MENIU

Autorius

2353

1000 eurų už puslapį nesąmonių

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

13 sausio, 2023

2021 metų lapkritį Lietuvos Seimas po pateikimo pritarė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimams, kuriais numatoma uždrausti auginti, veisti ir žudyti gyvūnus dėl naudos iš jų kailiukų.

Balsavimo metu 78 Seimo nariai siūlymą palaikė, 28 – susilaikė, o dar 9 buvo prieš. Prieš priimdamas galutinį sprendimą Seimas nutarė prašyti Vyriausybės, kad ji pateiktų savo išvadas dėl šio projekto.

Gyvūnų gerovė – ne tušti žodžiai

Etiniai kailinių gyvūnėlių veisimo aspektai dažnokai aptariami viešojoje erdvėje. Nevyriausybininkai – Lietuvoje tai visų pirma viešoji įstaiga „Tušti narvai“ – aktyviai pasisako prieš panašius verslus, organizuoja piketus ir ragina gyventojus remti veiksmus, kuriais siekiama absoliutaus panašių verslų draudimo. Šiuo atveju pagrindinė negatyvaus požiūrio priežastis – gyvūnų gerovė.

Kitoje barikadų pusėje kaunasi Lietuvos žvėrelių augintojų asociacija, kuri – tai irgi logiška – remia savo atstovaujamus verslininkus. Esminiai jų argumentai ta ar kita forma koncentruojasi ties ekonominiais problemos aspektais: tikru ar tariamu šios verslo šakos indėliu į šalies ekonomiką, joje dirbančių gyventojų bei verslo savininkų interesais.

Nesu Lietuvos Seimo narė, tad balsuoti dėl aptariamo verslo tolesnės veiklos perspektyvų man nereikės. Kaip Lietuvos pilietė emocionaliai esu gyvūnų globėjų pusėje: nematau jokių rimtesnių argumentų, kodėl panašūs verslai turėtų išlikti. Jei tektų balsuoti, rimtai įvertinčiau ne tik gyvūnų, bet ir žmonių, kuriems tenka gyventi šalia fermų, gerovę.

Bendrai imant, Seimo rinkimuose būčiau linkusi paremti tuos politikus, kuriems gyvūnų gerovė nėra vien tušti žodžiai. Vis dėlto šiandien akcentuosiu kitus klausimo momentus.

Norai iš priimtinų lūpų

Buvusio mokinio paprašyta įvertinti vieną su šiuo klausimu susijusį dokumentą buvau, švelniai kalbant, šokiruota.

Daugiau kaip dvejus su puse metų praleistų Seime užmušė manyje naivų tikėjimą, kad įstatymai priimami rimtai pasvėrus argumentus už ir prieš. Pernelyg daug faktų rodo, kad sprendimą lemia ne tai, kas ir kodėl siūloma, o tai, koks žmogus siūlo.

Net itin silpni argumentai ar tiesiog norai, kurie skamba iš politiškai priimtinų lūpų, gali paneigti stiprius kompetentingų profesionalų žodžius. Agresyvi minia anapus Seimo rūmų sienų, kuri dažnokai gali būti sušaukta suinteresuotų verslo grupių, tikėtina, irgi gali išgąsdinti nemažą būrį menkiau susivokiančių parlamentarų.

Vis dėlto, kai klausimas kelia pernelyg daug aistrų arba yra itin sudėtingas, gali padėti profesionalios, vadinamosios nešališkos, išvados.

Tikiuosi, jog būtent tai ir lėmė Žemės ūkio ministerijos sprendimą užsakyti kailinės žvėrininkystės uždraudimo Lietuvoje poveikio vertinimą, kitaip sakant, atsakyti į klausimą, kiek Lietuvos mokesčių mokėtojams atsieitų kompensacijos aptariamą veiklą paliekantiems ūkininkams.

Sąžinę maino į atlygį

Jau šiame etape turime pirmą sisteminę Lietuvos politikos ydą – darbą, kuri gali ir, manau, privalo atlikti ministerijose sėdintys kompetentingi specialistai, linkstama patikėti nesusijusioms institucijoms.

Kad ir kaip būtų teisinami panašūs žingsniai, juos lemia baimė ir politikų nepasitikėjimas Vyriausybės institucijų darbuotojais.

Pastarieji, savo ruožtu,  net būdami labai kompetentingi, neretai bijo pateikti nepriklausomą nuomonę, o pataikauja valdančiųjų pageidavimams. Tiesiai sakant, sąžinę maino į atlygį, ir dar labai menką atlygį.

Taigi, konkrečiu atveju Žemės ūkio ministerija už 30 tūkst. eurų darbą atlikti pasamdė menkai žinomą UAB gudriu pavadinimu „Smart Continent“ (lietuviškai „Išmanusis kontinentas“).

Išvados prieštarauja skaičiams

Skaitant kukliu išmanaus kontinento vardu pasiskelbusio UAB tyrimą pribloškia autorių absoliutus ekonomikos neišmanymas.

„Atradimai“ mokesčių srityje rodo, kad autoriai neturi net elementariausio suvokimo apie mokesčių apskaitą ir viešuosius finansus. Išvados prieštarauja tekste pateiktiems skaičiams, grafinės iliustracijos pribloškia ne tik savo vizualiniu primityvumu, bet ir tuo, kad dažnu atveju yra visiškai beprasmės.

Nors ataskaitos autoriai neįvardinami, UAB vadovauja dr. docentas Andrius Jaržemskis, kas lyg ir leistų manyti, kad išvados paremtos mokslu.

Štai vos keli ataskaitos teiginiai, kurie demonstruoja šiurkščias ekonomikos klaidas, dažnu atveju neatleistinas jau pirmakursiui ekonomistui, kuris išklausė pradinį makroekonomikos kursą.

Neprofesionalumu tiesiog sukrečia ataskaitos dalis, kurioje bandoma pritempti išvadą, kad kailinės žvėrininkystės sektorius teikia naudą valstybės biudžetui.

Iškirtinai šiurkšti autorių klaida yra darbuotojų sumokamus mokesčius priskirti verslui. Darbuotojų įmokos Sodrai ir jų mokamas gyventojų pajamų mokestis yra tokios pat darbuotojo pajamos, kaip ir jo darbo užmokestis. Verslo mokesčiai yra tik jo mokami mokesčiai – visų pirma pelno mokestis.

Siurbė biudžeto lėšas

VMI duomenys rodo, kad, tarkime, 2018 metais, kai kailinės žvėrininkystės sektoriuje veikė 103 ūkio subjektai, pelno mokesčio buvo sumokėta vos 115 tūkst. eurų.

Įvertinus, kad verslininkai iš biudžeto atgavo beveik 2,5 mln. eurų PVM, galime drąsiai sakyti, ne naudą biudžetui tas neefektyvus sektorius nešė, o priešingai, siurbė biudžeto lėšas. Kitaip sakant, vartotojų sumokėti mokesčiai nevirto algomis gydytojams ar mokytojams.

Ataskaita teigia, kad dirbdamas eksportui kailinės žvėrininkystės sektorius augina teigiamą šalies prekybos balansą, tad prisideda prie šalies ekonomikos stiprinimo.

Vis dėlto net tie duomenys, kuriuos pasitelkia ataskaitos autoriai, rodo visai priešingai: niekingai mažą eksporto dalį kuriantis ir žvėrelių krauju nudažytas sektorius minta Lietuvos žmonių sunešamais mokesčiais.

Juokingai maži ir šiame sektoriuje dirbančių žmonių atlygiai, kurie geru trečdaliu mažesni, nei šalies atlyginimų vidurkis.

Pinigai nemokšų veiklai

Baisu ir tai, kad Lietuvos Vyriausybė ir jos padaliniai ciniškai mėto biudžeto pinigus nemokšų veiklai finansuoti.

30 tūkst. eurų, kurie sumokėti už nevykusį 36 puslapių rašinėlį, kur didžiausia ploto dalis tenka gerokai padidintoms jokios didesnės prasmės neturinčioms ekselinėms lentelėms bei žemėlapiams (ataskaitą prikabinu) – tai skandalas ir gėda.

Vis dėlto, kad toks veikimo būdas, kai išvados kabinamos nuo dangaus nesuvokiant net bazinių sąryšių, nėra atsitiktinumas, akivaizdžiai pademonstravo ir ministrės pirmininkės patarėjas žemės ūkio klausimams Ignas Jankauskas.

Pernai gruodžio viduryje „Meta“ paskyroje jis paskelbė, kaip teigiama, asmeninę nuomonę, kurioje pademonstravo tiek ekonomikos išsilavinimo skyles, tiek aroganciją bei savo vietos institucinėje sistemoje nesuvokimą.  

Patarėjas savo nuomonę pradeda dėstyti ironiškai žemindamas kažkokį neįvardytą „neapykantos žemės ūkiui kupiną“ politiką, kuris esą aiškina, kad „kailinių žvėrelių verslas yra Lietuvai nereikšminga ūkio šaka, todėl galime lengvai ją uždrausti ir uždaryti.“

Atviros demagogijos akordai

Toliau pigią ironiją keičia atvira demagogija. Kadangi, pasak patarėjo, „pirminė žemės ūkio gamyba sudaro apie 4 proc. BVP“, o tai esą irgi nereikšminga, tai, leidžia sau pasamprotauti patarėjas, ją irgi „braukiam“.

Nusikalbama iki tiek, kad dėl „nereikšmingumo“ siūloma braukti ir Lietuvą iš Europos Sąjungos, kurios BVP Sąjungoje 2021 metais esą sudarė esą tik 0,36 proc.

Neteko tokio dalyko niekur ir niekada girdėti, bet premjerės patarėjas netgi praneša, kad esą „daug kartų bandyta ištrinti tą nediduką BVP, bet jis buvo užstotas tų, kurie supranta, kad ne tame skaičiukyje esmė.“

Na ir baigiamasis akordas, kaip visada demagogų kalbose, žinoma, apie tuos, kurie „nereikšmingame dydyje kuria, gyvena, turi istoriją ir galvoja apie ateitį.“

Informuoju premjerės patarėją (jeigu nemoka skaityti Valstybės kontrolės išvadų ir daugelio kitų tyrimų, tai gali paklausti premjerės, kuri tai tikrai žino), kad bendrai imant Lietuvos žemės ūkis yra neefektyvus, o jam skiriamų europinių išmokų bei daugiau kaip 20 įvairių mokestinių lengvatų suma yra apylygė su sektoriaus sukuriamu BVP.

Kitaip sakant, kai gavęs 10 eurų, sukuri prekę už 10 eurų, tai realiai nesukuri jokios realios pridėtinės vertės.

Pagarba valstybei prasideda kasdienybėje

Išvada liūdna: Žemės ūkio ministerijos užsakyta ir Lietuvos žmonių pinigais apmokėta ataskaita yra kailinių žvėrelių augintojų interesams atstovaujanti išskirtinai neprofesionali nuomonė.

Taip gali būti dėl to, kad visa ta UAB tėra nemokšų Šaraškino kontora, siurbianti biudžeto lėšas ir rašanti iš esmės kliedesius, kurie neturi jokio ryšio su ekonomika ir ekonomine analize, o ministerijos klerkai nė nemato reikalo įvertinti produkto, kurį gauna.

Blogesnis variantas: ministerijos klerkai neturi kompetencijų įvertinti, ar dešra, kurią pirko, tikrai nėra maltas popierius.

Tiesa, ir tokiu atveju Vyriausybė juk turi bent kelis tikrai kompetentingus finansininkus Finansų ministerijoje, tai gal jų verta paklausti, ar viskas gerai su tais brangiais raštais po beveik tūkstantis eurų už puslapį nesąmonių?

Na bet paklaustum, jeigu gerbtum savo valstybę. Bet juk negerbi nei savęs, nei jos.

Galimas ir blogesnis variantas, kad tikrasis šios ataskaitos užsakovas yra kažkoks suinteresuotas verslininkas, kuris, pasitelkęs „išmanių“ nemokšų kliedesius, dabar plėšys akis visuomenei reikalaudamas daugiau kaip 50 mln. kompensacijų už tai, kad nuliptų nuo Lietuvos žmonių galvos.

Chamiškas šantažas

Vis dėlto kol kas man šioje istorijoje baisiausias yra patarėjo žemės ūkiui chamizmas, perlietas absoliučiu žemės ūkio ekonomikos ir makroekonomikos neišmanymu bei panieka politikai.

Mūsų visų pinigai negali būti mėtomi į balą arba, kaip šiuo konkrečiu atveju, skiriami šantažistams, kurie, remdamiesi skandalingomis ataskaitomis ir demagogija, reikalauja 54 mln. eurų iš mokesčių mokėtojų kišenės už tai, kad nuliptų jiems nuo galvų.

P.S. Metu pirštinę tiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai paminėti šiame tekste. Paduokite mane į teismą už garbės ir orumo pažeminimą. Teisme bus gera proga pakalbėti apie tikrą, o ne tariamą garbę.

Skaityti straipsnį

975

Vizbarų pragmatizmas ir kova už laisvę

Darbas Europos Parlamente, Įžvalgos

5 sausio, 2023

1990 metais iškovota Lietuvos Nepriklausomybė nenukrito iš dangaus. Dėl jos daugybę metų kovėsi kelios Lietuvos gyventojų kartos — nuo partizanų pokaryje iki kultūrinių disidentų paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį. Visi jie buvo idėjos žmonės, kovoję už pasaulį, kuris būtų doresnis ir teikiantis daugiau galimybių ne vien nomenklatūrai, bet visiems žmonėms. 

Kasmet šią dieną primenu ir kartoju: graudu ir gėda, jog kol kas net žodžiu nepadėkojome tiems savo jauniems žmonėms, kurie kovodami už laisvą ir demokratišką Lietuvą, už jos žmonių saviraiškos laisvę buvo kankinami psichiatrijos ligoninėse, viešai žeminami atimant net teisę į studijas.

Privalo dėkoti

Šiandien minime Laisvės gynėjų auką. Bet tų aukų buvo daug. Ir kiekvienas tikras žmogus kasdien privalo dėkoti tiems, kurie jiems davė gyvenimą ir galimybes. 

Šiandien minime Laisvės gynėjų auką. Bet tų aukų buvo daug. Ir kiekvienas tikras žmogus kasdien privalo dėkoti tiems, kurie jiems davė gyvenimą ir galimybes. 

Kita vertus, tie, kurie moka ne tik gedėti, bet nuolat reflektuoja Lietuvos kasdienybę, mato ir pilkąją zoną. Anapus parodomojo gedėjimo, dažnai atsainios pagarbos POLITINIAMS kankiniams ar atvirai propagandinio patriotizmo egzistuoja zona, kur visos laisvės dovanos sutraukiamos į nuosavo verslo reikalus. Politika tokio mąstymo rėmuose, visai kaip nesenoje sovietinėje praeityje, regima tik kaip instrumentas aptarnauti vienai interesų grupei. Sovietiniais laikais tai buvo partinė nomenklatūra, dabar — ta ar kita įtakingesnė verslo grupė. 

Antradienį dalyvavau „InfoTV“ laidoje, kur kalbėjo vienas iš brolių Vizbarų, — Lietuvoje žinomos lazerių įmonės savininkų. Vyras buvo įsiutęs: pažeminantys epitetai politikams liete liejosi iš jo lūpų, o šeimos verslo bėdos buvo pakylėtos į mažų mažiausiai valstybinio lygio problemų rangą. 

Komentuodamas įtampas, kurias Lietuva patiria dėl savo pozicijos Kinijos atžvilgiu, Kristijonas Vizbaras nematė jau dešimtmetis dėl Kinijos geopolitinių ambicijų kintančių prekybos taisyklių, bet širdo ant kelių neįvardytų politikų, kurie esą buvo tie galingi, kad tiesiog užvėrė Vizbarų verslo perspektyvas. 

Verkė visi, kas netingėjo

Vertinant iš istorinės retrospektyvos panašios įtampos, kurios kyla dėl Lietuvos pozicijų tarptautinėje politikoje, jokia naujiena. 1990 metų pradžioje praktiškai visi didieji pasaulio politikos žaidėjai — nuo JAV iki Vokietijos — buvo taip užsižaidę su gorbačiovine Rusija ir taip įtikėję tarpusavio santykių šviesiomis perspektyvomis, kad Lietuvos sprendimas paskelbti nepriklausomybę buvo laikomas mažų mažiausiai nesubrendusio  vaiko išsišokimu.  

Dar 1990 metų Lietuvos ekonominė blokada, kai sovietų valdžia bausdama mūsų valstybę sustabdė žaliavų, visų pirma naftos, tiekimą, sulaukė gausybės raudų. Dabar jau ašaras šluostėsi tie, kurie buvo visai neblogai įvaldę gyvenimo okupacijos sąlygomis meną. 

Dar garsiau verkta 1998 metų pabaigoje, kai po rugpjūtį įvykusios rublio devalvacijos Lietuvos bankus, o vėliau ir realųjį sektorių, pasiekė problemos, kurias sukėlė šalies bankų investicijos į Rusijos valstybines obligacijas.

Graudūs verksmai ir prakeiksmai Lietuvos politikams skambėjo ir per 2009-2011 metų krizę. Verkė visi, kas netingėjo, ir žurnalistams švelniai šluostant esą kenčiančio verslo ašaras, buvo pamiršta, kad jau bent 1998 ir 2009 metų krizės tikrai ne Lietuvoje  gimė.

Ilgus metus tą raudotojų chorą lengvai galėjai pažinti iš sovietinio-gariūninio mąstymo bei jai būdingos retorikos. Dažniausias jų kančių objektas buvo dėl politikų veiksmų prarandama Rusijos rinka bei valstybės bandymai adekvačiau paskirstyti mokestinę naštą, palaipsniui naikinant gyvulių ūkio atributus.

Ilgainiui Rusijos rinką išmainėme į valstybei priimtinesnę ir visuomenei didesnę grąžą duodančią Vakarų Europą ir, priešingai nei aiškinta, net kasos aparatai turgų nesugriovė.

Lėkšta nepagarbą politikai

Palaipsniui kaikarių ir matijošaičių aiškinimai (1), kad Lietuvos užsienio politika bei politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusijoje šalies ekonomikai pridarys didžiulės žalos, nuėjo į praeitį. 

Faktai rodo, kad nuolat paslaugiai dėl nuosavo verslo sunerimusių verslininkų kalbas į šalies gyventojų dėmesio centrą tempę propagandinių klišių meistrai prašovė. Lietuvos ekonomika pagal socialinius ekonominius rodiklius priklauso labai aukšto išsivystymo lygio šalių grupei, gyvenimo lygis auga. Per pastaruosius metus gerovė Lietuvoje Vyriausybės (pabrėžiu Vyriausybės, o ne vadinamojo gerovės prezidento) pastangomis paskirstoma nors šiek tiek lygiau. Tai ypatingai pajuto pensininkai, neįgalieji, vieniši žmonės, kai kurie viešojo sektorius darbuotojai. 

K. Vizbaras yra sakęs esąs vakarietiško mentaliteto atstovas (2). Vis dėlto jo kalbose aiškiai girdima ta patį dešimtmečius skambanti retorika, tie patys argumentai ir ta pati lėkšta nepagarbą politikai, kuri dominuoja kaikarių ir matijošaičių lūpose. 

Klausydamasi K. Vizbaro apokaliptinių raudų apie tai, kad dėl konflikto su Kinija „Lietuva sumokės tokią kainą, kuri nublokš mus į krizę, kokios nesame matę“ (3), girdžiu cinišką vertelgą, o pasidomėjusi, ką tas žmogus skelbė dar visai neseniai, ir primityvoką veidmainį. [Šio įrašo pabaigoje galite perskaityti jo kalbos stenogramą minimoje laidoje, pateiktos ir nuorodos, kurios pagrindžia mano tekstą].

Kovėsi ne dėl verslo

Kai prie televizijos bokšto ir Seimo 1991 metais degė laužai, Kristijonui Vizbarui buvo septyneri. Galimybę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje jam padovanojo tie, kurie kovėsi ne dėl verslo ir pinigų, — kovėsi dėl nepriklausomos Lietuvos ateities. Beje, visai neseniai tai labai patriotiškai deklaravo ir pats K. Vizbaras. 

Brolių Vizbarų verslas galėjo atsirasti tik todėl, kad kartų kartos Lietuvos politikų (jiems priklauso kiekvienas bendrąjį gėrį keliantis aukščiau savo siaurų pragmatiškų interesų) kovojo už laisvą Lietuvą ir vakarietiškus liberalius nuosavybės santykius.

Studijuoti geriausiuose universitetuose broliai galėjo todėl, kad ne kas kita, o Lietuvos politikai atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir, be kita ko, iškovojo Lietuvos jaunuoliams galimybę mokytis bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. 

Europos Sąjunga, į kurią, primenu, atvedė ne verslas, o politikai, davė broliams daugiau nei 4 mln. eurų iš Lietuvai skirtų struktūrinių fondų lėšų verslo pradžiai, ir būtent tų pinigų dėka  broliai įkūrė vieną moderniausių  laboratorijų visoje Rytų Europoje.

Europinių pinigų srautas nesustojo ir vėliau. 2012 metais gamykloje apsilankiusiems politikams — prezidentei, premjerui  broliai dėkojo ir nuolat kartojo — „verslo klimatas šiandien Lietuvoje yra idealus — vienas geriausių Europoje ir pasaulyje“. 

Nekvaršino protingų galvų

Beje, ne kartą broliai pabrėžė ir tai, kad jų sprendimą plėsti verslą Lietuvoje lėmė išskirtinai verslui palanki mokestinė aplinka (4.) 

Apie tai, kad tokią mokestinę aplinką irgi sukūrė politikai, taip ilgus metus skriaudę Lietuvos viešąjį sektorių, šalies mokslą, švietimo sistemą, mediciną, net silpniausius Lietuvos žmones — neįgaliuosius, kuriems pinigų tiesiog nelikdavo, broliai nutylėjo. Arba tiesiog dėl to nekvaršino savo protingų galvų. 

Pamiršo broliai ir tai, kad net rinkas jiems dovanojo Lietuvos politikai: ne vizbarai, o politikai atvedė Lietuvą į NATO.  

Galiu tęsti ir tęsti. Broliai, ypatingai Kristijonas, pastaraisiais metais kalbėjo daug, noriai ir nuolat pylė komplimentus Lietuvos politikai. 

Vis dėlto noriu paminėti du dalykus. 2013 metais K. Vizbaras dėsto: „Šiandien dirbti galima iš bet kur, kur kas svarbiau yra grupuotės pasirinkimas — su Rusija, Kazachstanu, Baltarusija ir NVS ginklais žvangini, ar dirbi ES, NATO ir darai verslą vakarietiškai.“

Vizbarai aiškina, kad „šis pasirinkimas jiems yra vertybiškai svarbus, jie jaučiasi esą vakarietiško mentaliteto atstovai. Mes džiaugiamės, kad neturime reikalų su ta kita puse, ir stengsimės neturėti.“ (2)

Negana to, Kristijonas pabrėžia, jog kaip tik tuomet vykęs Lietuvos pieno produktų blokados Rusijoje konfliktas jam tik dar kartą parodė, kad tai neturėtų būti perkeliama ant valstybės pečių, nes verslininkai patys turi įvertinti, su kuo daro verslą.

Nusiimti kinišką kaukę

Mintis teisinga, tik nelabai aišku, kodėl šios taisyklės ponas K. Vizbaras netaiko dabar, kai kalbama apie Kiniją, apie kurios politines rizikas nesustodami diskutuoja visi didieji pasaulio verslo leidiniai ir technologinės apžvalgos.

Nuolat deklaruodamas esąs šaulys K. Vizbaras nori nenori turėjo susidurti su nacionalinio saugumo klausimais. O gal esu tiek naivi, ir p. Vizbaras tiesiog demonstruoja tikrąjį Lietuvos šaulių veidą, kur šautuvėliai ir dėmėtos uniformos svarbiau, nei smegenys? Atsakymo nežinau. Palieku spręsti patiems šauliams. 

Tik pakartoju dar kartą. Ne Lietuvos politikai, o Kinija sukūrė pasaulį, kuriame griūva visa pastaruosius septyniasdešimt metų įsitvirtinusi tvarka. Apie tai, kartoju, kalbama mažų mažiausiai aštuonerius metus. 

Gal vis dėlto jau ir vizbarams atėjo laikas nusiimti kinišką kaukę nuo savo esą vakarietiškų veidų? 

Šaltiniai ir stenograma 

1. https://www.delfi.lt/verslas/verslas/verslininkas-v-kaikaris-galesime-savo-patrankas-sviestu-tepti-nes-jo-nebus-kur-deti.d?id=64267212

2. https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/lazeriu-laboratorija-isuke-trys-broliai-lietuvoje-pasaka.d?id=63354328 

3.  https://www.delfi.lt/video/laidos/verslo-poziuris/verslo-poziuris-keturiu-politiku-grubi-klaida-suzlugde-lazeriu-sektoriu-salyje.d?id=89169475 

4. https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/kristijonas-vizbaras-verslo-aplinka-lietuvoje-geresne-nei-jav-662-519156 

5.   https://lnk.lt/info-komentarai-su-arnu-mazeciu 

2022-01-11, Info TV, Info komentarai su Arnu Mazėčiu, laidoje: Įmonių grupės „Brolis group“ įkūrėjas Kristijonas Vizbaras, „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas,  Europos Parlamento narė Aušra Maldeikienė.

K. Vizbaras: [Atsako, ar patiria tiekimo sutrikimus sutrikimus] Tai tiekimo sutrikimų šiokių tokių yra, bet jie nėra dramatiški. Dėl konflikto su Kinija,  aš iškarto pakreipsiu į realią problemą: mūsų sektorius praranda rinkas, ir ne tiktai Kinijos tiesioginę rinką, bet ir viso pasaulio rinkas. Ta prasme, tai yra globalios tiekimo grandinės, ir tiesiog iš Lietuvos tampa sudėtinga parduoti komponentą bet kam. Bet kam, visam pasauliui.

[Atsako į klausimą, ar Kinija spaudžia mūsų partnerius] Ne, tai faktas, taip ir yra, Kinija tiesiog neįleidžia sistemų pas save su lietuviškais komponentais, kas tai bebūtų — ar tos sistemos būtų vokiečių pagamintos, ar amerikiečių, ir, ta prasme, jie tai daro gudriai, ne kažkaip bukai, tiesmukai, ta prasme, jie daro taip, kad nebūtų įmanoma juos taip lengvai apkaltinti ten kažkokių tai, tais pažeidimais, t.t., nu, jie žaidžia protingą žaidimą.

[Atsako į klausimą, ar šita situacija susiklostė po to, kai Vilniuj buvo atidaryta taivaniečių atstovybė] Vienareikšmiškai taip. 

[Atsako, ar investicijos ir paskolos galbūt kompensuos mūsų praradimus] Nu, jūs supraskit teisingai, ta prasme, ne pinigų reikia verslui, ta prasme, ir dabar pinigų Lietuvoj yra pilna, yra, veikia viso pasaulio fondai, veikia Europos investicinis bankas, įmonės yra turtingos, ta prasme lazerių įmonės pačios gali kaip bankai dalinti paskolas, jos turi tų pinigų — mum rinkų trūksta, mum šitas karas su Kinija užvėrė — pasikartosiu — ne tik Kinijos rinkas, bet ir viso pasaulio rinkas. Jūs suvokiat šitą mastą.

[Atsako į klausimą, ką galima pastatyti už 200 mln.] 200 mln. dolerių — nu, tai ten eurais 176, nu, tai kažką gali pastatyt, ta prasme, bet ar tai kažkas bus esmingo, prasmingo? Ta prasme, kaip, visi pinigai, kurie įeina, ir jeigu už juos kažką pastatys kažkas, bus gerai, bet nepamirškim, kad čia turėtų ateiti kaip kažkoks tai fondas paskolomis, ar ne, tai išsidalins — viena įmonė gaus 20 mln., kita gaus, kažką darys, ar bus kam duoti tas paskolas… Nu, čia dar yra visiškai neaišku, čia yra tiesiog žodiniai kažkokie lozungai, nėra praktinės išraiškos, dėl to yra labai sudėtinga komentuoti. Norint pastatyti lustų gamyklą aukšto lygio, kurioje dirbtų kuriantys profesionalai, tai tam reikia kalbėt apie 5 mlrd. ir pan., ta prasme. Bet, ta prasme, Lietuvoj nemanau, kad tą galima pastatyt, mes neturim žmonių, nėra kas dirba, mes neturim specialistų. Ta prasme, [puslaidininkių?] technologijų specialistų Lietuvos universitetai neruošia, jų šiandien dienai tiesiog nėra, jų nėra kad jų yra mažai — jų tiesiog nėra, neegzistuoja. Kiek mes savo įmonėj esam jų išsiauginę, tiek jų Lietuvoj ir yra, ir taškas, ir čia yra faktas. Tai, norint užsiauginti kuriantį [puslaidininkinių?] technologijų specialistą, tam reikia 10 metų. Kaip minimum. Iš gabaus žmogaus, ta prasme, ne kiekvienas juo gali tapti. Kažkokį tai vidutinioką galbūt gali išsiauginti per ten 5 metus, bet tai yra penkeri metai, ar ne, ir jis turi kažkokios praktinės patirties įgyti. Jeigu mes čia pasistatysime kažkokią tai gamyklą, kur suvažiuos tiesiog amerikietiška, vokiška, olandiška įranga, pasistatys pastatas ir joje dirbs — pavadinkim taip — žemos kvalifikacijos operatoriai, kurie tiktai „start“/„stop“ paspaus mygtukus, ir visa robotizuota gamykla ten gamins savo procesus, tai realiai Lietuva šitoj vietoj bus pardavus tik žemės sklypą, ta prasme. Tai bus nekilnojamo turto sandoris, ir viskas, ir tiek tos pridėtinės vertės. 

[Atsako, ar pritaria tam, ką kalbėjo M. Ubartas] Tiktai dalinai. Ta prasme, aš kelis gal punktus, taip labai trumpai. Visų pirma, verslas neverkia — verslas sako, kad mes, gamindami Lietuvoj, mes negalim laukt, kol atsiras ten „Made in EU“, t.t., jau nekalbant apie tai, kad yra mum nacionalinis pasididžiavimo klausimas yra rašyti, kad pagaminta Lietuvoje šiaip jau, taip. Bet, ką mes darom — mes keliam gamybą į kitas šalis, šiandien dieną aš sėdžiu Belgijoj, ir būtent tą dalyką aptarinėsim rytoj, ir čia savo įmonės plėtrą planuosim toliau, čia statysim gamybinę liniją tam, kad nebebūtų kilmės šalis Lietuva ir kad galėtumėm tęsti normaliai veiklą. Tai žiūrėkit, mes, verslininkai aukštųjų technologijų nenuskursim, bet Lietuva praras darbo vietas, praras investicijas, ir t.t., ir pan. Ir čia yra ilgalaikė žala, Taivanas neatsvers Kinijos. Ir nereikia įsivaizduoti, kad 20 mln. gyventojų šalis gali pakeisti pasaulio fabriką Kiniją — negali. Dėl to, kad susipynusios viso pasaulio tiekimo grandinės. Kinija gamina nuo automobilių pramonės iki ten medžiagų, iškasenų, „nuo iki“, ta prasme, tai yra pažangi valstybė. Kitas dalykas, verslam nereikia paramos, pašalpos, t.t. — mum reikia rinkų ir laisvės veikti. Šiandien dienai kare su Kinija užkerta mums ir Europos rinkas, užkerta ir, kaip sakyt, netiesioginius pardavimus į Kiniją, tai čia yra nenormali situacija — tai viena. Ir turbūt tiek, trumpai.

[Reaguoja į A. Maldeikienės pasisakymą] Nu, atmetęs visas emocijas, su visa pagarba, tai jeigu jau taip reikia derinti visus veiksmus su ES ir JAV, tai kodėl nederinot šitų veiksmų, kuriuos padarėt? Kur vieningas ES ėjimas, kodėl mes vieni išsišokom, tuo tarpu vokiečiai stato gamyklas Kinijoj, „Tesla“ stato gamyklą Kinijoj uigūrų regione. Kur vertybės šitos? Atsakykit jūs man.

[Atsako, kaip vyks verslo perkėlimas į užsienį] Ne, tai mes to, kas yra Lietuvoj dabar, neliesim, mes plėtrą visą vykdysim už Lietuvos ribų, nu, dėl to, kad yra, nu, natūralu, ta prasme, tai jeigu mes negalim iš Lietuvos parduoti su Lietuvos kilmės šalim, čia remtis kažkokių politikų pasisakymais, kad čia kažkur kažkas sureaguos kažkada, tai čia kada? Mum reikia fakto šiandien, mum reikia algas mokėti, mum reikia žmones išlaikyti, mum reikia investuoti, kad būtumėm konkurencingi ir t.t. Nu, ta prasme, mes ne lozungais kalbam, ir tai yra faktas, ir man ten, kai čia kažkoks emocijų pliūpsnis, t.t., tai yra visiškai neatsakingas reikalas, bet aš noriu dar paminėti, kad tie minimi neva 300 mln. eurų eksportas, ir tik per tą matuoti visą įtaką, ta prasme, čia yra nesąmonė. Kinija yra, jau dabar yra de facto Nr. 2 galybė pasauly, ir tą ignoruoti yra kvaila. ES visos šalys prekiauja ir su Kinija, ir su JAV. Niekas be mūsų tokių išsišokimų nedaro, ir tai yra normalu — jeigu visa ES darytų tokius dalykus, viskas būtų tvarkoj, tada sakytumėm „gerai, tokia politika, darom“. Bet šiandien dienai kas, ir tai — visiškai neadekvatu ir neatsakinga.

Skaityti straipsnį

1331

Vienybės paieškos grėsmės akivaizdoje

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

29 spalio, 2022

Šios savaitės mintys gimė svarstant, kas sieja tris iš pirmo žvilgsnio skirtingus įvykius – Xi triumfą 20-tajame Kinijos komunistų partijos suvažiavime, Europos Vadovų Tarybos diskusijas ir minias žmonių, išėjusių į Europos gatves.

Kaip ir prognozavau prieš porą savaičių, pažeidžiant dviejų terminų ir amžiaus apribojimus, Xi Jinpingas vėl tapo Kinijos komunistų partijos lyderiu, o jo ekonominė ir karinė doktrinos inkorporuotos į partijos ideologiją. Tokia padėtis susiklostė pirmą kartą nuo Mao valdymo laikų, ir ji aiškiai demonstruoja Kinijos posūkį totalitarizmo link.

Partinė verslo kontrolė

Santykinai liberalų premjerą Li naujasis Kinijos vadas pakeitė gerokai nuolankesniu Li Qiangu, kuris liūdnai pagarsėjo kaip partijos eilinis, aklai vykdęs ekonomiškai tragišką karantiną Šanchajuje.

Suvažiavimo metu Xi aiškiai neišdėstė savo pozicijos dėl karo Ukrainoje. Deklaracijos apie „draugystę be ribų“ nevirsta karine parama Rusijai. Kita vertus, realią padėtį gerai atspindi agresyviai antiamerikietiška retorika ir tai, kad Rusija vadinama vienintele pasaulyje patikima partnere.

Xi vedama partija aiškiai suka griežtai reguliuojamos ekonomikos link ir įtvirtina partinę verslo kontrolę. Tai yra aiškus įspėjimas tiems, kurie ir toliau kalba apie galimus lygiaverčius prekybinius mainus. Juolab kad ekspertai vieningai sutinka, kad tikrosios ekonominės bėdos Kinijoje tik prasideda.

Kol Kinija aną savaitę drąsiai suko planinės ekonomikos ir autokratijos pusėn, Europos Sąjungos valstybių vadovai tris valandas už uždarų durų ir net be mobiliųjų telefonų bandė suderinti savo pozicijas Kinijos ir Europos Sąjungos santykių klausimu.

Vieningo atsakymo teks palaukti

Kaip visada, geriausiai žinomi tie dalykai, kurie vyksta slaptai, tad praktiškai iškart po uždaro posėdžio pasipylė diskusijų detalės.  

Pirma, prioritetai aiškiai pasislinko. Jeigu anksčiau Kinija buvo vadinama Europos Sąjungos „strategine partnere“ ir „sistemine varžove“ (kitaip sakant prekiaujame, bet nesame ginklo broliai), tai nuo šiol tokia formuluotė tikrai praranda aktualumą.

Antra, visi Europos Sąjungos vadovai, tarp jų net Vengrijos lyderis, sutiko, kad Europa tapo pernelyg priklausoma nuo Kinijos žaliavų ir tiekimo grandinių.

Trečia, išlieka (vis dar) tikėjimas, kad kartu su Kinija gali būti kovojama klimato kaitos fronto linijose. Oficialūs šaltiniai taip pat informavo, kad buvo lyderių, kurie aiškino, kad Europos Sąjunga privalėtų pasitelkti Xi tam, kad paveiktų putiną ir Rusija baigtų karą Ukrainoje.

Apibendrinant galima sakyti, kad visi sutinka, kad Kinija kelia augančią geopolitinę grėsmę, tačiau vieningo atsakymo, o kaip į tai turėtų reaguoti Europos Sąjunga, dar teks palaukti. Žodžiai ir veiksmai – tikrai nėra vienas ir tas pats.

Lipa ant to paties grėblio

Šią išvadą patvirtina ir pastarosiomis dienomis auganti įtampa, kurią kelia jau kitą savaitę vyksiantis dviejų dienų Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo vizitas Kinijoje.

Akcentuojami mažiausiai trys momentai.

Pirma, kanclerį lydi didelė grupė verslininkų, tad kalbama apie galimą ekonominių ryšių plėtrą. Absoliuti dauguma ES lyderių tokį vizitą vertina giežtai neigiamai, akcentuodami, kad Vokietija vėl lipa ant to paties grėblio, kuris jau vožė jai Rusijos kotu. Nuostabą kelia ir tai, kad mažiau kaip prieš pusmetį vizito Japonijoje metu tas pats O. Scholzas dėstė, kad atėjo laikas diversifikuoti prekybinius ryšius mažinant bendradarbiavimą su Pekinu.

Dviprasmišką signalą siunčia ir tai, kad vizitas vyksta nepraėjus nė porai savaičių po to, kai Xi galutinai įsitvirtino Mao kėdėje ir faktiškai tapo antruoju „nemirtingu“ Kinijos vadu. Vokietijos kanclerio skuba vertinama kaip duoklė autoritarui manais į naudą.

Nepasitenkinimą kelia ir tai, kad O. Scholzas savo vizito nederino su net su pageidavimą prisijungti anksčiau pareiškusia Prancūzija. Logiška, kad toks Vokietijos bandymas klausimus spręsti dvišaliu pagrindu prieštarauja viešai deklaruojamai pozicijai, kad augančios Kinijos grėsmės akivaizdoje Europos Sąjunga privalo būti pabrėžtinai vieninga.

Aistros Scholzo kabinete

Šiame kontekste dėmesio verta ir tai, kad naujojo kanclerio veiksmai leidžia Xi tikėtis, kad kabineto pokyčiai Berlyne nieko iš esmės nepakeitė, išskyrus, kad dabar pozicijas dėl Europos veiksmų reikia derinti ne su Angela Merkel, o su kitu žmogumi.

Beje, Prancūzijos prezidento garbei verta priminti, kad panašioje situacijoje Emmanuelis Macronas pademonstravo Europos vienybę. 2019 metų pavasarį oficialaus Xi vizito Prancūzijoje metu į susitikimus buvo pakviesta ne tik tuometinė Vokietijos kanclerė, bet ir Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris. Tada E. Macronas aiškiai pasakė, kad geriausių rezultatų Europa pasiekia tada, kai veikia vieningai.

Dviprasmiška O. Scholzo pozicija Kinijos atžvilgiu kelia aistras net jo kabinete. Tarkime, net šeši jo kabineto nariai griežtai priešinasi kanclerio sprendimui paremti Kinijos valstybinės laivybos įmonės pageidavimą įsigyti didelį vieno iš Hamburgo uosto akcijų paketą. Nors pats O. Scholzas tikina sugebėsiantis paveikti kabinetą, neatrodo, kad tai bus lengva užduotis.

Tai patvirtina ir labai griežtas Vokietijos užsienio reikalų ministrės Annalenos Baerbock pareiškimas, kad Vokietijos verslas nebegali tikėtis tolesnės valstybės paramos, jeigu ir toliau savanoriškai kurs verslą, kuris juos padarys priklausomus nuo Kinijos valdžios sprendimų.

Vis dėlto žinios, pasiekusios žurnalistų ausis iš slaptojo ES vadovų susitikimo, leidžia tikėtis, kad vienybės svarba suvokiama vis geriau. Estijos premjerė Kaja Kallas net viešai komentavo, kad Kinija suinteresuota suskaldyti Europą, o Europos reikalas išlikti vieningai. Pasak jos, itin svarbu, kad neturėtumėme jokių nepriklausomų santykių su Kinija, nes Kinija tai supras kaip mūsų silpnumą.

Blėstančios globalizacijos triumfas

Kol Europos lyderiai bando dėlioti savo draugysčių kortas, gyventojai buriasi gatvėse.

Pastarieji tyrimai rodo, kad mitingų, piketų ir eisenų skaičius pasaulyje auga. Praėjęs savaitgalis nebuvo išimtis. Briuselyje 25 tūkst. žmonių žygiavo marše, reikalaudami stiprinti kovą su klimato atšilimu.

Vokietijos gatvėse dešimtys tūkstančių iškėlę ganėtinai prieštaringus plakatus, kurių dalis reikalavo subsidijuoti energetinių išteklių kainas, kai tuo tarpu kiti kvietė kovoti su infliacija. Vokietijoje, kaip ir, tarkime, JAV gatvėse buvo kviečiama palaikyti Irano opoziciją ir paremti tos šalies moteris.

Į protestų maršą įsiliejo ir Lietuva. Tiesa, kalbėta ne apie ateitį. Buvo pasitelktas šiomis dienomis Vakaruose nebemadingas, nors vis dar labai stiprus Rusijoje tradicinių šeimų naratyvas.

Viena detalė, manyčiau, turėjo pradžiuginti ir lietuviškų maršų už šeimą gerbėjus, ir jų oponentus. Lietuviškų tradicijų gynėjais suteikė tribūną Vakarų (eks)gėjams, kurie angliškai kvietė Kristų. Tikras palaipsniui blėstančios globalizacijos triumfas katalikiškoje Katedros aikštėje.

Sunkiai susitaiko su nauja realybe

Kalbant rimčiau, anapus šių mitingų, piketų ir šūkių veriasi vis labiau neapibrėžta tikrovė. Žmonės, kuriems ilgai į galvas buvo kaltas neįmanomas dalykas, kad viskas visada bus taip, kaip vakar, sunkiai susitaiko su nauja realybe. Bet istorija tai įrodė daug kartų – vis tiek anksčiau ar vėliau pokyčiai pralaužia bet kokias užtvaras.

Kol kas sudėtinga pasakyti, kurioje pokyčių stadijoje esame. Sunku net nuspėti, kiek arti lūžio taškas. Intuicija sakytų, kad laukia dar mažiausiai dešimtmetis, kol klimato kaita virs kitokiu klimatu, didžiąją dalį senojo pasaulio gyventojų sudarys senoliai, o dirbtinis intelektas pradės parinkinėti jau ne melodijas „Spotify“ programėlėje, bet įsiterps į rimčiausių visuomenės klausimų sprendimo procesą.

Ateinantys pokyčiai yra globalūs. Tuo pačiu metu nauja tikrovė pasirodo pasaulyje, kuriam vis dar sunku susitaikyti su tuo, kad rimtas bėdas galima įveikti tik vieningomis pastangomis.

Kalbant paprasčiau, ar galime problemas, kurias gimdo klimato kaita, išspręsti išimtinai Europos Sąjungos rėmuose? Atsakymas aiškus: negalime. Pramoninė tarša Kinijoje, kaip ir degantys Sibiro miškai ar iškertamos Amazonės džiunglės yra tiek ten gyvenančių žmonių, kiek ir mūsų problema.

Jausmai nugali proto argumentus

Ilgą laiką vakariečių mąstyme vyravo tikėjimas, kad prekyba pati savaime išsprendžia panašias problemas. Paaiškinimas buvo trivialus – kai žmonės prekiauja, išlošia abi pusės. Neįvertinta liko žmogaus prigimtis, kur jausmai dažnai nugali bet kokius proto argumentus.

Pastaroji tiesa ypatingai akivaizdžiai regima lūžių metais, kai nežinomos ateities baimė labai lengvai virsta spontaniška agresija ar naivoku įsitikinimu, kad geriausia gelbėtis pavieniui.

Ar gali žmonija susitelkti ir bendrai spręsti ją užgriuvusias revoliucines gamtos ir technologijų transformacijas? Nuo to, kaip atsakysime į šį klausimą, iš esmės priklauso būsimo pasaulio kontūrai.

Skaityti straipsnį

2712

Ūkininko godos

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

21 spalio, 2022

Man oponuojantys žmonės retai sugeba sudėlioti  daugiau, nei kelis neapykantos žodžius.

Laiškas, kurį analizuoju, išsiskiria bandymu formuluoti savotiškai platesnį naratyvą.

Tiesa, laikysena, panaši į tą, kurią bando formuluoti laiško autorius, rimtesnės analizės neatlaiko.

Ne kartą esu pabrėžusi, kad kiekvienas žmogus privalo savyje puoselėti arogancijos dovaną ar jos nuodus. Čia kaip žiūrėsi.

Nežinau, ką tas ūkininkas ten savo plotuose augina, bet visos mano daugiau nei pusę amžiaus puoselėtos arogancijos tikrai neužtektų tam, kad pradėčiau aną mokyti karves melžti ar grūdus sėti.

Ūkininkas iš Lazdijų tokią begalinę aroganciją demonstruoja samprotaudamas apie —  nei daugiau, nei mačiau – interesus, laisvę, sąsajas tarp jų — net nesugebėjęs suvokti, apie ką vis dėlto kalbėjau ir kalbu.

Tarsi atsistojus šalia grikių lauko mokytum kaimo žmogų, kaip dabar tuos kviečius nuimti.

Mokykitės, broliai ir sesės, jeigu norite kalbėti. Kalbėti sunkiausias darbas – keli jūsų sakiniai parodo visą jūsų smegenų tūrį. Nereikia jokių kitų svarstyklių.

Skaitykit. Sabaliauskaitės opusai čia nepadės. Teks imtis ko nors gerokai daugiau – pradžiai siūlau bent jau Hesę ar  Coetzee.

Darbo laisvės vardan prieštaros

Šios dienos mano svarstymus įkvėpė simptomiškas vieno ūkininko iš Lazdijų laiškas, kuri čia visą ir pacituosiu.

Jis rašo: „Esu eilinį kartą užblokuotas konservatnykų, nes jiems nepatinka mano nuomonė, kurią išsakau viešoje feisbuko erdvėj. Žiūrėjau jūsų video apie Kiniją. Amerika turi interesų visoje Žemės planetoje. Būtų smagu, kad ir Lietuva jų turėtų, bet labai gaila, kad taip nėra. Amerikos interesų „gynimas“ kenkia savo Valstybei, todėl nėra Lietuvos interesas. Tai greičiau padlaižiavimas savo šeimininkui, už kurį tikimasi gauti pliką kaulą. Bandykit pradėti dirbti Lietuvai.“

Blokavau už bukumą

Ūkininką, žinoma, blokavau. Ir blokavau ne todėl, kad esu „konservatnykė“. Konservatorių partijoje yra žmonių, kuriuos blokavau dėl antikrikščioniškos paniekos LGBT bendruomenei ar agresyvaus mistinių vadinamųjų tradicinių vertybių propagavimo.

Ūkininką gi blokavau todėl, kad tas žmogus negeba suvokti sudėtingesnio teksto, bet yra toks pilnas puikybės, kad jaučiasi gebąs mokinti ir rašyti diagnozes. Manau, kad ir daug kitų konservatoriams prijaučiančių žmonių tą ūkininką blokavo už bukumą, o ne už pažiūras.

Remdamasi paties pono viešumo samprata, jo laišką pateikiu jūsų svarstymui. Gi, kaip jis aiškina, esam „viešoje feisbuko erdvėj“.

Vis dėlto, mano galva, socialinių tinklų erdvė vieša tik santykinai. Tai nėra erdvė, kur gali atbėgęs dergtis tikėdamasis, kad tavęs iš savo paskyros neišmes žmogus, kuriam esi neįdomus ir kurį drąsiai be jokių rimtesnių prielaidų priskiri tautos priešams. Lazdijų ūkininkas man, sakau drąsiai, įdomus tik kaip analizės objektas, net jeigu krikščioniška laikysena verstų mane jame matyti subjektą, žmogų. 

Dirbu ne dėl kaulų

Mūsų prigimtis skatina mus kitų elgesį vertinti sulig savo vertybiniais prioritetais. Asmeninių savybių primetimas oponentui ūkininką pastūmėjo apibendrinimui, kad mano tekstas yra „padlaižiavimas savo šeimininkui, už kurį tikimasi gauti pliką kaulą“.

Neimsiu neigti nesąmonių ir nebandysiu aiškinti, kad dirbu ne dėl kaulų. Tiesa, ironiškai priminsiu, kad kaulus man tokie ūkininkai jau mėtė, kai ilgus metus buvau jų vaikų mokytoja, priversta dirbti trijose darbovietėse, kad galėčiau suvesti galus su galais. Mokesčių tie ūkininkai nemokėjo, iki pat 2009 metų net savo tėvų išlaikymą buvo užmetę ant mokytojų, kurių mokesčiais ir kūrė savo gerovę. Nesikartosiu.

Vis dėlto pati nuoroda į kaulą aiškiai rodo, kad kaulai kaip gėrio, tegul ir labai materialaus, simbolis yra stipriai įsirėžę paties ūkininko galvoje. Klausimas tik ant kieno malūno pats ūkininkas lieja vandenį ir kieno kaulų tikisi.

Prieš blokuodama dar labai griežtai pakomentavau jo kliedesius, primindama Nepriklausomos Lietuvos ūkininkus, didelė dalis kurių atkentėjo Sibiro lagerius ir tremtis.

Akis badančios paralelės

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsakydama sulyginau du nesusijusius reiškinius. Man buvo priekaištaujama, jog ragindama Lietuvos užsienio politiką formuoti atsižvelgiant į sąjungininkų, tarp jų ir JAV interesus, kenkiu savo valstybei, o aš atsakau primindama sovietinę okupaciją. Vis dėlto mąstant plačiau paralelės tarp šių reiškinių akis bado.

Pažymėtina, kad autorius tarptautinę politiką regi kaip kažką, kas gali būti formuojama neatsižvelgiant į bendrą pasaulinį kontekstą. Tendencija tiek pat paplitusi, kiek pavojinga.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad karas Ukrainoje bent dalį su geopolitika mažiau susipažinusių žmonių privertė pradėti mąstyti, kokia menka yra net didelė valstybė, kai ji akis į akį susiduria su brutaliu priešu.

Ukraina nebūtų taip ilgai atsilaikiusi prieš agresorių, jei ne daugybės valstybių, ir visų pirma JAV, parama. Be tokios paramos Ukraina, patinka kam tai ar ne, karo nelaimės.

Skirtumas čia tik tas, kad be išorinės paramos Ukraina galėjo atsilaikyti kelias dienas, o va nepalyginamai ir gyventojais, ir plotu mažesnė Lietuva neatlaikytų nė tiek.

Taigi, kliedėdamas apie kažkokius mistinius Lietuvos interesus, kuriuos esą paminu sakydama, kad norėdami likti nepriklausomi privalome ieškoti sąjungininkų, Lazdijų ūkininkas tiesai šviesiai sako, kad ginti Lietuvos neverta. 

Net menkas procentas yra grėsminga tendencija

Darome išvadą – ponas, kuris, labai tikėtina gauna išmokas, taigi gyvena Vokietijos ir Prancūzijos mokesčių mokėtojų sąskaita, laukia matuškos rasiejos savo kieme. Ir tai puikiai paaiškina, kodėl ji taip erzina bet kokios kalbos apie tai, kad Lietuva formuodama savo užsienio politiką privalo remtis NATO, JAV ir Europos Sąjungos bendruomene ir atsižvelgti į jos narių interesus.

Kokia buvo mano praėjusios savaitės įrašo pagrindinė mintis? Aiškinau, kad neleistina Lietuvos užsienio politikos formuoti atsietai nuo pasaulinių tendencijų ir šalies nacionalinio saugumo.

Priminiau, kad Lietuvos išlikimui gyvybiškai svarbus NATO partnerių ir ypač pagrindinio šio aljanso žaidėjo – Jungtinių Valstijų, palaikymas. Parodžiau, kad atsižvelgdami į JAV interesus, galime tikėtis ir jų didesnio įsitraukimo į mums svarbius klausimus. Pateikiau argumentus, kodėl veiksmai, kurias neleidžiama Kinijai plėtoti savo interesų Lietuvoje, yra svarbūs Lietuvos išlikimui.

Ar ponas ūkininkas tai išgirdo? Abejoju. Visa, ką jis sugebėjo suprasti sutraukta į primityvią tezę, kad „Amerikos interesų „gynimas“ kenkia savo Valstybei“. Kuri čia ta valstybė ūkininkui nuo Lazdijų išties sava, ilgai svarstyti netenka. Net jeigu bus kartojamas Lietuvos vardas, tai ta Lietuva bus regima tik kaip dar viena Rusijos imperijos satelitė.

Sunku pasakyti, kiek žmonių Lietuvoje mąsto šitaip primityviai, vis dėlto net menkas procentas yra grėsminga tendencija.

Materialinės naudos akiniai

Deja, dalis Lietuvos gyventojų išorinį pasaulį vertina vien per savo šios dienos materialinių poreikių prizmę. Vadovaujantis panašia logika itin ilgai buvo formuojama ir šalies užsienio politika. Panašiai mąstantys žmonės vis dar dominuoja ir viešajame diskurse, ir tai yra bene pagrindinė priežastis, kodėl geriausiai pasaulyje žinomas Lietuvos politikas Gabrielius Landsbergis sulaukia tokios neigiamos reakcijos šalyje. 

Kokios tendencijos gali pagrįsti mano teiginį?

Taip mąstant, Lietuvos priklausymas Europos Sąjungai regimas vien per materialinės naudos akinius.

Polemika Kinijos klausimais irgi sutraukiama į keleto verslų interesų gynybą, lošiant korta, kad anksčiau valdžia esą kvietė stiprinti ekonominius ryšius su Kinija, tad bet kokie pokyčiai šiame lauke mažų mažiausiai nepriimtini.

Neginčijamas faktas, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjero Algirdo Butkevičiaus vadovaujama socialdemokratų Vyriausybė tikrai protegavo šalies verslo investicijas autoritarinėje Kinijoje.

Sunku paneigti ir tai, kad partijos, tarp jų ir intelektualiai pajėgiausi konservatoriai, tikrai labai menkai Lietuvos žmonėms aiškino neigiamas tokio pasirinkimo pasekmes. Vis dėlto verslo priekaištai politikams labai abejotini.

Riziką vertina pažadais

Tragikomiška, kai verslas savo investicijų riziką vertina ne analizuodamas šalies, į kurią investuoja, situaciją, o pasikliaudamas dalies politikų, beje, politikų, kurie tikrai nėra garsūs savo gilesnėmis geopolitinėmis ar verslo tendencijų įžvalgomis, raginimais ir pažadais.

Maža to, tik itin siauro akiračio žmogus nesugeba pamatyti, kad pasaulis kinta, ir tai reiškia, privalai keistis kartu.

Agresyvėjančios geopolitinės Kinijos pretenzijos akis bado kiekvienam, kas nors kelias minutes per dieną skiria tarptautinių pasaulio naujienų peržvalgai. Esant tokiam kontekstui racionalus žmogus, juolab verslas, nori nenori priverstas iš naujo vertinti procesus ir numatyti galimas rizikas.

Vis dėlto įsitvėrę savo dar mokykloje suformuotų kelių primityvokų „tiesų“ dalis žmonių stoja į kovą su visu pasauliu ir kalba apie nekintančias struktūras.

Jeigu toks vien primityvias jausmais motyvuojamas mąstymas keltų grėsmę tik pačiam žmogui, nekalbėčiau. Tai psichologų, o ne mano veiklos sfera.

Vis dėlto kai nuolat kartojamos nesąmonės ir itin lėkšta pražūtinga propaganda įsitvirtina dalies žmonių galvose, prasideda socialinės bėdos. Tokių žmonių skaičiui didėjant, auga ir grėsmė valstybei.

Atrodo, kad tie išskirtinai buki žmonės, kurie kovojo ir, matyt, vis dar kovoja su vakcinomis pasitelkdami visokias internete prisigraibytas abrakadabras, dabar pasuko didžiųjų geopolitinių klausimų spręsti.

Gelbėjasi procesų redukavimu

Sunku vertinti, kiek jų suvokimą apie pasaulį formuoja jų pačių labai siauras savęs ir gyvenimo supratimas, kiek neapykanta mintančios visokios „respublikos“ ir panašūs orlauskai,  o kiek agresyvi autoritarinių valstybių propaganda liete užliejusi socialinius tinklus. Matyt, veikia visa kartu.

Labai sparčiai kintančioje technologijų ir naujų socialinių reiškinių erdvėje dalis žmonių gelbėjasi procesų redukavimu, sutraukimu į kelias primityvias tiesas.

Trumpu laikotarpiu jiems tai dovanoja saugumo iliuziją, kuri ilgainiui virsta tragedijomis, pakertančiomis tiek asmeninį gyvenimą, tiek visuomenę. Labai akivaizdžiai tai dabar regime Rusijoje.

Deja, toks visuomeninių procesų primityvinimas neaplenkė ir Lietuvos. Jis matomas vadinamojoje rimtojoje žiniasklaidoje, kuri neretai drąsiai painioja informavimą su propaganda.

Banalybių pikas

Politikų kalbos pernelyg dažnai orientuotos į pataikavimą rinkėjams nutylint galimas nemalonias vieno ar kito sprendimo pasekmes. Vis dėlto piką ši banalybių „kultūra“ pasiekia socialiniuose tinkluose.

Žmonės, kurie neįgavo platesnio, niuansais, o ne vien juoda/balta paremto vertinimo įgūdžių, niekada nebuvo mokyti ir neišmoko skaityti sudėtingesnių grožinių kūrinių ir neturi gilesnio humanitarinio susivokimo, ieško primityvių sprendimų ir šūkių. O kas ieško, tas randa.

Skaityti straipsnį

Sveikinimas su Tarptautine mokytojų diena!

Be kategorijos

5 spalio, 2022

Mokyklos duris užvėriau prieš devynerius metus, Universiteto – prieš septynerius. Vis dėlto, jeigu manęs kas nors klausia, ką veikiu, pirma mintis, kuri kyla galvoje, yra visada ta pati – dirbu mokytoja. Džiaugiuosi, kad ir net dabar kasmet gaunu ne vieną buvusių mokinių, studentų ar mokinių tėvų sveikinimą su Mokytojo diena.

Net tuo metu, kai ištisus dešimt metų mano pagrindinė profesija buvo žurnalistika, aš nesilioviau mokiusi. Ir dabar, kai jau šešerius metus esu profesionali politikė, – tebesu mokytoja.

Mokyti man reiškia mokytis, mokyti man reiškia dalintis žiniomis, mokyti man reiškia primygtinai parodyti moralinius sprendinius, glūdinčius anapus vieno ar kito veiksmo.

Mokyti man reiškia nepasiduoti minios norams ir kasdien iš naujo atsispirti daugybės dvejetukininkų svajonėms apie paprastą pasaulį, kuriame galime tingėti ir dėl savo dvejetų bei nevykusio gyvenimo kaltinti ne save, o kitus – Dievą, likimą, artimuosius, mokytojus, politikus ar atsitiktinumą, žodžiu, kokį nors šunį, kuris vėl suėdė namų darbus.

Mokyti galiausiai man reiškia padėti žmogui išlaikyti stuburą ir ramybę net didžiausios grėsmės akivaizdoje.

Kalbant labai bendrai, mokyti man reiškia atmesti tai, kas įprasta, mokyti reiškia laužyti tradicijas.

Neretai sakoma, kad mokytojas dalinasi žiniomis, o Rugsėjo pirmoji netgi apgaulingai, mano galva, yra skelbiama žinių diena.

Kad žinotum, nereikia mokyklos. Ir nereikia mokytojo. Ne kartą girdėjome kalbas, kad televizorius ar internetas puikiai gali pakeisti mokyklas ir mokytojus. Tuo vis dar tiki milijonai žmonių.

Norint žinoti, tikrai užteks kokio vadovėlio, radijo, televizoriaus ar moderniausio šių informacijos sklaidos PRIEMONIŲ brolio – interneto.

Norint žinoti, galima tiesiog pasiskaitinėti, pasisemti informacijos gūdžiuose interneto ir įvairiakalbės žiniasklaidos aruoduose.

Kad žinotum, nereikia net mąstyti – galima tiesiog nesustojant gromuliuoti svetimas mintis ir kvailokus, asmenine patirtimi neperšviestus šūkius. Tokį žinojimą mums kasdien demonstruoja daugybė žmonių aplink – visokie kaučeriai, daugybės populiarių, bet iš esmės labai baisų manipuliacinių knygų autoriai, aiškinantys, kaip daryti įtaką kitiems žmonėms arba kaip tapti laimingu.

Žinojimą apie tai, ko neišmano nė per nago juodumą mums kasdien demonstruoja įvairiausių vienu metu labai juokingų ir labai graudžių politinių laidų vedėjai, kurie neturi jokio suopračio ne tik apie politiką, kurią bando vertinti, bet ir apie moralę. Taip daugybę naivesnių žmonių jie įtraukia į dar didesnio „žinojimo“ lauką, kuris galutinai atima iš jų gebėjimą realiai vertinti savo ir valstybės gyvenimą.

Galima vis tęsti, bet čia kyla kitas, daug įdomesnis klausimas. Jeigu mokytojo darbo esmė yra ne žinių sklaida, tai koks tada mokytojo darbo tikslas ir jo gyvenimo prasmė?

Geros mokyklos prioritetų sąraše žinojimui skiriama ganėtinai žema vieta. Geroje mokykloje tiesiogiai ar netiesiogiai bus akcentuojamas mąstymas, tad išskirtinis dėmesys bus skiriamas mokytojo gebėjimui vertinti save ir tobulėti ne ta primityvia „žinojimo“ prasme. Priešingai, tikrai geroje mokykloje labiausiai vertinamas mokytojo gebėjimas atmesti tai, kas vakar galėjo atrodyti akmenyje iškalta tiesa.

Geras mokytojas aiškiai suvokia, kad pasaulis yra labai sudėtingas. Jis supranta, kad bet koks paprastas ir aiškus atsakymas yra melas. Jam akivaizdu, kad ilgalaikę neblėstančią vertę turi tik klausimai, o atsakymai tėra akimirksniu prabėgančios kasdienybės atšvaitai.

Geras mokytojas žino tik tai, kad nežino, tad paradoksaliai kasdien vis klausia ir savęs, ir savo mokinių, o kokiomis naujomis spalvomis pasirodė pasaulis vakar? Ir kaip jis pasikeitė per kelias paskutines valandas.

Sakoma, kad norint gera, linkima negyventi permainų laikais. Sustabdyti laiką, kalbėti apie mistines tradicijas, Dievo valią, kažkokį mistinį savo tautos ar kalbos išskirtinumą ir panašiai ir yra bandymas sustabdyti laiką  bei atšaukti permainas.

Tradicija nėra nei geras dalykas, nei blogas. Iš esmės ji tėra tik tai, kas kažkada buvo naujovė, ne tradicija, ir kaip tokia ji neturi jokio savaiminio turinio, be to, kuris atsiveria jos priešpriešoje.

Kaip gyvenimas yra suvokiamas tik priešpriešoje su mirtimi, taip tradicija – tik naujovės akivaizdoje.

Tradicijas mėgsta ir net myli tie, kurie bijo gyvenimo. Bijo kaitos, neapibrėžtumo. Bijo augančių ir gimstančių naujų pasaulių. Tradicijos įsitveria ir joje paskęsta tie, kurie dar kvėpuodami jau yra mirę.

Mokytojas palaimintas, nes jis kasdien klasėje mato akis tų, kurie atėjo griauti tradicijos, atėjo jų atšaukti, kad galiausiai, ir sukūrę savo tradicijas, galiausiai palaidotų ir jas.

Ko aš linkiu sau ir jums, tiems, kurie esate mokytojai širdimi, o ne įrašu kokiuose nors analuose?

Linkiu vieno. Mokytis, kasdien mokytis. Kasdien bandyti vis iš naujo pamatyti, ką savyje privalu ravėti, kad akys būtų atvertos naujiems daigams. Kartu su savo mokiniais kasdien mokytis nebijoti gyvenimo, kuris tuo greičiau baigsis mirtimi, kuo labiau ji saugosi.

Tad nemirkime per anksti, ir mus padės mūsų mokiniai, kurie ir vėl mus vertins, reikalaus atsiverti ir mokys mus gyveni iš naujo.

Būti laimingu lengviausia tada, kai kiekviena savo kūno ląstele žinai, kad privalai paleisti tai, kas vis dar atrodo nekintama. Paleiskite viską. Kriskit, kad galėtumėte pamatyti daugiau, nei aprėpiate šiandien.

Būkite laimingi.

Skaityti straipsnį

1145

Kovojant su žaliuoju smegenų plovimu

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

17 birželio, 2022

Kovojant su žaliuoju smegenų plovimu

Po dramatiško praėjusios savaitės balsavimo dėl itin svarbių klimato politikos iniciatyvų, kurias Europos Parlamentas atmetė, ši savaitė buvo ne mažiau svarbi.

Antradienį Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos bei Aplinkos apsaugos komitetai balsavo dėl Europos Komisijos pasiūlymo į vadinamąją europinę taksonomiją įtraukti gamtines dujas ir atominę energetiką, kitaip tariant, balsavo dėl to, ar šias energetikos rūšis Europos Sąjungoje reikėtų laikyti žaliosiomis.

Nedidele balsų persvara Komisijos pasiūlymas buvo atmestas. Esu Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto narė, tad balsavime dalyvavau ir aš. 

Politinė frakcija, kuriai priklausau, savo nariams leido balsuoti laisvai — tokią nuostatą rėmė labai stiprus dalies grupės narių, visų pirma iš Vokietijos ir Prancūzijos, palaikymas Europos Komisijos siūlymui dujas ir atominę energetiką paskelbti tvariomis ir žaliomis.

Mano nuomonė buvo priešinga, ir aš balsavau už tai, kad nebūtų pritarta Komisijos siūlymui.

Taisyklių spąstuose

Norint geriau suprasti, kas įvyko ir ko tikėtis, pradėkime nuo termino. Kalbant paprastai, taksonomija — tai tam tikrų kriterijų ir taisyklių sąvadas, apibrėžiantis, kurias energetikos rūšis galima laikyti žaliomis ir tvariomis. Nuo to, ar tam tikras energetikos rūšis europiniu lygiu bus nutarta laikyti žaliomis ir tvariomis, priklauso ir tai, ar investicijos į šias energetikos rūšis visoje Sąjungoje bus pageidaujamos, taigi ir skatinamos bei remiamos.

Gamtinių dujų ir atominės energetikos įtraukimas į europinę taksonomiją iš esmės turėtų reikšti, jog kriterijai tokioms energetinėms veikloms atitinka ES klimato ir aplinkosaugos tikslus ir gali paspartinti perėjimą nuo iškastinio kuro prie klimatui neutralios ekonomikos iki 2050 metų.

Tai nėra tik politinė deklaracija — nuo šių energetikos rūšių įtraukimo į europinę taksonomiją priklauso ir tai, kaip valstybės narės turėtų išleisti joms skirtas lėšas pagal vadinamąją Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę.

Taigi nereikia nė sakyti, jog nuo to, ar dujinė ir atominė energetika ES bus laikomos žaliomis energetikos rūšimis, smarkiai priklausys ir jų ateitis visoje Sąjungoje. Tai ypač aktualu dabar, kai planuojama atsisakyti rusiško iškastinio kuro importo ir Europą ištikus neregėto masto energijos kainų krizei.

Gamtinių dujų ir atominės energetikos laikymas arba nelaikymas žaliomis neabejotinai yra politiškai jautriausias europinės taksonomijos klausimas, juolab kad jis jau spėjo suskaldyti visą Europą, o jo sprendimas buvo ne kartą atidėtas dėl intensyvių ginčų bei aktyvaus lobizmo. Ne išimtis — ir šios savaitės balsavimas, dėl kurio irgi kilo nemažai aistrų.

Politika versus mokslas

Politikai, energetikos ekspertai, klimato aktyvistai ir net finansinės institucijos jau ilgai ginčijasi, ar iš gamtinių dujų ir atominėse elektrinėse pagamintą energiją galima laikyti žalia ir ją atitinkamai skatinti, o atsakymas į šį klausimą, visų pirma priklauso nuo to, kokia pozicija — politinė ar mokslinė — priimama vertinant.

Kriterijai gamtinių dujų ir atominės energetikos paskelbimui žaliomis gali būti stipriai politizuoti. Tarkime, tam tikros dujine ar branduoline energetika besiremiančios valstybės narės nori ir gali toliau jomis remtis, vadinasi, yra stipriai suinteresuotos šių energetikos rūšių paskelbimu žaliomis bei jų įtraukimu į europinę taksonomiją, pagal kurią investicijos į jas taptų prioritetinėmis.

Vis dėlto nei dujinė, nei atominė energetika savaime nepasidaro žaliosios, net jei kai kurios šalys to labai nori ir gali jas vystyti.

Tai ypač taikytina branduoline energetika stipriai besiremiančiai Prancūzijai, prie kurios taip pat šliejasi Višegrado grupės šalys ir keletas kitų ES valstybių narių. O štai Vokietija kaip tik pasisako prieš branduolinę energetiką, tačiau negali gyventi be gamtinių dujų, ir tai verčia ją nuolaidžiauti, visų pirma, Prancūzijai dėl branduolinės energetikos įtraukimo į taksonomiją. Čia svarbu pažymėti, kad būtent Vokietija ir Prancūzija yra didžiausios ir įtakingiausios ES narės.

Argumentuodama pasiūlymą dujų ir atominę energetiką visgi paskelbti žaliomis ir įtraukti jas į europinę taksonomiją Europos Komisija taip pat rėmėsi politiniais, o ne moksliniais vertinimais — galbūt todėl, jog atstovavo būtent didžiųjų valstybių narių ir jose veikiančių lobistų smarkiai politizuotoms pozicijoms, dėl ko susilaukė nemažai kritikos už mokslinių argumentų ignoravimą.

O mokslas šiuo atveju atstovauja aiškiai ir nedviprasmiškai pozicijai — nei dujinė, nei atominė energetika nėra nei žalios, nei tvarios. Tokią poziciją savo ataskaitoje suformulavo Europos Komisijos ekspertų grupė įsteigta pagal taksonomijos reglamentą ir žinoma kaip Tvaraus finansavimo platforma.

Mokslas prieš „žalias“ dujas ir „žalius“ atomus

Ši ekspertų grupė aiškiai konstatavo, kad pačios Komisijos pasiūlyti kriterijai žaliajai energetikai paprasčiausiai nėra pagrįsti mokslu ir neatitinka pagrindinio taksonomijos reikalavimo, kad sprendimai būtų grįsti įrodymais, o ne intencijomis ar pažadais.

Žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, net ir efektyviausia dujinė energetika niekaip neatitinka žalumo kriterijų[i].

Pirma, gamtinių dujų paskelbimas žaliomis gali pakenkti ES klimato neutralumo tikslui iki 2050 metų.  

Be to, Komisijos siūlymu atominė energetika galėjo būti paskelbta žalia tik išsprendus galutinio radioaktyviųjų atliekų saugojimo problemą, tačiau per septynis branduolinės energetikos eksploatavimo dešimtmečius iki šiol nė vienai šaliai jos išspręsti nepavyko.

Dėl šios ir dėl daugybės kitų priežasčių pačios Komisijos Techninė ekspertų grupė pasirašė peticiją[ii], kurioje teigiama, kad pasiūlymas branduolinę energetiką įtraukti į taksonomiją yra stipriai politizuotas ir nesiremia moksliniais kriterijais.

Peticijoje, be kita ko, akcentuojama, kad Prancūzija, vadovavusi dešimties Sąjungos valstybių narių koalicijai, užsiiminėjo „lobizmu už uždarų durų“, siekiant į taksonomiją įtraukti atominę energetiką ir gamtines dujas.

Peticijoje akcentuojamas finansinis branduolinės energetikos projektų netvarumas ir teigiama, kad Prancūzijos ir Suomijos projektai patyrė „daug inžinerinių sunkumų ir finansinių suvaržymų, dėl kurių buvo gerokai vėluojama, pasibaigus įvairių gamybos pradžios datų terminams ir patrigubėjus statinio kainai.“

Tai, kad Komisija pasiūlė įtraukti dujinę ir branduolinę energetiką į europinę taksonomiją, neatsižvelgdama į savo pačios suburtų ekspertų išvadas, skamba, švelniai tariant, keistai.

Valstybės narės nesutaria

Kritiką dėl dujų ir atominės energetikos įtraukimo į europinę taksonomiją Europos Komisijai adresuotame laiške yra išdėsčiusios Austrija, Danija, Švedija ir Nyderlandai. Šios šalys pareiškė[iii], kad pasiūlymui trūksta mokslinių įrodymų ir paprašė jį persvarstyti.

Panašų kreipimąsi, tik dar anksčiau, Komisijai taip pat yra adresavę[iv] Austrija ir Danija kartu su Ispanija ir Liuksemburgu, pabrėždamos, jog pasiūlymui įtraukti dujinę ir branduolinę energetiką į europinę taksonomiją trūksta mokslinio pagrįstumo, taigi jis kenkia Sąjungos, kaip kovos su klimato kaita lyderės, reputacijai.

Austrija su Liuksemburgu pasiūlymą branduolinę ir dujinę energetiką įtraukti į europinę taksonomiją pavadino tiesiog žaliuoju smegenų plovimu (greenwashing) ir net pagrasino dėl to kreiptis į teismą[v].

Lobistų spaudimas

Branduolinės ir dujinės energetikos įtraukimo į europinę taksonomiją epopėjoje yra ir daugiau keistų detalių.

Tarkime, Komisija taksonomijos dokumento projektą suinteresuotoms šalims atsiuntė Naujųjų išvakarėse gerokai po darbo valandų pabaigos. Ji davė neįprastai mažai laiko pateikti pastabas, ir, tik kilus triukšmui[vi], terminą pratęsė.

Nors Europos Parlamento Ekonomikos ir aplinkos apsaugos komitetų pirmininkai dėl to raštu kreipėsi į Komisiją[vii], be kita ko, reikalaudami atviros viešos konsultacijos ir naujo poveikio aplinkai vertinimo, tada su visuomene projekto buvo nutarta nederinti, argumentuojant tuo, kad konsultacijų neva ir taip jau būta pakankamai.

Ne paslaptis, jog diskusijos dėl taksonomijos patyrė nemažą lobistinį spaudimą iš daugelio dujų bendrovių ir pramonės asociacijų, vieno tyrimo bendraautorių žodžiais tariant, atspindėjusį „sistemingas pastangas“ silpninti ES žaliąjį kursą.

Ir tokių lobistinę įtaką sprendimams dėl taksonomijos analizuojančių tyrimų pastaruoju metu buvo išleista ne vienas ir ne du. Karo Ukrainoje ir planų atsisakyti rusiško iškastinio kuro kontekste ypatinga įdomi ir iškalbinga yra aplinkosauginės organizacijos „Greenpeace France“ neseniai paskelbta studija[viii] apie Rusijos energetikos įmonių „Gazprom“, „Lukoil“ ir „Rosatom“ lobistų veiklą, siekiant, kad gamtinės dujos ir atominė energetika būtų įtraukta į europinę taksonomiją.

Šis tyrimas taip pat atskleidė, kad Rusija būtų viena pagrindinių tokio sprendimo naudos gavėjų – tiesa, atmetus potencialius ES planus mažinti rusiškų dujų importą.

Dėl gamtinių dujų pajėgumų didinimo pagal taksonomiją, anot „Greenpeace France“ studijos, Rusija galėtų uždirbti papildomus 4 mlrd. eurų kasmet, kas iki 2030 metų sudarytų apie 32 mlrd. eurų, o branduolinės energetikos įtraukimas į taksonomiją leistų valstybinei kompanijai „Rosatom“, turinčiai tvirtus komercinius ryšius su Europos atomo pramone, gauti maždaug 500 mlrd. eurų investicijų į naujus branduolinius pajėgumus Europos Sąjungoje.

Kalbant apie potencialias energetines sankcijas Rusijai, verta pastebėti, kad net ir atsisakius rusiškų dujų ir padidinus jų importą iš kitur, ypač suskystintų gamtinių dujų pavidalu, nei Europa, nei joks kitas kontinentas nebūtų apsaugotas nuo panašių kainų krizių, kokią patiriame dabar, nes dujos yra ypatingai jautrios kainų svyravimams dėl politinių sukrėtimų ir globalinių kataklizmų. Taigi ekonominiai argumentai ir šiuo atveju tikrai yra ne dujų naudai.

Konkurencingiausi atsinaujinantys ištekliai

Tarptautinė energetikos agentūra dar pernai yra paskelbusi ataskaitą „Net Zero by 2050: a Roadmap for the Energy Sector“, kurios duomenys rodo, kad įvertinus visas elektrinių statybos, priežiūros ir gamybos sąnaudas, atsinaujinantys energijos ištekliai jau dabar yra konkurencingiausia energetikos rūšis. Šis konkurencinis pranašumas, palyginti su analogais, naudojančiais iškastinį kurą, ateinančiais dešimtmečiais tik didės.

Taigi su tomis pačiomis investicijomis į energetinį efektyvumą ir atsinaujinančių išteklių energetiką vadinamuosius dekarbonizacijos tikslus būtų galima pasiekti anksčiau ir ekonomiškiau, nedarant jokios žalos arba bent jau darant minimalią žalą aplinkai, negu investuojant į dujas ir branduolinę energiją.

Europos aplinkos agentūros parengtas Europos Sąjungos energetikos ateities scenarijus demonstruoja, kad perėjimas nuo anglies prie plataus masto atsinaujinančios energetikos yra ne tik techniškai įmanomas, bet ir vienintelis būdas pagal Paryžiaus klimato susitarimą pabandyti iki 2050 metų apriboti pasaulinės temperatūros kilimą iki 1,5, laipsnio lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu.

Finansų institucijos nepalaiko

Dar vienas iškalbingas faktas, demonstruojantis, jog siūlydama dujinę ir atominę energetiką žaliomis, Komisija priėmė iš esmės politizuotą sprendimą, yra tai, jog į šias energetikos rūšis investuoti nėra linkę finansinės institucijos, įskaitant Europos investicijų banką, kuris save pristato kaip didžiausią daugiašalę finansų instituciją pasaulyje ir vieną didžiausių žaliųjų projektų finansuotojų.

Taip pat ypatingai svarbu paminėti tarptautines finansų institucijas, valdančias apie 40 proc. pasaulio turto ir įsipareigojusias iki amžiaus vidurio siekti klimato neutralumo per pernai sukurtą „Glasgow Financial Alliance for Net Zero“ platformą.

Tarkime, tokį įsipareigojimą patvirtinęs Jungtinių Tautų suburtas klimatui neutralaus turto valdytojų aljansas (UN-Convened Net-Zero Asset Owner Alliance), į kurį įeina stambiausios pasaulio finansų institucijos, yra pareiškęs[ix], kad pasiūlymas gamtinės dujas paskelbti žaliomis „nėra suderinamas su dideliu ES taksonomijos sistemos užmoju“, o branduolinės energetikos įtraukimas į taksonomiją turėtų būti vykdomas tik taikant itin griežtus kriterijus.

Panašios pozicijos[x] dėl gamtinių dujų laikosi ir maždaug 50  trln. eurų vertės turtą valdantis europinis tvarių investicijų aljansas (Institutional Investors Group on Climate Change), kurio nariais yra ir tokios Lietuvoje veikiančios finansinės institucijos, kaip SEB ir Swedbank.

Pasiūlymą dujinę bei branduolinę energetiką įtraukti į taksonomiją taip pat sukritikavo[xi] dar viena prie Jungtinių tautų įkurta institucija — tarptautinis investuotojų tinklas UNPRI (United Nations Principles for Responsible Investment), kurį sudaro virš 4 tūkst. investuotojų, pensijų fondų, draudimo bendrovių ir paslaugų tiekėjų, pareiškęs, jog tai „užkrautų papildomą naštą investuotojams, kurie turėtų atidžiai peržiūrėti informaciją, kad užtikrintų, jog jų investicijos […] atitinka moksliškai pagrįstus kriterijus.“

Trumpai tariant, finansinių institucijų įsitikinimu, Komisijos siūloma taksonomija, į ją įtraukiant dujų ir branduolinę energetiką, neleistų investuotojams jos naudoti, kaip patikimo įrankio (gold standart), leidžiančio nukreipti investicijas į tikrai žalius bei tvarius projektus ir išvengti žaliojo smegenų plovimo.

Pabrėžiama ir tai, kad dujų ir atominės energetikos įtraukimas į taksonomiją galėtų pakenkti Europos investicijų banko įsipareigojimui nustoti investuoti į gamtines dujas, o taip pat palengvintų sprendimus dėl valstybės pagalbos ir reguliavimo, kuriuo remiamos nacionalinės investicijos į energetiką, kas savo ruožtu atsilieptų tiek europiniams prioritetams, tiek ir jų finansavimui.

Pavojingas precedentas

Taigi, įtraukus dujų ir atominę energetiką į europinę taksonomiją, būtų sukurtas labai pavojingas žaliojo smegenų plovimo precedentas, kadangi iš tiesų buvo žadėta, jog taksonomija bus ta priemonė, kuri investuotojams padės atpažinti ekologiškas ir tvarias energetines veiklas, skatinančias perėjimą prie klimatui neutralios ekonomikos ir leidžiančias nukreipti finansavimą į visuomenei išties naudingus projektus.

Vis dėlto, jeigu į taksonomiją bus įtrauktos dujos ir branduolinė energetika, investuotojai negalės pasikliauti, kaip buvo deklaruota, bendra, patikima ir mokslu grįsta tvarios ekonominės veiklos klasifikacija, kuri šiuo atveju paneigtų pati save ir savo indėlį į ES žaliąjį kursą.


[i] https://euobserver.com/green-economy/153911

[ii] https://www.petitions.net/the_argument_against_nuclear_power_as_sustainable_for_finance?uv=40340900

[iii] https://www.bloomberg.com/news/articles/2022-02-01/four-eu-nations-make-last-ditch-bid-to-stop-green-label-for-gas

[iv] https://twitter.com/UeEspana/status/1484244304348467205

[v] https://www.euractiv.com/section/politics/short_news/austria-luxembourg-to-take-green-label-for-nuclear-and-gas-to-eu-courts/

[vi] https://www.euronews.com/my-europe/2022/01/25/how-a-technical-rulebook-unleashed-a-political-storm-over-eu-green-energy

[vii] https://twitter.com/KiraTaylor15/status/1483740158373634054

[viii] https://www.greenpeace.org/eu-unit/issues/climate-energy/46227/russian-doll-gas-nuclear-lobbying-taxonomy-eu/

[ix] https://www.bqprime.com/business/net-zero-alliance-plans-to-reject-gas-nuclear-as-green-assets

[x] https://www.euractiv.com/section/energy-environment/news/investors-worth-e50-trillion-call-on-eu-to-exclude-gas-from-green-finance-taxonomy/

[xi] https://www.ipe.com/news/commission-taxonomy-decision-lamented-as-political-creating-confusion/10057852.article

Skaityti straipsnį

1598

Veidrodis, kuris nepatiko: anapus vienos bylos

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

13 gegužės, 2022

Veidrodis, kuris nepatiko: anapus vienos bylos

Istorija, kurią šiandien papasakosiu, prasidėjo prieš metus, tuomet, kai mažutė Lietuvos gyventojų dalis kilo UŽ smurtą prieš moteris, UŽ panieką LGBT žmonėms, UŽ neapykantą laisvuose rinkimuose išrinktai šalies valdžiai.

Atrodo, nieko ypatinga. Susirinko prastokų dainininkų. Į kovas kvietė vulgarių anekdotų meistras. Mokesčius vogęs žmogus aiškino apie teisę. Pavargęs smuikininkas griežė už tradicinę šeimą, tik nepaaiškino, kuri iš jo šeimų yra ta tradicinė — ar pirmoji, kurioje pametė žmoną su sūneliu, ar antroji, kuri jau galbūt graži ir teisinga?

Rytų barbarus kviečiant

Dabar nedidelis, iš pirmo žvilgsnio lyg ir šalutinis geografinis ir istorinis ginčas apie tai, kur gyvename mes, lietuviai. Vis dėlto būtent atsakyme, kur — Vakarų ar Rytų civilizacijoje gyvename mes, lietuviai, slypi atsakymas apie mūsų ateitį. Ir būtent atsakymas parodo, kuri — europinė ar rusiškoji tradicija ėda mūsų smegenis.

Jokios civilizacinės prasmės neturinčią geografinę perspektyvą puikiai demistifikavo profesorius Alfredas Bumblauskas, piktokai paklausęs, o koks skirtumas, kur prieš 50 mln. metų susidūrė kažkokios plutos[i].

„Prie ko čia tos plutos?“, — klausė Lietuvos profesorius. Ir uždavė klausimą, kuris jau ne vieną šimtmetį jaudino daugybę pasaulio mąstytojų, paminėsiu tik Samuelį Huntingtoną[ii] ir Rémi Brague‘ą.

Esminis klausimas, kur eina civilizacinė Europos riba ir ar jai galime priskirti bizantiškos didybės kupiną autoritarinę Rusijos imperiją. Ukrainos karas, manau, galutinai parodė, kad Rusija nėra Europa. Tai šalis, kuri neigia vieną esminių Europos giluminių vertybių — žmogaus autonomiją.

Gyvena paribyje

Lietuva gyvena paribyje tarp liberalių Vakarų ir vis labiau totalitarinių Rytų. Tad visai neatsitikinai kasdien matome žmones, kurie, skelbdamiesi esą tikroji lietuvių tauta, kalba slavų — žmogžudžio Putino ir jo tarno patriarcho Kirilo — žodžiais.

Didelė dalis tų žmonių yra žiauriai prastai išsilavinę, tad net nesuvokia, kad pila vandenį ant Rusijos malūno. Šaukdami apie kažkokias tradicines vertybes, jie akcentuoja tik galią, prievartą, nelaisvę.

Klasikinis tokio rytietiško, net jeigu nesuvokto, mąstymo žmonių pavyzdys — visokie maršų veikėjai, bebalsės vaidilutės, antros Lietuvos nidos ir agresyvūs fašistuojantys žydšaudžių gynėjai.

Šiandien kalbu labai piktai. Jei mokėčiau, kalbėčiau dar pikčiau. Jeigu ne vasario 24 diena, vargu ar būčiau net užsiminusi apie vieno neįtikimai neprofesionalaus advokatėlio man suorganizuotą bylą.

Absurdiški kaltinimai

Per beveik 35 rašymo ir viešo kalbėjimo metus labai gerai supratau, kad visokie maršų ir kartuvių statymo specai nesugeba suvokti civilizuotos retorikos, neatpažįsta sarkazmo, galai žino kodėl jaučiasi tauta, nors nė per vienus rinkimus nesugeba net tiek balsų surinkti, kaip aš viena, ar bent tiek, kad į Seimą pateiktų.

Ilgainiui pradėjau kalbėti kiek įmanoma aiškiau ir jiems suprantamiau. Pradėjau kalbėti taip vienprasmiai, kad net visos tos politinės atplaišos suvoktų, kaip nuoširdžiai aš jų negerbiu.

Mano pernai birželio 11 dieną feisbuke paskelbtas, o vėliau daugybės leidinių išplatintas įrašas pasakojo apie mano kovą su tais žmonėmis, kurie niekina kitus ir stato kartuves jiems nepatinkantiems.

Komentaruose ir mano tiklaraštyje galite rasti visą bylos medžiagą — ieškinį, mano atsakymą bei teismo nutartį. Manau, kad bent jau profesionaliems teisininkams medžiaga gali būti įdomi jau vien dėl absurdiškų kaltinimų ir sveiku protu nesuvokiamų argumentų.

Labai trumpai bylos esmė. Ieškovai, kurių advokatėlis pareiškė, kad mano įrašas „nepadarytų gėdos net kaip reikiant pagiringam kolūkio mechanizatoriui“, pareikalavo panaikinti vieną mano įrašo pastraipą. Cituoju įsiūtį sukėlusią mintį.

Visi tie tradicinių šeimų gynėjai man (tikiuosi ir visiems mano draugams) atgrasūs ir savo dvejetukininkų knygos nemačiusių mentalitetu, savo aistra pinigams, vogimui, melui, korupcijai, be kurios jie savo gyvenimo nemato (…)  Tie tradicinių šeimų gynėjai (įskaitant juos remiančius kardinolus, vyskupus, kunigus ir zakrastijonus) yra primityvūs ir gašlūs — visa ta jų tradicija tėra labai mažo protelio žmogaus mėgavimasis bent svajonėse apie seksą (…)Kai užaugi tarp alkoholikų, nematei knygų ir mokykloje net prieveiksmio be klaidos parašyti neišmokai, tai taip ir gaunasi.“

Žiaurus tekstas? Kaip žiūrėsi. Kadangi neturiu jokio suopračio apie mechanizatorių retoriką, tai negaliu nei paneigti, nei patvirtinti, ar man pasisekė ją išlaikyti. O už turinį atsakau pilnai ir galiu tik pasikartoti.

Koją kiša savivertės bėdos

Nepatinka, kaip kalbu? Tai ne mano bėdos. Tai problemos tų, kurie šiuose žodžiuose įžvelgia save. Va jų vietoje tikrai susimąstyčiau, kodėl jie save regi būtent taip. 

Beje, komiškas faktas. Teismo metu atsakydamas į teisėjos klausimą, o kas rodo, kad aš įraše dėstoma apie ieškovus, advokatėlis kartojo visus mano tekste paminėtus epitetus. Kadangi, tikėtina, jis tuos ieškovus matė, tai jam geriau žinoti.

Priešingai, aš tų žmonių nepažįstu. Šiokį tokį supratimą turiu tik apie vieną buvusį studentą, Žirmūnuose per 2016 metų Seimo rinkimus man žiauriai pralaimėjusį politinį konkurentą ir ilgametį Ramūno Karbauskio klapčiuką.

Mano nuomonė apie tą žmogų yra prasta. Jis man tiesiog neįdomus. Kodėl jis šiuose pasažuose išvydo save, man nežinoma. Gal taip save regi veidrodyje?

Kai mano oponentai mane vadina sena pikta boba, pydaro motina, aš matau simpatišką linksmą pensininkę, kuri drąsiai kalba tai, ką mato ir supranta.

Matau dviejų sūnų mamą ir protingo anūko močiutę. Aš matau sąžiningą žmogų, ilgus 40 metų diena dienon padėjusį raštingajai tautos daliai suvokti tuos ar kitus politinius ir ekonominius procesus. Matau žmogų, kuris jau senas, bet man labai patinka.

Vakarų civilizacijos priešai

Mano akyse kiekvienas, kuris lankosi maršuose, kuriuose žeminama Lietuva, jos politikai, vakarietiškos vertybės — teisės viršenybė, moterų lygybė, LGBT žmonių teisės yra vertas paniekos.

Mano nuomone, tokie žmonės yra Vakarų civilizacijos ir Lietuvos, kurioje noriu gyventi, priešai. Neneigiu tų žmonių teisės apie mane galvoti, ką tik jie nori. Sutinku, kad SAVO paskyrose jie apie mane rašytų bet kokius kliedesius. Gerbiu jų teisę į laisvą žodį, tad tikrai į teismus neisiu. Man tie žmonės neįdomūs, ir aš jų tekstų neskaitau.

Ieškinyje esu gąsdinama, kad kažkokiu mistiniu būdu sakydama, ką galvoju, pažeidžiu Valstybės politikų elgesio kodekso reikalavimus, o taip pat padidintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus.

Lietuvos Valstybės politikų elgesio kodeksas man nėra nei svarbus, nei įdomus. Esu politikė, mano darbas paremtas etikos, o ne etiketo normomis.

Maldeikienė — ne savivaldybė

Priešingai, tvirtai tikiu, kad man, kaip POLITIKEI, taikomi padidinti atsakingumo reikalavimai reiškia ypatingai aiškų ir tiesų kalbėjimą. Tarkime, nesutinku smurto prieš moteris vadinti pagarba tradicinėms vertybėms. Kaip ir nesutinku kvailysčių, kurias prirašė advokatėlis, vadinti teisingumo siekiu.

Jūs tik pagalvokit, koks turi būti neprofesionalus ieškovų atstovas, kad ieškinį grįstų tuo, kad rašydama, ką galvoju, aš esą kažkokiu mistiniu būdu pažeidžiu anų konstitucinę teisę į susirinkimų laisvę.

Kur ir ko mokėsi advokatėlis, jeigu net nežino, kad mano Europos Parlamento narės mandatas (kitaip sakant, man rinkėjų suteikti įgaliojimai) niekaip nėra susiję su teisę leisti ar drausti susirinkimus? 

Mitinguokit, dėl Dievo, nors kasdien. Kuo daugiau kalbat ir rašot, tuo daugiau turiu argumentų, kad esu teisi.

Pačiam advokatėliui dar pasakysiu, kad aukštasis išsilavinimas, priešingai nei dėstote ieškinyje, nerodo, kad žmogui nebūdingas „dvejetukininkų knygos nemačiusių mentalitetas.

Knygą matęs ir teksto mintį įveikiantis teisininkas gebėtų suprasti, kad ne Maldeikienė, o miesto savivaldybė suteikia leidimus rinktis ir mitinguoti. Ne visiems tai duota.

Negaliu atsiprašyti

Kita vertus, advokatėlis ieškinyje rauda, kokia svarbi ta „piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje“. Telieka paklausyti, o ta teisė galioja tik ieškovams, ar ir man?

Nevarginsiu jūsų daugybe kitų panašus lygio kliedesių, kurių kupinas ieškinys — galite perskaityti patys. Tiesą sakant, net vertinti gėda — nei logikos, nei įstatymų išmanymo.

Ieškovai reikalavo, kad teismas įpareigotų atsakovę Aušrą Maldeikienę, per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo šioje civ. byloje įsiteisėjimo dienos, savo socialinio tinklo feisbuko paskyroje paneigti aukščiau cituotą įrašą.

Teismas visus ieškovų reikalavimus atmetė ir priteisė padengti 6254,64 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Kovoju žodžiais ir mintimi

O dabar jau aš skelbiu savo verdiktą. Aš, Aušra Maldeikienė, negaliu atsiprašyti visų ar kokių konkrečių „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalyvių už savo 2021-06-11 socialinio tinklo feisbuko paskyroje išsakytus teiginius. Pareiškiu, kad tokias mintis išsakiau rimtai, vertinusi ir svarsčiusi ne vienus metus. Mano pasisakymas buvo apgalvotas ir aiškiai nukreiptas prieš grupę žmonių, kuri suvokdama ar nesuvokdama, ką daro, bando naikinti mano valstybės ateitį. Parašiau matydama ir vertindama žmones, kurie stovi ano judėjimo priešakyje — tarp jų teistus už korupciją žmones“.

Kartoju: mąstantis, gebantis ne tik skaityti, bet ir suvokti, ką skaito, žmogus; žmogus gebantis matyti ne tik save ir savo ambicijas, bet ir kitus žmones; žmogus gebantis būti dėkingas, niekada neis į jokius maršus, kuriuos organizuoja visokios respublikos, orlauskai, furmanavičiai ir panašiai.

Palikau darbą Universitete ir mokykloje todėl, kad kovočiau PRIEŠ tokias tautos atplaišas ir tokias mintis. Tai nuosekliai dėsčiau visuose savo rinkimų programose ir visuose susitikimuose su potencialiais rinkėjais.

Tai kiekvieną kartą pabrėždavau būdama Seimo nare. Už tai balsuoju ir agituoju dabar jau Europos Parlamente.

Europinės vertybės — teisės viršenybė, pagarba moterims ar LBGT bendruomenei — man yra išskirtinai svarbios. Būtent tai mus ir skiria nuo barbariškų Putino Rytų.

Kaip Vakarų civilizacijos žmogus, kartuvių nestatau, specoperacijų „nuteisk oponentą“ neorganizuoju. Kovoju žodžiais ir mintimi. Man sekasi puikiai, ir byla, kuria nesėkmingai bandyta mane užčiaupti, tai tik patvirtina.

Su Vilniaus Apylinkės Teismo sprendimu susipažinti galite čia.


[i] Puiki prof. Alfredo Bumbliausko paskaita, kurią labai siūlau pažiūrėti tiems, kurie turi smegenų. https://www.youtube.com/watch?v=K2pGNvCg93Q&list=WL&index=2

[ii] https://www.knygos.lt/lt/knygos/civilizaciju-susidurimas-ir-pasaulio-pertvarka/; Ekscentriškoji Europos tapatybė

Skaityti straipsnį

848

„Grėsmių“ grėsmės

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

6 gegužės, 2022

Nežinau, kiek žmonių skaito kasmet platinamus vadinamuosius „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimus“. Manau, nedaug. Nežinau, ar juos skaito Seimo nariai. Jei ir skaito, tai tik keletas. Ar juos skaito šalies vadovai? Abejoju. Kiek analitikų vertina tų tekstų kokybę? Neteko matyti nė vienos analizės, nors ieškojau.

Gal ir gerai, kad visi šie žmonės negaišta laiko, kita vertus, kuo baigiasi mirusios žvalgybos tinginystė, kasdien regime savo ekranuose.

Kiekvieną pavasarį jau septinti metai iš eilės Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis Operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM paruošia 500 egzempliorių  brošiūrą. Tai  apytikriai 75 psl. vizuali mišrainė: daug nuotraukų, schemų, kai kurios gan sudėtingos ir joms suprasti privalu turėti specialių žinių. Kalbos stilius kinta nuo buitinio iki paremto profesiniu žargonu. Net porą kartų paminėta, kad tekste naudojamasi vertinimo tikimybių  ir laiko perspektyvų reikšmių skale. Tokie vertinimai tikrai būtų naudingi, bet dokumente jie taip  gudriai užmaskuojami įvairiose netikėtose vietose, kartais tiesiog  pastraipų viduryje, kad norint aptikti reikia gerai padirbėti.   

Be abejo, šio kūrinio pradžioje į Lietuvą žvelgia minėtų institucijų vadai — sovietinės tradicijos gajos. Beje, jei nesate matę, galite sužinoti ir kaip atrodo Putinas, Bortnikovas, Lavrovas ir kiti panašūs veikėjai. Nežinojote, kad jie yra grėsmė Lietuvai? Na tai dabar žinosite. Nors gal grėsmės jų amžius, kuris irgi paslaugiai pateiktas.

Koks dokumento tikslas?

Beveik keturis mėnesius rengtas vos per 100 tūkst. ženklų (tai labai nedaug!) opusas savo turiniu yra išskirtinai lėkštas. Neilgame tekste nepersidirbusio ir gerai pasty/copy žanrą įvaldžiusio pirmakursio stiliumi Lietuvos žvalgybininkai porina, ką sugebėjo pamatyti per praėjusius metus.

Lietuvos žvalgybos raštininkai sakosi kalbą aptakiai, nes negali viešinti įslaptintos informacijos ar jautrių detalių. Matyt, turime suprasti, kad jie neketina tenkinti mūsų tuščio smalsumo. Tiesa, kodėl jiems atrodo, kad iš jų tikimąsi detektyvo, o ne logiško teksto, kur aiškiai galime įžvelgti tendencijas, grėsmes bei aiškų vertinimą, kiek tikėtina ta ar kita grėsmė,  taip ir nesupratau.

Įvadiniame žodyje autoriai teigia norintys, kad  Lietuvos gyventojai žinotų apie tai, kad juos gali verbuoti, pasinaudoti jų žiniomis, ryšiais, manipuliuoti ar kiršinti. Jie informuoja, kad priešai „įsilaužinėja į jų kompiuterius, siekia klaidinti ir skaldyti visuomenę skleisdami dezinformaciją“. 

Nemanau, kad Lietuvoje gyvena nors vienas vyresnis nei 16 metų žmogus, kuris to nežinotų. Ir todėl niekaip nesuprantu, kad pats tokio žinojimo faktas, „praplės mūsų visuomenės akiratį, padės kritiškai suvokti ir vertinti tikrovę, sustiprins kiekvieno asmens ir valstybės atsparumą“. Jeigu jums sunku patikėti, kad Lietuvos žvalgybininkai aptinka tamprią priklausomybę tarp žinojimo, kad gali būti verbuojamas, ir visuomenės gebėjimo kritiškai vertinti tikrovę, jau nekalbant apie asmens atsparumą (kam konkrečiai?), paskaitykite patys. Dokumentas viešas.

Jeigu norite patys įvertinti viso teksto kokybę taip pat paskaitykite analogišką kasmet viešai skelbiamą „Metinę grėsmių vertinimo strategiją“, kurią rengia JAV žvalgybininkų bendruomenė. Argumentų, kodėl negalima lyginti JAV ir Lietuvos gebėjimus šiose srityse, nepriimu. Jei manysime, kad mūsų atitinkamo rango pareigūnai yra taip intelektualiai atsilikę nuo JAV kolegų, tai turėsime sutikti, kad ir modernios ginkluotės mums patikėti negalima.

Pirmas skirtumas, kuris iš karto krenta į akis, yra skirtingas suvokimas, kam skirtas dokumentas ir netiesiogiai, ką reiškia pati grėsmių samprata.  

JAV žvalgybinės institucijos informuoja įstatymų leidėjus, karius ir teisėtvarkininkus („policymakers, warfighters, domestic law inforcement personnel“) apie grėsmes, su kuriomis šalis gali susidurti einamaisiais metais.

2022 metų vasarį, remdamiesi savo duomenimis, sukauptais iki sausio, jie apibrėžia, su kokiais rimčiausiais iššūkiais šiemet valstybė gali susidurti (1) geopolitinėje erdvėje (išskiriama Kinija, Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja); (2) infekcinių ligų, biologinio ginklo ar kitų masinį pavojų visuomenės sveikatai keliančių veiksnių lauke; (3) klimato kaitos srityje; (4) technologinėje, tarptautinio organizuoto nusikalstamumo, migracijos ir terorizmo sferoje; ir (5) prognozuoja, kokie pasauliniai konfliktai gali labiau destabilizuoti padėtį.

Tekste nėra nė vienos nuotraukos ir spalvotų schemų. Jo autoriai gerbia savo skaitytojus, nelaiko jų naiviais vaikais, tad nepasakoja apie verbavimus. Tekstas labai aiškiai ir logiškai struktūrizuotas. Esminės tezės paryškintos. Parašytas profesionalia kalba, bet neperkrautas jokia profesine leksika, kurios suvokimui jau reikėtų specialių žinių. Nepamatysite ir viršininkų veidų.

Kodėl akcentuoju tokius, atrodytų, tik formos dalykus? Atsakymas paprastas —  lietuviškas dokumentas, priešingai nei teigia jo autoriai, neturi adresato. Visuomenei, kurios kritinį mąstymą jis esą pašauktas formuoti, tai pernelyg profesionalu. Profesionalams — užsienio politikos formuotojams, teisininkams ar kariams — pernelyg banalu. Pamestas adresatas galiausiai reiškia ir išskirtinai lėkštą menkos prognozuojamos vertės turinį. 

Ar tikrai dešimtmečius skaičiuojančios tendencijos naujos? 

Perskaičius dokumentą kelis kartus vis aiškiau supranti, kad jo paskirtis yra visiškai formali,  tokia optinė —  lyg ir kažkas matosi, bet iš tiesų nieko nėra. Jei jau reikalauja Žvalgybos įstatymo 26 straipsnis kasmet skelbti veiklos ataskaitas ir grėsmių vertinimus, tai ir sukurpiamas tas tekstas pagal principą, kad sudėsim čia, ką turim, gi vis tiek niekas neskaitys, nevertins ir juo remdamiesi sprendimų nepriiminės. Ir ar galėtų priiminėti?

Paanalizuokime šio vertinimo skyrelį apie Kiniją. Kalbant bendrai, apie Kiniją prirašyta banalybių, kurias be vargo galime rasti kiekvieno didesnio portalo atitinkamose skiltyse.

Didžioji informacijos dalis neaktuali ar net pasenusi. Tarkime, konstatuojama, kad „Kinija keičia savo strateginę laikyseną imdamasi vykdyti agresyvią užsienio politiką, asimetrinę ir nesąžiningą ekonominę veiklą, informacines ir dezinformacijos kampanijas“ ir t.t., ir t.t. 

Kinija savo strateginius tikslus vykdo jau labai daug metų, tad kas čia naujo? Pavyzdžiui, keli konkretūs ankstesnė laikotarpio pavyzdžiai susiję su Lietuva.

Lietuvos žvalgybininkams tylint (nematė grėsmės?) buvęs Lietuvos finansų ministras prieš keletą metų paskelbė, kad Lietuva taps Kinijos aukštųjų technologijų centru, iš kurio kinų investicijos esą sklis po visą Europos Sąjungą. Sprendimas buvo padarytas jo net nesvarsčius nei Seimo Užsienio reikalų komitete, nei Europos reikalų komitete, taigi iš esmės pažeidžiant tiek šalies įstatymus, tiek kai kuriuos tarptautinius įsipareigojimus. Priimtas aiškiai oponuojant Lietuvos strateginiam saugumo partneriui JAV.

Kinijos komunistų partijos finansuojamas ir jos ideologiją platinantis Konfucijaus institutas be jokio vargo prisiglaudė Vilniaus universitete, kurio tuometinis rektorius, o dabar Seimo narys, tai grindė finansiniais ir tautų draugystės aspektais.  Studentai liudijo, kad kai kurie kinų kalbos dėstytojai atvirai aukštino Mao ir Kinijos komunistų partijos politiką. Atskiri Lietuvos veikėjai, tarkime, Linas Eriksonas, Kinijos komunistų partijos finansuojamuose Vengrijoje spausdinamuose leidiniuose atvirai tyčiojosi iš Lietuvos politikų, kurie drįsta abejoti Kinijos investicijų nauda ir kalba apie anos autoritarinės, o dabar jau totalitarinės, valstybės grėsmę Lietuvos nacionaliniams interesams.

Jeigu jau dokumentas pašauktas paryškinti NAUJAI susiformavusias grėsmes, tai tikrai privalu matyti ir informuoti visuomenę apie tai, kad Kinija, netekusi  įtakos, kurią buvo sugebėjusi susikurti valdant ankstesnei vyriausybei, nuo pernai metų atvirai vykdo labai grėsmingą Lietuvos užsienio politikos ir atskirų politikų diskreditavimo kampaniją.

Kinijos formuojamas naratyvas itin plačiai atkartojamas socialinėje žiniasklaidoje ir net viešame politiniame diskurse. Kita vertus, nereikia būti kažkokiu ypatingu sekliu, tiesiog skaityti ir analizuoti, kad matytum, jog žmonės, kurie anksčiau palaikė Rusijos ar Baltarusijos politiką, dabar, kai išaugo visuomenės atsparumas Rusijos propagandai, persijungė prie Kinijos argumentų platinimo. Apie šitas dezinformavimo kampanijas, manytina, privalu žinoti visuomenei, ir tai tendencija, kuri galutinai susiformavo būtent 2021 metais.

„Grėsmėse“ apie tokias tendencijas nekalbama. Kodėl? Nematoma grėsmės? Kai kurių politikų ir verslininkų atviri demaršai Kinijos naudai nurašomi jų ribotumui ir nesigaudymui ar politinėms kovoms? Ar ne  žvalgybininkų pareiga įspėti, kaip atitinkamos JAV institucijos  savo politikos formuotojus jau eilė metų įspėja, ir dėl minkštosios Kinijos politinės įtakos per Konfucijaus institutus, ir dėl dezinformacijos kampanijų, kartais nutaikytų tiesiogiai į atskirus politikus? 

Kartojant dalykus, kurie jau seniai akivaizdūs kiekvienam, kuris nors šiek tiek domisi Kinijos politika ir jos veikimo metodais tarptautinėje arenoje, naujausių tendencijų dokumente nėra.

Nerasite nė žodžio apie Lietuvai realią grėsmę keliančią Kinijos “draugystę” su Putinu. Minimi bendri kariniai mokymai vyksta jau seniai, tačiau pastaraisiais metais santykiai tvirtėja ir plinta į kitas sritis. Apie tai plačiai kalba Vakarų analitikai, kurie būtent čia įžvelgia didelę geopolitinę grėsmę Vakarų demokratijoms, ir tai reiškia mums.

Ir argi tikrai neprivalu būtų bent paminėti apie nors ir nelabai naują, bet pastaruoju metu vis aktyviau propaguojamą ekonominę programą, kuria planuojama perpaišyti tiekimo grandines? Ar turi įtaką Lietuvai kinų susitarimai su Saliamono salomis, dėl kurių visi Vakarai stovi ant ausų? Apie technologijas šiek tiek yra, bet ar tikrai neverta kalbėti apie tai, kokią grėsmę kelia Kinijos siekis diktuoti standartus ir kokios būtų galimos to pasekmės.

Tarkime, neseniai įvyko skandalas dėl kiniškų DJI dronų Ukrainoje, nes vos ukrainiečiai juos panaudodavo, į juos veikiai atlėkdavo rusų raketa, kadangi, sakoma, rusams jų lokacijos duomenys buvo perduodami per dronų įrangą.

Mėnulio tyrinėjimai irgi grėsmė Lietuvai?

Nutylint šias ir kitas realias naujai ryškėjančias grėsmes, daug dėmesio skiriama dalykams, kurie  vargu ar laikytini grėsme, bent jau be specialių paaiškinimų.

Tarkime, teigiama, kad Kinija siekia keisti tarptautines institucijas. Na ir kas? Gal jas tikrai reikia keisti, gal jos tikrai nebeatitinka šių dienų poreikių? Kad reikia transformuoti, tarkim, Pasaulinę prekybos organizaciją, kalbama seniai. Ukrainos prezidentas apskritai neseniai pasiūlė Saugumo tarybai pasileisti, jei nesugeba užtikrinti saugumo, ir visi jam plojo. Gudrieji visuomenės kritinio mąstymo ugdytojai tiesiog pamiršta paminėti, kokie konkrečiai Kinijos pageidaujami  pokyčiai ir kodėl pateko į grėsmių sąrašą.  

Nejauku skaityti, kai sakoma, kad Xi, tikėtina, sieks trečios kadencijos. Tai ne tikėtina, tai  garantuota, nes dar 2018 metų Konstitucijos pakeitimais buvo pašalinti kadencijų apribojimai.  Bet — o kokia čia konkrečiai grėsmė Lietuvai? Jau apsamanojo žinios, kaip Xi koncentruoja valdžią savo rankose, ypač visą karinę valdžią, ir nori net Mao savo galia peržengti.

Komiška skaityti, kad kinai ir rusai bendradarbiaus tyrinėjant mėnulį. Kur čia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui? Jei tokios grėsmės esama, tai tikri būtų įdomu sužinoti, kokia konkrečiai ta grėsmė  ir gauti jos vertinimo tikimybę laiko skalėje, kaip žadėta.

Kokią grėsmę Lietuvai kelia agresyvi Kinijos retorika? Tai gal ir nemalonu, bet vargu, ar tai grėsmė, juolab kad ji pačiai Kinijai labiau kenkia nei mums. Prisiminę retoriką, apie tikrą grėsmę keliančią dezinformaciją teksto autoriai pamiršo.

Bendrai vertinant, visas skyrelis apie Kiniją yra ne apie grėsmes, o tiesiog paviršutiniška Kinijos politikos apžvalga – informacijos ir gerokai rimtesnės net Vikipedijoje daugiau.

Kiti dokumento skyreliai labai panašios vertės.  Na o ypatingai teksto vertę menkina tai, kad priešingai įprastai analogiškų dokumentų Vakaruose praktikai, nesugebėta pateikti jokių rekomendacijų politikos formuotojams. Nors gal ir nieko nuostabaus. Tikslas gi anonsuotas kitas — mokyti  visuomenę mąstyti kritiškai, o ne padėti, kaip reikalautų Žvalgybos įstatymo logika, visuomenei vertinti grėsmes.

 Tiesa, lieka neaišku, ar kritinis mąstymas lavėti turėtų rimtai priimant informaciją ataskaitoje, ar pati ataskaita yra provokacija kritiškai mąstantiems sunerimti dėl žvalgybininkų požiūrio į Lietuvos saugumą.

Skaityti straipsnį

911

Karas politiką keičia lėtai

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

1 balandžio, 2022

Karas politiką keičia lėtai

Pastaruoju metu daugelis jūsų esate linkę kritikuoti Europos Sąjungą dėl tariamo jos institucijų neveiklumo karo Ukrainoje akivaizdoje. Daug piktų žodžių sulaukia ir kai kurių valstybių pozicijos.

Panašią kritiką gimdo žmonių aukos Ukrainoje, baimė dėl galimo tolesnio karo eskalavimo.

Labai miglotas suvokimas

Vis dėlto tokie emociniai vertinimai teparodo, kad net po 18 metų narystės daugelis žmonių Lietuvoje turi labai miglotą suvokimą, kaip ta ES veikia ir ką ji realiai gali.

Įsivaizduokite pasaulį, kur Rusija užpuola Ukrainą, žudo jos žmones, griauna miestus, bet tai pasaulis, kuriame nėra nei ES, nei NATO.

Kaip manote, kiek valstybių ryžtųsi siųsti ginkluotę Ukrainai? Kiek valstybių pradėtų radikaliai riboti prekybą su Rusija? Kiek šalių taikytų vienpuses sankcijas, jeigu jų nesaugotų NATO?

Ar, tarkime, iš Bulgarijos mokesčių mokėtojų lėšų galėtų bent centas atkeliauti Ukrainos ginkluotei? Kiek valstybių tiesiog išreikštų susirūpinimą ir taip padėtų tašką?

Kuri valstybė pirma išdrįstų atidaryti sienas Ukrainos pabėgėliams, numatydama, kad galimai teks rasti vietos net 10 milijonų žmonių, jeigu nesitikėtų sulaukti paramos iš kitų valstybių?

Ir kaip manote, o kiek užtruktų suderinti 27 valstybių sprendimus, jeigu neveiktų integracinės institucijos?

Bendri sprendimai

Europos Sąjunga atsirado dėl to, kad reikėjo sukurti taikos palaikymo mechanizmą. Palaipsniui aiškėjo, kad šalia šio didžiojo tikslo, esama ir konkrečių, praktinių uždavinių.

Sąjungos nauda dvejopa: nė viena valstybė atskirai nebėra atsakinga už bendrus sprendimus. Kita vertus, sprendimų poveikis gali apimti beveik visą Europą.

Konkrečiu atveju, atskiros valstybės rizika susidurti su neprognozuojamu priešu menksta, jos gyventojų saugumą augina visos ES skėtis. Tuo pačiu metu sprendimų, nesvarbu, ar kalbame apie sankcijas Rusijos režimui, ar apie paramą Ukrainos pabėgėliams, poveikis ir apimtys išauga daugybę kartų.

Vis dėlto net ir šiame kontekste girdisi balsai tų, kurie linkę matyti tik savo interesus. Tarkime, kaip vertinti tokias valstybes kaip Vengrija, kuri net dabartinio karo akivaizdoje kartoja neketinanti atsisakyti materialinės naudos, kurią gauna iš draugystės su Rusija?

Jeigu ES nebūtų

Visus gerus dalykus — socialinės paramos sistemas, išmokas verslui, pagalbą nelaimių atvejų žmonės linkę priimti kaip privalomą duotybę. O nepajėgdami suvokti bendrų projektų naudos, jie net nesvarsto, o ką tektų išgyventi, jeigu ES niekad nebūtų susiformavusi.

Susitarti 27-ioms valstybėms su skirtingomis istorijomis, geopolitiniais siekiais ir ekonominiais modeliais yra labai sudėtinga. Ir tai, ką jau dabar karo Ukrainoje akivaizdoje daro ES, yra beveik stebuklas, ypač įvertinus tą faktą, kad dar neseniai Sąjunga neturėjo jokio paramos mechanizmo panašiems atvejams.

Paramos mastai, manyčiau, mums atrodo nepakankami ir todėl, kad ganėtinai naiviai tikime, kad egzistuoja kažkoks stebuklingas veiksmas, kuris savaime galėtų išspręsti humanitarinę krizę Ukrainoje.

Deja, net jeigu tai kam nors skamba kaip ciniška ištarmė, nėra tokios jėgos, kuri pajėgtų sustabdyti visas tragedijas.

Ieškodami stebuklingų atsakymų, patogiai pamirštame karą Sirijoje, žmogiškos tragedijos mastais Ukrainą lenkiantį Jemeną. Net dabar, per Rusijos invaziją į Ukrainą, nekalbame apie partizaninį karą Mianmare, kur žmonės kaunasi su Kinijos remiama karine diktatūra.

Problemiška Lenkijos našta

Aptariant pastarosiomis savaitėmis išryškėjusias vidines įtampas ES, atskirai verta paminėti Lenkiją.

Lenkija šiuo metu ES pirmauja pagal šalį pasiekusių ir čia pasilikusių Ukrainos pabėgėlių skaičių. ES ir jos institucijos aktyviai ieško būdų, kaip palengvinti Lenkijos naštą, kaip perkelti pabėgėlius į kitas valstybes ir padengti Varšuvos išlaidas. Apie tai nuolat kalbama ir Europos Parlamente.

Vis dėlto Lenkijos politikai, pasinaudodami šia situacija, ragina ES iki karo pabaigos atidėti finansines sankcijas šaliai, kurių jį sulaukė dėl to, kad sukūrė teisinius mechanizmus, kurie neleidžia patikrinti, ar Europos mokesčių mokėtojų Lenkijai skiriamos lėšos skirstomos teisingai.

Kitaip sakant, finansinių sankcijų Lenkija susilaukė dėl to, kad paminė Sąjungą vienijantį teisės viršenybės principą. Taip, tą patį teisės viršenybės principą, kurio taip nekenčia Putinas, nes būtent teisės viršenybė neleidžia įsigalėti autoritariniams režimams.

Tokiu būdu net Putino karas prieš demokratiją, taigi teisės viršenybę, Lenkijos valdantiesiems tampa ginklu jų kovoje su ES.

Apie tai, kad būtent Sąjungą vienijantys žmogaus teisių, teisės viršenybės principai dabar ir laiduoja pagalbą visiems Ukrainos pabėgėliams, Lenkijos valdantieji kalbėti nelinkę.

Jie nutyli ir tai, kad būtent teisės viršenybės principai, kurie garantuoja finansų skaidrumą, turi užtikrinti, kad pabėgėliams skiriama ES parama tikrai pasiektų pabėgėlius.

Nauji ES užsienio politikos akcentai

Prieš pradedant reikalauti stebuklingų Sąjungos sprendimų anapus Sąjungos ribų, privalu įvertinti ir tai, kokį vaidmenį pasaulyje priskiria sau ES.

Nors tiek krašto apsaugos, tiek užsienio politikos reikalai priskiriami valstybių narių kompetencijai, ES Saugumo strategijų turinys ir dokumentų kaita leidžia įžvelgti naujų akcentų.

Pirmąją Saugumo strategiją Sąjunga priėmė dar 2003-aisiais. Didele dalimi aną dokumentą įkvėpė Rugsėjo 11-oji. Tuomet abipus Atlanto buvo daug ryžto stiprinti demokratiją pasaulyje, ir ES tvirtai stojo į JAV pusę.

Toje, bet pabrėžiu — tik toje, strategijoje, pavadintoje „Saugi Europa geresniame pasaulyje“ matome viziją, kuri daugelio galvose asocijuojasi su sąvoka „Vakarai“.

Lietuva tuomet jau buvo ant narystės slenksčio, o ir Ukrainoje pradėjo vyrauti proeuropietiškos nuotaikos. ES buvo užvaldyta idealizmo.

Tikėtina, kad ir mums tos nuotaikos padėjo lengviau įstoti į Europos Sąjungą, mat pirmojoje Strategijoje Rytų Europa vaizduojama kaip itin perspektyvus regionas.

Pasikeitusios nuotaikos

Vis dėlto tiek Amerikos, tiek ES ganėtinai naivų požiūrį į aktyvią demokratijos plėtrą greitai ėmė keisti realybė. Optimizmą labai susilpnino 2009-ųjų metų recesija, pakirtusi visas šalis abipus Atlanto.

2011 metais prasidėjus karui Sirijoje net anglosaksų šalyse nuotaikos jau buvo pasikeitusios. Nepaisant pažado, prezidentas Barackas Obama atsisakė pradėti intervenciją Sirijoje net ir po to, kai buvo panaudotas cheminis ginklas.

Tuometinio Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono pastangos gauti parlamento sutikimą intervencijai irgi nebuvo sėkmingos.

2014 metais, kai Vakarų pasaulis tik pradėjo atsigauti po krizės, Rusija aneksavo Krymą, Artimuosiuose Rytuose susiformavo Islamo valstybė, paaštrėjo migrantų krizė.

Atsargumo link

Po poros metų Federica Mogherini, tuo metu vyriausioji ES patikėtinė užsienio reikalams, Europos vadovų įpareigota pateikė „Globalią Europos Saugumo Strategiją“: pasaulinės ambicijos buvo pamirštos, o pirmame plane atsidūrė ES žmonių gerovė ir saugumas. 2016 metais tikėtis ko nors daugiau buvo nerealu.

Dokumentą formavo dvi sąvokos — „strateginė autonomija“ ir „principingas pragmatizmas“. Abi kreipė atsargumo link. Susikoncentruojama į save, pripažįstama ribota Sąjungos galia varžytis su pasauliu.

Idealistai šią strategiją peikia už jos nuosaikumą, už itin kuklų ES vaidmenį pasaulyje, taip pat už perdėtą atsargumą ir susitelkimą į save.

ES politikos ekspertai, priešingai, akcentuoja, kad tokia Strategija pagaliau atspindi realią Sąjungos politiką ir realius iššūkius.

Suprantama, kad Sąjunga nėra nei pasaulio policininkas, nei taikdarys, nei šventųjų kooperatyvas, kuris visada aukojasi vardan kitų ir idealų. Tiesa, pabrėžiama, kad kova už idealus irgi yra pragmatiškas Sąjungos interesas.

Istorinių tabu laužymas

Praėjusį penktadienį, 2022 metų kovo 25-ąją, Europos Vadovų Taryba po keleto metų paruošiamųjų darbų patvirtino jau trečiąją ES saugumo strategiją, pavadintą „Strateginis Kompasas“. Taip jau atsitiko, kad karas Ukrainoje keitė ir jos turinį.

Nors didžia dalimi šis dokumentas ir kartoja principines 2016 metų Strategijos nuostatas, vis dėlto pripažinus, kad karas Ukrainoje reiškia naują realybę Europoje, atsirado gerokai daugiau konkretikos.

Numatytos nuolatinėje parengtyje esančios 5000 karių greito-reagavimo ES pajėgos, nuolatinis valstybių narių gynybos pajėgumo monitoringas.

Žinant, kad valstybės narės nuolat priešinosi bet kokioms pastangoms integruoti krašto apsaugą ar užsienio politiką, pokyčiai nedideli, bet laužo istorinius tabu.

Pasaulis gerokai atšiauresnis

Strategija pripažįsta, kad 2022-aisias pasaulis yra gerokai atšiauresnis, o saugumas esmingai sumenkęs.

Kinija pirmąsyk įvardijama grėsme, nors tai ir slepiama po atrodytų nekaltai skambančia „sisteminio varžovo“ sąvoka. Atvirai pripažįstama, kad pasaulyje varžosi skirtingi valstybių valdymo modeliai, demokratijai nuolat graso autoritarinės sistemos.

Vis dėlto net karas nepakeitė pagrindinės tezės. ES ir toliau regima tik kaip aktyvi tvarkos rėmėja, bet ne pasaulio policininkas. Vėl kartojama, kad nesaugiame pasaulyje mūsų prioritetas — pačios ES saugumas ir interesai, o ne pasaulio gelbėjimas.

Patinka mums Lietuvoje ar nepatinka, bet būtent iš tokios perspektyvos privalu vertinti ES atsaką į Rusijos invaziją. Gal mūsų istorinė patirtis ir mūsų interesai mums sako, kad tai pernelyg kuklus pasirinkimas, bet kol kas jis toks.

Pagrindinis ES uždavinys už Sąjungos ribų — ne kurti demokratiškas ar net taikias valstybes, tačiau valstybes, kurios bent jau laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų.

Baudžia už karą

Dabar ES baudžia Rusiją ne už istorinį revizionizmą, ne už atvirą kovą su demokratija, bet už karą, kuris jokia forma nėra suprantamas ar juo labiau teisėtas. Baudžia už karą, kurį pradėdama Rusija atvirai metė iššūkį bet kokiems tarptautiniams įsipareigojimams.

Mums privalu suprasti, kad pati ES — tai milžiniškas tarptautinių įsipareigojimų ir valstybių įsipareigojimų viena kitai rinkinys. Ir tas rinkinys dovanojo ES valstybėms niekada iki tol neregėtus 70 taikos metų.

Skaityti straipsnį

1382

Primityvios diskusijos gimdo autoritarizmą.

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

18 kovo, 2022

Autoritarinio valdymo erdvę plečia aistra primityviems atsakymams

Šiandien kalbėsiu apie lietuvišką putinizmą, bet ne apie vatnikus. Kalbėsiu apie tai, kaip gimsta zombinės visuomenės, viena kurių dabar skausmu, ašaromis ir krauju užliejo Europą.

Dažnokai gaunu pastabų, jog pernelyg daug dėmesio kreipiu į tokius dalykus, kurie vadinamajam paprastam žmogui visai neįdomūs.

Ginti silpnesnius

Tarp tokių temų minimos moterų ar seksualinių mažumų teisės, „kažkokios“ konvencijos apie smurtą ar teisės viršenybė.

„Klausykit, — sako man tokie žmonės, — va kai rašėte apie ekonomiką, tai buvo įdomu ir prasminga, o dabar dėl gero gyvenimo parsidavėte ir pezate niekus.“

Ekonomika tokiose galvose nėra moralinių sprendinių laukas, nors ji, žinoma, yra mokslas apie moralinius sprendinius. Kai rašau ekonominius tekstus visada svarstau, kas gauna naudą, kas užmoka, ir ar teisingas toks pasidalinimas. Taigi kalbu apie tą pačią moralę, kurios nesugeba užčiuopti eilinis protas.

Atsakydama į anksčiau minėtas pretenzijas stengdavausi dėmesį nukreipti į antraeilius dalykus. Paaiškindavau, jog apie tai kalbu todėl, nes tai klausimai, kuriuos studijavau universitete.

Primindavau, kad man Europos Parlamente yyra pavesta dirbti Moterų ir lygių teisių komitete. Kartais svarstydavau, kad ginti tuos, kurie yra silpnesnėje pozicijoje, — tai mano asmeninis moralinis pasirinkimas, beje, man, kaip tikinčiai krikščionei, privalomas.

Būti galingesnio pusėje

Atsakydama sąmoningai stengiausi išvengti akcentų, kurie pragmatiškai ir labai prastai išsilavinusiai visuomenei sukelia tik galvos skausmą.

Ji nori vieno — paprastų atsakymų, juodai balto paveiksliuko ir būti laimėjusiojo bei galingesnio pusėje.

Moderni Vakarų visuomenė ugdoma ant išskirtinai silpno pamato, naiviai tikintis, kad jeigu nuolat kartosi, jog visi žmonės lygūs, tai jie ir bus lygūs.

Žmonės nelygūs nei pagal savo gebėjimus, nei pagal jiems skirtus talentus, nei pagal galimybes, kurias suteikia šeima ar mokykla.

Kiek įmanoma labiau lyginti vaikų galimybes įgyti normalesnį išsilavinimą, žinoma, reikia, bet netikiu, jog tai ką nors kada nors išspręs.

Nesuvokia nemąstantys

Mąstyti yra sudėtingiausias darbas, kurį geba daryti žmogus. Beje, ne kiekvienas: tų, kurie įgalūs svarstyti, rasti priežasčių pasekmių sankabas ir — tai svarbiausia — reflektuoti savo mąstymo procesą, nėra daug.

Absoliuti dauguma yra pilka minia, kuri net politikams nuolat šaukia, kad jie eitų dirbti, o ne kalbėtų. Jie patys kalbėti nemoka. Ir todėl tiki, kad ir politikų kalbos tėra tokie pat garsai, kurie be pastangų palieka jų gerkles.

Norint pradėti ilgą sudėtingą mokymosi mąstyti kelią reikia gimti šeimoje (retais atvejais gali pasisekti su mokykla), kuri vertina protą, o ne raumenis ar pinigus.

Ne vien paskaitų klausymas ar užrašai sukuria dirbančias smegenis, jas formuoja kasdienė pastanga pamatyti sudėtingesnį reiškinio pavidalą.

Pažįstu galybes mokslų daktarų ir profesorių, kurie neturi net minimalios mąstymo užuomazgos ir net nesugeba elementariai kvestijonuoti savo pačių mąstymo proceso. Taigi net negeba suvokti, kad jie nemąsto.

Nelaisvi laisvės šauklių demaršai

Gyvenimas visuomenėje, kuri esant reikalui moka mosuoti vėliavomis, bet ne rimčiau įvertinti sudėtingesnius socialinius reiškinius, tik išoriškai paprastas ir gražus.

Kai gilią savireflekciją pakeičia labai primityvios ar net juokingos kaučinimo procedūros, visuomenė banalėja ir vienodėja. Rūbų kokybė nieko nekeičia, jeigu vidus vienodai lėkštas. Net kunigo aprėdas žmogaus nepadaro ganytoju.

Kodėl dabar grįžtu prie klausimų, kurių taip stengiausi išvengti? Atsakau: nenoriu Lietuvai to, ką su Rusija padarė Putinas.

Pastarosiomis dienomis didelės audros sulaukė vienos Sąjūdžio laikų aktyvistės ir nuoširdžios politikės kalba Seime.

Laisvės šaukliai, net savo partijai kukliai priskyrę laisvės vardą, paliko posėdžių salę.

Tarytum teisę apie laisvę turi kalbėti tik jie ir tik taip, kaip jie nori. Juos pasekė kiti tokie pat demokratijos SAU gynėjai. Supraskit, jei man nepatinka, tai jau blogai.

Vėliau į kovą pakilo influencerių ordos. Tie ir tos irgi širdo. Širdo, nes šiaip jau nelabai daugiau, ką moka. Na, kai kurie dar kremukus pardavinėja „ant instagramo“.

Galiausiai atbėgo puidokai ir visa tradicinė šušera ir pradėjo šaukti, kad gniaužiamas laisvas žodis.

Šūkių skandavimas

Abi šios išoriškai viena kitai oponuojančios grupės buvo visiškai vienodos: jos skandavo šūkius.

Nesvarstė, neanalizavo, neieškojo priežasčių, nebandė suprasti, o tiesiog žinojo ir kolektyviai rėkė. Kojomis balsuojanti banda pasiskyrė sau teisę nušvilpti ir pažeminti žmogų, kuris tą dieną švęstą Nepriklausomybę jiems anuomet ir atnešė.

Kodėl užkliuvo Zita Šličytė? Ji moteris, nejauna, akivaizdžiai neturi pinigų visokiems firminiams škurliams ir kalba maršistų vardu.

Kai lygiai tą patį, ką deputatė bei maršistai, kalba kardinolas Sigitas Tamkevičius, — ordos tyli. Jis vyras, galios pozicijoje, atstovauja ne kažkokiam klubui, o vienai didžiausių pasaulio religinių bendruomenių. Kam pyktis, ar ne?

Zita Šličytė taip energingai spardoma buvo tik todėl, kad oponentai neturi proto ir gebėjimų diskusijoje atremti jos kalbų. Putinizmas gimsta, kai užčiaupiamas oponentas, o žmogus smerkiamas tik dėl to, jog kalba apie tai, kas jį jaudina.

Napoleoniškos aistros valdyti

Putinizmas, kuris visada baigiasi krauju, ateina tada, kai visuomenė nustoja mąstyti. Kai ji stokoja drąsių ir — tai svarbiausia — viešai savo pačių mąstymą ir priimtinas ideologijas svarstančių filosofų.

Kai tikrus ekonomistus, kurie žino, kad ekonomika yra moralės mokslas, pakeičia bankų piarščikai ir tie, kuriems ekonomika yra idėjų kratinys apie tai, kaip čia daugiau prisigrobti, anksčiau ar vėliau ateina putinai.

Putinizmas ateina tada, kai nelieka mąstančios žurnalistikos, o tautinės propagandos solovjovas, lietuviškai būtų lakštingala, Jakilaitis kažkodėl vadinamas žurnalistu.

Kad ir ką man kas sakytų, kol ta propagandinė (beje, labai prastos propagandos) lietuviškų „solovėjų“ šeiminėlė arti valdžios, ir dabartinė vyriausybė atrodo apgailėtinai.

Absoliuti dauguma dabartinių žurnalistų net nesugeba svarstyti valdžios moralinių sprendinių.

Savo politinį idiotizmą jie pridengia suvaidinto objektyvumo šydu, po kuriuo slepia napoleoniškas aistras valdyti tuos, kurie laimi rinkimus.

Soti lesyklėlė

Jie net neįtaria, kad politika yra kompromisų menas todėl, kad ji yra neatsiejama nuo neatsakomų žmogiškos būties klausimų. Tik kad jie apie tokius klausimus net negirdėję ir nesugebėtų jų užduoti.

Putinizmas ateina tada, kai visokie liekiai, girniai — jų vardas legionas, paskelbiami politologais.

Nuolat nuobodžiai gromuliuoti apie reitingus didelio proto nereikia. Jeigu pastoviai kritikuoji tą, kuris tuo metu Gedimino prospekte valdo, gali jaustis net drąsiu.

Absoliuti tokių politologų minia net nesugebėtų rišliai paaiškinti, kaip ten tas politinis procesas vyksta ir kodėl stringa.

Dar vadinamieji politologai gali atidirbinėti karaliukui ar karalienei Daukanto rūmuose ir gauti kokią nors vietelę biudžetinėje lesyklėlėje, tarkime, LRT taryboje. Lesyklėlė ganėtinai soti.

Šių ir kitų visuomenės institucijų neįgalumas ir realių, o ne parodomųjų, diskusijų stygius anksčiau ar vėliau nususina viešąją erdvę, ir ji tampa juodai balta. Dvispalvė tikrovė į sostą pakylėja savo vietinį autoritarą. Joje sunku gimti kūrybai, nes ji užmuša laisvę.

Pilnos parduotuvių lentynos

Faktai rodo, ir tų faktų daug, kad Lietuva, priešingai nei teigia šličytės ir tamkevičiai, dar niekada negyveno taip gerai, niekada nebuvo tokia soti ir net laiminga, kaip dabar.

Lietuva turi daugybę galimybių padėti savo silpniesiems, ir ji tai daro. Auga pensijos, išmokos neįgaliesiems, pašalpos. Jau keleri metai labai žymiai didėja atlygiai.

Tai kodėl toks gajus neigiamas naratyvas?

Žmonės nėra vienodi. Juokinga klausyti, jog 1990 metais esą visi troško laisvos Lietuvos. Dauguma troško ne laisvos Lietuvos, o valstybės, kurioje žmonės gyvena „kaip Amerikoje ar Švedijoje“.

Sovietinio žmogaus sampratoje tą gyvenimą išsemia pilnos lentynos parduotuvėse. Po to, kai tos lentynios išties užsipildė, šitą daugumą sukrėtė tai, kad neužtenka pilnų lentynų, dar reikia pinigų prekėms įpirkti.

Anksčiau ar vėliau dalis šių žmonių pasijuto apgauti ir keršto vardan išsirinko prezidentu Rolandą Paksą.

Norėjo sosto

Kiti norėjo ne laisvės, o sosto. Jie taip azartiškai troško valdyti, kad nuolat kovėsi su nomenklatūrinėmis privilegijomis ir kovėsi tik todėl, kad patys jas gautų.

Marias kiaulių, kurios lygesnės už kitus gyvulius, turime ir dabar. Tai taip pat neišvengiamas žmogiškas pavidalas.

Labai geri tokio mąstymo pavyzdžiai mūsų padangėje —  prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dabartinis valstybės vadovas Gitanas Nausėda.

Žinoma, pirmoji protinga ir gudri, o antrasis net nesugeba prisiminti, ką kalbėjo vakar, bet akivaizdžiai autoritarinis mąstymas yra jų abiejų savastis.

Tų, kurie išties norėjo laisvės, buvo mažuma. Labai nedaug esama žmonių, kurie supranta, kad laisvas gali būti tik tada, kai kalbėti gali ir tie, kurie tau labai nemieli.

Panašaus mąstymo žmonės prezidentu išsirinko Valdą Adamkų. Dauguma jų vėliau nusivylė, nes jų pasirinktasis lyderis ne tiek valstybės institucijas stiprino, kiek su jaunystės draugais laistė laisvę viskiu.

Aistra primityviems atsakymams

Didžiausia dabartinė Lietuvos bėda — plintanti aistra primityviems atsakymams, šūkiams, taigi autoritarizmui.

Apie teisės viršenybę, moterų ir mažumų teises, smurtą šeimose, neretai labai tradicinėse ir labai katalikiškose, klerikalizmą kalbu ir toliau kalbėsiu todėl, kad pasaulį kuria ne ekonomika, o idėjos.

Būtent santykis su silpnesniais ar kitokiais visuomenės nariais ypatingai aiškiai parodo žmogaus vidų.

Autoritariniai žmonės pradeda nuo neapykantos moterims ir kitokiems. Baigia jie krauju.

Autoritariniai vadovai sosto ir galios žaidimus laimi pataikaudami nemąstančiai daugumai.

Saugoti širdis

Autoritarinio valdymo erdvė pasaulyje plinta it gaisrai karštą vėjuotą dieną.

Tai jau atvedė prie neišmatuojamos tragedijos. Pasistenkime nuo prievartos saugoti savo širdis ir savo namus.

Skaityti straipsnį