MENIU

Autorius

1136

Veidrodis, kuris nepatiko: anapus vienos bylos

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

13 gegužės, 2022

Veidrodis, kuris nepatiko: anapus vienos bylos

Istorija, kurią šiandien papasakosiu, prasidėjo prieš metus, tuomet, kai mažutė Lietuvos gyventojų dalis kilo UŽ smurtą prieš moteris, UŽ panieką LGBT žmonėms, UŽ neapykantą laisvuose rinkimuose išrinktai šalies valdžiai.

Atrodo, nieko ypatinga. Susirinko prastokų dainininkų. Į kovas kvietė vulgarių anekdotų meistras. Mokesčius vogęs žmogus aiškino apie teisę. Pavargęs smuikininkas griežė už tradicinę šeimą, tik nepaaiškino, kuri iš jo šeimų yra ta tradicinė — ar pirmoji, kurioje pametė žmoną su sūneliu, ar antroji, kuri jau galbūt graži ir teisinga?

Rytų barbarus kviečiant

Dabar nedidelis, iš pirmo žvilgsnio lyg ir šalutinis geografinis ir istorinis ginčas apie tai, kur gyvename mes, lietuviai. Vis dėlto būtent atsakyme, kur — Vakarų ar Rytų civilizacijoje gyvename mes, lietuviai, slypi atsakymas apie mūsų ateitį. Ir būtent atsakymas parodo, kuri — europinė ar rusiškoji tradicija ėda mūsų smegenis.

Jokios civilizacinės prasmės neturinčią geografinę perspektyvą puikiai demistifikavo profesorius Alfredas Bumblauskas, piktokai paklausęs, o koks skirtumas, kur prieš 50 mln. metų susidūrė kažkokios plutos[i].

„Prie ko čia tos plutos?“, — klausė Lietuvos profesorius. Ir uždavė klausimą, kuris jau ne vieną šimtmetį jaudino daugybę pasaulio mąstytojų, paminėsiu tik Samuelį Huntingtoną[ii] ir Rémi Brague‘ą.

Esminis klausimas, kur eina civilizacinė Europos riba ir ar jai galime priskirti bizantiškos didybės kupiną autoritarinę Rusijos imperiją. Ukrainos karas, manau, galutinai parodė, kad Rusija nėra Europa. Tai šalis, kuri neigia vieną esminių Europos giluminių vertybių — žmogaus autonomiją.

Gyvena paribyje

Lietuva gyvena paribyje tarp liberalių Vakarų ir vis labiau totalitarinių Rytų. Tad visai neatsitikinai kasdien matome žmones, kurie, skelbdamiesi esą tikroji lietuvių tauta, kalba slavų — žmogžudžio Putino ir jo tarno patriarcho Kirilo — žodžiais.

Didelė dalis tų žmonių yra žiauriai prastai išsilavinę, tad net nesuvokia, kad pila vandenį ant Rusijos malūno. Šaukdami apie kažkokias tradicines vertybes, jie akcentuoja tik galią, prievartą, nelaisvę.

Klasikinis tokio rytietiško, net jeigu nesuvokto, mąstymo žmonių pavyzdys — visokie maršų veikėjai, bebalsės vaidilutės, antros Lietuvos nidos ir agresyvūs fašistuojantys žydšaudžių gynėjai.

Šiandien kalbu labai piktai. Jei mokėčiau, kalbėčiau dar pikčiau. Jeigu ne vasario 24 diena, vargu ar būčiau net užsiminusi apie vieno neįtikimai neprofesionalaus advokatėlio man suorganizuotą bylą.

Absurdiški kaltinimai

Per beveik 35 rašymo ir viešo kalbėjimo metus labai gerai supratau, kad visokie maršų ir kartuvių statymo specai nesugeba suvokti civilizuotos retorikos, neatpažįsta sarkazmo, galai žino kodėl jaučiasi tauta, nors nė per vienus rinkimus nesugeba net tiek balsų surinkti, kaip aš viena, ar bent tiek, kad į Seimą pateiktų.

Ilgainiui pradėjau kalbėti kiek įmanoma aiškiau ir jiems suprantamiau. Pradėjau kalbėti taip vienprasmiai, kad net visos tos politinės atplaišos suvoktų, kaip nuoširdžiai aš jų negerbiu.

Mano pernai birželio 11 dieną feisbuke paskelbtas, o vėliau daugybės leidinių išplatintas įrašas pasakojo apie mano kovą su tais žmonėmis, kurie niekina kitus ir stato kartuves jiems nepatinkantiems.

Komentaruose ir mano tiklaraštyje galite rasti visą bylos medžiagą — ieškinį, mano atsakymą bei teismo nutartį. Manau, kad bent jau profesionaliems teisininkams medžiaga gali būti įdomi jau vien dėl absurdiškų kaltinimų ir sveiku protu nesuvokiamų argumentų.

Labai trumpai bylos esmė. Ieškovai, kurių advokatėlis pareiškė, kad mano įrašas „nepadarytų gėdos net kaip reikiant pagiringam kolūkio mechanizatoriui“, pareikalavo panaikinti vieną mano įrašo pastraipą. Cituoju įsiūtį sukėlusią mintį.

Visi tie tradicinių šeimų gynėjai man (tikiuosi ir visiems mano draugams) atgrasūs ir savo dvejetukininkų knygos nemačiusių mentalitetu, savo aistra pinigams, vogimui, melui, korupcijai, be kurios jie savo gyvenimo nemato (…)  Tie tradicinių šeimų gynėjai (įskaitant juos remiančius kardinolus, vyskupus, kunigus ir zakrastijonus) yra primityvūs ir gašlūs — visa ta jų tradicija tėra labai mažo protelio žmogaus mėgavimasis bent svajonėse apie seksą (…)Kai užaugi tarp alkoholikų, nematei knygų ir mokykloje net prieveiksmio be klaidos parašyti neišmokai, tai taip ir gaunasi.“

Žiaurus tekstas? Kaip žiūrėsi. Kadangi neturiu jokio suopračio apie mechanizatorių retoriką, tai negaliu nei paneigti, nei patvirtinti, ar man pasisekė ją išlaikyti. O už turinį atsakau pilnai ir galiu tik pasikartoti.

Koją kiša savivertės bėdos

Nepatinka, kaip kalbu? Tai ne mano bėdos. Tai problemos tų, kurie šiuose žodžiuose įžvelgia save. Va jų vietoje tikrai susimąstyčiau, kodėl jie save regi būtent taip. 

Beje, komiškas faktas. Teismo metu atsakydamas į teisėjos klausimą, o kas rodo, kad aš įraše dėstoma apie ieškovus, advokatėlis kartojo visus mano tekste paminėtus epitetus. Kadangi, tikėtina, jis tuos ieškovus matė, tai jam geriau žinoti.

Priešingai, aš tų žmonių nepažįstu. Šiokį tokį supratimą turiu tik apie vieną buvusį studentą, Žirmūnuose per 2016 metų Seimo rinkimus man žiauriai pralaimėjusį politinį konkurentą ir ilgametį Ramūno Karbauskio klapčiuką.

Mano nuomonė apie tą žmogų yra prasta. Jis man tiesiog neįdomus. Kodėl jis šiuose pasažuose išvydo save, man nežinoma. Gal taip save regi veidrodyje?

Kai mano oponentai mane vadina sena pikta boba, pydaro motina, aš matau simpatišką linksmą pensininkę, kuri drąsiai kalba tai, ką mato ir supranta.

Matau dviejų sūnų mamą ir protingo anūko močiutę. Aš matau sąžiningą žmogų, ilgus 40 metų diena dienon padėjusį raštingajai tautos daliai suvokti tuos ar kitus politinius ir ekonominius procesus. Matau žmogų, kuris jau senas, bet man labai patinka.

Vakarų civilizacijos priešai

Mano akyse kiekvienas, kuris lankosi maršuose, kuriuose žeminama Lietuva, jos politikai, vakarietiškos vertybės — teisės viršenybė, moterų lygybė, LGBT žmonių teisės yra vertas paniekos.

Mano nuomone, tokie žmonės yra Vakarų civilizacijos ir Lietuvos, kurioje noriu gyventi, priešai. Neneigiu tų žmonių teisės apie mane galvoti, ką tik jie nori. Sutinku, kad SAVO paskyrose jie apie mane rašytų bet kokius kliedesius. Gerbiu jų teisę į laisvą žodį, tad tikrai į teismus neisiu. Man tie žmonės neįdomūs, ir aš jų tekstų neskaitau.

Ieškinyje esu gąsdinama, kad kažkokiu mistiniu būdu sakydama, ką galvoju, pažeidžiu Valstybės politikų elgesio kodekso reikalavimus, o taip pat padidintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus.

Lietuvos Valstybės politikų elgesio kodeksas man nėra nei svarbus, nei įdomus. Esu politikė, mano darbas paremtas etikos, o ne etiketo normomis.

Maldeikienė — ne savivaldybė

Priešingai, tvirtai tikiu, kad man, kaip POLITIKEI, taikomi padidinti atsakingumo reikalavimai reiškia ypatingai aiškų ir tiesų kalbėjimą. Tarkime, nesutinku smurto prieš moteris vadinti pagarba tradicinėms vertybėms. Kaip ir nesutinku kvailysčių, kurias prirašė advokatėlis, vadinti teisingumo siekiu.

Jūs tik pagalvokit, koks turi būti neprofesionalus ieškovų atstovas, kad ieškinį grįstų tuo, kad rašydama, ką galvoju, aš esą kažkokiu mistiniu būdu pažeidžiu anų konstitucinę teisę į susirinkimų laisvę.

Kur ir ko mokėsi advokatėlis, jeigu net nežino, kad mano Europos Parlamento narės mandatas (kitaip sakant, man rinkėjų suteikti įgaliojimai) niekaip nėra susiję su teisę leisti ar drausti susirinkimus? 

Mitinguokit, dėl Dievo, nors kasdien. Kuo daugiau kalbat ir rašot, tuo daugiau turiu argumentų, kad esu teisi.

Pačiam advokatėliui dar pasakysiu, kad aukštasis išsilavinimas, priešingai nei dėstote ieškinyje, nerodo, kad žmogui nebūdingas „dvejetukininkų knygos nemačiusių mentalitetas.

Knygą matęs ir teksto mintį įveikiantis teisininkas gebėtų suprasti, kad ne Maldeikienė, o miesto savivaldybė suteikia leidimus rinktis ir mitinguoti. Ne visiems tai duota.

Negaliu atsiprašyti

Kita vertus, advokatėlis ieškinyje rauda, kokia svarbi ta „piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje“. Telieka paklausyti, o ta teisė galioja tik ieškovams, ar ir man?

Nevarginsiu jūsų daugybe kitų panašus lygio kliedesių, kurių kupinas ieškinys — galite perskaityti patys. Tiesą sakant, net vertinti gėda — nei logikos, nei įstatymų išmanymo.

Ieškovai reikalavo, kad teismas įpareigotų atsakovę Aušrą Maldeikienę, per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo šioje civ. byloje įsiteisėjimo dienos, savo socialinio tinklo feisbuko paskyroje paneigti aukščiau cituotą įrašą.

Teismas visus ieškovų reikalavimus atmetė ir priteisė padengti 6254,64 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Kovoju žodžiais ir mintimi

O dabar jau aš skelbiu savo verdiktą. Aš, Aušra Maldeikienė, negaliu atsiprašyti visų ar kokių konkrečių „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalyvių už savo 2021-06-11 socialinio tinklo feisbuko paskyroje išsakytus teiginius. Pareiškiu, kad tokias mintis išsakiau rimtai, vertinusi ir svarsčiusi ne vienus metus. Mano pasisakymas buvo apgalvotas ir aiškiai nukreiptas prieš grupę žmonių, kuri suvokdama ar nesuvokdama, ką daro, bando naikinti mano valstybės ateitį. Parašiau matydama ir vertindama žmones, kurie stovi ano judėjimo priešakyje — tarp jų teistus už korupciją žmones“.

Kartoju: mąstantis, gebantis ne tik skaityti, bet ir suvokti, ką skaito, žmogus; žmogus gebantis matyti ne tik save ir savo ambicijas, bet ir kitus žmones; žmogus gebantis būti dėkingas, niekada neis į jokius maršus, kuriuos organizuoja visokios respublikos, orlauskai, furmanavičiai ir panašiai.

Palikau darbą Universitete ir mokykloje todėl, kad kovočiau PRIEŠ tokias tautos atplaišas ir tokias mintis. Tai nuosekliai dėsčiau visuose savo rinkimų programose ir visuose susitikimuose su potencialiais rinkėjais.

Tai kiekvieną kartą pabrėždavau būdama Seimo nare. Už tai balsuoju ir agituoju dabar jau Europos Parlamente.

Europinės vertybės — teisės viršenybė, pagarba moterims ar LBGT bendruomenei — man yra išskirtinai svarbios. Būtent tai mus ir skiria nuo barbariškų Putino Rytų.

Kaip Vakarų civilizacijos žmogus, kartuvių nestatau, specoperacijų „nuteisk oponentą“ neorganizuoju. Kovoju žodžiais ir mintimi. Man sekasi puikiai, ir byla, kuria nesėkmingai bandyta mane užčiaupti, tai tik patvirtina.

Su Vilniaus Apylinkės Teismo sprendimu susipažinti galite čia.


[i] Puiki prof. Alfredo Bumbliausko paskaita, kurią labai siūlau pažiūrėti tiems, kurie turi smegenų. https://www.youtube.com/watch?v=K2pGNvCg93Q&list=WL&index=2

[ii] https://www.knygos.lt/lt/knygos/civilizaciju-susidurimas-ir-pasaulio-pertvarka/; Ekscentriškoji Europos tapatybė

Skaityti straipsnį

518

„Grėsmių“ grėsmės

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

6 gegužės, 2022

Nežinau, kiek žmonių skaito kasmet platinamus vadinamuosius „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimus“. Manau, nedaug. Nežinau, ar juos skaito Seimo nariai. Jei ir skaito, tai tik keletas. Ar juos skaito šalies vadovai? Abejoju. Kiek analitikų vertina tų tekstų kokybę? Neteko matyti nė vienos analizės, nors ieškojau.

Gal ir gerai, kad visi šie žmonės negaišta laiko, kita vertus, kuo baigiasi mirusios žvalgybos tinginystė, kasdien regime savo ekranuose.

Kiekvieną pavasarį jau septinti metai iš eilės Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis Operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM paruošia 500 egzempliorių  brošiūrą. Tai  apytikriai 75 psl. vizuali mišrainė: daug nuotraukų, schemų, kai kurios gan sudėtingos ir joms suprasti privalu turėti specialių žinių. Kalbos stilius kinta nuo buitinio iki paremto profesiniu žargonu. Net porą kartų paminėta, kad tekste naudojamasi vertinimo tikimybių  ir laiko perspektyvų reikšmių skale. Tokie vertinimai tikrai būtų naudingi, bet dokumente jie taip  gudriai užmaskuojami įvairiose netikėtose vietose, kartais tiesiog  pastraipų viduryje, kad norint aptikti reikia gerai padirbėti.   

Be abejo, šio kūrinio pradžioje į Lietuvą žvelgia minėtų institucijų vadai — sovietinės tradicijos gajos. Beje, jei nesate matę, galite sužinoti ir kaip atrodo Putinas, Bortnikovas, Lavrovas ir kiti panašūs veikėjai. Nežinojote, kad jie yra grėsmė Lietuvai? Na tai dabar žinosite. Nors gal grėsmės jų amžius, kuris irgi paslaugiai pateiktas.

Koks dokumento tikslas?

Beveik keturis mėnesius rengtas vos per 100 tūkst. ženklų (tai labai nedaug!) opusas savo turiniu yra išskirtinai lėkštas. Neilgame tekste nepersidirbusio ir gerai pasty/copy žanrą įvaldžiusio pirmakursio stiliumi Lietuvos žvalgybininkai porina, ką sugebėjo pamatyti per praėjusius metus.

Lietuvos žvalgybos raštininkai sakosi kalbą aptakiai, nes negali viešinti įslaptintos informacijos ar jautrių detalių. Matyt, turime suprasti, kad jie neketina tenkinti mūsų tuščio smalsumo. Tiesa, kodėl jiems atrodo, kad iš jų tikimąsi detektyvo, o ne logiško teksto, kur aiškiai galime įžvelgti tendencijas, grėsmes bei aiškų vertinimą, kiek tikėtina ta ar kita grėsmė,  taip ir nesupratau.

Įvadiniame žodyje autoriai teigia norintys, kad  Lietuvos gyventojai žinotų apie tai, kad juos gali verbuoti, pasinaudoti jų žiniomis, ryšiais, manipuliuoti ar kiršinti. Jie informuoja, kad priešai „įsilaužinėja į jų kompiuterius, siekia klaidinti ir skaldyti visuomenę skleisdami dezinformaciją“. 

Nemanau, kad Lietuvoje gyvena nors vienas vyresnis nei 16 metų žmogus, kuris to nežinotų. Ir todėl niekaip nesuprantu, kad pats tokio žinojimo faktas, „praplės mūsų visuomenės akiratį, padės kritiškai suvokti ir vertinti tikrovę, sustiprins kiekvieno asmens ir valstybės atsparumą“. Jeigu jums sunku patikėti, kad Lietuvos žvalgybininkai aptinka tamprią priklausomybę tarp žinojimo, kad gali būti verbuojamas, ir visuomenės gebėjimo kritiškai vertinti tikrovę, jau nekalbant apie asmens atsparumą (kam konkrečiai?), paskaitykite patys. Dokumentas viešas.

Jeigu norite patys įvertinti viso teksto kokybę taip pat paskaitykite analogišką kasmet viešai skelbiamą „Metinę grėsmių vertinimo strategiją“, kurią rengia JAV žvalgybininkų bendruomenė. Argumentų, kodėl negalima lyginti JAV ir Lietuvos gebėjimus šiose srityse, nepriimu. Jei manysime, kad mūsų atitinkamo rango pareigūnai yra taip intelektualiai atsilikę nuo JAV kolegų, tai turėsime sutikti, kad ir modernios ginkluotės mums patikėti negalima.

Pirmas skirtumas, kuris iš karto krenta į akis, yra skirtingas suvokimas, kam skirtas dokumentas ir netiesiogiai, ką reiškia pati grėsmių samprata.  

JAV žvalgybinės institucijos informuoja įstatymų leidėjus, karius ir teisėtvarkininkus („policymakers, warfighters, domestic law inforcement personnel“) apie grėsmes, su kuriomis šalis gali susidurti einamaisiais metais.

2022 metų vasarį, remdamiesi savo duomenimis, sukauptais iki sausio, jie apibrėžia, su kokiais rimčiausiais iššūkiais šiemet valstybė gali susidurti (1) geopolitinėje erdvėje (išskiriama Kinija, Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja); (2) infekcinių ligų, biologinio ginklo ar kitų masinį pavojų visuomenės sveikatai keliančių veiksnių lauke; (3) klimato kaitos srityje; (4) technologinėje, tarptautinio organizuoto nusikalstamumo, migracijos ir terorizmo sferoje; ir (5) prognozuoja, kokie pasauliniai konfliktai gali labiau destabilizuoti padėtį.

Tekste nėra nė vienos nuotraukos ir spalvotų schemų. Jo autoriai gerbia savo skaitytojus, nelaiko jų naiviais vaikais, tad nepasakoja apie verbavimus. Tekstas labai aiškiai ir logiškai struktūrizuotas. Esminės tezės paryškintos. Parašytas profesionalia kalba, bet neperkrautas jokia profesine leksika, kurios suvokimui jau reikėtų specialių žinių. Nepamatysite ir viršininkų veidų.

Kodėl akcentuoju tokius, atrodytų, tik formos dalykus? Atsakymas paprastas —  lietuviškas dokumentas, priešingai nei teigia jo autoriai, neturi adresato. Visuomenei, kurios kritinį mąstymą jis esą pašauktas formuoti, tai pernelyg profesionalu. Profesionalams — užsienio politikos formuotojams, teisininkams ar kariams — pernelyg banalu. Pamestas adresatas galiausiai reiškia ir išskirtinai lėkštą menkos prognozuojamos vertės turinį. 

Ar tikrai dešimtmečius skaičiuojančios tendencijos naujos? 

Perskaičius dokumentą kelis kartus vis aiškiau supranti, kad jo paskirtis yra visiškai formali,  tokia optinė —  lyg ir kažkas matosi, bet iš tiesų nieko nėra. Jei jau reikalauja Žvalgybos įstatymo 26 straipsnis kasmet skelbti veiklos ataskaitas ir grėsmių vertinimus, tai ir sukurpiamas tas tekstas pagal principą, kad sudėsim čia, ką turim, gi vis tiek niekas neskaitys, nevertins ir juo remdamiesi sprendimų nepriiminės. Ir ar galėtų priiminėti?

Paanalizuokime šio vertinimo skyrelį apie Kiniją. Kalbant bendrai, apie Kiniją prirašyta banalybių, kurias be vargo galime rasti kiekvieno didesnio portalo atitinkamose skiltyse.

Didžioji informacijos dalis neaktuali ar net pasenusi. Tarkime, konstatuojama, kad „Kinija keičia savo strateginę laikyseną imdamasi vykdyti agresyvią užsienio politiką, asimetrinę ir nesąžiningą ekonominę veiklą, informacines ir dezinformacijos kampanijas“ ir t.t., ir t.t. 

Kinija savo strateginius tikslus vykdo jau labai daug metų, tad kas čia naujo? Pavyzdžiui, keli konkretūs ankstesnė laikotarpio pavyzdžiai susiję su Lietuva.

Lietuvos žvalgybininkams tylint (nematė grėsmės?) buvęs Lietuvos finansų ministras prieš keletą metų paskelbė, kad Lietuva taps Kinijos aukštųjų technologijų centru, iš kurio kinų investicijos esą sklis po visą Europos Sąjungą. Sprendimas buvo padarytas jo net nesvarsčius nei Seimo Užsienio reikalų komitete, nei Europos reikalų komitete, taigi iš esmės pažeidžiant tiek šalies įstatymus, tiek kai kuriuos tarptautinius įsipareigojimus. Priimtas aiškiai oponuojant Lietuvos strateginiam saugumo partneriui JAV.

Kinijos komunistų partijos finansuojamas ir jos ideologiją platinantis Konfucijaus institutas be jokio vargo prisiglaudė Vilniaus universitete, kurio tuometinis rektorius, o dabar Seimo narys, tai grindė finansiniais ir tautų draugystės aspektais.  Studentai liudijo, kad kai kurie kinų kalbos dėstytojai atvirai aukštino Mao ir Kinijos komunistų partijos politiką. Atskiri Lietuvos veikėjai, tarkime, Linas Eriksonas, Kinijos komunistų partijos finansuojamuose Vengrijoje spausdinamuose leidiniuose atvirai tyčiojosi iš Lietuvos politikų, kurie drįsta abejoti Kinijos investicijų nauda ir kalba apie anos autoritarinės, o dabar jau totalitarinės, valstybės grėsmę Lietuvos nacionaliniams interesams.

Jeigu jau dokumentas pašauktas paryškinti NAUJAI susiformavusias grėsmes, tai tikrai privalu matyti ir informuoti visuomenę apie tai, kad Kinija, netekusi  įtakos, kurią buvo sugebėjusi susikurti valdant ankstesnei vyriausybei, nuo pernai metų atvirai vykdo labai grėsmingą Lietuvos užsienio politikos ir atskirų politikų diskreditavimo kampaniją.

Kinijos formuojamas naratyvas itin plačiai atkartojamas socialinėje žiniasklaidoje ir net viešame politiniame diskurse. Kita vertus, nereikia būti kažkokiu ypatingu sekliu, tiesiog skaityti ir analizuoti, kad matytum, jog žmonės, kurie anksčiau palaikė Rusijos ar Baltarusijos politiką, dabar, kai išaugo visuomenės atsparumas Rusijos propagandai, persijungė prie Kinijos argumentų platinimo. Apie šitas dezinformavimo kampanijas, manytina, privalu žinoti visuomenei, ir tai tendencija, kuri galutinai susiformavo būtent 2021 metais.

„Grėsmėse“ apie tokias tendencijas nekalbama. Kodėl? Nematoma grėsmės? Kai kurių politikų ir verslininkų atviri demaršai Kinijos naudai nurašomi jų ribotumui ir nesigaudymui ar politinėms kovoms? Ar ne  žvalgybininkų pareiga įspėti, kaip atitinkamos JAV institucijos  savo politikos formuotojus jau eilė metų įspėja, ir dėl minkštosios Kinijos politinės įtakos per Konfucijaus institutus, ir dėl dezinformacijos kampanijų, kartais nutaikytų tiesiogiai į atskirus politikus? 

Kartojant dalykus, kurie jau seniai akivaizdūs kiekvienam, kuris nors šiek tiek domisi Kinijos politika ir jos veikimo metodais tarptautinėje arenoje, naujausių tendencijų dokumente nėra.

Nerasite nė žodžio apie Lietuvai realią grėsmę keliančią Kinijos „draugystę“ su Putinu. Minimi bendri kariniai mokymai vyksta jau seniai, tačiau pastaraisiais metais santykiai tvirtėja ir plinta į kitas sritis. Apie tai plačiai kalba Vakarų analitikai, kurie būtent čia įžvelgia didelę geopolitinę grėsmę Vakarų demokratijoms, ir tai reiškia mums.

Ir argi tikrai neprivalu būtų bent paminėti apie nors ir nelabai naują, bet pastaruoju metu vis aktyviau propaguojamą ekonominę programą, kuria planuojama perpaišyti tiekimo grandines? Ar turi įtaką Lietuvai kinų susitarimai su Saliamono salomis, dėl kurių visi Vakarai stovi ant ausų? Apie technologijas šiek tiek yra, bet ar tikrai neverta kalbėti apie tai, kokią grėsmę kelia Kinijos siekis diktuoti standartus ir kokios būtų galimos to pasekmės.

Tarkime, neseniai įvyko skandalas dėl kiniškų DJI dronų Ukrainoje, nes vos ukrainiečiai juos panaudodavo, į juos veikiai atlėkdavo rusų raketa, kadangi, sakoma, rusams jų lokacijos duomenys buvo perduodami per dronų įrangą.

Mėnulio tyrinėjimai irgi grėsmė Lietuvai?

Nutylint šias ir kitas realias naujai ryškėjančias grėsmes, daug dėmesio skiriama dalykams, kurie  vargu ar laikytini grėsme, bent jau be specialių paaiškinimų.

Tarkime, teigiama, kad Kinija siekia keisti tarptautines institucijas. Na ir kas? Gal jas tikrai reikia keisti, gal jos tikrai nebeatitinka šių dienų poreikių? Kad reikia transformuoti, tarkim, Pasaulinę prekybos organizaciją, kalbama seniai. Ukrainos prezidentas apskritai neseniai pasiūlė Saugumo tarybai pasileisti, jei nesugeba užtikrinti saugumo, ir visi jam plojo. Gudrieji visuomenės kritinio mąstymo ugdytojai tiesiog pamiršta paminėti, kokie konkrečiai Kinijos pageidaujami  pokyčiai ir kodėl pateko į grėsmių sąrašą.  

Nejauku skaityti, kai sakoma, kad Xi, tikėtina, sieks trečios kadencijos. Tai ne tikėtina, tai  garantuota, nes dar 2018 metų Konstitucijos pakeitimais buvo pašalinti kadencijų apribojimai.  Bet — o kokia čia konkrečiai grėsmė Lietuvai? Jau apsamanojo žinios, kaip Xi koncentruoja valdžią savo rankose, ypač visą karinę valdžią, ir nori net Mao savo galia peržengti.

Komiška skaityti, kad kinai ir rusai bendradarbiaus tyrinėjant mėnulį. Kur čia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui? Jei tokios grėsmės esama, tai tikri būtų įdomu sužinoti, kokia konkrečiai ta grėsmė  ir gauti jos vertinimo tikimybę laiko skalėje, kaip žadėta.

Kokią grėsmę Lietuvai kelia agresyvi Kinijos retorika? Tai gal ir nemalonu, bet vargu, ar tai grėsmė, juolab kad ji pačiai Kinijai labiau kenkia nei mums. Prisiminę retoriką, apie tikrą grėsmę keliančią dezinformaciją teksto autoriai pamiršo.

Bendrai vertinant, visas skyrelis apie Kiniją yra ne apie grėsmes, o tiesiog paviršutiniška Kinijos politikos apžvalga – informacijos ir gerokai rimtesnės net Vikipedijoje daugiau.

Kiti dokumento skyreliai labai panašios vertės.  Na o ypatingai teksto vertę menkina tai, kad priešingai įprastai analogiškų dokumentų Vakaruose praktikai, nesugebėta pateikti jokių rekomendacijų politikos formuotojams. Nors gal ir nieko nuostabaus. Tikslas gi anonsuotas kitas — mokyti  visuomenę mąstyti kritiškai, o ne padėti, kaip reikalautų Žvalgybos įstatymo logika, visuomenei vertinti grėsmes.

 Tiesa, lieka neaišku, ar kritinis mąstymas lavėti turėtų rimtai priimant informaciją ataskaitoje, ar pati ataskaita yra provokacija kritiškai mąstantiems sunerimti dėl žvalgybininkų požiūrio į Lietuvos saugumą.

Skaityti straipsnį

647

Karas politiką keičia lėtai

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

1 balandžio, 2022

Karas politiką keičia lėtai

Pastaruoju metu daugelis jūsų esate linkę kritikuoti Europos Sąjungą dėl tariamo jos institucijų neveiklumo karo Ukrainoje akivaizdoje. Daug piktų žodžių sulaukia ir kai kurių valstybių pozicijos.

Panašią kritiką gimdo žmonių aukos Ukrainoje, baimė dėl galimo tolesnio karo eskalavimo.

Labai miglotas suvokimas

Vis dėlto tokie emociniai vertinimai teparodo, kad net po 18 metų narystės daugelis žmonių Lietuvoje turi labai miglotą suvokimą, kaip ta ES veikia ir ką ji realiai gali.

Įsivaizduokite pasaulį, kur Rusija užpuola Ukrainą, žudo jos žmones, griauna miestus, bet tai pasaulis, kuriame nėra nei ES, nei NATO.

Kaip manote, kiek valstybių ryžtųsi siųsti ginkluotę Ukrainai? Kiek valstybių pradėtų radikaliai riboti prekybą su Rusija? Kiek šalių taikytų vienpuses sankcijas, jeigu jų nesaugotų NATO?

Ar, tarkime, iš Bulgarijos mokesčių mokėtojų lėšų galėtų bent centas atkeliauti Ukrainos ginkluotei? Kiek valstybių tiesiog išreikštų susirūpinimą ir taip padėtų tašką?

Kuri valstybė pirma išdrįstų atidaryti sienas Ukrainos pabėgėliams, numatydama, kad galimai teks rasti vietos net 10 milijonų žmonių, jeigu nesitikėtų sulaukti paramos iš kitų valstybių?

Ir kaip manote, o kiek užtruktų suderinti 27 valstybių sprendimus, jeigu neveiktų integracinės institucijos?

Bendri sprendimai

Europos Sąjunga atsirado dėl to, kad reikėjo sukurti taikos palaikymo mechanizmą. Palaipsniui aiškėjo, kad šalia šio didžiojo tikslo, esama ir konkrečių, praktinių uždavinių.

Sąjungos nauda dvejopa: nė viena valstybė atskirai nebėra atsakinga už bendrus sprendimus. Kita vertus, sprendimų poveikis gali apimti beveik visą Europą.

Konkrečiu atveju, atskiros valstybės rizika susidurti su neprognozuojamu priešu menksta, jos gyventojų saugumą augina visos ES skėtis. Tuo pačiu metu sprendimų, nesvarbu, ar kalbame apie sankcijas Rusijos režimui, ar apie paramą Ukrainos pabėgėliams, poveikis ir apimtys išauga daugybę kartų.

Vis dėlto net ir šiame kontekste girdisi balsai tų, kurie linkę matyti tik savo interesus. Tarkime, kaip vertinti tokias valstybes kaip Vengrija, kuri net dabartinio karo akivaizdoje kartoja neketinanti atsisakyti materialinės naudos, kurią gauna iš draugystės su Rusija?

Jeigu ES nebūtų

Visus gerus dalykus — socialinės paramos sistemas, išmokas verslui, pagalbą nelaimių atvejų žmonės linkę priimti kaip privalomą duotybę. O nepajėgdami suvokti bendrų projektų naudos, jie net nesvarsto, o ką tektų išgyventi, jeigu ES niekad nebūtų susiformavusi.

Susitarti 27-ioms valstybėms su skirtingomis istorijomis, geopolitiniais siekiais ir ekonominiais modeliais yra labai sudėtinga. Ir tai, ką jau dabar karo Ukrainoje akivaizdoje daro ES, yra beveik stebuklas, ypač įvertinus tą faktą, kad dar neseniai Sąjunga neturėjo jokio paramos mechanizmo panašiems atvejams.

Paramos mastai, manyčiau, mums atrodo nepakankami ir todėl, kad ganėtinai naiviai tikime, kad egzistuoja kažkoks stebuklingas veiksmas, kuris savaime galėtų išspręsti humanitarinę krizę Ukrainoje.

Deja, net jeigu tai kam nors skamba kaip ciniška ištarmė, nėra tokios jėgos, kuri pajėgtų sustabdyti visas tragedijas.

Ieškodami stebuklingų atsakymų, patogiai pamirštame karą Sirijoje, žmogiškos tragedijos mastais Ukrainą lenkiantį Jemeną. Net dabar, per Rusijos invaziją į Ukrainą, nekalbame apie partizaninį karą Mianmare, kur žmonės kaunasi su Kinijos remiama karine diktatūra.

Problemiška Lenkijos našta

Aptariant pastarosiomis savaitėmis išryškėjusias vidines įtampas ES, atskirai verta paminėti Lenkiją.

Lenkija šiuo metu ES pirmauja pagal šalį pasiekusių ir čia pasilikusių Ukrainos pabėgėlių skaičių. ES ir jos institucijos aktyviai ieško būdų, kaip palengvinti Lenkijos naštą, kaip perkelti pabėgėlius į kitas valstybes ir padengti Varšuvos išlaidas. Apie tai nuolat kalbama ir Europos Parlamente.

Vis dėlto Lenkijos politikai, pasinaudodami šia situacija, ragina ES iki karo pabaigos atidėti finansines sankcijas šaliai, kurių jį sulaukė dėl to, kad sukūrė teisinius mechanizmus, kurie neleidžia patikrinti, ar Europos mokesčių mokėtojų Lenkijai skiriamos lėšos skirstomos teisingai.

Kitaip sakant, finansinių sankcijų Lenkija susilaukė dėl to, kad paminė Sąjungą vienijantį teisės viršenybės principą. Taip, tą patį teisės viršenybės principą, kurio taip nekenčia Putinas, nes būtent teisės viršenybė neleidžia įsigalėti autoritariniams režimams.

Tokiu būdu net Putino karas prieš demokratiją, taigi teisės viršenybę, Lenkijos valdantiesiems tampa ginklu jų kovoje su ES.

Apie tai, kad būtent Sąjungą vienijantys žmogaus teisių, teisės viršenybės principai dabar ir laiduoja pagalbą visiems Ukrainos pabėgėliams, Lenkijos valdantieji kalbėti nelinkę.

Jie nutyli ir tai, kad būtent teisės viršenybės principai, kurie garantuoja finansų skaidrumą, turi užtikrinti, kad pabėgėliams skiriama ES parama tikrai pasiektų pabėgėlius.

Nauji ES užsienio politikos akcentai

Prieš pradedant reikalauti stebuklingų Sąjungos sprendimų anapus Sąjungos ribų, privalu įvertinti ir tai, kokį vaidmenį pasaulyje priskiria sau ES.

Nors tiek krašto apsaugos, tiek užsienio politikos reikalai priskiriami valstybių narių kompetencijai, ES Saugumo strategijų turinys ir dokumentų kaita leidžia įžvelgti naujų akcentų.

Pirmąją Saugumo strategiją Sąjunga priėmė dar 2003-aisiais. Didele dalimi aną dokumentą įkvėpė Rugsėjo 11-oji. Tuomet abipus Atlanto buvo daug ryžto stiprinti demokratiją pasaulyje, ir ES tvirtai stojo į JAV pusę.

Toje, bet pabrėžiu — tik toje, strategijoje, pavadintoje „Saugi Europa geresniame pasaulyje“ matome viziją, kuri daugelio galvose asocijuojasi su sąvoka „Vakarai“.

Lietuva tuomet jau buvo ant narystės slenksčio, o ir Ukrainoje pradėjo vyrauti proeuropietiškos nuotaikos. ES buvo užvaldyta idealizmo.

Tikėtina, kad ir mums tos nuotaikos padėjo lengviau įstoti į Europos Sąjungą, mat pirmojoje Strategijoje Rytų Europa vaizduojama kaip itin perspektyvus regionas.

Pasikeitusios nuotaikos

Vis dėlto tiek Amerikos, tiek ES ganėtinai naivų požiūrį į aktyvią demokratijos plėtrą greitai ėmė keisti realybė. Optimizmą labai susilpnino 2009-ųjų metų recesija, pakirtusi visas šalis abipus Atlanto.

2011 metais prasidėjus karui Sirijoje net anglosaksų šalyse nuotaikos jau buvo pasikeitusios. Nepaisant pažado, prezidentas Barackas Obama atsisakė pradėti intervenciją Sirijoje net ir po to, kai buvo panaudotas cheminis ginklas.

Tuometinio Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono pastangos gauti parlamento sutikimą intervencijai irgi nebuvo sėkmingos.

2014 metais, kai Vakarų pasaulis tik pradėjo atsigauti po krizės, Rusija aneksavo Krymą, Artimuosiuose Rytuose susiformavo Islamo valstybė, paaštrėjo migrantų krizė.

Atsargumo link

Po poros metų Federica Mogherini, tuo metu vyriausioji ES patikėtinė užsienio reikalams, Europos vadovų įpareigota pateikė „Globalią Europos Saugumo Strategiją“: pasaulinės ambicijos buvo pamirštos, o pirmame plane atsidūrė ES žmonių gerovė ir saugumas. 2016 metais tikėtis ko nors daugiau buvo nerealu.

Dokumentą formavo dvi sąvokos — „strateginė autonomija“ ir „principingas pragmatizmas“. Abi kreipė atsargumo link. Susikoncentruojama į save, pripažįstama ribota Sąjungos galia varžytis su pasauliu.

Idealistai šią strategiją peikia už jos nuosaikumą, už itin kuklų ES vaidmenį pasaulyje, taip pat už perdėtą atsargumą ir susitelkimą į save.

ES politikos ekspertai, priešingai, akcentuoja, kad tokia Strategija pagaliau atspindi realią Sąjungos politiką ir realius iššūkius.

Suprantama, kad Sąjunga nėra nei pasaulio policininkas, nei taikdarys, nei šventųjų kooperatyvas, kuris visada aukojasi vardan kitų ir idealų. Tiesa, pabrėžiama, kad kova už idealus irgi yra pragmatiškas Sąjungos interesas.

Istorinių tabu laužymas

Praėjusį penktadienį, 2022 metų kovo 25-ąją, Europos Vadovų Taryba po keleto metų paruošiamųjų darbų patvirtino jau trečiąją ES saugumo strategiją, pavadintą „Strateginis Kompasas“. Taip jau atsitiko, kad karas Ukrainoje keitė ir jos turinį.

Nors didžia dalimi šis dokumentas ir kartoja principines 2016 metų Strategijos nuostatas, vis dėlto pripažinus, kad karas Ukrainoje reiškia naują realybę Europoje, atsirado gerokai daugiau konkretikos.

Numatytos nuolatinėje parengtyje esančios 5000 karių greito-reagavimo ES pajėgos, nuolatinis valstybių narių gynybos pajėgumo monitoringas.

Žinant, kad valstybės narės nuolat priešinosi bet kokioms pastangoms integruoti krašto apsaugą ar užsienio politiką, pokyčiai nedideli, bet laužo istorinius tabu.

Pasaulis gerokai atšiauresnis

Strategija pripažįsta, kad 2022-aisias pasaulis yra gerokai atšiauresnis, o saugumas esmingai sumenkęs.

Kinija pirmąsyk įvardijama grėsme, nors tai ir slepiama po atrodytų nekaltai skambančia „sisteminio varžovo“ sąvoka. Atvirai pripažįstama, kad pasaulyje varžosi skirtingi valstybių valdymo modeliai, demokratijai nuolat graso autoritarinės sistemos.

Vis dėlto net karas nepakeitė pagrindinės tezės. ES ir toliau regima tik kaip aktyvi tvarkos rėmėja, bet ne pasaulio policininkas. Vėl kartojama, kad nesaugiame pasaulyje mūsų prioritetas — pačios ES saugumas ir interesai, o ne pasaulio gelbėjimas.

Patinka mums Lietuvoje ar nepatinka, bet būtent iš tokios perspektyvos privalu vertinti ES atsaką į Rusijos invaziją. Gal mūsų istorinė patirtis ir mūsų interesai mums sako, kad tai pernelyg kuklus pasirinkimas, bet kol kas jis toks.

Pagrindinis ES uždavinys už Sąjungos ribų — ne kurti demokratiškas ar net taikias valstybes, tačiau valstybes, kurios bent jau laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų.

Baudžia už karą

Dabar ES baudžia Rusiją ne už istorinį revizionizmą, ne už atvirą kovą su demokratija, bet už karą, kuris jokia forma nėra suprantamas ar juo labiau teisėtas. Baudžia už karą, kurį pradėdama Rusija atvirai metė iššūkį bet kokiems tarptautiniams įsipareigojimams.

Mums privalu suprasti, kad pati ES — tai milžiniškas tarptautinių įsipareigojimų ir valstybių įsipareigojimų viena kitai rinkinys. Ir tas rinkinys dovanojo ES valstybėms niekada iki tol neregėtus 70 taikos metų.

Skaityti straipsnį

1108

Primityvios diskusijos gimdo autoritarizmą.

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

18 kovo, 2022

Autoritarinio valdymo erdvę plečia aistra primityviems atsakymams

Šiandien kalbėsiu apie lietuvišką putinizmą, bet ne apie vatnikus. Kalbėsiu apie tai, kaip gimsta zombinės visuomenės, viena kurių dabar skausmu, ašaromis ir krauju užliejo Europą.

Dažnokai gaunu pastabų, jog pernelyg daug dėmesio kreipiu į tokius dalykus, kurie vadinamajam paprastam žmogui visai neįdomūs.

Ginti silpnesnius

Tarp tokių temų minimos moterų ar seksualinių mažumų teisės, „kažkokios“ konvencijos apie smurtą ar teisės viršenybė.

„Klausykit, — sako man tokie žmonės, — va kai rašėte apie ekonomiką, tai buvo įdomu ir prasminga, o dabar dėl gero gyvenimo parsidavėte ir pezate niekus.“

Ekonomika tokiose galvose nėra moralinių sprendinių laukas, nors ji, žinoma, yra mokslas apie moralinius sprendinius. Kai rašau ekonominius tekstus visada svarstau, kas gauna naudą, kas užmoka, ir ar teisingas toks pasidalinimas. Taigi kalbu apie tą pačią moralę, kurios nesugeba užčiuopti eilinis protas.

Atsakydama į anksčiau minėtas pretenzijas stengdavausi dėmesį nukreipti į antraeilius dalykus. Paaiškindavau, jog apie tai kalbu todėl, nes tai klausimai, kuriuos studijavau universitete.

Primindavau, kad man Europos Parlamente yyra pavesta dirbti Moterų ir lygių teisių komitete. Kartais svarstydavau, kad ginti tuos, kurie yra silpnesnėje pozicijoje, — tai mano asmeninis moralinis pasirinkimas, beje, man, kaip tikinčiai krikščionei, privalomas.

Būti galingesnio pusėje

Atsakydama sąmoningai stengiausi išvengti akcentų, kurie pragmatiškai ir labai prastai išsilavinusiai visuomenei sukelia tik galvos skausmą.

Ji nori vieno — paprastų atsakymų, juodai balto paveiksliuko ir būti laimėjusiojo bei galingesnio pusėje.

Moderni Vakarų visuomenė ugdoma ant išskirtinai silpno pamato, naiviai tikintis, kad jeigu nuolat kartosi, jog visi žmonės lygūs, tai jie ir bus lygūs.

Žmonės nelygūs nei pagal savo gebėjimus, nei pagal jiems skirtus talentus, nei pagal galimybes, kurias suteikia šeima ar mokykla.

Kiek įmanoma labiau lyginti vaikų galimybes įgyti normalesnį išsilavinimą, žinoma, reikia, bet netikiu, jog tai ką nors kada nors išspręs.

Nesuvokia nemąstantys

Mąstyti yra sudėtingiausias darbas, kurį geba daryti žmogus. Beje, ne kiekvienas: tų, kurie įgalūs svarstyti, rasti priežasčių pasekmių sankabas ir — tai svarbiausia — reflektuoti savo mąstymo procesą, nėra daug.

Absoliuti dauguma yra pilka minia, kuri net politikams nuolat šaukia, kad jie eitų dirbti, o ne kalbėtų. Jie patys kalbėti nemoka. Ir todėl tiki, kad ir politikų kalbos tėra tokie pat garsai, kurie be pastangų palieka jų gerkles.

Norint pradėti ilgą sudėtingą mokymosi mąstyti kelią reikia gimti šeimoje (retais atvejais gali pasisekti su mokykla), kuri vertina protą, o ne raumenis ar pinigus.

Ne vien paskaitų klausymas ar užrašai sukuria dirbančias smegenis, jas formuoja kasdienė pastanga pamatyti sudėtingesnį reiškinio pavidalą.

Pažįstu galybes mokslų daktarų ir profesorių, kurie neturi net minimalios mąstymo užuomazgos ir net nesugeba elementariai kvestijonuoti savo pačių mąstymo proceso. Taigi net negeba suvokti, kad jie nemąsto.

Nelaisvi laisvės šauklių demaršai

Gyvenimas visuomenėje, kuri esant reikalui moka mosuoti vėliavomis, bet ne rimčiau įvertinti sudėtingesnius socialinius reiškinius, tik išoriškai paprastas ir gražus.

Kai gilią savireflekciją pakeičia labai primityvios ar net juokingos kaučinimo procedūros, visuomenė banalėja ir vienodėja. Rūbų kokybė nieko nekeičia, jeigu vidus vienodai lėkštas. Net kunigo aprėdas žmogaus nepadaro ganytoju.

Kodėl dabar grįžtu prie klausimų, kurių taip stengiausi išvengti? Atsakau: nenoriu Lietuvai to, ką su Rusija padarė Putinas.

Pastarosiomis dienomis didelės audros sulaukė vienos Sąjūdžio laikų aktyvistės ir nuoširdžios politikės kalba Seime.

Laisvės šaukliai, net savo partijai kukliai priskyrę laisvės vardą, paliko posėdžių salę.

Tarytum teisę apie laisvę turi kalbėti tik jie ir tik taip, kaip jie nori. Juos pasekė kiti tokie pat demokratijos SAU gynėjai. Supraskit, jei man nepatinka, tai jau blogai.

Vėliau į kovą pakilo influencerių ordos. Tie ir tos irgi širdo. Širdo, nes šiaip jau nelabai daugiau, ką moka. Na, kai kurie dar kremukus pardavinėja „ant instagramo“.

Galiausiai atbėgo puidokai ir visa tradicinė šušera ir pradėjo šaukti, kad gniaužiamas laisvas žodis.

Šūkių skandavimas

Abi šios išoriškai viena kitai oponuojančios grupės buvo visiškai vienodos: jos skandavo šūkius.

Nesvarstė, neanalizavo, neieškojo priežasčių, nebandė suprasti, o tiesiog žinojo ir kolektyviai rėkė. Kojomis balsuojanti banda pasiskyrė sau teisę nušvilpti ir pažeminti žmogų, kuris tą dieną švęstą Nepriklausomybę jiems anuomet ir atnešė.

Kodėl užkliuvo Zita Šličytė? Ji moteris, nejauna, akivaizdžiai neturi pinigų visokiems firminiams škurliams ir kalba maršistų vardu.

Kai lygiai tą patį, ką deputatė bei maršistai, kalba kardinolas Sigitas Tamkevičius, — ordos tyli. Jis vyras, galios pozicijoje, atstovauja ne kažkokiam klubui, o vienai didžiausių pasaulio religinių bendruomenių. Kam pyktis, ar ne?

Zita Šličytė taip energingai spardoma buvo tik todėl, kad oponentai neturi proto ir gebėjimų diskusijoje atremti jos kalbų. Putinizmas gimsta, kai užčiaupiamas oponentas, o žmogus smerkiamas tik dėl to, jog kalba apie tai, kas jį jaudina.

Napoleoniškos aistros valdyti

Putinizmas, kuris visada baigiasi krauju, ateina tada, kai visuomenė nustoja mąstyti. Kai ji stokoja drąsių ir — tai svarbiausia — viešai savo pačių mąstymą ir priimtinas ideologijas svarstančių filosofų.

Kai tikrus ekonomistus, kurie žino, kad ekonomika yra moralės mokslas, pakeičia bankų piarščikai ir tie, kuriems ekonomika yra idėjų kratinys apie tai, kaip čia daugiau prisigrobti, anksčiau ar vėliau ateina putinai.

Putinizmas ateina tada, kai nelieka mąstančios žurnalistikos, o tautinės propagandos solovjovas, lietuviškai būtų lakštingala, Jakilaitis kažkodėl vadinamas žurnalistu.

Kad ir ką man kas sakytų, kol ta propagandinė (beje, labai prastos propagandos) lietuviškų „solovėjų“ šeiminėlė arti valdžios, ir dabartinė vyriausybė atrodo apgailėtinai.

Absoliuti dauguma dabartinių žurnalistų net nesugeba svarstyti valdžios moralinių sprendinių.

Savo politinį idiotizmą jie pridengia suvaidinto objektyvumo šydu, po kuriuo slepia napoleoniškas aistras valdyti tuos, kurie laimi rinkimus.

Soti lesyklėlė

Jie net neįtaria, kad politika yra kompromisų menas todėl, kad ji yra neatsiejama nuo neatsakomų žmogiškos būties klausimų. Tik kad jie apie tokius klausimus net negirdėję ir nesugebėtų jų užduoti.

Putinizmas ateina tada, kai visokie liekiai, girniai — jų vardas legionas, paskelbiami politologais.

Nuolat nuobodžiai gromuliuoti apie reitingus didelio proto nereikia. Jeigu pastoviai kritikuoji tą, kuris tuo metu Gedimino prospekte valdo, gali jaustis net drąsiu.

Absoliuti tokių politologų minia net nesugebėtų rišliai paaiškinti, kaip ten tas politinis procesas vyksta ir kodėl stringa.

Dar vadinamieji politologai gali atidirbinėti karaliukui ar karalienei Daukanto rūmuose ir gauti kokią nors vietelę biudžetinėje lesyklėlėje, tarkime, LRT taryboje. Lesyklėlė ganėtinai soti.

Šių ir kitų visuomenės institucijų neįgalumas ir realių, o ne parodomųjų, diskusijų stygius anksčiau ar vėliau nususina viešąją erdvę, ir ji tampa juodai balta. Dvispalvė tikrovė į sostą pakylėja savo vietinį autoritarą. Joje sunku gimti kūrybai, nes ji užmuša laisvę.

Pilnos parduotuvių lentynos

Faktai rodo, ir tų faktų daug, kad Lietuva, priešingai nei teigia šličytės ir tamkevičiai, dar niekada negyveno taip gerai, niekada nebuvo tokia soti ir net laiminga, kaip dabar.

Lietuva turi daugybę galimybių padėti savo silpniesiems, ir ji tai daro. Auga pensijos, išmokos neįgaliesiems, pašalpos. Jau keleri metai labai žymiai didėja atlygiai.

Tai kodėl toks gajus neigiamas naratyvas?

Žmonės nėra vienodi. Juokinga klausyti, jog 1990 metais esą visi troško laisvos Lietuvos. Dauguma troško ne laisvos Lietuvos, o valstybės, kurioje žmonės gyvena „kaip Amerikoje ar Švedijoje“.

Sovietinio žmogaus sampratoje tą gyvenimą išsemia pilnos lentynos parduotuvėse. Po to, kai tos lentynios išties užsipildė, šitą daugumą sukrėtė tai, kad neužtenka pilnų lentynų, dar reikia pinigų prekėms įpirkti.

Anksčiau ar vėliau dalis šių žmonių pasijuto apgauti ir keršto vardan išsirinko prezidentu Rolandą Paksą.

Norėjo sosto

Kiti norėjo ne laisvės, o sosto. Jie taip azartiškai troško valdyti, kad nuolat kovėsi su nomenklatūrinėmis privilegijomis ir kovėsi tik todėl, kad patys jas gautų.

Marias kiaulių, kurios lygesnės už kitus gyvulius, turime ir dabar. Tai taip pat neišvengiamas žmogiškas pavidalas.

Labai geri tokio mąstymo pavyzdžiai mūsų padangėje —  prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dabartinis valstybės vadovas Gitanas Nausėda.

Žinoma, pirmoji protinga ir gudri, o antrasis net nesugeba prisiminti, ką kalbėjo vakar, bet akivaizdžiai autoritarinis mąstymas yra jų abiejų savastis.

Tų, kurie išties norėjo laisvės, buvo mažuma. Labai nedaug esama žmonių, kurie supranta, kad laisvas gali būti tik tada, kai kalbėti gali ir tie, kurie tau labai nemieli.

Panašaus mąstymo žmonės prezidentu išsirinko Valdą Adamkų. Dauguma jų vėliau nusivylė, nes jų pasirinktasis lyderis ne tiek valstybės institucijas stiprino, kiek su jaunystės draugais laistė laisvę viskiu.

Aistra primityviems atsakymams

Didžiausia dabartinė Lietuvos bėda — plintanti aistra primityviems atsakymams, šūkiams, taigi autoritarizmui.

Apie teisės viršenybę, moterų ir mažumų teises, smurtą šeimose, neretai labai tradicinėse ir labai katalikiškose, klerikalizmą kalbu ir toliau kalbėsiu todėl, kad pasaulį kuria ne ekonomika, o idėjos.

Būtent santykis su silpnesniais ar kitokiais visuomenės nariais ypatingai aiškiai parodo žmogaus vidų.

Autoritariniai žmonės pradeda nuo neapykantos moterims ir kitokiems. Baigia jie krauju.

Autoritariniai vadovai sosto ir galios žaidimus laimi pataikaudami nemąstančiai daugumai.

Saugoti širdis

Autoritarinio valdymo erdvė pasaulyje plinta it gaisrai karštą vėjuotą dieną.

Tai jau atvedė prie neišmatuojamos tragedijos. Pasistenkime nuo prievartos saugoti savo širdis ir savo namus.

Skaityti straipsnį

568

Verslo žinių nuobodos.

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

18 vasario, 2022

Pasiklydę vertime

Kitą savaitę praleisiu Lietuvoje. Laukia daug darbų. Pirmadienį su Žinių radijo laidų vedėja kalbėsiu apie tai, kas skauda, — moterų teises Lietuvoje, kylančią pigios populistinės politikos bangą ir tai, ką reiškia būti politiku, kuris aiškiai deklaruoja, kad tikėjimas Kristumi yra jo gyvenimo ramstis.

Antradienį ryte — jau 9 val. spaudos konferencija ir renginys Seime. Dalinsimės mintimis apie klerikalizmą, kuris žudo tikėjimą, ir ypač socialinį Bažnyčios mokymą. Kartu su Seimo nariu Andriumi Navicku esu šio renginio organizatorė. Apie tai, kas man ypač įstrigs į galvą ir širdį, būtinai padarysiu specialų įrašą, gal kaip Velykų dovaną sau ir jums.

Marios besmegenių politikų

Po to pavakare KK2 penktadienio laidos filmavimas. Kalbėsime apie darbo Seime išvirkščią pusę ir tikrai skandalingai mažus Lietuvos parlamento narių atlygius už beprotiškai sunkų, įtemptą ir labai atsakingą darbą.

Mano galva, ir tai ne kartą esu sakiusi, būtent maži atlygiai į Seimą pritraukia marias besmegenių politikų, kurie paskęs bet kurioje nors šiek tiek rimtesnėje diskusijoje, o visas jų darbas — rankutes už vaduką pakilnoti. Šią laidą LNK turėtų rodyti artimiausiu metu.

Ketvirtadienį bus dar vienas didelis renginys — MO muziejuje svarstyme apie vėžio inspiruotas baimes ir apie tai, ką tos baimės reiškia visuomenei ir tiems, kurie susiduria su šia liga.

Trečiadienį — širdį raminantys pokalbiai su draugais Knygų klube. Kalbėsime apie išskirtinę knygą — neseniai mirusio rabino ir filosofo-išminčiaus Jonathano Sackso knygą „Moralė“. Šeštadienį, vasario 26 dieną 17 val., apie ją kalbėsiu ir Knygų mugės renginyje. Kviečiu ateiti, nes tikrai knyga kupina prasmės: gaudyti mintis ir bandyti suvokti save tikėjimo, istorijos ir politikos prieštarose gali būti sukrečianti patirtis, jeigu nebijome žvelgti į savo vidų.

Aštrus kalbėjimas

Rabinas J. Sacksas knygoje tiesiogiai ir netiesiogiai sako, kad mums visiems reikia vilties, o ne pykčio politikos. Protas sako, kad privalau sutikti, juolab to paties moko ir Kristus. Bet netiki mano širdis vilties politika, — pernelyg dažnai ji virsta tiesiog etiketu aprėdyto malonių žodžių srauto tuštuma.

Vilties politika galima tik etikos, o ne etiketo rėmuose. Ten, kur net skurdą bandoma įveikti materialinėmis priemonėmis, o ekonomikos pamokos mokykloje vertinant iš vaiko ateities perspektyvos laikomos nepalyginamai svarbesnės, nei etikos, skurdas buvo ir liks nenugalimas.

Geriausiu savo kaip politikės bruožu laikau tiesų aštrų kalbėjimą, už kurį manęs jau daugybę metų taip nekenčia minios. Net mano paskyroje visokie buduliai ir jiems prijaučiančios ponios širsta išgirdę, ką apie juos manau. Ar būtų geriau, jeigu kalbėčiau mandagiai ir meluočiau, kad jie man įdomūs ir svarbūs, nors akivaizdu, jog jie tėra pikti ir dėl savo klaidų kitus kaltinantys žmonės?

Net porą kartų perskaičius knygą galiu pasakyti, kad „Moralės“ autorius manęs neįtikino, jog vilties kalba gali įveikti tikrus skaudulius. Pabrėžiu, kalbu apie politinius, bendruomenių sutarimus, o ne išties santykinai lengvai sprendžiamus ekonominio skurdo ar infliacijos klausimus. Kai mušama senutė, niekinama nuskriausta moteris, tyčiojamasi iš žmogaus, nes kažkam atrodo, kad jis neturėtų demonstruotis, aš ir toliau kalbėsiu aštriai ir net grubiai.

Neįdomu, ką veikia politikai

Tokia tad bus „politikos nuobodos su labai ribotais intelekto ir energijos ištekliais“, kaip neseniai mano ir keleto kitų kolegų darbą apibendrino „Verslo žinios“, savaitė.

„Verslo žinias“ šių dienų kontekste prisiminiau ne atsitiktinai ir tikrai ne todėl, kad jų pabrėžtinai niekinanti diagnozė būtų mane nustebinusi. Nei jiems išties įdomu, ką realiai veikia politikai, nei jie suvokia darbų, kurie neneša lengvai išmatuojamos finansinės naudos, prasmę. Tai tiesiog klasikinė nišinė, konkrečiai visuomenės grupei skirta žiniasklaidos priemonė, pašaukta padėti verslo bendruomenei nepaskęsti labai dideliame informacijos sraute.

Atsakyti į klausimą, ar joms pavyksta su ta užduotimi susidoroti, sudėtinga, nors su menkomis pertraukomis tą leidinį skaitau nuo pats jo atsiradimo. Bent jau aš, jeigu imčiausi verslo, tikrai ieškočiau ir kitų informacijos šaltinių. Beje, per tuos 15 metų, kai gyvenau iš verslo, tikrai sprendimus dariau remdamasi kita ir kitokios prigimties — visų pirma sociologinės, informacija. 

Nuoširdžiai sakau: labai retai „Verslo žinių“ tekstuose radau ir randu kokios nors netikėtos gilesnės informacijos, kuri pateiktų platesnį kontekstą. Dar rečiau tekstas sudėliotas taip, kad, jį perskaitęs, tą ar kitą reiškinį pamatai iš naujos, netikėtos perspektyvos.

Kadangi šis leidinys yra tik vienas iš daugybės mano nuolat sekamų ir analizuojamų verslo ir ekonomikos žurnalų, jaučiuosi turinti teisę lyginti. Aiškiai matau skirtumą tarp jų ir, tarkime, „The Economist“, „Foreign Affairs“, „New Yorker“, TVF apžvalgų ar net lietuviško IQ.

Savireflekcijos svarba

Priešingai nei kiti paminėti žiniasklaidos kanalai, „Verslo žinios“ yra įstrigusios XX amžiaus pabaigos intelektualinėje paradigmoje, kad verslas ir tik verslas kuria pasaulį, o visokie politikai, darbininkai ar menininkai tėra savotiški verslo išlaikytiniai, tad natūraliai privalo visą savo veiklą orientuoti verslo link.

Konceptas tiek primityvus ir tiek daug kartų išjuoktas bet kurioje mąstančioje auditorijoje, kad nejauku net kartoti argumentus, pakertančius tokią sampratą. Šaržuodama tiesiog paklausiu, ar tikrai norime pelno siekiu persunktų kunigų, gydytojų, mokytojų ar politikų? Ką tokiu atveju reikštų pelnas? Sveikatą, išsilavinimą (nepainioti su žiniomis), paklusnumą?

Beje, o kokia yra žurnalisto darbo prasmė? Informacijos sklaida? Nuomonės formavimas? Leidinio skaitytojų pamaloninimas, kuriant informacinį burbulą daugiau mažiau šališkai renkant informaciją? Kiek tame darbe svarbi rašančiojo savireflekcija ir gebėjimas suvokti savo žinojimo ir intelektualines ribas?

Šiuos klausimus kasdien sau užduodavau ir tada, kai buvau žurnalistė, ir tada, kai trumpą laiką rašiau tuos pačius „Verslo žinių“ vedamuosius, užduodavau juos sau eidama į klasę ir auditoriją, kaip ir dabar kasdien apie tai mąstau.

Kaltė primetama visiems

Šio teksto pabaigoje rasite šių metų sausio 31 dienos „Verslo žinių“ redakcinės skilties tekstą. Po kiekvienu savo vedamuoju leidinys paaiškina, jog jis esąs redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas rašinys, atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas.

Belieka pasvarstyti, o ką aptariamas vedamasis papasakoja skaitytojui apie „Verslo žinių“ redakcijos nuostatas bei tai, kaip jie vertina ir tikrina faktus.

„Verslo žinios“ teigia, kad „didelės dalies Lietuvoje išrinktų narių beveik negirdėti – jie, nepaisant išdalintų garsių pažadų, pernelyg nesivargina ir tiesiog gerai leidžia laiką.“

Kaip įprasta, kai mažai supranti ir nesidomi bei tingi pasiaiškinti, kalbi apskritai. Paskelbus, kad kalbi ne apie visus, o tik „didelę dalį“, tuo pačiu sukuri paradoksalią prieštarą, kai, neįvardinus konkrečiai, kaltė primetama visiems.

Nuoširdžiai prisipažinsiu, aš tikrai gerai Briuselyje ir Strasbūre leidžiu laiką, nes man labai įdomi politika, o darbas patinka.

Nežinau, ar mano išdalinti pažadai buvo garsūs (kaip ir tai, ką konkrečiai „Verslo žinios“ laiko garsiais pažadais), bet aš visus SAVO pažadus kasdien dirbdama tikrai ne po 8 valandas, bet gerokai ilgiau, vykdau.

Nespėta pasidomėti

Pagrindinis mano pažadas, kurį kartojau visoje Lietuvoje — kiekvieną savaitę atsiskaityti už tai, ką darau, kaip vertinu procesus ir aiškinti, kaip verdama politikos sriuba ir kodėl europinė politikos darbotvarkė tokia svarbi Lietuvai. Tai tikrai vykdau: įrodymas gali būti vien tas faktas, kad šiandien apie tuos ar kitus europinės politikos aspektus su jumis kalbuosi jau 70-tąjį kartą.

„Verslo žinių“ vedamojo rašytojai ar rašytojui tiesiog priminsiu ir tą faktą, kad savo tekstus rašau labai kruopščiai tikrindama faktus ir šaltinius, o jie nepasivargino pasiaiškinti net labai lengvai pasiekiamų faktų.

Tarkime, nors redakcinėje skiltyje ir sutinkama, jog tie europarlamentarai, kurie turi įtakingas pareigas didžiausiose politinėse grupėse, gali labai rimtai paveikti europinę darbotvarkę, bet nepaminama, kad Rasa Juknevičienė yra didžiausios Europos Parlamento politinės grupės vicepirmininkė užsienio politikos klausimais. Tai tikrai išskirtinai aukštas postas.

Kiek žinau, paklausus „Verslo žinių“, kodėl buvo nutylėtas šis faktas, sulaukta atsakymo, jog nespėta pasidomėti. Manau, nespėta pasidomėti ir daugeliu kitų atvejų, tad visas tekstas tampa panašus į kaimo bobučių raudas apie tai, kad visi politikai „vagiai“.

Verslui turi tarnauti visi ir visos?

Tai, kad „Verslo žinių“ įžvalgų gylis tikrai panašus į eilinio gyvenimu nepatenkinto piliečio suvokimą, rodo ir nepamainoma tokiems atvejams nuoroda į didelius atlygius ir būsimas geras pensijas, kurios, be abejonės, neužtarnautos.

Atlygiu ir būsima pensija esu tikrai patenkinta, bet, priešingai vedamojo autoriaus implicitinei nuojautai, jaučiuosi tuos pinigus uždirbanti sunkiu kasdieniu darbu. Ir tai tikrai galima pasakyti apie didelę daugumą šios kadencijos Europos Parlamento narių.

Vis dėlto iš esmės labai nedidelio tiražo ir menką politinę įtaką turinčio leidinio (kalbu atsakingai ir pagalvojus) nuomonė apie Lietuvos europarlamentarų darbą manęs būtų nesudominusi tiek, kad ją nagrinėčiau, jeigu ne vienas tikrai simptomiškas faktas.

„Verslo žinios“ tarnauja verslui. Jis tai deklaruoja, ir tai puiku. Bet tai, kad šis leidinys galai žino kodėl galvoja, jog verslui turį tarnauti visi ir visos, tarp jų ir europarlamentarai, yra mažų mažiausia primityvi mąstysena.

„Verslo žinios“ nėra pajėgios suvokti, kad politikai nėra tie, kurie techniškai aptarnauja konkrečias interesų grupes. Ir būtent tai rodo jų pačių intelektualinio įgalumo laipsnį.

Eidama į rinkimus sakiau, ir dabar kartoju, kad einu atstovauti tiems, kuriems brangi Europa, jos vertybės, žmogaus teisės.

Ne per pinigų prizmę

Kasdien kiekviena proga kalbu ir balsuoju už tai, kas, mano galva, gerokai daugiau nei verslų pelnai — už visų žmonių lygybę, moterų teises, kovą su smurtu artimoje aplinkoje, prieš socialinius stereotipus.

Kovoju ir prieš tai, kad pasaulis būtų regimas tik per pinigų prizmę. Šie klausimai ypač aktualūs postsovietinėje erdvėje. Taip elgsiuosi ir ateityje.

Skaityti straipsnį

1101

Merzas ir Europos Sąjungos užsienio politika.

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

11 vasario, 2022

Vokietijos krikdemai keičia kryptį?

Šią savaitę įdomiausia buvo gyvai pamatyti ir išgirsti naująją Vokietijos „Merkel“ — Friedrichą Merzą, kuris trečiadienį prisistatė Europos liaudies partijų grupės posėdyje.

Išgirdus, kad bus kalbama apie žmogų, kuris perėmė buvusios ilgametės Vokietijos lyderės darbus, pirmiausia į galvą šauna Olafo Scholzo pavardė. Esame linkę Angelą Merkel visų pirma prisiminti kaip Vokietijos kanclerę, tad pagal pareigas ir dabar atrodo, kad visus jos darbus perėmė Vokietijos socialdemokratų partijos lyderis.

Žengė žingsnelį atgal

Vis dėlto ne mažiau svarbios buvo kitos jos pareigos, kurios galiausiai ir lėmė tai, kad ji ilgus metus vadovavo Vokietijos vyriausybei.

Aštuoniolika metų — nuo 2000-ųjų iki 2018-ųjų pabaigos — A. Merkel buvo Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos pirmininkė.

Prieš trejetą metų jos pareigas perėmė kita energinga politikė, Vokietijos spaudoje vadinta net mažąja „merkel“ — Annegret Kramp-Karrenbauer. Tiesa, nors abidvi buvo laikomos centristėmis, ieškančiomis labiau subalansuotų sprendimų, pastaroji buvo griežtesnės politikos Rusijos atžvilgiu šalininkė, nepritarė „Nord-Stream -2“ projektui.

Prieš metus A. Kramp-Karenbauer pakeitęs Arminas Laschetas užsienio politikos srityje žengė žingsnelį atgal. Jis pareiškė, kad tiek su Rusija, tiek su Kinija privalu kalbėtis daugiau, o ne mažiau. „Atskirkime sritis — kai reikia prekiauti, žmogaus teisės nebe tokios svarbios“, — nuolat kartojo A. Laschetas.

Jis taip pat kalbėjo apie tai, kad Europos Sąjungai stinga strateginio mąstymo ir ji turėtų aiškiau pozicionuoti save dabartiniame globaliame pasaulyje. Tiesą sakant, kas konkrečiai turėta galvoje, iki galo nebuvo aišku.

Po to, kai praėjusį rugsėjį A. Lascheto vedami vokiečių krikdemai pralaimėjo rinkimus, jis atsistatydino.

Gali išlošti Europos lyderių ūgio varžytinėse

Tai atvėrė duris F. Merzui, kuris po poros nesėkmingų bandymų 2018-ais ir 2021 metų pradžioje įveikti savo konkurentus antrame ture, galiausiai tapo sąjungos lyderiu. Iš apytikriai 250 tūkstančių sąjungos narių, kurie dalyvavo rinkimuose, 62 proc. savo balsą atidavė F. Merzui. Bendrai Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai priklauso apie 400 tūkst. narių.

Sąjungos pirmininko pareigas jis pradėjo eiti vos prieš keletą dienų — šių metų sausio 31-ąją.

Nors dabar Vokietiją valdo šviesoforo koalicija — socdemai kartu su žaliaisiais ir liberalais, o krikdemai yra opozicijos partija, tačiau šios sąjungos vaidmens bendrame ES politiniame žaidime tikrai nevalia nuvertinti. Būtent todėl partijos lyderio nuostatos svarbios ne vien europinės politikos ir geopolitiniame kontekste, bet ir vertinant iš Lietuvos perspektyvos.

F. Merzas politikoje yra jau labai seniai. Jis yra buvęs Europos Parlamento narys, dirbo Bundestage, užėmė įvairius politinius ir biurokratinius postus. Pastaruoju metu iki perimdamas sąjungos lyderio pareigas buvo stambios korporacijos teisininkas.

F. Merzas laikomas labiau dešinės pakraipos politiku. Jo socialinės pažiūros konservatyvios, o ekonominė politika aiškiai proversliška. Jis ir jo rėmėjai kaltino A. Merkel, kad ji esą partiją pasuko pernelyg kaire linkme. F. Merzo oponentai nevengia priminti jo patronuojančių elitistinių nuostatų bei ne kartą anksčiau skelbtų reakcingų pažiūrų.

Beje, naujasis Vokietijos krikdemų lyderis gali išlošti ir Europos lyderių ūgio varžytinėse: būdamas 1,98 cm jis net 6 cm aukštesnis už savo ūgiu labai besididžiuojantį Lietuvos prezidentą.

Įspūdis buvo kitoks

Jau anksčiau sukaupta informacija tik dar labiau aštrino mano susidomėjimą, vis dėlto bendras asmeninis įspūdis buvo kitoks, nei susidarė iš žiniasklaidos pranešimų. Tarkime, tikrai negalėčiau patvirtinti, jog kalbėjo itin konservatyvus dešiniųjų pažiūrų politikas.  

Jau pirmoji jo mintis, kad „kuo greičiau susiorientuoji, kaip dirbti opozicijoje, tuo greičiau tą opoziciją palieki“ leido manyti, kad F. Merzas kalbės apie ateitį. Mano prognozė iš esmės pasitvirtino.

Pristatydamas savo, kaip partijos lyderio, veiklos gaires, jis akcentavo socialinius klausimus, klimato kaitą, saugumo politiką, ir ypač saugumo bei ES politinio veikimo sąsajas bei prieštaras. Jis pabrėžė, jog tai, kad dvi savo teritorija didžiausios Europos valstybės — Rusija ir Ukraina yra išskirtinai pavojingos konfrontacijos būsenoje, tampa tikru galvos skausmu visai Sąjungai.

Remdamasis rimtu įdirbiu JAV verslo ir politinio elito sluoksniuose, kurį įgavo per pastaruosius darbo versle metus, F. Merzas pakartotinai pabrėžė tai, kad JAV jau nebenori būti pasaulio policininkas.

Jo nuomone, JAV politinės preferencijos kinta, ir ši šalis, bent jau kelis artimiausius dešimtmečius, tikrai neketina vėl imtis pasaulio lyderio vaidmens daugelyje sričių, tarp jų ir saugumo klausimais.

Trypčiojimas nepateisinamas

Tuo pačiu metu vis stipresnes pozicijas, taip pat ir Europoje, užima Kinija.

Esant tokiam kontekstui, pasak F. Merzo, ES abejojimas ir trypčiojimas vietoje, kalbant apie Sąjungos vaidmenį saugumo klausimais, yra istoriškai nepateisinamas. „Jeigu sprendimai vėluos, pralaimėsime“, — sakė vokiečių politikas.

Atsakydamas į daugybę Europos liaudies partijų grupės narių klausimų, F. Merzas dar aiškiau išdėstė savo nuostatas ir politines preferencijas. Toliau aš bandysiu ganėtinai tiksliai pateikti klausimus ir prelegento atsakymus.

Atsakydamas į estų europarlamentaro klausimą, kaip iš saugumo perspektyvos reikėtų vertinti „Nors Stream 2“ projektą, F. Merzas, priešingai nei A. Merkel, akcentavo, jog „Nord Stream-2“ yra ne verslo, o politinis projektas.

„Prieš pradedant statyti dujotiekį, reikėjo sau atsakyti į klausimą, ką statome?“, — aiškino politikas. Paminėjęs, kad šis projektas, įvertinus tai, jog uždaromos branduolinės jėgainės bei atsisakoma iškastinio kuro, Vokietijai esąs labai svarbus, jis vis dėlto nedviprasmiškai patvirtino, kad dujotiekis negalės būti naudojamas, jeigu kils saugumo problemos. Jo manymu, panašūs projektai privalo būti vertinami visos Europos kontekste.

Socialinė politika — narių kompetencijos klausimas

Jis taip pat neigiamai įvertino dabartinės Vokietijos vyriausybės sprendimą neleisti Estijai perduoti ginklų Ukrainai. Pasak F. Merzo, negali būti, kad Ukrainai ginkluotis padės viena Vokietija, bet atmesti net galimybę perleisti iš Vokietijos prieš trisdešimt metų Estijos gautą jau tada pasenusią, dar Sovietų Sąjungos okupuotoje Vokietijos dalyje naudotą ginkluotę, yra nesąmonė.

Priešingai nei plačiai rašoma, bent jau susitikimo metu nepasitvirtino ir tai, jog F. Merzas yra skeptiškas aktyvios socialinės politikos atžvilgiu.

Jo nuomone, Vokietijai derėtų savo modelį padaryti labiau atsakingu ir geriau proteguoti pasaulyje. Jis aiškino, jog būtina aiškiau apibrėžti, kokie socialinės politikos klausimai ypač svarbūs visiems europiečiams, tiesa, atmetė socialistų remiamą socialinės politikos visoje Europoje niveliavimo kelią.

Socialinė politika yra šalių narių kompetencijos klausimas, ir taip turi išlikti, sakė F. Merzas. Ši jo pastaba, kaip ir ganėtinai aiškiai atmesta idėja dėl vienodo minimalaus atlygio visoje Europos Sąjungoje, sulaukė salėje sėdėjusių politikų aplodismentų.

F. Merzo nuomone, du pagrindiniai 2024 metų Europos Parlamento rinkimų klausimai bus klimato kaita ir saugumas. Pereinant prie iškastinio kurio atsisakymo klimato klausimai tik aštrės, ir būtina ieškoti subalansuotų sprendimų, dėstė politikas.

Tiesa, jis nepatikslino, kurie veiksniai — klimato kaita ar ekonomikos augimas turi dominuoti ir lemti galutinį sprendimą.

ES negali būti trečia galia

Paklaustas, kas turėtų lemti prieštaroje tarp ekonominės naudos, kurią teikia prekyba, ir žmogaus teisių padėties prekybos partnerio valstybėje, F. Merzas labai aiškiai pasisakė už tai, jog normalūs prekybiniai santykiai galimi tik su tomis valstybėmis, kurios pripažįsta religijos laisvę ir žmogaus teises.

Mano galva, išskirtinai svarbus buvo ir jo atsakymas į Portugalijos europarlamentaro klausimą dėl ES ir NATO santykių saugumo srityje.

F. Merzo nuomone, konflikte tarp JAV ir Kinijos ES jokiu būdu negali būti trečia galia, kuri pretenduoja užimti balansuojančią padėtį. ES yra ir privalo būti JAV pusėje. Pasak jo, jeigu nekovosime kartu su JAV, mes pralaimėsime.

JAV išgyvena labai rimtus vidinius socialinius kataklizmus, aiškino F. Merzas, ir vidinių tos šalies konfliktų pabaiga tikrai nėra aiški.

Atveriamas naujas pasaulio istorijos skyrius

„Dabar atveriamas naujas pasaulio istorijos skyrius, ir tik po gero dešimtmečio galėsime matyti ir įvertinti, kokius laikus išgyvename“, — sakė F. Merzas. Vis dėlto jis tvirtino, kad priešprieša arba NATO, arba Europa, yra netinkama.

Beje, absoliučiai visos Lietuvos partijos, išskyrus „Traukinį“, prieš Europos Parlamento rinkimus aiškino priešingai ir teigė, jog ES nereikia jokios savarankiškos gynimo politikos, nes esą „nereikia dubliuoti Europos Sąjungos ir NATO“. Taigi man tikrai buvo malonu išgirsti, kad Vakarų politikas mąsto panašiai.

Pasak vokiečių krikdemų lyderio, Europa pati privalo būti atsakinga už savo saugumą, tad būtina kaip įmanoma greičiau formuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką.

Jo nuomone, privalu kaip galima sparčiau atsisakyti vienbalsiškumo principo: jeigu kiekviena šalis net saugumo klausimais turės veto teisę, tai mes tiesiog neteksime Sąjungos.

Šitam irgi labai pritarčiau.

ES plėtra silpnina

F. Merzas skeptiškai vertina tolesnę ES plėtrą, kuri, pasak jo, ne tik prideda, bet ir silpnina. 

Kol kas sudėtinga spręsti, kaip toliau  pakryps F. Merzo karjera ir jo pažiūros, bet bent jo minėtos užsienio politikos gairės man absoliučiai priimtinos ir visiškai atitinka mano jau ne kartą formuluotas mintis dėl geopolitinių įtampų, JAV, Kinijos ir ES vaidmens.

Skaityti straipsnį

1237

Vėžys tik liga

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

4 vasario, 2022

Kovos su vėžiu diena primena būtinybę kovoti ir su šios ligos stigmatizavimu

Šiandien, penktadienį, minime kovos su vėžiu dieną, kurią Paryžiuje 2000 metų vasario 4 dieną įsteigė žmonės, susirinkę į Pasaulinį kovos su vėžiu naujajame tūkstantmetyje kongresą.

Jos tikslas aiškus — skatinti žmones tikrintis, kurti vis tikslesnius ligos aptikimo ir veiksmingesnius gydymo metodus. Tokiu būdu tikimasi labai sumažinti sunkių atvejų bei mirčių nuo šios ligos skaičių.

Stabdyti stigmatizavimą

Kovos su vėžiu diena taip pat skirta kovai su klaidinančia informacija apie šią ligą. Primenama, kad reikia būti sąmoningesniems ir stabdyti šia liga sergančių žmonių atskirtį ir vis dar paplitusį ligos stigmatizavimą.

Modernus tūkstantmetis — moderni ir pagalba. Šią dieną socialiniuose tinkluose įprasta psichologiškai remti sergančius. Tarkime, viešai skustis plaukus, taip padrąsinant dėl chemoterapijos plaukų netekusius ligonius.

Būtent kova su vėžio stigmatizavimu man, su vėžio diagnoze gyvenančiai jau pustrečių metų, dabar atrodo net svarbesnė už modernius vaistus. Ypač tai pajutau Lietuvoje.

Diagnozę „krūties vėžys“ išgirdau 2019 metų rugpjūtį, vos pradėjusi man tikrai labai įdomų darbą Europos Parlamente. Kaip ir dauguma, išsigandau ir pasimečiau. Tačiau dėl ramios artimųjų reakcijos ir jų skatinimo nebijoti, pasitikėti gydytojais ir tiesiog gyventi toliau, gydytis buvo gerokai lengviau nei iki tol įsivaizdavau.

Net tai, kad likau visiškai plika jau po pirmos chemoterapijos procedūros, pasirodė ne taip baisu, kaip maniau. Priešingai, mano plika galva patiko ir mano kirpėjai, ir man pačiai.

Ramiai reaguoti į piktas replikas

Netekusi plaukų pasijutau net labiau savimi, nei anksčiau. Kaip matote, iki šiol nešioju labai trumpą šukuoseną ir kasdien ryte žiūrėdama į veidrodį padėkoju Dievui už tai, kad taip gražiai baltai nudažė mano galvą. Nudažė gražiau, nei bet kokie brangiausi dažai.

Po dešimties gydymosi mėnesių išgirdau: jums remisija. Per tą laiką, kuris diena iš dienos buvo skirtas vėžiui iš kūno pašalinti, keblesnis pasirodė tik vienas momentas: chemoterapija ir švitinimas sutapo su griežtu karantinu, kai kovido baimė visus procesus apaugino galybe šalutinių atsargumo priemonių.

Vis dėlto per visą ligos, sveikimo ir dabartinį remisijos (kitaip sakant, laiką, kai nesergu, bet negaliu ir galutinai vadintis sveika) laikotarpį aiškiai supratau vieną dalyką, kurio tikrai nesitikėjau.

Kai mano liga tapo vieša paslaptimi, sulaukiau daugybės reakcijų — nuo linkėjimų greičiau pasveikti iki vilčių, kad greit numirsiu ir pagaliau nebetrukdysiu.

Viešumas mane išmokė itin ramiai reaguoti į visas pastabas, tad džiugias pykčiukų replikas, kad gavau, ko nusipelnau, praleidau pro ausis. Buvau tikra, kad negali žmogus 21 amžiui jau rimtai įsibėgėjus vis dar manyti, kad vėžys yra bausmė už prastą charakterį.

Nekliedėti apie Dievo bausmes

Palaipsniui pradėjo vertis kita, paralelinė tikrovė. Asmeninė patirtis padėjo suvokti, kad ši liga Lietuvoje regima kaip kažkokia išskirtinė — apgaubta gėdos, baimės, kaltės šydu.

Tad ir bijomasi jos labiausiai. O tai reiškia, bijoma dalyvauti prevencijos programose, netikima, kad ligą galima įveikti, vengiama gydytis, linkstama klausyti visokių ciberžolių pranašų ir šamanų, badaujama tuomet, kai chemoterapijos ir ligos nualintam kūnui labiausiai reikia jėgų.

Kodėl mus ištinka vėžys labai tiksliai, matyt, negali pasakyti niekas. Nesu gydytoja, ir tikrai neaiškinsiu, ko neišmanau. Nors, manyčiau, jog net geriausi gydytojai nedrįsta labai tiksliai įvardyti, kas tuo ar kitu konkrečiu atveju inspiravo onkologinę ligą.

Vieną dalyką žinau tikrai. Norėdami pasveikti privalome remtis mokslu, o ne kažkokiomis mistinėmis sapalionėmis ar kliedesiais apie Dievo bausmes.

Kaip viduramžiais Dievas nesiuntė mums maro už blogus darbus, taip ir dabar nesiunčia vėžio. Net jeigu kaimynė tiki, kad ligą gavote dėl to, kad esate apimti absoliutaus blogio, tai nėra tiesa. Šiek tiek ironizuodama, tai galiu paliudyti ir kaip žmogus turintis religijos filosofijos magistro laipsnį.

Suserga ne šiaip sau

Kartoju, baisu, bet tikrai galybė žmonių Lietuvoje tiki, kad vėžiu žmonės suserga ne šiaip sau. Jie nepajėgūs suprasti, kad vėžį gali inspiruoti aplinka, genetika, fiziologija, tiesiog atsitiktinumas.

Tokie žmonės atvirai kliedi, kad vėžys yra bausmė. Vis laukiu, kad jie galiausiai pasakys, jog vėžininkų net gydyti neverta, juos stačiai reikia siųsti į perauklėjimo stovyklas.

Kiekvieną savaitę koks nors budulis ar šiaip pavydo apakinta ponia iš visokių maršistų gaujų (kartoju, normalūs žmonės po baubiančios minios maršus nevaikšto) man būtinai parašo, kad Dievas mane baudė liga, nes esu bjauri.

Kaip tikintis ir praktikuojantis žmogus esu visiškai rami: Dievas mane myli ir tai man kasdien patvirtina kiekviena džiugesio kupina nauja diena.

Vis dėlto patirtis leidžia teigti, kad tokia nuostata nėra vyraujanti. Priešingai, tai greičiau išimtis. Gydymasis suvedė su daugybe žmonių ir patyriau, kad daliai jų tokios visokių niekingų žmonių kalbos įstringa ir apnuodija gyvenimus.

Nedrįsta pasisakyti sergančios

Labai baisu klausyti moterų, kurios net artimiausiems žmonėms nedrįsta pasisakyti sergančios krūtų ar gimdos vėžiu. Kai kurios net atsisako gydymo, manydamos, jog taip parars savo moteriškumą.

Bene tragiškiausią liudijimą girdėjau iš vienos moters, kuri dėl savo ligos neginčijo vyro teisės įsitaisyti moterį „malonumams“, nes ji jau esą tapo nebetinkama, vis dėlto guodėsi, kad jai labai skaudu.

Tradicionalistai bijo Stambulo konvencijos it velnias kryžiaus, bet drąsiai užkrauna tą kryžių ant sergančių moterų.

Būtent tą dieną, pritrenkta tos moters skausmo, jos tikėjimo kažkokias „tradiciniais“ kliedesiais apie žmonių santykius, apsisprendžiau, kad nuo šiol visur, kur tik įmanoma, kalbėsiu apie savo ligą.

Kalbėsiu ir akcentuosiu gražias ligos patirtis, kurių buvo ir yra tikrai daug — puikūs Nacionalinio vėžio instituto gydytojai, itin mielos slaugės, kurios per kelias sekundes mano delnuose sugebėdavo rasti dar vieną vietelę, kur galima lašinti vaistus, nors jokių venų rankose jau seniai nebesimatė.

Tėra liga

Kalbėsiu apie tai, jog moteris nėra jos krūtys ar gimda, ji yra mylintis — kartais liūdnas, kartais linksmas žmogus, ir joks vėžys niekada neatims jos tikrojo moteriškumo.

Lietuvos visuomenei laikas atbusti ir suprasti, kad vėžys nėra nei mirties nuosprendis, nei gėda. Tai yra tik liga. O kadangi tai liga, tai ji turi būti gydoma, o sergantys žmonės nelaikomi raupsuotaisiais.

Su vėžininkais privalu kalbėti kaip su bet kokią kitą ligą pergyvenančias žmonėmis: atjausti, jei prašoma pagalbos, padėti ir moraliai paremti.

Visi kartu turime siekti, jog kuo greičiau ateitų tas laikas, kai bus gėda ne vėžiu sirgti ar dėl ligos netekti plaukų ar krūtų. Priešingai, didelės visuotinės paniekos sulauks tas, kas pabrėžtinai vengs vėžiu sergančio žmogaus ir jį žemins.

Rimtą šuolį pertvarkant mąstymą turi padaryti ir žiniasklaida, kuri vis linkusi išskirtinai pabrėžti būtent onkologines diagnozes.

Kai žurnalistai sužinojo apie mano ligą ir paklausė, ar jų turima informacija yra tikra, ramiai patvirtinau, kad tikrai sergu krūties vėžiu. Tai, kad ramiai pripažinau savo ligą, sukėlė žurnalistės nuostabą.  

Šitas mano įrašas yra ne tik priminimas, jog vėžys tėra liga, bet ir kvietimas vasario 24 dieną 15 val. jungtis prie renginio, kurį globoja Europos Parlamento Liaudies partijų grupė.

Įspūdingas pranešėjų būrys

Renginys „Vėžys tik liga“ skirtas pristatyti Europos Sąjungos Kovos su vėžiu planą. Pagrindinis akcentas bus skirtas įveikti vis dar gajus socialinius mitus, kad vėžys neišvengiamai reiškia mirtį, o eilinis žmogus, susirgęs onkologine liga, negali gauti modernios pagalbos.

Renginys vyks MO muziejuje Vilniuje, ir jeigu tik tuo metu bus leidžiama — bus galima dalyvauti ir fiziškai. Pokalbius transliuosime ir socialiniuose tinkluose, apie tai, kaip konkrečiai jungtis, — skelbsime vėliau.

Renginio pranešėjų būrys tikrai įspūdingas. Apie gyvenimą su diagnoze, kurios niekas nenorėjo girdėti, papasakos Europos Psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius prof. Eugenijus Laurinaitis, Klaipėdos Universitetinės ligoninės Chirurgijos departamento vadovas prof. Narimantas Samalavičius apžvelgs, kokia dabar onkologinė padėtis Lietuvoje, o gydytoja onkologė-chemoterapeutė Irena Povilonienė pasidalys savo įžvalgomis apie modernų požiūrį į vėžį.

Renginyje taip pat dalyvaus kunigas Algirdas Šimkus, kuris jau beveik dešimtmetį dirba Nacionalinio vėžio instituto kapelionu, — jis, matyt, padės suvokti savo santykį su liga, o medicinos psichologė, psichoterapeutė Marija Turlinskienė primins, kas išties padeda ir kas trukdo (iš)gyventi susirgus onkologine liga.

Tarpinė stotelė

Pokalbius apibendrins Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Aušra Bružienė su žinute, kad net ir onkologinė liga yra tik tarpinė gyvenimo, kuris tęsiasi, stotelė.

Būkite laimingi ir junkitės.

Skaityti straipsnį

1941

Komunikacija budulių laikais

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

21 sausio, 2022

Šis video įrašas žymi naują mano bendravimo socialiniuose tinkluose etapą. Nuo šiol asmeninis Facebook‘o arba Metos, kaip dabar matyt reikėtų sakyti, puslapis naikinamas, o politiko puslapyje rasite tik tą medžiagą, kuri iki tol bus paskelbta mano interneto svetainėje adresu maldeikiene.lt

Manau, kad  tiems, kurie mano video įrašus seka dėl to, kad nori daugiau sužinoti bei geriau suprasti, kaip veikia politinė mašina, bus gerokai paprasčiau. Jums tereikės užsiprenumeruoti mano svetainę. Be kita ko, ten galėsite išdėstyti ir savo pastabas bei pageidavimus, ir po to, kai mano komandos narė Luka juos aprobuos, jie bus skelbiami, kai kuriais atvejais sulauksite ir mano atsakymo. Norint, kad komentaras būtų paviešintas privalomas nors vienas argumentas už arba prieš.  

Įrašų skaičius nebus gausus: gerbdama jūsų laiką kelsiu tik labai ribotą gerai atrinktos informacijos kiekį. Kinta ir įrašų skelbimo diena. Nuo šiol mano įrašai jus pasieks penktadienį — vienu metu tiek vaizdo, tiek tekstiniu pavidalu.

Žinoma, aš suprantu, kad  heiterių minios savo komentarais labai padidina mano įrašų žinomumą, vis dėlto patys jų komentarai jau kuris metas kartojasi, tad laikas, kurį esu priversta jiems skirti, nebeatsiperka.

Anksčiau man tikrai buvo įdomu suvokti anos paralelinės Lietuvos, kurioje niekada neteko gyventi ar artimiau lankytis, mentalitetą, mąstymo logiką bei tai, kas jų nuomone gyvenime svarbu. Nesu buvusi kokio Dambrausko koncerte, pirmą kartą išskirtinio šlykštumo Orlausko anekdotą patarėjo priversta išklausiau vos prieš kelis mėnesius (pripažįstu, paliko įspūdį — atgrasu iki neįtikimo laipsnio), plastiko (kaip jį pavadino prezidentas) politinės godos irgi buvo šioks toks atradimas. Bet minčių ten nėra daug, ir jas išlukštenti netrunka.

Sunkesnė situacija su pagyvenusiomis nedidelių miestelių moterims. Jų pikti komentarai nugula mano sieloje sunkia našta. Tie komentarai slegia mane tikrai ne todėl, kad  priimu juos asmeniškai. Jie man skaudūs, nes juose atpažįstų sunkią tų moterų dalią. Galiu bandyti ironizuoti, atsakyti tuo pačiu ar bandyti aiškinti, bet pati netikiu, kad gebėčiau pasiekti jų protus ar širdis. Ir ne todėl, kad esu kuo nors už jas geresnė ar viršesnė, bet todėl, kad mūsų gyvenimai tekėjo pernelyg skirtingose erdvėse.

Tiesiog fiziškai kiekviena kūno dalele suvokiu, kaip turi būti sunku, kai diena dienon durstai galus su galais, didžiausia gyvenimo sėkme laikai vyro „turėjimą“, esi auklėta patriarchalinėje aplinkoje, mokyta neišsišokti, neturėti jokių didesnių asmeninių ambicijų, bet, priešingai, aklai aukotis kitiems.

Labai dažnai tokiu atveju visas kultūrinis laukas sutraukiamas į ganėtinai siaurą vadinamojo grožio ir gėrio erdvę, kur tiek vienas, tiek kitas pasirodo pačia banaliausia saldinto kičo forma.  Skaitydama kokio eilinio toliato knygelę, tokia moteris įtiki pasaka apie kažkur esančius gėrio klonius, ir paskęsta svajose apie princus gelbėtojus. Jei cukraus perteklius neša mirtį kūnui, tai tokia  blizgiu sluoksniu dengta, deja, labai dažnai klerikalinė, lektūra gerokai baisesnė — ji sunaikina sielą. Ir tada kančią, kurią pagimdo vidinė tuštuma, bandoma kompensuoti svetimų gyvenimų įžvalgomis.

Būtent tos moterys ir tai, kad neturiu jokių instrumentų palengvinti jų gyvenimą, man padėjo galutinai apsispręsti ir trečią kartą gyvenime keisti komunikavimo formas.

Kažkada aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjusi daugiau rašyti plačiajai visuomenei, nuoširdžiai dalinausi naujausiomis ekonomikos ir politikos įžvalgomis, kalbėjau apie žymiausius mąstytojus. Atkūrus Nepriklausomybę, pradėjau dirbti apžvalgininke tuomet didžiausiame, pusę milijono skaitytojų turėjusiame, „Lietuvos ryto“ dienraštyje, kur analizavau tuomet kuriamus mūsų valstybės įstatymus bei galimas pasirinkimų pasekmes.

Viena ar kita forma toks profesionalus bendravimas su skaitytojais įvairiausiuose žiniasklaidos kanaluose tęsėsi iki apytikriai didžiosios 2009 metų recesijos. Beje, ir tuomet, kai buvau perdėm korektiška net ironizuodama, sulaukdavau piktų oponentų pastabų. Didžioji kritikos dalis buvo ad hominem ir tik labai retais atvejais išsiskleisdavo į rimtesnę diskusiją.

Po poros dešimtmečių tokio profesionalaus kalbėjimo sąmoningai pasirinkau kitokią komunikacijos formą — gerokai aštresnę, dažnai itin tiesmuką. Savo mintis aprėdžiusi skandalingu rūbu, pasiekiau daug: problemos buvo geriau girdimos, keldavo  emocijas, lankstesnius protus priversdavo mąstyti. Neapykantos sulaukdavau irgi apsčiai, ypatingai, kai paliečiau auksinio rinkėjų būrio — pensininkų — klausimą arba pradėjau kalbėti, kad ir turguose privalu mokėti mokesčius, o kasos aparatai yra civilizuoto verslo atributas. Tokia komunikacija buvo pagrįsta ir, manyčiau, galutinis rezultatas tinkamas. Didžioji tų probelmų dalis jau sėkmingai sprendžiama.

Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje pradėtas statyti valstybės rūmas dėl įvairiausių objektyvių ir subjektyvių priežasčių, kurias plačiau esu išnagrinėjusi savo „Melo ekonomikoje“, galiausiai pagimdė didelę atskirtį. Dalis visuomenės  nesugebėjo rasti savo vietos naujame pasaulyje (beje, dažnai būtent todėl, kad buvo mokyti paklusti, o ne mąstyti), kiti tiesiog nespėjo su sparčiai kintančio pasaulio žingsniais ir atsiliko.

Mano sprendimas pradėti kalbėti šiurkščia, paprasta, neišdailinta kalba, atsisakyti tarptautinių žodžių, viešumoje komunikuoti kartais perdėm emocionaliai buvo logiškas.

Politika ir ekonomika iš esmės yra emocijų laukas. Absoliuti dauguma sudėtingiausių sprendimų yra padaromi remiantis emocijomis jau vien todėl, kad mums reikėtų pernelyg daug laiko įvertinti visus pasirinkimo už ir prieš. Visi rinkimai visose demokratinėse valstybėse yra savotiškas žaidimas su ramunėle — myliu, nemyliu.

Ką myli rinkėjai? Dažnai tai bus gražus ir aukštas, nes jų atmintis ilgai nelaiko fakto, kad tas žmogus pats sau nuolat prieštarauja it klajojanti be vietos siela. O kartais, priešingai, rinksimės tą, kuris, tikime, vienas kovos su liūtais ir drakonais.

Dalis mano rinkėjų manyje regėjo kovotoją, o ne valstybės problemas ir jos ateitį reflektuojantį kandidatą. Tokie rinkėjai man kartais priekaištauja, kad nekovoju su korupcija, kaip jie ją supranta, o nieko neveikiu, t.y. kalbu. Tiesa ta, kad kalbėjimas  ir yra viso gyvenimo ašis ir sunkiausias darbas — tiek mokykloje, tiek universiteto auditorijoje, tiek žurnalistikoje ar dabar, politikoje.  

Kita vertus, analizuoti šalies ekonominius procesus, ekonominių pasirinkimų moralines dimensijas nereiškia kovoti su asmenimi. Kai aš dėstau argumentus, kodėl to ar kito politiko ar biurokrato mintys netinkamos, nekalbu ne apie tai, jog tas žmogus blogas. Aš kviečiu analizuoti jo sprendimų pasekmes, ypatingai silpnesnėms visuomenės grupėms. Kai reikalas kvepia baudžiamuoju kodeksu, turi dirbti ne politikas, o prokuratūra ir STT.

Būtent kalbėjimas ir argumentų paieška, o ne mažesniems neišlavintiems protams toks svarbus siekis nustatyti kaltąjį žmogų ir po to jį apmėtyti akmenimis, ir yra tikrosios politikos šerdis.  

Aukščiausias politikos laipsnis — gebėti vesti valstybę ir jos piliečius į priekį. Mokėti derinti einamuosius klausimus su ilgalaikiais tikslais, be viso to labai aiškiai suvokiant, kad ilgalaikiai tikslai kintant aplinkybėms keičiasi.

Gyvename pasaulyje, kuris sparčiai keičia formą ir įtampos taškus. Kinta technologijos, gimsta dirbtinio intelekto valdomos erdvės, autoritariniai režimai manipuliuodami demokratija bando laužyti liberalios demokratijos stuburą. Ir tikrai graudžiai atrodo toks nacionalinio lygio politikas, kuris šiame įtampu lauke geba sapalioti tik apie savo rinkimų apygardos n-tojo kultūros centro statybos reikaliukus, taip pigiai pirkdamas rinkėjų sielas.

1940 m. birželio pradžioje Lietuvos verslas ruošėsi plėstis, kūrė naujus pieno centrus, šventė pergales ir svarstė, kaip užimti naujas rinkas. Jie kliedėjo ir buvo akli, nors Dievas jiems tiesiog pirštu badė į vos už poros šimtų kilometrų tuomet žiauriausio karo niokojamą Lenkiją.

Dabar turime tą patį. Verslai verkia, kad kažkokio gėrimo siuntos nepriėmė Kinija, nes Lietuvos politikai jai rankų nebučiavo. Ir tada atbėga politikai iš praeities, ir verkia kartu. Negąsdinu, tik primenu: tokia praeities politika visada baigiasi blogai. Galbūt griovyje, o gal net Sibiro lageriuose ar kapo duobėje. 

Tarkime, silpniausia dabartinės Vyriausybės grandimi laikau švietimo ministrę, kuri nelabai suvokia, kas yra mokykla ir koks anos tikslas. Įstrigo ministrė praeityje ir taiso pastatą, kuris jau geras dešimtmetis moraliai pasenęs. 

Tuo tarpus stipriausia grandis — į ateities pasaulį Lietuvą vedanti Užsienio reikalų ministerija ir jos lyderis Gabrielius Landsbergis.

Beje, prisiminkite švietimo ministrės pavardę? Dauguma dabar, matyt, sustingote, bet jūsų nuostaba ir yra jos darbo įvertinimas. Zero yra zero. Net jeigu tas zero apsimeta tūkstantmečio mokykla.

Dabar atveriu trečią komunikavimo etapą. Nepykite tie, kuriems mano tekstai įdomūs, bet kartais man rašote, jog ne viską suprantate. Aš irgi nesuprantu krepšinio žaidimo taisyklių arba kaip veikia dirbtinis intelektas, kuris „Spotify“ programėlėje man parenka muziką.

Rašysiu kiek įmanoma paprastai, bet grįžtu prie šiek tiek profesionalesnio kalbėjimo. O tie iš jūsų, kuriems tikrai įdomu, būsite skatinami žvelgi plačiau ir giliau.

Ir tegul neramus pasaulis neužgesina šviesos jūsų languose! Ypač šaltą žiemą.

Skaityti straipsnį

519

Vizbarų pragmatizmas ir kova už laisvę

Įžvalgos

14 sausio, 2022

1990 metais iškovota Lietuvos Nepriklausomybė nenukrito iš dangaus. Dėl jos daugybę metų kovėsi kelios Lietuvos gyventojų kartos — nuo partizanų pokaryje iki kultūrinių disidentų paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį. Visi jie buvo idėjos žmonės, kovoję už pasaulį, kuris būtų doresnis ir teikiantis daugiau galimybių ne vien nomenklatūrai, bet visiems žmonėms. 

Kasmet šią dieną primenu ir kartoju: graudu ir gėda, jog kol kas net žodžiu nepadėkojome tiems savo jauniems žmonėms, kurie kovodami už laisvą ir demokratišką Lietuvą, už jos žmonių saviraiškos laisvę buvo kankinami psichiatrijos ligoninėse, viešai žeminami atimant net teisę į studijas.

Privalo dėkoti

Šiandien minime Laisvės gynėjų auką. Bet tų aukų buvo daug. Ir kiekvienas tikras žmogus kasdien privalo dėkoti tiems, kurie jiems davė gyvenimą ir galimybes. 

Laisvės gynėjų diena turi dvejopą prasmę. Mes su liūdesiu prisimename žuvusius už Lietuvos laisvę, — graudu, kad jie nepamatė, kokia dabar spalvinga, graži laisva Lietuva, kiek įvairiausių galimybių turi jos žmonės. 

Kita vertus, tie, kurie moka ne tik gedėti, bet nuolat reflektuoja Lietuvos kasdienybę, mato ir pilkąją zoną. Anapus parodomojo gedėjimo, dažnai atsainios pagarbos POLITINIAMS kankiniams ar atvirai propagandinio patriotizmo egzistuoja zona, kur visos laisvės dovanos sutraukiamos į nuosavo verslo reikalus. Politika tokio mąstymo rėmuose, visai kaip nesenoje sovietinėje praeityje, regima tik kaip instrumentas aptarnauti vienai interesų grupei. Sovietiniais laikais tai buvo partinė nomenklatūra, dabar — ta ar kita įtakingesnė verslo grupė. 

Antradienį dalyvavau „InfoTV“ laidoje, kur kalbėjo vienas iš brolių Vizbarų, — Lietuvoje žinomos lazerių įmonės savininkų. Vyras buvo įsiutęs: pažeminantys epitetai politikams liete liejosi iš jo lūpų, o šeimos verslo bėdos buvo pakylėtos į mažų mažiausiai valstybinio lygio problemų rangą. 

Komentuodamas įtampas, kurias Lietuva patiria dėl savo pozicijos Kinijos atžvilgiu, Kristijonas Vizbaras nematė jau dešimtmetis dėl Kinijos geopolitinių ambicijų kintančių prekybos taisyklių, bet širdo ant kelių neįvardytų politikų, kurie esą buvo tie galingi, kad tiesiog užvėrė Vizbarų verslo perspektyvas. 

Verkė visi, kas netingėjo

Vertinant iš istorinės retrospektyvos panašios įtampos, kurios kyla dėl Lietuvos pozicijų tarptautinėje politikoje, jokia naujiena. 1990 metų pradžioje praktiškai visi didieji pasaulio politikos žaidėjai — nuo JAV iki Vokietijos — buvo taip užsižaidę su gorbačiovine Rusija ir taip įtikėję tarpusavio santykių šviesiomis perspektyvomis, kad Lietuvos sprendimas paskelbti nepriklausomybę buvo laikomas mažų mažiausiai nesubrendusio  vaiko išsišokimu.  

Dar 1990 metų Lietuvos ekonominė blokada, kai sovietų valdžia bausdama mūsų valstybę sustabdė žaliavų, visų pirma naftos, tiekimą, sulaukė gausybės raudų. Dabar jau ašaras šluostėsi tie, kurie buvo visai neblogai įvaldę gyvenimo okupacijos sąlygomis meną. 

Dar garsiau verkta 1998 metų pabaigoje, kai po rugpjūtį įvykusios rublio devalvacijos Lietuvos bankus, o vėliau ir realųjį sektorių, pasiekė problemos, kurias sukėlė šalies bankų investicijos į Rusijos valstybines obligacijas.

Graudūs verksmai ir prakeiksmai Lietuvos politikams skambėjo ir per 2009-2011 metų krizę. Verkė visi, kas netingėjo, ir žurnalistams švelniai šluostant esą kenčiančio verslo ašaras, buvo pamiršta, kad jau bent 1998 ir 2009 metų krizės tikrai ne Lietuvoje  gimė.

Ilgus metus tą raudotojų chorą lengvai galėjai pažinti iš sovietinio-gariūninio mąstymo bei jai būdingos retorikos. Dažniausias jų kančių objektas buvo dėl politikų veiksmų prarandama Rusijos rinka bei valstybės bandymai adekvačiau paskirstyti mokestinę naštą, palaipsniui naikinant gyvulių ūkio atributus.

Ilgainiui Rusijos rinką išmainėme į valstybei priimtinesnę ir visuomenei didesnę grąžą duodančią Vakarų Europą ir, priešingai nei aiškinta, net kasos aparatai turgų nesugriovė.

Lėkšta nepagarbą politikai

Palaipsniui kaikarių ir matijošaičių aiškinimai (1), kad Lietuvos užsienio politika bei politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusijoje šalies ekonomikai pridarys didžiulės žalos, nuėjo į praeitį. 

Faktai rodo, kad nuolat paslaugiai dėl nuosavo verslo sunerimusių verslininkų kalbas į šalies gyventojų dėmesio centrą tempę propagandinių klišių meistrai prašovė. Lietuvos ekonomika pagal socialinius ekonominius rodiklius priklauso labai aukšto išsivystymo lygio šalių grupei, gyvenimo lygis auga. Per pastaruosius metus gerovė Lietuvoje Vyriausybės (pabrėžiu Vyriausybės, o ne vadinamojo gerovės prezidento) pastangomis paskirstoma nors šiek tiek lygiau. Tai ypatingai pajuto pensininkai, neįgalieji, vieniši žmonės, kai kurie viešojo sektorius darbuotojai. 

K. Vizbaras yra sakęs esąs vakarietiško mentaliteto atstovas (2). Vis dėlto jo kalbose aiškiai girdima ta patį dešimtmečius skambanti retorika, tie patys argumentai ir ta pati lėkšta nepagarbą politikai, kuri dominuoja kaikarių ir matijošaičių lūpose. 

Klausydamasi K. Vizbaro apokaliptinių raudų apie tai, kad dėl konflikto su Kinija „Lietuva sumokės tokią kainą, kuri nublokš mus į krizę, kokios nesame matę“ (3), girdžiu cinišką vertelgą, o pasidomėjusi, ką tas žmogus skelbė dar visai neseniai, ir primityvoką veidmainį. [Šio įrašo pabaigoje galite perskaityti jo kalbos stenogramą minimoje laidoje, pateiktos ir nuorodos, kurios pagrindžia mano tekstą].

Kovėsi ne dėl verslo

Kai prie televizijos bokšto ir Seimo 1991 metais degė laužai, Kristijonui Vizbarui buvo septyneri. Galimybę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje jam padovanojo tie, kurie kovėsi ne dėl verslo ir pinigų, — kovėsi dėl nepriklausomos Lietuvos ateities. Beje, visai neseniai tai labai patriotiškai deklaravo ir pats K. Vizbaras. 

Brolių Vizbarų verslas galėjo atsirasti tik todėl, kad kartų kartos Lietuvos politikų (jiems priklauso kiekvienas bendrąjį gėrį keliantis aukščiau savo siaurų pragmatiškų interesų) kovojo už laisvą Lietuvą ir vakarietiškus liberalius nuosavybės santykius.

Studijuoti geriausiuose universitetuose broliai galėjo todėl, kad ne kas kita, o Lietuvos politikai atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir, be kita ko, iškovojo Lietuvos jaunuoliams galimybę mokytis bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. 

Europos Sąjunga, į kurią, primenu, atvedė ne verslas, o politikai, davė broliams daugiau nei 4 mln. eurų iš Lietuvai skirtų struktūrinių fondų lėšų verslo pradžiai, ir būtent tų pinigų dėka  broliai įkūrė vieną moderniausių  laboratorijų visoje Rytų Europoje.

Europinių pinigų srautas nesustojo ir vėliau. 2012 metais gamykloje apsilankiusiems politikams — prezidentei, premjerui  broliai dėkojo ir nuolat kartojo — „verslo klimatas šiandien Lietuvoje yra idealus — vienas geriausių Europoje ir pasaulyje“. 

Nekvaršino protingų galvų

Beje, ne kartą broliai pabrėžė ir tai, kad jų sprendimą plėsti verslą Lietuvoje lėmė išskirtinai verslui palanki mokestinė aplinka (4.) 

Apie tai, kad tokią mokestinę aplinką irgi sukūrė politikai, taip ilgus metus skriaudę Lietuvos viešąjį sektorių, šalies mokslą, švietimo sistemą, mediciną, net silpniausius Lietuvos žmones — neįgaliuosius, kuriems pinigų tiesiog nelikdavo, broliai nutylėjo. Arba tiesiog dėl to nekvaršino savo protingų galvų. 

Pamiršo broliai ir tai, kad net rinkas jiems dovanojo Lietuvos politikai: ne vizbarai, o politikai atvedė Lietuvą į NATO.  

Galiu tęsti ir tęsti. Broliai, ypatingai Kristijonas, pastaraisiais metais kalbėjo daug, noriai ir nuolat pylė komplimentus Lietuvos politikai. 

Vis dėlto noriu paminėti du dalykus. 2013 metais K. Vizbaras dėsto: „Šiandien dirbti galima iš bet kur, kur kas svarbiau yra grupuotės pasirinkimas — su Rusija, Kazachstanu, Baltarusija ir NVS ginklais žvangini, ar dirbi ES, NATO ir darai verslą vakarietiškai.“

Vizbarai aiškina, kad „šis pasirinkimas jiems yra vertybiškai svarbus, jie jaučiasi esą vakarietiško mentaliteto atstovai. Mes džiaugiamės, kad neturime reikalų su ta kita puse, ir stengsimės neturėti.“ (2)

Negana to, Kristijonas pabrėžia, jog kaip tik tuomet vykęs Lietuvos pieno produktų blokados Rusijoje konfliktas jam tik dar kartą parodė, kad tai neturėtų būti perkeliama ant valstybės pečių, nes verslininkai patys turi įvertinti, su kuo daro verslą.

Nusiimti kinišką kaukę

Mintis teisinga, tik nelabai aišku, kodėl šios taisyklės ponas K. Vizbaras netaiko dabar, kai kalbama apie Kiniją, apie kurios politines rizikas nesustodami diskutuoja visi didieji pasaulio verslo leidiniai ir technologinės apžvalgos.

Nuolat deklaruodamas esąs šaulys K. Vizbaras nori nenori turėjo susidurti su nacionalinio saugumo klausimais. O gal esu tiek naivi, ir p. Vizbaras tiesiog demonstruoja tikrąjį Lietuvos šaulių veidą, kur šautuvėliai ir dėmėtos uniformos svarbiau, nei smegenys? Atsakymo nežinau. Palieku spręsti patiems šauliams. 

Tik pakartoju dar kartą. Ne Lietuvos politikai, o Kinija sukūrė pasaulį, kuriame griūva visa pastaruosius septyniasdešimt metų įsitvirtinusi tvarka. Apie tai, kartoju, kalbama mažų mažiausiai aštuonerius metus. 

Gal vis dėlto jau ir vizbarams atėjo laikas nusiimti kinišką kaukę nuo savo esą vakarietiškų veidų? 

Šaltiniai ir stenograma 

1. https://www.delfi.lt/verslas/verslas/verslininkas-v-kaikaris-galesime-savo-patrankas-sviestu-tepti-nes-jo-nebus-kur-deti.d?id=64267212

2. https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/lazeriu-laboratorija-isuke-trys-broliai-lietuvoje-pasaka.d?id=63354328 

3.  https://www.delfi.lt/video/laidos/verslo-poziuris/verslo-poziuris-keturiu-politiku-grubi-klaida-suzlugde-lazeriu-sektoriu-salyje.d?id=89169475 

4. https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/kristijonas-vizbaras-verslo-aplinka-lietuvoje-geresne-nei-jav-662-519156 

5.   https://lnk.lt/info-komentarai-su-arnu-mazeciu 

2022-01-11, Info TV, Info komentarai su Arnu Mazėčiu, laidoje: Įmonių grupės „Brolis group“ įkūrėjas Kristijonas Vizbaras, „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas,  Europos Parlamento narė Aušra Maldeikienė.

K. Vizbaras: [Atsako, ar patiria tiekimo sutrikimus sutrikimus] Tai tiekimo sutrikimų šiokių tokių yra, bet jie nėra dramatiški. Dėl konflikto su Kinija,  aš iškarto pakreipsiu į realią problemą: mūsų sektorius praranda rinkas, ir ne tiktai Kinijos tiesioginę rinką, bet ir viso pasaulio rinkas. Ta prasme, tai yra globalios tiekimo grandinės, ir tiesiog iš Lietuvos tampa sudėtinga parduoti komponentą bet kam. Bet kam, visam pasauliui.

[Atsako į klausimą, ar Kinija spaudžia mūsų partnerius] Ne, tai faktas, taip ir yra, Kinija tiesiog neįleidžia sistemų pas save su lietuviškais komponentais, kas tai bebūtų — ar tos sistemos būtų vokiečių pagamintos, ar amerikiečių, ir, ta prasme, jie tai daro gudriai, ne kažkaip bukai, tiesmukai, ta prasme, jie daro taip, kad nebūtų įmanoma juos taip lengvai apkaltinti ten kažkokių tai, tais pažeidimais, t.t., nu, jie žaidžia protingą žaidimą.

[Atsako į klausimą, ar šita situacija susiklostė po to, kai Vilniuj buvo atidaryta taivaniečių atstovybė] Vienareikšmiškai taip. 

[Atsako, ar investicijos ir paskolos galbūt kompensuos mūsų praradimus] Nu, jūs supraskit teisingai, ta prasme, ne pinigų reikia verslui, ta prasme, ir dabar pinigų Lietuvoj yra pilna, yra, veikia viso pasaulio fondai, veikia Europos investicinis bankas, įmonės yra turtingos, ta prasme lazerių įmonės pačios gali kaip bankai dalinti paskolas, jos turi tų pinigų — mum rinkų trūksta, mum šitas karas su Kinija užvėrė — pasikartosiu — ne tik Kinijos rinkas, bet ir viso pasaulio rinkas. Jūs suvokiat šitą mastą.

[Atsako į klausimą, ką galima pastatyti už 200 mln.] 200 mln. dolerių — nu, tai ten eurais 176, nu, tai kažką gali pastatyt, ta prasme, bet ar tai kažkas bus esmingo, prasmingo? Ta prasme, kaip, visi pinigai, kurie įeina, ir jeigu už juos kažką pastatys kažkas, bus gerai, bet nepamirškim, kad čia turėtų ateiti kaip kažkoks tai fondas paskolomis, ar ne, tai išsidalins — viena įmonė gaus 20 mln., kita gaus, kažką darys, ar bus kam duoti tas paskolas… Nu, čia dar yra visiškai neaišku, čia yra tiesiog žodiniai kažkokie lozungai, nėra praktinės išraiškos, dėl to yra labai sudėtinga komentuoti. Norint pastatyti lustų gamyklą aukšto lygio, kurioje dirbtų kuriantys profesionalai, tai tam reikia kalbėt apie 5 mlrd. ir pan., ta prasme. Bet, ta prasme, Lietuvoj nemanau, kad tą galima pastatyt, mes neturim žmonių, nėra kas dirba, mes neturim specialistų. Ta prasme, [puslaidininkių?] technologijų specialistų Lietuvos universitetai neruošia, jų šiandien dienai tiesiog nėra, jų nėra kad jų yra mažai — jų tiesiog nėra, neegzistuoja. Kiek mes savo įmonėj esam jų išsiauginę, tiek jų Lietuvoj ir yra, ir taškas, ir čia yra faktas. Tai, norint užsiauginti kuriantį [puslaidininkinių?] technologijų specialistą, tam reikia 10 metų. Kaip minimum. Iš gabaus žmogaus, ta prasme, ne kiekvienas juo gali tapti. Kažkokį tai vidutinioką galbūt gali išsiauginti per ten 5 metus, bet tai yra penkeri metai, ar ne, ir jis turi kažkokios praktinės patirties įgyti. Jeigu mes čia pasistatysime kažkokią tai gamyklą, kur suvažiuos tiesiog amerikietiška, vokiška, olandiška įranga, pasistatys pastatas ir joje dirbs — pavadinkim taip — žemos kvalifikacijos operatoriai, kurie tiktai „start“/„stop“ paspaus mygtukus, ir visa robotizuota gamykla ten gamins savo procesus, tai realiai Lietuva šitoj vietoj bus pardavus tik žemės sklypą, ta prasme. Tai bus nekilnojamo turto sandoris, ir viskas, ir tiek tos pridėtinės vertės. 

[Atsako, ar pritaria tam, ką kalbėjo M. Ubartas] Tiktai dalinai. Ta prasme, aš kelis gal punktus, taip labai trumpai. Visų pirma, verslas neverkia — verslas sako, kad mes, gamindami Lietuvoj, mes negalim laukt, kol atsiras ten „Made in EU“, t.t., jau nekalbant apie tai, kad yra mum nacionalinis pasididžiavimo klausimas yra rašyti, kad pagaminta Lietuvoje šiaip jau, taip. Bet, ką mes darom — mes keliam gamybą į kitas šalis, šiandien dieną aš sėdžiu Belgijoj, ir būtent tą dalyką aptarinėsim rytoj, ir čia savo įmonės plėtrą planuosim toliau, čia statysim gamybinę liniją tam, kad nebebūtų kilmės šalis Lietuva ir kad galėtumėm tęsti normaliai veiklą. Tai žiūrėkit, mes, verslininkai aukštųjų technologijų nenuskursim, bet Lietuva praras darbo vietas, praras investicijas, ir t.t., ir pan. Ir čia yra ilgalaikė žala, Taivanas neatsvers Kinijos. Ir nereikia įsivaizduoti, kad 20 mln. gyventojų šalis gali pakeisti pasaulio fabriką Kiniją — negali. Dėl to, kad susipynusios viso pasaulio tiekimo grandinės. Kinija gamina nuo automobilių pramonės iki ten medžiagų, iškasenų, „nuo iki“, ta prasme, tai yra pažangi valstybė. Kitas dalykas, verslam nereikia paramos, pašalpos, t.t. — mum reikia rinkų ir laisvės veikti. Šiandien dienai kare su Kinija užkerta mums ir Europos rinkas, užkerta ir, kaip sakyt, netiesioginius pardavimus į Kiniją, tai čia yra nenormali situacija — tai viena. Ir turbūt tiek, trumpai.

[Reaguoja į A. Maldeikienės pasisakymą] Nu, atmetęs visas emocijas, su visa pagarba, tai jeigu jau taip reikia derinti visus veiksmus su ES ir JAV, tai kodėl nederinot šitų veiksmų, kuriuos padarėt? Kur vieningas ES ėjimas, kodėl mes vieni išsišokom, tuo tarpu vokiečiai stato gamyklas Kinijoj, „Tesla“ stato gamyklą Kinijoj uigūrų regione. Kur vertybės šitos? Atsakykit jūs man.

[Atsako, kaip vyks verslo perkėlimas į užsienį] Ne, tai mes to, kas yra Lietuvoj dabar, neliesim, mes plėtrą visą vykdysim už Lietuvos ribų, nu, dėl to, kad yra, nu, natūralu, ta prasme, tai jeigu mes negalim iš Lietuvos parduoti su Lietuvos kilmės šalim, čia remtis kažkokių politikų pasisakymais, kad čia kažkur kažkas sureaguos kažkada, tai čia kada? Mum reikia fakto šiandien, mum reikia algas mokėti, mum reikia žmones išlaikyti, mum reikia investuoti, kad būtumėm konkurencingi ir t.t. Nu, ta prasme, mes ne lozungais kalbam, ir tai yra faktas, ir man ten, kai čia kažkoks emocijų pliūpsnis, t.t., tai yra visiškai neatsakingas reikalas, bet aš noriu dar paminėti, kad tie minimi neva 300 mln. eurų eksportas, ir tik per tą matuoti visą įtaką, ta prasme, čia yra nesąmonė. Kinija yra, jau dabar yra de facto Nr. 2 galybė pasauly, ir tą ignoruoti yra kvaila. ES visos šalys prekiauja ir su Kinija, ir su JAV. Niekas be mūsų tokių išsišokimų nedaro, ir tai yra normalu — jeigu visa ES darytų tokius dalykus, viskas būtų tvarkoj, tada sakytumėm „gerai, tokia politika, darom“. Bet šiandien dienai kas, ir tai — visiškai neadekvatu ir neatsakinga.

Skaityti straipsnį

1759

Gyvenimo medžioklė pagal Dovydą Pancerovą

Knygos

10 kovo, 2021

Metafora „Medžiojant tėvą“ labai imli. Medžiodamas tėvą, medžioji savo praeitį, gaudai šalį vardu vaikystė , iš kurios visi ateiname. Medžioji prisiminimus, kvapus  — ir nesvarbu, ar tai medžio, ar jūros kvapas. Gaudai tėvų namų dovanotas mąstymo klišes. Bet medžioklė šiame lauke tegali atnešti vieną vienintelį laimikį. Save patį. 

Save patį medžioja ir pagrindinis knygos veikėjas, žurnalistas Tomas Urbonas. Save medžioja ir sėkmės gaudytojas Olegas Jeremėjus. Tiesiogiai ar dažniau netiesiogiai jie nuosekliai konfliktuoja: sankirtos prasmingos, nes tai konfliktai su savimi pačiu. 

Kodėl išskyriau šiuos du veikėjus? Jie gyviausi, apaugę detalėmis, ir nors atrodytų yra savotiški antipodai, tačiau asmeninių visatų centruose jie labai panašūs. Panašūs medžiotojo gaudančio nuolat išslystančią savastį instinktais.

Skaitydama Dovydo Pancerovo kartu su Birute Davidonyte parašytą „Kabinetą 339“ nuolat klupau ties autorių bandymais paaiškinti, kaip jie kerpa ir siūlėja savo tyrimą. Tai erzino. Tekstas, perkrautas įtikinėjimais, kad viskas daroma sąžiningai ir profesionaliai, praranda ir sąžiningumo, ir ypač profesionalumo aurą, o nuokrypiai į autorių asmeninius išgyvenimus suskaido tekstą ir mintį. Tiesa, anoji knyga buvo žurnalistinis tyrimas, kai dabartinė romano forma suteikia daugiau laisvės ir nereikalauja tokios, kartais pernelyg smulkmeniškos,  atidos detalėms. 

Tas pasitraukimas nuo tiesmukų paaiškinimų, kai pati knygos fabula, veikėjų dialogai, apmąstymai atskleidžia minties vingius ir moralines atramas, tikrai labai rimtas autoriaus laimėjimas.

Kita vertus, knygoje nuosekliai vystoma ir ta perdėm lietuviška pasakojimo tradicija, kai herojai visus savo jausmus išreiškia vos matomais kūno judesiais.  

Net tada, kai Tomas ciniškai spaudžiamas nespausdinti tyrimo, kuriam atiduotas laikas ir širdis, jis reaguoja beveik stoiškai: „veidas lyg ir nepasikeitė, bet įdėmiame žvilgsnyje atsirado kažkas ironiška“.  (213 p.). Šantažuojamas— „po motinos mirties išprotėjai, tapai nepakaltinamas , nebegali suvokti realybės“ (211 p.) — herojus reaguoja ramiai, net šiek tiek iš aukšto. Griežtesni žodžiai išsprūsta tik atsakantį į pasiūlymą tylėti mainais už sustabdytą šmeižto kampaniją: „[N]eklausiu, ką visa tai reiškia, bet siūlau užsičiaupti“(212 p. ). 

Tomas ne tiek kalba, kiek atkakliai siekia tikslo. Ir tas tikslas, kuris svarbesnis už reputaciją, už santykius, ramybę, iškyla it savotiškas egzistencinis sprendinys. 

Net išgirdęs grasinimą, kad bus sunaikinta reputaciją, ir „tada viskas bus baigta“, Tomas reaguoja taip ramiai, kad aiškiai supranti, kad jam, priešingai, viskas bus baigta, jeigu jis mes darbą ir atsisakys papasakoti savo įvykių versiją. Ir ta stoiškai laikysena šantažuotojo akivaizdoje, matyt, yra ir Tomo atsakymas, į klausimą, ar dėl šios dienos tiesos verta aukoti rytojų (213 p.).

„Žinai, jaunuoli, aš bent turiu savo lozungus“, —samprotauja redaktorius ir tęsia, — „Gal pasenusius (…), bet mane jie išlaiko nesulūžę. O tu, visa tavo karta, jūs krentat erdvėje ir niekada nepaliečiate žemės. Tiesa, tikrovė, interpretacijos — viskas jūsų pasaulyje susimaišę, viskas jums ir egzistuoja, ir neegzistuoja, užtat ir neturit į ką atsiremti“. (215 p.).

Net kai oponuojantis kolega bando palenkti žurnalistą nusileisti stipresnei, kaip jis teigia, jėgai ir primena, jog „kaskart ką nors išsiaiškinę ant stalo priešais skaitytoją padedame savo tyrimą ir savo reputaciją, o skaitytojas pasiima vieną iš jų — arba pasiima tyrimą, arba atima reputaciją“, Tomas į reaguoja tarsi abejingai — „aš dirbu savo darbą, o ne tiesos ieškau“ (214 p.) ar net išoriškai dar abejingesne formule  — „[D]irbu, kad išgyvenčiau“.

Anapus koncentruoto moralinių sprendinių lauko, kuris veriasi įtemptame žurnalisto ir redaktoriaus dialoge aiškiai veriasi prieštaringa tiesos ir jos interpretacijos knygoje realybė: akcentuojantis vertybinę tiesoieškos perspektyvą redaktorius pasirodo esąs tiesiog elementarus cinikas, kai anapus nuolat Tomo kartojamos „tik dirbu savo darbą“ nuotrupos slypi aiškus moralinis pasirinkimas. 

Savotiškas T. Urbono antipodas Olegas Jeremėjus nemeilės vaikystėje, skurdo ir pasimetimo genamas pirmai progai pasitaikius griebiasi abejotinų moralinių alternatyvų, kurios galiausiai jį grąžina į pirminę vienišumo būseną. Kai Olegas „ išsikraustė iš motinos namų, sekcija buvo pristumta prie sienos, piešiniai išmesti —vaikystės kambario kaip nebūta“ (240 p.). 

Vis dėlto — ir tai dar vienas herojų likimų persipynimas —  pasakojimo pabaigoje itin skrupulingai savo veiksmus analizuojantis Tomas vienišas blaškosi nužudytos mamos ir pamirštos tetos gyvenimų ir daiktų šešėlyje, kai „iš savo motinos namų balkono žvelgdamas į vaikystės kiemą jis [Olegas —A.M.] neginčijamai juto ir ramybę. Juto bemaž fiziškai, kaip sustiręs kūnas, panardintas į karštą vonią, pajunta atlėgstančius raumenis“ (241 p.)

Vienu sakiniu: gražus nemoralizuojantis autoriaus bandymas meno kalba svarstyti didžiųjų moralės pasirinkimų  gimimą mūsų galvose ir širdyse. 

Skaityti straipsnį