MENIU

Komentarai (15) #Maldeikienė, Knygos

Užkalnio knygos apie Faustą ir to garbaus vyro  gyvenimą prie Tarybų valdžios recenzija

Hamletas klausia: pirkti ar nepirkti?

Užkalnis yra žmogus, kuris laikraščiuose rašo visokias piktas patyčias, bet tai tas pats žmogus — patikrinkite google, jeigu netikite, — kuris laisvu nuo blevyzgojimo laiku rašo juokingas knygas apie keliones ir sovietus. Kai skaitau, visada kikenu. Kikenti man patinka, dėl to, kai tik Užkalnis parašo kokią knygą, iš karto perku: jo kibūs pirštukai graužia smegenis ir kūnas neišlaikęs tos įtampos ima krizenti.

Tas visas šio iškilaus XXI amžiaus lietuvių mąstytojo kelionių (įskaitant po sovietinius užkaborius) knygas vienija noras viską paanalizuoti ir susisteminti. Taigi, galima sakyti, kad Užkalnis yra moderniosios Lietuvos Carl Nilsson Linnæus (1707 – 1778) [sovietinėje mokykloje vadintas Karlu Linėjumi, prie sovietų jį mokė prie botanikos, dabar nežinau, kur padėjo]. Su tuo škotų gamtininku jie skiriasi tik vienu dalyku: tas švedas gyveno seniai, kada protingi žmonės knygas rašė lotyniškai, tad pasirašydavo jas Carolus Linnaeus, tuo tarpu Užkalnis gyvena Lietuvoje ir nors jam ponečkos iš tos kontoros, kur prižiūri lietuvių kalbos grožį ir ryšius su sanskritu, labai nepatinka, bet dar labiau jis nemėgta kvadratinių raidelių, tad pasirašo Užkalnis, nors galėtų pasirašyti angliškai, bet matyt nedrįsta, nes bijo, kad vėl visi prisimins, jog jis BBC ar tai tualetus valė, ar kažką valgė (gal tą bjaurią košę, kurią anglai valgo ryte ir vadina poridže, nes ją valgyti tikrai yra to do porridge, bet jis šito toje knygoje nerašo).

Tikrai žinau tik tai, kad ten pas anglus, kai jis pasirašydavo, jokios ž nedėjo, nes pas anglus nėra ž, paaiškinu tiems, kas nežino, ir jie rašo kitokias raides toje vietoje.

Dabar šis šalies gyvenimo ypatumų stebėtojas ir sistemintojas rašo evangelijas[1] apie tai, kaip reikėtų sudėlioti visokius sovietinių žmonių gyvenimo bruožus, kad nesigautų teorijos (dar Linėjaus laikais žmonės jau žinojo, kad „Teorija, brolau, – sausa šaka, / Už tai gyvenimo vaisingas medis žydi“, nors iš tikrųjų nežinojo, nes čia iš J. W. Goethe`s Mefistofelio arba kitaip pasakojimo apie Faustą, kuris norėjo būti jaunas, ir parašyta 1797 metais, kai Linėjus jau buvo miręs kokius 19 metų, bet Užkalnis dar gyvas, tai aš čia taip sujungiau, nes man taip patinka, o be to net Vikipedija rašo, kad „Faustas“ yra didžiausias poezijos kūrinys vokiečių kalba ir todėl jis svarbus.) Kaip Faustas (ne knyga, o žmogus, aš tai labai mėgstu ir net verkiau iš gražumo, kai Jonas Kaufmanas dainuoja operoje Faustą, ne į temą, bet svarbu, nes inteligentai klauso operų, ar ne? ir todėl įdėjau linką kad galėtumėte pasiklausyti ir jūs) nori būti jaunas ir užsiimti visokioms romantikoms, taip ir Užkalnis mėgsta pasakoti, kaip gyveno sovietiniai žmonės, kurie yra tokie žmonės, kurie tiki, jog aktyvinta anglis yra puikus vaistas ir dar ji tinka piešti paveiksliukus, jeigu esi sovietinis jaunuolis, kuris mokosi Dailės institute.

Protingi žmonės, kurie skaito knygas, yra rašę, kad į Faustą tilpo visa visa Europos istorija nuo Homero iki paties Fausto, ir tai yra mnemoninė[2] sistema. Todėl sistemindamas Užkalnis, kuris yra Linėjus, jeigu vis dar prisimenate, irgi prisimena tarybinius aka sovietinius žmones (bet čia ne todėl, kad tie sovietovalis[3], o todėl, kad buvo tarybos, kur tie žmonės eidavo balsuoti) ir jis rašo, kad  sovietiniai žmonės priklausė įvairių tarybinių žmonių rūšims, ir tada jie būdavo vienodi, kai patekdavo į rūšį, o iki tol skirstėsi į mokinius (iki mokyklos sovietiniai žmonės negyveno, nes Užkalnis apie tai nutyli, o jei būtų gyvenę,  tai jis tikrai būtų papasakojęs), studentus, vidutinio amžiaus moteris (jeigu būčiau tarybinė moteris, tai į šitą skyrių papulčiau, bet dabar esu laisva ir nepriklausoma, tai kol kas dar nepapuolu nei prie tokių, nes nebe tarybinė, nei prie pensininkų, nes neleidžia manęs į pensiją, nes dabar vis labiau ir ilgiau nori žmones išnaudoti ir neduoda pensijų, tik kompensuoja viską, nors man nieko nekompensuoja). Šalia tų vidutinio amžiaus moterų dar buvo vidutinio amžiaus vyrai, pensininkės ir pensininkai, ir beveik visi tie žmonės jau yra mirę arba greit mirs. Užkalnis apie visuos juo parašo, kaip jie rengdavosi (baisiai, nes nieko nebuvo…), ką veikdavo visą dieną (čia jau labai skirtingai veikdavo kiekvienas tipas, iš to ir atskiriame), ką kalbėdavo (čia jau reikia supratimo, bet vidutinio amžiaus moterys mėgo kvailus rusiškus posakius, nors rusiškai tai nelabai ir mokėjo), ką galvodavo (visi norėjo į Vakarus, o vyrai dar norėjo žmonos be bigudukų plaukuose, čia turi pasakyti, kad gerai, kad neturiu plaukų daug, tai ir bigudukų neturiu, ir vyras net nežino, kad galiu galvoje turėti bigudukų, todėl ir gyvename jau 37 metus, nors prie sovietų tai tiek beveik niekas ir iš viso negyveno) ir dar Užkalnis- Linėjus pasako, kur jie dabar. Tai čia jau jums sakiau anksčiau, kad dauguma mirė, o kas nemirė,  tai tikrai mirs. Neišvengiamai. Nes čia toks dėsnis yra, nesvarbu, kaip sistemini. Ir net sovietiniai žmonės mirdavo, o jie buvo geležiniai ir laimėdavo visokius karus.

Knyga gausiai iliustruota pamokomomis nuotraukomis, kurios pamoko, kad prie ruso viskas buvo nespalvota ir labai liūdna, ir žmonės žiūrėjo iš paveiksliukų liūdnai, o ne taip kaip dabar, kai žiūri apie Harį Poterį, tai ne tik rodo, kaip gražu ir spalvota, bet ir juda visi, kur jiems reikia ir kur nori. Tikrai. Mačiau kine. Bet čia ne apie nuotraukas, o apie Užkalnį.

Dar Užkalnis  įdėjo ir labai egzotišką mano mylimos balerinos Aliodijos Ruzgaitės nuotrauką, tad mes galų gale susitikome vienoje knygoje, o ne tik mano mamos namuose, kur gerdavome kavą su saldainiu, ir kur aš tą nuotrauką jau daug kart mačiau, nes man pati Aliodija rodė. Ir  — taip, žinoma, — Užkalnis rašo toje knygoje ir apie mane, ir kaip žymi sovietinė ekonomistė esu susisteminta tarp „žiniuonės“ Šimkūnaitės ( dr.) ir Slavojaus Žižeko[4]. Jei netikite apžiūrėkite psl. 221-222 (net per du puslapius geroji žinia apie mane paskleista).

Žinoma (gal bijo pasakyti) prie mano pavardės nutylėti mano mirties metai, ir tai rodo, kad knyga paruošta nekruopščiai. Taip nubėga paviršiumi, bet vis tiek juokinga ir viskas apie tą gyvenimą prie ruso pasidaro aišku. Susisteminta.

Beje, Užkalnis turi vardą. Jis vadinasi Andrius Užkalnis, o knyga apie kurią čia bandžiau pakalbėti beigi kurios pirkimus siekiau paskatinti (tipo promuošinau) vadinasi Antroji Evangelija pagal Užkalnį (Obuolys, 2015) Nes kaipgi gali kitaip vadintis knyga, kai ją rašo pats Užkalnis, jei ne knyga pagal Užkalnį, ar ne? Vis dėlto mano knyga (bent jau paskutinė, dabar vėl rašau, tai po to, kai parašysiu, bus daugiau tų knygų, o rašau, nes man patinka, kai priešai nerimauja: „ Kodėl ir ką ji rašo?“) gražesnė — aš ten visa gudriai žiūriu nuo priekinio viršelio, kai Užkalnis ant saviškės knygos tik ant paskutinio viršelio (ne visi ir pastebi tą nuotrauką, nors kai sulieknėjo — taip niekas nekalba, visi sako sukūdo, bet aš kalbėsiu čia, kaip aš noriu, — visas, tai labai ten gražus ir gundančiai šypsosi, gal net laukia jūsų pinigų.). Bet jis nuotraukos ant pirmo viršelio dar neužsitarnavo. Jis jau pats žino (nes kai kuria sistemas, tai mane labai tiksliai patalpina, kur Žižekas), kad aš esu Žižekas plius dr. kuri žiniuonė, o jis kol kas tik Linėjus.

Taigi. Gera knyga, kas supranta. O kas nesupranta, tai tegul gyvena patamsiuose, kurių neapšviečia sisteminis ir sistematizuojatis Užkalnio protas.

[1] Evangèlija (gr. ευανγέλιον ‘geroji naujiena, džiugi žinia’) – tekstas, aprašantis  krikščionių Dievo gyvenimą. Tačiau esama ir daugiau tokio pobūdžio tekstų.

[2] Menmominė kažkas su atmintimi, čia kai prisimeni tipo.

[3] Rusiškai reiškia tarėsi, čia išverčiau, kas nesupranta

[4] Slavoj Žižek  yra slovėnų filosofas marksistas ir dar kultūros kritikas (na ten rašo daug knygų apie kiną, revoliuciją ir kitokius dalykus, kuriais užsiima tik marksistai, o visi kiti tiesiog vartoja). Laisvu nuo darbo laiku jis yra buržuazijos šiurpintojas, ir pasakė žodžius po kuriais pasirašau: „Man patinka žmonės, bet 99 proc. iš jų yra nuobodūs idiotai“

 

15 komentarai įraše "Užkalnio knygos apie Faustą ir to garbaus vyro  gyvenimą prie Tarybų valdžios recenzija"

  1. Jonas parašė:

    Niekada nebuvo išėję iš mados rašyti knygas. Gerb. A. Maldeikienė puikiai papasakojo, kokias vertybes stebėjo Užkalnis ir surašė į savo knygą. Geras pavadinimas, lyg vėl sugrįžtumei šimtmečiais atgalios – Evangelijos. Rašau čia, kad džiaugiuosi. Ne, nesu tiesiogiai paminėtas knygoje, bet apie mane pasakyta vaizdžiai – nerūšinis. Puikiai prisimenu tarnybą sovietinėje kariuomenėje ir epizodą, kai stengiausi pasiduoti į „gaubtvachtą“, tokį kalėjimą kariams. Taigi manęs nepriėmė, mat neneumatyta buvo, kad karys pats pasiduotų. Teks tą knygą skaaityti, gal atrasiu savąją rūšį.

  2. rududu parašė:

    ‘pirštukai graužia smegenis’?

  3. Vytenis parašė:

    Miela ir šiek tiek juokinga žiūrėti į žmones, bandančius kopijuoti Užkalnio rašymo braižą. Net ir pačiam Užkalniui tai neparanku, nes atsiradus didesniam kiekiui imitacijų jis pats neteks žavesio. O gal kaip tik tai privers jį patį pasistengti? Bet kokiu atveju, imitatoriu daugėja.

    • Gal vis dėlto supratote, kad čia aš nieko neįmitavau? Tiesiog draugiškai paironizavau. Arogantiškai pasakysiu: turiu savo stilių ir man dzin visi kiti — nuo Dostojevskio iki Užkalnio. Beje, jokių kitų imitacijų nemačiau, ir abejoju, ar skaityčiau. 🙂

  4. Vytautas parašė:

    Dėl stiliaus tai nenusišnekėkit – Užkalnio imituoti neįmanoma. Taip jau yra su genijais. O Autorės stilius tikrai ir yra autorės stilius, nes prie kas trečio sakinio mano galvoje materializuojasi Aušros vaizdas ir net garsas, kai ji tą sakinį pasako garsiai savo aukštoku balsu. O autorei komplimentas – malonus skaitymas!

  5. Zenonas parašė:

    Nusivažiavo. Save gerbianti profesorė reklamuoja Užkalnį. Tasai vertas Algio Greitai lygio.
    Geriau reklamuotų savo knygą „Melo ekonomika“. Tikrai verta skaitymo knyga. Nebrangi, nes prasto popieriaus, t.y. kukli, nors stora. Naudinga visuomenei : supratimui – kas su mumis ir „ekanomika“ įvyko ir kodėl. Bent trumpą santrauką pateikinėtų karts nuo karto, pacituotų save. Ten yra ir ironijos pakankamai, jei kas negali be užkulniškų sąmojų į knygas žiūrėti.

  6. linnaeus parašė:

    buvo švedas. Užkalnis turėtų nuo jo skirtis, o ne su juo. Nebent būtų buvę susituokę. Pasak nekurių šaltinių po 1761 jis (Linnaeus) jau save kaip knygų autorių vadino „von Linné“. Matyt, krito nelygioje kovoje su švedų kalbos komisija. O gal šiaip gerbė savo šalies kalbą.
    Jei teisingai supratau recenzijos pgr. mintį, kiekviena Užkalnio nauja knyga ir kiekvienas naujas jo straipsnis suteikia mums visiems vis daugiau vilties, kad kiekvienas iš mūsų gali rašyti (ir spausdintis).
    Sėkmės naujame poste. Tikiuosi permainų.

  7. Dana parašė:

    Cha cha cha, na tikrai mirtinai prajuokino ponia Aušra.
    Evangelija, jeigu ką, tai Geroji naujiena ne apie Dievo gyvenimą, o apie Dievo mirtį ir prisikėlimą, o geroji šita naujiena yra tuo, kad šiais savo veiksmais Dievas davė žmonėms galimybę būti išgelbėtiems nuo amžinojo pragaro ugnies. Kas netiki, tai jau jo reikalas, pasinaudos jis šia gerąja naujiena ar ne. Labai norėčiau, kad Užkalnis atsiverstų tikrą Gerąją naujieną. Rasi Dievas pasigailės jo sielos. To jam linkiu.

  8. vilius parašė:

    Na, yra tokių, kuriuos ar kurias perka (ir brangiau), bet jie nieko nerašo. Negi tai reiškia, kad jie ar jos yra geresni rašytojai ar rašytojos?

  9. Marius parašė:

    Čia ironija ar satyra? T.y. šis tekstas apie Užkalnį – tai ironija ar satyra?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *