėlioti transformacijai būtinus žingsnius. Kita vertus, jiems šiek tiek stigo iki konstitucinės daugumos.

Masinės baimės atmosfera

Kai 2015 metais Europą sukrėtė Sirijos pabėgėlių krizė, sistema jau buvo suformuota. „Nulinė tolerancija pabėgėliams“, – tuomet grėsmingai pareiškė Vengrijos premjeras, ir ėmė statyti sieną, kuri turėjo išgelbėti Vengriją nuo į ją esą plūstančių musulmonų ordų.

Faktai rodo, kad siena galutinai užvėrė Vengriją jau 2015-ųjų pabaigoje. Tiesa, pabėgėlių, kurie gavo prieglobstį, skaičiui didesnės įtakos tai nepadarė. Tiek 2015-ais, tiek 2016-ais metais Vengrija priėmė apie 4500 žmonių – tai mažiau nei 20 metų Vengrijos vidurkis, kuris siekia 5500.

Beje, per minėtus porą metų, tarkime, Austrija priglaudė apie 165 tūkst. pabėgėlių, dauguma kurių atvyko per tą pačią Vengriją.

Galima sakyti, kad pabėgėlių krizė Vengrijoje jokių rimtų ekonominių padarinių neturėjo, tačiau V. Orbánui ji padėjo sukurti masinės baimės atmosferą.

Pabėgėliai atims darbo vietas

2016 metais nepriklausomas tyrimų centras „Pew Research“ apklausė dešimties Europos valstybių gyventojus ir paprašė juos atsakyti į klausimą, kiek labai juos gąsdina grėsmė, kad pabėgėliai įvykdys teroristinius išpuolius.

Paaiškėjo, kad vidutiniškai tokią baimę jautė 59% apklaustųjų, tačiau Vengrijos skaičiai gerokai viršijo vidurkį. Čia  grėsmė atrodė reali net 76% gyventojų, o net 82% vengrų bijojo, kad pabėgėliai atims iš jų darbo vietas. 

V. Orbáno sukurtas grėsmių fonas leido jam tvirtinti, kad mes „nenorime savo tarpe matyti jokių mažumų, kurių kultūra skiriasi nuo mūsiškės. Mes norime išsaugoti Vengriją vengrams.“

Mitas apie musulmonų pabėgėlių esą keliamą grėsmę dabar jau konstituciškai krikščioniškajai vengrų kultūrai gyvuoja iki šiol.

Priešu tapo Briuselis

Po keleto metų nacionalinių interesų apsaugos principas iš Vengrijos vidaus politikos persikėlė į tarptautinę, o didžiuoju V. Orbáno priešu tapo Briuselis.

Geriausiais Vengrijos draugais palaipsniui tapo tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, sveikinęs V. Orbáno tariamai principingą poziciją, komunistinė Kinija, grėsmingų musulmonų R. T. Erdoğano Turkija bei putino Rusija. Pastaruoju atveju nemenką vaidmenį, tikėtina, suvaidino tai, kad Rusijos patriarcho skelbiamos krikščioniškos vertybės labai panašios į tas, kurias išpažįsta V. Orbánas.

Rusijos „Rosatomo“ energetikos projektus Vengrijoje V. Orbánas pateikia kaip milžinišką politinę Vengrijos žmonių pergalę.

Prieš pusantrų metų numatyta atidaryti ir pirmąjį Kinijos Fudano universiteto filialą Europoje, kuris turėtų pradėti veikti jau 2024-aisiais.

Nors minėtas universitetas siejamas su Kinijos slaptosiomis tarnybomis, Vengrijos užsienio reikalų ministras prieš metus džiaugėsi, kad „būtų kvaila praleisti tokią progą.“

Sąžiningo buhalterio baimė

Legenda apie esą drąsų Centrinės Europos politiką, kuris stojo prieš grėsmingą Briuselio ranką, vis dar gaji.

Tiesa, faktai rodo ką kita: praėjo net 10 metų, kol Europos Sąjunga galų gale ėmėsi realių veiksmų, kurių pagalba siekiama Vengriją priversti laikytis jos pačios stojant į Sąjungą prisiimtų įsipareigojimų.

Galite paklausti, o kodėl Europos Sąjunga delsė taip ilgai? Atsakymas labai paprastas: orbanų ir kačynskių plėtojama legenda apie visą valdančią baisiąją Briuselio ranką tėra legenda, kurios dėka valdomi šių šalių rinkėjai.

Tiesa ta, kad šią savaitę Vengrija atsisakė palaiminti paramos Ukrainai paketą todėl, kad bombarduojami ir raketomis naikinami ukrainiečiai šiam krikščioniškų vertybių „saugotojui“ tėra derybiniai žetonai, kurių pagalba jis tikisi išsireikalauti finansavimą, prarastą dėl to, kad nesutinka skaidriai paaiškinti, kur bus panaudotos lėšos.

Visa, ką reikia žinoti apie dabartinį Vengrijos vadovą, gali būti sutraukta į trumpą frazę: Rusijos fašistas ir Kinijos komunistas V. Orbánui yra sektini pavyzdžiai, tačiau vos tik išvydęs sąžiningą buhalterį jis stoja į žūtbūtinę kovą.

Skaityti straipsnį

1486

Klausantis kalbų apie grėsmingą kainų šuolį būtina išvengti paspęstų spąstų

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

2 gruodžio, 2022

Įrašuose iš Europos Parlamento vengiu teorinių svarstymų, vis dėlto kartas nuo karto tai tiesiog neišvengiama. Skaitydama Lietuvos politikų komentarus, klausydama diskusijų apie grėsmingą kainų šuolį, deja, dažnai girdžiu mintis, kurios neišlaiko elementarios kritikos, o mažiau su ekonomika susipažinę žmonės gali patekti į jiems sąmoningai ar dėl neišmanymo paspęstus spąstus.

Klasikinis tokių samprotavimų pavyzdys yra noriai nuo prezidento iki partijų lyderių it religinis užkeikimas kartojama mantra, kad kainoms augant privalu didinti atlyginimus ir išmokas.

Suprasti, kur atsidūrėme

Deja, ekonomika, kuri angliškai net turi kitą – niūraus mokslo – vardą, nėra tokia paprasta kaip norėtųsi. Dažnai infliacijai siautėjant pajamų augimas užsuka infliacijos spiralę, ir tada labiausiai kenčia patys neturtingiausi. 

Augančios kainos neabejotinai gąsdina daugelį Lietuvos šeimų. Kita vertus, visada daugiausia nerimo kelia tas, kas nesuprantama.

Štai tik keli klausimai, kurie gręžia ne vieną galvą: kodėl tos kainos auga, kiek ilgai tai truks, ar sugebėsiu sumokėti savo paskolas, kokiu būdu galėčiau apsaugoti savo indėlius ir t. t.

Ateityje pabandysiu paaiškinti, kokių veiksmų vertėtų imtis priklausomai nuo jūsų ekonomines situacijos, ir kaip neužkibti ant kabliukų, kuriuos į kairę ir dešinę kasdien mėto ekonomikos neišmanantys žmonės arba tie, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių naudinga skleisti abejotinos kokybės informaciją ir patarimus. 

Vis dėlto, atsakyti į klausimą, ką daryti, galima tik po to, kai supranti, kokioje padėtyje esame atsidūrę, kas tai nulėmė ir ko galima tikėtis. 

Kainų kilimas artimiausiu metu neišsisems

Priešingai, nei dauguma Lietuvos ekonomistų ir net prezidentas, nemanau, kad dabartinis kainų kilimas per artimiausius metus išsisems.

Infliacija yra painus ekonominis reiškinys, kurio priežastys labai įvairios. Kainas gali auginti mažėjančios palūkanos (visi noriau skolinasi), auganti pinigų masė (kai komerciniai bankai labai drąsiai dalina paskolas), dėl darbuotojų trūkumo augantys atlyginimai. Šie procesai padidina bendras pajamas, žmonės daugiau perka, o augant paklausai auga ir kainos.

Kai didžiausios bėdos susijusios su paklausa, sprendimus priima centriniai bankai, kurių pareiga siekti, kad kainų kilimas suktųsi apie 2 procentus. Kodėl koncentruojamasi ties 2 procentais? Kai infliacija mažesnė nei 2 proc. ar net neigiama, verslas praranda norą investuoti, mat jo būsimos pajamos neskatina rizikuoti. Kai skaičius tolsta nuo 2 į didėjimo pusę, verslas priverstas didinti darbo užmokestį ir savo gaminių kainas, o gyventojai vis sunkiau suveda galus su galais.

Kokių ginklų savo rankose turi centriniai bankai? Jų nedaug, ganėtinai dažnai tie ginklai nepakankamai taiklūs. Bendrai imant, kainoms kylant yra didinamos palūkanos, o tai reiškia, kad brangsta pinigai. Brangūs pinigai mažina norą skolintis ir investuoti, tai slopina ekonomikos augimą (tai prasta žinia), bet tuo pačiu metu numuša kainas (daugumai tai gera žinia).

Bendrai imant, paklausos infliaciją suvaldyti santykinai paprasta. Tereikia padidinti palūkanas (kitaip sakant branginti pinigus), nekelti algų ir palaipsniui kainos stabilizuosis. Daugelis žmonių patirs sunkius laikus, gal neteks darbo, jų realios pajamos mažės, bet ilgainiui situacija stabilizuosis ir ekonomika vėl pradės augti.

Problema – Kinija

Deja, infliaciją lemia ne vien auganti paklausa. Kai kuriais atvejais infliaciją lemia mažėjanti pasiūla – dėl smarkiai augančių algų mažinama gamyba, augantys mokesčiai, pernelyg brangūs pinigai ar komplektuojančių detalių stygius. Tarkime, pandemijos metu kainos augo ir todėl, kad užsivėrus rinkoms trūkinėjo tiekimo grandinės, gamyba stojo ar brango.

Pasiūlos infliaciją geriausiai suvaldo laikas. Kai tų ar kitų prekių stinga, jos brangsta, ir tada verslas mato galimybių užsidirbti ir palaipsniui plečia gamybą, ieško naujų tiekimo rinkų ir taip situacija vėl grįžta į ramią būseną.

Tiesa, šiuo metu šioje srityje turime rimtą problemą — autoritarinę komunistinę Kiniją.

Nesiplėtodama į detales pasakysiu, kad Kinijos ekonomika dabar patiria labai didelius iššūkius. Pastarosiomis dienomis Kinijoje stebimi ir ganėtinai plataus masto politiniai neramumai, kurie gali priversti Kinijos vadovus panaikinti nulinio kovido siekį, kuris stabdo ūkį.

Jeigu bus atvertos Kinijos rinkos, pasaulio ekonomika patirs dar vieną ganėtinai neapibrėžtą iššūkį, kuris, labiausia tikėtina, taps dar vienu papildomu infliacijos šaltiniu.

Infliaciniai lūkesčiai

Bet ir čia dar ne pasakojimo pabaiga. Infliaciją taip pat gimdo įsitikinimas, jog kainos toliau augs. Ekonomistai tokį reiškinį vadina infliaciniais lūkesčiais.

Kodėl iš esmės psichologinis fenomenas gali pakeisti ekonomikos tėkmę? Atsakymas labai paprastas. Kai didžioji dalis žmonių tiki, kad kainos augs, jie reikalauja didinti atlyginimus ar kitas išmokas, nes kitaip nepragyvens.

Augantys atlyginimai didina verslo sąnaudas ir kainos tikrai auga. Turime savotišką savaime išsipildančią pranašystę, kuri ekonomikoje labai dažnai pakiša mums koją.

Ekonomistai turi atsakymą, kaip kovoti su tokio pobūdžio infliacija. Visų pirma privalu visais įmanomais būdais demonstruoti, kad tiek paklausa, tiek pasiūla  trauksis. Tarkime, brangs pinigai ir/ar bus apsunkintos paskolų gavimo sąlygos. Netikėdami, kad ateityje bus geriau, žmonės stengsis daugiau taupyti ir mažiau išlaidauti, o tai ilgainiui tikrai numuš kainas.

Išoriniai šokai

Galų gale, infliaciją gali auginti ir vadinamieji išoriniai šokai, kitaip sakant, reiškiniai, kurie vyksta anapus aptariamos ekonomikos rėmų ir kurių iš anksto jokiu būdu numatyti negalime.

Tarkime, šiuo metu žiauriai brangsta energetiniai ištekliai. Konkrečiu atveju pagrindinė priežastis Rusijos dar pernai vasarą pradėtas energetinis karas prieš eilę Europos Sąjungos valstybių, kurios buvo labiau priklausomos nuo Rusijos dujų ar naftos tiekimų. Dabar jau visai akivaizdu, kad taip putinas bandė iš anksto pademonstruoti Europos Sąjungai, kas jos laukia, jeigu ji jo suplanuotame kare prieš Ukrainą stos pastarosios pusėn.

Rusijai sumažinus energetinių išteklių tiekimą, jų kainos augo ir visi tai matėme savo piniginėse. Agresorės viltys, kad augančios kainos privers užsimerkti prieš jos sukeltą barbarišką karą, laimei, nepasiteisino, priešingai, parama Ukrainai nuolat auga, tačiau ir Rusijos spaudimas didėja.

Suvaldyti tokio pobūdžio kainų kilimą pavyks atsisakius priklausomybės nuo tiesioginių ir netiesioginių tiekimų iš Rusijos, perėjus prie naujų rinkų ir naujų atsinaujinančių energetinių išteklių. Ir tai ilgalaikis skausmingas kelias.

Nedrįsta kalbėti tiesiai

Paprastai kainos pradeda augti dėl vienos ar poros čia paminėtų priežasčių, tad ir sprendimą rasti lengviau.

Dabar kainos auga dėl visų ketverių čia paminėtų priežasčių, kur ypač didelė reikšmė tenka labai neapibrėžtoms nuo mūsų valios nepriklausomoms geopolitinėms įtampoms, viena kurių yra Rusijos agresija.

Deja, šioje neapibrėžtumo erdvėje veikia ne vien Rusija. Pasaulis jau beveik 10 metų sparčiai kinta, tik didelė dalis Lietuvos politikų, visokios blinkevičiūtės, paluckai ar skverneliai, deja, ir dabartinis prezidentas, nėra intelektualiai pajėgūs įvertinti, o gal net suvokti, kintančios politinės erdvės, kurios pokyčiai neišvengiamai veikia ir ekonomiką. 

Geopolitiniai pokyčiai pasaulyje tik prasideda ir labai tikėtina tęsis ne vieną dešimtmetį. Liberalios demokratijos erdvė neišvengiamai bus spaudžiama autoritarinių režimų, pastaruoju metu sukančių jau link tiesioginio totalitarizmo.

Ilgų septynių dešimtmečių taikos metų užliūliuoti Europos politikai (karas visad vykdavo kažkur toli) net suprasdami, į kokią kebekšnę neria pasaulis, dėl įvairių priežasčių negali ar nedrįsta kalbėti tiesiai. O ta tiesa paprasta: mūsų laukia ilgi neapibrėžtumo metai, kurie daugeliui bus labai sudėtingi ekonomiškai.

Galios ir statuso žaidimai

Jeigu žmonės nebūtų užliūliuojami tuščiais pažadais, kurių jokiais realiais faktais pagrįsti negalima, jie, tikėtina, geriau prisitaikytų prie kintančios erdvės.

Praėjusią savaitę Lietuvos ekonomistai vėl aiškino, kad jau kitais metais Lietuvos ekonomika trauksis, o tai neišvengiamai sumažins ir infliaciją. Prognozė tikrai atitinka visus ekonomikos vadovėlių postulatus, deja, ji nepagrįsta politinės rizikos vertinimu, kuris šiuo metu yra bene svarbiausias infliacinis veiksnys.

Iliuzija, kad Vakarų pasaulis jau niekada nepatirs karo, suprantama: ilgus metus absoliuti dauguma pasaulio ekonomistų buvo ugdomi mistinio tikėjimo ekonomikos galia pagrindu.

Visokios sunkiai įrodomos Maslow piramidės ir kitos panašios klišės apie pagrindinių poreikių pirmenybiškumą nuoširdžiai bandė raminti žmones, kurie – ir tai dabar žiauriomis formomis demonstruoja Rusija – nėra ekonominiai gyvūnai.

Jeigu žmogus būtų vedamas tik ekonominių turtėjimo instinktų, karai būtų retesni, o suvaldyti ekonominius procesus būtų gerokai paprasčiau. Deja, ne mažiau svarbus, o politikoje ypač svarbus kitas – galios ir statuso žaidimas. Jis irgi, o dabar ypač, yra infliacijos veiksnys.

Pripažino, ką ilgai neigė

Tai, kas vis dar nesuprantama Lietuvoje, Vakarų Europoje jau pradedama įsisąmoninti.

Šią savaitę kalbėdama Europos parlamente Europos centrinio banko prezidentė Christine Lagarde galų gale pripažino tai, ką ilgai neigė. Jeigu anksčiau ji dėstė, kad infliacija tikrai artimiausiais mėnesiais pradės nykti, tai dabar atsakydama į vienos politikės klausimą, abejojo, kad infliacija greitai išsisems.

Ko galima imtis ir ar verta imtis, pabandysiu paaiškinti kitą kartą.

Skaityti straipsnį

1451

Dėl interpeliacijų, besikertančių su politine logika, valdančiųjų rankos neturi drebėti

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

25 lapkričio, 2022

„Interpeliacijos procedūros metu valdančiųjų rankos nesudrebėjo, ir savų balsais ministras išsaugojo kėdę.“ Būtent taip, akcentuodama personalijas, o ne problemos esmę ir galimą poveikį šalies politikai, viena žurnalistė apibūdino tai, kas antradienį vyko Seimo salėje.

Logiška būtų pasidomėti, o kas turėjo priversti tas savas valdančiųjų rankas drebėti? Opozicija uždavė ilgą sąrašą klausimų, didžioji dalis kurių netgi neturėjo tiesioginio ryšio su užsienio ministro kompetencijomis ir mandato rėmais.

Mandato ribos

Rinkėjai dažnai nežino, jog kiekvieno politiko veiklą riboja jo mandatas. Savivaldos tarybų nariai sprendžia savo miesto ar regiono problemas, skirsto miesto biudžeto lėšas. Seimo nariai susitelkia ties nacionalinės politikos klausimais, o, tarkime, europarlamentarai ties klausimais, kurie svarbūs visai Europos Sąjungai.

Ganėtinai dažni rinkėjų pageidavimai, jog, tarkime, Lietuvos atstovai Europos Parlamente spręstų Lietuvos ar net kažkokio Lietuvos miesto problemas, teisiškai gali būti pagrįsti labai retais atvejais – tada, kai kalbama apie didelių projektų finansavimą europinėmis lėšomis. 

Visi politikai, ir užsienio reikalų ministras tikrai ne išimtis, negali viršyti jiems įstatymais suteiktų įgaliojimų, tad visas pluoštas interpeliacijoje suformuluotų klausimų buvo skirti ne užsienio reikalų ministrui, o Prezidentui ar kitų ministerijų vadovams.

Kita vertus, ministro darbas jam patikėtoje srityje turi realizuoti jį iškėlusios partijos tikslus toje ar kitoje srityje. Tie klausimai sudėliojami rinkimų programoje, o vėliau, po derybų su koalicijos partneriais, tiesiogiai ar su patikslinimai perkeliami į Vyriausybės programą.

Kol Vyriausybės ministras vykdo programą ir neperžengia savo mandato (kitaip sakant, jam priskirtos atsakomybės) rėmų, jokios sveiko proto vedamos valdančiųjų rankos tikrai negali drebėti.

Priešingai, jos privalėtų drebėti, jeigu jų paskirtas ministras staiga netikėtai imtųsi vykdyti tuos opozicijos norus, kurie priešingi patvirtintiems siekiams.

Interpeliacija už rinkimų pažadų vykdymą

Šita teorinė įžanga atsirado neatsitiktinai, mat antradienį Sauliaus Skvernelio vedami Seimo nariai reikalavo interpeliacijos užsienio reikalų ministrui už tai, kad tas vykdo savo partijos rinkimų pažadus ir Seime patvirtintą koalicinę sutartį.

Ironizuojant galime sakyti, kad chirurgą buvo bandoma nuteisti už tai, kad jis gydo operuodamas, o ne šlakstydamas švęstu vandeniu.

Kad ir kaip žiūrėsi, interpeliacija Gabrieliui Landsbergiui atvirai kirtosi su politine logika. Nestebina, kad Seime rinkėjų valia atsiranda veikėjų, akivaizdžiai nesusivokiančių, koks darbas ir kokiu tikslu jiems patikėtas, bet jie, tikėtina, tinkamai atstovauja savo rinkėjams.

Panašių atvejų rasime visuose viso pasaulio parlamentuose. Kol visokių gražulių ir valkiūnų procentas neviršija kritinės ribos, bėda menka. Bet kai panašiai imasi veikti partijų, kurios turi ar ateityje gali turėti didesnę įtaką valstybės ateičiai, lyderiai privalu suklusti.

Užsienio politikos klausimai Lietuvos politikoje aktualizavosi pastaruoju metu, kai galų gale vyriausybėje atsirado žmonių, kurie supranta, kas ta užsienio politika, kokiu būdu ji gali būti realizuota ir – tai svarbiausia – žinanti, ko siekia.

Autoritarinių valstybių įtakos eliminavimas

Konservatorių partija prieš rinkimus atvirai deklaravo, kad jos siekis autoritarinių valstybių įtakos Lietuvoje mažinimas ar net potencialus eliminavimas.

Taivano klausimas, kuris taip spaudžia širdį opozicijai, irgi deklaruotas viešai, aiškiai komunikuojant, kad Lietuva visokeriopai remia visas demokratines valstybes, kurioms graso autoritariniai režimai.

Daugumos opozicinių partijų programose užsienio politikos klausimai buvo suvesti į ekonominius tai ar kitai partijai palankaus verslo interesus.

Taip, tarkime, Ramūno Karbauskio valstiečiai nuolat akcentuoja išmokų ūkininkams klausimą, kitas problemas eliminuodami iš savo tikslų lauko. Tokiu būdu valstiečių partijos užsienio politikos tikslas yra nukreiptas į stambių ūkininkų gerovės auginimą, tam pasitelkiant ir vidaus politikos instrumentus.

Kadangi pristatant interpeliaciją pagrindiniu užsienio reikalų ministro oponentu buvo S. Skvernelis, panagrinėkite jo pretenzijų G. Landsbergiui turinį plačiau.

Įžanginė 1078 žodžių S. Skvernelio kalba buvo sunkte persunkta tuščia retorika ir banalybėmis.

Bent man sudėtinga suvokti, kokiu būdu Seimo „darbotvarkės patvirtinimas parodo klausimo aktualumą“ arba, tarkime, ką turėtų reikšti mintis, kad „užsienio politikos sritis yra ta sritis, kuri buvo svarbi, yra ir bus, nesvarbu, kokios valdžios žmonių valia mūsų šalį valdytų.“

Darbotvarkės patvirtinimas teparodo, kad klausimas įtrauktas į darbotvarkę, o antroji mintis lyg ir pagrindžia užsienio politikos legitimumą, nors niekas dėl to nesiginčija.

Apibrėžimo neteko girdėti

Politikų ir jų rinkėjų nuomonės skiriasi ne dėl užsienio politikos svarbos, o dėl jos turinio – darbotvarkės, prioritetų, siekių, potencialių partnerių ir priešininkų sąrašo ir t. t.

Užsienio politiką S. Skvernelio kalboje buvo bandoma parodyti kaip kažkokį išimtinį procesą, iškylantį virš bet kokių vertybių.

Pasak prelegento, „dabar dabartinė Vyriausybė ir Užsienio rei­kalų ministerija akcentuoja vertybinę užsienio politiką, nors tokios definicijos, apibrėžimo mums neteko girdėti, kas yra ta vertybinė užsienio politika, kaip supranta tai tiek valdančiąją koaliciją sudarančios partijos, tiek opozicija.“

Sakinys klampus, nes, pirma, nelabai aišku, kas tie kalboje minimi mes, kuriems neteko girdėti apie vertybinės politikos definicijas, nei kodėl jiems to girdėti neteko, ypač kai vos po poros sakinių S.Skvernelis jau dėsto savo vertybinės politikos sampratą. 

Pasak jo, „didžiausia vertybė mūsų valstybei ir jos žmonėms yra  mūsų  šalies  nacionaliniai interesai, o nacionaliniai intere­sai apibrėžiami kaip valstybės ekonominiai, kariniai arba kultūriniai siekiai ir tikslai.“

Taigi S. Skverneliui didžiausia vertybė yra nacionaliniai interesai, kurie suvokiami ne per subjektą, kitaip sakant, per žmones, dėl kurių ta politika vykdoma, o per siekius ir tikslus.

Tikrai nenoriu sulyginti S. Skvernelio su kokiu putinu, bet ir tas vos ne kasdien aiškina, kad Rusijos nacionaliniai interesai yra jos karinė, ekonominė ir kultūrinė plėtra.

Tikslas – žmonės

Bendrai imant, demokratinės valstybės politikos, tarp jų ir užsienio politikos, tikslas yra valstybės piliečių saugumas ir gerovė.

Ne ekonomika yra tikslas, pabrėžiu, o žmonės.

Ekonomika ir jos plėtra tegali būti instrumentu, kuris esant adekvačiai mokesčių ir biudžeto politikai gali garantuoti valstybės piliečiams daugiau gerovės.

Beje, europietiškos liberalios demokratijos atveju akcentuojama, kad ta gerovė privalo būti paskirstoma taip, kad visi gyventojai turėtų galimybę vienodai naudotis ekonomikos vaisiais.

Supaprastinu dar labiau. Rusijoje susiformavęs putino režimas tikrai kovoja už ekonominius valstybės interesus, tik tos ekonomikos pelnai atitenka jo artimiausiai aplinkai, kai absoliuti tautos dauguma žiauriai skursta, o pastaruoju metu tiesiogiai verčiama mėsa karo mašinai.

Tuo tarpu Rusijos kaimynė Norvegija, kurios ekonominis potencialas irgi ilgus metus rėmėsi energetinių išteklių eksportu, sukūrė vieną iš stipriausių gerovės valstybių, ir sukūrė todėl, kad jų demokratijos samprata buvo liberali ir visi piliečiai turėjo vienodas galimybes naudotis kylančios ekonomikos vaisiais.

Kalba apie tai, ko nesuvokia

Rimtai kalbant, man gėda tokius dalykus aiškinti žmogui, kuris ilgus metus vadovavo Lietuvos Vyriausybei. Gėda, nes atrodytų elementarus bazinis suvokimas apie darbus, kuriuos kasdien darai, yra neišvengiamas. Vis dėlto ši ir kitos S. Skvernelio kalbos rodo, kad jis kalba apie tai, ko iš esmės nesuvokia. 

Galima tęsti ir tęsti, nes vos ne kiekvienas S. Skvernelio kalbos sakinys yra nelogiškas ir prieštarauja anksčiau jo paties dėstytoms tiesoms. Kad ir kaip vertintum, S. Skverneliui reikia rasti aukštesnės klasės kalbų rašytoją arba, jei jis jas rašo pats, pasitelkti išmanančius padėjėjus.

Vis dėlto negaliu nutylėti dar vieno akivaizdaus melo, kuris buvo platinamas inicijuojant interpeliaciją.

Interpeliacijos tekste ir diskusijų metu ne kartą kalbėta apie tai, kad esą dabartinė Vyriausybė sprendimus dėl užsienio politikos priima vienašališkai deramai neinformuodama Seimo.

Koks dabartinės Vyriausybės santykis yra su Seimu, pasakyti negaliu, nors net man sėdint Briuselyje yra aiški ir valdančiosios koalicijos užsienio politikos kryptis, ir jos siekiai. Tiesiog aš domiuosi ir skaitau.

Susitarė su Pekinu

Kita vertus, dirbdama Seime net aštuonis kartus kreipiausi su oficialiais raštais į S. Skvernelio Vyriausybę, užsienio reikalų ir finansų ministeriją, kurios, negavusios Seimo įgaliojimų, drąsiai pranešė, kad susitarė su Pekinu dėl komunistinės Kinijos aukštųjų technologijų centro Vilniuje steigimo. Nei daugiau, nei mažiau, kaip sakoma.

Beje, mūsų strateginiai partneriai iš JAV Seime tuometinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako kvietimu net organizavo klausymus, kur nedviprasmiškai partneriai perspėjo apie grėsmes, kurias kelia toks bendradarbiavimas.

Atsakydami į mano užklausas S. Skvernelio vyriausybės pareigūnai tuomet aiškino, kad tokiu būdu vykdoma Vyriausybės programa.

Pats tuometinis premjeras man asmeniškai dėstė, kad per priėmimą klausimą dėl Kinijos aptarė su Japonijos ambasadoriumi ir anas grėsmių nematė.

Kodėl Lietuvos užsienio politikai svarbūs klausimai buvo aptarinėjami su kitos valstybės ambasadoriumi nesupratau ir tada, ir dabar.

Pasikartojantys nusikalbėjimai

Apgailėtino S. Skvernelio neišmanymo neviešinčiau, jei ne jo nuolat pasikartojantys nusikalbėjimai ir tiesiog agresyvus elgesys su tais žmonėmis, kurie išties Lietuvai daro labai daug gero būtent užsienio politikos baruose.

Ne kas kitas, o būtent G. Landsbergis yra nuolatinis rimčiausių pasaulio politinių leidinių pašnekovas. Tarkime, europinę politiką analizuojantis „Politico“ pastaruoju metu Lietuvos užsienio reikalų ministrą citavo daugiau nei šimtą kartų – gerokai daugiau nei valstybės prezidentą.

Bendrai imant, interpeliacijai pateiktų klausimų ratas labai platus, bet tuo pačiu metu intelektualiai labai seklus. Dar primityvesnės buvo diskusijos Seime.

Ir tai didelė grėsmės valstybei ženklas.

Skaityti straipsnį

1633

Demistifikuojame naują sąmokslo teoriją

Be kategorijos

17 lapkričio, 2022

Prezidentą vėl išdūrė jo patarėjai. 

Šiandien kalbėsiu apie naują sąmokslo teorijų raundą, kuris, atrodo, dar kartą paaštrins kultūrinius karus Lietuvoje. 

Viskas prasidėjo prieš porą savaičių, kai lapkričio 3 dieną Seimui svarstant Mokėjimų įstatymo pataisas kairysis ir tuo pačiu metu šeimos vertybių sargas vis dar socialdemokratas Gintautas Paluckas pasipiktino, kad priimamas įstatymas leis bankui lįsti į jo miegamąjį.

Politiškai seksualinės vizijos

Žmogus tikrai labai nervinosi. Jam buvo baisu, kad bankas sužinos, ką jis ten daro ir su kuo daro. Išsigando jis ir dėl to, kad, sužinojęs jo politines preferencijas, bankas jam gali nebeteikti paslaugų.

Galite paklausti, o koks šių politiškai seksualinių vizijų ryšys su bankų mokėjimo tvarka?  

Atsakau iš karto – jokio ryšio nėra. Akivaizdu, kad labai menkai suvokdamas, kaip veikia bankai, kaip vykdomi bankų pavedimai ir kas išties rašoma Seimui pateiktuose Mokėjimų įstatymo pakeitimų dokumentuose, G. Paluckas tik tuščioje vietoje pabandė iš naujo Lietuvoje įžiebti kultūrinius karus. 

Stebina, žinoma, kad agresyviu kairiuoju bandęs save pozicionuoti politikas imasi kraštutinių dešiniųjų retorikos. 

Kita vertus, kai neturi jokios rimtos politinės darbotvarkės, nelieka nieko kita kaip bandyti atkreipti dėmesį į save, kartojant raktinius žodžius, kurie verčia rinkėjus suklusti. Konkrečiu atveju retorika rėmėsi lova ir vizijomis apie veiksmus joje.  

Nors Seime svarstant įstatymą susilaikė ganėtinai daug Seimo narių, tuomet į atvirą kovą pakilo tik socialdemokratas. 

Lovų pasakos ir Kinija 

Puikus panašių manipuliacijų meistras Mindaugas Puidokas pabudo po savaitės ir graudžiai paprašė prezidentą įstatymo pataisas vetuoti. Jis kalbėjo jau ne apie lovas ir veiksmus joje, bet pranešė, kad įstatymui įsigaliojus bankai galės rinkti ir saugoti specialiųjų kategorijų duomenis.

Kaip ir socialdemokratas, įstatymo pakeitimų turinio jis nesuprato. Nesuvokė net to, kad tie bankai visada panašius duomenis gaudavo. Pabrėžiu, bankai jų nerinkdavo. Patys bankų klientai juos noriai bankams teikdavo vykdydami mokėjimus. 

Žibalo į ugnį papylė ir Nacionalinis transliuotojas bei LRT radijas, kurio apžvalgininkas žengė toliau ir visas tas lovų pasakas prilygino Kinijos socialinio kredito sistemai, kurios tikslas sekti ir politiškai vertinti  piliečių veiksmus.

Pataisų tas apžvalgininkas arba neskaitė arba nesuprato tekste nieko. 

Kai visokias nesąmones viešai dėsto visokios žuvys ir panašios rūtos, savo tinklais gaudančios naivias prastai išsilavinusias žuveles, tiesiog nebekreipi dėmesio.

Praras galimybę laisvai naudoti klientų duomenis

Vis dėlto lyg ir garbių žmonių kalbos gali suklaidinti ne vieną, tad pabandykime išnarplioti, apie ką iš tiesų kalba įstatymas.

Tiesa ta, kad įstatymui įsigaliojus Lietuvos bankai PRARAS galimybę laisvai naudoti klientų jų pačių valia pateikiamus asmeninius duomenis, tarp jų ir visus taip išgąsdinusius vadinamuosius specialiųjų kategorijų duomenis. 

Kas tie specialieji duomenys? Tai duomenys apie žmogaus sveikatą, politines pažiūras, išpažįstamą religiją, etninę priklausomybę ar, tarkime, seksualinę orientaciją. 

Dabar veikiantis Mokėjimų įstatymas nieko specialiai nekalba apie tokių duomenų apsaugą. Teoriškai šiuo metu bankai gali pasinaudoti kliento laisva valia pateikiama informacija, kurią galima priskirtų specialiesiems duomenims. 

Tarkime, bankas mato, kad klientas dažnai perveda lėšas medicinos įstaigai ar net pavedimo skiltyje paaiškina, kad apmoka už operaciją.

Taigi, bankas gali įtarti, jog žmogaus sveikata šlubuoja, ir gavęs jo paskolos ar draudimo prašymą vertinti jį kaip priklausantį padidintos rizikos grupei. Ir tai reiškia didesnes palūkanas arba brangesnį draudimą. 

Žinia apie ligą tapo vieša 

Norite labai asmeniško ir itin konkretaus pavyzdžio? 2019 metais per savo banką padariau pavedimą vienai mokslo įstaigai už brangų genetinį vėžio ląstelių tyrimą.

Tikrai netikiu, jog kažkas iš banko darbuotojų paskleidė žinią apie mano onkologinę ligą, bet ši žinia tapo vieša po keleto savaičių.

Žinau, kad pernai Lietuvos bankai šalies viduje atliko 738 mln. pavedimų, tad tikrai jiems labai sunku sekti, kas ką rašo mokėjimo paskirtyje, nors dėl pinigų plovimo ir terorizmo prevencijos įstatymų panašią informaciją priversti stebėti. 

Beje, kai vėliau prašiau paskolos, sulaukiau klausimų, kurie aiškiai rodė, kad mano finansų istorija rimtai analizuota, tad ir žinia apie vėžį buvo žinoma.

Netikiu, kad bankas kažkaip mane dėl to skriaudė ir brangino paskolą, bet teoriškai jie turėjo tokią galimybę, mat mano mokėjimo pavedimai leido jiems matyti pluoštą mano duomenų, kurie gali būti priskirti specialiųjų kategorijai. 

Tarkime, jeigu bankai norėtų, tai tikrai sužinotų, kad niekada finansiškai nepalaikiau socialdemokratų ar kokių šeimos maršų.

Ironiškai galiu tik pridurti, kad bankas matė po pralaimėtos bylos šeimos maršų gynėjų man pervestus kompensacijos tūkstančius. Taigi, jis žino, kad anų pretenzijos man teismų neįtikino.

Draus galimybę teikti pirmenybę

Kitas pavyzdys. Remdamiesi kliento pavedimais, kurie skirti tai ar kitai politinei partijai ar judėjimui, dabar bankai teoriškai gali nustatyti ir politines žmogaus pažiūras. 

Priimdami sprendimus finansuoti kliento veiklą, jie teoriškai turi galimybę teikti pirmenybę tiems klientams, kurių pažiūros jiems atrodo solidesnės. 

Analogiškai ir dėl seksualinės orientacijos. Jeigu bankas mato, kad klientas dažnai daro pavedimus kokiai nors organizacijai, kuri viena ar kita forma remia LGBT bendruomenę, ar, priešingai, turi finansinių ryšių su kokios nors tradicinės laisvės ir šeimos institutais, jis gali daryti išvadas dėl asmens seksualinės orientacijos.

Ir, analogiškai kaip sveikatos ar politinių pažiūrų atveju, teikti pirmenybę tai ar kitai gyventojų grupei. 

Naujai priimtas įstatymas tokias praktikas UŽDRAUDŽIA. 

Priešingai, nei šaukia kritikai, naujasis įstatymas aiškiai pabrėžia, kad bankas kliento mokėjimų pavedimais sukauptą informaciją gali naudotis TIK mokėjimo pavedimui atlikti.

Jis negali jos naudoti jokiai kitai ūkinei ar socialiniai veiklai. Tokių patikslinimų reikia, nes, vykdydamas savo įsipareigojimus, bankas nori nenori apie savo klientus sužino daugybę įvairių perteklinių asmeninių duomenų. 

Bankų klientai išlošia dvigubai 

Panašios priežastys lėmė, kad Europos Sąjungai priėmus Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, buvo palikta išlyga įvairioms įstaigoms naudoti asmeninius duomenis, jei tik jos gali įrodyti, kad jie būtini kasdienėms operacijoms užtikrinti.

Taigi, nors reglamentas apibrėžė įvairias gaires, tačiau, siekiant dar griežčiau apsaugoti klientų duomenis, reikėjo įstatymiškai patikslinti technines detales ir kokybiškai pagerinti asmenų duomenų apsaugą. 

Kartoju. Bankai iki šiol galėjo pasinaudoti jiems per mokėjimo pavedimus ateinančia informacija. Naujosios įstatymo pataisos tokią banko veiklą uždraudžia. 

Maža to, nuo šiol toks draudimas galioja ir mokėjimų operatoriams, kurie neretai techniškai tarpininkauja mokėjimui judant iš banko galutiniam gavėjui. Iki šiol jų veikla šioje srityje nebuvo reglamentuota. 

Bendrai imant, bankų klientai pagal naująjį įstatymą išlošia dvigubai. 

Pirma, bankai sukauptų duomenų griežtai nebegali naudoti jokiam kitam tikslui, išskyrus lėšų pervedimą nurodytam gavėjui.

Kita vertus, kai naujasis įstatymas bus pasirašytas, bankų klientai įtarę, kad jų mokėjimo pavedimuose nurodytais duomenimis buvo pasinaudota kitam tikslui, gaus teisę kreiptis į atitinkamas institucijas, kurios gins jų pilietines teises.

Gilinosi, bet nieko nesuprato 

Žvelgiant plačiau, visa ši klampi istorija kalba ne vien apie dalies žmonių aistrą visokioms sąmokslo teorijoms. Tikėdami nesąmonėmis, tokie žmonės visų pirma daro žalą patys sau. Blogiau tai, kad ir vėl išlenda kelios labai rimtos Lietuvos politinio proceso ydos. 

Didelė grupė Seimo narių, vedama krikščioniškų lenkų partijos atstovės, prašė prezidento vetuoti šį dokumentą. 

Šitą tekstą rašiau vakar ir tikėjausi, kad prezidento patarėjai sugeba suvokti tekstus ir nepadarys gėdos savo viršininkui, bet, kaip ir įprasta, ten, kur koks nors seksas – prezidentas nerimauja. 

Vis dėlto tai, kad nemaža grupė Seimo narių nesugeba suprasti už ką balsuoja ir ko nori, yra didelė bėda. 

Graudu, kai pats G. Paluckas viešai aiškina, kad „priėmimo stadijoje naivu tikėti, kad visi bus įsigilinę ar išgirs argumentus.“ Jo kalba rodo, kad jis nors lyg ir gilinosi, bet nesuprato nieko. 

Pasakysiu tai, ką mačiau būdama Seimo nare: didelė dalis Seimo narių tiesiog intelektualiai nepajėgūs suvokti, už ką ir kodėl balsuoja. Jie, kaip ir šiuo atveju, kalba nesąmones, nes tiki, o žiniasklaida jiems tai daryti leidžia, nes tingi arba nesugeba gilintis. 

Įtampos dėl nerišlių tekstų 

Ne kas kitas, o būtent mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas nacionalinis transliuotojas neturi savo gretose žurnalistų, kurie gebėtų suvokti sudėtingesnius finansinius, biudžeto įstatymus ar analizuoti anapus panašių situacijų kylančius politinius karus. Tai neretai jau pasirodo kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. 

Didelė problema yra ir įstatymų paketus lydintys aiškinamieji dokumentai. Jie klampūs, parašyti negyva biurokratine kalba ar profesiniu žargonu.

Akivaizdu, kad ir Seimo nariai, ir visuomenė tada netenka galimybės suprasti, kas ir kodėl vyksta.

Nyku skaityti ir nuolat kartojamą nesąmonę, kad įstatymo įgyvendinimas nieko nekainuos.

Nors jis gali išauginti lėšas, skiriamas asmens duomenų apsaugai, daug blogiau tai, kad nerišlūs tekstai gali sukelti rimtas įtampas visuomenėje. Pastarasis atvejis puiki to iliustracija. 

Skaityti straipsnį

1391

Kinijos kompartijos suvažiavimas ir užsienio politikos labirintai

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

14 spalio, 2022

Šį sekmadienį, spalio 16 dieną, prasidės savaitę truksiantis Kinijos komunistų partijos 20-tasis suvažiavimas. Suvažiavimas, visuotinai tikima, bus neeilinis.

Pirma, beveik be jokių abejonių Xi Jinpingas bus išrinktas trečiajai kadencijai, taip pažeidžiant maksimalų dviejų terminų apribojimą.

Antra, manoma, jog Xi bus grąžintas Kinijos komunistų partijos Centro komiteto pirmininko vardas, kuris nebuvo naudojamas nuo Mao mirties.

Aiškesnio totalitarizmo link

Negana to, stebėtojai yra įsitikinę, jog chaotiška ir prieštaringa asmeninė Xi ideologija bus inkorporuota į partijos įstatus ir įgaus partinės ideologijos rangą. Visa tai kartu daugumai analitikų leidžia manyti, kad Kinija nuo autoritarizmo suka vis aiškesnio totalitarizmo link. 

Simboliška tai, kad pirmadienį, spalio 17 dieną, Liuksemburge rinksis Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai, ir jų darbotvarkėje dominuos Kinijos klausimas.

Tiesa, anksčiau manyta, kad Kinijos tema bus pagrindinė, tačiau vėliau priimtas sprendimas kalbėti apie visą Azijos regioną. Galutines išvadas bus galima daryti jau po to, kai žinosime šio susitikimo rezultatus.

Manytina, kad posūkį platesnio konteksto link nulėmė tik vis labiau komplikuoti Europos santykiai su Kinija, aštrėjančios diskusijos dėl santykių ateities bei tai, kad vis geriau suprantama, kad artėjantys dešimtmečiai iš esmės pakeis tą pasaulio vaizdą, kurį esame įpratę matyti. Nauji laikai, kai formuojasi nauji geopolitiniai blokai, reikalauja ir naujos veržlesnės politikos.

Itin palankiai vertinamas Vašingtone

Šiame kontekste į mano darbotvarkę gana netikėtai įsiterpė ir lietuviškos užsienio politikos akcentai.

Antradienį dalis Lietuvoje rinktų europarlamentarų susitiko su Lietuvos nuolatiniu atstovu NATO, o kitą dieną – su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte. Susitikimuose dalyvavę socialdemokratai Vilija Blinkevičiūtė ir Juozas Olekas bandė eskaluoti Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu klausimą, vis bandydami aiškinti, kokią didelę klaidą esą padariusi Lietuva leisdama Taivano atstovybę pavadinti Taivano atstovybe.

Pirmajame susitikime nuolatinis atstovas prie NATO labai aiškiai pabrėžė, kad Lietuvos įsitraukimas į JAV ir Kinijos santykius stojant į JAV pusę Taivano klausimu itin palankiai vertinamas JAV administracijoje.

Mažėjant JAV įsitraukimui į Europos saugumo garantijų lauką, ir JAV dėmesiui krypstant į Aziją, amerikiečių parama Lietuvos nacionalinio saugumo klausimui yra išskirtinai svarbi.

Norint suvokti klausimo kontekstą, būtina paminėti, kad JAV jau prieš gerą dešimtmetį kaip pagrindinį savo strateginį priešininką įvardijo Kiniją. Ši pozicija nepasikeitė net karo Ukrainoje kontekste, kai ir toliau Rusija matoma ir vertinama kaip gerokai mažesnė grėsmė Amerikai.

Nėra rusiškos korupcinės tuštybės gaminys

Nuo savęs pridursiu, kad tai turėtų ir šiaip būti aišku kiekvienam, kuris nors truputį mokėsi istorijos ir skaito ne vien Delfio antraštes.

Rusija yra propagandos priemonėmis, tuščia neapykantos retorika kuriama pseudogalybė, kurios tikrasis potencialas labai aiškiai matomas Ukrainos karo laukuose ir primityviose jos vadų kalbose.

Priešingai, Kinija nėra rusiškos korupcinės tuštybės gaminys. Jos karinis potencialas grėsmingai auga. Vagiant Vakarų technologijas sukurta ekonominė galia neabejotina.

Konfucijaus mokymu paremta itin griežta ir atsakinga švietimo sistema bei gyventojų darbštumas suteikia Kinijos darbo rinkai neabejotinų privalumų. Kinija yra reali galia, karinis susidūrimas su kuria JAV, o ir visam NATO, būtų tikrai nepalyginamai didesnis iššūkis.

Taivano atstovybės klausimas, kuris Lietuvos viešojoje erdvėje vertinamas tik per visokių raudančių broliukų kančių prizmę, yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. Vienareikšmiškai.

Moralinis sprendinys remiamas nauda

Tai ir pasakė nuolatinis atstovas prie NATO, susitikimo su kuriuo metu socialdemokratai, beje,  klausimo nekomentavo.

Atsikovoti Kinijos draugų ir Lietuvos verslo interesų gynėjų pozicijas jie pabandė kitą dieną, per susitikimą su Seimo pirmininke.

Juozas Olekas piktinosi konservatorių sprendimu neatsižvelgiant į Lietuvos interesus Taivano atstovybę pavadinti Taivano vardu. Argumentas, kuris esą turėtų įrodyti, kad šis sprendimas netinkamas, yra tai, kad niekas nepaseka Lietuvos pavyzdžiu. Kitaip sakant, politiko moralinis sprendinys paremtas ne sprendimo turiniu, o tuo, kaip tai įvertins kiti ir kokia bus nauda.

Sakydamas, kad Lietuvos šiame sprendime niekas nepalaiko J. Olekas irgi demonstravo absoliutų klausimo neišmanymą.

Pirma, kaip ne kartą ir viešai minėta, sprendimą palaiko JAV administracija. Asmeniškai aš ne kartą esu sakiusi ir jau kokie aštuoneri metai nuolat tai aiškinu ir rašau, kad Lietuvai išskirtinai svarbu užsitikrinti JAV paramą karinio konflikto Lietuvos teritorijoje atveju.

Draugaudamas su savo gynėjų priešais, matyt, negali tikėtis jų paramos, ar ne? Na bet buvęs krašto apsaugos ministras, kuris savo poste išskirtinai pagarsėjo per auksinių šaukštų epopėją, labiau linkęs atstovauti verslui, o ne ginti Lietuvos nacionalinius interesus.

Nacionalinio saugumo klausimas

Taivano atstovybės ir Lietuvos santykių su Kinija klausimas yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas, o ne dalies dažniausiai žemos pridėtinės vertės verslo investicijų Kinijoje, dėl kurių taip graužiasi J. Olekas, klausimas.

Jau pati sau nusibodau, bet pakartosiu dar kartą: pagrindinis politiko darbas yra kaip galima daugiau domėtis, skaityti, gilintis, bandyti užčiuopti platesnį kontekstą ir gebėti prognozuoti.

Kita vertus, Lietuvos poziciją Kinijos klausimu palaiko visa grupė Europos Sąjungos valstybių, prie kurių, tikėtina, prisijungs ir naujoji Italijos vyriausybė, kurios labiausiai tikėtina naujoji pirmininkė davė išskirtinį interviu Taivano spaudai aiškiai stodama Taivano pusėn. Itin griežtą poziciją Kinijos klausimu pastaruoju metu užima ir Čekija.

Europos paramą Lietuvai demonstruoja ir pastarasis Lietuvos pasiūlyto ir visos Europos Sąjungos paremto lietuvio Tomo Lamanausko paskyrimas į Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojo pareigas.

Nežinau, ar J. Olekas skaito „Politico“ (tikiuosi, žinoma, kad skaito), bet leidinyje buvo pateikta nuostata, kad sprendimą lėmė ne tik kandidato kompetencijos, bet ir tai, kad toks sprendimas netiesiogiai mažina Kinijos įtaką šioje organizacijoje. Beje, Kinijos į generalinio sekretoriaus pareigas deleguotas atstovas pralaimėjo amerikietei Doreen Bogdan-Martin.

Stovėjo ant dviejų kojų

Lietuvos užsienio politika ilgai stovėjo ant dviejų kojų – santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų, pastariesiems suteikiant vienareikšmį prioritetą.

Labai ilgai oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse Kinija buvo matoma išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas.

Pasaulį reginti tik per prekybos santykių šydą, Kinija viešai skelbta Lietuvos eksporto gelbėtoja, kurios malonės Šanchajuje dar visai neseniai šaukėsi net prezidentė Dalia Grybauskaitė su didžiausia lydinčia svita.

Pastaruoju metu Lietuva vis garsiau kalba apie žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje, apie uigūrų tautos naikinimą, koncentracijos stovyklas, masinį piliečių sekimą.

Lietuvos europarlamentarai, tarp jų socialdemokratai, Europos Parlamente nuolat balsuoja už teisės aktus, kuriais remiami uigūrai ar kalbama apie būtinybę skubiai stiprinti santykius su Taivanu.

Išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos

Geopolitiniai žaidimai labai dažnai yra klampūs ir sunkiai išrišami – vis dėlto gera politika turi vieną esminę savybę: išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos ir, prognozuodamas tą ateitį, geba matyti ne vien merkantilinius interesus, bet ir platesnes – kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų tikrovės – judesių kryptis.

Pasaulis kinta kasdien, tad ir mokytis reikia kasdien. Pastaruoju metu, kai pokyčių tempas stulbina, politikų darbą privalu vertinti pagal tai, kiek ir kokiu mastu jų retorika ir darbai sugriebia ateities tendencijas, kiek plačiai jie geba vertinti reiškinius bei įžvelgti galimas netikėtas įtampas.

Čia būtinas nedidelis nukrypimas nuo temos, kuris, manyčiau, leistų geriau suprasti paties politinio žaidimo taisykles. Aiškinti jas, žinoma, nėra mano, politikės, darbas.

Tai daryti turėtų žiniasklaida ir politologai. Deja, jie tikrai to nedaro. Faktai rodo, kad abi šias grupes vienija nuoširdus savo dažnai labai menkų trumpalaikių interesų priešpastatymas valstybės interesams. Tai matoma Lietuvoje, bet dar geriau tai matoma vertinant iš europinės padangės.

Nesupranta, ką rašo

Žurnalistai pernelyg dažnai nesupranta, ką rašo, tad tiesiog pacituoja vieno ar kito politiko žodžius. Gilintis neturi nei laiko, nei noro.

Įspūdinga, jog Lietuvoje praktiškai nėra nė vieno žurnalisto, kuris gebėtų analizuoti užsienio politikos sprendimų priėmimą, anapus sprendimų glūdinčias įtampas ir galimą tų sprendimų poveikį Lietuvai, ypač šalies nacionaliniam saugumui.

Žiniasklaidoje su žiburiu reikėtų ieškoti nuoseklaus kontekstą įvertinančio komentaro tuo  ar kitu tarptautinės politikos klausimu.

Dar liūdnesnis vaizdas kalbant apie politologus. Absoliuti dauguma jų pasisakymų tėra tuščios frazės, neparemtos net techninių taisyklių, jau nekalbant apie nerašytas politikos taisykles, išmanymu.

Kai mokslininku pristatomas asmuo nesugeba nieko daugiau, kaip pigiai pamokslauti ir vertinti politikų elgesį, bet ne jų sprendimų pasekmes, yra graudu.

Kokios politikos tikėtis

Ir tada nori nenori kyla klausimas, o jei šios dvi žmonių grupės – žurnalistai ir politologai – yra tokios abejotinos kokybės, kokios politikos gali tikėtis Lietuva?

Tokios, kokią ir turi, žinant, kad jau po putino kalbos vasario 21 dieną socialdemokratų frakcijos vadas Seime aiškino, kad karas tėra konservatorių išmislas.

Skaityti straipsnį

1714

Vienas kroviklis viskam: sutaupysime ir mažiau teršime

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

7 spalio, 2022

Europos Parlamentas Strasbūro savaitės metu įprastai balsuoja dėl daugybės įvairių dokumentų, rezoliucijų, vyksta debatai, kurie gali baigtis tam tikrais politiniais pareiškimais. Ne išimtis buvo ir ši savaitė.

Pagrindiniai šios savaitės trečiadienio debatai, kuriuose kalbėjo Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumui Josepas Borrellis ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen buvo skirti apžvelgti iššūkiams, kuriuos kelia karas Ukrainoje.

Laimėsime būdami solidarūs

Akcentuota, kad ir Ukraina laimės, ir Europos Sąjunga atrems agresyvius putino veiksmus tik būdama solidari. Jeigu neįvyks kas nors labai netikėta ir svarbu, apie tai, kaip sankcijos veikia Rusijos ekonomiką ir europiečių gyvenimą, tikiuosi kalbėti kitą savaitę, o dabar pasidalinsiu linksmesnėmis žiniomis. Juolab kad šiais sudėtingais laikais jų labai norisi.

Europos Parlamentas ne kasdien priima sprendimus, kurie paliečia kiekvieno gyvenimą ir piniginę. Būtent toks sprendimas po dešimties metų diskusijų buvo priimtas antradienį – 602 balsais prieš 13 (dar aštuoni parlamentarai susilaikė) buvo nutarta suvienodinti reikalavimus visiems krovikliams nepriklausomai nuo jų gamintojo.

Jau artimiausiu metu visus naujus skaitmeninius fotoaparatus, nešiojamas vaizdo žaidimų konsoles bei garsiakalbius, elektronines skaitykles, peles, navigacijos sistemas, belaides ausines ir net dantų šepetėlius galėsime pakrauti tuo pačiu standartiniu krovikliu.

Pakaks vieno kroviklio

Manau ne tik man, bet ir jums tikrai patiks ir tai, jog kiekvienas turėsime galimybę naują nešiojamą elektroninį prietaisą įsigyti be kroviklio, tad namuose turėtų pakakti vos vieno tokio įrenginio.

Taigi ir piniginė nenukentės, ir galvai bus lengviau, mat bent jau aš tikrai pasiklystų, kuris kroviklis mano ausinėms, kuris laikrodžiui, o kuris telefonui, kuris jau nejaunas, tad jam netinka tie, kurie pritaikyti naujesniems modeliams.

Bus suvienodintas ir visų greitąjį įkrovimą palaikančių įrenginių įkrovimo greitis. Numatyta ir teisinė apsauga, kad vartotojai netaptų priklausomi nuo vieno gamintojo.

Sprendimo nauda matuojama ne vien patogumu. Suvienodinus reikalavimus krovikliams ES šeimos kasmet turėtų sutaupyti iki 250 mln. eurų. Žymiai sumažės ir tarša, nes išmetami ir nenaudojami krovikliai kasmet supila 11 tūkstančių tonų elektronikos atliekų kalną.

Dokumente numatyti reikalavimai įsigalios palaipsniui. 2024 m. pabaigoje visi Sąjungoje parduodami mobilieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai ar vaizdo kameros privalės turėti vieno tipo kroviklį. Dar po pusantrų metų – nuo 2026-ųjų pavasario – šis reikalavimas bus taikomas ir nešiojamiesiems kompiuteriams.

Kodėl reikėjo ištiso dešimtmečio?

Europos Parlamento priimtą teisės aktą dar turės patvirtinti Sąjungos Taryba, ir vos per metus visos valstybės narės privalės nuostatas perkelti į savo nacionalinę teisę. Tiesa, naujosios taisyklės nebus taikomos gaminiams, kurie Sąjungos rinką pasieks iki įstatymo įsigaliojimo datos. Praktinis patarimas: artėjant terminui sutaupysite, jeigu pirkinį atidėsite.

Galite paklausti, o kodėl reikėjo ištiso dešimtmečio, kad toks, atrodytų, visiems labai naudingas sprendimas taptų įstatymu?

Atsakymas nėra labai sudėtingas: nuo pirmų dienų, kai ši idėja buvo iškelta, įsijungė galingi verslo lobistai, kurie aistringai aiškino, kad suvienodinus reikalavimus krovikliams bus stabdomos inovacijos.

Siekiant išvengti tokio nepageidaujamo šalutinio poveikio, numatyta, kad  jei atsiras naujas standartas, kuris bus geresnis už dabartinę USB-C jungtį, taisyklės bus priderintos prie naujovės.

Raginimas reguliuoti kriptoturtą

Dar vienas šią savaitę ES asamblėjoje priimtas teisės aktas paragino Europos Komisiją pradėti plačiau reguliuoti modernią turto ir pinigų formą – kriptoturtą, taip inicijuojant sprendimus visai virtinei problemų.

Nors žodis kriptoturtas daugeliui gali būti naujas ir ganėtinai svetimas, tačiau bendram supratimui verta žinoti, kad tai yra mums gerai pažįstamų dalykų – valiutų, ateities sandorių (kitaip, sakant įsipareigojimų tam tikru metu įsigyti tam tikrą turtą) ar tam tikrų nuosavybės žetonų skaitmeninės versijos. Pasaulio banko duomenimis, bendra kriptoturto vertė praėjusių metų pabaigoje siekė beveik tris trilijonus JAV dolerių.

Populiariausia kriptoturto forma yra kriptovaliutos, kurias pasaulyje išpopuliarinti padėjo dar 2008-aisiais gimęs bitkoinas. Nuo tada atsirado ir kitokių kriptoturto formų, tokių, kaip, pavyzdžiui, išvestinės finansinės priemonės ar vis labiau populiarėjantys nepakeičiamieji žetonai (ang. NFT – Non-fungible tokens), kurie veikia panašiai kaip globalūs registro ar nuosavybės teisės išrašai.

Šioje vietoje pagrįstai galėtų kilti klausimas, o kam apskritai reikalingas kriptoturtas ir kodėl jo apimtys pasaulyje auga, jeigu jis nieko nauja nesukūrė, o tiesiog pasiūlė alternatyvą dažnu atveju jau egzistuojančioms mokėjimų ir turto priemonėms.

Padeda apeiti finansų rinkų žaidimo taisykles

Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra, tačiau akivaizdu, kad kriptovaliutos padeda jas turintiems žmonėms apeiti finansų rinkoje veikiančias institucijas, tarkime, bankus, ir šių rinkų žaidimo taisykles.  

Konkrečiau kalbant, kriptovaliutos jų vartotojams žada galimybę pabėgti nuo valstybių ekonominės politikos ir stebėsenos. Kriptovaliutos nepatenka į centrinių bankų ir pinigų politikos reguliavimo lauką.

Operacijoms su kriptovaliutomis vykdyti nereikalingi bankai – jos vyksta tiesiogiai tarp dviejų šalių, panašiai kaip ir mokant fiziniais banknotais, tačiau naudojantis visais skaitmeninio pasaulio privalumais.

Dviašmenis kalavijas

Panašios savybės būdingos ir nepakeičiamiesiems žetonams. Bet kokiam savo turtui ar kūriniui savininkas ar autorius gali sukurti žetoną. Skaitmeninėje erdvėje, kur absoliučiai viskas kopijuojama, šių žetonų išskirtinė savybė yra būtent ta, kad neegzistuoja du identiški žetonai.

Tad menininkas, sukūręs skaitmeninį kūrinį, gali naudoti nepakeičiamą žetoną kaip įrankį, patvirtinantį pirkėjui, kad šis įsigijo autentišką kūrinį, kuris nuo šiol priklauso tik jam. Skaitmeninio turto kopijas nesunku dauginti ir dalyti, tačiau žetono padauginti neįmanoma.

Autoriui tai atveria galimybę prekiauti savo kūryba pagal tam tikrą verslo modelį, pavyzdžiui, individualiai nustatant, kokias teises įgyja žetoną nusipirkęs žmogus. Autorius taip pat gali suteikti pirkėjui galimybę perpardavinėti jo kūrinį už tam tikrą komisinį mokestį. Tokiu atveju antriniai pirkėjai taip pat gali būti garantuoti dėl kūrinio autoriaus. Skaitmeninėje erdvėje visa tai vyksta be jokių tarpininkų.

Vis dėlto būtent šis besikartojantis esą teigiamas motyvas, kad atsisakoma tarpininkų, yra dviašmenis kalavijas. Reguliavimas visada ne tik kuria barjerus, bet ir saugo.

Briuselio efektas

Bankai pasitarnauja žmonėms ne vien tuo, kad teikia paskolas, saugo indėlius ar padeda apmokėti sąskaitas. Ne mažiau svarbi jų veiklos sritis yra pagalba visuomenei, kuri nenori gyventi korumpuotoje valstybėje.

Bankai padeda kovoti su terorizmo finansavimu, pinigų plovimu, užtikrina vartotojų teises, pavyzdžiui, gali padėti jiems apsisaugoti nuo neatsakingų investicinių sprendimų.

Kriptovaliutų rinkos ir technologijos palyginus yra dar labai naujas fenomenas, kuris dažniausiai naudojamas spekuliaciniais tikslais – siekiant pasipelnyti iš jų nepastovios vertės. Kadangi tai naujas reiškinys, tai ir jo reguliavimas vis dar gemalo stadijoje, tačiau rinkoms augant, reguliavimas neišvengiamai plėsis.

Taip siekiant užkardyti neteisėtas finansines operacijas Europos Sąjungos institucijos šių metų birželį susiderėjo, kad nuo 2024 metų kriptoturto paslaugų teikėjai privalės kaupti informaciją apie visas įvykdytas operacijas ir jas įvykdžiusius klientus.

Jau vien šis žingsnis Europos Sąjungą pavertė regionu, kur kriptoturtas stebimas bene akyliausiai. Tikėtina, kad netolimoje ateityje pasireikš ir vadinamasis Briuselio efektas – Europos Sąjungos reguliavimo nuostatomis šioje srityje paseks ir kitos valstybės.

Kriptoturto apmokestinimas

Nemažiau svarbus dalykas yra ir kriptoturto apmokestinimas. Civilizuotas visuomenes sukuria visos visuomenės kiek įmanoma solidariau mokami mokesčiai, tad jokios naujos turto formos negali naudotis privilegija jų išvengti.

Parlamente priimtoje rezoliucijoje Europos Komisija įpareigojama imtis virtinės veiksmų.

Pirma, nurodyta aiškiai apibrėžti įvairias kriptoturto formas ir operacijas, kurios svarbios apmokestinimui. Tarkime, reikia aiškiai numatyti, kas yra kriptoturto pajamos, kaip jas apmokestinti ir t. t.

Antra, Komisija įpareigota sukurti sąlygas, kurios valstybėms narėms leistų keistis informacija apie kriptoturtą ir operacijas su juo.

Trečia, paliepta atlikti tyrimus, kurie paaiškintų, kaip geriausiai užtikrinti efektyvų kriptovaliutų teisinį reguliavimą ir apmokestinimą.

Ketvirta, Komisija įpareigota įvertinti, kiek veiksminga jau veikianti kriptoturto mokestinė teisėkūra ir ypač tai, ar suderinti įstatymai skirti įprastinėms valiutoms ir kriptovaliutoms.

Penkta, Komisijai pavesta garantuoti, kad visų valstybių narių nacionalinės institucijos, tarkime, Lietuvoje tai būtų valstybinė mokesčių inspekcija, gerai išmanytų kriptorinkas, gebėtų įvertinti kriptopriemonių apskaitą bei atpažintų galimus pinigų plovimo atvejus.  

Nedėkingas pirmeivės vaidmuo

Apibendrindama galiu pasakyti, kad man tikrai labai priimtina tai, kad Europos Sąjunga dažnai yra linkusi imtis ganėtinai nedėkingo vaidmens būti pirmeive sprendžiant sudėtingas sistemines problemas, viena kurių yra kriptorinkų reguliavimas.

Ir visai pabaigai — Europos Parlamento atitinkamas komitetas pirmadienį balsavo už dokumentą, kuris įpareigos valstybes nares iki 2026 m. pasirūpinti, kad greitaeigės elektrinių automobilių įkrovimo stotelės būtų ne rečiau kaip kas 60 km.

Kai šį dokumentą jau po poros savaičių, tikėtina, patvirtins Parlamentas, prasidės galutinių derybų su valstybėmis narėmis etapas. Kai dokumentas galiausiai bus priimtas, turėsime dar vieną gerą žinią.

Skaityti straipsnį

947

Kaip pasmaugti šalį savo rankomis

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

8 liepos, 2022

Kaip pasmaugti šalį savo rankomis

Šiandien paskutinis vaizdo įrašas prieš vasaros atostogas.  Tiesa, tai nereiškia, kad aš tik atostogausiu ir nedirbsiu. Dirbsiu kasdien,  — iki rugsėjo daug jėgų skirsiu Lietuvos vidaus politikos analizei.

Kai dirbi Briuselyje, dėmesys išsisklaido. Šiemet praktiškai visas atostogas, išskyrus savaitę Estijos pajūryje su barokine muzika, praleisiu namuose, tad turėsiu realią galimybę kasdien klausyti radijo, žiūrėti televizijos laidas ir skaityti portalus. Tad tiems, kuriems įdomi mano nuomonė, padėsiu rasti argumentų už ar prieš tą ar kitą partiją. Rinkimai nenumaldomai artėja.

Rašysiu savo bloke, dalinsiuosi socialiniuose tinkluose ir, žinoma, nuolat darysiu tiesiogines transliacijas savo Facebook‘o paskyroje.

Pastaruoju metu stebėdama Lietuvos politinius diskursus labiau domiuosi tuo politiniu lauku, kuris formuojasi apie „Respublikos“ leidinių grupę. Kadangi daug laiko skiriu ir propagandiniams Rusijos naratyvams, kartais netenku žado, kaip nuostabiai tiksliai neretai jau kitą dieną  „Respublika“ atkartoja putino propagandistų kalbas.

Kas konkrečiai tai lemia, sunku pasakyti. Gal anuos ta Rusija ir finansuoja, gal tiesiog „Respublikos“ žurnalistai ir komentatoriai tingi dirbti ar nėra pakankamai kūrybiški, tad paprasčiausiai vagia svetimas mintis ir šūkius. O gal nepilnavertiškumo kamuojamos galvos vienodai niūriai regi pasaulį, ir jokio kito problemų sprendimo kelio, išskyrus brutalią jėgą, negeba matyti.

Labiau argumentuotą nuomonę apie tai, kokios priežastys lemia minėtus sutapimus,  galima būtų  susidaryti, jeigu tekstuose nors kartkartėmis būtų pateikiami argumentai, kodėl tapomas toks juodas peizažas.

Kadangi nėra skaičių, ir neaišku, kokie faktai konkrečiai leidžia teigti, kad žmonės Lietuvoje jau masiškai nebeišgyvena, oponuoti sudėtinga. Aišku tik tai, kad neapykanta skleidžiama plačiai.  Žinant, koks dabar trapus pasaulis, tokia laikysena yra geriausia dovana bet kuriam Lietuvos priešui ir neįtikimai panašėja į situaciją, kuri klostėsi Lietuvoje 1940 metų pavasarį. Jeigu norite įsitikinti, kad nesutirštinu spalvų, dar kartą perskaitykite puikią Norberto Černiausko knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.

Vis dėlto šiandien kalbėsiu ne apie marginalus. Kalbėsiu apie tuos, kurie jau trisdešimt metų sako esantys rimta Lietuvos partija. Taigi, apie socialdemokratus.

Jau kuris laikas įdėmiai seku šios partijos lyderių pasisakymus bei partijos interneto svetainę. Ypač pastaroji, mano galva, labai neblogai rodo, kaip savo rinkėją mato ir suvokia šie Lietuvos kairieji.

Partiniai taikos balandžiai

Pirma. Lietuvos socialdemokratai yra taikos balandžių partija ir atstovauja žmonėms, kurie karo nematys, net jeigu bombos kris ant jų galvų. .

Partijos svetainėje veltui ieškosite nuorodų ar minčių apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Be abejo, kodėl ir dėl ko vyksta karas — irgi nė žodžio. Tiesa, giliau pasiraustę galite rasti filosofinį partijos lyderės Vilijos Blinkevičiūtės samprotavimą apie tai, kad privalu „dėti visas pastangas dėl Vakarų civilizacijos pergalės Ukrainoje ir susitarti dėl vieningos, Lietuvos nacionalinius interesus atitinkančios užsienio politikos principų“[1].

Apie tai, kas V. Blinkevičiūtės galva, yra Vakarų civilizacija, ką konkrečiai reiškia Vakarų civilizacijos pergalė, jau nekalbant apie tai, kaip ta Vakarų civilizacija ar jos pergalė siejasi su Lietuvos interesus atitinkančia užsienio politika, — paaiškinti nesivarginama.

Kiek esu mačiusi ir girdėjusi p. V.Blinkevičiūtės viešą ir neviešą kalbėjimą,  gana drąsiai galiu pasakyti, kad netikiu, kad ji sugebėtų rišliai papasakoti, kaip jį tą Vakarų civilizaciją suvokia ir kaip tame kontekste mato Lietuvą. Ji tiesiog niekada tokiomis temomis nekalba, jos aistra — nuolatinis baisėjimasis vyriausybė, kuri viską sugriovė. Ką konkrečiai sugriovė, neaišku, bet, na suprantate, labai viskas dabar baisu.

Nuoširdžiai netikiu (pabrėžiu, nežinau, tad remiuosi prielaida), kad p. V. Blinkevičiūtė pati rašo tuos skambius proginių šūkių tekstukus. O tie kalbų rašytojai, ganėtinai akivaizdu ir cituojamame ir daugybėje kitų tekstų, nesistengia, kad tekstai būtų logiški. Beje, tokiu būdu jie sąmoningai ar ne demonstruoja, kad negerbia savo partijos lyderės, o partijos simpatikus laiko nepajėgiais suvokti sudėtingesnių tekstų.

Jeigu vis dėlto tas nerišlias mintis dėsto pati V. Blinkevičiūtė, tai esmės nekeičia. Loginių ryšių tose kalbose nėra, ir jos demonstruoja tik minties negalią.

Konservatorių sąmokslas

Svarbiausia socdemų skleidžiama žinia — ir ji visada bus išskirtinai pažymėta tekste, — kad yra kažkoks konservatorių, pasak kito partiečio,  „sakytume, supaprastintas pasaulio vaizdas“[2], kuris laisvai sudaromas ir teatspindi konservatorių interesus.

Vėl grįžkime į loginio samprotavimo laukus, kurių normaliose šeimose ir mokyklose  vaikai išmokomi iki kokių 15 metų, bet Lietuvos socdemai neįveikia per ilgą gyvenimą.

„Susitarime nėra aiškiai sutariama dėl nacionalinių interesų“, dėsto socdemas.

Ką toliau kalbėtų mąstantis ir kompromiso ieškantis politikas?

Akivaizdu, paaiškintų, kokie tie interesai. Bet veltui ieškosite atsakymo. Netiesiogiai galima daryti tik prielaidą, kad socdemų pasaulio vaizdas yra  kažkoks sudėtingas, priešingas „supaprastintam“ konservatorių pasaulio vaizdui, ir gal net tiek sudėtingas, kad net aprašyti jo neįmanoma, tad net nebandoma.

Kompromisą ką tik minėjau dėl to, kad  čia cituojami pasažai yra paimti iš tekstuko, kurio pavadinime sakoma, kad būtina siekti kompromiso.

Ironizuodama galiu tik pasakyti, kad matyt sudėjus supaprastintą konservatorių ir sudėtingą V. Blinkevičiūtės socdemų pasaulio vaizdą gausime kažkokį plokščią darinį, kur viskas sutraukiama į nuo nepriteklių kenčiančių pensininkų ir žmonių prie staklių raudas.

Rinkėjas kvailas — viską suvalgys

Piršte peršasi antroji išvada. Lietuvos socialdemokratai yra partija, kuri tiek negerbia savo rinkėjų, kad net nesistengia su jais kalbėti, kaip su protaujančiais žmonėmis.  Tai partija, kuri padalina nosinių ir pirštu baksteli į kaltuosius, na tuos — konservatorius.

Kai negerbi savo rinkėjų ir perki juos pigiausi būdu, net vantos lapu nebandydamas pridengti minties skurdumo, bet kokie samprotavimai bus pertekliniai. Tad ir nesivargina socdemai kalbėti apie tai, o kas išties lemia užsienio politikos kryptis, kodėl ir kokiu laipsniu Lietuva yra priklausoma nuo stulbinančiu greičiu kintančio pasaulio, kurie konservatorių pasaulio vaizdai nėra tikslūs ir kodėl anų siūloma vizija netinkama.

Trečia, tai yra savęs nereflektuojanti partija, ir kaip tokia ji labai pavojinga.

Vasario 23 dieną, likus vienai dienai iki karo ir jau po to, kai putinas pasakė savo garsiąją karo kalbą, socdemų frakcijos Seime lyderis Gintautas Paluckas drąsiai dėstė, kad padėtis „po tarptautinę bendruomenę šokiravusios Vladimiro Putino kalbos ir ją lydėjusių Kremliaus sprendimų […] nepasikeitė tiek, kad būtų realus pagrindas keisti Lietuvos biudžetą, numatant daugiau lėšų krašto gynybai“[3].

Kartoju, šita mintis dėstoma 2022 metų vasario 23 dieną, po atvirų putino grasinimui Ukrainai,  po gerus keturis mėnesius nenutylančių garsiausių pasaulio saugumo analitikų perspėjimų, kad iki karo liko suskaičiuotinos valandos.

Bet koks skirtumas socdemui, jeigu jis puikiai žino, kad „Rusijos agresyvioje politikoje nieko naujo, todėl ir nuo prioritetinio siekio spręsti pirmiausiai socialinius klausimus šalies viduje nereikėtų atsitraukti“.  Pasak socdemų, apie karą konservatoriai kalba tik norėdami įbauginti visuomenę, kad eskaluojant karo temą gyventojų dėmesys atsitrauktų nuo aktualių vidaus politikos problemų.

Jeigu partija gerbtų savo rinkėjus ir save kaip racionalų politinį darinį, jos nariai sėstų ir apsvarstytų, kas išties sutrukdė jiems pastebėti  gaisrą, kuris jau mažiausiai aštuonerius metus smilko pavojingai arti Lietuvos. Vis dėlto, jeigu toks svarstymas ir vyko, visuomenė apie tai nieko nesužinojo.

Spėsiu dar kartą. Apie socdemų savo kalbų ir veiksmų nacionalinio saugumo srityje peržvalgą net karui prasidėjus nesužinojome todėl, kad tokio apmąstymo nebuvo. Dar daugiau. Jo nėra ir dabar.

Kaip šios partijos viešose kalbose nėra Ukrainos. Gal todėl, kad nemato karo Ukrainoje grėsmės Lietuvai, nes sudėtinga jų pasaulio vizija tokio karo nepastebi? O gal supranta, kad jų rinkėjas tas, kuriam tas karas, kaip sakoma, vienodai rodo?

Pigios propagandos pinklėse

Ketvirta, Lietuvos socialdemokratai yra partija nesuvokianti, kad šūkiai negali pakeisti nei kritikos, nei darbo, nei sprendimų.

Tarkime, dabar jie aktualizuoja kitą — infliacijos ir jos suvaldymo klausimą. Apie tai noriai ir daug visur, kur tik gali, — nuo apmokamų rašinėlių regioninėje spaudoje iki socialinių tinklų —  kalba pati partijos lyderė, turinti labai paprastą sprendimą: kadangi kainos auga, reikia didinti pajamas neturtingiesiems, …. taigi, dar kartą padidinti kainas.

Klausimo, o kas lemia kainų augimą,  išvengta. Tiesa, net kelis kartus per pastaruosius porą mėnesių įvairiuose tekstuose rašoma, kad kainos kyla tada, kai valdžioje konservatoriai.

Suprask, kaip nori. Tarkime, gal tai reiškia, kad kažkokiu būdu eliminavus konservatorius infliacija, jeigu ne visame pasaulyje, tai bent Lietuvoje išnyktų? O gal panaikinus konservatorius, ir tai reiškia, gąsdinimus, ir karo nebūtų? Beje, kainos Lietuvoje išskirtinai sparčiai kilo ir 2010-2012 metais prieš krizę, kai valdžioje buvo ta pati Blinkevičiūtė.  

Deja, dabartinės infliacijos pasaulyje ir ypač Europoje priežastis didžia dalimi yra karas ir globalizacijos pabaiga, kuri pasirodo užsidarančių rinkų pavidalu ir pasiūlos stygiumi. Kalbant paprastai, visi vaikosi rinkas sparčiai paliekančių prekių.

Lietuvos atveju papildomą spaudimą kainoms daro ir didžiausiu tempu Europoje augančios algos. Labai solidi  valdančiųjų parama silpnesnėms gyventojų grupėms — augančios pensijos, išmokos,  etc. irgi didina kainas.

Jeigu be atodairos toliau augs pajamos, kaip siūlo socdemai, beveik neabejotinai pateksime į vadinamąją kainų- darbo užmokesčio spiralę, kai suvaldyti procesus bus praktiškai nebeįmanoma ir labiausiai nuo to kentės neturtingiausi Lietuvos žmonės. Deja, tokia yra ekonomikos logika. 

Iki naujojo rinkimų ciklo, kuris prasidės jau kitą pavasarį, o baigsis 2024 metų rudenį, laiko vis mažiau. Norite pokyčių, — pagalvokite, ar prasminga balsuoti už tuos, kurie nesugeba rišliai argumentuoti savo pasiūlymų bei kritikos oponentams, kalba primityviais šūkiais, karui prasidėjus negirdi krentančių bombų švilpesio, o gaisrą gesinti siūlo benzinu.


[1]https://www.lsdp.lt/v-blinkeviciute-apie-susitarima-del-uzsienio-politikos-dabartiniam-tekstui-nepritariame-butina-ieskoti-kompromiso/

[2] Ten pat.

[3] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1623602/opozicija-nesupranta-valdanciuju-susirupinimo-saugumu-juk-rusijos-veiksmuose-nieko-naujo

Skaityti straipsnį

853

Rusiškos salotos Ukrainos fone

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

1 liepos, 2022

Rusiškos salotos Ukrainos fone (3)

Pasaulio ir Briuselio politines naujienas gliaudantis „Politico“ ketvirtadienį pasidalijo žinia apie į NATO susitikimą Madride susirinkusių žurnalistų nuostabą, kai pietums jiems buvo patiektos rusiškos salotos.

Na tos, sudėliotos iš šaltų bulvių ir burokėlių su kietai virtais kiaušiniais ir gausiai aplietos majonezu.

Gali pritrūkti pinigų karui

Kita vertus, aktas, matyt, buvo simbolinis. Madridas savaitės pabaigoje tikrai „valgė“ karo Rusiją, pratęsdamas pirmadienį paskelbtą Rusijos defoltą ir jos eliminavimą iš pasaulio finansų rinkų.

Sekmadienio vakarą Rusija turėjo paskutinę galimybę sumokėti 100 mln. JAV dolerių palūkanų už dalį savo įsiskolinimų kreditoriams užsienyje iš bendro apytikriai 40 mlrd. dolerių vertės užsienio skolų krepšelio.

Valstybės defoltas, paprasčiau kalbant, nemokumas atsiranda tada, kai pastaroji negeba grąžinti anksčiau pasiskolintų lėšų ar sumokėti priskaičiuotų palūkanų. Susidūrusi su nemokumu Rusija gali pritrūkti pinigų karui, nes jai tiesiog niekas neskolins.

Tiesa, vertinant iš finansų perspektyvos tokia situacija susiklostytų tik tada, kai Rusija nebegalėtų pardavinėti savo energetinių išteklių. Kol kas, kaip žinia, jos biudžetą galingu srautu pildo pinigai už rekordiškai brangias naftą ir dujas.

Paskelbė Rusijai karą

Didžioji dalis tų lėšų Rusiją pasiekia iš Europos, tos pačios Europos, kuri jau ganėtinai nedviprasmiškai paskelbė Rusijai karą. Tikėsime, kad tik šaltąjį.

Galimi mažiausiai trys situacijos vertinimai.

Pati Rusija sako, ir iš dalies ji teisi, kad tai nėra tikras defoltas. Rusija turi lėšų grąžinti skolą, kitaip sakant, iš esmės ji yra moki. Tačiau dėl taikomų sankcijų šio įsipareigojimo negali įvykdyti, nes tarpininkai atsisako vykdyti jos pavedimus, tai yra, ji yra nelikvidi.

Populiarus ir kitas, irgi iš esmės teisingas, vertinimas, kad pirmadienio defoltas nieko nepakeitė. Kur didžiausia bėda, kurią šaliai atneša nemokumas?

Tai, kad ji ateityje praranda galimybę skolintis, nes defoltas labai padidina tikimybę, kad kreditorius gali neatgauti savo pinigų, o jeigu ir atsiranda rizikos mėgėjų, tai jie užsiprašo itin didelių palūkanų. Bet tokioje padėtyje Rusija gyvena jau nuo vasario pabaigos, kai užpuolė Ukrainą.

Padidins skolos kainas

Pasaulyje tikrai rasime valstybių, kurios galėtų skolinti Rusijai ar investuoti į ją. Tačiau defoltas, dėl labai išaugusios rizikos padidins skolos kainas. Dar labiau jas didins antrinių sankcijų grėsmė. Pastaroji netgi apsikritai gali panaikinti skolinimosi galimybę.

Vertinant Rusijos ekonomikos perspektyvas nevalia pamiršti ir klausimo, ką išties reiškia rekordiškai aukštas rublio kursas dolerio ir euro atžvilgiu, kuriuo taip džiaugiasi putinas.

Grynai propagandine prasme, skamba neblogai. Tiesa, maloniai tai skamba tik labai menkai ekonominius procesus suvokiančių žmonių ausims.

Rusijos rublio kursas valiutų atžvilgiu labai aukštas todėl, kad rublių niekam nereikia. Nuo karo pradžios Rusijos importui sumenkus daugiau nei 70 proc., eksportas, priešingai, augo.

Taigi doleriai ir eurai plūste plūdo į Rusijos aruodus, tuo tarpu iš jų niekas nesėmė, nes mažai kas pirko importines prekes.

Rublio kursas pakabino ore ir dabar rublis yra nekonvertuojama valiuta, kurios vertė nustatoma ne tiek rinkoje, tiek valios sprendimais.

Perturbacijos gamybos sektoriuje

Vis dėlto įdomiausia trečioji perspektyva, kitaip sakant, bandymas suprasti, o kaip perturbacijos Rusijos finansų rinkose paveiks šalies realųjį sektorių, kitaip sakant, gamybą.

Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje dažnas naratyvas, kad pirkdami naftą ar dujas Vakarai finansuoja Rusijos karo pramonę. Kiek logiškas toks teiginys?

Pirmas tokio vertinimo absurdas labai aiškus: nafta ar dujomis galima kariauti tik naftos ir dujų kainų karus. Realiame kare reikia ginklų. O norint turėti ginklų (beje, karo metu, tie ginklai kosminiu tempu senka) pinigai gali būti tik priemonė, kurios pagalba perkama ginkluotė ir/ar įranga ginkluotei gaminti.

Neparduoda inovacijų

Paskelbus jau pirmąjį sankcijų paketą, Rusija iš esmės buvo atkirsta nuo aukštųjų technologijų, mat pagrindinės šalys, kurios jomis gali pasigirti, tų inovacijų Rusijai tiesiog neparduoda.

Tarkime, kovą JAV įvedė sankcijas 48 karinio komplekso įmonėms, tarpe jų „Rusijos malūnsparniai“, korporacija „Taktinė raketų ginkluotė“, „Techmašas“ ir kitos. Sankcijos įšaldė amerikietiškus įmonių aktyvus, ir uždraudė teikti technologijas[i].

O, pavyzdžiui, „Barnaulo mašinų gamybos įmonė“, kuri per pastaruosius trejus metus eksportavo net 1 mlrd. šovinių (tiek karinių, tiek sportinių ir skirtų medžioklei) į 30 valstybių dėl draudimų neteko didelės dalies rinkų, ir atleido penktadalį savo darbuotojų — apie 400 žmonių.

Su didelėmis bėdomis susidūrė ir „Uralo vagonų gamykla“, vienintelė tankų gamykla Rusijoje. Dalis darbuotojų buvo išsiųsti į prastovas, nes gamykla neranda kuo pakeisti uždraustas komplektuojančias detales.

Ūkis stabiliai rieda žemyn

Gegužę Rusijos karinio komplekso sistemos įmonės pranešė apie tai, kad masiškai stinga dyzelinių variklių, nėra malūnsparnių ir lėktuvų variklių, elektronikos, importinių detalių tankams ir panašiai.

Rusijos aviacijai jau stinga detalių savo lėktuvams – ir ne vien kariniams. Palaipsniui panašios problemos plėsis ir į tokias reikšmingas sritis kaip sveikatos apsauga, moksliniai tyrimai ir taip toliau.

Beje, sankcijos jau paveikė net ir popieriaus gamybą. Paaiškėjo, kad nors medienos Rusijoje ir netrūksta, tačiau popieriaus gamyboje reikalingi kažkokie ypatingi chemikalai, kuriuos gamina Suomija. O ji parduoti atsisako.

Rusijos technologinio atsilikimo trajektorija buvo nubrėžta iškart prasidėjus karui, ir tos šalies ūkis stabiliai rieda žemyn.

Prieš 30 metų atliktas įslaptintas tyrimas skelbė, kad iš 35 mokslinės techninės pažangos krypčių Rusija nuo JAV neatsilieka  tik 4-iose. Buvo minima branduolinė ginkluotė, cheminis ginklas, raketos.

Nublokšta tris dešimtmečius atgal

Sovietų laikais trūkstamas technologijas buvo įprasta vogti, tačiau žlugus Sovietų sąjungai nutarta jas pirkti.

Ilgą laiką tai veikė, tačiau dabar tokių galimybių nebeliko. Ekspertai teigia, kad visa moderniausia aukštosiomis technologijomis paremta pramonė tiesiog bus nublokšta tris dešimtmečius atgal.

Stokholme veikianti ekspertų grupė paskaičiavo, kad  nuo 2016 iki 2021 metų Rusija buvo antras po JAV ginkluotės eksportuotojas. Jai teko 19 proc. visų pasaulinių ginkluotės pardavimų. Šis srautas praktiškai sustojo.

Kitas Rusijos ekonomiką pakertantis dalykas tas, kad rekordiškai padidėjus energetinių išteklių kainoms jų dalis valstybės biudžeto pajamose auga eksponentiškai.

Jei prieš metus ji sudarė apie 30 proc., tai šių metų gegužę viršijo 60 proc. biudžeto įplaukų. Iš pirmo žvilgsnio toks dalykas neatrodo pavojingas, tačiau negalima pamiršti, kad energetinių išteklių kainos  yra išskirtinai nestabilios.

O tai savo ruožtu reiškia, kad jau dabar didelės infliacijos pakirsta Rusijos gyventojų perkamoji galia, kurią bandoma kompensuoti šiek tiek didinamomis išmokomis, yra labai nestabilus procesas.

Supergalios iliuzijos

Kad ir kaip vertintum, pirmadienio defoltas Rusijai, net nepriklausomai nuo karo Ukrainoje baigties, turės ilgalaikių pasekmių ir tikrai ne vien kariniam kompleksui.

Defoltas tapo tik dar vienu įrodymu, kad Rusijos režimas yra pasiryžęs aukoti bet kokius ilgalaikius savo valstybės interesus vardan supergalios iliuzijų.

Net šiemet, kai įplaukos už dujas ir naftą rekordinės, Rusijai prognozuojamas 1,5 proc. biudžeto deficitas, kuris kitais metais dėl to, kad sankcijos tik plėsis ir gilės, bus milžiniškas.

Itin neigiamai ekonomikos perspektyvas paveiks ir tai, kad  vis daugiau šalies įmonių bus priverstos mažinti gamybos apimtis, kas atves prie sovietinio tipo paslėpto nedarbo — žmogus lyg ir turi darbo vietą, bet realiai darbo, kuris kurtų vertę, neturi.

Įsisuka nuosmukio ratas

Rusijos gyventojams skaudžiausia turėtų būti tai, kad jų valstybė turėjusi tikrai neblogą potencialą būti nors ir ne pasauline, bet stipria regionine galia, pavergta įsivaizdavimo esanti supergalia, viską pastatė ant kortos ir dabar žiūri, kaip įsisuka nuosmukio ratas.

Dar visai neseniai apklausos Vokietijoje rodė, kad tos šalies verslas vertina Rusiją kaip plėtrai itin patrauklią valstybę — pigūs gamtiniai ištekliai, geografinis artumas, daug kvalifikuotos ir nekvalifikuotos nebrangios darbo jėgos.

Dėl visų šių aspektų Rusija buvo vertinama net geriau už Kiniją.

Tarkime, 2016-aisiais veiklą pradėjusi ir dėl invazijos į Ukrainą iš Rusijos pasitraukusi Renault grupė pernai Rusijoje uždirbo apie 12 proc. grynojo pelno.

Vokietijos automobilių gamintojas BMW dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje sumažino šių metų pelno prognozes maždaug 10 procentų.

Nebūčiau optimistė

Lietuvoje dažnai svarstoma, kiek tikėtina, kad sankcijos pakeis Rusijos žmonių nuostatas. Nebūčiau optimistė.

Kasdien vis labiau užsukamas represijų ratas, kai į valstybės priešų sąrašą žmogus gali patekti už plakatą su užrašu „Už taiką“ arba už pažintį su užsienio šalies piliečiu, verčia nekalbėti net namuose.

Labai drąsi dabar pamokslauti Dalia Grybauskaitė, kaip ir dabartinis prezidentas, anksčiau yra viešai aiškinę, kad jų namuose nebuvo kalbama apie tremtis ar Holokaustą. Jie netgi ciniškai dėstė, kad tada esą visi tylėjo. Nežinau, gal tiesiog jie nori pamiršti, kad buvo tarp konformistų? 

Tylėjo tikrai ne visi. Kaip sesuo, kurios brolį dėl viešai deklaruoto laisvės siekio, sovietai ne kartą kankino psichiatrinėje ligoninėje, paliudysiu, kad drąsių buvo.

Bet jų buvo mažai. Ir tikrai drąsieji buvo ne tie, kurie dabar kaltina rusus, kad anie tyli, ir tyčiojasi iš tautos, kurios nemaža dalis tikrai kenčia dar ir dėl to, kad jiems gėda už savo valstybę.

Kita vertus, didžioji dalis Rusijos gyventojų gyvena tikrame skurde. Tai ypač akivaizdu nuošalesniuose regionuose. Kai gyveni skurde, dar vienas laiptelis žemyn iš esmės menkai ką keičia.

Smurto akivaizdoje dauguma žmonių renkasi išgyvenimą. Optimizmą žadina tik tai, kad kaip Lietuva atsibudo per kelis 1988 metų mėnesius, taip ir Rusija gali pakilti. Belieka tikėtis.


[i] https://www.sibreal.org/a/rossiyskaya-oboronka-v-usloviyah-sanktsiy/31915547.html

Skaityti straipsnį

405

Žalioji pertvarka stringa politikų kovose

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

10 birželio, 2022

Žalioji pertvarka stringa politikų kovose

340 Europos Parlamento nariams balsavus prieš, o 265 — už (dar 34 nariai susilaikė), Europos Sąjungos asamblėja šią savaitę 75 balsų persvara atmetė kelis teisės aktus, kurie turėjo pradėti praktinį ES žaliosios pertvarkos plano kelią į kiekvieno mūsų namus.

Tai dar kartą pademonstravo, kaip sudėtinga suderinti įvairiausių socialinių sluoksnių, verslo ir visuomenės, skirtingų valstybių interesus ir rasti kompromisinį sprendimą net tada, kai dauguma aiškiai suvokia, kokios didelės grėsmes akivaizdoje yra atsidūręs pasaulis ir Europa.

Po baubimo, neplanuotų kalbų ir elegantiškai aršių replikų birželio 8 dieną Europos parlamentas nesutiko su pateiktu dokumentu ir pasiuntė jį naujam svarstymui. Ambicingi ES kovos su klimato kaita planai kol kas nukelti neapibrėžtam vėlesniam laikui.

Ateityje dar laukia daug labai aistringų ginčų, ir nelabai aišku, kokie galiausiai bus galutinai sprendimai, — gal gerokai radikalesni, o gal, priešingai, palankesni tiems, kurie norėtų lėtinti pertvarkos tempą.

Kalbant labai bendrai, anksčiau Europos klimato teisės aktu, kuris yra Europos žaliojo kurso dalis, ES sau nusistatė privalomą tikslą — iki 2050 metų užtikrinti poveikio klimatui neutralumą. Tam reikia, kad dabartinis išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis per ateinančius dešimtmečius gerokai sumažėtų.

Žengdama tarpinį žingsnį siekiant užtikrinti poveikio klimatui neutralumą, Sąjunga įsipareigojo iki 2030 metų išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti bent 55 %.

Atmesti dokumentai ir buvo skirti teisiškai įforminti bei suderinti dabartinius teisės aktus su minėtais užmojais. Į priemonių rinkinį taip pat bandyta įtraukta keletą naujų iniciatyvų. Visa tai įstrigo, ir tikėtina, ne vienai savaitei.

Kairieji laimėjo kraštutinės dešinės balsais

Parlamento salėje nugalėjo iš pirmo žvilgsnio keistokas socialistų, žaliųjų ir kraštutinės dešinės aljansas.

Socialistams ir žaliesiems atrodė, kad prisiimami įsipareigojimai pernelyg kuklūs ir Europa turėtų būti gerokai ambicingesnė.

Kraštutinė dešinė laikosi nuostatos, kad klimato kaitos klausimas pernelyg išpūstas, ir tokie dalykai apskritai neturėtų būti rimtai svarstomi. Tad jie irgi balsavo prieš.

Susijungusios radikaliai priešingos pozicijos šį kartą įveikė nuosaikesnius siūlymus.

Didžiausios audros kilo dėl to, kada ir kaip turėtų būti atsisakoma nemokamų apyvartinės taršos leidimų. Būtent atmestas pasiūlymas dėl pokyčių šioje srityje ir nulėmė nuosaikesnių centristinių proverslinininkiškų parlamento jėgų pralaimėjimą.

Apie ką konkrečiai kalbama? Iki šiol strateginiams sektoriams — geležies, plieno, cemento, elektros gamybos, aliuminio, trąšų ir kai kurių chemijos produktų gamybai yra suteikiami nemokami taršos leidimai. Tokiu būdu buvo siekiama palengvinti šių pramonės sektorių konkurenciją su taršesniais būdais gaminama trečiųjų šalių produkcija.

Jei būtų priimtas sprendimas panaikinti nemokamus taršos leidimus, didžiosios įmonės taršos mokesčiams išleistų gerokai daugiau, naujų išlaidų neišvengtų ir smulkesnės bendrovės.

Tarkime, Lietuvoje šiemet nemokamus taršos leidimus gavo 64 įmonės, tad panaikinus tokius leidimus, jų sąnaudos neišvengiamai padidėtų.

Akivaizdu, kad atsisakius nemokamų apyvartinės taršos leidimų anksčiau tokius leidimus gaudavusių įmonių produkciją brangtų. Dabartiniame pandemijos ir karo Ukrainoje nulemtame kainų kilimo fone tai būtų dar vienas infliacijos šaltinis.

Klimato kaita versus darbo vietos

Didžiausias įtampos židinys formuojasi ieškant atsakymo į klausimą, kas šiuo metu pavojingiau — klimato kaitos keliami iššūkiai ar pernelyg didelė pokyčių kaina Europos gyventojams.

Kairesni politikai mano, kad svarbiau radikaliai stabdyti klimato kaitos padarinius, o gyventojus ir verslą remti papildomų finansų pagalba. 

Centro dešinė, kuriai priklauso ir mano partija, bei liberalai akcentuoja gamybos ir savo šalies pramonės išgyvenimą, pabrėždami, kad būtina rasti pamatuotus sprendimus ir nuogiems nepulti į ugnį. 

Atsakyti į klausimą, kuri pusė teisesnė, nėra lengva. Jeigu nugali radikalesnės pertvarkos šalininkai, tai padidėjusi našta verslui gali ne tik gerokai išauginti kainas, bet tiesiog eliminuoti atskiras gamybos šakas, taigi ir darbo vietas.

Tokiomis sąlygomis papildomomis išmokomis gelbėjant tuos, kurie nukentės labiausiai, kainos augtų dar daugiau.

Kita vertus, jeigu nebus imtasi jokių priemonių, tai jau dabar radikalius pokyčius patirianti aplinka gali kelti pavojų milijardams Žemės gyventojų, kurie neteks namų, pragyvenimo šaltinio ar net gyvybės.  

Perėjimą būtina palengvinti

ES institucijos ir gyventojai, be abejo, galvoja, kaip bent kiek palengvinti sąlygas verslui ir išlaikyti gamintojų konkurencingumą Sąjungos rinkoje. Tuo tikslu, tarkime, turėjo būti balsuojama ir už paramos verslui priemonę — Pasienio anglies dioksido mechanizmą, kuris būtų taikomas visoms šalims, kurios nėra Sąjungos narės.

Siūloma, kad importuojama trečiųjų šalių produkcija, kuri pagaminta pigesniais, bet taršesniais metodais, būtų apmokestinama papildomai.

Pagal siūlomą tvarką, importuotojai iš trečiųjų šalių turėtų pateikti informaciją apie gaunamas prekes: jas gaminant išmesto CO2 kiekį, užsienyje sumokėtų mokesčių dydį, taršos sertifikatus. Šių kaina pagal specialią formulę būtų suvienodinta su europietiškais reikalavimais, o nemokamai dalijamiems apyvartinės taršos leidimams su laiku traukiantis iš ES gamybos, keistųsi ir mokestis importuotojams iš trečiųjų šalių.

Europos Parlamentas anksčiau yra pasisakęs už tai, kad Pasienio anglies dioksido mechanizmas pilnai pradėtų veikti 2030 metais, kai baigtųsi nemokamų apyvartinės taršos leidimų praktika.

Gyventojų naštai palengvinti planuojama sukurti Socialinį klimato fondą, kurio tikslas padėti gyventojams siekti klimato apsaugos tikslų bent iš dalies kompensuojant jų patiriamus nuostolius. Apie ketvirtadalį fondo lėšų turėtų sudaryti pajamos iš Pasienio korekcinio anglies mechanizmo.

Ar tikrai vėliau yra geriau

Rimtas įtampa kelia ir skirtingų frakcijų skirtingos nuostatos dėl tokio mokesčio įsigaliojimo termino.

Aptariamus teisės aktus svarsčiusio Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas balsavo, kad tokie pokyčiai įsigaliotų jau nuo kitų metų su pereinamuoju 2 metų laikotarpiu.

Kairesnės politinės jėgos ir šiuo atveju siekia trumpesnio pereinamojo laikotarpio, taip pabrėždamos klimato kaitos tikslus. Dešinesnės frakcijos, tarp jų ir mano politinė grupė, pasisako už ilgesnį laikotarpį — tai suteiktų daugiau manevro laisvės verslui, kurį paliestų naujieji reikalavimai, tačiau tuo pat metu keltų tolesnį pavojų aplinkai.

Kadangi įvairių rūšių transportas generuoja apie ketvirtadalį CO2 taršos, ginčijamasi ir dėl to, kokia apimtimi keisti reikalavimus, kokiu laipsniu ir kokiu tempu juos griežtinti.

Gyventojams, tikėtina, aktualiausiais yra siūlymas uždrausti nuo 2035 metų Europos Sąjungoje prekiauti automobiliais su vidaus degimo varikliais. Šis siūlymas labai nepatinka šalims, kurios turi stiprią automobilių pramonę, visų pirma Vokietijai ir Prancūzijai. Jų nariai labai aršiai siekia, kad toks draudimas netaptų šimtaprocentiniu.

Parlamentas turėtų balsuoti ir dėl šešių su atmosferos tarša susijusių teisės aktų. Du iš jų susiję su aviacijos taršos leidimų naikinimu nuo 2027 metų, o vienas — su Žemės ir miškų pritaikymu natūraliai saugoti CO2.  

Kol kas palaikymo sulaukė tik du projektai, susiję su pokyčiais aviacijoje. 479 balsais už, 130 — prieš, ir dar 32 europarlamentarams susilaikius, pritarta ES aviacijos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos peržiūrai. Dar didesniu skirtumu pritarta naujai Tarptautinės aviacijos išmetamo anglies dioksido kiekio kompensavimo ir mažinimo sistemai.

Tai, kas paminėta, toli gražu neišsemia visų nesutarimų sąrašo.

Perėjimas bus brangus

Ginčijamasi, tarkime, dėl siekio, kad visos Europos šalys įsipareigotų sumažinti bendrą savo anglies dioksido taršą tose srityse, kurių neapima dabar taikoma apyvartinės taršos leidimų sistema. Manoma, kad tokia tarša sudaro apie 60 proc. visų išmetimų. Daugiausiai anglies dioksido išmeta transporto, statybų, žemės ūkio ir atliekų tvarkymo sektoriai.

Šioje srityje skirtingų šalių interesai irgi labai skiriasi. Tarkime, pagal prieš ketverius metus priimtą dabar galiojantį reglamentą, Lietuvai reikėjo 2030 metais CO2 taršą dabar nereguliuojamose srityse sumažinti 9 proc. lyginant su 2005 m. lygiu, o priėmus atnaujintą reglamentą, tikslas padidėtų iki 21 proc. Šalims narėms paliekama teisė rasti joms geriausiai tinkančius sprendimus.

Matyt, jau aišku, kad kova su klimato kaita tikrai nebus nemokama, ir net nebus pigi. Ji tikrai mums visiems kainuos, ir kainuos nemažai. Kils kainos, keisis užimtumo pavidalas — dalis darbuotojų neteks darbo, kitiems teks keisti savo profesiją. Pokyčių priešininkai lakstys ir šauks, kas viską padarė jų politiniai oponentai, bet nesugebės suformuluoti nė vieno rimtesnio pasiūlymo.

Politika tuo ir įdomi, kad sunkiai nuspėjama. Ir ji pavojinga, nes jeigu ja nesidomėsi, nejausi asmeninės atsakomybės, politika gali ateiti į namus naktį kaukiančiomis sirenomis ir artilerijos salvėmis. 

Politika — pasirinkimas tarp blogo ir blogiausio

Anapus šios savaitės audrų plenarinių posėdžių salėje aiškiai matėsi du dalykai — mūsų visų gyvenimus valdo politika, kur be sustojo bandoma rasti kompromisą tarp blogo ir blogiausio pasirinkimo.

Karo, nežabotos infliacijos, klimato kaitos akivaizdoje galiausiai net tie, kurie išdidžiai atmetė politiką, pradeda suvokti, kad mūsų gyvenimai visais laikais vyksta politikos erdvėje. Jeigu žmogus to nesugeba pastebėti, niekas nesikeičia.

Tokį atsiribojusį nuo politikos žmogų, kuris Antikoje vadintas idiotu, politika vis tiek aptinka. Tiesa, toks žmogus yra priverstas gyventi pagal taisykles, kurias suformuoja protingesni ir geriau suprantantys, kaip veikia visuomenės.

Dabartinė geopolitinė padėtis ir vienas po kito žmoniją užgriūvantys iššūkiai taip pat pateikia daugybę medžiagos, kuri padeda suprasti, kad tobulų sprendimų nėra.

Kam nauda, o kam mokėti?

Net ilgai socialdemokratiniu ar kokiu nors valstietišku politiniu surogatu apie amžiną gėrį visiems ir mistinę darną Lietuvoje šerti žmonės, jeigu jie geba mąstyti, vis dažniau priversti suprasti, kad nėra sprendimų, kurie vienodai tinkami visiems.

Ir nėra nemokamų sprendimų. Klausimas visada tas pats — kas gaus naudos ir kas mokės. 

Skaityti straipsnį

918

Sankcijų saga tęsiasi (3)

Be kategorijos

4 birželio, 2022

Sankcijų saga tęsiasi (3)

Šiame, jau trečiajame tekste apie sankcijas Rusijai, kaip ir žadėjau, daugiau kalbėsiu apie tai, kokį poveikį jos daro valstybės agresorės realiai ekonomikai. Kitaip sakant, pabandysiu apžvelgti tikrąjį galutinį sankcijų poveikį Rusijos ūkiui ir gyventojams vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Lietuvos, ir net tik Lietuvos, žiniasklaida nuolat į galvas kala, kad pirkdama naftą Europa finansuoja Rusijos tankų ir ginklų pirkimus.

Šis ne be kolegos Andriaus Kubiliaus lengvos rankos gimęs šūkis yra skambus ir padeda aktyvizuoti Ukrainos šalininkus. Jis neblogai veikia ir gėdinant tuos, kurie neskuba paremti sankcijų jų pilna apimtimi.

Abejotinas ekonominis turinys

Vis dėlto, rimčiau panagrinėjus, panaši mintis mažų mažiausiai dviprasmiška, o jos ekonominis turinys, švelniai kalbant, abejotinas.

Kad finansų srautai iš Vakarų padėtų putinui įsigyti ginkluotės, turi būti rinkos, kur jis už tuos pinigus tą ginkluotę galėtų pirkti.

Kalbant paprasčiau, jeigu turite net ir kelis milijonus, pavyzdžiui, namui įsigyti, sandoris pavyks tik tuo atveju, jeigu toks nekilnojamojo turto objektas jau siūlomas rinkoje arba turite realią galimybę įsigyti žemės ir tą objektą pasistatyti.

Vien pinigų — net jeigu milijonų kiekis bus ir labai solidus ar net neribotas — tikrai neužteks. Norams patenkinti reikės pasiūlos, kitaip sakant tų, kurie gamina ar turi tai, ko jums reikia.

Matyt, jau pradeda aiškėti, kur link suku, bet vis tiek pradžioje šiek tiek teorijos, kad tiems iš jūsų, kurie nesimokėte ekonomikos, būtų aiškiau, apie ką kalba.

Bet kokios valstybės ekonomika visada analizuojama dviem pjūviais.

Realioji ekonomika, kurią sudaro visi nefinansiniai ekonomikos elementai, susideda iš materialių (nafta, duona, grūdai ar darbas) ir nematerialių (paslaugos, tarkime, plaukų kirpimas ar švietimas).

Labai primityvios realios ekonomikos pavyzdys — natūrinis ūkis, kur žmonės mainosi savo gaminiais be jokių pinigų — tiesiog keičia savo grūdus į kaimyno daržoves.

Finansų sektorius pats neapginkluoja

Modernesnė ekonomika neišvengiamai apima ir finansų sektorių, kurio paskirtis aptarnauti pinigų ir kito finansinio turto (akcijų, obligacijų) pervedimus tuo metu, kai realus turtas keičia savo savininkus.

Vis dėlto finansų sektorius pats savaime nei pamaitina, nei aprengia, nei apginkluoja.

Nors staigus naftos pirkimų stabdymas staigiai sumažintų valiutos srautą į Rusiją, taigi ir jos biudžeto įplaukas, tiesioginis poveikis kariniam sektoriui vis tiek pasireikštų tik po kurio laiko.

Nepalyginamai didesnę įtaką Rusijos karinės galios menkimui ir jos ateičiai turi tiek priverstinis sankcijų inspiruotas, tiek savanoriškas gamintojų ir jų prekių išėjimas.

Net jeigu šeštojo sankcijų paketo teks palaukti dar kurį laiką ir jis bus švelnesnis nei pradžioje planuota ir viltasi, Rusijos ekonomikai jau pirmosios sankcijos sudavė jei ne mirtiną, tai tikrai itin skaudų smūgį, kuris tą šalį kasdien grąžina dešimtmečius atgal. Didžiausią poveikį tam turėjo drastiškas prekybos, ir ypač modernių technologijų, siaurinimas.

Nekonvertuojamas rublis

Kai po pirmosiomis karo dienomis įvestų sankcijų rublio vertė nuo įprasto svyravimo tarp 70-80 rublių už dolerį staigiai čiuožė žemyn net iki 140 rublių už dolerį, pasidarė aišku, kad prasideda absoliučiai kitoks šios valstybės ūkio funkcionavimas.

Rublio šuolis žemyn vasario pabaigoje – kovo pradžioje rodė staigiai išaugusį Rusijos ūkio neapibrėžtumą bei panišką investuotojų pasitraukimą į saugesnes valiutines rinkas.

Drastiškomis priemonėmis — iki 20 proc. išaugusiomis bazinėmis palūkanų normomis, 80 proc. valiutos iš importo nusavinimu ir kitomis žiauriomis priemonėmis Rusijos centriniam bankui tuomet pavyko situaciją apraminti.

Suvaldymo kaina buvo žiauri — po keleto dešimtmečių rublis neteko laisvai konvertuojamos valiutos statuso. Dabar tai, pasak vaizdaus rusiško posakio, medinis (dereviannyj) rublis.

Neatsitikinai Europos centrinis bankas kovo pradžioje atsižvelgdamas į tai, kad susiklosčiusi padėtis neleidžia nustatyti objektyvaus euro ir Rusijos rublio rinkos santykio, sustabdė jo skelbimą. Jis neatnaujintas iki šiol.

Žaidimas rublio kainomis

Dabartinis rublio brangimas iki šiomis dienomis nusistovinčio apytikriai 60 rublių už dolerį kurso byloja ne apie Rusijos ekonomikos potencialą ar sugrąžintas ikikarines pozicijas.

Prekei, kuria niekas neprekiauja atviroje rinkoje, galima priskirti kokią tik nori kainą. Bandydamas suvaldyti Rusijos gyventojų nerimą, tos šalies Centrinis bankas kartu su Finansų ministerija kasdien pažaidžia, paderina veiksmus ir praneša, kokia ta kaina.

Propagandinė mašina vėliau apdainuoja Rusijos ekonomikos atsparumą ir aprauda vakariečių, susigalvojusių nubausti didžią šalį, kančias dėl augančių kainų. Kol kas tai veikia.

Vis dėlto prieš tris mėnesius užsisukę procesai palaipsniui įgauna pagreitį ir prasideda realiojo sektoriaus, kuris ir žymi ekonomikos gyvybę, transformacija.

Trys sankcijų tipai

Kalbant konkrečiau, Rusijai pritaikyti trys skirtingi sankcijų tipai.

Pirma, jau minėtos finansinės sankcijos, kurios pradėtos taikyti dar 2014 metais. Po to, kai vasario pabaigoje įšaldžius išorinius centrinio banko išteklius, Rusijos centrinis bankas prarado galimybę reguliuoti valiutos kursą, rublis tapo nekonvertuojama valiuta.

Antra, apribotas jos importas. Per pastaruosius tris mėnesius Rusijos importo apimtys sumenko du kartus, ir tai neįtikimai didelis pokytis.

Rusijos pramonė jau dabar labai aštriai pajuto importo ribojimų pasekmes.

Daugybė gamyklų arba, kaip skelbiama, laikinai sustabdė gamybą arba dirba tik kelias dienas per savaitę. Įvairiausiuose regionuose įprasti pranešimai apie tai, kad darbuotojai atleidžiami nuo darbo suteikiant gabalėlį žemės, kur jie galėtų užsiauginti bent keleto rūšių populiariausių daržovių.

Tokią padėtį lemia komplektuojančių detalių stygius palaipsniui išsenkant jų atsargoms. Įprastai pramonės įmonės tokių atsargų kaupia apytikriai trims mėnesiams, ir birželio mėnuo taps kritiniu.

Trūkinėja prekybos grandinės

Be abejo, Rusijos pramonė energingai ieško pakaitalų detalėms, kurios patenka po sankcijomis. Anksčiau tikėtasi, kad pagelbės Kinija, tačiau net ši didžioji Rusijos draugė dabar labai atsargi, nes bijo patekti po antrinėmis sankcijomis, kurios gali būti pritaikytos tiems, kurie remia Rusiją.

Problema yra ne tik komplektuojančių detalių stygius, bet ir prastesnė pakaitalų, jeigu jų randama, kokybė, siauresnis asortimentas.

Paradoksalu tai, kad sankcijos ypatingai paveikia modernizuotus Rusijos ekonomikos sektorius ir jos moderniausias gamyklas, nes būtent ten taikomos technologijos dažniausiai yra patekusios į sankcijų lauką.

Išskirtinai tragiška padėtis su elektronikos komponentais, kurių patekimą į Rusiją jau pirmosiomis karo dienomis patikimai sustabdė vos keli šių išskirtinai svarbių priemonių tiekėjai. Tai padaryti buvo ganėtinai paprasta ir todėl, kad didžiąją dalį rinkos valdo Rusiją griežtai pasmerkęs Taivanas.

Tuomet nuskambėjęs Lukašenkos juokelis, kad čipus gali pagaminti ir Baltarusija, jeigu jau tiekėjai atsisako, demonstravo ne Baltarusijos ar kokios kitos valstybės galimybes, o kaimyninės valstybės vadovo absoliutų neišmanymą.

Logistikos bėdos

Situaciją aštrina ir labai didelės logistikos bėdos. Tais atvejais, kai tiekėjai lyg ir atsiranda, Rusija vis tiek negali sulaukti jų prekių dėl to, kad pasaulinis pervežimų verslas atsisako tarpininkauti agresorei.

Šalies viduje palaipsniui auga nerimas dėl vidinių pervežimų, nes geležinkelių transportas jau dabar jaučia komplektuojančių detalių stygių.

Oro transporto sektoriuje problemos dar rimtesnės. Rusijai vienašališkai užgrobus jos anksčiau lizinguotus lėktuvus, jie nebegali palikti Rusijos oro erdvės, juos priimti atsisako net Kinija.

Šie importiniai lėktuvai neteko techninės gamintojų priežiūros, apribotas jų draudimas. Tik laiko klausimas, kada prasidės vadinamasis lėktuvų kanibalizmas, kai vienas lėktuvas virsta kitų atsarginėmis dalimis. Pilotai Rusijoje netrukus prieš skrydžius turės užsukti į šrotą.

Ironiška net klausti, kada Rusija sugebės sukurti savo adekvatų lėktuvą, jeigu net turėdama galimybę naudotis moderniomis technologijomis, ji to nesugebėjo padaryti per pastaruosius bene keturis dešimtmečius.

Kainas augina pasiūlos stygius

Komplektuojančių detalių stygius bei prarastos galimybės modernizuoti naftos ūkį po to, kai pasitraukė rimtieji investuotojai, irgi smarkiai sekina Rusijos galias, net jeigu kol kas tai jaučiama ir menkiau.

Galų gale, esama ir trečio sankcijų bloko — eksporto sankcijų, kitaip sakant draudimo pirkti tas ar kitas rusiškas prekes, tarp jų svarbiausią jos eksporto prekę — energetinius išteklius.

Būtent šioje srityje  kol kas ribojimai menkiausi, bet neišvengiamai jie palaipsniui apims vis didesnę Rusijos ūkio dalį.

Beje, atotrūkyje tarp staigiai sumenkusio importo ir nominalia verte (ne apimtimi, o dėl brangstančios naftos pinigine forma) išaugusio eksporto slepiasi ir galimybė Rusijos gyventojams sukurti rublio brangimo iliuziją.

Kai už valstybės ribų mažiau perki, o daugiau parduodi, tai susidaro prekybinio balanso perviršis ir auga valiutos, kurios negali niekur panaudoti, srautas.

Tad galima sakyti, kad rublio brangimą vidaus rinkoje (pabrėžiu, rublis nekonvertuojamas, tad jis brangsta tik Rusijoje) sukūrė būtent sankcijų asimetrija.

Tai paaiškina ir daugelį Rusijos gyventojų kamuojantį klausimą, kodėl rubliui brangstant prekės ne pinga, o priešingai, toliau brangsta (infliacija artėja prie 20 proc. ribos).

Esmė ta pati: rublis nekonvertuojamas ir tai reiškia, kad jo kursas nerodo jo tikrosios vertės atviroje rinkoje, kurioje jis tiesiog nereikalingas. Tokiu atveju infliaciją kuria ribota pasiūla: kai prekių stinga, jų kainos neišvengiamai auga.

Menksta pajamos

Ir tai reiškia, kad pajamos, kurias Rusija gavo už energijos išteklius, nors išaugo nominalia, skaitine išraiška, bet realia verte, kuri matuojama prekėmis, kurias gali už tuos nominalus įsigyti, sumenko. Pinigų daugiau, bet nusiperka žmonės mažiau.

Birželio 1 dieną Rusija vidutiniškai 10 proc. arba 1600 rublių (apytikriai 25 doleriais) padidino socialines išmokas.

Didesnes pensijas gaus ir apie 35 mln. nedirbančių Rusijos pensininkų.

Žinant, kad vidutiniškai vartojimo prekės Rusijoje per pastaruosius tris mėnesius pabrango nuo 18-23 proc., o maisto — nuo 25 iki 50 proc., galime konstatuoti, kad realia verte pajamos, kurios menko visus pastaruosius 10 metų, menksta ir toliau.

Klausimas, o kas laukia ateityje — atviras. Tęsinys kitą penktadienį.

Skaityti straipsnį