MENIU

Komentarai (0) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Tikrovė yra neregima

2015 m. gruodžio 27 d., Šventoji šeima: Jėzus, Marija, Juozapas

Į mūsų namus atsikraustė pabėgėlių šeima iš Rytų. Mama labai jauna, atrodo kokių trylikos –keturiolikos metų, nors ką ten supaisysi rytiečių amžių, ypač kai galva nuolat apdengta, o akys nuleistos žemyn. Vyras gerokai vyresnis, atrodo, jau tikrai perkopęs ketvirtį amžiaus. Turi ir mažą sūnelį, nors žmonės kalba, esą vaikas ne šio vyro, o gražią mamytę jis priglaudė, nes suirutės metais jaunai moteriai su kūdikiu ant rankų — ne pyragai. O taip esą visiems bus geriau.

Beje, matosi, kad šeima labai skurdi ir neturi nieko, — nei rūbelių vaikui (suvyniotas į kažkokius skudurus), nei kokių baldų, buities prietaisų. Neaišku, kaip atsirado, — lyg ir plaukė per kažkokį sąsiaurį, po to esą ilgai ėjo pėsčiomis. Sunku patikėti: juk vaikutis dar visai kūdikis. Neturi jie ir pasų. Tai sužinojusi visai pasimečiau, — juk sakė, kad be pasų neįleis.

Primityvoka kalba, jaučiasi, kad didesnių mokslų neragavę, vyras lyg ir darbininku buvęs, jie aiškina, kad bėgo nuo pikto valdovo, kuris, jei tikėtume jų kalbomis sumanė išžudyti visus mažus berniukus. Žinoma, karas yra karas, tik kada ten pas juos Rytuose tos suirutės nebuvo? Kita vertus, ir kas ten žino, kaip atrodo teroristas? O ir tos jaunos mamos, deja, kas savaitę skaitome, taip dažnai pasirodo beesančios mirtininkės, tik ir trokštančios išsprogdinti kiek įmanoma daugiau kitatikių. Juolab, kad vyro ji neturi. Gal anas bus žuvęs ir dabar jaunoji tylenė ruošia keršto planą. Aišku ir tai, kad ta jauna moteris net neketina kokio nors rimto darbo imtis. Aiškina, kad jų kraštuose moteris atsiduoda šeimai ir vaikams, bet kodėl ji dabar turėtų čia pagal savo taisykles gyventi? Ar normalu, kad mums teks daugiau dirbti, kad tie atėjūnai pagal savo supratimą gyventų?

Vyro bandžiau klausinėti apie jų tikėjimą, bet ne ką supratau, vis minėjo didžią paslaptį, kažką, kas esą būsiąs „prieštaravimo ženklas“ ir neseniai gimė kažkur jo tėvynėje. Jums reikia tų „prieštaravimo ženklų“? Mėgstu ginčus, bet ne iki tokio laipsnio. Kas bus su šalimi, kuri įsileidžia bet ką, kas sumano į ją atsikelti? Kas ištiks kultūrą, kuri beatodairiškai tiki visokiomis pabėgėlių kalbomis ir dalinasi su jais tuo, ką turi?

Šita 2015 metų Kalėdų istorija būtų nepilna, jeigu nepapasakočiau kitos.

Šešiametis Aleksas jau po ketvirtadienio Kūčių vakarienes, išpakavęs dovanas, susirūpino: “Rytoj juk Dievo gimtadienis, o jam dovanų nėra. Aha, padovanosiu jam savo pistoletuką“. Žaislinis pistoletas buvo šių Kalėdų Alekso svajonių dovana, kurią jis nutarė paaukoti beatodairiškai.

Jei kas ir stebina šiomis dienomis, kai pro pilkus debesis nuolat prasiveržia pavasariškai skaidrūs šviesos pliūpsniai, tai tik tai, kaip mažai pasikeitė pasaulis per porą tūkstančių metų. Ir tada Egipte buvo minios, kurios šaukė, kam priimti visokius skurdžius, kažkokius stalius su moterimis, ant rankų tempiančiomis kūdikius, ir dabar mano namuose panašios minios siautėja.

Ir tada, ir dabar tūkstančiai kenčia skurdą, atskirtį, priespaudą. Ir tada, ir dabar minios palieka namus, vildamiesi rasti vietos ne tik kūnui, bet ir sielai.

Kai tavo namus pasiekia pabėgėlis, ieškantis vietos gyvenimui, neklausk savęs, kokią turėsi naudą, jei jį priglausi. Kai į duris pasibeldžia vargeta, nepamokslauk. Bet nepamiršk ir svarbiausio dalyko, — padėkok Dievui, kad tokiu pavidalu apsilankė tavo namuose. Ir kartu su Aleksu atiduok, ką turi geriausio.

Tikrą nesunaikinimą turtą kaupiame tik neregimais dalykais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *