MENIU

Komentarai (17) #Maldeikienė, Kas esu ir kuo tikiu

Taip, mano mamytė globojama slaugos namuose

Jau ne kartą esu viešai sakiusi televizijos laidose („Yra kaip yra“ ir „Valdžios diagnozė“), kad mano mamytė sunkiai serga ir jau senokai mūsų nebepažįsta. Ji jau daugiau nei metus gyvena globos namuose „Senevita“, kurios žmonėms esu labai dėkinga už išskirtinai šiltą santykį su jiems patikėtais senukais. Kada benuvažiuočiau, visada labai jauku, idealiai švaru ir tvarkinga, močiutės (mamos aukšte 12 senučių, kurios jau visiškai nebesusivokia šitame pasaulyje) prižiūrėtos, žiūri televizorių (deja, nesupranta, ką mato), užkandžiauja ar, kaip mano mamytė, dėlioja vaikiškas dėliones ir net kartais bando skaityti.

Mano mamytė jau senokai nežino, kas aš, tiesa, slaugutės sakė, kad pamačiusi mane per televizorių, ji kartais sako — Aušra. Tiesa, kas ta Aušra, ji jau nebežino.

Dar gyvendama su manimi prieš gerų pusantrų metų ji kartą pamačiusi mane per televizorių atsisuko ir rimtai man pasakė: „Maldeikienė“. Mačiau, kad ta pavardė, iškilusi iš jos sąmonės gelmių, su manimi jai nesisieja, tad paklausiau, o ar žino, kas ta Maldeikienė. Mamytė mąstė, mąstė ir sako: „Mano duktė“. Tada paklausiau, o ar seniai tą Maldeikienę ji matė. Verdiktas buvo griežtas: „Seniai nemačiau, jau, matyt, mirė“.

Dabar mamytė tokiais ilgais sakinukais jau nebekalba.

Kodėl tai rašau? Priežasčių kelios.

Pirma, šiandien viena žurnalistė ironiškai šypsodamasi (pasako jos, rinkimai yra rinkimai), manęs paklausė, kiek praturtėjau pardavusi paveldėtą mamos žemę. Atsakymas labai paprastas: negali paveldėti gyvo žmogaus turto, kita vertus, jokios žemės mano mama niekada nėra turėjusi. Tiesa, prieš pusantrų metų pardavėme mamos dviejų kambarių butą Vilniuje, Kalvarijų gatvėje. Mamytė jau ilgokai iki tol viena pati gyventi negalėjo ir ją kurį laiką globojo jaunesnė sesuo. Po to pasiėmiau ją pas save. Su mumis ji praleido apie aštuonis mėnesius, per kuriuos jos sveikata blogėjo ir ji vis sunkiau orientavosi tikrovėje; pasiklysdavo bute, nerasdavo savo kambario, blaškydavosi, nerimaudavo. Parduoto buto pinigai atiteko mamytės globai, dalies jos namo Palangoje (pagal testamentą mano gimtųjų namų dalis po mamytės mirties priklausys mano broliui) remontui, priežiūrai ir išlaikymui. Taigi, į ironišką žurnalistės klausimą, ar labai praturtėjau pardavus mamos „žemes“ galiu atsakyti labai paprasta: nepraturtėjau. Pinigai teko ne man. Jie mano mamos ir skirti jai.

Kodėl pasirinkau globos namus? Atsakymas paprastas: taip patarė mamytę gydžiusi gydytoja, kuri primygtinai aiškino, kad „nors lietuviai jau suprato, kad dantis turi gydyti dantų gydytojas, jie kol kas mano, kad sunkias neurologines ligas, o tokia yra Alzheimerio liga, galima gydyti meile“. Psichologiškai toks sprendimas buvo sudėtingas, — labai plačiai įsišaknijusi idėja, kad tikra meilė reikalauja aukojimosi. Reali gyvenimo praktika parodė, kad ta propaguojama meilė išties labai dažnai yra didelis egoizmas, nes sunkus ligonis lieka be nuolatinės gydytojo priežiūros, kuri reiškia gerokai adekvačiau parinktus vaistus, kurie pagerina ir prailgina ligonio gyvenimą.

Buvo domimasi ir tuo, ar globos namai valdiški. Taip, jie „valdiški“. Senevita — viešoji įstaiga, kurios steigėja – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tiesa, tai, kad globos namai valdiški, nereiškia, kad jie nemokami. (Akivaizdu, kad klausimas buvo apie tai, ar aš permečiau savo mamos išlaikymą valstybei, taigi leistų spekuliuoti tema, kad naudojuosi biudžeto pinigais). Už mamytės globą mokame pilną jos išlaikymo kainą, 21 eurą per dieną, taigi gerokai per 600 eurų per mėnesį. Didžioji tos sumos dalis, be abejo, yra mamytės pensija ir globos pinigai, kurie skiriami tokiems itin sunkiems ligoniams, papildomai per mėnesį mamytės išlaikymas, nekompensuojami vaistai bei skanesnis papildomas maistas atsieina per 200 eurų.

Antra, ir tai noriu pabrėžti ypatingai, panašios priekabės rodo ir žurnalistų negebėjimą matyti realias problemas. Šiuo atveju pagrindinė bėda ne ta, kad pažeminsiu kokią Maldeikienę, pademonstruodamas jos godumą ir savanaudiškumą (galiu nuraminti, šios savybės man visiškai nebūdingos), kiek ta, kad ir toliau įtvirtinamas mitas apie tai, jog senam žmogui nereikia realaus ligų gydymo ir specialios priežiūros. Būtent todėl, kad gajūs tokie stereotipai, gerų globos namų Lietuvoje tragiškai mažai, jų kaina itin didelė, ir tokia priežiūra prieinama labai mažam įvairiomis demencijos formomis sergančių senukų ratui.

17 komentarai įraše "Taip, mano mamytė globojama slaugos namuose"

  1. Darko parašė:

    Smagu, kad atvirai apie tai kalbate ir nebijote pasisakyti. Tas įgimtas lietuvių aukojimasis dėl artimo, kai atimi iš savęs gyvenimą dėl žmogaus, kuriuo galėtų pasirūpinti slaugos namai, tai sukeldamas iš meilės ir jam skausmą, ir sau diskomfortą, man nesuprantamas. Sakiau ir sakysiu, kad savo tėvus vešiu į globos namus, kur jie bus prižiūrimi apsupti bendraamžių ir ne vieniši, nei apsimetinėsiu, kad labai man jie rūpi ir lankysiu kartą per mėnesį jų bute, kai turiu savo gyvenimą ir šeimą. Lygiai taipogi pats sulaukęs jau garbaus amžiaus, norėsiu, kad būčiau su senais bambekliais, kur jų daug, o ne vienišas savo bute.

  2. rima parašė:

    Zurnalistai pries rasydami bet kokia tema,turetu pries tai pasidometi.Visiska nekompetencija! Arba pasiulyciau pas mus,i Italija,paslaugyt keleta metu toki ligoni.

    • Ausra M. Ausra M. parašė:

      Žurnalistė maivėsi, vartė akis ir aiškino, na suprantat konkurentai. Mirusi jos širdis. Ir negyvi smegenys.

  3. gyd. parašė:

    Pagarba p. Maldeikienei. Vis galvoju, kada nekompetetingi, įžūlūs, dirbantys tik „pagal užsakymus“ žurnalistai atsakys už savo nešvarius darbus, kada bus priteista iš jų moralinė žala. Laukiu ir tikiuosi sulaukti tokios dienos.

  4. Agnė parašė:

    neigiama nuomonė į slaugos/senelių namus dar labai gaji visuomenėje, įsivaizduojama, kad taip atsikratoma senuko.. bet nepagalvojama apie tai, kad nemažai senukų reikia profesionalios medicininės priežiūros ir globos, kad šeimos nariai neturi tam nei įgūdžių, nei žinių, nei išsilavinimo.. laiko irgi.. ir tai ne nusikaltimas, neišeisi iš darbo tam, kad sėdėtum namuose ir slaugytum artimąjį.. manau, ir taip užtektinai skaudu žiūrėti į šeimos narį ir matyti tik jo šešėlį.. suvokti, kad žmogus gyvas, bet jau ne tas, kad liko tik prisiminimai.. mažų mažiausiai reikia aplinkinių smerkimo.. tikrai reikia galvoti ne apie savo ego ir ne apie aplinkinių nuomonę, o pasistengti objektyviai įvertinti, kas geriausia senam sergančiam žmogui

  5. kristina parašė:

    Buvau suzaveta kai atliekant ligoniu apziura Kauno klinikinej ligoninej Vidaus ligu skyriui kur buvo paguldytas garbaus amziaus senolis del neaiskios kilmes temperaturos „sokinejimo“ is slaugos namu.90m. senolis su zmona dviese gyvena vienam kambareli priziurimi slaugos namu personalo nors kaip jis pats sake turi 3 vaikus.sako gaunam pencijas o kiek truksta iki 600 euru sumoka vaikai.senolis svarus tvarkingas papuostas-as tai vadinu oria senatve ir lenkiu galva pries tu senoliu vaikus kurie jau turbut patys senjorai o masto sviesiau nei daugelis kitu.

  6. Ieva parašė:

    Ačiū, kad dalinatės. Būtinai reikia keisti žmonių požiūrį į senolių priežiūrą, juk namuose esame tiesiog nepajėgūs to daryti kokybiškai. Ilgėjantis žmonių gyvenimo amžius atneša tokius sudėtingus iššūkius kaip ligota senatvė. Taigi tokia senolių priežiūra yra itin reikalinga ir tiesiog privalu ją vystyti ir investuoti į šią sritį. Dabar dažnai pasigiriame ilgėjančiu žmonių gyvenimo amžiumi, tik pamirštame, kad šis kriterijus vienas pats nieko nereiškia, jei kartu nekalbame ir apie gyvenimo kokybės gerinimą….be jos juk telieka menkavertis (nors ir prailgintas) egzistavimas.Aš visus žmones, kurie pasirenka tokį kelią labai palaikau, nes žinau, ką iš žmonių gyvenimų padaro smarkiai sergančio žmogaus slaugymas…deja dažnai iš jų telieka pyktis ir nusivylimas, nes jie juk neparuošti tokiam sudėtingam darbui, be to turi atsisakyti labai didelės savo savasties dalies, kartais per didelės…

  7. Anna parašė:

    Tiesa, nepataikavimas rinkėjams, bet tiesa tokia, kokia ji yra – geriausia rinkiminė programa. Žurnalistai parodo savo menka…protiškumą, užduodami klausimus, kurie nepadėda žmonėms susigaudyti situacijoje, bet „pagal konkurentų užsakymą“. Ačiū Jums, dėstytoja Aušra, už atvirumą ir tvirtumą. Jus mums labai reikalingi.

  8. Jolanta parašė:

    Taip svelniai…mylinciai aprasyti..Taip MYLETI savo MAMA !!! Tokie zurnaliugos „sedi ne savo laive“.Jie nemoka ieskoti temu,rasyti,,,jiems transejas kasti (atleiskit,kad taip…). Bukit stipri,zingsniuokir ir toliau i nusibrezta sau TIKSLA. Sekmes !

  9. Jovita parašė:

    Nors man dar 45 metai, ruošiuosi senatvę praleisti su bendraamžiais senelių namuose, neatsižvelgiant į savo sveikatos būseną. Kodėl? Todėl, kad būsiu sena ir nepakęsiu proanukių riksmų bei jų auklėjimo ypatumų. Mus auklėjo kitaip, nei dabar yra auklėjami vaikai. Tiesiog kartų požiūriai ne tik vaikų auklėjime , bet ir visur kitur skyriasi. O tai yra gerai. Be to aš norėsiu sau vieodų bendraminčių -senukų…prisiminimų ir išminties. Man niekas netrukdys kas vakarą pakalbėti suartimaisiais telefonu ar skaipu. Juk technologijos nestovi vietoje. Mes būsime techno prasme išsilavinę senukai.
    Manau, kad kiekvienas šioje žemėje tjri dirbti savo darbą, taip kaip gerbiama Aušra. Turime ją visi palaikyti, o ne purvą ant Jos taškyti, kaip žiurnalystai daro. Ką darysi, juos ir reikia suprasti…jie iš to duoną valgo.

    • Kristė parašė:

      Man 41 -eri. Aš irgi jau nusižiūrėjau globos namus sau 😉

      • Jovita parašė:

        Kodėl tokią aktualią problemą, kaip „Ori senatvė globos namuose“nepadiskutavus plačiau? Tai būtų nuo senjorų gaunamos pensijos, turimo senjorų turto valdymo (kam dovanoti giminaičiams turtą, jei niekas senyvo žmogaus nežiūri, tik ir laukia kada senolis pasimirs, o senoliui badauti, galų gale – valstybei senjorus remti per socialinius mokesčius už būstą, nes pensijos neužtenka pragyvenimui? Gal geriau savo turtą palikti globos namams ir oriai nugyventi senatvę – sočiai, šiltai ir laimingai?) iki senjorų globos namų aktualumo ir požiūrio keitimo mūsų kartos atžvilgiu.
        Mieli senjorai, nebėra ankstesnių“Ubaginų“ kaip Jūs savo jaunystės laikais įvardijote ir nebėra sovietų sąjungos Jumis pasirūpinti. Atėjo kapitalizmo laikai, todėl reikia persiorientuoti ir keistis kartu su santvarka, o ne iš musės daryti dramblį. Tai normalus globalinis procesas. Laimi tas, kas ruošiasi iš anksto, o ne galvoja, kad senatvės praeis pro šalį ir amžinai mes būsime jauni…taip nėra!
        Mano mama yra pareiškusi, kad senatvę baigs tik senelių namuose, o mūsų šeimoje, nors vietos pakaktų visiems.Ir aš gerbsiu jos pasirinkimą. Mums tai netrukdys toliau gražiai bendrauti.
        O visa ta užvirta košė su p. Aušra dėl jos mamytės, tai tik žemos moralės ir trumparegių žmonių mastymas, kaip sukompromituoti p. Aušrą prieš rinkimus į seimą, eilinį kartą – nepavyko!

  10. Amor parašė:

    Seneliu namu tema Lietuvoje vis dar labai aktuali. As pati turiu sena, sergancia mama, tai labai gerai suprantu sio straipsnio autore. Ir netgi nematau nieko blogo ar gedingo, patiketi savo artima zmogu i rimtas, geras rankas. Bet mane paskatino pasidalinti mano asmenine patirtis, nes jau kuri laika dirbu JAV seneliu namuose caregiver (slaugos tiekeja – liet. slaugytoja). Seneliu problema Amerojoje seniai isspresta, taigi, mums lietuviams dar toli iki to. Zinoma, nuo kainos ir nuo pinigines storio, priklauso, kokiuose namuose gyvena senjorai (pensininkai). Siaip man tenka dirbti gan prabangiuose namuose, kur apgyvedinta apie 70 pacientu. Jie skirstomi i dvi grupes, su Alzhaimeriu arba siaip vakisciojantys, protaujantys, sugebantys patys apsitarnauti senyvi zmones, ar naudojantys invalido vezimelius. Nuo fizinio ir protinio stovio priklauso, kokios paslaugos reikalingos: ar prieziura 24val. ar laisvas rezimas. Protaujantys patys iseina pasivaikscioti i miesta, kai kurie net masinas savo turi. Yra visokiu uzsiemimu: koncertai, teniso varzybos, kortu zaidimai, bingo, bendros kino perziuros, rankdarbiu bureliai, poezijos skaitymai ir t.t. Skalbyklos paslaugos taip pat dvejopos, gali pats issikalbti, tam yra atskira patalpa, bet galima atiduoti skalbinius i bendra skalbykla. Du kartus savaiteje dirba grozio salonas, kur galima atlikti ivairiausiu grozio praceduru, pradedant kirpimu, plauku dazymu…baigiant manikiuru, pedikiuru. Maitinimas 3 kartus per diena, ir 2 papildomi uzkandziai, gerimai. Praktiskai seniems zmonems tiek uztenka. Netgi yra galimybe kartu pavalgyti su savo seima, jei per apsilankyma pareiskiamas noras.Tam skirtas patogus atskiras valgomasis. Ir zinoma kambariu prieziura, maudymas, aprengimas, sukavimas,skutimas, medic.aptarnavimas, vaistu paskirstymas ir dalinimas. Ta darba dirba profesonalios seseles. Daktaru pastovus vizitai, proceduros, fizioterapijos, nuvezimai i poliklinikas, parduotuves, bibliotekas ir t.t. Kaip matote paslaugu spektras labai ivairus. Viskas vietoje, niekuo nereikia rupintis. Bet pirmiausia bendravimas, buvimas tarp zmoniu, kazkokia veikla. Na, as tik parasiau bendra vaizda, kaip gyvenimas vyksta tokiuose namuose. Kaina uz tokia paslauga, zinoma, ne maza. Bet tiems, kas neisgali, yra valdiski namai, kuriuos kuruoja vyriausybe. Uz gyvenima tokiuose namuose, atskaiciuojama is pensijos, kam truksta, reikia primoketi, kam lieka, sugrazinama. Aisku, paslaugos skiriasi, bet visi yra pamaitinti, priziureti, pasirupinta daktarais, laisvalaikiu ir t.t Taigi, tik belieka pasirinkti, ar patys norime rupintis artimu zmogumi, kuriam tikrai reikalinga pagalba ar pasitiketi profesonalais.

  11. Loreta parašė:

    O ,kad kas žinotų kiek aš praliejau ašarų slaugydama savo mamą. Visi aplinkiniai skatina – atiduok į slaugos namus, bet kur? Jai amputuotos abi kojos, cukrinis diabetas. Visiškai kurčia,viena akis mato tik 20 proc. kita -akla. Kiek slaugos namų apskambinau, atsakymas vienas – reikalinga pilna slauga, reiškia reikia primokėti apie 350 eurų prie esamos pensijos ir slaugos pašalpos. Sakykyt – iš kur paimti tuos atliekamus 350 eurų, jei atlyginimas 510 ir vaikai studentai.
    Ir dar … tie keturi mėnesiai slaugos ligoninėje Vilkpedėje, tarsi atodūsis. Negaliu nei vieno blogo žodžio pasakyti apie šią įstaigą. Su ja bendrauju jau šeši metai. Daktarai malonūs, slaugutės atlieka savo darbą tiek kiek iš jų reikalaujama. Patys suprantat – keisti sauskelnes – nelabai malonus darbas ir ne kiekvienas gali tai atlikti. O juk pcientų yra visokių ir giminaičių taipogi. Užjaučiu visus net, savo priešus, jei turi tokius ligonius kaip aš, nelinkiu niekam tokios nelaimės.
    Na o kol kas, slaugau pati – nes nėra tų atliekančių… ogyventi reikia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *