MENIU

Komentarai (4) #Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

Tiesos meilė

2016 sausio 31 d. IV eilinis sekmadienis

Bažnyčia, kurioje vis dažniau klausau Sekmadienio mišių, yra labai sena, laiko nusiaubta, šalta ir neišvaizdi. Istorija, karai ir gaisrai sumezgė į vieną gotiką ir baroką, nugramdė buvusias, sakoma, neįtikimo grožio freskas.

Sėdžiu ant medinio suolo, sukalto paskubomis iš senų ir jau iki tol naudotų lentų. Matyt, kad nebūtų taip niūru ir kieta, visur primėtyta negrabiai apmegztų pagalvėlių, senų apklotų. Aš irgi turiu apklotą, kurį vadinu bažnytiniu: kai temperatūra nukrenta žemiau 10 laipsnių šalčio, juo apsigaubiu per Mišias. Tada ne taip šalta ir jaučiuosi panašiai, kaip vaikystėje, kai po stalu, staltiese apklojusi visas kerteles, susikurdavau savo mažą erdvę ir jau ten gyvenau, kaip noriu. Apklotas sukuria panašią erdvę: Mišioms einant aš po juo dar pati atskirai pasisavinu Dievo gabalėlį ir su juo pasikalbu. Žiemą Jo vis klausiu, o kaip žmonės seniau nešildomose Bažnyčiose ilgas rekolekcijas išgyvendavo ir kodėl mes dabar tokie išlepę ir jau nebesugebame…

Tiesa, yra toje Bažnyčioje keli sutvarkyti kampeliai — koplytėlė su stebuklinga Baltosios Dievo Motinos statula, keli krištoliniai skliautai. Taigi, ta Bažnyčia tuo pat metu ir apleista, niūri, šalta, ir gyva, šilta, žadinanti dvasią ir kreipianti ją aukštyn. Ji — tarsi tikras žmogaus gyvenimo pavidalas.

Prabėgusi savaitė mano sieloje įstrigo dėl melo. Viešai vis dažniau deklaruojama pudruota ir nuo gyvenimo žaizdų apvalyta tikrovė šįkart prasiveržė neįtikima forma. Ministrė neteko posto todėl, kad pasakė tiesą. Nemalonią, skaudžią, bet tiesą. Melas įauga, skleidžiasi ir užvaldo.

Prisimenu, kaip Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano Žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31-32). Bet ką tai reiškia man — dabar, šiandien?

Nemeluoti sau — tai matyti gyvenimą pilką. Ne juodą ir ne baltą, o pilką. Su visais šimtais tos pilkos spalvos atspalvių. Nesame tobuli, ir nesame blogio įsikūnijimai; esame tiesiog tie, kurie kasdien norime būti vos šviesesnio tono.

Žinau, Dieve, kad negražu nekęsti, bet dažnai nekenčiu. Net suprantu, kad neapykanta nudažo mano pasaulį tokiais tonais, kurie artėja prie visiškos tamsos, bet negaliu sustoti. Nekenčiu visų tų ryšių su visuomene, kurie yra ne ryšių užmezgimas, o jų sutraukymas ir melas. Nekenčiu perdėto gerumo, kuris — tik kita neapykantos forma. Nemėgstu tų, kurie labai jau santūrūs ir „be pykčio“, nes kalba be meilės ir aistros.

 Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. (Jn 14, 6) Tiesa yra kelias, net jeigu ta tiesa niūri, tragiška ir nežmoniška. Tiesa, kaip ta mano Bažnyčia, yra liūdna ir graži tik mažose atkarpėlėse. Pastebėjau, kai Bažnyčia perdėtai gražiai išdailinama ir joje pradeda pamokslauti labai geras kunigas, kurį „myli“ visas miestas, ta Bažnyčia tampa ryšių su visuomene projektu, bet ne vieta, kur eini nusilenkti savo pilkumui ir žmogiškumui.

Negali mylėti tiesos, tobulybės, atmesdamas blogį, juodumą, nes nelabai tikiu meile kam nors abstrakčiai.

Mylime visada kontekste, — ir žmones, ir mintis. Kitas dalykas, kad žmogiškai esame labai bailūs ir labai bijome tiesos, o tai reiškia … bijome mylėti. Sakyti tiesą, kaip ir mylėti, reiškia prarasti visas apsaugas, kurias taip sunkiai susikuri. Sakyti tiesą reiškia realią galimybę prarasti savo gyvenimo, kurį taip sunkiai susikuri, kontrolę.

Kartais galvoju, kad nors mėgstame kalbėti apie savo gyvenimus ir atvirauti apie visokias tiesas ir meiles, didžioji dalis gyvenimo praslenka tas tiesas ir meiles kontroliuojant, savinantis tiesą, meilių objektus, skirstant juos ir rūšiuojant, t.y. kitaip sakant darant viską, kad nebūtų sakoma tiesa ir nebūtų mylima. Tiesa ir meilė yra labai skaudus procesas.

Gal todėl net tikrąją meilę Bažnyčiai taip gerai apklostau apdangalais, kad niekas nematytų. Bijau, pasijusčiau pernelyg atvira, pažeidžiama, na nuoga. Per daug aš. O aš esu baili.

Pilkuma yra mūsų pavidalas.

4 komentarai įraše "Tiesos meilė"

  1. Jonas parašė:

    Ateina momentas, kai sau pasakau, – o kas nutiks ar bus, jeigu laiku nesuspėsiu atleisti ant kurių supykau. Parašiau manifestą ir atblokavau, pasirodo jų buvo vos, vos daugiau negu keletas. lai jie eina ir suvokia gyvenimą savaip. Vistiek , tikėtina, kad prieis tą patį liepto galą sau, kaip aš. taigi pasirodo, jog aš ant tų žmonių nepykau.
    Ačiū, gerb. Gilios Dvasios Filosofe, kaip gerai, kad dar estae Jūs.

  2. Jovita parašė:

    Nežinau kas sugalvojo meilės apraiškas. Žinau tik viena, kad tikros meilės nėra. Yra tik melas. Mūsų visuomenėje meilės išraiška paplitusi per kito žmogaus išnaudojimą. Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo filosofiją ir visada dairosi pakeleivių su ta pačia išpažystama tiesa. Tik labai sunku rasti tą pakeleivį…o dievas visada su mumis, jo ir ieškoti nereikia.

  3. zina parašė:

    DĖL MINISTRĖS,..kas žino, kodėl ji tokią tiesą pasirinko atskleisti būtent dabar, gal reikėjo pradedant eiti ministrės pareigas. Gal, kad didesnę tiesą uždengti priedangos apklotu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *